2016-10-26 Nr. AB-20410-3-61-3-01495-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1418-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01495-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.2,15.2.3.2., 15.2.3.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl neturtinės žalos priteisimo,

n u s t a t ė:

I. A. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su patikslintu skundu prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba, atsakovas) 27 000 EUR neturtinės žalos.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad jam nuo 2003 metų yra mokama netekto darbingumo pensija ir paskirta transporto išlaidų kompensacija. Nurodė, jog jam paskirtos išmokos už 2014 m. birželio, liepos, rugpjūčio mėnesius buvo išmokėtos tik 2014 m. spalio mėnesį, o už 2015 m. vasario mėnesį – tik 2015 m. kovo mėnesį. Pareiškėjas per nurodytą laikotarpį kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus Šalčininkų skyriaus vedėją, kuri raštu informavo, kad skirtos išmokos pareiškėjui bus išmokėtos.

Pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. gruodžio mėnesį ir 2015 m. vasario mėnesį jokių išmokų iš VSDFV negavo. Dėl to pareiškėjas patyrė moralinius ir psichologinius išgyvenimus, blogai jautėsi iš to kildina jam atsiradusią neturtinę žalą. Prašo atlyginti patirtą neturtinę žalą iš atsakovo.

Atsakovas VSDFV atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį palikti nenagrinėtą dėl turimos galimybės pasinaudoti išankstinio bylos nagrinėjimo neteismine tvarka arba skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas VSDFV paaiškino, kad pareiškėjas yra pripažintas iš dalies darbingu ir VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu jam nuo 2003 m. kovo 1 d. paskirta netekto darbingumo pensija. Vadovaujantis Transporto išlaidų kompensacijos ir lengvųjų automobilių įsigijimo ir jų techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos mokėjimo neįgaliesiems, turintiems sutrikusią judėjimo funkciją, ir šeimoms, auginančioms neįgalų vaiką (įvaikį) iki 18 metų, kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, arba neįgalų vaiką (įvaikį), kuriam iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažinta visiška negalia, tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 7 punktu, pareiškėjui neterminuotai paskirta 25 procentų minimalaus gyvenimo lygio dydžio – 9,41 EUR (32,50 Lt) transporto išlaidų kompensacija.

Tvarkos aprašo 4 punkte nustatyta, jog laikotarpiu, kai neįgalusis, gaunantis tokią kompensaciją, atlieka bausmę laisvės atėmimo vietoje, ši kompensacija nemokama. Dėl šios priežasties pareiškėjui, kuris atlieka bausmę laisvės atėmimo vietoje, nuo 2015 m. sausio 1 d. 9,41 EUR dydžio kompensacija buvo sustabdyta. Dėl senatvės pensijos skyrimo nuo 2014 m. rugpjūčio 4 d. (senatvės pensijos amžiaus sukakties dienos) pareiškėjas į VSDFV pirmą kartą kreipėsi 2015 m. sausio 29 d. prašymu, kuris Fondo valdyboje gautas 2015 m. vasario 2 d.

Fondo valdyba 2015 m. kovo 5 d. sprendimu Nr. (6.5)I-1556 nustatė, kad pareiškėjas neatitinka Pensijų įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 2 punkto sąlygos senatvės pensijai gauti – nėra įgijęs minimalaus 15 metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo (toliau – ir stažas), nustatyto senatvės pensijai gauti. VSDFV savo atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas savo skunde teigdamas, jog jam padaryta moralinė ir psichologinė trauma bei reikalaudamas 27 000 EUR neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad civilinio kodekso (toliau –ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje numatytos neturtinės žalos aplinkybės atsirado būtent dėl to, kad jam laiku nebuvo išmokėtos paskirtos išmokos, t. y. pareiškėjas neįrodė, jog patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai kentė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami ir kad dvasinė skriauda, pasireiškusia šiais elementais (bent vienu iš jų) nebuvo vienkartinio pobūdžio.

VSDFV paaiškino, kad pareiškėjas dėl jam paskirtos transporto išlaidų kompensacijos mokėjimo teisingumo į Fondo valdybą nesikreipė, o dėl nereguliaraus netekto darbingumo pensijos mokėjimo nuo 2014 m. birželio mėnesio kreipėsi į Fondo valdybą dar iki kreipimosi į teismą, todėl pareiškėjo gautas 2015 m. kovo 24 d. prašymas dėl Vilniaus skyriaus veiksmų Fondo valdyboje dar nagrinėjamas, todėl pareiškėjo skundo argumentai laikomi nepagrįstais. Pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo turėtų būti paliktas nenagrinėtu arba atmetamas kaip nepagrįstas.

VSDFV patikslintame atsiliepime nurodė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus Šalčininkų skyrius pareiškėjui priklausančią netekto darbingumo pensiją už 2014 m. liepos ir rugpjūčio mėnesius kartu su rugsėjo mėnesio pensija sumokėjo 2014 m. rugsėjo mėnesį, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus Kaišiadorių skyrius 2015 m. vasario mėnesio netekto darbingumo pensiją kartu su kovo mėnesio pensija išmokėjo 2015 m. kovo mėnesį dėl objektyvių priežasčių.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu (toliau – ir Sprendimas) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog byloje ginčas kilo dėl netekto darbingumo pensijos ir transporto išlaidų kompensacijos nereguliaraus mokėjimo.

Teismas nustatė, kad pagal pareiškėjo 2002 m. gruodžio 10 d. prašymą Valstybinio socialinio fondo valdybos Vilniaus skyriaus 3–ojo pensijų skyriaus 2003 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 2433 A. A. buvo paskirta 45,93 EUR valstybinė socialinio draudimo invalidumo pensija. Iš kartu su teismui skirtu VSDFV 2015 m. kovo 9 d. raštu Nr. (6.11) I-1620 pateikto VSDFV 2015 m. kovo 5 d. sprendimo Nr. (6.5) I-1556 „Dėl 2015 m. sausio 29 d. prašymo“ nustatyta, kad pareiškėjui buvo neteisingai nustatyta teisė į invalidumo pensiją, todėl konstatavo, kad neteisingai nustatytas šios pensijos dydis ir ji neteisingai paskirta nuo 2003 m. kovo 1 d. (pirmosios išmokos). Atsakovas pavedė VSDFV Kauno skyriui ištaisyti šią klaidą (bus perskaičiuojamas ir stažas senatvės pensijai gauti), nes VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. PE_SP2-9 buvo atsisakyta pareiškėjui skirti senatvės pensiją.

Teismas pažymėjo, kad į VSDFV dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo ir netekto darbingumo pensijos išmokėjimo nereguliarumo pareiškėjas į Fondo valdybą kreipėsi su 2015 m. kovo 24 d. prašymu, į kurį VSDFV 2015 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2336 atsakė, kad prašymo dalis, kurioje nurodoma, jog netekto darbingumo pensija nuo 2014 m. birželio mokama nereguliariai, bus išnagrinėta nustatytais Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnio ir Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 18 punkte nustatytais terminais. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas, ABTĮ) 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

VSDFV 2015 m. gegužės 13 d. kreipėsi į teismą su 2015 m. gegužės 11 d. patikslintu atsiliepimu, nurodydama, kad ginčas tarp pareiškėjo ir atsakovės dar yra nagrinėjimas ne teismo tvarka.

Teismas pažymėjo, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Pagal straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas prieš kreipdamasis į teismą, Fondo valdybai, kaip privalomai išankstinių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, Vilniaus skyriaus veiksmų dėl jam paskirtų išmokų – netekto darbingumo pensijos ir transporto išlaidų kompensacijos nereguliaraus mokėjimo nuo 2014 m. birželio mėnesio, neginčijo. Pareiškėjo skundas netekto darbingumo pensijos ir transporto išlaidų kompensacijos nereguliaraus mokėjimo VSDFV išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nebuvo išnagrinėtas. Tik prieš 2015 m. kovo 25 d. patikslinto skundo, teisme gauto 2015 m. kovo 26 d., pateikimą, pareiškėjas 2015 m. kovo 24 d. raštu kreipėsi į VSDFV, dėl Fondo valdybos Kauno skyriaus veiksmų.

