A-552-2726-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552 -2726/2012

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00436-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugpjūčio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Policijos departamentui dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą, vidutinio darbo užmokesčio ir delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. M. skundu (b. l. 4-6) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Klaipėdos AVPK) viršininko 2011 m. lapkričio 14 d. įsakymą Nr. 30-TE-592 „Dėl viršilos R. M. atleidimo“ (toliau – ir Įsakymas); 2) įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėją į vidaus tarnybą į Klaipėdos AVPK Šilutės rajono policijos komisariato (toliau – ir PK) Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo pareigas; 3) priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už atleidimo iš tarnybos laiką ir 0,06 procento dydžio delspinigius.

Pareiškėjas nurodė, kad su 2011 m. lapkričio 4 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 5-IL(S)-20(VS) (toliau – ir Išvada) susipažino tik po atleidimo iš vidaus tarnybos. Taip atsakovas pažeidė Tarnybinių patikrinimų atlikimo ir tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 17 punkto reikalavimus. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas net nebuvo informuotas apie jo atžvilgiu pradėtą tarnybinį patikrinimą, apie jo teises, kuriomis jis gali naudotis atliekant šį patikrinimą, jam nebuvo pateikti visi turimi duomenys apie tarnybinį nusižengimą. Taip buvo pažeista jo teisė turėti advokatą, kuri numatyta Tvarkos 16.3 punkte. Pareiškėjo nuomone, ginčo atveju galimai neatsižvelgta į tiriamo pažeidimo padarymo laiką, taip nesilaikant Tvarkos 9 punkto nuostatų. Priimdamas skundžiamą Įsakymą atsakovas neturėjo pakankamo pagrindo išvadai bei pakankamai įrodymų, jog dėl jo veiksmų ar neveikimo buvo sukeltos pasekmės – akivaizdžiai pažemintas vidaus tarnybos sistemos autoritetas, sugriautas pasitikėjimas vidaus reikalų įstaiga. Atsakovas neatsižvelgė į tiriamo pažeidimo pobūdį, pareiškėjo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir tai, kad pareiškėjo veiksmai nepažeidė visuomenėje galiojančių moralės nuostatų bei visuomenės teisėtų lūkesčių. Mano, kad Išvada neatitinka Tvarkos 20 punkto nuostatų bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose. Ginčo atveju neatsižvelgta į tai, kad pareiškėjas tarnyboje dirba pakankamai ilgai, turi didelį darbo stažą, tarnyboje buvo tik skatintas, tarnybinių nuobaudų neturi. Neatsižvelgta į sunkią Lietuvos ekonominę padėtį, tai, kad pareiškėjas mokėjo 800 Lt dydžio sumą dviejų vaikų išlaikymui. Mano, kad tokia priemonė, kaip atleidimas iš tarnybos, ginčo atveju neproporcinga kilusioms pasekmėms. Teismui patenkinus jo prašymą ir grąžinus į tarnybą, prašo priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką ir 0,06 % delspinigius.

