2025-06-30 Nr. AB-13676-3-61-3-04154-2024-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1787-624/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04154-2024-5

Procesinio sprendimo kategorija 9.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. D. P. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. D. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas G. D. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas, Migracijos departamentas) 2024 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. 24S168429 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad prašė prieglobsčio dėl (duomenys neskelbtini) jam nepagrįstai ir neteisėtai pareikštų (sufabrikuotų) kaltinimų dėl nusikaltimų, kurių jis nepadarė ir kurie yra išimtinai diskriminacinio pobūdžio dėl jo rasės (duomenys neskelbtini), priklausymo tam tikrai socialinei grupei (duomenys neskelbtini), priklausymo ir jo veiklos (duomenys neskelbtini) advokatų asociacijoje (duomenys neskelbtini), pareiškėjo kolegų (duomenys neskelbtini) pavydo, nesantaikos su vietine vaikų teisių apsaugos tarnyba bei realios grėsmės, jog grąžinus / išsiuntus jį į kilmės valstybę, pareiškėjas būtų sulaikytas ir kalėjime kankinamas, su juo ten būtų žiauriai, nežmoniškai arba žeminančiai orumą elgiamasi ar jis tokiu būdu būtų baudžiamas.

3. Pareiškėjas teigia, jog Sprendimu nepagrįstai nuspręsta nesuteikti jam prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), kadangi jis atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 86 straipsnio 1 dalies bei 87 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, kuriomis yra suteikiamas pabėgėlio statusas bei papildoma apsauga prieglobsčio prašytojui, o Sprendime nurodytas papildomos apsaugos nesuteikimo kriterijus pagal UTPĮ 88 straipsnio 3 dalies 2 punktą neegzistuoja. Departamentas, vertindamas padėtį (duomenys neskelbtini) kalėjimuose, pripažino, kad pareiškėjas atitinka papildomos apsaugos suteikimo pagal UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1 punktą kriterijų, nes sąlygos (duomenys neskelbtini) kalėjimuose pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (kitaip – Europos žmogaus teisių konvencija; toliau – ir EŽTK) 3 straipsnį, o (duomenys neskelbtini) negali užtikrinti garantijų dėl orių suėmimo ir kalinimo sąlygų.

4. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendime yra dvi esminės spragos, dėl kurių, jo vertinimu, būtina Sprendimą panaikinti ir iš naujo nagrinėti jo, kaip prieglobsčio prašytojo, situaciją: visų pirma, Sprendime buvo konstatuota, jog jam kilmės valstybėje gresia kankinimai, t. y. EŽTK pažeidimai, o tokiomis aplinkybėmis Departamentas negalėjo remtis abstrakčiais teiginiais, t. y. Sprendimas turėjo būti pagrįstas įrodymais bei argumentuotas. Pareiškėjo vertinimu, nors Sprendimas grindžiamas trimis šaltiniais – 1) paties pareiškėjo teiktu pasakojimu; 2) Tarptautinės kriminalinės policijos organizacijos (toliau – ir Interpolas) informacija apie pareiškėjo keliamą pavojų; 3) kilmės valstybės informacija, interpretuota remiantis minėtais šaltiniais, Departamentas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjas iš tiesų yra kaltinamas nusikalstamų veikų padarymu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas akcentavo, kad: 1) apklausų metu jis nurodė, jog (duomenys neskelbtini) nepadarė jokių nusikalstamų veikų ir paaiškino, kad jam iškelta baudžiamoji byla dėl (duomenys neskelbtini) nusikaltimų prieš vaiką yra sufabrikuota; 2) Interpolo informacija buvo vėliau panaikinta, nes (duomenys neskelbtini) institucijos informacijos nepatvirtino; 3) pagal pateiktas nuorodas negalima rasti informacijos iš kilmės valstybės, kuria remtasi Sprendimo 16 puslapio 34–42 išnašose, ir su ja susipažinti, be to, dalis informacijos pateikta anglų, o ne valstybine lietuvių kalba. Pareiškėjas pažymėjo, kad, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, prieglobsčio bylose esminė informacija, kuria remiasi Departamentas priimdamas sprendimą, turi būti atspausdinta, įtraukta į užsieniečio bylą, išversta į lietuvių kalbą. Kol tai nėra padaryta, negalima vertinti nei informacijos turinio, nei jos tinkamo supratimo ar taikymo, t. y. nėra galimybės patikrinti, ar Departamentas teisingai suprato ir tinkamai interpretavo (duomenys neskelbtini) institucijų informaciją. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pareiškėjas teigė, kad Departamentas nepateikė įrodymų, kuriais galėtų būti pagrįstas Sprendime esantis teiginys, jog pareiškėjas yra kaltinamas nusikalstamų veikų padarymu.

5. Pareiškėjas teigė, kad Sprendimu UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1 punkto kriterijus (pareiškėjo negalėjimo grįžti į (duomenys neskelbtini) dėl visiškai pagrįstos baimės, atliekant laisvės atėmimo bausmę, (duomenys neskelbtini) kalėjimuose patirti kankinimus, žiaurių, nežmonišką elgesį, orumo žeminimą) dėl (duomenys neskelbtini) kalėjimuose esančių kalinimo sąlygų, pažeidžiančių EŽTK 3 straipsnį, yra nustatytas sąlyginai ir šis negrąžinimo pagrindas išnyktų kompetentingoms institucijoms susisiekus su (duomenys neskelbtini) institucijomis bei gavus garantijas dėl pareiškėjo orių sulaikymo bei kalinimo sąlygų. Nebuvo įrodymų, įrodančių tokių garantijų galimumą, bei to, kad (duomenys neskelbtini) ateityje laikysis įsipareigojimų. Pareiškėjo atveju būtų vykdoma deportacija, o ne ekstradicija, todėl gauti bent kokias (duomenys neskelbtini) garantijas dėl oraus elgesio kalėjimuose nebūtų galimybės, tokių įsipareigojimų (duomenys neskelbtini) nesilaikys ir Lietuvos atžvilgiu. Todėl tokia Sprendimo išvada yra nelogiška ir neteisinga, nes (duomenys neskelbtini) nėra tokio kalėjimo, kuriame pareiškėjas, kaip buvęs (duomenys neskelbtini) karininkas, kontržvalgybininkas, garsus (duomenys neskelbtini) teisėsaugos pareigūnas (prokuroras, advokatas), kovojęs prieš (duomenys neskelbtini) visuomenę terorizuojančias (duomenys neskelbtini) gaujas, padėjęs suimti (duomenys neskelbtini), galėtų jaustis saugus. Be to, pareiškėjas kaltinamas (duomenys neskelbtini) nusikaltimų prieš vaiką padarymu, todėl (duomenys neskelbtini) kalėjimuose neabejotinai patirtų smurtinius veiksmus.

6. Pareiškėjas tvirtino, jog Departamentui pateikti paaiškinimai ir juos pagrindžiantys duomenys aiškiai atskleidžia (duomenys neskelbtini) teisinės ir politinės sistemos problematiką, t. y. tai, jog (duomenys neskelbtini), kurie pareiškėjui jaus amžiną neapykantą dėl jų ir / ar daugybės jų gaujų narių atžvilgiu pareiškėjo įvykdytų suėmimų, kontržvalgybinių veiksmų, padėjusių su šių (duomenys neskelbtini) gaujomis kovoti Interpolui. Pareiškėjo atžvilgiu baudžiamoji byla dėl (duomenys neskelbtini) nusikaltimų prieš vaiką iš dalies buvo nulemta ir pareiškėjo neapgalvoto ryšio su buvusia drauge, advokate, kuri veikė prieš jį ir padėjo jo atžvilgiu sufabrikuoti baudžiamuosius kaltinimus. (Duomenys neskelbtini) vyriausybės elgesys – nesugebėjimas atsakyti Interpolo bylų kontrolės komisijai, patvirtina komplikuotą pareiškėjo padėtį (duomenys neskelbtini), ir tai, jog pareiškėjas de facto (duomenys neskelbtini) vyriausybės bei korumpuoto Interpolo skyriaus veiksmais (paskelbus raudonąjį pranešimą, kuris vėliau buvo panaikintas) tapo asmeniu be pilietybės, kas sąlygojo itin didelį pareiškėjo pažeidžiamumą. Šios aplinkybės taip pat pagrindžia jo Departamentui papasakotą įvykių versiją apie suklastotą baudžiamąją bylą jo atžvilgiu kilmės valstybėje ir (duomenys neskelbtini) žiniasklaidos kerštą jam, t. y. jog jis nuo 2002 m. yra precedento (duomenys neskelbtini) neturinčio kilmės valstybės vyriausybės, korumpuotų teisėsaugos pareigūnų ir žiniasklaidos keršto auka. (Duomenys neskelbtini) žiniasklaida išnaudojo pareiškėjo pažeidžiamumą sensacijai sukelti, iškraipydama ir / ar suklastodama faktus, ir pareiškėją apšmeižė bei jam pakenkė.

7. Pareiškėjas pabrėžė, jog teistumo neturi (jo atžvilgiu nėra galiojančių nuosprendžių), o apskundus Interpolo veiksmus dėl raudonojo pranešimo, jis buvo panaikintas, todėl iš esmės nebuvo duomenų, kurie būtų galėję leisti atsakovui manyti, kad kaltinimai dėl (duomenys neskelbtini) nusikaltimų vaiko atžvilgiu kilmės valstybėje pareiškėjo atžvilgiu yra pagrįsti.

8. Pareiškėjas akcentavo, kad neturės realių ir veiksmingų teisinės gynybos priemonių ginti savo žmogaus teises, įrodinėjo Interpolo, (duomenys neskelbtini) ir jų sąjungininkų piktnaudžiavimą teise: pareiškėjo neteisėto persekiojimo (neteisėto Interpolo raudonojo pranešimo pagrindu) veiksmais; (duomenys neskelbtini) vyriausybėje, teisėsaugoje, žiniasklaidoje, kitose socialinėse grupuotėse (ANC, EFF) esančių pareiškėjui priešiškų asmenų, užimančių aukštus postus, kurie sugebėjo veiksmingai susitarti, jog eilę metų pareiškėjo atžvilgiu išliktų aktyvus baudžiamasis persekiojimas; socialinės, teisinės ir ekonominės padėties (duomenys neskelbtini) nuosmukiu, smurtinio nusikalstamumo lygio išaugimu, ksenofobija, (duomenys neskelbtini) turimų žemių užgrobimais be kompensacijos, korupcijos sąlygotu energetikos žlugimu ir žmonių emigracija iš (duomenys neskelbtini); patirtais grasinimais būti nužudytu (duomenys neskelbtini) (laiškais, telefonu, kulkų padėjimu).

9. Pareiškėjas mano, kad teismas šioje byloje turi iš naujo įvertinti ir Departamento 2020 m. sausio 15 d. sprendime dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Nr. (15/6-5)12PR-3 (toliau – ir 2020 m. Sprendimas, pirminis sprendimas) atsakovo pateiktus argumentus dėl ginčo dalyko, kurie liko teismo neįvertinti teisėtumo ir pagrįstumo aspektu LVAT 2020 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eA-4433-662/2020, pareiškėjo apeliacinį skundą patenkinus iš dalies ir administracinę bylą perdavus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eI3-4663-860/2020, pareiškėjo skundą palikus nenagrinėtu (nes pareiškėjas išvyko Užsieniečių registracijos centro). Sprendimu Departamentas dėl šių aplinkybių iš esmės padarė tas pačias išvadas, kaip ir Departamento 2020 m. Sprendime, t. y. iš esmės pilna apimtimi atmetė ir nebevertino tik vieno materialinio fakto, kad pareiškėjo tėvas buvo nužudytas (duomenys neskelbtini), o kitus materialiuosius faktus Departamentas pripažino nustatytais pilna apimtimi arba su tam tikromis išlygomis.

10. Pareiškėjas ginčijo Sprendime padarytą pareiškėjo pateiktų materialiųjų faktų aprašymą (mano, jog dalis faktų, iš jų – ir dėl baudžiamųjų bylų sufabrikavimo, buvo iškraipyti arba netinkamai perteikti) ir jų vertinimą (mano, jog atsakovas netinkamai, neišsamiai ir nevisapusiškai vertino pateiktus ginčo situacijai išspręsti svarbius materialiuosius faktus, darė neteisingas išvadas).

11. Pareiškėjas pabrėžė, kad Departamentas Sprendimu pripažino grėsmės pareiškėjui patirti kankinimus (duomenys neskelbtini) kalėjimuose realumą, todėl, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neteisėtais (duomenys neskelbtini) vyriausybės, teisėsaugos, žiniasklaidos bei net ir Interpolo veiksmais buvo de facto padarytas asmeniu be pilietybės ir kad kilmės valstybėje yra pažeistos jo žmogaus teisės, jis negali būti deportuotas į (duomenys neskelbtini), todėl jo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo yra akivaizdžiai pagrįstas ir turi būti patenkintas. Prieglobsčio nesuteikimo atveju pareiškėjui privalo būti išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi jis negali būti grąžinamas į kilmės valstybę, kur jam gresia kankinimai.

12. Atsakovas Departamentas su pareiškėjo patikslintu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

13. Atsakovas paaiškino, kad Sprendimas nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) priimtas dėl to, kad, įvertinus 2024 m. sausio 25 d. prašymo (toliau – ir paskesnis prašymas) suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pareiškėjo pateiktą informaciją, konstatuota, kad ji nesuponuoja skirtingų išvadų, nei buvo padarytos nagrinėjant pareiškėjo 2019 m. liepos 18 d. prašymą (toliau – ir pirminis prašymas) suteikti prieglobstį. Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini). Įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, nenustatyta pagrindo prielaidai, jog pareiškėjui gresiantis baudžiamasis persekiojimas yra diskriminacinio pobūdžio. Kadangi tikėtino priežastinio ryšio tarp prieglobsčio prašytojui gresiančio baudžiamojo persekiojimo ir „konvencinių“ priežasčių nenustatyta, pareiškėjas neatitiko UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

14. Departamentas taip pat teigė, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nenustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 2 punkte; pareiškėjo kilmės valstybėje (gyvenamojoje vietoje) ginčo metu nevyko UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl jis taip pat neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų (UTPĮ 87 str. 1 d. 3 p.). Įvertinus bendrą padėtį (duomenys neskelbtini), todėl konstatuota, kad prieglobsčio prašytojas atitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijus pagal UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1 punktą, tačiau kompetentingai institucijai gavus (duomenys neskelbtini) garantijas dėl pareiškėjo sulaikymo, šis papildomos apsaugos suteikimo pagrindas išnyktų.

15. Atsakovas nesutiko su skundo argumentais, kad Departamentas, spręsdamas prieglobsčio suteikimo pareiškėjui klausimą, nepakankamai išnagrinėjo jo individualią situaciją, taip pat nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad Departamento 2020 m. Sprendimas ir jame nurodytos bei Departamento įvertintos faktinės aplinkybės, jų vertinimas, teisiniai pagrindai, kuriais remiantis buvo priimtas šis sprendimas, yra neteisėti ir nepagrįsti, priimti nepakankamai išnagrinėjus pareiškėjo individualią situaciją bei teismo turi būti vertinami iš naujo: šis Departamento sprendimas nėra panaikintas teismo, yra galutinis (pagal UTPĮ 2 straipsnio 64 dalį), o aplinkybę, kad teismas LVAT grąžintą iš naujo nagrinėti administracinę bylą dėl Departamento 2020 m. Sprendimo nutraukė, nulėmė išimtinai paties pareiškėjo veiksmai – savavališkas pasišalinimas iš Užsieniečių registracijos centro. Mano, jog nėra jokio pagrindo Departamento 2020 m. Sprendimo traktuoti kitaip, nei įsiteisėjusio, ir jį persvarstyti.

16. Atsakovas kaip nepagrįstą vertino pareiškėjo teiginį, kad pirmasis jo pateiktas prašymas nebuvo tinkamai išnagrinėtas, nes LVAT bylą grąžino pirmosios instancijos teismui. Atsakovas pažymėjo, kad pats pareiškėjas savo skunde nurodo, jog LVAT nustatė ne Departamento sprendime netinkamai padarytas išvadas, o teismo neišnagrinėtas aplinkybes. Bylos nagrinėjimas buvo nutrauktas būtent dėl pačio pareiškėjo pasirinkimo, t. y. teismas pripažino pareiškėjo dalyvavimą 2020 m. rugsėjo 30 d. vyksiančiame teismo posėdyje būtinu, tačiau pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, nepateikė dokumentų dėl nedalyvavimo ar prašymo dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo. Dėl minėtų priežasčių buvo priimta nutartis skundą palikti nenagrinėtą.

17. Departamentas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad nebuvo atsižvelgta į jo pateiktus paaiškinimus, ir pažymėjo, kad pareiškėjo pateikti raštiški paaiškinimai yra iš esmės analogiški argumentams ir paaiškinimams, kuriuos pareiškėjas davė Departamentui 2024 m. sausio 25 d. ir 2024 m. liepos 4 d. apklausų metu. Visos šios aplinkybės buvo išanalizuotos ir dėl jų pasisakyta Sprendime. Vien tai, kad pareiškėjas nesutiko su Sprendime dėstomais motyvais ir padarytomis išvadomis, teikia savo aplinkybių aiškinimo versijas, nereiškia, kad jie yra neapgrįsti.

18. Departamentas teigė, jog Sprendime nurodyta, kad paskesnio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas apsiriboja naujos informacijos, kuri nebuvo žinoma nagrinėjant ankstesnį prašymą, vertinimu, t. y. paskesnio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas siejamas išskirtinai su nauja informacija, kuri nebuvo žinoma priimant sprendimą dėl ankstesnio prašymo. Atitinkamai, užsieniečio teisė pateikti paskesnį prašymą nesuponuoja Departamento prievolės dar kartą vertinti tą pačią informaciją, kurią jis jau yra teikęs pirmojo prašymo metu. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo paskesnio prašymo nagrinėjimo metu pakartotinai nurodyti jo persekiojimo motyvai buvo vertinti 2020 m. Sprendime, jie nebuvo vertinami iš naujo. Sprendime tik dar kartą primenama, kad pirmojo prašymo metu buvo išanalizuoti ir pateikti pagrįsti argumentai ir motyvai dėl pareiškėjui iškeltos baudžiamosios bylos, jos fabrikavimo dėl pareiškėjo veiklos advokatų asociacijoje (duomenys neskelbtini), gresiantį persekiojimą dėl rasės bei priklausymo (duomenys neskelbtini) tautinei mažumai, jam pateikiamus grasinimus telefonu, laiškais ir ant jo stalo paliktomis kulkomis, dėl tėvo nužudymo. Departamentas vertino, kad pareiškėjo baimė nėra visiškai pagrįsta, todėl jam nesuteiktas pabėgėlio statusas dėl pirmo prašymo metu išdėstytų aplinkybių.

19. Departamentas teigė, kad pats pareiškėjas patvirtino, kad jo tariami persekiotojai buvo (duomenys neskelbtini), taigi tai neatitiko pareiškėjo teiginių dėl persekiojimo ir baudžiamosios bylos fabrikavimo dėl rasės. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad jam, kaip (duomenys neskelbtini), Departamentas nenustatė, kad prieš (duomenys neskelbtini) vykdomi netinkami veiksmai dėl jų rasės. Įvertinus tai, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad vis dar turi ūkį ar fermą, buvo konstatuota, kad prieglobsčio prašytojo baimė nukentėti nuo fermų užpuolikų tėra hipotetinė, todėl nėra visiškai pagrįsta.

20. Departamentas taip pat pažymėjo, jog visus grasinimus pareiškėjas siejo su J. S., tačiau šios prielaidos nelaikytos tikėtinomis, kadangi pareiškėjas nebevedė šios bylos, o J. S. mirė (duomenys neskelbtini). Įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, Departamentas konstatavo, kad grasinimų pasikartojimo tikimybė yra neapibrėžta, o pagrindas ir priežastys, dėl kurių buvo grasinta yra išnykusios ir neaktualios. Pareiškėjo tariamai identifikuotini tėvo nužudymo priežastiniai ryšiai vertinti subjektyvūs, nepagrįsti objektyviais duomenimis. Atsižvelgus į pareiškėjo pasakojimą apie tėvo nužudymą, tariamas priežastis ir surinkta kilmės valstybės informaciją, kuri nepatvirtino pareiškėjo pasakojimo, buvo vertinta, kad ši pareiškėjo pasakojimo dalis mažai tikėtina ir atmestina. Paskesnio prašymo nagrinėjimo metu pareiškėjo pateiktos tariamai jo tėvo nusiaubto namo nuotraukos buvo vertintos kaip turinčios žemą įrodomąją galią.

21. Departamentas nurodė, jog paskesnio prašymo nagrinėjimo metu pareiškėjas nurodė naujas aplinkybes, t. y. kad jis de facto yra asmuo be pilietybės; jo duomenys iš Interpolo duomenų bazės buvo pašalinti, taip pat papildomai nurodė dvi naujas tariamo jo baudžiamojo persekiojimo priežastis (jo politiniai tikslai ir įsitikinimai tiesiogiai prieštarauja daugumos teisininkų ir teisėjų įsitikinimams; jo politiniai tikslai ir įsitikinimai tiesiogiai prieštarauja (duomenys neskelbtini)). Departamentas įvertino ne tik pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, bet ir kilmės valstybės informaciją, kuri iš esmės paneigia pareiškėjo paaiškinimus, todėl manė, kad pareiškėjo teiginiai, kad jo byloje buvo skiriami tam tikriems asmenims parankūs teisėjai, yra nepagrįsti. Nebuvo rasta informacijos, patvirtinančios, kad leidinys (duomenys neskelbtini), nenustatyta naujų aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui gresiantis baudžiamasis persekiojimas būtų neproporcingas ar diskriminuojantis, todėl šis baudžiamasis persekiojimas nelaikytinas „persekiojimu“ pabėgėlio sąvokos kontekste. Atsižvelgus į tai, prieglobsčio prašytojas neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

22. Departamentas vertino, kad Sprendime pagrįstai ir motyvuotai konstatuota, kad prieglobsčio prašytojo duomenų pašalinimo iš Interpolo duomenų bazės aplinkybė pati savaime nepatvirtina, kad prieglobsčio prašytojui iškelta baudžiamoji byla (duomenys neskelbtini) yra sufabrikuota, kadangi ją Departamentui nurodė būtent pats pareiškėjas, be to, ji buvo identifikuota ir Departamento surinktoje kilmės valstybės informacijoje. Atitinkamai, šių duomenų pašalinimas neturėjo įtakos 2020 m. Sprendime atliktam pareiškėjo situacijos vertinimui.

23. Departamentas tvirtino, kad pareiškėjo teiginys, kad jis yra asmuo be pilietybės, taip pat nepagrįstas, kadangi neatitinka JTVPK rekomenduojamo asmens be pilietybės apibrėžimo. Tyrimo metu nustatyta, jog prieglobsčio prašytojo baudžiamasis persekiojimas (duomenys neskelbtini) tikėtina vyksta dėl įvykdytos nusikalstamos veikos, nenustatyta, jog šis baudžiamasis persekiojimas yra diskriminacinio pobūdžio, t. y. inicijuotas ir (arba) vykdomas dėl prieglobsčio prašytojo rasės, religijos, tautybės, jo priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba jo politinių įsitikinimų. Negalima daryti prielaidos, kad pareiškėjas neturi galimybės gintis teisinėmis priemonėmis ar kad tokios teisinės priemonės (duomenys neskelbtini) neegzistuoja arba jos yra neveiksmingos. Atsižvelgus į baudžiamojo proceso paskirtį nenustatyta, kad teisėtai vykdomas baudžiamasis persekiojimas pats savaime galėtų būti prilyginamas „persekiojimui“, kaip tai suprantama pabėgėlių teisės kontekste, arba veiksmams, nustatytiems Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 punkte, t. y. (duomenys neskelbtini) vykdomas prieglobsčio prašytojo baudžiamasis persekiojimas nelaikytinas neteisėtu pagal tarptautinę teisę. Atsižvelgiant į tai, jog prieglobsčio prašytojas iš esmės turėjo galimybes gintis teisinėmis priemonėmis (tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad jis po sulaikymo buvo paleistas už užstatą), bei įvertinus tai, jog Departamentas nenustatė informacijos, patvirtinančios, kad (duomenys neskelbtini) nebendradarbiauja ir atsisako priimti prieglobsčio prašytoją, mano, kad pareiškėjas nelaikomas de facto be pilietybės. Pareiškėjas šių aplinkybių taip pat nepaneigė teikdamas skundą teismui.

24. Departamentas tvirtino, kad paskesnio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas nepateikė papildomos aktualios ir patikimos informacijos, kuri suponuotų priešingas išvadas pirmojo prašymo nagrinėjimo metu padarytoms išvadoms. Surinktos informacijos visuma pagrindžia išvadą, kad pareiškėjo baimė patirti baudžiamąjį persekiojimą yra pagrįsta, tačiau baudžiamasis persekiojimas savaime neprilygsta „persekiojimui“ pabėgėlio statuso taikymo nuostatų kontekste. Nors prieglobsčio prašytojo baudžiamasis persekiojimas tam tikromis sąlygomis gali prilygti valstybinio subjekto vykdomam persekiojimui, tačiau atliekant tyrimą neidentifikuotos faktinės aplinkybės, kurios pagrįstų prielaidą, jog šis prieglobsčio prašytojo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas gali būti siejamas su jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais. Todėl manė teisingai Sprendime konstatavę, kad prieglobsčio prašytojas neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

25. Departamentas nesutiko ir su pareiškėjo skundo argumentais dėl papildomos apsaugos. Tyrimo metu nenustatyta, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 2 punkte, o pareiškėjo kilmės valstybėje (gyvenamojoje vietoje) nevyko UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl pareiškėjas neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

26. Departamentas patvirtino Sprendime konstatavęs, kad pareiškėjas atitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijus pagal UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nes pagal surinktą kilmės valstybės informaciją įvertinę bendrą padėtį (duomenys neskelbtini). Tačiau nurodė, jog pareiškėjo individualiu atveju turi būti taikomas UTPĮ 88 straipsnio 3 dalies 2 punktas ir jo pagrindu papildoma apsauga pareiškėjui nesuteikiama, nes yra rimtas pagrindas manyti, kad asmuo padarė sunkų nusikaltimą arba kurstė ar kitaip dalyvavo darant tokį nusikaltimą.

Nurodė, jog vertinant veiką, kuria (duomenys neskelbtini) yra kaltinamas prieglobsčio prašytojas, buvo nustatyta, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodeksą (toliau – ir LR BK) už (duomenys neskelbtini) taikoma 10 metų laisvės atėmimo bausmė. Pagal LR BK sunkiu nusikaltimu laikoma veika, už kurią skiriama laisvės atėmimo bausmė nuo 6 metų, todėl, remiantis nacionaliniais teisės aktais, veikos, kurias, yra rimtas pagrindas manyti, įvykdė prieglobsčio prašytojas, būtų priskirtinos prie sunkių. Kaip matyti iš tyrimo surinktos informacijos, (duomenys neskelbtini).

Iš tyrimo metu surinktų duomenų taip pat nustatė, kad veika yra tyčinė, nes yra rimtas pagrindas manyti, jog (duomenys neskelbtini). Pabrėžė, jog Sprendimu nėra sprendžiamas pareiškėjo grąžinimo/išsiuntimo į kilmės valstybę klausimas ir pareiškėjo tolesnės teisinės padėties klausimas turės būti sprendžiamas atskirai, todėl pareiškėjo skundo argumentai susiję dėl jo grąžinimo negalimumo yra neapgrįsti. Pažymėjo, kad Sprendime yra aiškiai nurodyta, kad pareiškėją grąžinus į (duomenys neskelbtini) jis būtų sulaikytas, tačiau bendra padėtis (duomenys neskelbtini) kalėjimuose yra tokia, kad kalėjimo sąlygos pažeistų EŽTK 3 straipsnį.

Nurodė, jog ši išvada yra sąlyginė ir šis negrąžinimo pagrindas išnyktų, jeigu kompetentingoms institucijoms susisiekus su atsakingomis (duomenys neskelbtini) institucijomis būtų gautos garantijos dėl orių, EŽTK 3 straipsnį atitinkančių pareiškėjo sulaikymo bei kalinimo sąlygų. Pabrėžė, jog šiuo metu, sprendžiant prieglobsčio klausimą (dėl prieglobsčio procedūros specifikos), tokių veiksmų Departamentas negali imtis, todėl sprendimas dėl jo išsiuntimo turi būti priimtas kitos procedūros, neribojančios bendravimo su kilmės valstybės institucijomis, rėmuose.

Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, mano, kad priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą ir, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktu, teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti, kaip nepagrįstą.

II. 27. Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2025 m. kovo 10 d. sprendimu pareiškėjo G. D. P. patikslintą skundą atmetė.

28. Teismas, susipažinęs su skundžiamu Sprendimu, akcentavo, jog jis (Sprendimas) didelės apimties, jame detaliai išanalizuota individuali pareiškėjo ginčo situacija, jis išsamiai motyvuotas, nurodyti teisiniai pagrindai, įvertinta pareiškėjo individuali situacija ne tik dėl paskesnio prašymo pagrįstumo, tačiau detaliai aptarti ir motyvuotai įvertinti pareiškėjo pirmojo prašymo suteikti prieglobstį išnagrinėjimą nulėmę aspektai, o būtent Sprendime užfiksuota Departamento surinkta informacija, motyvai ir aplinkybių (duomenys neskelbtini) vertinimas. Teismo vertinimu, Sprendime atliktas argumentuotas ir objektyviais duomenimis pagrįstas pareiškėjui (duomenys neskelbtini) dėl pareikštų kaltinimų gresiančios bausmės proporcingumo lyginamasis vertinimas, fiksuoti pirmojo pareiškėjo prieglobsčio prašymo argumentai, atsikartojantys ginčo paskesniame pareiškėjo prašyme dėl prieglobsčio suteikimo, Departamento motyvai iš išvados dėl jų, kuriuos Departamentas vertino tapačiai 2020 m. Sprendimui.

29. Patikrinęs Sprendime pateiktas aktyvias nuorodas į internetinius šaltinius, kuriais Departamentas grindė Sprendimą, teismas nustatė, jog informacija šiuose elektroninio pobūdžio informacijos šaltiniuose didžiąja dalimi rasta ir elektroninio vertėjo pagalba perskaitoma valstybine lietuvių kalba ir ištirta, ji yra aktuali ir atitinka Sprendime užfiksuotą informaciją pagal kiekvieną konkrečią nuorodą. Nerasti tik keli informacijos šaltiniai, tačiau, teismo vertinimu, nerastos nuorodos nebuvo tiek reikšmingos, jog galėtų nulemti Sprendimo neteisėtumą ir / ar nepagrįstumą, kadangi šią Sprendime fiksuotą informaciją patvirtina ir kita Departamento surinkta, kitose Sprendimo išnašose esanti prieinama tyrimui aktuali informacija.

30. Teismas nustatė, jog prieglobsčio (pabėgėlio statuso) pareiškėjas iš esmės siekė dėl šių priežasčių: (duomenys neskelbtini).

31. Teismas, spręsdamas dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, pažymėjo, kad Departamentas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo pareiškėjo prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo prašymą, itin detaliai įvertino visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, argumentuotai dėl jų pasisakė, surinkto detalią, Sprendimo dienai aktualią pareiškėjo kilmės šalies bei gyvenamosios vietovės kilmės valstybėje informaciją, duomenis įvertino sistemiškai bei kompleksiškai. Teismas neturėjo pagrindo nesutikti su Sprendimo argumentais ir kvestionuoti atsakovo atliktą vertinimą bei padarytas išvadas, kadangi byloje nebuvo pateiktų nustatytas aplinkybes paneigiančių duomenų.

32. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog Departamentas nedėjo maksimalių pastangų išsiaiškinti jo prašymo tinkamam išnagrinėjimui svarbių aplinkybių ir klausimų ir tyrimą atlikto neobjektyviai, konstatavo, kad pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos prašyme nuosekliai atskleisti visas svarbias aplinkybes. Departamentas atliko detalią pareiškėjo apklausą, sudarė jam galimybę pateikti papildomus argumentus ir įrodymus apie, jo manymu, reikšmingas aplinkybes, apklausos metu uždavė patikslinančius klausimus, siūlė detalizuoti jo paties nurodytus teiginius. Pareiškėjo prašymas iš esmės buvo grindžiamas tik paaiškinimu ir subjektyviu jo situacijos vertinimu, o papildomų objektyvių duomenų savo baimei būti persekiojimu kilmės valstybėje būtent dėl „konvencinių“ priežasčių pagrįsti pareiškėjas nepateikė nei atsakovui, nei teismui.

33. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo paaiškinimai buvo prieštaringi – jis patvirtino, jog jam kilmės valstybėje pareikšti kaltinimai dėl (duomenys neskelbtini), tačiau vėliau ginčijo šios aplinkybės nustatymą. Įvertinęs pareiškėjo pateiktą informaciją ir kilmės valstybės šaltinius, teismas konstatavo, kad Departamentas pagrįstai ir teisėtai rėmėsi šiais duomenimis Sprendime.

34. Teismas atkreipė dėmesį į paties pareiškėjo paaiškinimų, duotų atsakovui, bei teiktų teisme, prieštaringumą ir nenuoseklumą, t. y. tai, jog patvirtindamas faktinę aplinkybę, jog jam kilmės valstybėje yra pareikšti oficialūs valstybiniai kaltinimai dėl (duomenys neskelbtini) ir iškelta baudžiamoji byla, kita vertus, šios faktinės aplinkybės konstatavimą Sprendime ginčija, tvirtindamas, jog Departamentas ją konstatavo Sprendime neturėdamas įrodymų. Teismas pažymėjo, jog patikrinus kilmės valstybės informacijos šaltinius, kuriais Sprendime rėmėsi Departamentas, rastas informacijos ryšys su paties pareiškėjo apklausų metu pateikta informacija dėl jam kartu su jau nuteista drauge kilmės valstybėje pareikštų valstybinių kaltinimų dėl (duomenys neskelbtini), todėl teismas sprendė, kad iš esmės Sprendime padarytas vertinimas laikytinas pagrįstu ir teisėtu.

35. Teismas akcentavo, jog pareiškėjo pozicija, t. y. prašyti įrodyti aplinkybes, kurias, kaip lemiančias prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo pagrindus, pirmiausia pats pareiškėjas Departamentui ir nurodė (atskleidė) bei jomis grindė papildomos apsaugos pareiškėjui suteikimo būtinumą, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia šiuos pareiškėjo veiksmus pripažinti tiesiog pasirinkta gynybine pozicija.

36. Teismas, remdamasis Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro (toliau – ir JTVPK) valdybos išleisto vadovo „Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo“ 56-57 punktais dėl persekiojimo ir bausmės už teisės pažeidimą atskyrimo ir LVAT praktika dėl baudžiamojo persekiojimo, kaip pagrindo suteikti pabėgėlio statusą, pažymėjo, Departamentas, atlikdamas įrodymų vertinimą dėl prieglobsčio (ne)suteikimo taiko „yra rimtų priežasčių manyti“ įrodinėjimo standartą, kuris yra aukštesnis už „pagrįstos tikimybės“ standartą (kuris taikomas rizikos vertinimui, kuriuo siekiama nustatyti tarptautinės apsaugos poreikį) ir šio standarto taikymui turi turėti aiškią ir patikimą informaciją, o ne baudžiamosios teisės srityje nustatant kaltę taikomą standartą „neabejotinai pagrįsta“. Taigi tik įsitikina, ar tokia aplinkybė objektyviai egzistuoja, tuomet atlieka vertinimą, ar ši aplinkybė yra nulemta „konvencinių“ priežasčių (persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų) ir bausmės kilmės valstybėje griežtumo proporcingumą, kuris tam tikrais atvejais prilygintinas persekiojimui, suteikiančiam pagrindą asmeniui gauti prieglobstį.

37. Teismas nustatė, jog Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, detaliai įvertino pareiškėjo argumentus dėl jam kilmės valstybėje pareikštų kaltinimų, dėl (duomenys neskelbtini) bei baudžiamosios bylos iškėlimo, juos detaliai išanalizavo. Atsakovas dėjo pastangas išsiaiškinti visas su pareiškėjo prašymu susijusias svarbias aplinkybes, pašalinti prieštaravimus, surinko tiek informacijos, kiek jos pakanka nešališkam ir objektyviam pareiškėjo individualių aplinkybių ištyrimui bei teisingam Sprendimo priėmimui. Pareiškėjui kilmės valstybėje inkriminuota nusikalstama veika – tyčios, pavojingumo bei taikytinos baudžiamosios atsakomybės aspektais – buvo teisingai įvertinta eilės kitų valstybių (tame tarpe ir Lietuvos) baudžiamųjų įstatymų normų palyginimu bei teisingai įvertinta kaip tyčinė sunki nusikalstama veika, o tai, kad pareiškėjo netenkina Sprendimas ir jame atliktas šių aplinkybių vertinimas, nesudaro pagrindo pripažinti, jog Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

38. Teismas, be kita ko, neturėjo pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiais, jog Interpolo raudonojo pranešimo apie pareiškėją panaikinimas įrodo Sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą, kadangi minėtas pranešimas nėra tarptautinis arešto orderis, o tik prašymas teisėsaugai – jo panaikinimo aplinkybė pati savaime nepaneigia pareiškėjui pareikštų kaltinimų dėl galimai sunkaus tyčinio nusikaltimo kilmės valstybėje padarymo ir baudžiamosios bylos egzistavimo aplinkybės, ypač įvertinus tai, jog 2024 m. liepos 4 d. apklausos metu pats pareiškėjas patvirtino, jog jo atžvilgiu baudžiamoji byla nėra nutraukta ir yra išduotas galiojantis arešto orderis, o į bylą nebuvo pateikta jokių objektyvių duomenų, kurie leistų įsitikinti, jog baudžiamasis procesas pareiškėjo atžvilgiu yra nutrauktas ar pareiškėjas būtų išteisintas. Teismas konstatavo, jog pareiškėjui esant šios informacijos pirminiam šaltiniui, t. y. pačiam atskleidus Departamentui aplinkybę apie jo, kaip kaltinamojo, atžvilgiu tebevykstantį baudžiamosios bylos procesą (duomenys neskelbtini), kuri atsakovo surinkta kilmės valstybės informacija, įvardinta Sprendime, tame tarpe ir viešosios informacijos skleidėjų informacijos šaltiniais, yra nuteista kaip pareiškėjo bendrininkė dėl (duomenys neskelbtini), šių duomenų visuma, teismo vertinimu, leido atsakovui įsitikinti paties pareiškėjo Departamentui pateiktų duomenų apie kilmės valstybėje pareiškėjo atžvilgiu iškeltą baudžiamąją bylą dėl sunkaus nusikaltimo egzistavimu tiek, jog ši informacija buvo daugiau, nei tikėtina, bei, žinant nusikalstamos veikos pobūdį, vertinti jos pavojingumą bei ryšių su „konvencinėmis“ priežastis (ne)buvimą. Taigi, Departamentas veikė savo kompetencijos ribose bei pagal teisės aktų reikalavimus.

39. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl viešai prieinamuose žiniasklaidos šaltiniuose nurodomos informacijos, kuria grįstas Sprendimas, kaip jo atžvilgiu tendencingą ir neatitinkančią tiesos bei tvirtino, jog kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini). Nei Departamentui ginčo tyrimo metu, nei teismui į bylą nebuvo pateikta jokių objektyvių duomenų, jog Departamento surinkta (Sprendime nurodyta) kilmės valstybės informacija buvo neteisinga.

40. Teismas akcentavo, jog valstybiniai kaltinimai pareiškėjui (duomenys neskelbtini).

41. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog, vertinant pareiškėjo prieglobsčio Prašymą, buvo patvirtinta pareiškėjo asmens tapatybė, tačiau kitos UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies pabėgėlio statuso taikymo nuostatos nebuvo įgyvendintos. Pareiškėjas nei Departamentui, nei teismui nepateikė duomenų, kurie leistų pagrįstai manyti, kad grįžus į kilmės valstybę jam grėstų persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybes, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų ar kad jis negalėtų pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga arba ten grįžti bijodamas persekiojimo dėl „konvencinių“ priežasčių, o prieglobsčio prašytojo pilietybės buvimo ar nebuvimo aplinkybė iš esmės neturi jokios lemiamos reikšmės prieglobsčio klausimui išspręsti, kadangi pabėgėlio statusas gali būti suteikiamas tiek trečiosios šalies piliečiams, kurie dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios piliečiai jie yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, tiek ir asmenims be pilietybės, kurie dėl minėtų priežasčių būdami už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti (2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 2 straipsnio d-g punktai). Taigi pareiškėjo individualiu atveju nenustačius visų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų in corpore, teismo vertinimu, galima spręsti, jog pareiškėjui pagrįstai nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas) Lietuvos Respublikoje

42. Teismas taip pat nustatė, jog Departamentas atliko išsamų kilmės valstybės situacijos tyrimą pareiškėjo papildomos apsaugos poreikį galinčių nulemti kriterijų aspektu. Departamentas, atlikęs tyrimą, Sprendimu nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų mirties bausmė ar egzekucija, ar grėsmę gyvybei ir sveikatai keliantys beatodairiški smurto veiksmai tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu, t. y. pareiškėjas neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose, tačiau, vertinant padėtį (duomenys neskelbtini), Departamentas, įvertinęs tiek pareiškėjo pateiktos informacijos, tiek ir surinktos kilmės valstybės informacijos turinį, nustatė, jog bendros sąlygos (duomenys neskelbtini) kalėjimuose yra tokios prastos, kad pažeidžia EŽTK 3 straipsnį bei tai, jog pareiškėjas atitinka UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1 punkto kriterijų, t. y. pagrįstos baimės, kad kilmės valstybės (duomenys neskelbtini). Byloje ginčo tarp šalių dėl šios Sprendimo dalies bei Departamento atlikto tyrimo ir vertinimo veiksmų nebuvo, tačiau kilo ginčas dėl Sprendimu pareiškėjui pritaikyto papildomos apsaugos nesuteikimo pagal UTPĮ 88 straipsnio 3 dalies 2 punkto kriterijų.

43. Teismas pažymėjo, kad papildoma apsauga pareiškėjui nebuvo suteikta remiantis UTPĮ 88 straipsnio 3 dalies 2 punktu, t. y. (duomenys neskelbtini). Nors pareiškėjas akcentavo kilmės valstybės garantijų dėl sulaikymo ir kalinimo sąlygų svarbą, teismas sprendė, jog tai aktualu tik grąžinimo ar išsiuntimo klausimams, kurie byloje nebuvo nenagrinėjami, todėl teismas šiuos argumentus laikė nepagrįstais ir nesusijusiais su ginču dėl papildomos apsaugos.

44. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad Departamentas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo situaciją, įvertino visus ir pareiškėjo pateiktus, ir Departamento surinktus duomenis, tinkamai pritaikė UTPĮ teisės normas.

III. 45. Pareiškėjas G. D. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. kovo 10 d. sprendimą ir jį pakeisti – panaikinti atsakovo Departamento Sprendimą ir jį pakeisti, arba bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, arba įpareigoti atsakovą Departamentą pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį nagrinėti iš naujo.

46. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat reiškia reikalavimą, kad nagrinėjama byla būtų perduota Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas), siekiant nustatyti UTPĮ, draudžiančio skirti teisinės pagalbos atstovą prieglobsčio prašytojams, norintiems apskųsti jų bylose priimtus teismo sprendimus LVAT, konstitucinį teisėtumą ir galiojimą. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas ir Sprendimas turi būti stabdomi, kol Konstitucinis Teismas išspręs šį klausimą.

47. Pareiškėjas taip pat reikalauja, kad ši administracinė byla būtų nagrinėjama naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas (vaizdo konferencijas ir kt.) ir kad jam būtų suteikta prieiga prie teismo informacinių ir elektroninių ryšių technologijų teismo patalpose.

48. Pareiškėjo vertinimu, teismo sprendimas iš esmės yra perrašyta pirmojo atsisakymo suteikti prieglobstį ir panaikinto teismo sprendimo versija. Pareiškėjas teigia, jog teismas neatliko išsamaus ir efektyvaus bylos ištyrimo, priėmė paviršutinišką sprendimą.

49. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas neturi teisiškai pagrįstų įrodymų, kuriais galėtų grįsti savo neigiamas išvadas pareiškėjo atžvilgiu, viskas pagrįsta gandais, spekuliacijomis. Teismo šališkumą ir dvigubus standartus parodo tai, kad teismas pripažino, jog pats naudojo dirbtinio intelekto įrankius, kad peržiūrėtų (t. y. išverstų) Sprendime naudotas nuorodas, tačiau atsisakė leisti pateikti įrodymus ir naudoti dokumentus, kuriuos apeliantas išvertė naudodamas dirbtinio intelekto įrankius. Be to, atsakovo naudojamose nuorodose esantys įrodymai, kiek jie tiesiogiai susiję su pareiškėju, yra nepriimtini ir negali būti naudojami teisme (neišversti į lietuvių kalbą), tačiau teismas bandė padėti Departamentui ir šią klaidą užglaistyti.

50. Pareiškėjas vertino, kad teismas padarė teisės klaidą, kai nenusprendė, jog (duomenys neskelbtini) pareiškėjo atžvilgiu piktnaudžiavo teise ir Interpolu.

51. Pareiškėjas akcentavo, kad teismas tinkamai neištyrė pareiškėjo pilietybės de facto neturėjimo, neištyrė ir netaikė pareiškėjo nurodytų teisės aktų ir aplinkybių, kodėl ir kada jis tapo de facto asmeniu be pilietybės, ir padarė teisės klaidą, neatmesdamas Departamento argumento, kuriuo teigiama, kad, siekiant nustatyti, kas yra de facto be pilietybė, nėra naudojamas JTVPK apibrėžimas. Net jei JTVPK nenaudoja pareiškėjo vartojamos apibrėžties, ji teisiškai ir logiškai teisinga versija to, ką reiškia de facto be pilietybė, ir šią apibrėžtį turėjo naudoti teismas ir atsakovas.

52. Pareiškėjo teigimu, teismas padarė faktinę ir teisinę klaidą, spręsdamas, kad pareiškėjo deportacijos (ir įrodymų, kurie prieštarauja deportacijai) klausimas šioje stadijoje yra neaktualus, kadangi minėtas klausimas yra aktualus, atsakovui darant viską, sudaryti sąlygas deportuoti pareiškėją. Teismas nenurodė, kad iš esmės deportacijos klausimas taip pat turi būti sprendžiamas teisme, nes Departamentas nusprendė, kad deportacija į (duomenys neskelbtini) yra perspektyvus variantas.

53. Teismas padarė fakto ir (arba) teisės klaidą, nesupratęs, jog (duomenys neskelbtini) neišvengiamai pažeidžia EŽTK 3 straipsnį, ir bet kokie bandymai gauti saugumo garantijas iš (duomenys neskelbtini) yra nepagrįsti. Be to, faktiškai suklydo, nerodęs supratimo, kad EŽTK 3 straipsnis bus pažeistas dėl įvairių papildomų priežasčių, jei pareiškėjas bus išsiųstas atgal (duomenys neskelbtini).

54. Pareiškėjas teigia, kad teismas tik paviršutiniškai suprato jo bylą, padarė faktines klaidas, o konkrečiai: 1) neteisingai nurodė pareiškėjo išvykimo iš kilmės valstybės datą; 2) suklydo dėl pareiškėjo parodymų; 3) suklydo dėl Sprendimo priėmimo datos; 4) suklydo vertindamas pareiškėjo pasakojimo nenuoseklumą; 5) ignoravo duotų parodymų kontekstą dėl kaltinimų, susijusių su (duomenys neskelbtini); 6) nepripažino fakto, kad atsakovas apgaulingai sukūrė įsivaizduojamų nusikaltimų veikų rinkinį pareiškėjui.

55. Pareiškėjas taip pat teigia, kad teismas neteisėtai ir nepagrįstai apribojo jo galimybę pateikti teismui argumentus, kadangi atėmė iš pareiškėjo teisę duoti teismui vaizdo parodymus, įpareigojo jį per nustatytą terminą pateikti savo argumentus bei neteisėtai ir nepagrįstai atmetė jo pateiktus prašymus įpareigoti atsakovą pateikti informaciją, pareiškėjui pateikti ir naudoti naujus įrodymus, nušalinti teismą ir teisėjų kolegiją, laikytis Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. spalio 31 d. ir 2024 m. lapkričio 5 d. nutarčių, pašalinti iš bylos asmenis. Pareiškėjas nurodo, kad 2025 m. vasario 28 d. vykusio teismo posėdžio metu teismas jam suteikė per mažai laiko; 2025 m. vasario 17 d. vykusio teismo posėdžio metu teismas apribojo pareiškėjo teisę apklausti atsakovą, gynė Departamentą, grasino pareiškėjui sankcijomis; 2025 m. vasario 12 d. vykusio teismo posėdžio metu teismas pareiškėją pertraukdavo, bandė įbauginti, skubinti, apribojo terminą parodymams pateikti, sustabdė galimybę pateikti teismui papildomus įrodymus, ignoravo jo prašymą; 2025 m. vasario 10 d. vykusio teismo posėdžio metu teismas neteisėtai atmetė pareiškėjo atstovo prašymą, neatsakė į jo klausimus, bandė įbauginti; 2024 m. gruodžio 18 d. vykusio teismo posėdžio metu teismas neinformavo pareiškėjo, kad kyla problemos nagrinėjant įrodymus per ekraną. Teismas pareiškėjui taip pat uždraudė pateikti dirbtinio intelekto vertimo technologija sukurtus dokumentus, atsisakė suteikti teisę pareiškėjui susipažinti su bylos medžiaga, buvo nepagarbus pareiškėjo atžvilgiu, saugojo atsakovą nuo demaskavimo ir pareiškėjo užduotų klausimų, rodė šališkumą ir nepagrįstai nenusišalino, neatliko teisingo bylos faktinių aplinkybių vertinimo, darė teisės klaidas, neištyrė įrodymų, patvirtinančių jo pažeidžiamumą, kuris kyla dėl pareiškėjo rasės, jo karinės patirties, darbo prokuroru ir advokatu, bei specialių medicininių ir gyvenimo būdo poreikių.

56. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad teismas nepadarė neigiamų išvadų apie akivaizdų atsakovo sukčiavimą ir apgaulę, pvz.: kai Departamentas negalėjo pateikti įrodymų dėl (duomenys neskelbtini), kai bandė suklaidinti teismą, negalėjo paaiškinti savo teiginių ir bandė sudaryti įspūdį, kad pareiškėjas dalyvavo (duomenys neskelbtini). Teismas taip pat padarė teisės ir (arba) fakto klaidą, nenusprendęs, kad Departamentas suklydo teigdamas, kad tik J. S. (buvęs (duomenys neskelbtini) policijos komisaras ir buvęs Interpolo prezidentas) grasino jo gyvybei – pareiškėjas aiškiai pasakė nežinantis, kas tiksliai grasino jo gyvybei, tačiau tai turėjo būti žmonės, turintys prieigą prie vyriausybės išduotų automatinių ginklų. Teismas neįvertino netinkamo elgesio su pareiškėju ir jo kankinimo, grasinimų mirtimi jam ir jo tėvui, po kurių jis (pareiškėjo tėvas) buvo nužudytas, be to, neteisingai nurodė, kad profesinis pavydas pareiškėjui kilo iš (duomenys neskelbtini) nepriklausomos advokatų asociacijos, o ne (duomenys neskelbtini) advokatų draugijos.

57. Pasak pareiškėjo, teismas netinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimo pareigą, neįvertino, kad įrodinėjimo pareiga perėjo atsakovui. Teismas daugiausia dėmesio skyrė išsiaiškinti, ar pareiškėjui (duomenys neskelbtini). Departamentas nepateikė jokių realių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentus, todėl reikėjo tikėti pareiškėju, o teismas turėjo nuspręsti, kad atsakovui nepavyko paneigti pareiškėjo argumentų. Teismas taip pat pažeidė pareiškėjo teisę būti laikomam nekaltu, padarė neigiamas išvadas apie pareiškėją, remdamasis neįrodytomis spėlionėmis apie tariamas nusikalstamas veikas. Lietuvos įstatymai, nustatantys, kad kaltinamasis negali gauti prieglobsčio, jei padarė nusikalstamą veiką, yra pasenę ir neatitinka Europos Sąjungos Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos 2019 m. gegužės 14 d. sprendimo M, sujungtose bylose C‑391/16, C‑77/17 ir C‑78/17.

58. Pareiškėjas akcentuoja, jog pateikė daugybę motyvų, dėl kurių bijo, kad bus pažeistas EŽTK 3 straipsnis, tačiau teismas sutelkė dėmesį tik į (duomenys neskelbtini), taip pat nesilaikė tarptautinių normų dėl pareiškėjo patikimumo vertinimo, pareiškėjo teiginius išėmė iš konteksto.

59. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad teismas nesprendė dėl Sprendime naudotų interneto nuorodų, kurios nebuvo atspausdintos ir išverstos į lietuvių kalbą, bei nenusprendė, kad, kadangi atsakovas neįrodė, jog internetinių nuorodų, kuriomis jis rėmėsi, turinys šiuo metu iš tiesų yra toks pat, koks buvo tuo metu, kai atsakovas rėmėsi jų turiniu, todėl jos ir jų turinys negali būti naudojami kaip įrodymai.

60. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas padarė procedūrinius pažeidimus, naudojo neteisėtas taktikas, pvz.: 1) uždraudė pareiškėjui pateikti vaizdo įrodymus; 2) melagingai teigė, kad susitarė su pareiškėjui dėl nustatyto termino pateikti įrodymus; 3) naudojo išgalvotus ir smulkmeniškus teiginius atmesti pareiškėjo parodymus; 4) rėmėsi netikrais ir neteisėtais argumentais; 5) nevykdė savo paties nutarčių; 6) teismo elgesys buvo grubus, išsisukinėjantis; 7) nesuteikė galimybės pareiškėjui pasinaudoti naujais įrodymais; 8) siekė apginti atsakovą; 9) grasino pareiškėjui sankcija; 10) ignoravo pareiškėją ir neužtikrino, kad vaizdo priemonės nagrinėjant bylą veiktų efektyviai.

61. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad UTPĮ 71 straipsnio 4 dalis, draudžianti skirti teisinės pagalbos atstovą prieglobsčio prašytojams, norintiems apskųsti savo bylas LVAT, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija) ir pažeidžia Konstitucijos 7, 19, 21, 29, 30 ir 31 straipsnius, EŽTK 1, 2, 3, 5, 6, 7, 13 ir 14 straipsnius, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 1–3, 5–14, 19 ir 28 straipsnius.

62. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

63. Atsakovas, remdamasis ABTĮ nuostatomis, vertina, jog pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad jo bylą išnagrinėjo šališkas teismas ir nepateikia įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo subjektyvų vertinimą, jog teismo veiksmai atlikti išskirtinai palaikant atsakovą ar teisėjų kolegijai turint tiesioginį ar netiesioginį suinteresuotumą bylos baigtimi. Atsakovas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas pirmojo posėdžio metu teisėjų kolegijai nušalinimų nereiškė – prašymai nušalinti prasidėjo, kai teismas atsisakė priimti pareiškėjo teikiamus dokumentus ir kitus prašymus, be to, apeliaciniame skunde nepateikti jokie kiti argumentai ar įrodymai, patvirtinantys teisėjų kolegijos šališkumą.

64. Departamentas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad teismas nevisapusiškai ištyrė ir tinkamai neįvertino visų su pareiškėju susijusių aplinkybių visumos, vertina, kad teismas atliko išsamų visų byloje esančių duomenų ir įrodymų tyrimą, o tai, kad pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo motyvais ar jų išsamumu, ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme negali būti prilyginama motyvų nebuvimui. Teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, nurodė aktualias teisės normas, kuriomis vadovaudamasis padarė savo išvadas, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo argumentas vertinamas kaip deklaratyvus, o pats pareiškėjas nurodo tik savo subjektyvų aplinkybių, vertinimą. Pareiškėjo skundo argumentas, kad tokias jo išvadas patvirtina jau jo prašymą nagrinėjant LVAT 2020 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4433-662/2020 išdėstyti motyvai, nepagrįstas. Atsakovas nurodo, kad ši LVAT nutartis yra susijusi su pareiškėjo pirmojo prieglobsčio prašymu ir tuo metu nagrinėjamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjo nurodyta LVAT nutartis niekaip nėra pagrindas pripažinti, kad šio teismo sprendimas yra nepagrįstas ir nemotyvuotas.

65. Atsakovas teigia, kad, nesutikdamas su teismo vertinimu ir išvadomis, pareiškėjas teikia subjektyvų faktų ir teisės vertinimą, kuris iš esmės nepagrįstas įrodymais.

66. Departamentas vertina, jog visi pareiškėjo į prieglobsčio bylą pateikti duomenys buvo įvertinti ir ištirti, ir atsižvelgiant į tai, buvo priimtas Sprendimas. Nagrinėjamu atveju dokumentai, kurie neturi įrodomosios vertės patvirtinant, kad prieglobsčio prašytojui buvo iškelta baudžiamoji byla, savaime neturi būti verčiami į lietuvių kalbą – tokiu būdu yra tik piktnaudžiaujama prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūra, o Departamento darbuotojai, nagrinėję pareiškėjo prieglobsčio prašymą ir priėmę Sprendimą, užsienio kalbą moka ir dokumentus įvertino.

Pareiškėjas nenurodė, kaip konkrečiai, jo vertinimu, prieglobsčio byloje pateikti dokumentai buvo suprasti netinkamai – pareiškėjui siekiant, kad jo pateikti dokumentai būtų išversti, jis turi aiškiai nurodyti, kuo pateikti šaltiniai yra svarbūs, ką jie būtent įrodo ir kaip siejasi su vieninteliu tyrimui reikšmingu klausimu, t. y. ar tikėtina, jog pareiškėjo baudžiamasis persekiojimas yra vykdomas nepagrįstai. Iš Sprendimo turinio akivaizdu, kuri pareiškėjo pateikta medžiaga turėjo reikšmės nagrinėjant pareiškėjo prašymą, jos (medžiagos) vertinimas atsispindėjo Sprendime.

Pažymėta, kad vertėjų paslaugos, kuriomis naudojasi prieglobsčio prašytojai, nėra nemokamos, joms yra skiriamos valstybės lėšos, o Departamentas, kaip valstybės įstaiga, privalo taupiai ir tikslingai naudoti patikėtas valstybės lėšas. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo keliamos hipotezės nebuvo laikomos pagrįstomis, o priežastinis ryšys tarp jo baudžiamojo persekiojimo ir „konvencinių“ priežasčių nebuvo laikomas tikėtinu, pareiškėjo pateikti dokumentai neturėjo įtakos Sprendimui, todėl pareiškėjo prašymas išversti dokumentus yra nepagrįstas ir neproporcingas.

Pažymėtina, kad Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Tvarkos aprašas) 187 punkte yra numatyta, kad prieglobsčio prašytojas gali savo lėšomis pasinaudoti vertimo paslaugomis, taigi, Migracijos departamento vertinimu, siekdamas paneigti Migracijos departamento išvadas ir įrodyti, kad dokumentai buvo suprasti netinkamai, pareiškėjas gali kreiptis į vertimų biurą ir savo teiginius pagrįsti konkrečiais duomenimis.

Pažymėtina, kad pareiškėjas yra pasirinkęs procesinę taktiką teikti daug bendros kilmės valstybės duomenų, bet ne individualių, ir taktikos proceso metu nekonkretinti.

67. Departamento vertinimu, pareiškėjo teiginys, kad jis yra asmuo be pilietybės, nepagrįstas, kadangi neatitinka JTVPK rekomenduojamo asmens be pilietybės apibrėžimo. Tyrimo metu nustatyta, jog prieglobsčio prašytojo baudžiamasis persekiojimas (duomenys neskelbtini). Tyrimo metu nenustatyta, jog šis baudžiamasis persekiojimas yra diskriminacinio pobūdžio, nenustatytas pagrindas prielaidai, kad pareiškėjas neturi galimybės gintis teisinėmis priemonėmis ar kad tokios teisinės priemonės (duomenys neskelbtini) neegzistuoja arba yra neveiksmingos. Atsižvelgus į baudžiamojo proceso paskirtį nenustatyta, kad teisėtai vykdomas baudžiamasis persekiojimas pats savaime galėtų būti prilyginamas „persekiojimui“, kaip tai suprantama pabėgėlių teisės kontekste, arba veiksmams, nustatytiems UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1 punkte, t. y. (duomenys neskelbtini) vykdomas prieglobsčio prašytojo baudžiamasis persekiojimas nelaikytinas neteisėtu pagal tarptautinę teisę. Atsižvelgiant į tai, jog prieglobsčio prašytojas iš esmės turi galimybes gintis teisinėmis priemonėmis (tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad jis po sulaikymo buvo paleistas už užstatą), bei įvertinus tai, jog Departamentas neturi informacijos, patvirtinančios, kad (duomenys neskelbtini) nebendradarbiauja ir atsisako priimti prieglobsčio prašytoją, konstatuotina, kad pareiškėjas nelaikomas de facto be pilietybės. Pareiškėjas šių aplinkybių taip pat nepaneigia teikdamas apeliacinį skundą.

68. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad teismas tinkamai neįvertino klausimo dėl pareiškėjo galimo gražinimo, kadangi teismo sprendime pateikti aiškūs argumentai, jog byloje nebuvo sprendžiami pareiškėjo grąžinimo į kilmės valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos teritorijos klausimai.

69. Departamentas nesutinka ir su pareiškėjo argumentais dėl papildomos apsaugos suteikimo. Nėra ginčo, jog pareiškėjas atitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijus pagal UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nes įvertinus bendrą padėtį kalėjimuose, nustatyta, kad išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, kur jis būtų sulaikytas, jo sulaikymo sąlygos pažeistų EŽTK 3 straipsnį ir sąlygotų kankinimus, žiaurų nežmonišką elgesį ar žemintų jo orumą. Tačiau Departamentas vadovaujasi UTPĮ 88 straipsnio 3 dalies 2 punktu, kuriame nurodoma, kad papildoma apsauga nesuteikiama, jei yra rimtas pagrindas manyti, kad asmuo padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą arba kurstė ar kitaip dalyvavo darant tokį nusikaltimą. Vertinant veiką, kurią, pagrįsta manyti, įvykdė pareiškėjas, nustatyta, kad (duomenys neskelbtini). Sprendimu nėra sprendžiamas pareiškėjo grąžinimo / išsiuntimo klausimas. Pareiškėjo tolesnės teisinės padėties klausimas turės būti sprendžiamas atskirai, gavus informaciją apie individualios padėties (duomenys neskelbtini) kalėjime. Šiuo metu objektyviai neįmanoma kitaip išspręsti šio klausimo, kadangi, kol pareiškėjas yra prieglobsčio prašytojas, negalima kreiptis į jo kilmės valstybę (siekiant gauti visapusišką informaciją apie individualią padėtį kalėjime).

70. Atsakovas pažymi, kad, vadovaujantis UTPĮ 83 straipsnio 5 dalimi, abejonės negali būti vertinamos pareiškėjo naudai, nes abejonės privilegijos principas nėra taikomas ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jeigu prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti. Atsižvelgus į Sprendime nustatytas aplinkybes buvo konstatuota, jog įvertinti ne tik pareiškėjo pateikti paaiškinimai, bet ir kilmės valstybės informacija, kuri iš esmės paneigė pareiškėjo paaiškinimus. Šiame kontekste Departamentas, be kita ko, pažymėjo, kad: (duomenys neskelbtini).

71. Departamentas nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiu, kad turėjo būti iš naujo tiriamas ir jo pirminis prieglobsčio prašymas. Sprendime buvo įvertinta, kad pirmojo prašymo metu buvo išanalizuoti ir pateikti pagrįsti argumentai ir motyvai dėl pareiškėjui iškeltos baudžiamosios bylos, jos fabrikavimo dėl pareiškėjo veiklos advokatų asociacijoje (duomenys neskelbtini), gresiantį persekiojimą dėl rasės bei priklausymo (duomenys neskelbtini) tautinei mažumai, jam pateikiamus grasinimus telefonu, laiškais ir ant jo stalo paliktomis kulkomis, dėl tėvo nužudymo. Įvertinęs visus aspektus, Departamentas konstatavo, kad pareiškėjo baimė nėra visiškai pagrįsta, todėl jam nesuteiktas pabėgėlio statusas dėl pirmo prašymo metu išdėstytų aplinkybių, nes:

71.1. (Duomenys neskelbtini);

71.2. įvertinus prieglobsčio prašytojo teiginius surinktos kilmės valstybės informacijos kontekste, nebuvo nustatytas priežastinis ryšys tarp užsieniečio veiklos advokatų asociacijoje (duomenys neskelbtini), kuri kovojo su senąja tvarka ir siekė reformuoti neteisingą, neefektyvią ir korumpuotą (duomenys neskelbtini) teisinę sistemą, ir jam iškeltos baudžiamosios bylos ar siekio tuo pagrindų ją fabrikuoti;

71.3. vertinant jo tariamą persekiojimą dėl (duomenys neskelbtini);

71.4. visus grasinimus prieglobsčio prašytojas siejo su (duomenys neskelbtini);

71.5. prieglobsčio prašytojo tariamai identifikuotini tėvo nužudymo priežastiniai ryšiai tėra paties prieglobsčio prašytojo subjektyvus vertinimas, nepagrįstas objektyviais duomenimis; prieglobsčio prašytojas nepateikė patikimų įrodymų, susijusių su tariamai nužudytu jo tėvu, jo pasakojimas apie tėvo nužudymą bei tariamas nužudymo priežastis nelaikomas patikimu.

71.6. Pareiškėjas, teikdamas paskesnį prašymą, nepateikė jokių naujų įrodymų ir duomenų, kurie paneigtų jau nustatytas faktines aplinkybes apie pareiškėjo pateiktus argumentus pirmojo prašymo metu. Apeliaciniame skunde teikiama bendra kilmės valstybės informacija, kuri nėra su juo individualiai susijusi ir daromos subjektyvios išvados. Pareiškėjo pasirinkta gynybinė taktika nepaneigia Sprendimo pagrįstumo.

72. Atsakovas vertina, jog teismas, laikydamasis ABTĮ nuostatų, tinkamai vadovavo procesui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 73. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. liepos 17 d. sprendimo Nr. 24S168429, kuriuo nuspręsta (duomenys neskelbtini) piliečiui G. D. P. nesuteikti pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo ir pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti jo prieglobsčio prašymą pagrįstumo.

74. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

75. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai išnagrinėjęs bylą, priėmė paviršutinišką sprendimą.

76. Teisėjų kolegija, visų pirma, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išreikšto prašymo administracinę bylą nagrinėti naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas (vaizdo konferencijas ir kt.) ir kad jam būtų suteikta prieiga prie teismo informacinių ir elektroninių ryšių technologijų teismo patalpose, pažymi, kad ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą ir į tai, kad pareiškėjas nenurodė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių būtų būtina bylą pagal jo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, į tai, kad visus argumentus, kuriais grindžiamas apeliacinio skundo reikalavimas, privalėjo ir galėjo nurodyti procesiniuose dokumentuose, pareiškėjo prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkinamas.

77. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 ir 2 d.), nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus nurodyti savo sprendimų motyvus, tačiau šis straipsnis nėra aiškinamas, kaip įpareigojantis teismą pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Teismo pareigos nurodyti savo sprendimų motyvus apimtis gali keistis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio. Be to, būtina atsižvelgti į inter alia pareiškimų, kuriuos teismams gali pateikti bylos šalis, įvairovę ir į Susitariančiose Šalyse egzistuojančius skirtumus, susijusius su įstatymų nuostatomis, praktikoje susiklosčiusiomis taisyklėmis, teisės doktrina ir teismų sprendimų paskelbimu bei surašymu. Todėl klausimas, ar teismas neįvykdė savo įsipareigojimo, kylančio iš Konvencijos 6 straipsnio, pateikti motyvus, gali būti sprendžiamas tik įvertinant visas bylos aplinkybes (žr., pvz., EŽTT 2003 m. liepos 1 d. sprendimo byloje Suominen prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 37801/97), 34 p.; 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje Hiro Balani prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18064/91), 27 p.; 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91), 29 p. ir kt.).

78. Patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad sprendimas yra nemotyvuotas (paviršutiniškas ir pan.), nėra pagrįsti.

79. Kai yra pagrindas pripažinti, kad priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime pakankamai nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais duomenimis grindžiamos teismo išvados, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir pritardama pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisako tik dėl pagrindinių apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

80. Pagal UTPĮ nuostatas, pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų UTPĮ 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (UTPĮ 86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (UTPĮ 86 str. 2 d.).

81. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (UTPĮ 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta UTPĮ 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (UTPĮ 87 str. 2 d.).

82. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2024 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-960-821/2024). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2024 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1281-968/2024).

83. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)).

84. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus. Tvarkos aprašo 99 punkte nustatyta, kad atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (lot. be kita ko) UTPĮ 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

85. Bylos duomenimis:

85.1. Pareiškėjas į Lietuvos Respublikos teritoriją atvyko 2019 m. liepos 18 d. ir pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, buvo apgyvendintas Užsieniečių laikino apgyvendinimo Užsieniečių registracijos centre. Prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės buvo grindžiamas tuo, kad (duomenys neskelbtini);

85.2. išnagrinėjus pareiškėjo 2019 m. liepos 18 d. prašymą dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) suteikimo, 2020 m. Sprendimu nuspręsta pareiškėjui nesuteikti pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. 2020 m. Sprendimas buvo apskųstas teismui: Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gegužės 20 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eI3-2166-815/2020, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą; LVAT 2020 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eA-4433-662/2020, pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino iš dalies ir administracinę bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eI3-4663-860/2020, pareiškėjo skundą paliko nenagrinėtu (pareiškėjui pasišalinus iš Užsieniečių registracijos centro).

85.3. 2023 m. gruodžio 13 d. pareiškėjas grąžintas į Lietuvą iš (duomenys neskelbtini) pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai.

85.4. 2024 m. sausio 25 d. pareiškėjas pateikė paskesnį prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje.

86. Kaip konstatavo Migracijos departamentas ir matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas savo prieglobsčio prašymus iš esmės grindė baime kilmės šalyje būti persekiojamam: (duomenys neskelbtini).

87. Sprendimu Migracijos departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 83, 86, 87 straipsniais, 88 straipsnio 3 dalies 2 punktu bei Prieglobsčio tvarkos aprašo 105.4 papunkčiu, nusprendė pareiškėjui nesuteikti pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Toks sprendimas priimtas dėl to, kad:

87.1 įvertinus paskesnio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pareiškėjo pateiktą informaciją, konstatuota, kad ši informacija nesuponuoja kitokių išvadų, nei buvo padarytos nagrinėjant asmens pirmąjį prašymą suteikti prieglobstį. Tyrimo metu nustatyta, kad (duomenys neskelbtini). Kadangi tikėtino priežastinio ryšio tarp prieglobsčio pareiškėjui baudžiamojo persekiojimo ir minėtų „konvencinių“ priežasčių nagrinėjamu atveju nenustatyta, jis neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje;

87.2 pareiškėjas iš esmės turi galimybes gintis teisinėmis priemonėmis bei įvertinus tai, jog Migracijos departamentas neturi informacijos, patvirtinančios, kad (duomenys neskelbtini) nebendradarbiauja ir atsisako jį priimti prieglobsčio prašytoją, konstatuotina, kad pareiškėjas nelaikomas de facto be pilietybės;

87.3 prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 2 punkte;

87.4 remiantis surinkta informacija, pareiškėjo kilmės valstybėje (gyvenamojoje vietoje) šiuo metu nevyksta UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl jis taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte;

87.5 įvertinus bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) kalėjimuose, nustatyta, kad šiuo metu išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, kur jis būtų sulaikytas, jo sulaikymo sąlygos pažeistų EŽTK 3 straipsnį ir sąlygotų kankinimus, žiaurų nežmonišką elgesį ar žemintų jo orumą, todėl konstatuotina, kad prieglobsčio prašytojas atitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijus pagal UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Ši išvada yra sąlyginė ir šis negrąžinimo pagrindas išnyktų kompetentingoms institucijoms susisiekus su atsakingomis (duomenys neskelbtini) institucijomis bei gavus garantijas dėl pareiškėjo sulaikymo bei kalinimo sąlygų. Dėl prieglobsčio procedūros specifikos tokių veiksmų Migracijos departamentas negali imtis, todėl sprendimas dėl jo išsiuntimo turi būti priimtas kitos procedūros, neribojančios bendravimo su kilmės valstybės institucijomis, rėmuose;

87.6 nors pareiškėjas atitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijus pagal UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1 punktą, vadovaujantis UTPĮ 88 straipsnio 3 dalies 2 punktu (papildoma apsauga nesuteikiama, jei yra rimtas pagrindas manyti, kad asmuo padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą arba kurstė ar kitaip dalyvavo darant tokį nusikaltimą), papildoma apsauga jam nesuteikiama dėl veikos, kurią pagrįsta manyti pareiškėjas įvykdė (duomenys neskelbtini).

88. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad Departamentas atliko išsamumų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties jo kilmės valstybėje tyrimą, o pareiškėjas nenurodė duomenų, kuriais remiantis būtų galima pagrįstai teigti, kad jam kyla individuali persekiojimo grėsmė dėl jo rasės, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad iš esmės visi tokio pobūdžio pareiškėjo teiginiai yra itin deklaratyvūs (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija pritaria Migracijos pastebėjimams, kad pareiškėjas nebėra fermeris, o jo nurodyti duomenys dėl, kaip teigiama, tėvo nužudymo 2017 m. yra prieštaringi (duomenys neskelbtini), išvados yra itin apibendrintos, prieštaraujančios atsakovo surinktai kilmės šalies informacijai arba nepatvirtintos jokiais kitais įrodymais, kurių, atžvelgiant į tokių priežasčių pobūdį (vykdyta prokuroro, advokato ar visuomenininko veikla, susijusi iš esmės su viešojo intereso gynimu (kova su korumpuotais politikais, valdininkais, teisėjais)), taip pat informacijos prieinamumą kilmės šalyje, objektyviai turėtų būti.

89. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo teiginius dėl abejonių privilegijos netaikymo, pažymi, kad UTPĮ 83 straipsnis, reglamentuojantis prašymo suteikti prieglobstį vertinimą, be kita ko, nustato: prašymas suteikti prieglobstį ir prieglobsčio prašytojo pateikta informacija šiam prašymui pagrįsti vertinama bendradarbiaujant su prieglobsčio prašytoju (1 d.); kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju (2 d.); šio straipsnio 2 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jeigu prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti (5 d.).

90. Šiame kontekste (nutarties 89 p.) sutiktina su atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą vertinimu, kad abejonės privilegija nebuvo taikoma pagrįstai: pareiškėjo teiginiai, susiję su baime patirti persekiojimą kilmės šalyje dėl jo įvardytų priežasčių, pagrįsti iš esmės tik jo paaiškinimais, kurie objektyviai gali ir turėtų būti, tačiau nėra patvirtinti kitais įrodymais.

91. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, iš jų – dėl Departamento Sprendimo nuorodų į internetinius puslapius, kuriuose turinys pateikiamas ne lietuvių kalba, kuria vyko prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūra ir administracinės bylos procesas, pažymi, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018 ir kt.). Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų, kad Departamento Sprendimo reikšmingi duomenys apie šaltinius (nuorodos į internetinius puslapius) ar jų turinį neatitinka tikrovės, yra iškraipyti ar pan.

92. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad Migracijos departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir Sprendimui dėl jo priimti, kontekste. Prieš priimdamas Sprendimą, atsakovas ėmėsi protingų priemonių išklausyti pareiškėją, tinkamai įvertino jo paaiškinimus ir, atsižvelgdamas į juos, surinko visą naujausią ir aktualiausią informaciją apie kilmės valstybę, kurią įvertino nagrinėjamos bylos kontekste. Atsakovo atliktas pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai, pasisakyta dėl visų esminių pareiškėjų argumentų. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurias nurodė pareiškėjas, buvimo, nesudaro pagrindo spręsti, jog teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

93. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo teiginių, susijusių su pareiškėjo galimai padarytos nusikalstamos veikos vertinimu ir jos įrodinėjimu, teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad prieglobsčio prašytojui, atitinkančiam šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, nesuteikiama papildoma apsauga, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad jis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą arba kurstė ar kitaip dalyvavo darant tokį nusikaltimą (UTPĮ 88 str. 2 d. 3 p.).

94. UTPĮ nuostatos, reglamentuojančios trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimus, turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į atitinkamas 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES), su kuria UTPĮ yra suderintas (UTPĮ 1 str. 2 d., jo priedo 19 p.), nuostatas (nagrinėjamu atveju – nustatytas Direktyvos 2011/95/ES 17 str. 1 dalies b punkte (trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės nesuteikiamas papildomą apsaugą galinčio gauti asmens statusas, jei yra rimtų priežasčių manyti, kad jis padarė sunkų nusikaltimą):

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama (žr. 2009 m. spalio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009, 2011 m. spalio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011 ir kt.), kad pagal nusistovėjusią ESTT praktiką Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingos institucijos ir teismai privalo taikyti nacionalinę teisę, aiškindami ją atsižvelgiant į direktyvų nuostatas. Ši kompetentingų institucijų ir teismų pareiga aiškinti nacionalinę teisę atsižvelgiant į direktyvų nuostatas pagrįsta tuo, kad valstybės narės įpareigotos pasiekti direktyvoje numatytą tikslą, o pagal EB steigimo sutarties 10 straipsnį – imtis visų tinkamų priemonių, šių pareigų vykdymą privalo užtikrinti visos šių valstybių narių valdžios institucijos, įskaitant ir teismus, jei tai priklauso jų jurisdikcijai (konkrečiai kalbant, žr. 1984 balandžio 10 d.

ESTT sprendimo von Colson ir Kamann, 14/83, Rink. p. 1891, 26 punktą ir 1990 m. lapkričio 13 d. ESTT sprendimo Marleasing, C-106/89, Rink. p. I-4135, 8 punktą). Nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinę teisę, nesvarbu, ar nuostatos priimtos prieš įsigaliojant direktyvai, ar po to, turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi EB steigimo sutarties 249 straipsnio trečiosios pastraipos (pirmiausia žr. 1990 m. lapkričio 13 d.

ESTT sprendimo Marleasing, C‑106/89, Rink. p. I‑4135, 8 punktą ir 2008 m. birželio 24 d. ESTT sprendimo Commune de Mesquer, C‑188/07, Rink. p. I‑4501, 84 punktą). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę atitinkant Bendrijos teisę išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi ji leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Bendrijos teisės veiksmingumą (žr. šiuo klausimu 2003 m. gegužės 15 d. ESTT sprendimo Mau, C‑160/01, Rink. p. I‑4791, 34 punktą).

95. ESTT, aiškindamas Direktyvos 2011/95/ES 17 straipsnio 1 dalies b punkto nuostatą, yra pažymėjęs, kad minėta nuostata leidžia asmeniui nesuteikti papildomos apsaugos statuso tik tuo atveju, jei esama „rimtų (pagrįstų) priežasčių“ manyti, kad jis padarė sunkų nusikaltimą. Šioje nuostatoje nustatomas nesuteikimo pagrindas, kuris sudaro Direktyvos 2011/95/ES 18 straipsnyje nustatytos bendrosios taisyklės išimtį, todėl jis turi būti aiškinamas griežtai. Minėtas 17 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad jis draudžia valstybės narės teisės aktus, pagal kuriuos papildomos apsaugos prašytojas laikomas padariusiu „sunkų nusikaltimą“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, dėl kurio jam gali būti nesuteikiama ši apsauga, remiantis vien už atitinkamą nusikaltimą pagal šios valstybės narės teisę skirtinos bausmės kriterijumi. Kompetentinga valstybės valdžios institucija ar nacionalinis teismas, nagrinėdama papildomos apsaugos prašymą ir (išnagrinėjusi) visas konkretaus atvejo aplinkybes, turi įvertinti pažeidimo sunkumą (C-369/17 52, 59 p.).

96. ESTT taip pat yra išaiškinęs, jog kompetentinga atitinkamos valstybės narės institucija gali remtis Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 2 dalies b punkte ir 17 straipsnio 1 dalies b punkte numatytais statuso nesuteikimo pagrindais, susijusiais su atveju, kai tarptautinės apsaugos prašytojas padarė „sunkų nusikaltimą“, tik atlikusi konkretų jai žinomų tikslių aplinkybių įvertinimą, siekdama nustatyti, ar yra svarių priežasčių laikyti, kad statuso suteikimo reikalavimus iš esmės atitinkančio suinteresuotojo asmens padaryti veiksmai patenka į šio nesuteikimo pagrindo taikymo sritį, o vertinant atitinkamo nusikaltimo sunkumą reikia visapusiškai išnagrinėti visas konkretaus atvejo aplinkybes. Kita vertus, konkrečiai dėl kriterijų, kurie turi būti naudojami vertinant nusikaltimo sunkumo laipsnį Direktyvos 2011/95 17 straipsnio 1 dalies b punkto taikymo tikslais, Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal atitinkamos valstybės narės baudžiamosios teisės aktus skirtinos bausmės kriterijus šiuo tikslu yra ypač svarbus, tačiau pats savaime nėra lemiamas (C-402/22 31 p., 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Ahmed, C-369/17, EU:C:2018:713, 55 p.). ESTT akcentuoja, jog Europos prieglobsčio paramos biuro ataskaitoje „Netaikymas. Kvalifikavimo direktyvos (2011/95/ES) 12 ir 17 straipsniai“, kurios 3.2.2 punkte, susijusiame su Direktyvos 2011/95 17 straipsnio 1 dalies b punktu, rekomenduojama, kad nusikaltimo sunkumas, dėl kurio asmeniui gali būti atsisakyta suteikti papildomą apsaugą, būtų vertinamas remiantis įvairiais kriterijais, kaip antai, be kita ko, nagrinėjamos veikos pobūdžiu, padaryta žala, procedūros, kuria pradedamas persekiojimas, forma, skirtinos bausmės pobūdžiu ir tuo, ar nagrinėjama veika daugumos jurisdikcijų taip pat laikoma sunkiu nusikaltimu (C-369/17, EU:C:2018:713) 56 p.).

97. Nagrinėjamo ginčo atveju teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog Departamentas Sprendime padarė pagrįstą išvadą, esant rimtą pagrindą manyti, kad pareiškėjas kilmės šalyje padarė nusikaltimas veikas (duomenys neskelbtini), kurios iš esmės visose jurisdikcijose priskiriamos sunkiems nusikaltimams, o pareiškėjo teiginiai, susiję su įrodymų trūkumu dėl jo galimai padarytos tokios nusikalstamos veikos, atmestini kaip nepagrįsti: (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo situacija atitinka UTPĮ 88 straipsnio 2 dalies 2 punkto kriterijus, dėl kurių prieglobsčio prašytojui laikinoji apsauga yra nesuteikiama, konstatuotina, jog Departamentas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjui papildoma apsauga negali būti suteikta.

98. Pasisakant dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su pareiškėjo de facto pilietybės neturėjimu, akcentuotina, jog Sprendime išsamiai įvertinti pareiškėjo argumentai ir, remiantis aplinkybių visuma ir teisiniu reguliavimu, konstatuota, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju negali būti laikomas de facto be pilietybės, todėl teisėjų kolegija papildomai šių motyvų nekartoja. Teisėjų kolegija pritaria vertinimui, jog aplinkybė, kad pareiškėjas kreipėsi į (duomenys neskelbtini) institucijas dėl pilietybės atsisakymo, nesuponuoja išvados, kad jis dėl to laikytinas de facto asmeniu be pilietybės.

99. Apeliacinės instancijos teismas taip pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad byloje nebuvo sprendžiami pareiškėjo grąžinimo į kilmės valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos teritorijos klausimai, dėl ko tokio pobūdžio pareiškėjo argumentai atmestini kaip nesusiję su ginču. Apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėjo atžvilgiu nėra vykdoma ekstradicija, dėl ko Migracijos departamento argumentai dėl galimų (duomenys neskelbtini) institucijų garantijų, susijusių su pareiškėjo sulaikymo ir kalinimo sąlygomis, yra nepagrįsti, nėra reikšmingi: viena vertus, Migracijos departamentui susisiekus su kompetentingomis (duomenys neskelbtini) institucijomis dėl pareiškėjo, neturinčio prieglobsčio prašytojo statuso ir su tokiu statusu susijusios apsaugos, grąžinimo, tokia procedūra (ekstradicija) gali būti vykdoma; kita vertus, net vykdant pareiškėjo grąžinimo į kilmės šalį procedūrą pagal UTPĮ nuostatas, šis klausimas, atsižvelgiant į Sprendime konstatuotas aplinkybes (šios nutarties 87.5 p.p.), turės būti sprendžiamas: užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (UTPĮ 130 str. 2 d.). Pažymėtina, kad tokio pobūdžio kompetentingos institucijos sprendimas (dėl užsieniečio išsiuntimo) gali būti skundžiamas Regionų administraciniam teismui (UTPĮ 138 str. 1 d.).

100. Dėl apeliacinio skundo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pažeisdamas proceso teisės normas arba netinkamai jas taikydamas (nepagrįstai atsisakė nagrinėti / atmetė jo prašymus, ribojo galimybes tinkamai gintis teismo posėdžio metu ir pan.), teisėjų kolegija pažymi, kad iš bylos duomenų matyti, jog pirmosios instancijos teisme, kuriame jo interesams atstovavo advokatas, pareiškėjui buvo sudaryta galimybė tinkamai dalyvauti administracinės bylos nagrinėjime, teismas sprendė jo prašymus, pareiškėjas visus argumentus, susijusius su jį netenkinančių procesinių sprendimų, kuriais byla nėra išsprendžiama iš esmės, galėjo ir nurodė apeliaciniame skunde.

101. Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo aspekto pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais bei prielaidomis (žr., pvz., LVAT 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1187-442/2020). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo nėra aišku, kuo pareiškėjas konkrečiai motyvuoja teismo šališkumą bei neobjektyvumą. Įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą ar išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.

102. Pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra, kai konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kyla abejonių dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios (abejonės) privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Nagrinėjamo ginčo atveju teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl galimo UTPĮ nuostatų, pagal kurias prieglobsčio prašytojui nėra užtikrinama nemokama teisinė pagalba apeliacinės instancijos teisme, prieštaravimo pareiškėjo įvardytų teisės aktų (šios nutarties 61 p.) nuostatoms. Šiame kontekste primintina, kad tokia garantija (nemokama teisinė pagalba prieglobsčio prašytojui tam, kad apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinės instancijos teismui) nėra įtvirtinta ir 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos.

103. Dėl kitų procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi nagrinėjamo ginčo kontekste, dėl ko dėl jų nepasisakoma.

104. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindai naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra nustatyti, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo G. D. P. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Dalia Višinskienė