Teismas nurodė, jog VSDFV elektroninių ryšių priemonėmis pateiktu 2015 m. gegužės 13 d. atsiliepimo papildymu prašė teismo atsižvelgti į besitęsiantį ginčą su pareiškėju ne teismine tvarka, kadangi Fondo valdyboje 2015 m. kovo 27 d. gautas pareiškėjo 2015 m. kovo 24 d. prašymas dėl laiku neišmokėtų netekto darbingumo išmokų nuo 2014 m. birželio mėnesio, institucijoje dar nagrinėjamas. Iš kartu su atsiliepimo patikslinimu pridėto VSDFV 2015 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. (6.5)I-2910 „Dėl 2015 m. kovo 24 d. prašymo“ matyti, kad atsakovė pareiškėjui pateikia duomenis apie ginčijamais laikotarpiais neišmokėtų pensijų sumokėjimą adresatui: už 2014 m. liepos ir rugpjūčio mėnesius netekto darbingumo pensija išmokėta rugsėjo mėnesį (kartu su rugsėjo mėnesio pensija), kadangi apie tai, kad nuo 2014 m. birželio 12 d. jis yra Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, VSDFV Vilniaus skyriaus Šalčininkų skyrių pareiškėjas informavo tik 2014 m. liepos 3 d.; už 2015 m. vasario mėnesį pensiją VSDFV Kauno skyriaus Kaišiadorių skyrius išmokėjo 2015 m. kovo mėnesį, kartu su skirta išmoka už kovo mėnesį. Atsakovas nagrinėjant ginčą pabrėžė, kad minėtas VSDFV 2015 m. balandžio 30 d. sprendimas Nr. (6.5)I-2910 „Dėl 2015 m. kovo 24 d. prašymo“, pareiškėjui nesutinkant su jame pateiktais argumentais ir nurodyta išmokėjimo tvarka už netekto darbingumo pavėluotas išmokas, gali būti skundžiamas teismine tvarka, apskundus nurodytą sprendimą dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus Šalčininkų skyriaus ir Vilniaus skyriaus Kaišiadorių skyriaus veiksmų Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kuri nėra apčiuopiama, kadangi dėl laiku neišmokėtų, tačiau su kitomis mėnesinėmis išmokomis gavėjui išmokėtų išmokų negalėjo kilti realūs padariniai, todėl teismas atsakovo neteisėtų veiksmų nenustatė.

III. Pareiškėjas A. A. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo Sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas pakartojo pradinio skundo argumentus ir papildomai nurodė, kad 2015 m. liepos 29 d. teismui jis pateikė gaunamų pajamų išklotinę, kuri patvirtino, jog nuo 2014 m. birželio 12 d. iki rugsėjo mėnesio pareiškėjui buvo nemokama (blogai paskaičiuota) invalidumo pensija. Sodra nuo 2014 m. rugpjūčio 4 d. privalėjo mokėti minimalią senatvės pensiją (360 Lt) ir priedą už transporto išlaidų kompensavimą pagal Tvarkos aprašą (32,50 Lt neterminuotai). Pareiškėjui invalidumo stažas skaičiuojamas nuo 1998 m. sausio 26 d. iki šiol. Iš VSDFV 2015 m. balandžio 8 d. atsakymo (raštas Nr. 2336) matyti, kad invalidumo (netekto darbingumo) pensijos gavimo laikas yra įskaitomas į stažą. 2014 metais ir 2015 metų vasario mėnesį, nebuvo mokamos jokios išmokos. Pareiškėjui Sodra yra neišmokėjusi 2 959 Eur, tuo padarydama ir turtinę žalą. Dėl Sodros veiksmų, kurie pasireiškė tuo, kad nebuvo išmokėta pensija, pareiškėjas patyrė turtinę žalą, o dėl negautų pajamų patyrė psichologinę traumą, turėjo vartoti antidepresantus – miegui skirtas tabletes, todėl patyrė ir neturtinę žalą. Pareiškėjas prašo priteisti išmokėti minimalią senatvės pensiją nuo 2014 m. rugpjūčio 4 d; priteisti išmokėti priedą prie pensijos už Specialaus transporto išlaidų kompensavimą nuo 2013 m. spalio 23 d.; priteisti turtinę ir neturtinę žalą. Žalos dydžio klausimą palieka spręsti teismo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (remiantis šio įstatymo 7 str. 1 d. ir 8 str. 2 d.).

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 5 dalį, nustatančią, kad „apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme“, pareiškėjui yra draudžiama apeliacinės instancijos teisme keisti skundo (prašymo) dalyką. O pagal to paties įstatymo 138 straipsnio 3 dalį, nustatančią, kad apeliacinės instancijos teismas „gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti“ bei kad „nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau“, yra apribota pareiškėjo teisė keisti bei pildyti ir skundo (prašymo) pagrindą. Kartu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 136 straipsnį apeliacinės instancijos teismo funkcija yra patikrinti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Visi reikalavimai ir juos pagrindžiantys argumentai turi būti nurodyti pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 ir 7 p., 82 str. 6 ir 7 d., 130 str. 5 d., 138 str. 2 ir 3 d.). Pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, bei išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks minėtų teisės normų aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso (ABTĮ 53 str. 3 d.) užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą, nes ji negalėtų būti tikra, kad kita šalis nepateiks jai procesinio siurprizo, pakeisdama savo skundo (prašymo) pagrindą, nurodydama naujas aplinkybes, ir tokiu būdu iš esmės paneigtų pirmosios instancijos teismo proceso prasmę.

Pareiškėjas savo 2015 m. kovo 25 d. patikslintu skundu prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 27 000 Eur jam padarytos neturtinės žalos atlyginimui. Tokios administracinės bylos nagrinėjimo ribos buvo apibrėžtos ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartimi, kuria pareiškėjo skundas buvo priimtas nagrinėti (b.l.34). Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nenagrinės pareiškėjo apeliaciniame skunde iškeltų reikalavimų priteisti išmokėti minimalią senatvės pensiją nuo 2014 m. rugpjūčio 4 d., priteisti išmokėti priedą prie pensijos Specialaus transporto išlaidų kompensavimui nuo 2013 m. spalio 23 d. bei priteisti turtinę žalą, nes jie laikytini naujai iškeltais reikalavimais, peržengiančiais bylos nagrinėjimo ribas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 5 dalies pagrindu.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl neteisėtų Valstybinės socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pareigūnų veiksmų, jam nutraukus transporto išlaidų kompensacijos mokėjimą ir nereguliariai mokant netekto darbingumo pensiją.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad, nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).

Pagal ABTĮ 136 straipsnį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą. Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), taip pat ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-341/2013; 2014 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-706/2014 ir kt.).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi minėta praktika ir patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms bei nurodytiems argumentams.

Teisė į transporto išlaidų kompensaciją neįgaliesiems, turintiems sutrikusią judėjimo funkciją yra numatyta Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 7 straipsnyje. Tačiau to paties straipsnio 3 dalyje yra numatyta, kad laikotarpiu, kai neįgalusis, turintis teisę gauti transporto išlaidų kompensaciją, atlieka bausmę laisvės atėmimo vietoje, ši kompensacija nemokama. Kaip matyti iš administracinėje byloje surinktų duomenų, A. A. nuo 2014 m. birželio 12 d. atlieka laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje, todėl VSDFV Vilniaus skyrius nuo 2015 m. sausio 1 d. nutraukė jam minėtos kompensacijos mokėjimą. Ši aplinkybė leidžia konstatuoti, kad valstybės valdžios institucijos, spręsdamos transporto išlaidų kompensacijos mokėjimo pareiškėjui klausimus, veikė pagrįstai ir teisėtai, tinkamai taikė šiuos teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 40 straipsnyje numatyta, kad valstybines socialinio draudimo pensijas skiria ir moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai, vadovaudamiesi šiuo įstatymu bei Vyriausybės patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais. Nuostatų 91 punktas numato, kad valstybinė socialinio draudimo pensija, mokama už einamąjį mėnesį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos nustatyta tvarka.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad iki 2014 m. liepos mėnesio netekto darbingumo pensiją pareiškėjui mokėjo VSDFV Šalčininkų skyrius. 2014 m. birželio mėnesį pareiškėjui pradėjus atlikti laisvės atėmimo bausmę ir apie tai 2014 m. liepos 4 d. pateikus informaciją, 2014 m. rugpjūčio mėnesį buvo pakeisti sąskaitos, į kurią turi būti pervedama pareiškėjo pensija, duomenys ir netekto darbingumo pensija už 2014 m. liepos, rugpjūčio mėnesį buvo išmokėta pareiškėjui kartu su 2014 m. rugsėjo mėnesio pensija. Vėliau visi pensijos mokėjimui reikalingi dokumentai buvo perduoti VSDFV Kaišiadorių skyriui, aptarnaujančiam teritoriją, kurioje pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę. Nuo 2015 m. kovo mėnesio pareiškėjui netekto darbingumo pensija mokama reguliariai.

Iš šių duomenų darytina išvada, kad pareiškėjui netekto darbingumo pensija buvo mokama nereguliariai ne dėl valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų, tačiau dėl objektyviai susiklosčiusių aplinkybių, susijusių su tuo, kad pareiškėjas pradėjo atlikti laisvės atėmimo bausmę, o tai suponavo pensiją mokančio VSDFV teritorinio skyriaus pasikeitimą, būtinybę gauti naujus dokumentus ir duomenis apie tai, į kokią pareiškėjo sąskaitą turėtų būti pervedama pensija.

Nenustačius valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, nėra galima ir valstybės viešoji civilinė atsakomybė, taigi pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą pagrįstai atmestas.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, todėl priimtas teismo sprendimas yra vertinamas kaip teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Apelianto A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Audrius Bakaveckas Ramūnas Gadliauskas