P-438-183-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556 – 854/2009

Procesinio sprendimo kategorija 9.1.3.1; 9.8.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. liepos 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant pareiškėjui R. J. ,

pareiškėjo atstovui advokatui Linui Mažonui,

atsakovo atstovei Jolitai Čėsnė,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą pareiškėjui R. J. , trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI prie FM) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2008 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. S-99-(7-33/2008) dalį, kuria panaikintas VMI prie FM sprendimas ir palikti galioti VMI prie FM 2008 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. 68-11.

Atsakovas paaiškino, kad 2007 m. rugsėjo 10 d. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Inspekcija) surašė patikrinimo aktą atlikusi pakartotinį R. J. patikrinimą kai jau buvo pateikta R. J. 2006 m. metinė pajamų mokesčio deklaracija (pateikta 2007-04-13). R. J. teikdamas metinę pajamų mokesčio deklaraciją pažeidė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 27 straipsnio 7 dalį, kuri numato, kad skirtumą tarp apskaičiuotos ir išskaičiuotos gyventojų pajamų mokesčių (toliau – ir GPM) sumos sumoka gyventojas, bei 27 straipsnio 1 dalį, kuri numato, kad metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje deklaruojamos tiek A klasės, tiek B klasės pajamos.

Mokestinių ginčų komisijos sprendime šios įstatymo nuostatos nėra taikomos ir aiškinamos. Mokestinių ginčų komisija sprendime pripažino, jog mokesčių administratorius tinkamai pritaikė Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsnį, t. y. tinkamai atkūrė iškreiptas sandorio aplinkybes, tačiau pati Mokestinių ginčų komisija MAĮ 69 straipsnio nuostatas taikė ne visa apimtimi. Inspekcija, taikydama MAĮ 69 straipsnio nuostatas, konstatavo, kad 2006 m. balandžio 3 d. žemės pirkimo - pardavimo sandoris buvo sudarytas siekiant asmeninės naudos su tikslu padidinti nekilnojamųjų daiktų vertę (1999-10-21 įsigyti statiniai pajamų mokesčiu neapmokestinami) ir sumažinti žemės sklypo vertę, kuris įsigytas 2006 m. sausio 13 d., todėl pagal GPMĮ 17 straipsnio 21 punktą GPM apmokestinamas, t. y. iš šio sandorio akivaizdus mokesčių vengimo tikslas.

Inspekcija mokestines prievoles perkėlė gyventojui todėl, kad pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, sandorius vertino kompleksiškai, atsižvelgdama tiek į mokestį išskaičiuojančio asmens, tiek į gyventojo tikslus, gautą mokestinę naudą bei kitas aplinkybes. Šiuo atveju, pareiškėjas, kuris buvo vienintelis įmonės akcininkas, sudarė sandorį su jo kontroliuojama įmone, kainomis, neatitinkančiomis rinkos vertės. Toks sandoris lėmė nepagrįstos mokestinės naudos atsiradimą ir šią naudą faktiškai gavo pareiškėjas, kadangi išvengė GPM, kuris būtų išskaičiuotas iš jam išmokamų išmokų.

Pareiškėjas teikdamas metinę pajamų mokesčio deklaraciją nesilaikė GPMĮ 27 straipsnio nuostatų, todėl mokesčio suma apskaičiuota pareiškėjui, o ne mokestį išskaičiuojančiam asmeniui. Mokestinių ginčų komisija, nagrinėjamu atveju, rėmėsi tik GPMĮ 23 straipsniu, nustatančiu prievolę išskaičiuoti pajamų mokestį, bet neatsižvelgė į GPMĮ 27 straipsnį, kuriame nustatomos prievolės pajamas deklaruojančiam gyventojui sumokėti pajamų mokestį, ir į pareiškėjo, nedeklaravusio visų turto pardavimo pajamų, padarytą pažeidimą.

Pareiškėjas atsiliepimu į skundą (b. l. 20-26) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas nurodė, kad pakartotinio patikrinimo išvada padaryta neįvertinus visų aplinkybių turinčių reikšmės teisingai ir pagrįstai išvadai padaryti, faktiškai pakartotinis patikrinimas padarytas nebuvo, o buvo vadovaujamasi pirminio patikrinimo išvadomis. Sprendžiant iš UAB „Robinta“ turto vertinimo ataskaitos ištraukų, paminėtų patikrinimo akte, šioje ataskaitoje nurodyta kaina nėra ekonomiškai pagrįsta. Turto vertintojas UAB „Robinta“ nurodė, jog rinkos vertė nustatyta lyginamosios vertės (pardavimo kainų analogų) metodu, tačiau nėra nurodyta, su kokiais sandoriais ir kuo remiantis būtent su šiais sandoriais buvo lyginta, nenurodė vertinamo turto ekonominio kainos pagrindimo. Nėra aišku, ar buvo įvertinta ir atsižvelgta į tai, jog sklypas jau užstatytas statiniais, jog greta esantis ir besiribojantis analogiškas žemės sklypas buvo parduotas už kainą, kuri yra labai artima tai kainai, už kurią buvo parduotas žemės sklypas tikrinamame sandoryje, todėl UAB „Robinta“ atlikdama statinių ir žemės sklypo vertinimą nevertino žemės sklypo pagal faktinę padėtį, t. y. vertindama žemės sklypą jį vertino pagal žemės naudojimo pobūdį, kaip prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statybai, kuris yra įrašytas Registro duomenų bazėje, bet ne kaip žemės sklypą, kuris faktiškai naudojamas gamybos objekto eksploatacijai. Be to, jis už 2006 m. deklaravo savo pajamas ir pateikė visų pajamas pagrindžiančių sandorių kopijas bei nemažino mokėtinų mokesčių sumų ir jas sumokėjo. Aplinkybė, kad mokesčių administratorius pats apskaičiuoja mokėtiną sumą neatsižvelgdamas į sandorio sumą, neleidžia daryti išvados, jog jis sumažino mokėtino mokesčio sumą tikslingai, nes mokesčių administratorius daro tik prielaidą, jog jis galėjo žinoti, kad sandoris lyg tai neatitinka tikrosios rinkos vertės, o įstatymas nesuteikia teisės priimamą sprendimą grįsti prielaidomis.

Tretysis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į skundą (b. l. 46-47) prašė skundą patenkinti.

Tretysis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad pareiškėjas, kuris buvo vienintelis UAB „Merseta“ akcininkas, sudarydamas sandorį su savo valdoma įmone rinkos vertės neatitinkančiomis kainomis gavo mokestinę naudą, nes išvengė gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo. Pateikdamas metinę pajamų mokesčio deklaraciją pareiškėjas turėjo deklaruoti gautas sumas ir sumokėti skirtumą iki deklaracijos pateikimo termino pabaigos, todėl nesumokėti mokesčiai ir delspinigiai buvo apskaičiuoti R. J.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 4 d. sprendimu (b. l. 69-72) atsakovo skundą patenkino ir panaikino Mokestinių ginčų komisijos 2008 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. S-99-(7-33/2008) dalį, kuria panaikinta VMI prie FM 2008 m. sausio 16 d. sprendimo Nr. 68-11 dalis dėl nurodymo sumokėti pareiškėjui 55 650 Lt GPM, 2 916,06 Lt GPM delspinigius, 16 695 Lt GPM baudą.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi GPMĮ 23 straipsnio 1 dalimi, 27 straipsnio 7 dalimi, MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad nurodymas pareiškėjui sumokėti mokesčius yra teisingas ir atitinkantis GPMĮ tikslus. Inspekcija taip pat pagrįstai taikė Mokesčių administravimo 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes mokestinė nauda pasireiškė tuo, kad pareiškėjas kartu su sutuoktine J. J. parduodami žemės sklypą su nekilnojamaisiais objektais sumažino žemės sklypo kainą, nes už šį objektą turėjo būti mokamas GPM, o už parduodamus pastatus mokestis nemokamas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad VMI prie FM 2008 m. sausio 16 d. sprendimas teisėtas ir pagrįstas, todėl Mokestinių ginčų komisijos 2008 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. S-99-(7-33/2008) dalis, kuria panaikinta VMI prie FM 2008 m. sausio 16 d. sprendimo Nr. 68-11 dalis dėl nurodymo sumokėti pareiškėjui 55 650 Lt GPM, 2 916,06 GPM delspinigius, 16 695 Lt GPM baudą, naikintina.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 75-78) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 4 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai aiškino teisės normas.

2. Teismas sutikdamas su atsakovo skundo motyvais sprendime visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo motyvų dėl UAB „Robinta“ atlikto turto vertinimo trūkumų.

3. Teismas visiškai nevertino faktinių žemės sklypo pardavimo aplinkybių, nesivadovavo, nors, pareiškėjo nuomone, buvo galima vadovautis ankstesniuose žemės sklypo pardavimo sandoriuose esančiais duomenimis.

4. Įstatyme nėra nustatyta, kokiais metodais turi būti nustatyta tikroji rinkos kaina, tačiau bet kuriuo atveju apskaičiuota tikroji rinkos kaina turi būti ekonomiškai pagrista. Sprendžiant iš UAB „Robinta“ turto vertinimo ataskaitos ištraukų, paminėtų patikrinimo akte, šioje ataskaitoje nurodyta kaina nėra ekonomiškai pagrįsta.

5. Teismas bylą išnagrinėjo nedalyvaujant pareiškėjui ir jo atstovui, nurodydamas, jog pareiškėjo atstovo prašymas dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio. Šia įstatymo norma nėra įtvirtinti reikalavimai pareiškėjo atstovo prašymo dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo formai ir/ar turiniui, todėl šis teismo teiginys yra nepagrįstas ir nemotyvuotas. Teismas išnagrinėdamas bylą nedalyvaujant pareiškėjui ir jo atstovui pažeidė proceso dalyvio procesines teises, suteikiančias galimybę dalyvauti nagrinėjime pačiam pareiškėjui arba per savo atstovą (ABTĮ 49 str.), užduoti klausimus kitiems proceso dalyviams, pareikšti nušalinimus, teikti įrodymus, prašymus, duoti paaiškinimus, pateikti savo argumentus ir samprotavimus, prieštarauti kitų proceso dalyvių prašymams, argumentams ir samprotavimams (ABTĮ 53 str.)

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 89-93) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad šiuo atveju nėra ginčo dėl nustatytų faktinių aplinkybių. Pareiškėjas skundo dėl Mokestinių ginčų komisijos sprendimo nepateikė, todėl nėra ginčo dėl turto vertės nustatymo. Pareiškėjo atsiliepimo motyvai dėl UAB „Robinta“ turto vertės nustatymo šioje byloje yra nenagrinėtini. Ginčas kilo dėl to, kas turi sumokėti GPM: mokesčių mokėtojas ar mokestį išskaičiuojantis asmuo UAB „Merseta“. Pareiškėjas turėjo ir pareigą, ir galimybę deklaruoti realias iš žemės sklypo pardavimo gautas pajamas.

Be to, pareiškėjas, būdamas vienintelis įmonės akcininkas, sudarė sandorį su jo kontroliuojama įmone kainomis, neatitinkančiomis rinkos vertės. Taip pat pajamas deklaruojančiam gyventojui pagal GPMĮ 27 straipsnio 7 dalį yra prievolė sumokėti pajamų mokesčio skirtumą tarp metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už mokestinį laikotarpį apskaičiuotos ir mokestiniu laikotarpiu sumokėtos (išskaičiuotos) pajamų mokesčio sumos, nesvarbu, kokiai klasei tos pajamos priskiriamos. Iš GPMĮ 27 straipsnio nuostatų akivaizdu, kad prievolė mokėti pajamų mokestį nuo deklaruotų pajamų (tame tarpe ir nuo A klasės pajamų) atsiranda ir pajamas deklaruojančiam gyventojui.

Pareiškėjas privalėjo pateiktoje metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje deklaruoti realias nekilnojamojo turto pardavimo pajamas, tačiau nedeklaravo 371 000 Lt pardavimo pajamų už parduotą nekilnojamąjį turtą ir tuo pažeidė GPMĮ 27 straipsnio 7 dalies nuostatas. Pažymi, kad mokesčių administratorius tiesiogiai vadovavosi GPMĮ 27 straipsnio nuostatomis. Taip pat apmokestinant pareiškėją buvo vadovautasi MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatomis, t. y. buvo taikytas turinio viršenybės prieš formą principas. Pareiškėjas skunde nurodo, kad pareiga sumokėti GPM nuo pajamų priklauso pajamas išmokančiam asmeniui, todėl mokesčių administratorius turėjo vadovautis GPMĮ nustatyta GPM apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka.

Tačiau, teisingai vertinant sandorį bei pajamas gautas iš jo, turi būti atskiriamos pajamos gautos už sklypą ir už nekilnojamąjį turtą, tada ir teisingai užpildytoje pareiškėjo metinėje pajamų deklaracijoje turi susidaryti mokėtinas GPM skirtumas. Akivaizdu, kad mokestinę naudą gavo pareiškėjas ir jo sutuoktinė, nes mokėtinas GPM atiteko jiems kartu su visa suma išmokėta neva už nekilnojamąjį turtą. Šiuo atveju pareiškėjas, būdamas vienintelis įmonės akcininkas, sudarė sandorį su jo kontroliuojama įmone kainomis, neatitinkančiomis rinkos vertės, ir taip išvengė GPM, kuris būtų išskaičiuotas iš jam ir sutuoktinei išmokamų išmokų.

Tretysis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 95-96) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Tretysis suinteresuotas asmuo nurodo, kad teismas sprendime pripažino, jog nepriklausomų turto vertintojų turto vertinimo ataskaitos turi juridinę galią, kol yra nenuginčytos įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjas šios ataskaitos neginčijo Turto ir verslo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjas pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir LŽĮ agrocheminių tyrimo centro sudarytą UAB „Merseta“ dirvožemio užterštumo cheminėmis medžiagomis ataskaitą. Tačiau ir teismas sprendime pasisakė, kad nėra aišku, kokią įtaką ši ataskaita galėjo turėti sklypo kainai. Pareiškėjas skunde irgi nedetalizuoja, ką tai turi bendro su UAB „Robinta“ pateikta turto vertinimo ataskaita. Pažymi, kad į bylą neatvyko nei pareiškėjas, nei jo atstovas, nors į bylą gavo šaukimus, o pateiktas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą be svarbių priežasčių neatitiko ABTĮ 80 straipsnio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 2 dalies 7 punkte yra numatyta, kad teismo sprendimas turi būti pripažintas negaliojančiu, kai pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš proceso dalyvių (Administracinių bylų teisenos įstatymo 48 str. 3 d.), kuriam nustatyta tvarka nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, ir toks asmuo šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2008 m. rugpjūčio 11 d. gautas advokato E. P. Staniukaičio prašymas sujungti administracines bylas. Nurodyta, kad jis atstovauja R. J. interesus bei pažymėta apie pridedamas atstovavimo sutartis (b.l. 50). Duomenų, jog tokios sutartys negautos, žymos nėra, o tai reiškia, jog teismas buvo informuotas apie pareiškėjo atstovą (Atstovavimo sutartis su advokatu sudaryta 2008 m. liepos 24 d.; b.l. 52) , kuriam turėjo būti tinkamai pranešta apie įvyksiantį teismo posėdį. Patikrinus administracinės bylos medžiagą nėra pagrindo teigti, kad pareiškėją atstovaujančiam advokatui apie įvyksiantį posėdį 2008 m. rugpjūčio 26 d. pranešta išsiunčiant šaukimą ar kitaip, nors tam ir buvo pakankamas laiko tarpas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 68 str. 4 d. 3 p.; b.l. 50, 64).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Pagal surinktų faktinių duomenų visumą spręstina šios nuostatos buvus nesilaikyta, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindų pradėti nagrinėti bylą iš esmės ir priimti sprendimą (b.l. 50, 53-54, 61).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnis, kuriuo teisiškai grindžiamas bylos nagrinėjimas be pareiškėjo R. J. ir jo atstovo, apibrėžia bylos nagrinėjimo atidėjimo atvejus bei tvarką, bet ne nagrinėjimą iš esmės be neatvykusiųjų asmenų, todėl niekaip negalėjo tarnauti pagrindu, atsižvelgiant į faktines aplinkybes, bylos nagrinėjimui iš esmės (b.l. 70).

Apeliaciniame skunde vienu iš sprendimo naikinimo motyvų įvardijama aplinkybė, jog byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta inter alia ir nedalyvaujant pareiškėjo advokatui bei jam nepranešus apie posėdį.

Teisėjų kolegijos nuomone, dėl išdėstytų priežasčių, besąlygiškai taikytina ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 7 punkte išdėstyta taisyklė. Padaryta teisės į kvalifikuotą teisinę gynybą pažaida – esminis procesinės teisės pažeidimas, paprastai negalintis būti ištaisytas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 4 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Laimė Baltrūnaitė

Arūnas Sutkevičius