Atsakovas Klaipėdos AVPK atsiliepime į pareiškėjo R. M. skundą (b. l. 10-11) nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad skundžiamas Įsakymas priimtas vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir atsižvelgus į Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos) 2011 m. lapkričio 4 d. Išvadą. Pažymėjo, jog Policijos generalinio komisaro patvirtintos Išvados siūlomosios dalys buvo privalomos policijos komisariato viršininkui vykdyti. Tarnybinio patikrinimo metu pareiškėjas turėjo teisę teikti paaiškinimus, prašymus ir įrodymus. Tam jokių kliūčių sudaryta nebuvo, tačiau šia teise pareiškėjas nesinaudojo ir jokių paaiškinimų, kurie galėtų patvirtinti jo nekaltumą ir tyrimo neobjektyvumą, nepateikė. Baigus tarnybinį patikrinimą, 2011 m. lapkričio 14 d. ir 2011 m. gruodžio 6 d. pareiškėjui buvo suteikta teisė susipažinti su Išvada, tyrimo metu surinkta medžiaga. Išvadoje pareigūno vardą žeminančiais veiksmais pripažinta tai, kad pareiškėjas, eidamas tyrėjo pareigas, palaikė netarnybinius ryšius su areštinėje laikomu asmeniu, kurį laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 20 d. iki 2011 m. birželio 30 d. išvedė iš areštinės 15 kartų, nurodydamas tikslą „Procesinių veiksmų atlikimui“, tačiau jokių procesinių ir operatyvinių veiksmų neatliko. Be to, pareiškėjas neteisėtai organizavo susitikimus su sulaikytų asmenų giminaičiais ir kitais asmenimis, kurių metu vartojo su jais alkoholinius gėrimus, tarnybinėse patalpose leido sulaikytiems asmenims fotografuotis apsirengus tarnybine policijos pareigūno uniforma bei neteisėtai perdavė siuntinį sulaikytajam asmeniui laikomam areštinėje. Tokiais veiksmais pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punkto, Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 19, 21 punktų, Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 14.4 punkto reikalavimus bei pažemino policijos pareigūno vardą.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 6 d. sprendimu (b. l. 97-105) pareiškėjo R. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad išanalizavus ir įvertinus visas faktines byloje aplinkybes, teisinį ginčo situacijos reglamentavimą, pareiškėjo prašymo argumentus, jo pasirinktos gynybinės taktikos pobūdį, tarnybinio patikrinimo medžiagoje nustatytus faktinius duomenis, laikytina, jog tarnybinio patikrinimo metu surinkti duomenys įrodo, kad pareiškėjas savo veiksmais – neteisėtai organizuodamas susitikimus su sulaikytų asmenų giminaičiais; su sulaikytaisiais asmenimis ir jų giminėmis vartodamas alkoholinius gėrimus; tarnybinėse patalpose leisdamas sulaikytiems asmenims fotografuotis apsirengus tarnybine policijos pareigūno uniforma; 2011 m. gegužės 25 d. gavęs sulaikytam asmeniui adresuotą siuntą, pažeisdamas nustatytą tvarką, neteisėtai ją perduodamas areštinėje laikomam asmeniui; neatlikinėdamas procesinių veiksmų, nepildydamas būtinų procesinių dokumentų ir kt.; neabejotinai pažeidė:

1) Baudžiamojo proceso kodekso 179 straipsnio 1 ir 2 dalies – „Atliekant tyrimo veiksmus, rašomi protokolai <...> Protokolą rašo tyrimo veiksmą atliekantis arba jam padedantis asmuo tyrimo veiksmo metu arba tuojau pat jį pabaigus <...>“;

2) Baudžiamojo proceso kodekso 170 straipsnio 6 dalies - „Tik prokuroras gali kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl šio teisėjo kompetencijai priskirtų veiksmų atlikimo <...>“;

3) Suėmimo vykdymo įstatymo (Žin., 1996, Nr. 12-313) 8 straipsnio 1 dalies 3 punkto „Asmenų pristatymo į tardymo izoliatorius pagrindai“ nuostatas: „ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo, nagrinėjančio bylą teisiamajame posėdyje, nutartis perkelti iki penkiolikos parų nuteistąjį arešto ar laisvės atėmimo bausme iš areštinės ar pataisos įstaigos į tardymo izoliatorių ikiteisminio tyrimo veiksmams baudžiamosiose bylose atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme“;

4) Policijos veiklos įstatymo 3 straipsnio – „Policija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Europos Sąjungos teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutu ir kitais teisės aktais“, 4 straipsnio 2 dalies – „Policijos veikla grindžiama demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, veiklos viešumo, taip pat prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos proporcingumo principais“ bei 5 straipsnio, kuriame išvardinti policijos uždaviniai (žmogaus teisių ir laisvių apsauga; viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas ir kt.);

5) Pareigūnų etikos kodekso 14.4. punkto – „Vengti asmeninių santykių su asmenimis, žinomai susijusiais su nusikaltimų darymu, jeigu tai pakenktų policijos įvaizdžiui ir prestižui, išskyrus atvejus, kai toks bendravimas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu“ nuostatas.

Teismas pažymėjo, kad pagal Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2008 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 30-1-22 patvirtinto Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo pareigybės aprašymo (toliau – Pareigybės aprašymas) 4 punktą, ši pareigybė reikalinga policijos uždavinių įgyvendinimui policijos komisariato prižiūrimoje teritorijoje užtikrinti, t. y. viešai tvarkai ir visuomenės saugumui, neatidėliotinos ir kitokios pagalbos asmenims teikimui, nusikalstamų veikų prevencijos, nusikalstamų veikų atskleidimui ir tyrimui, žmonių teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti. Todėl padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju vertinant pareiškėjo veiksmus tarnyboje, laikytina, kad pareiškėjas veikė priešingai tarnybos interesams bei jam patikėtų pareigų tikslams.

