2022-05-18 Nr. AB-12963-3-61-3-00836-2021-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-376-575/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00836-2021-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Neringos Švedienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. (15-01)17I-4/4U-238/41PR-14 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą, grąžinimo į (duomenys neskelbtini) ir draudimo atvykti į Lietuvos Respublika (duomenys neskelbtini) G. K.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo ir priimti dokumentus dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Departamentas skundžiamu Sprendimu nusprendė: atsisakyti išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą; įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; įspėti pareiškėją, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos; uždrausti atvykti pareiškėjui į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išvykimo per sprendime dėl jo grąžinimo nustatytą savanoriško išvykimo terminą, šio sprendimo neįvykdžius – nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į C.SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis, ir apsigyventi kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančiose valstybėse, kuriose taikomas Šengeno statusas 3 metus nuo jo išvykimo per sprendime dėl jo grąžinimo nustatytą savanoriško išvykimo terminą, šio sprendimo neįvykdžius – nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

3. Pareiškėjas nurodė, kad 2020 m. rugsėjo 24 d. pateikė Departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, jog ketina dirbti pagal profesiją, įtrauktą į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis – suvirintoju dujomis ir elektra uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „NDKA“. Pareiškėjas 2020 m. spalio 6 d. Departamentui pateikė prašymą išduoti jam nacionalinę vizą. Pasikeitus aplinkybėms, pareiškėjas pateikė Departamentui du prašymus: 1) dėl pateikto prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nagrinėjimo nutraukimo ir 2) dėl pateikiamų dokumentų leidimui laikinai gyventi priėmimo nesant (ne) teistumo pažymos. Departamentas 2021 m. kovo 3 d. priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą dviem pagrindais: 1) pareiškėjas negali pagrįsti numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų (Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 19 str. 1 d. 2 p.) ir 2) duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti nacionalinę vizą, neatitinka tikrovės.

4. Pareiškėjas paaiškino, jog jis į Lietuvos Respubliką atvyko gydymo tikslais. Pareiškėjui būnant Lietuvoje, buvo pasiūlytas suvirintojo darbas UAB „NDKA“. Pareiškėjas atsižvelgęs į tai, kad jis moka virinti dujomis ir elektra, turi jo kvalifikaciją patvirtinantį dokumentą – Mokymo gamybinio centro „Procesinė sauga“ (toliau – ir Mokymo įstaiga) 2020 m. rugsėjo 11 d. išduotą liudijimą Nr. 1146-6-2020 (toliau – ir Kvalifikacijos liudijimas) ir tuo metu neturėjo darbo, sutiko su pateiktu pasiūlymu. Pareiškėjas 2020 m. spalio 6 d. pateikė Departamentui prašymą išduoti jam daugkartinę nacionalinę vizą, tačiau Departamentas Sprendimą dėl vizos pareiškėjui neišdavimo priėmė tik 2021 m. kovo 3 d., Departamentas nepranešė pareiškėjui apie sprendimo priėmimo termino pratęsimą, kaip to reikalaujama pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 4 dalį, be to, Departamentas Sprendime nenurodo jokių ypatingų ar išskirtinių aplinkybių (objektyvių priežasčių), dėl kurių buvo būtina pratęsti sprendimo priėmimo terminą.

5. Pareiškėjas nurodė, jog pats Departamentas pripažįsta, kad veiksmų, patikrinti pareiškėjo pateikto Kvalifikacijos liudijimo tikrumą, ėmėsi jau pasibaigus net maksimaliam 60 kalendorinių dienų terminui priimti sprendimą dėl vizos išdavimo (2020 m. gruodžio 5 d.) t. y. Departamentas 2020 m. gruodžio 30 d. ir 2021 m. sausio 13 d. išsiuntė Mokymo įstaigai paklausimus ir negavus atsakymo 2021 m. sausio 26 d. išsiuntė paklausimą (duomenys neskelbtini) miesto Švietimo ir mokslo skyriui. Pareiškėjo nuomone, atsižvelgiant į Departamento atliktus veiksmus bei neveikimą, Departamentas turėjo pareigą išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir priimti sprendimą dėl vizos išdavimo iki 2020 m. spalio 21 d. (per 15 kalendorinių dienų nuo pareiškėjo prašymo pateikimo dienos), tačiau Sprendimas priimtas tik 2021 m. kovo 3 d., t. y. praėjus 148 kalendorinėms dienoms nuo pareiškėjo prašymo pateikimo dienos (2020 m. spalio 6 d.). Pareiškėjo įsitikinimu, Departamento padarytas pažeidimas praleidus Sprendimo priėmimo terminą, ne tik, kad nedera su gero administravimo principu, bet ir turėjo tiesioginę neigiamą įtaką pareiškėjo galimybei įgyti ir įgyvendinti savo teises. Jeigu Departamentas būtų laiku priėmęs sprendimą dėl vizos išdavimo, tokiu atveju pareiškėjas būtų turėjęs galimybę rinktis ir imtis atitinkamų teisinių priemonių, tačiau pareiškėjo padėtis (neteisėtas buvimas Lietuvoje) objektyviai nulemta Departamento veiksmų (neveikimo), todėl pareiškėjas turėdamas teisėtų lūkesčių, nematė poreikio imtis atitinkamų veiksmų.

6. Pareiškėjo teigimu, Departamentui užvilkinus sprendimo dėl vizos pareiškėjui išdavimo priėmimą, pasikeitė aplinkybės, nepriklausančios nuo pareiškėjo valios, todėl pareiškėjas buvo priverstas 2021 m. vasario 18 d. kreiptis į Departamentą su dviem prašymais. Vienu prašymu pareiškėjas prašė nutraukti jo prašymo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą bei nurodė priežastį – kilusios problemos su darbdaviu UAB „NDKA“, o kitu prašymu pareiškėjas prašė priimti dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, pasikeitus darbdaviui – UAB „Automobilių švaros centras“. Apie pastarąjį pareiškėjo prašymą Sprendime nėra net užsimenama, naujai pateikto pareiškėjo prašymo dėl dokumentų priėmimo pasikeitus darbdaviui, Departamentas nenagrinėjo dėl to, kad pareiškėjas neturėjo galiojančio kelionės dokumento, t. y. Departamentui nepriėmus sprendimo dėl pareiškėjo prašymo išduoti vizą. Dėl paties Departamento kaltės, laiku nepriėmus sprendimo dėl vizos pareiškėjui išdavimo, Departamentas nenagrinėjo pareiškėjo prašymo dėl naujų dokumentų priėmimo ir nepriėmė iš pareiškėjo dokumentų, pagrindžiančių pareiškėjo buvimo Lietuvoje tikslą ir sąlygas, taigi Departamentas suvaržė pareiškėjo teises, įskaitant ir teisę būti išklausytam, pažeidė viešojo administravimo principus: draudimo keisti į blogąją pusę principą – pablogino pareiškėjo padėtį (VAĮ 3 str. 2 p.); išsamumo principą – nenurodė visų reikšmingų aplinkybių (VAĮ 3 str. 3 p.) t. y. tokia Sprendimo dalis neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 punkte nustatytų reikalavimų administraciniam sprendimui.

7. Pareiškėjas pažymėjo, jog mokymo įstaigą susirado internete. Neturi kompetencijos ir specialių žinių vertinti mokymo įstaigos jam išduoto Kvalifikacijos liudijimo atitikties (duomenys neskelbtini) ar kitos valstybės taikomiems standartams. Mokymo įstaigos išduotas Kvalifikacijos liudijimas atitinka visus dokumentams keliamus reikalavimus, t. y. turi juridinę galią pareiškėjui suteikta suvirintojo elektra ir dujomis profesija, jos kodas atitinka Tarptautinio standartinio profesijų klasifikatoriaus kodą, todėl gavęs iš Mokymo įstaigos Kvalifikacijos liudijimą su visais duomenimis, atitinkančius tikrovę, neturėjo jokių įtarimų nei dėl šio dokumento tikrumo, nei dėl jo atitikties kokiems nors standartams. (Duomenys neskelbtini) miesto Švietimo ir mokslo skyriaus pateiktame atsakyme, kuriuo rėmėsi Departamentas, nurodoma, kad Kvalifikacijos liudijimas neatitinka būtent (duomenys neskelbtini) taikomų valstybių standartų, tačiau nieko neužsimenama apie tai, jog Kvalifikacijos liudijimas neatitinka Europos Sąjungoje taikomų standartų. Aplinkybė, kad Kvalifikacijos liudijimas neatitinka (duomenys neskelbtini) valstybinių standartų, nereiškia, kad Kvalifikacijos liudijimas neatitinka Europos Sąjungos standartų ar šis dokumentas neatitinka tikrovės. Įstatyme nereikalaujama, kad užsieniečio kvalifikacija atitiktų kokiems nors standartams ir, kad kvalifikaciją patvirtinantis dokumentas būtų pripažintas kokios nors valstybės ar išduotas dokumentas atestuotos įstaigos, t. y. jokių specialių reikalavimų kvalifikacijai pagal Įstatymą nekeliama.

8. Pareiškėjas patikino, jog turi praktinių įgūdžių, t. y. moka virinti dujomis ir elektra nuo 16 metų ir kelis metus dirbo šį darbą. Mokymo įstaigoje pareiškėjas atnaujino savo žinias ir gavo Kvalifikacijos liudijimą, patvirtinantį, kad pareiškėjas turi tiek teorinių, tiek praktinių žinių. UAB „NKDA“ ir UAB „Automobilių švaros centras“ ketino priimti pareiškėją į suvirintojo pareigas. Mokymo įstaiga patvirtino, kad pareiškėjas mokėsi, mokslus baigė ir jam buvo išduotas Kvalifikacijos liudijimas. Taigi Departamentas nepateikė jokių objektyvių faktinių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjo turima kvalifikacija neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto (b) papunktyje nustatytų reikalavimų. Departamentas objektyviai neįvertino faktinių aplinkybių, rėmėsi niekuo nepagrįstais įtarimais ir padarė klaidingas išvadas t. y. netinkamai ir formaliai pritaikydamas Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punktą.

9. Pareiškėjas nurodė, jog Departamentas, remdamasis Įstatymo 133 straipsnio 1, 7 ir 8 straipsnių nuostatomis uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus. Pareiškėjo teigimu, jis jokio pažeidimo nepadarė, pateikė Departamentui tikrovę atitinkantį dokumentą. Duomenų, kad pareiškėjas neteisėtai įgijo ar suklastojo Kvalifikacijos liudijimą, byloje nėra. Kvalifikacijos liudijime nurodyta informacija atitinka tikrovę. Mokymo įstaiga patvirtino, kad pareiškėjas mokėsi suvirintojo dujomis ir elektra profesijos, pareiškėjas dirbo suvirintoju, t. y. pareiškėjas turi reikiamą kvalifikaciją.

10. Pareiškėjas pažymėjo, jog jo sutuoktinei išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ji Lietuvoje gyvena ir dirba pagal darbo sutartį. Draudimas pareiškėjui atvykti į šalį, kurioje gyvena jo sutuoktinė, nesant tam jokio faktinio ir teisinio pagrindo, laikytinas šeimos gyvenimo gerbimo neteisėtu ribojimu. Draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką yra ne tik, kad neproporcinga priemonė, bet akivaizdžiai neteisėta ir nepagrįsta. Nenustatyta, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje ar kitos Šengeno valstybės sąlygas, ar kitoje valstybėje būtų padaręs kokių nors teisės pažeidimų Lietuvoje, todėl Departamento argumentai, kad pareiškėjas ateityje gali nesąžiningu būdu siekti vykti į kitas Šengeno valstybes, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje yra paremti nepagrįstomis prielaidomis ir formaliais argumentais.

11. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

12. Departamentas nurodė, kad nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi paprašė pareiškėjo pateikti jo kvalifikaciją patvirtinantį dokumentą ir pareiškėjas pateikė Kvalifikacijos liudijimą, kuriame nurodoma, jog pareiškėjas įgijo suvirintojo elektra ir dujomis kvalifikaciją. Kilus įtarimams dėl Kvalifikacijos liudijimo autentiškumo, Departamentas du kartus kreipėsi į Mokymo įstaigą, prašydamas patvirtinti, ar pareiškėjui buvo išduotas Kvalifikacijos liudijimas, tačiau atsakymo negavo, todėl papildomu raštu kreipėsi į (duomenys neskelbtini) miesto švietimo ir mokslo skyrių prašydamas patvirtinti, ar Švietimo ir mokslo skyrius turi duomenų, kad pareiškėjas mokėsi Mokymo įstaigoje ir jam buvo išduotas Kvalifikacijos liudijimas. Švietimo ir mokslo skyrius 2021 m. sausio 28 d. pateikė oficialų atsakymą, kuriame nurodoma, kad Mokymo įstaiga nėra atlikusi atestacijos procedūrų ir neturi teisės rengti darbininkų profesijų atstovų, o jos išduoti kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai neatitinka (duomenys neskelbtini) taikomų valstybinių standartų. Atsižvelgdamas į tai, Departamentas konstatavo, kad pareiškėjo Kvalifikacijos liudijime pateikti duomenys neatitinka tikrovės.

13. Atsakovas nurodė, kad Departamentas 2020 m. spalio 20 d. sprendimu pratęsė pareiškėjo prašymo dėl nacionalinės vizos išdavimo nagrinėjimą iki 2020 m. lapkričio 20 d. ir tą pačią dieną kreipėsi į pareiškėją bei jo darbdavį UAB „NDKA“, informuodamas, kad pareiškėjas, kaip dokumentą, patvirtinantį jo gaunamas reguliarias pajamas, pateikė 2020 m. rugsėjo 30 d. darbo sutartį, pagal kurią pareiškėjas minėtoje bendrovėje įdarbintas suvirintoju dujomis bei elektra, tačiau Departamentas neturi duomenų, kad UAB „NKDA“ vykdytų veiklą pramonės ir (ar) statybų srityje, kuriai priskiriama pareiškėjo profesija. Atsižvelgiant į tai, tam, kad pareiškėjas būtų atleistas nuo pareigos įgyti leidimą dirbti pagal Įstatymo 58 straipsnį, bendrovė turi vykdyti veiklą pramonės ir (ar) statybų srityje, be to pareiškėjas turi pateikti tinkamus dokumentus, patvirtinančius, kad buvimo su nacionaline viza laikotarpiu jis turės pakankamai lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, jog šių reikalaujamų dokumentų nei pareiškėjas, nei bendrovė neteikė, Departamentas pakartotinai 2020 m. lapkričio 18 d., 2020 m. lapkričio 20 d., 2020 m. gruodžio 31 d. elektroniniu paštu išsiųstais pranešimais ragino tai padaryti, kad pareiškėjo prašymas dėl vizos išdavimo galėtų būti išnagrinėtas. Dokumentai Departamentui taip ir nebuvo pateikti nei iki 2020 m. lapkričio 20 d., nei vėliau.

14. Departamento teigimu, pareiškėjas privalėjo suprasti, kad jis turi išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos iki jo turimos Šengeno vizos galiojimo pabaigos ir gauti naują vizą, leidžiančią pareiškėjui atvykti. Pareiškėjo neteisėto buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje nepateisina aplinkybė, jog Departamentas iki nustatyto termino neužbaigė pareiškėjo prašymo dėl nacionalinės vizos išdavimo nagrinėjimo procedūros. Prašymo dėl vizos pateikimas neįteisina užsieniečio buvimo, todėl Departamentas, priimdamas Sprendimą dėl užsieniečio teisinės padėties, nustatęs, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, privalėjo grąžinti jį į kilmės valstybę. Pareiškėjas pats elgėsi neatsakingai, nebendradarbiavo su Departamentu, todėl jo prašymas negalėjo būti išnagrinėtas anksčiau, o jeigu ir būtų buvęs išnagrinėtas, nacionalinė viza jam nebūtų buvusi išduota, nes pareiškėjas nepateikė reikalaujamų dokumentų.

15. Atsakovo tvirtinimu, prašymus pareiškėjas teikė laisva valia ir šių prašymų pateikimas nebuvo sąlygotas Departamento veiksmų (neveikimo). Pareiškėjo 2021 m. vasario 18 d. prašymą nutraukti prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nagrinėjimą Departamentas patenkino 2021 m. vasario 23 d. sprendimu, o paskesnio pareiškėjo prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Departamentas pagrįstai nepriėmė, nes pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai, pasibaigus vizos galiojimo laikotarpiui. Departamentas neturėjo Sprendime pasisakyti dėl naujai pateikto pareiškėjo prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nes šis prašymas nebuvo priimtas ir nagrinėjamas.

16. Departamento vertinimu, būtent pareiškėjas buvo atsakingas už tai, kad prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikta informacija ir dokumentai būtų teisingi. Siekdamas atitikti Įstatymo reikalavimus, pareiškėjas privalėjo pateikti jo kvalifikaciją patvirtinantį dokumentą, o ne vien tik dokumentą, patvirtinantį, kad jis pabaigęs tam tikrus mokymus. Pareiškėjui turėtų būti žinoma ir suprantama, jog specialybė ar profesinė kvalifikacija nėra įgyjama pabaigus bet kokius mokymus bet kokioje mokymo įstaigoje, todėl pareiškėjas prieš patvirtindamas, kad turi suvirintojo dujomis ir elektra kvalifikaciją, turėjo įsitikinti, ar jam mokymo įstaigos išduotas pažymėjimas patvirtina, kad jis turi minėtą kvalifikaciją ir pateikti Departamentui tai patvirtinančius įrodymus, tačiau pareiškėjas to nepadarė.

17. Atsakovas pažymėjo, jog Mokymo įstaiga į Departamento kreipimąsi neatsakė, o pareiškėjo kartu su skundu pateiktame Mokymo įstaigos atsakyme į pareiškėjo paklausimą nurodoma, kad pareiškėjas baigė mokymus ir gavo dokumentą dėl mokymų pabaigimo, tačiau šios aplinkybės nepatvirtina, kad šiuo dokumentu pareiškėjui buvo suteikta suvirintojo dujomis ir elektra kvalifikacija. Pareiškėjo pateiktoje Mokymo įstaigos licencijoje pažymėta, kad jos galiojimas pasibaigė 2019 m. lapkričio 25 d., t. y. beveik vienerius metus iki 2020 m. rugsėjo 11 d. pažymėjimo pareiškėjui išdavimo. Tai reiškia, kad suvirintojo dujomis ir elektra kvalifikacija pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti suteikta, nes Mokymo įstaiga tokios teisės neturėjo. Šį faktą patvirtina Departamento gautas oficialus Švietimo ir mokslo skyriaus raštas, kuriame nurodytų aplinkybių, kad Mokymo įstaiga nėra atlikusi atestacijos procedūrų ir neturi teisės rengti darbininkų profesijų atstovų, pareiškėjas jokiais tinkamais ir pakankamais įrodymais nepaneigė. Atsižvelgiant į tai, nėra abejonių dėl to, kad pareiškėjas teikė Departamentui tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo kvalifikaciją, o tai, kad jis galbūt buvo suklaidintas Mokymo įstaigos, reikšmės Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui neturi, juolab, kad pareiškėjas turėjo visas galimybes įsitikinti pažymėjimo teisėtumu.

18. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjo argumentai, jog jokių specialių reikalavimų kvalifikacijai pagal Įstatymą nereikalaujama, yra nepagrįsti, nes Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto b papunktis aiškiai numato, kad užsienietis turi turėti kvalifikaciją, atitinkančią darbo vietą, o aukščiau paminėtos aplinkybės leidžia teigti, kad pareiškėjas tokios kvalifikacijos neturi ir tai, kad Kvalifikacijos liudijimas neatitinka (duomenys neskelbtini) valstybinių standartų, nes Kvalifikacijos liudijimą išdavusi Mokymo įstaiga neturi licencijos reiškia, kad Kvalifikacijos liudijimas, kiek tai susiję su jame įrašytu tikrovės neatitinkančiu faktu, kad pareiškėjas įgijo suvirintojo dujomis bei elektra kvalifikaciją, negalioja ir Lietuvos Respublikoje. Aplinkybė, jog pareiškėjas galbūt dirbo darbą pagal minėtą profesiją (duomenys neskelbtini), nereiškia, jog jis yra įgijęs reikiamą kvalifikaciją, juolab, kad šioje valstybėje jo gyvenimui bei darbui galėjo būti keliami kitokie reikalavimai negu Lietuvos Respublikoje.

19. Departamento teigimu, pareiškėjo kaltė dėl tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimo Sprendimo priėmimui nebuvo svarbi ir atsakovui teisės aktai nenustato pareigos tikrinti, kokiomis aplinkybėmis užsienietis gavo bei pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Pareiškėjas turėjo galimybę įsitikinti Kvalifikacijos liudijimo teisėtumu, tačiau to nepadarė, prieš teikdamas Departamentui, taip pat nesikreipė į atsakingas (duomenys neskelbtini) institucijas dėl šio dokumento patvirtinimo pažyma (Apostille), todėl neatmestina galimybė, kad pareiškėjas žinojo, kad Kvalifikacijos liudijimas nepatvirtina jo kvalifikacijos ir jame įrašyti duomenys yra klaidingi. Atkreipė dėmesį ir į tai, jog pareiškėjas savo prašyme dėl leidimo laikinai gyventi, atsakydamas į klausimą kada ir kokiose užsienio valstybėse lankėsi, nenurodė, kad buvo (duomenys neskelbtini), o tai leidžia manyti, kad jis Mokymosi įstaigoje faktiškai nesimokė.

20. Atsakovo teigimu, pareiškėjas pats atsakingas už tai, jog laiku neišvyko iš Lietuvos Respublikos, t. y. pasibaigus Šengeno vizos galiojimo laikotarpiui be jokios pagrįstos priežasties neteisėtai pasiliko Lietuvoje, o aplinkybė, kad Departamentas nebuvo užbaigęs prašymo dėl nacionalinės vizos išdavimo nagrinėjimo procedūros, nesuteikė nei teisės pareiškėjui pasilikti šalyje, nei sukėlė kokias nors kliūtis pareiškėjui išvykti, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Departamentas pablogino jo padėtį. Nors Sprendimo rezoliucinėje dalyje ir yra nurodytas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 1 punktas, kuris nagrinėjamu atveju netaikomas, tačiau tai techninė klaida, dėl kurios Sprendimas negali būti laikomas neaiškiu, nemotyvuotu ar nepagrįstu, nes Sprendimo motyvacinėje dalyje yra teisingai pažymėta, kad remiantis Įstatymo 125 straipsnio 3 dalimi, sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui, o pareiškėjas Šengeno valstybių teritorijoje skundžiamo sprendimo priėmimo dieną buvo 92 dienas, todėl pareiškėjas turėjo ir galėjo suprasti, dėl kokios priežasties ir kokiais pagrindais Departamentas priėmė sprendimą grąžinti jį į kilmės šalį.

21. Departamento teigimu, Sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į tuo metu buvusią situaciją ir aplinkybes - 2021 m. vasario 3 d. pareiškėjo sutuoktinė E. K. jai išrašyto leidimo laikinai gyventi nebuvo atsiėmusi (leidimą laikinai gyventi užsienietė atsiėmė 2021 m. kovo 1 d.), todėl tuo metu ji negalėjo būti vertinama kaip Lietuvos Respublikoje gyvenantis asmuo. Kiti pareiškėjo šeimos nariai (nepilnamečiai vaikai) taip pat negyvena Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nepateikė jokių svarių argumentų ir objektyvių duomenų, kodėl jam, be pateisinamų priežasčių Lietuvos Respublikoje jau ilgą laikotarpį neteisėtai gyvenančiam asmeniui, o taip pat, neteisėtai, apgaulės būdu teikiančiam tikrovės neatitinkančius duomenis bei siekiančiam gauti nacionalinę vizą bei leidimą laikinai gyventi, neturėtų būti taikomas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, jog Lietuvos Respublikoje šiuo metu teisėtai gyvena pareiškėjo sutuoktinė, nesuteikia pareiškėjui teisinio pagrindo likti gyventi su ja Lietuvoje. Tiek pareiškėjas, tiek jo sutuoktinė yra (duomenys neskelbtini) piliečiai, todėl jie savo teisę į šeimos susijungimą gali įgyvendinti kilmės valstybėje, juolab, kad jų nepilnamečiai vaikai taip pat neturi dokumentų, leidžiančių teisėtai gyventi Lietuvos Repsublikoje. Pareiškėjas turi teisę teikti Departamentui motyvuotą prašymą sutrumpinti draudimo jam atvykti į Lietuvos Respubliką laiką, ko pasekoje Departamentas įvertintų pareiškėjo pateiktus duomenis apie jo šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančia sutuoktine ar kitas aplinkybes.

22. Atsakovas įvertinęs, kad pareiškėjui draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes jam atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, kadangi pareiškėjas nepagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, o taip pat, kad jis savanoriškai įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos tai, kad siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. leidimą laikinai gyventi siekė gauti apgaulės būdu, priėjo prie išvados, kad pareiškėjas gali nesąžiningu būdu vykti į kitas Šengeno valstybes ir piktnaudžiauti nustatytomis migracijos procedūromis, o draudimo atvykti vienas iš tikslų ir yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę.

23. Departamento įsitikinimu, skundžiamas Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus administracinio sprendimo turinio reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), pareiškėjui taikomos poveikio priemonės yra motyvuotos ir paremtos konkrečiomis teisės aktų normomis. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog Departamentas neturėjo jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų, neturi teisinės reikšmės, kadangi Sprendimo priėmimui nebuvo būtina nustatyti teisės normų, reglamentuojančių atvykimo į Lietuvos Respubliką ir buvimo Lietuvos Respublikoje reikalavimus, pažeidimus.

II. 24. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gegužės 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

25. Pirmosios instancijos teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

24.1. Pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 24 d. tuo pagrindu, jog ketina dirbti pagal profesiją, įtrauktą į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje sąrašą, pagal ekonominės veiklos rūšis (suvirintojas dujomis ir elektra) UAB „NDKA“, pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. 2020 m. spalio 6 d. pareiškėjas pateikė Departamentui prašymą išduoti nacionalinę vizą.

24.2. Pareiškėjas 2021 m. vasario 18 d. pateikė Departamentui prašymą nutraukti jo 2020 m. spalio 6 d. pateikto prašymo nagrinėjimą bei priimti naują prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo UAB „Automobilių švaros centras“ darbo pagrindu. 2021 m. vasario 28 d. pareiškėjas Departamentui pateikė prašymą priimti jo prašymą su priedais dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo darbo pagrindu, nesant (ne) teistumo pažymai. Departamentas 2020 m. spalio 20 d. sprendimu pratęsė pareiškėjo prašymo išduoti nacionalinę vizą nagrinėjimą iki 2020 m. lapkričio 20 d.

24.3. Išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, Departamentas skundžiamu Sprendimu nusprendė: atsisakyti išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą, įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; įspėti pareiškėją, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos; uždrausti pareiškėjui 3 metus atvykti į Lietuvos Respubliką nuo jo išvykimo per sprendime dėl jo grąžinimo nustatytą savanoriško išvykimo terminą, šio sprendimo neįvykdžius – nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į C.SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis 3 metus nuo jo išvykimo per sprendime dėl jo grąžinimo nustatytą savanoriško išvykimo terminą, šio sprendimo neįvykdžius – nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

26. Teismas nustatęs, jog pareiškėjas 2020 m. spalio 6 d. pateikė Departamentui prašymą išduoti nacionalinę vizą, Departamentas 2020 m. spalio 20 d. sprendimu pratęsė pareiškėjo prašymo išduoti nacionalinę vizą nagrinėjimą iki 2020 m. lapkričio 20 d., o sprendimas priimtas tik 2021 m. kovo 3 d., sutiko su pareiškėjo skundo argumentais, jog Departamentas Sprendimą priėmė praleidęs Vizų kodekso 23 straipsnio 1–2 dalyse nustatytą sprendimo priėmimo terminą, tačiau pažymėjo, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, viešojo administravimo subjektui įstatyme nustatytas terminas administraciniam sprendimui priimti yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui. Įstatyme numatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, tai nesukuria neigiamų teisinių pasekmių, tik prailgina administracinį procesą su sąlyga, jeigu nesuėjęs senaties terminas šioms procedūroms vykdyti. Teismas pažymėjo, jog Įstatymo 124 straipsnio 1 dalyje aiškiai įtvirtinta, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos, o 23 straipsnio 2 punkte įtvirtina, kad užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimo laikui. Taigi net ir pripažinus, kad Departamentas Sprendimą priėmė pavėluotai, tai nepateisintų pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimo laikotarpiui, nes pats pareiškėjas elgėsi neatsakingai. Pareiškėjas turėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki jo turimos vizos galiojimo pabaigos ir gavęs naują vizą galėjo atvykti į Lietuvos Respubliką, t. y. pareiškėjo pareiga, kurią jis privalo savarankiškai vykdyti, nepriklausomai nuo valstybės institucijų (ne) veikimo. Taigi teismas sprendė, jog neigiamas pasekmes pareiškėjui sukėlė jo paties netinkamas elgesys.

27. Dėl pareiškėjo argumento, jog dėl Departamento kaltės laiku nepriėmus sprendimo dėl vizos pareiškėjui išdavimo, Departamentas nenagrinėjo pareiškėjo 2021 m. vasario 18 d. prašymo dėl naujų dokumentų priėmimo ir nepriėmė iš pareiškėjo dokumentų pagrindžiančių pareiškėjo buvimo Lietuvoje tikslą ir sąlygas, teismas pažymėjo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjo 2021 m. vasario 18 d. prašymą atsisakyta priimti, nes jis paduotas pasibaigus Šengeno vizai, neteisėtai būnant Lietuvos Respublikoje. Pagal Įstatymo 28 straipsnio 2 dalį, užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, prašymą išduoti leidimą gyventi pateikia Migracijos departamentui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog užsieniečio teisėtas buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra būtina sąlyga, kad prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvoje jis (asmeniškai ar per advokatą) galėtų pateikti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai. Toks reguliavimas nustatytas siekiant išvengti atvejų, kai neteisėtai į Šengeno valstybių erdvę atvykę užsieniečiai, bandytų įteisinti savo buvimą Lietuvoje, o nustatytas teisinis reguliavimas neapriboja pareiškėjo teisės kreiptis dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo, nes prašymą jis gali pateikti per Lietuvos Respublikos diplomatinę atstovybę ar konsulinę įstaigą užsienyje. Teismas atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas 2021 m. vasario 18 d. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pateikė jau nebegaliojant Šengeno vizai, priėjo prie išvados, jog Departamentas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo prašymą ir naujus dokumentus.

28. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, siekdamas patvirtinti, jog turi reikiamą kvalifikaciją, pateikė (duomenys neskelbtini) įmonės „Profesijno Bezpeka“ 2020 m. rugsėjo 11 d. išduotą pažymėjimą Nr. 1146-6-2020, kuriame nurodoma, jog pareiškėjas įgijo suvirtintojo elektra ir dujomis kvalifikaciją. Departamentas, siekdamas patikrinti pažymėjimo autentiškumą 2020 m. gruodžio 30 d. ir 2021 m. sausio 13 d. išsiuntė Mokymo įstaigai paklausimus, kuriuose prašė patvirtinti, ar pareiškėjui buvo išduotas pažymėjimas, tačiau iš Mokymo įstaigos atsakymo negavo. Departamentas 2021 m. sausio 26 d. išsiuntė paklausimą (duomenys neskelbtini) miesto Švietimo ir mokslo skyriui, kuris 2021 m. sausio 28 d. raštu Nr. 063-621 atsakė, jog Mokymo įstaiga nėra atlikusi atestacijos procedūros ir jos išduoti kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai neatitinka (duomenys neskelbtini) taikomų valstybinių standartų. Dėl pareiškėjo argumento, jog Departamentas nepaaiškina ir nepagrindžia, kokią įtaką neva neatliktos atestacijos procedūros turi Mokymo įstaigos išduotam Kvalifikacijos liudijimui ar jo tikrumui Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto (b) papunkčio prasme, tuo labiau, kad Mokymo įstaiga turi galiojančią Licenciją (akreditavimą), teismas pažymėjo, jog iš byloje esančios licencijos Nr. 527768 ir jos priedo Serija AE Nr. 527768 matyti, kad minėta licencija išduota Mokymo įstaigai, ja leista vykdyti ūkinės veiklos rūšis išvardintas licencijoje ir jos priede (tame tarpe ir rengti suvirintojo elektra ir dujomis), tačiau licencija galiojo nuo 2014 m. lapkričio 25 d. iki 2019 m. lapkričio 25 d., o pareiškėjui Kvalifikacijos liudijimas buvo išduotas 2020 m. rugsėjo 11 d., t. y. jau negaliojant licencijai. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, jog Departamentas pagrįstai vertino, jog mokymo įstaiga neturėjo teisės suteikti pareiškėjui suvirintojo elektra ir dujomis kvalifikacijos.

29. Dėl pareiškėjo argumento, kad jis neturi specialių žinių vertinti mokymo įstaigos ir pažymėjimo atitiktį (duomenys neskelbtini) ar kitos valstybės taikomiems standartams teismas pažymėjo, kad dėl tinkamo dokumentų, kurie nekeltų abejonių dėl užsieniečio ketinimų gyventi ir dirbti Lietuvoje, sutvarkymo ir jų pateikimo Departamentui yra atsakingas pats užsienietis. Taigi pareiškėjas, prieš paduodamas Kvalifikacijos liudijimą Departamentui, būdamas pakankamai atidus ir rūpestingas, privalėjo įsitikinti Kvalifikacijos liudijimo teisėtumu. Teismas vertino, kad pareiškėjas šiuo atveju pats pasirinko elgesio variantą, dėl kurio jam kilo neigiamos pasekmės, todėl jis buvo atsakingas ir už šias pasekmes. Tai, kad pareiškėjas galbūt neturėjo intereso pateikti tikrovės neatitinkančius duomenis, nepaneigia fakto, jog Departamentui buvo pateiktas Kvalifikacijos liudijimas neatitinkantis tikrovės. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas neatitiko Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto b papunktyje nustatytos sąlygos – nepateikė turimą kvalifikaciją patvirtinančio dokumento, konstatavo, jog Departamentas pagrįstai Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą.

30. Teismas akcentavo, jog Sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 1 punktas pritaikytas netinkamai, tačiau pareiškėjui viza nebuvo panaikinta, ji jam net nebuvo išduota. Pareiškėjas pats neišvyko iš Lietuvos Respublikos pasibaigus jo vizos galiojimo laikotarpiui, kaip to reikalauja Įstatymo 124 straipsnio 1 dalis, ir liko be pagrįstos priežasties Lietuvos Respublikoje. Teismo vertino, jog Departamentas, nustatęs, jog pareiškėjas yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimu, pagrįstai vadovaudamasis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu priėmė sprendimą grąžinti pareiškėją į (duomenys neskelbtini). Sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 1 punktas vertintinas kaip techninė klaida, dėl kurios Sprendimas negali būti naikinamas, nes iš Sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, jog sprendimas grąžinti pareiškėją į jo kilmės valstybę yra priimtas vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu.

31. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjo sutuoktinei E. K. yra išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ji Lietuvoje gyvena ir dirba pagal darbo sutartį. Departamentas atsiliepime nurodė, jog pareiškėjo sutuoktinė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje atsiėmė 2021 m. kovo 1 d., t. y. iki skundžiamo 2020 m. kovo 3 d. Sprendimo priėmimo. Teismas pritarė Departamento argumentui, jog tai nesuteikia pareiškėjui teisinio pagrindo likti gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo nepilnamečiai vaikai turi Šengeno vizas, pareiškėjas Lietuvoje niekada nedirbo. Kitų duomenų apie pareiškėjo socialinius, ekonominius ar šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, Departamento naudojamuose registruose nenustatyta. Departamentas įvertino tai, kad pareiškėjui draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes jam atsisakyta išduoti nacionalinę vizą. Taip pat tai, kad užsienietis apgaulės būdu siekė gauti leidimą laikinai gyventi, todėl pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti vykti į kitas Šengeno valstybes, piktnaudžiauti nustatytomis migracijos procedūromis.

32. Teismas, apibendrinęs tai, kas išdėstyta, konstatavo, kad pareiškėjo skundžiamas Sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei teisės aktų nuostatas, yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jo naikinti pareiškėjo nurodomais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 33. Pareiškėjas G. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

34. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas pripažindamas, kad Departamentas praleido Vizų kodekso 23 straipsnio 1–2 dalyse nustatytą sprendimo priėmimo terminą, nelaikė Departamento praleistų terminų esminiu procedūriniu pažeidimu, sudarančiu pagrindą jį panaikinti. Teismas sprendė, kad termino praleidimas nesukūrė neigiamų teisinių pasekmių ir tai nepateisino pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimo laikotarpiui, tačiau pareiškėjas nesutinka su tokiomis teismo padarytomis išvadomis, nes negali sutikti jau vien dėl to, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo prašymų dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir Vizos išdavimo sąsajų, Departamento praleistų terminų trukmės, jų praleidimo priežasčių, priežastinio ryšio su priimtu Sprendimu.

35. Pareiškėjas nurodo, jog 2020 m. rugsėjo 24 d. Departamentui pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo tuo pagrindu, kad ketina dirbti pagal profesiją, įtrauktą į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis - suvirintoju dujomis ir elektra. Šį pareiškėjo prašymą Departamentas privalėjo išnagrinėti ir priimti sprendimą ne vėliau, kaip per 3 mėnesius t. y. iki 2020 m. gruodžio 24 d. Teismas iš byloje esančios medžiagos nustatė, kad Departamentas 2020 m. spalio 20 d. sprendimu pratęsė pareiškėjo prašymo išduoti nacionalinę vizą nagrinėjimą iki 2020 m. lapkričio 20 d., tačiau neįsitikino, kad pareiškėjas buvo apie sprendimo termino pratęsimą tinkamai informuotas. Byloje duomenų apie tai, kad Departamentas informavo pareiškėją apie nagrinėjimo pratęsimą, kaip to reikalaujama pagal teisės aktus, nėra. Teismas nustatęs, kad Departamentas pratęsė sprendimo priėmimo, nenagrinėjo nei sprendimo pratęsimo priežasčių, nei priežasčių, dėl kurių buvo užvilkintos procedūros. Taigi Departamento veiksmai (neveikimas), be jokio teisinio pagrindo, nepriimant sprendimų, susijusių su užsieniečio teisėmis ir pareigomis bei pradėjus vykdyti procedūras tik po to, kai pasibaigė teisės aktuose nustatyti terminai, vertinami kaip piktnaudžiavimas suteiktais įgaliojimais.

36. Pareiškėjo tvirtinimu, jis buvo priverstas 2021 m. vasario 18 d. kreiptis į Departamentą su dviem prašymais. Vienu prašymu pareiškėjas prašė nutraukti jo prašymo dėl leidimo laikinai gyventi nagrinėjimą bei nurodė priežastį – kilusios problemos su darbdaviu UAB „NDKA”. Kitu prašymu pareiškėjas prašė priimti naujus dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, pasikeitus darbdaviui – UAB „Automobilių švaros centras”. Tačiau naujai pateikto pareiškėjo prašymo dėl dokumentų priėmimo, pasikeitus darbdaviui, Departamentas ne tik, kad nenagrinėjo, bet ir nepriėmė jo nagrinėti dėl to, kad pareiškėjas neturėjo galiojančio kelionės dokumento. Departamentas neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, kad būtent dėl jo kaltės, nepriėmus sprendimo, baigėsi pareiškėjo Šengeno vizos galiojimo terminas, todėl Departamentas, atsisakydamas priimti naujus pareiškėjo dokumentus formaliai taikė teisės aktų nuostatas.

37. Pareiškėjas nurodo, jog būtent dėl Departamento neveikimo pareiškėjas patyrė neigiamas pasekmes: nepriėmus sprendimo iki Šengeno vizos galiojimo pabaigos, pasikeitė pareiškėjo teisinė padėtis – baigėsi vizos galiojimas; dėl pasikeitusios teisinės padėties pareiškėjas negalėjo įgyvendinti Įstatyme numatytų teisių (pakeisti darbdavį); Departamentui atsisakius priimti pareiškėjo dokumentus, pagrindžiančius jo buvimo Lietuvoje tikslą ir sąlygas, buvo atsisakyta išduoti pareiškėjui vizą; negalėdamas įvykdyti pareigų, pareiškėjas neteko ne tik galimybės dirbti pagal profesiją, bet ir galėjo patirti neigiamų pasekmių kirsdamas sieną.

38. Pareiškėjo teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nuolat lankėsi Departamente, domėjosi sprendimo priėmimo terminais, tačiau jokio apibrėžtumo iš Departamento nesulaukė. Departamentas privalo padėti užsieniečiams įgyvendinti jų teises, suteikti reikiamą informaciją, ko šiuo atveju Departamentas nepadarė. Taigi pareiškėjo situacija susidarė ne dėl pareiškėjo kaltės, bet dėl Departamento kaltės laiku nepriėmus sprendimo, nebendradarbiavus su pareiškėju ir formaliai pritaikius teisės aktų nuostatas. Teismas neatsižvelgė į Departamento piktnaudžiavimą įgaliojimais, tai, kad buvo pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai, teismas neišnagrinėjo visų faktinių aplinkybių.

39. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo pateikti duomenys dėl jo turimos profesinės kvalifikacijos neatitinka tikrovės. Pareiškėjas cituodamas ginčui aktualių teisės aktų nuostatas nurodo, kad patvirtinti pareiškėjo suvirintojo elektra ir dujomis kvalifikaciją pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto b papunktį, gali bet koks dokumentas, nebūtinai Kvalifikacijos liudijimas. Suvirintojo profesija nepatenka į reglamentuojamų profesijų sąrašą, todėl suvirintojo kvalifikacijai patvirtinti nereikalingi specialūs diplomai arba pažymėjimai, pakanka kitų kvalifikaciją pagrindžiančių įrodymų arba patirties. Pirmosios instancijos teismas vertindamas pareiškėjo kvalifikaciją rėmėsi išimtinai tik Kvalifikacijos liudijimu, tačiau nevertino ir nepasisakė dėl kitų byloje pateiktų įrodymų, t. y. dėl Mokymo įstaigos patvirtinimo apie pabaigtus mokslus ir įgytą kvalifikaciją, Kvalifikacinės atestacijos komisijos išvadų dėl pareiškėjo kvalifikacijos suvirintojo elektra ir dujomis patikrintų ir įvertintų žinių, gebėjimų ir įgūdžių, todėl padarė klaidingas išvadas, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo turimą profesinę kvalifikaciją.

40. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismui pritarimas Departamentui dėl Įstatymo 133 straipsnio 1, 7 ir 8 dalių nuostatų taikymo pareiškėjui, yra nepagrįstas, o taikomas draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ne tik, kad neproporcinga, bet ir neteisėta, nepagrįsta priemonė. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad kada nors pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, kad pareiškėjas kada nors, buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas ar kitos Šengeno valstybės sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, ar kitoje valstybėje, būtų padaręs kokių nors teisės pažeidimų Lietuvoje ar, bet kurioje kitoje valstybėje.

41. Pareiškėjo įsitikinimu, visuma išdėstytų argumentų dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų tyrimo ir vertinimo, materialiosios ir procesinės teisės normų pažeidimų, suponuoja išvadą, kad šioje byloje teismui išsamiai ir objektyviai neištyrus faktinių bylos aplinkybių, neįvertinus įrodymų, neatskleidus bylos esmės, teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl turėtų būti naikintinas.

42. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Departamentas palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas išsiaiškinus visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikius teisės normas bei vadovaujantis ginčui aktualia teismų praktika.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 43. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. kovo 3 d. sprendimo Nr. (15-01)17I-4/4U-238/41PR-14 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą, grąžinimo į (duomenys neskelbtini) ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką (duomenys neskelbtini) G. K.” bei atsakovo įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą teisėtumo ir pagrįstumo.

44. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir pritaikęs ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, jį atmetė. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu bei aiškinimu, prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

45. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos.

46. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių, apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų.

47. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog Departamentas skundžiamą sprendimą priėmė praleidęs terminą, todėl pareiškėjas laiku, dar galiojant jo turimai Šengeno vizai, neišvyko iš Lietuvos Respublikos. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog pagal 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009 Bendrijos vizų kodekso (toliau – ir Vizos kodeksas) 23 straipsnio 1 dalį numatyta, kad sprendimas dėl prašymų priimamas per 15 kalendorinių dienų nuo prašymo, kuris yra priimtinas pagal 19 straipsnį, pateikimo datos, o pagal šio straipsnio 2 dalį, atskirais atvejais, kai prašymą reikia išnagrinėti išsamiau, šis laikotarpis gali būti pratęstas iki ne daugiau kaip 45 kalendorinių dienų.

Pareiškėjas prašymą išduoti nacionalinę vizą Departamentui pateikė 2020 m. spalio 6 d., o 2020 m. spalio 20 d. sprendimu Departamento sprendimu buvo pratęstas pareiškėjo prašymo išduoti nacionalinę vizą nagrinėjimas iki 2020 m. lapkričio 20 d. Sprendimas dėl vizos (ne) išdavimo buvo priimtas 2021 m. kovo 3 d., t. y. praleidus Vizų kodekso 23 straipsnio 1–2 dalyse nustatytą sprendimo priėmimo terminą. Šių aplinkybių, priešingai, negu nurodo pareiškėjas, neginčijo nei Departamentas, nei pirmosios instancijos teismas.

Net ir nustačius, kad sprendimo priėmimo terminas buvo praleistas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad procedūriniai sprendimo priėmimo terminai yra skirti užtikrinti, kad administracinis procesas nebūtų pernelyg ilgai užtęsiamas, o viešojo administravimo subjektai įvykdytų jiems pavestą kompetenciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A602-1189/2013). Viešojo administravimo subjektui įstatyme nustatytas terminas administraciniam sprendimui priimti yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui.

Įstatyme nustatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, tai yra tiesiogiai nesukuria neigiamų teisinių pasekmių, tik prailgina administracinį procesą su sąlyga, jei nesuėjęs senaties terminas šioms procedūroms vykdyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013).

48. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjo neteisėto buvimo Lietuvos Respublikoje nepateisina aplinkybė, jog Departamentas iki nustatyto termino neužbaigė pareiškėjo prašymo dėl nacionalinės vizos išdavimo nagrinėjimo procedūros. Aplinkybė, kad Departamentas sprendimą priėmė praleidęs Vizų kodekso 23 straipsnyje įtvirtintą terminą, nesudaro teisinio pagrindo šį sprendimą panaikinti, nes, kaip pagrįstai pabrėžė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, viešojo administravimo subjektui įstatyme nustatytas terminas administraciniam sprendimui priimti yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui ir nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, tai yra tiesiogiai nesukuria neigiamų teisinių pasekmių, tik prailgina administracinį procesą su sąlyga, jeigu nesuėjęs senaties terminas šioms procedūroms vykdyti.

49. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad sprendimo dėl vizos išdavimo priėmimo procedūra buvo vilkinama, todėl pasikeitė aplinkybės, nepriklausiusios nuo pareiškėjo valios, t. y. pareiškėjas buvo priverstas kreiptis į Departamentą su naujais dviem prašymais – nutraukti jo prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nagrinėjimo procedūrą ir pateikti naują prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Teisėjų kolegija nustatė, jog pareiškėjas paminėtus prašymus teikė savo laisva valia ir šių prašymų pateikimas neturi jokio priežastinio ryšio su Departamento tariamai atliktais neteisėtais veiksmais (neveikimu). Išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, Departamentas jį patenkino 2021 m. vasario 23 d. sprendimu, o kito prašymo nepriėmė nagrinėti, kadangi pasibaigė pareiškėjo vizos galiojimo laikas. Pasibaigus vizos galiojimo laikui, pareiškėjas turėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki jo turimos Šengeno vizos galiojimo pabaigos ir teisės aktų nustatyta tvarka gavęs naują vizą, galėjo atvykti ir teikti naują prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, tačiau pareiškėjas to nepadarė, pats žinodamas apie galimas pasekmes ir prisiimdamas asmeninę riziką veikė atitinkamu būdu, t. y. pasiliko Lietuvos Respublikoje neteisėtai, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti Departamento neteisėtų veiksmų (neveikimo).

50. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Pareiškėjo teigimu, byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas turi suvirintojo dujomis bei elektra kvalifikaciją. Teisėjų kolegija su šiuo pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu nesutinka. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad Departamentas, vertindamas pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, du kartus kreipėsi į mokymo įstaigą, kurioje pareiškėjas tariamai įgijo suvirintojo dujomis ir elektra kvalifikaciją. Nei į pirminį, nei į pakartotinį Departamento kreipimąsi mokymo įstaiga neatsakė. Tuomet Departamentas kreipėsi į Švietimo ir mokslo skyrių, iš kurio atsakymo turinio nustatyta, kad mokymo įstaiga nėra atlikusi atestacijos procedūrų ir neturi teisės rengti darbininkų profesijos atstovų. Nors pareiškėjas ir patikino, jog mokymo įstaiga licencijuota, tačiau iš byloje esančio rašto matyti, kad mokymo įstaigai licencija suteikta (duomenys neskelbtini) švietimo ir mokslo ministerijos 2014 m. gruodžio 5 d. įsakymu, kurio pagrindu licencija išduota iki 2019 m. lapkričio 25 d., o pažymėjimas, patvirtinantis pareiškėjo įgytą kvalifikaciją pareiškėjui išduotas tik 2020 m. rugsėjo 11 d., t. y. pasibaigus mokymo įstaigos licencijos galiojimo laikui. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog mokymo įstaiga nagrinėjamu atveju neturėjo teisės suteikti pareiškėjui suvirintojo elektra ir dujomis kvalifikacijos, kadangi pažymėjo išdavimo metu mokymo įstaigos licencija nebegaliojo. Kadangi pareiškėjas neatitiko Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto b papunktyje nustatytos sąlygos – nepateikė turimą kvalifikaciją patvirtinančio dokumento, Departamentas pagrįstai Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą.

51. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamo sprendimo dalimi dėl Įstatymo 133 straipsnio nuostatų taikymo, nes nepagrįstai suvaržoma ir apribojama pareiškėjo judėjimo laisvė, šeimos susijungimo teisė.

52. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar jis buvo grąžintas į užsienio valstybę, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Vadovaujantis Tvarkos 9.1 papunkčiu, 3 metų draudimo atvykti laikotarpis nustatomas šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo priimtas sprendimas atsisakyti išduoti ar panaikinti vizą, dėl to, kad užsienietis, norėdamas gauti vizą, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, o pagal Tvarkos 20.2.1 papunktį, šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris buvo įpareigotas išvykti ar grąžintas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5 ar 6 punkte nustatytu pagrindu, nustatomas 2 metų draudimo atvykti laikotarpis, jei užsienietis neteisėtai Lietuvos Respublikoje ir (ar) kitose Šengeno valstybėse buvo nuo 91 iki 365 dienų, skaičiuojant nuo užsieniečio teisėto buvimo ar gyvenimo Lietuvos Respublikoje ar kitose Šengeno valstybėse pasibaigimo dienos.

Atsižvelgdamas į šiuos Tvarkoje įtvirtintus draudimo atvykti laikotarpius ir vadovaudamasis Tvarkos 5 punktu, kuriame nustatyta, kad tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui, o kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga, Departamentas nusprendė pareiškėjui nustatyti 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, kuris vertintinas kaip proporcingas ir atitinkantis Tvarkoje įtvirtintus kriterijus.

Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų ir duomenų, kodėl jam neturėtų būti taikomas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjo apeliaciniame skunde minima aplinkybė, jog Lietuvos Respublikoje šiuo metu teisėtai gyvena pareiškėjo sutuoktinė, nesuteikia pareiškėjui teisinio pagrindo likti gyventi Lietuvos Respublikoje. Kaip teisingai skundžiamame sprendime pažymėjo Departamentas, atsakovo sprendimas buvo priimtas atsižvelgus į tuo metu buvusią situaciją ir aplinkybes, t. y. 2021 m. vasario 3 d. pareiškėjo sutuoktinė E. K. jai išrašyto leidimo laikinai gyventi nebuvo atsiėmusi (leidimą laikinai gyventi užsienietė atsiėmė 2021 m. kovo 1 d.), todėl tuo metu ji negalėjo būti vertinama kaip Lietuvos Respublikoje gyvenantis asmuo.

Pareiškėjo nepilnamečiai vaikai taip pat negyvena Lietuvos Respublikoje.

53. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad Departamentas nepagrįstai įvedė į C. SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Šengeno erdvės valstybes 3 metus. Pagal Taisyklių 15 punktą, duomenys iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS II reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalį, duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti ar apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad perspėjimas taip pat gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą. Departamentas, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjui draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes jam atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, priėjo pagrįstos išvados, kad pareiškėjas gali nesąžiningu būdu vykti į kitas Šengeno valstybes ir piktnaudžiauti nustatytomis migracijos procedūromis ir tai nėra neproporcinga arba nepateisinama priemonė. Šios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kurioje nurodoma, kad Migracijos departamento sprendimai, priimti siekiant užkardyti galimai neteisėtą pareiškėjo migraciją, nes jis nesilaikė nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ir apsigyvendinimą, nėra neproporcinga ar nepateisinama priemonė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3053-756/2015).

54. Proceso dalyviai savo procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir nekeičia šiame teismo procesiniame dokumente padarytų išvadų. EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus). Šiuo atveju, aiškindamasis dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas atliko bylos duomenų vertinimą esminiais aspektais, todėl atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-355/2011).

55. Apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

56. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, konstatuotina, kad pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl apeliaciniame skunde suformuluotas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n utaria:

Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius

Neringa Švedienė