2020-11-18 Nr. AB-21584-3-62-3-02005-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3142-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02005-2019-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas V. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2015 m. liepos 15 d. atliko laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN 1 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurioje jam trūko gyvenamojo ploto. Gyvenamojoje patalpoje buvo 23 asmenys, patalpos plotas – 51 kv. m, didelį jos plotą užėmė baldai (lovos, 10 spintelių, 7 stalai, 7 kėdės). Atėmus baldų plotą, vienam asmeniui tekdavo tik 0,9 kv. m gyvenamojo ploto. Dėl tokių kalinimo sąlygų nebuvo užtikrinta jo teisė į tinkamą ir saugią gyvenimo aplinką, dėl to jis patyrė neigiamus išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Marijampolės PN prašė taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą bei atmesti skundą kaip nepagrįstą, nes pareiškėjas nenurodė svarbių priežasčių ir nepateikė teismui jokių įrodymų, dėl kurių negalėjo kreiptis į teismą anksčiau. Marijampolės PN pateikė duomenis apie pareiškėjo laikymo sąlygas nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2019 m. rugsėjo 16 d. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas bausmę atliko 1 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, patalpos plotas – 51,30 kv. m. Marijampolės PN nuteistieji į būrius skirstomi vadovaujantis diferencijuoto skirstymo schema, atsižvelgiama į vietų skaičių būryje, į išskirtines aplinkybes.

Gyvenamosiose patalpose miegamųjų vietų skaičius įrengiamas taip, kad kiekvienam nuteistajam tektų po 3,1 kv. m, o nuteistųjų skaičius atitinka įrengtų vietų skaičių. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punkte nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose.

Teisinis reglamentavimas nenustato baldų ar įrengimų užimamo ploto įtakos skaičiuojant patalpos plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą visas plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Marijampolės PN 1 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. buvo iki 23 nuteistųjų, vienam asmeniui teko 2,23 kv. m ploto; nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 16 d. buvo iki 16 nuteistųjų, todėl vienam asmeniui teko 3,20 kv. m ploto. Marijampolės PN 1-ojo Resocializacijos skyriaus 2019 m. spalio 4 d. pažymoje Nr. 14/07-9997 yra pateikti ne vidutiniai nuteistųjų skaičiai, o didžiausias buvęs asmenų skaičius, tačiau dėl nuteistųjų išvykimų į teismus, kitas įstaigas, dėl paskirtų nuobaudų ar pan., dažnai maksimalus skaičius neatitinka tikrovės, o nuteistųjų būryje faktiškai būna mažiau.

Pareiškėjas ar kiti 1 būrio nuteistieji nesiskundė Marijampolės PN ar kitoms institucijoms dėl trūkstamo ploto. Pareiškėjas neįrodė galbūt patirtos neturtinės žalos, o Marijampolės PN pateikti įrodymai (psichologo pažyma, Sveikatos priežiūros tarnybos išrašai) patvirtina, kad pareiškėjas nepatyrė jokių išgyvenimų.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimu pareiškėjo V. R. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

6. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 15 d. Pareiškėjas skundą Regionų apygardos administraciniam teismui pateikė (išsiuntė) 2019 m. rugsėjo 13 d. Pareiškėjas neįrodinėja ir neteikia argumentų, jog jis apie pažeistas jo teises sužinojo vėliau, nei jos buvo pažeistos ar būtent skundo pateikimo metu pasireiškė žala dėl šių pažeistų teisių. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį apie nurodomus pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti. Kadangi skundą teismui pareiškėjas pateikė (išsiuntė) tik 2019 m. rugsėjo 13 d., teismas konstatavo, jog pareiškėjas daliai skundo reikalavimų, t. y. laikotarpiui nuo 2015 m. liepos 15 d. iki 2016 m. rugsėjo 12 d. (įskaitytinai), praleido Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą kreiptis dėl žalos atlyginimo.

7. Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos objektyviomis, nepriklausiusiomis nuo jo valios ir pakankamai svarbiomis praleistam terminui atnaujinti. Teismas iš bylos duomenų tokių aplinkybių taip pat nenustatė. Todėl teismas konstatavo, kad nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 15 d. iki 2016 m. rugsėjo 12 d. Kadangi senaties termino praleidimas yra pagrindas reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmesti (CK 1.131 str. 1 d.), atsakovo atstovui prašant taikyti senaties terminą ir nesant sąlygų praleistą terminą atnaujinti, teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo skundo dalį laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 15 d. iki 2016 m. rugsėjo 12 d.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo apgyvendintas 1 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 1, kurios bendras plotas yra 51,30 kv. m, joje nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. buvo iki 23 nuteistųjų, o nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 16 d. – iki 16 nuteistųjų. Užtikrinant Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkto reikalavimus 1 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 1 galėtų gyventi: 51,3 / 3,1=16,54 nuteistieji. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjui nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. trūko gyvenamojo ploto.

9. Teismas, įvertinęs aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atmetė pareiškėjo argumentus, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, turi būti atimamas kameroje esančių baldų užimamas plotas.

10. Teismas akcentavo, jog pareiškėjas buvimo Marijampolės PN laikotarpiu turėjo galimybę pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Taigi pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę, kuria intensyviai galėjo naudotis. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, kad Marijampolės PN 1-ojo Resocializacijos skyriaus 2019 m. spalio 4 d. pažymoje Nr. 14/07-9997 pateikti ne vidutiniai nuteistųjų skaičiai, o didžiausias buvęs asmenų skaičius ginčui aktualiu laikotarpiu, nuteistieji dažnai išvyksta etapais, dėl paskirtų nuobaudų ar savo noru būna perkeliami vidutiniškai 15 parų į kamerų tipo patalpas, todėl nuteistųjų būryje faktiškai būna mažiau.

11. Teismas iš byloje esančios pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopijos nenustatė, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu patyrė sveikatos sutrikimų dėl trūkstamo gyvenamojo ploto. Pareiškėjas skunde neindividualizavo, kokio pobūdžio išgyvenimus ir nepatogumus sukėlė ploto trūkumas.

12. Teismas, įvertinęs neturtinės žalos nustatymui reikšmingų kriterijų visumą, tai, kad nėra duomenų, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, nenustatęs kitų pažeidimų, sprendė, jog teisingas ir proporcingas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis yra 300 Eur.

III. 13. Pareiškėjas V. R. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir pagal teismo prerogatyvą priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

14. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis ir teigia, kad jo sveikatai padaryta neišmatuojama žala. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvadomis dėl patalpose esančių baldų, nes kitoje teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. I-4713-790/2018 Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo, kad gyvenamosios patalpos plotą papildomai mažino joje esantys baldai. Pareiškėjo atveju tokia situacija buvo nuolat.

15. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir tenkinti atsakovo apeliacinį skundą.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas, o kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

17. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas buvo kalinamas bendrabučio tipo patalpose, turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje, o į paskirtą gyvenamąją patalpą grįždavo tik nakčiai. Todėl ploto pažeidimas buvo minimalus, o laikymo sąlygos negali būti pripažįstamos kankinančiomis. Atsakovas remiasi EŽTT praktika panašiose faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis bylose, kuriose atitinkami veiksniai pripažinti kompensuojančiais ploto trūkumą ir dėl to negalima spręsti, kad kalinimo sąlygos prilygo kankinimui.

18. Atsakovo nuomone, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos nustatymui reikšmingų kriterijų, o atsakovo atstovo pateikti įrodymai (dokumentai apie puikią pareiškėjo psichologinę būklę) paneigia neturtinės žalos padarymo faktą. Pareiškėjas savo argumentus grindžia deklaratyviais teiginiais. Ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Byloje kilo ginčas dėl 5 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas V. R. kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamųjų patalpų ploto) Marijampolės PN nuo 2015 m. liepos 15 d.

20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, konstatavęs, kad pareiškėjui nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Marijampolės PN gyvenamojoje patalpoje teko mažesnis, nei teisės aktais nustatytas minimalus, plotas. Teismas pareiškėjo skundo dalį nuo 2015 liepos 15 d. iki 2016 m. rugsėjo 13 d. atmetė atsakovo prašymu pritaikęs sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą.

21. Apeliacinius skundus padavė abi proceso šalys. Pareiškėjo nuomone, baldų užimamas plotas turėtų būti išskaičiuojamas iš gyvenamųjų patalpų ploto ir jis prašo priteisti didesnį neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Atsakovo atstovas teigia, kad minimalus ploto pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu buvo kompensuotas jam suteikta judėjimo laisve dienos metu, nes jis nebuvo laikomas kamerų tipo patalpose, jo laikymo sąlygos neprilygo kankinimui, o neturtinės žalos atlyginimas nebūtinai turi būti priteisiamas pinigais.

22. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte nustatyta minimali vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma pataisos namų bendrabučio tipo patalpose – 3,1 kv. m. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

23. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į gyvenamųjų patalpų ploto apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima patalpoje esantys baldai. Iš bendro ploto išskaičiuojamas sanitarinio mazgo užimamas plotas, kai asmuo yra laikomas kameroje, kurioje įrengtas sanitarinis mazgas, tada, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017). Pareiškėjo atveju gyvenamojoje patalpoje nebuvo įrengtas sanitarinis mazgas, pareiškėjas turėjo galimybę judėti ir užsiimti veikla ne tik gyvenamojoje patalpoje (pareiškėjas buvo kalinamas bendrabučio tipo patalpoje).

24. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjui nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2016 m gruodžio 31 d., t. y. iš viso 107 paras nebuvo užtikrinta Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte numatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma, nes 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2016 m gruodžio 31 d. 1 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 1 vienam nuteistajam teko nuo 2,23 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas apskaičiavo vienam asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą remdamasis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, o pareiškėjas duomenų dėl gyvenamosios patalpos ploto ir joje įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus neginčijo.

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl minimalaus ploto pažeidimo nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2016 m gruodžio 31 d., tačiau šis laikotarpis turėtų būti skaičiuojamas nuo 2016 m. rugsėjo 13 d., nes pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui nuo 2015 m. liepos 15 d. iki 2016 m. rugsėjo 12 d. taikė ieškinio senatį. Kadangi atsakovo atstovas pateikė duomenis apie pareiškėjo laikymą tik nuo 2016 m. rugsėjo 16 d., nors pareiškėjas aiškiai buvo nurodęs netinkamas kalinimo sąlygas ir ginčo laikotarpį, atsižvelgiant į įrodinėjimo naštos paskirstymą tokio pobūdžio bylose, vertintina, kad ir 2016 m. rugsėjo 13–15 d. pareiškėjo gyvenimo sąlygos buvo analogiškos, t. y. jis gyveno su tiek pat asmenų ir jam tekęs plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Taigi spręstina, kad minimalus ploto pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu truko 110 parų. Sutiktina su pareiškėjo argumentais, kad jam tekęs gyvenamasis plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl pažeidimų metu jo galimybė patalpoje laisvai judėti buvo suvaržyta. Į šią aplinkybę atsižvelgtina vertinant padarytos neturtinės žalos dydį.

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, laikotarpis, kurį pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto (trūko 0,77 kv. m ploto) – 110 parų, negali būti vertinamas kaip trumpas ar atsitiktinis, todėl atsakovo argumentai, jog asmeninės erdvės plotą pareiškėjui galėjo kompensuoti galimybė judėti lokalinio sektoriaus patalpose, atmestini kaip nepagrįsti (žr., pvz., EŽTT 2017 m. spalio 17 d. sprendimą Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 71024/13, 71974/13)). Konstatuotina, kad šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018, 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

28. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

29. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

30. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, taip pat į EŽTT praktiką, konstatuoja, jog teisės aktais nustatyto minimalaus ploto Marijampolės PN bendrabučio tipo patalpose neužtikrinimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Taigi tik teisės pažeidimo pripažinimo nagrinėjamu atveju nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų nuteistųjų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra iš esmės teisingas ir adekvatus pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams ir nepatogumams.

31. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniuose skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. R. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinius skundus atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Milda Vainienė