Akcentavo, kad Išvadoje nustatyta aplinkybė, jog pareiškėjas savo veiksmais pažeidė ir 2007 m. gegužės 29 d. Generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-356, patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių V dalyje numatytą perduodamų daiktų areštinėje laikomiems asmenims nustatytą tvarką, šios tvarkos 19, 21 punktus, laikytina nepagrįsta, kadangi šis įsakymas nuo 2009 m. kovo 20 d. pripažintas netekęs galios (Žin., 2007, Nr. 61-2361). Tačiau nurodė, kad vien ši aplinkybė nėra pagrindas kitaip vertinti pareiškėjo veiksmų nei tai atliko atsakovas. Be to, tai nepaneigia kitų faktinių bylos aplinkybių, kurios neabejotinai patvirtina, kad pareiškėjas akivaizdžiai tyčiniais veiksmais pažeidė areštinės darbo vidaus tvarkos taisykles (t. y. Teisingumo ministro 2003 m. birželio 18 d. įsakymą Nr. 182 „Dėl Areštinių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“, Žin., 2003, Nr. 68-3095). Pažymėjo, kad tai įrodyta tiek fotonuotraukomis (tarnybinio patikrinimo medžiagos b. l. 16, 22, 23, 25, 26, 27, 35, 39, 40), tiek suimtųjų, nuteistųjų ir jų giminaičių paaiškinimais (tarnybinio patikrinimo medžiagos b. l. 11-12, 13, 14, 15) ir kita tarnybinio patikrinimo bylos medžiaga. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo argumentai, jog fotonuotraukos suklastotos, nepagrįsti jokiais konkrečiais įrodymais ir (ar) aplinkybėmis, kurios sudarytų pagrindą teismui abejoti šių nuotraukų autentiškumu.

Teismas nurodė, kad liudytojų byloje apklaustų G. P. ir A. L. parodymai vertinami kaip iš esmės atkartojantys bei patvirtinantys Išvadoje nustatytas aplinkybes. Pažymėjo, kad Statutas nenumato vidaus reikalų įstaigos vadovui alternatyvių sprendimo būdų tais atvejais, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas. Be to, įstatymai nenumato, kad ankstesni pareiškėjo nuopelnai tarnybai, elgesys, turėtų reikšmę kvalifikuojant jo veiką pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Minėti pareiškėjo veiksmai tarnybos metu vertintini, kaip akivaizdžiai žeminantys vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantys pasitikėjimą statutine vidaus tarnybos įstaiga, žeminantys pareigūno vardą, orumą institucijos (kolegų, pareigūnų), kurioje jis dirba. Toks pareiškėjo elgesys teismo vertintinas kaip neatitinkantis ir (ar) prasilenkiantis su visuomenėje galiojančiomis įprastinėmis moralės nuostatomis ir teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų. Konstatavo, kad nėra faktinių ir juridinių pagrindų pareiškėjo prašyme išdėstytų aplinkybių ir motyvų pagrindais panaikinti teisėtą ir pagrįstą skundžiamą Įsakymą. Pareiškėjo prašymo argumentus dėl neva netinkamo jo supažindinimo su tarnybinio patikrinimo išvada, pačiu tyrimu ir kt., teismas vertino kaip faktiškai ir juridiškai nepagrįstus, todėl atmetė. Konstatavus, jog skundžiamas Įsakymas teisėtas ir pagrįstas, padarė išvadą, jog nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimus – panaikinti skundžiamą įsakymą, įpareigoti atsakovą grąžinti jį į ankstesnes pareigas, priteisti jam vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką bei delspinigius.

III. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas (b. l. 108-114) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Tarnybinio patikrinimo išvadoje ir medžiagoje nurodyti fiziniai asmenys nebuvo apklausti liudytojais bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme. Neįvertinus ir nepatikrinus jų paaiškinimų, duotų Tarnybinį patikrinimą atlikusiems pareigūnams, visumoje su kitais surinktais įrodymais, negalima teisingai išnagrinėti bylos, kadangi iš esmės šių paaiškinimų pagrindu buvo nuspręsta atleisti apeliantą iš tarnybos. Todėl mano, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų leistinumo ir betarpiško įrodymų tyrimo teisme principus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57, 60 straipsniai, 82 straipsnio 6 dalies, 142 straipsnis).

2. Teismas neteisingai vertino tarnybinio patikrinimo medžiagą – suimtųjų, nuteistųjų ir jų artimųjų bei giminaičių paaiškinimus, nes neįvertino šių asmenų suinteresuotumo, t. y. to, kad visi šie asmenys yra linkę padėti savo artimiesiems, nes laiko pyktį dėl to, kad apelianto darbo pasėkoje D. U. buvo nuteistas 4 metams laisvės atėmimo bausme. Su teismo išvada, jog G. P. parodymai yra iš esmės atkartojantys bei patvirtinantys Išvadoje nustatytas aplinkybes, galima sutikti tik iš dalies, kadangi G. P. parodymai yra tik atkartojantys Išvadoje nurodytas aplinkybes, nes šis asmuo pasirašė šią Išvadą, o joje nurodytose įvykiuose nedalyvavo. Teismas, vertindamas A. L., S. Č., D. U. bei A. R. parodymus, neįvertino jų suinteresuotumo.

3. Teismas pažeidė Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą, kadangi nesant objektyvių įrodymų, o remiantis tik suinteresuotų asmenų, net neapklaustų teisme, paaiškinimais, apeliantas buvo apkaltintas ir atleistas iš tarnybos. Teismas konstatavo, kad apeliantas neva neteisėtai organizuodavo susitikimus su sulaikytųjų asmenų giminaičiais, su sulaikytaisiais asmenimis ir jų giminėmis vartojo alkoholinius gėrimus remdamasis tik suinteresuotų sulaikytųjų ir giminaičių paaiškinimais, o tai, kad tarnybinėse patalpose neva leido sulaikytiesiems asmenims fotografuotis apsirengus tarnybine policijos pareigūno uniforma, grindžiama neaiškios kilmės ir itin prastos kokybės sumontuota fotonuotrauka. Taip pat jokiais įrodymais nepagrįsta, kad apeliantas, gavęs sulaikytam asmeniui adresuotą siuntą, pažeisdamas nustatytą tvarką, neteisėtai ją perdavė areštinėje laikomam asmeniui.

4. Nesutinka, kad savo veiksmais pažeidė Baudžiamojo proceso normas, kadangi apeliantas buvo tik konvojuotojas ir vykdė konvojaus funkciją. Procesinius veiksmus atliko kiti pareigūnai, kurie liko nenustatyti. Teismas neįvertino tos aplinkybės, kad alkoholį ir kitus neleistinus daiktus galėjo į areštinę perduoti patys areštinės darbuotojai, kurie betarpiškai vykdė areštinės bei į ją perduodamų daiktų kontrolę ir priežiūrą.

5. Skunde teismui apeliantas nurodė eilę argumentų, dėl ko, jo manymu, buvo pažeistos tarnybinio patikrinimo procedūros, kas lėmė jo teisės į gynybą pažeidimą, tačiau teismas šią skundo dalį išnagrinėjo tik formaliai pasisakydamas, jog neva apelianto argumentai yra faktiškai ir teisiškai nepagrįsti.

Atsakovas Klaipėdos AVPK atsiliepime į pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą (b. l. 119-121) nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų leistinumo ir tyrimų principo. Teismas taip pat nenustatė aplinkybių, kurios leistų manyti, kad tarnybinį patikrinimą atlikę asmenys bei liudytojai būtų šališki, tokių aplinkybių nenurodė ir apeliantas. Apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių G. P. ar A. L. parodymų neobjektyvumą, jų suinteresuotumą surašyti tokią tarnybinio patikrinimo išvadą bei teismui teikti melagingus parodymus.

2. Apeliantui buvo suteiktos funkcijos atlikti visus Baudžiamojo proceso kodekse numatytus veiksmus, išskyrus tuos. kuriuos gali atlikti tik prokuroras ar ikiteisminio tyrimo teisėjas (Pareigybės aprašymo 7.12 p.). Jo tiesioginis vadovas A. R. patvirtino, kad apeliantas į tarnybinį kabinetą procesinių arba operatyvinių veiksmų atlikimui galėjo parsivesti asmenis, laikomus areštinėje.

3. Nesutinka su apelianto išvada, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas atliktas pažeidžiant Tvarkos nuostatas, kadangi jis neturėjo galimybės susipažinti su Išvada ir tyrimo metu surinkta medžiaga. Mano, kad teismas tinkamai nustatė visus pažeidimo sudėties elementus, tarp jų ir apelianto kaltę. Argumentai dėl procedūrinių pažeidimų ir dėl to neva neteisėto atleidimo yra visiškai nepagrįsti. Tuo tarpu netinkamas apelianto elgesys įrodytas objektyviais ir pagrįstais įrodymais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas – atsakovo Klaipėdos AVPK viršininko 2011 m. lapkričio 14 d. įsakymo Nr. 30-TE-592, kuriuo pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas R. M. buvo statutinis valstybės tarnautojas – vidaus tarnybos pareigūnas (Klaipėdos apskrities VPK Šilutės rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjas). 2011 m. lapkričio 4 d. buvo surašyta ir patvirtinta tarnybinio patikrinimo išvada, kuria siūloma pareiškėją atleisti iš užimamų pareigų remiantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu. Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodyta, kad 2011 m. sausio - birželio mėnesiais R. M. palaikė netarnybinius ryšius su areštinėje laikomu asmeniu, kurį 15 kartų išvedė iš areštinės procesinių veiksmų atlikimui, tačiau jokių veiksmų neatliko; neteisėtai organizuodavo areštinėje laikomų asmenų susitikimus su giminaičiais, vartodavo su šiais asmenimis alkoholinius gėrimus, leido sulaikytam asmeniui fotografuotis apsirengus tarnybine pareigūno uniforma, be to, gavo ir perdavė sulaikytam ir areštinėje laikomam asmeniui skirtą pašto siuntinį.

Išvadoje buvo konstatuota, jog pareiškėjas pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso 179 ir 170 straipsnius, Policijos veiklos įstatymo 3, 4 ir 5 straipsnių nuostatas bei Etikos kodekso 14.4 punkto reikalavimus, ir tai yra pagrindas atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Atsakovas, remdamasis šioje išvadoje nustatytomis aplinkybėmis, priėmė ginčijamą Įsakymą ir atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, t. y. už tai, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje dalyvaujančių asmenų nurodytus argumentus dėl faktinių ir teisinių aplinkybių, byloje surinktus įrodymus, pritaikęs materialinės teisės normas, reglamentuojančias tarp ginčo šalių susiklosčiusius santykius, atsižvelgdamas į suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio byloje, konstatavo, jog atsakovas pagrįstai ir teisėtai, nepažeisdamas atleidimo iš vidaus tarnybos nustatytos tvarkos, priėmė pareiškėjo ginčijamą Įsakymą, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą. Apeliantas savo skundą grindžia tuo, kad jo manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, jų betarpiškai netyrė, neatkreipė dėmesio į padarytus esminius tarnybinio patikrinimo procedūrų pažeidimus.

Sprendžiant pareiškėjo (statutinio pareigūno) atleidimo iš vidaus tarnybos klausimą taikytinas Statutas, kurio 53 straipsnyje yra numatyti pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindai, tarp jų – jei pareigūnas savo poelgiu pažemino pareigūno vardą (Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtą teisės normą, yra konstatavęs, kad šis atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas Statute nurodytas tarp kitų atleidimo iš tarnybos pagrindų (tarp jų ir kai paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos) kaip savarankiškas ir pakankamas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas. Pastarojo punkto turinį atskleidžia Statuto 2 straipsnio 7 dalis, kurioje yra pateiktas sąvokos „Pareigūno vardo pažeminimas” išaiškinimas. Pagal šią materialinės teisės normą, pareigūno vardo pažeminimas – tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis. Nagrinėjant administracinius ginčus dėl pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, kiekvienoje konkrečioje byloje yra būtina išaiškinti, koks pareigūno veikimas ar neveikimas buvo atleidimo iš tarnybos pagrindu, ar pareigūnas yra kaltas dėl tokio veikimo ar neveikimo, ar ši veika (veikimas ar neveikimas) akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų. Todėl šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11 – 129/2004; 2008 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143 – 231/2008; kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo veiksmais 2011 metais bendraujant su Šilutės rajono PK areštinėje laikomais asmenimis, ir byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pareiškėjo veiksmus pagrįstai ir teisėtai įvertino, kaip žeminančius pareigūno vardą. Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir nustatė faktines aplinkybes, betarpiškai netyrė kai kurių įrodymų, o jų visumą netinkamai įvertino, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės.

Netinkamas pareiškėjo, kaip policijos pareigūno, elgesys yra įrodytas tarnybinio patikrinimo metu surinktais duomenimis, kurie apibendrinti Išvadoje. Pareiškėjo argumentus, kad asmenys, nurodantys jo netarnybinius ryšius su nusikaltimais įtariamais asmenimis, yra suinteresuoti jam pakenkti, teisėjų kolegija laiko pareiškėjo pasirinkta gynybine pozicija, kuri nėra pagrįsta objektyviais įrodymais. Tuo tarpu Išvadoje nurodytas netinkamas pareiškėjo elgesys, pažeminęs pareigūno vardą, įrodytas ne tik asmenų, laikytų areštinėje ar jų giminaičių paaiškinimais, bet ir duomenimis iš pašto įstaigos, rašytiniais įrodymais, fotonuotraukomis. Šių įrodymų visuma duoda pakankamą pagrindą padaryti išvadą, kad R. M. elgėsi netinkamai, priešingai tarnybos interesais ir tokie jo veiksmai akivaizdžiai kirtosi su visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų.

Valstybės tarnybos lojalumo Lietuvos valstybei konstitucinis imperatyvas valstybės tarnybai kelia ypatingus reikalavimus, o sisteminė Lietuvos Respublikos policijos 5 straipsnio ir 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad policijos pareigūnas turi taip atlikti savo tarnybą, o taip pat elgtis ir ne tarnybos metu taip, kad būtų užtikrinti paminėto įstatymo 5 straipsnyje policijos veiklai keliami uždaviniai. Policijos pareigūnų elgesį tarnybos ir ne tarnybos metu reglamentuoja Etikos kodeksas, kurio 14.4 punkte nurodyta, kad policijos pareigūnas turi vengti asmeninių santykių su asmenimis, žinomai susijusiais su nusikaltimų darymu, jeigu tai pakenktų policijos įvaizdžiui ir prestižui, išskyrus atvejus, kai toks bendravimas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu.

Įvertinus nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo ir areštinėje laikomų asmenų bei jų giminaičių bendravimu, darytina išvada, kad pareiškėjo, kaip policijos pareigūno, elgesys, kai buvo nepaisyta svarbių teisės aktų reikalavimų, akivaizdžiai žemino policijos, kaip institucijos, kurios tiesioginė pareiga - išaiškinti teisės pažeidimus, užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymąsi, autoritetą, ne tik prieštaravo įprastinėms visuomenėje galiojančioms moralės nuostatoms, bet ir nepateisino teisėtų visuomenės lūkesčių dėl policijos pareigūnų. Teisėjų kolegija nurodo, kad tokiam įvertinimui nėra reikšminga, ar pažeidimo faktas buvo nustatytas (ir buvo vertinamas) viešai, t. y. ar jis buvo nustatytas matant visuomenės atstovams, ar jis turėjo atitinkamą atgarsį visuomenėje. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą, tinkamai atsižvelgė į pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes. Dėl to pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog nebuvo pakankamo pagrindo pripažinti, kad jis pažemino pareigūno vardą, nepagrįsti.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad taikant atleidimo iš tarnybos savo elgesiu pažeminus pareigūno vardą pagrindą, tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklės taikytinos tik tiek, kiek to tiesiogiai nereglamentuoja Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktas.

Dėl šios priežasties, sprendžiant pareigūno atleidimo už pareigūno vardo pažeminimą procedūrinius klausimus, netaikytinos Tvarkos nuostatos, skirtos vien tarnybinių nusižengimų tyrimui ir tarnybinių nuobaudų paskyrimui. Tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas 2011 m rugsėjo 9 d. ir, jo terminą nustatyta tvarką pratęsus, baigtas 2011 m. lapkričio 4 d. R. M. veiksmai, kurie pripažinti žeminančiais pareigūno vardą, atlikti 2011 metų sausio – birželio mėnesiais. Taigi Tvarkos 9 punktas nėra pažeistas. Su tarnybinio patikrinimo išvada pareiškėjas susipažino 2011 m. lapkričio 14 d. ir 2012 m. gruodžio 6 d. Tai nepažeidė Tvarkos 16.2 punkto reikalavimų, nes šioje teisės normoje nėra imperatyvaus reikalavimo, kad asmuo būtų su tarnybinio patikrinimo medžiaga supažindinamas iki tol , kol vadovas, turintis teisę skirti tarnybinę nuobaudą, priims sprendimą. Pareiškėjas buvo informuotas apie atliekamą patikrinimą, jam buvo suteikta galimybė pateikti savo paaiškinimus ar įgalioti kitą asmenį jį atstovauti tarnybinio patikrinimo procese. To pareiškėjas savo noru nepadarė. Kiti procedūriniai pažeidimai pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažinti neturėję esminės įtakos ginčijamo Įsakymo priėmimui.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, šioje dalyje priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

R. M. apeliacinio skundo netenkinti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistu.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė