2017-05-12 Nr. AB-10655-3-61-3-00378-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1335-858/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00378-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1–7).

Pareiškėjas skunde teismui paaiškino, kad Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumas pasireiškė tuo, kad jam laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 6 d. iki 2015 m. lapkričio 3 d. kameroje Nr. 95 naudojantis sanitariniu mazgu į kamerą užeidavo Lukiškių TI-K darbuotojai, o tai pareiškėjui kėlė didelį diskomfortą. Pareiškėjas prieštaravo, kad sanitarinis mazgas buvo neuždaras. Dėl minėtos aplinkybės pareiškėjas su skundu kreipėsi į administraciją. Nurodė, kad į administraciją kreipėsi su 2015 m. spalio 26 d. skundu dėl to, kad 24 d. per pietus negavo kefyro. Pagal valgiaraštį kefyras priklauso 24 dieną, tačiau kefyro negauna iki šiol. Į administraciją taip pat kreipėsi ir su 2015 m. spalio 29 d. skundu dėl to, kad pareiškėjui nėra suteikiama medicininė pagalba. Pareiškėjas pagal jo prašymą nebuvo nuvestas pas okulistą. Nurodė, kad su 2015 m. spalio 19 d. skundu kreipėsi į administraciją dėl graužikų nenaikinimo. Gyvenimas su parazitais ir graužikais pareiškėjui sukėlė didelius nepatogumus. Su 2015 m. spalio 12 d. skundu kreipėsi dėl patiekiamų sugedusių agurkų vietoje šviežių. Pareiškėjas agurkus išmesdavo, todėl negaudavo pilnaverčio maisto. Taip pat pareiškėjui buvo ribojama teisė mokytis, todėl pareiškėjas su 2015 m. spalio 19 d. skundu taip pat kreipėsi į administraciją. Su 2015 m. lapkričio 13 d. skundu į administraciją pareiškėjas kreipėsi dėl to, kad 2015 m. lapkričio 12 d. kameroje Nr. 95 nebuvo vandens, dėl ko pareiškėjas negalėjo nueiti į tualetą ir neturėjo geriamo vandens. Vedant pareiškėją į medicinos punktą, jis buvo uždarytas į laikino laukimo kamerą kartu su kitu nuteistuoju, kuris nebuvo valstybės tarnautojas, dėl to pareiškėjas su 2015 m. lapkričio 18 d. skundu kreipėsi į administraciją. Pareiškėjui taip pat nebuvo tinkamai paaiškintos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio nuostatos, dėl ko pasijuto apgautas. Dėl šios aplinkybės taip pat kreipėsi į Kalėjimų departamentą su skundu. Pažymėjo, kad gyvenimas buvo nežmoniškas, patyrė kankinimus, žeminantį orumą elgesį, nepatogumus, buvo sužalota sveikata.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą teismo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 30–34).

Nurodė, kad sanitarinio mazgo įrengimas kameroje atitinka teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 10 d. iki 2015 m. lapkričio 12 d. Lukiškių TI-K buvo vykdomi gaisrinio hidranto įrengimo darbai, dėl kurių atlikimo, 2015 m. lapkričio 12 d. nuo 10.30 val. iki 12.30 val. buvo nutrauktas vandens tiekimas. Informacija apie vandens tiekimo nutraukimą buvo iškabinta visuose įstaigos korpusuose informacinėse lentose. Nurodė, jog su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ yra sudarę paslaugų teikimo sutartį, kurios pagrindu atliekami graužikų, vabzdžių ir kitų buitinių kenkėjų naikinimo darbai. Maitinimas Lukiškių TI-K vykdomas laikantis teisės aktų reikalavimų pagal juose nustatytus valgiaraščius ir paros normas. Dėl mokymosi nurodė, kad tam prieš tai turėtų būti pateiktas prašymas Vilniaus mokymo centro direktoriui. Dėl medicininių paslaugų suteikimo nurodė, kad pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 12 d. informavo bendros praktikos slaugytoją apie tai, kad pareiškėjas pageidauja okulisto konsultacijos. Pareiškėjui 2015 m. rugpjūčio 29 d. buvo paaiškinta, kad okulistas atostogauja. Daugiau pareiškėjas prašymų dėl okulisto konsultacijos nebuvo pareiškęs.

Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos nurodė, kad pareiškėjas savo argumentus grindžia tik abstrakčiais argumentais, nusiskundimai bendro pobūdžio, nėra konkretūs. Pabrėžė, jog būtina įrodyti, kad gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K tiesiogiai darė pareiškėjui įtaką ir tokia įtaka jam sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė – pareiškėjas skundo argumentais atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų neįrodė, todėl skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 85–89).

Teismas nurodė, kad kaip nustato teisės aktai, sanitarinio mazgo įrengimas kameros patalpoje (bendroje erdvėje) ir kuris (sanitarinis mazgas) atskirtas tik tvorele (neuždaras) Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimams neprieštarauja. Pažymėjo, kad Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 6 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – tai visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Pagal 7.1 punktą asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, priežiūrą sudaro, tame tarpe ir asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose. Padarė išvadą, kad teisės aktai nedraudžia pareigūnams įeiti į kameras, todėl vien tik abstraktaus pobūdžio argumentai, kad pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu buvo įėję pareigūnai, pareigūnų veiksmų neteisėtumo nepatvirtina.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 patvirtintą Valgiaraštį nedirbantiems vyrams (Vegetarams) 24 d. turėjo būti išduodamas kefyras, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad 2016 m. sausio 4 d. rašte pareiškėjui pranešta, jog 24 dieną nuteistiesiems turėjo būti išduodamas kompotas, o ne kefyras (b. l. 10). Be to, pareiškėjas byloje nepateikė jokių įrodymų, taip pat nenurodė argumentų, kaip akivaizdžiai buvo sužalota pareiškėjo sveikata dėl neišduoto kefyro. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas padarytos žalos sveikatai dėl kefyro neišdavimo neįrodė.

Dėl pareiškėjo teiginių susijusių su medicinine apžiūra t. y. vizitą pas okulistą, teismas nurodė, kad pareiškėjo prašymas dėl patekimo pas okulistą buvo registruotas, tačiau vėliau pareiškėjui buvo pranešta, jog okulistas atostogauja. Daugiau prašymų dėl patekimo pas okulistą pareiškėjas nepateikė. Dar vėliau pareiškėjas buvo informuotas, kad jis bus užrašytas pas okulistą. Minėtų sprendimų pareiškėjas neskundė, vadinasi su juose pateikta informacija sutiko. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovės atstovo veiksmais siekiant pareiškėjui sudaryti galimybę patekti pas okulistą. Dėl šių aplinkybių atsakovo neteisėtų veiksmų nenustatė. Dėl graužikų naikinimo, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje pateiktos Paslaugų teikimo sutartys tvirtina, jog Lukiškių TI-K vykdomas graužikų, tarakonų ir kitų buitinių kenkėjų naikinimas, todėl teismas taip pat neturėjo pagrindo abejoti Lukiškių TI-K veiksmais organizuojant buitinių kenkėjų naikinimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas dėl pareiškėjo teiginių apie sugedusius agurkus, pabrėžė, kad pareiškėjui dėl šios aplinkybės buvo atsakyta UAB „Pontem“ (bendrovė teikianti maistą), nurodant, kad rauginti agurkai duodami jau pasibaigus lietuviškų šviežių daržovių sezonui. Kartu nurodė, kad maisto kokybė tikrinama kiekvieną dieną. Pareiškėjo teiginius dėl netinkamo maisto teismas pripažino neįrodytais. Nurodė, kad pareiškėjas šiuo aspektu tik abstrakčiai teigė dėl nekokybiško maisto, tačiau nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, t. y. kokiomis dienomis pareiškėjas gavo netinkamą maistą ir pan.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjui teisė mokytis nėra ribojama. Pareiškėjui buvo išaiškinta, kad atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra buvęs valstybės tarnautojas, todėl jis negalintis dalyvauti grupiniuose užsiėmimuose, o tuo tarpu individualūs užsiėmimai yra galimi, tačiau prieš tai reikia pateikti prašymą Vilniaus mokymo centro direktoriui. Teismas konstatavo, jog Lukiškių TI-K administracija teisės mokytis pareiškėjui neribojo.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad 2015 m. lapkričio 12 d. kameroje Nr. 95 nebuvo vandens ir dėl to pareiškėjas negalėjo nueiti į tualetą, neturėjo geriamo vandens, teismas pažymėjo, kad byloje yra pateiktas Lukiškių TI-K 2015 m. lapkričio 18 d. raštas Nr. 96-3144, kuriame matyti, kad dėl atliekamų techninių darbų Lukiškių TI-K 2015 m. lapkričio 12 d. nuo 10.30 val. iki 12.30 val. buvo nutrauktas vandens tiekimas. Informacija apie vandens nutraukimą buvo iškabinta visuose įstaigos korpusuose informacinėse lentose. Teismas nurodė, jog apie vandens tiekimo nutraukimą buvo viešai informuota iš anksto, todėl iš esmės buvo galima pasirūpinti vandens atsargomis, o pareiškėjas konkrečiai nenurodė ir neįrodė, kokia konkrečiai žala pareiškėjui buvo padaryta per 2 val., kol kameroje nebuvo vandens.

Teismas pasisakė ir dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad vedant jį į medicinos punktą, jis buvo uždarytas į laikino laukimo kamerą kartu su kitu nuteistuoju, kuris nebuvo valstybės tarnautojas. Teismas akcentavo, kad pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus. Dėl aplinkybės, kad pareiškėjas yra buvęs valstybės tarnautojas, ginčo byloje nebuvo. Iš pareiškėjo byloje pateikto 2015 m. lapkričio 18 d. skundo teismas nurodė, kad jame yra pareiškėjo ranka rašytas tekstas apie tai, jog pareiškėjas po pokalbio su pareigūnu skundo, kurį kaip tik ir teikė dėl to, kad buvo laikomas kameroje kartu su kitu nuteistuoju, kuris nebuvęs valstybės tarnautojas, atsisakė ir skundo nagrinėjimą prašė nutraukti. Šiuo aspektu pažymėjo, kad vien tik nurodydamas, jog pareiškėjas buvo patalpintas su ne valstybės tarnautoju, ar, kad jis pasijuto apgautas (nenurodant priežasties), nelaikytina pakankamu pagrindu padarytai žalai pagrįsti. Be to, kaip skunde nurodė pats pareiškėjas, skundo nagrinėjimą dėl šios aplinkybės prašė nutraukti, kas atitinkamai reiškia, kad pareiškėjas pretenzijų dėl 2015 m. lapkričio 18 d. skunde nurodytų aplinkybių neturi.

Dėl Lukiškių TI-K prašymo priteisti 2,10 Eur bylinėjimosi išlaidų, teismas atkreipė dėmesį, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Nustatė, jog kartu su atsiliepimu atsakovo atstovas per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą pateikė teismui su pareiškėjo keliamu ginču susijusius dokumentus. Pagal Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 patvirtintos Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos 6 punkto nuostatas, už vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo dokumento kopijos parengimą nustatoma maksimali 0,15 Lt (0,04 Eur) kaina. Teismas atsižvelgdamas į tai, kad dokumentai teismui buvo siųsti per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą, konstatavo, jog institucija negalėjo patirti dokumentų popierinių kopijų rengimo išlaidų. Pažymėjo, kad skaitmeninių kopijų darymo išlaidų atlyginimo teisės aktai nenustato. Kadangi Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, patvirtinančių patirtas dokumentų kopijų darymo išlaidas, jų teismas nelaikė pagrįstomis, o atsakovo atstovo prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo atmetė, kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas J. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą ir patenkinti pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą (b. l. 94–97).

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė bylos aplinkybes. Paaiškina, kad pareigūnai, užeidami į kamerą Nr. 95, kai pareiškėjas naudodavosi tualetu, pažeidė jo privatumą. Teismas netinkamai vertino aplinkybes, kad kiekvieno mėnesio 24 d. pareiškėjui neduodavo kefyro. Išreikalavus iš UAB „Pontem“ atitinkamus dokumentus, taip pat Lukiškių TI-K vaizdo kamerų medžiagą, galima nustatyti, kad kefyras buvo duodamas. Nurodo, kad teismas taip pat netinkamai vertino aplinkybes, dėl kurių pareiškėjui nebuvo teikiama medicininė pagalba. Akcentuoja, kad sutartys su kenkėjų naikinimo tarnybomis yra fiktyvios, kadangi dezinfekcijos darbai realiai nėra atliekami. Dėl sugedusių agurkų nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nėra iš UAB „Pontem“ išsireikalavęs agurkų įsigijimo bei galiojimo laiko sertifikatų. Nurodo, kad UAB „Pontem“ tokių sertifikatų neturi. Atkreipia dėmesį, kad dėl vandens tiekimo nutraukimą nebuvo tinkamai informuotas, kitu atveju būtų apsirūpinęs vandens atsargomis. Paaiškina, kad buvo diskriminuojamas dėl to, jog yra buvęs valstybės tarnautojas, todėl negali su kitais dalyvauti grupiniuose užsiėmimuose. Pabrėžia ir tai, kad buvo pažeistas BVK 70 straipsnis.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neobjektyviai ir nevisapusiškai išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir be jokio teisėto pagrindo jį atmetė. Dėl neturtinės žalos, pažymi, kad skunde pateikta pakankamai objektyvių įrodymų, pagrindžiančių padarytą žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (b. l. 106–107).

Atsakovas nurodo, kad pirmos instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir esamą situaciją, įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus. Pažymėjo, kad teikdamas apeliacinį skundą pareiškėjas naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių nepateikė. Mano, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra priimtas pagrįstai ir teisėtai, todėl nėra jokio pagrindo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atkreipė dėmesį, jog nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi būti nustatytos visos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės sąlygos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Akcentuoja, kad siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Atsižvelgdamas į visas aplinkybes, Lukiškių TI-K mano, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra priimtas pagrįstai ir teisėtai, todėl nėra jokio pagrindo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Šioje byloje ginčas kilo dėl netinkamų sąlygų, kuriomis pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinko su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir prašo panaikinti skundžiamą 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą ir patenkinti skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui t. y. iš atsakovo priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

ABTĮ 86 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008).

Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas pasisakė dėl visų pareiškėjo skunde nurodytų faktinių aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimą t. y. dėl sanitarinio mazgo, medicininės pagalbos, graužikų naikinimo, teisės mokytis, vandens tiekimo, teikiamo maisto, laikymo toje pačioje patalpoje kartu su nuteistuoju, nebuvusiu valstybės tarnautoju. Teismas nustatė, kad visais atvejais atsakovas Lukiškių TI-K veikė teisėtai, todėl Lietuvos valstybei nekyla prievolė atlyginti žalą CK 6.271 straipsnio pagrindu. Tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi apskųsto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino aplinkybes, susijusias su neužtverto sanitarinio mazgo įrengimu.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (ginčui aktualiu metu galiojusi akto redakcija nuo 2011 m. birželio 14 d.) 16.5 punktu, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos, o nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti minėtas kabinas, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Matyti, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į bylai aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, tačiau neįvertino, pačios bylos medžiagos, kadangi Lukiškių TI-K 2015 m. spalio 30 d. atsakyme dėl pareiškėjo 2015 m. spalio 6 d. skundo nurodoma, kad tualetas nuo likusios kameros dalies atitvertas 1,2 metro aukščio sienele (b. l. 8). Tame pačiame rašte nurodoma, jog 1,5 metro aukščio sienelę tik planuojama įrengti ateityje. Darytina išvada, kad sanitarinio mazgo reikalavimų neatitikimas teisės aktų nuostatoms yra akivaizdus, tačiau pirmosios instancijos teismas to nekonstatavo. Be to, pareiškėjas skunde pabrėžia, kad būtent Lukiškių TI-K darbuotojai pažeidžia jo privatumą, kadangi kameroje jis yra laikomas vienas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tą iš esmės patvirtina ir atsakovas atsiliepime, pateiktame pirmosios instancijos teisme. Jame nurodoma, kad teisės aktai nenumato pareigos kameroje esančių sanitarinių mazgų atskirti atitvėrimais nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių, taip pat, jog dėl tokių atitvėrimų būvimo priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užtikrinant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje (b. l. 31). Atsižvelgiant į tai konstatuojama, kad faktiškai Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai turi galimybę stebėti pareiškėją, net jam ir besinaudojant sanitariniu mazgu.

Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji) besinaudojant tualetu gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016). Pabrėžtina, kad tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį. Šiuo aspektu pasisakyta ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje – Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio reikalavimų. Nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr., pvz., Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05, 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas; Aleksandr Makarov prieš Rusiją, 97 p., pareiškimo Nr. 15217/07, 2009 m. kovo 12 d. sprendimas; Grishin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02, 94 p., 2007 m. lapkričio 15 d., Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99, 99 p., ECHR 2002-VI).

Atsižvelgus į minėtas aplinkybes ir suformuotą teismų praktiką, susijusią su minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų užtikrinant pareiškėjo teisę į privatumą.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007; 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Dėl to pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).

Pabrėžtina, kad įvertinus pareiškėjo, kaip įkalinimo įstaigoje esančio asmens padėtį, t. y. jam kylančius sunkumus rinkti ir pateikti įrodymus, būtina atsižvelgti į įrodinėjimo specifiką tokio pobūdžio bylose. EŽTT tokiose bylose atidžiai atsižvelgia į objektyvius sunkumus, kuriuos patiria pareiškėjas, rinkdamas įrodymus tam, kad pagrįstų savo teiginius, susijusius su kalinimo sąlygomis. Vis dėlto pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08).

Šis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad bylose, susijusiose su nepriimtinomis kalinimo sąlygomis, neįmanoma pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principo, nes prieigą prie informacijos, galinčios pagrįsti ar paneigti kaltinimus, paprastai turi tik atsakovas (žr., pvz., 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą byloje Olszewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 21880/03; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08). EŽTT savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad kaltinimai netinkamu elgesiu turi būti pagrįsti tinkamais įrodymais.

Įrodinėjimo prasme tokio pobūdžio bylose, pirmiausia, remiamasi nacionaliniais įrodinėjimo standartais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apibendrindamas formuojamą praktiką, yra nurodęs, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

Pareiškėjo nurodytų aplinkybių pagrindu suformuluoti reikalavimai apsprendžia ginčo administracinėje byloje ribas (žr., pvz., 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012; 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Taigi pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014).

Šiuo nagrinėjamu atveju pareiškėjas, nurodydamas su privatumo pažeidimu susijusias aplinkybes, konkrečiai nurodė kameros numerį (kameros Nr. 95) bei konkrečias datas, kuriomis pareiškėjas teikė dėl to skundus Lukiškių TI-K direktoriui (2015 m. spalio 6 d. ir 2015 m. lapkričio 3 d. skundai). Pačiuose skunduose taip pat yra nurodomos gana tikslios aplinkybės, kokiais atvejais buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas (pvz.: darbuotojui pristatant į kamerą laiškus) (b. l. 36, 81).

Pabrėžtina, kad teismas administraciniame procese turi būti aktyvus. Tai matyti iš proceso teisės normų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme, ypač iš tų, kurios numato administracinio teismo įgaliojimus renkant, tiriant ir vertinant įrodymus (ABTĮ 57 str. 4 d., 81 str.). ABTĮ 81 straipsnis numato, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo būti aktyvūs. Nagrinėdamas bylą, teismas turi aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus bei nustatant visas bylai svarbias aplinkybes, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 str.). Prireikus teismas gali pasiūlyti byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomų įrodymų, šių asmenų arba savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (ABTĮ 57 str. 4 d.). Taigi, atsižvelgiant į minėtas nuostatas bei siekiant realiai apginti galimai pažeistas besikreipusio asmens teises, teismas turi būti pakankami aktyvus ir privalo pasisakyti dėl kiekvieno asmens argumento bei įrodymo, kurie objektyviai vertinant, gali turėti esminių pasekmių bylos baigčiai.

Remiantis šia pareiga ir atsižvelgus į konstatuoto pažeidimo pobūdį (teisės į privatumą pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, kadangi, kaip jau buvo minėta, Lukiškių TI-K darbuotojai, priežiūros posto pareigūnai turėjo galimybę nuolatos, visą pareiškėjo buvimo kameroje Nr. 95 laikotarpį, stebėti pareiškėją, besinaudojantį sanitariniu mazgu, kadangi šis nebuvo tinkamai atitvertas), konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti konkretų pareiškėjo buvimo kameroje Nr. 95 laikotarpį, kadangi ši aplinkybė yra svarbi sprendžiant žalos, jos dydžio nustatymo klausimą. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai savo sprendime nurodė, jog pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 95 nuo 2015 m. spalio 6 d. iki 2015 m. lapkričio 3 d. Iš pareiškėjo pateikto skundo pirmosios instancijos teismui aiškiai matyti, kad šiomis datomis (2015 m. spalio 6 d. iki 2015 m. lapkričio 3 d.) pareiškėjas nurodo ne laikotarpį, o atskiras skundų pateikimo datas. Iš byloje esančių duomenų, matyti, kad pareiškėjas kameroje Nr. 95 buvo ilgiau nei 7 mėnesius (b. l. 42, 45, 47), tačiau tiksli buvimo šioje kameroje trukmė nėra aiški. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, tik įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes, nustačius konkretų pažeidimo laikotarpį, galima spręsti apie pareiškėjo realiai patirtą neturtinę žalą ir vertinti jos dydį.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 81 straipsnis, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Kadangi tinkamas bylos išsprendimas susijęs su naujų įrodymų rinkimo poreikiu, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė