2019-05-08 Nr. AB-11160-3-61-3-01331-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-476-438/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01331-2017-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.13.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Y. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Y. G. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja Y. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. S-74(7-207/2016) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 68-214; 3) panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2016 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-363 (toliau – ir Vilniaus AVMI sprendimas); 4) priteisti iš atsakovo pareiškėjos šiame procese patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja skunde paaiškino, kad mokestinio patikrinimo metu buvo tikrinamas 2012–2013 metų laikotarpis, tačiau mokesčių administratorius jokia forma niekuomet neprašė pateikti dokumentų, susijusių su turėtomis lėšomis mokestinio patikrinimo pradžioje. Visus paaiškinimus pareiškėja ir jos sutuoktinis Y. T. teikė tik apie tikrintą 2012–2013 metų laikotarpį, todėl mokesčių administratorius turėtas lėšas vertino atsietai, neatsižvelgdamas į iki 2012 m. sausio 1 d. turėtas santaupas ir pinigines lėšas, kurios akivaizdžiai galėjo būti ir buvo naudojamos išlaidoms 2012– 2013 metais padengti.

3. Pareiškėja ir sutuoktinis mokesčių administratoriui teiktų paaiškinimų metu ne kartą nurodė, kad gauna materialinę paramą iš tėvų ir giminių, gyvenančių Kinijos Liaudies Respublikoje, ir pavedimais, ir grynaisiais pinigais. Pareiškėja surinko papildomus, savo teiginius pagrindžiančius įrodymus ir kartu su 2016 m. rugsėjo 5 d. skundu Komisijai pateikė 2007 m. liepos 17 d. dovanojimo sandorio kopiją, pagal kurią pareiškėja ir sutuoktinis vedybų proga iš savo tėvų gavo 100 000 JAV dolerių vestuvių dovaną. Pareiškėja papildomai kartu su 2016 m. spalio 25 d. patikslintu skundu Komisijai pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius pareiškėjos ir sutuoktinio iš tėvų grynaisiais gautas pinigines lėšas. Komisija pareiškėjos papildomai pateiktus įrodymus priėmė, tačiau neatliko išsamaus ir visapusiško įrodymų vertinimo, savo sprendime tik formaliai ir lakoniškai nurodė, kad pritaria VMI išdėstytai pozicijai, nepateikdama jokių svarių argumentų, kuriais remiantis yra neatsižvelgiama į pareiškėjos pateiktus įrodymus. Komisija nepagrįstai kvestionavo pareiškėjos ir sutuoktinio sąžiningumą, remiantis vien tuo, kad minėti papildomi įrodymai buvo pateikti tik Komisijai. Mokesčių administratorius niekada neprašė pateikti įrodymų mokestinio patikrinimo pradžioje, todėl netyrė itin svarbių faktinių aplinkybių, turinčių tiesioginę įtaką mokestinio patikrinimo rezultatams.

4. Komisija neatsižvelgė į tai, kad mokestinis patikrinimas buvo atliekamas Kinijos, kurios teisinė ir mokestinė sistema skiriasi, piliečių atžvilgiu, pareiškėja ir jos nemoka lietuvių kalbos, todėl dažnai iš mokesčių administratoriaus gautus dokumentus ir elektroninius laiškus versdavo, naudodamiesi žodynais ir „Google vertėjas“ programa, mokesčių administratorius, pradėjęs mokestinį patikrinimą, niekada nepasiūlė pareiškėjai ir sutuoktiniui vertėjo paslaugų. Tai itin reikšmingos aplinkybės, į kurias Komisija turėjo atsižvelgti ir nuodugniai, nuosekliai, bei išsamiai išanalizuoti visus į bylą pateiktus dokumentus. Komisijos sprendimas turi būti panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, prieštaraujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems reikalavimams.

5. Pareiškėjos teigimu, net tuo atveju, jei nebūtų nustatyta Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 100 straipsnyje numatytų atleidimo nuo delspinigių pagrindų, tai nereiškia, kad atleidimas negali būti taikomas vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais. Komisija sprendime aiškiai pripažino, jog pareiškėja nuo 2015 m. rugpjūčio 27 d. bendravo ir bendradarbiavo su mokesčių administratoriaus pareigūnais, tačiau į šį faktą neatsižvelgė. Komisija neatsižvelgė į tai, jog mokesčių administratorius pareiškėjai apskaičiavo 1 326,89 Eur GPM delspinigių, kas sudaro net 26 proc. pareiškėjai apskaičiuotų mokesčių sumos. Apskaičiuoti delspinigiai kaip prievolės užtikrinimo būdas šiuo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į kilusio ginčo specifiką, susijusią su užsienio šalies piliečiais, nemokančiais lietuvių kalbos, neadekvatūs tam tikslui, kurio yra jais siekiama. Todėl pareiškėja turėjo būti atleista nuo jai apskaičiuotų mokėtinų delspinigių.

6. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis dėl 2012–2013 metais, jų teigimu, iš savo tėvų grynaisiais pinigais gautų piniginių lėšų, jokių juridinę galią turinčių dokumentų (paskolų, dovanojimo sutarčių, tėvų gautas pajamas patvirtinančių pažymų ir pan.) nepateikė. Mokesčių administratorius kritiškai vertino pareiškėjos ir jos sutuoktinio pateiktus paaiškinimus, kadangi šie paaiškinimai negali patvirtinti realaus pinigų gavimo fakto.

8. Pareiškėjos Komisijai pateikti įrodymai yra prieštaringi ir kelia akivaizdžių abejonių. Pareiškėjos ir jos sutuoktinio elgesys, pateikiant naujus įrodymus tik Komisijai, o ne centriniam mokesčių administratoriui, negali būti vertinamas kaip sąžiningas naudojimasis MAĮ įtvirtintomis teisėmis, t. y. nekeliantis įtarimų apie bandymą išvengti mokestinių prievolių. Komisija pagrįstai išaiškino, jog byloje nepateikti objektyvūs įrodymai (pavyzdžiui, mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą), iš kurių galima būtų daryti vienareikšmę išvadą apie piniginių lėšų pareiškėjai ir / ar sutuoktiniui dovanojimą laikotarpiu nuo 2007 m. spalio 13 d. iki 2013 m. rugsėjo 29 d. Pareiškėja su sutuoktiniu faktinę aplinkybę dėl iš viso gautų 100 700 JAV dolerių (grynaisiais pinigais) grindžia tik savo tėvų patvirtinimais, t. y. asmenų, galimai suinteresuotų padėti pareiškėjai ir jos sutuoktiniui pagrįsti iš nenustatytų šaltinių gautas pajamas.

9. Dėl pareiškėjos argumentų, jog ji nemoka lietuvių kalbos, Komisija pagrįstai pažymėjo, kad iki skundo pateikimo Komisijai pareiškėja prieštaravimų, pageidavimų ar nesutikimo argumentų dėl bendravimo (kalbos supratimo) su mokesčių administratoriaus pareigūnais nenurodė ir prašymų dėl vertėjo paslaugų nepateikė. Iš 2016 m. birželio 21 d. skundo aišku, kad vertėją pareiškėja turėjo, iš kitų paminėtų dokumentų matyti, kad šių dokumentų turinį pareiškėja suprato ir šias aplinkybes patvirtino savo parašu. Vilniaus AVMI jau nuo 2015 metų atliko mokesčių administravimo veiksmus pareiškėjos atžvilgiu. Todėl nurodytas argumentas dėl lietuvių kalbos nemokėjimo (nesupratimo) laikytinas pareiškėjos gynybine pozicija šiame mokestiniame ginče.

10. Dėl apskaičiuotų delspinigių VMI nurodė, jog pareiškėjos mokestinis patikrinimas objektyviai vyko 4 mėnesius, kas laikytina protingumo kriterijus atitinkančiu laikotarpiu. Mokesčių administratorius neatliko jokių neteisėtų ar nepagrįstų veiksmų, jokio mokesčių administratoriaus veiklos neteisėtumo (prieštaravimo teisės aktų reikalavimams) nenurodo ir pareiškėja. Vien santykinai didelės apskaičiuotų delspinigių sumos savaime nesudaro pagrindo sumažinti delspinigius ar atleisti nuo jų mokėjimo. Pareiškėja nevykdė savo pareigų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje, mokėtinas į biudžetą GPM apskaičiuotas mokesčių administratoriaus iniciatyva kontrolės procedūrų metu, o apskaičiuoti GPM delspinigiai vertintini kaip pačios pareiškėjos pasirinkto elgesio modelio pasekmė. Vien tai, jog pareiškėja bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nėra aplinkybė, dėl kurios pareiškėja galėtų būti atleista nuo delspinigių vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinio teismas 2017 m. liepos 21 d. sprendimu pareiškėjos Y. G. skundą atmetė.

12. Teismas nurodė, kad šioje byloje ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus sprendimų, kuriais konstatuota, kad pareiškėjos ir jo sutuoktinio patirtos išlaidos viršijo juridinę galią turinčiais pajamų šaltiniais patvirtintas pajamas. Teismas vertino, ar mokesčių administratorius tesėtai ir pagrįstai pareiškėjos mokestinę bazę nustatė ir mokesčius apskaičiavo, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis, ar nebuvo pažeistos procedūros.

13. Teismas nekartodamas VMI, Vilniaus AVMI ir Komisijos sprendimuose nurodytų teisinių argumentų, išsamiai ir detaliai aptartų nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjos (jo sutuoktinio) gautomis pajamomis, patirtomis išlaidomis, skundžiamų sprendimų pagrįstumą vertino, atsižvelgdamas į pareiškėjos skunde nurodytus argumentus.

14. Teismas, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi ir šias nuostatas įgyvendinančiomis VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintomis Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), nurodė, kad esant prieštaringai informacijai, nustačius galimą mokesčių vengimo atvejį, kai mokesčio mokėtojo išlaidos viršija bendras oficialiai gautas pajamas, ar mokesčių mokėtojas gavo nedeklaruotų ir neapmokestintų pajamų, ar patirtoms išlaidoms padengti turėjo kitų, įstatymų nustatyta tvarka neapmokestinamų, pajamų ir tokiu būdu iškreipiant aplinkybes, su kuriomis įstatymai sieja apmokestinimo tvarką, mokesčių administratoriui atsirado pagrindas konstatuoti, jog mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti įprastine tvarka.

15. Teismo vertinimu, atlikdamas mokestinį pareiškėjos patikrinimą ir apskaičiuodamas mokestį pagal atliekamą įvertinimą, Mokesčių administratorius naudojosi leidžiamais informacijos šaltiniais: pareiškėjos pateiktais dokumentais, fizinių asmenų paaiškinimais, nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimis, bankiniais pavedimais, operatyvių patikrinimų metu gauta informacija ir kt.

16. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo mokestiniuose ginčuose, teismas nurodė, kad mokesčių mokėtojas, siekdamas paneigti įvertinimo būdu nustatytą mokestinės prievolės dydį, turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad nurodytų įvertinimo kriterijų buvo nesilaikyta, t. y. įrodyti, kad mokesčio administratoriaus nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų.

17. Iš Vilniaus AVMI 2016 m. balandžio 20 d. patikrinimo akto Nr. (4.65)-FR0680-291 teismas nustatė, jog nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėjos ir jos sutuoktinio išlaidos, atitinkamai – 70 177,08 Lt ir 131 079,65 Lt, viršijo bendras oficialiai gautas pajamas t. y. pareiškėja ir sutuoktinis minėtu laikotarpiu gavo nedeklaruotų ir neapmokestintų pajamų, vadinasi, patirtoms išlaidoms padengti turėjo kitų, įstatymų nustatyta tvarka neapmokestinamų, pajamų.

18. Įvertinęs pareiškėjos skundo turinį, teismas nurodė, jog ji iš esmės neginčijo byloje nustatytų faktinių aplinkybių dėl pareiškėjos šeimos gautų pajamų ir patirtų išlaidų tikrinamuoju laikotarpiu ir aritmetinio mokesčių bei baudų ir delspinigių apskaičiavimo, tačiau nesutiko su mokesčių administratoriaus nustatytu pareiškėjos piniginių lėšų likučiu tikrinamojo laikotarpio pradžioje, t. y. 2012 m. sausio 1 d., paaiškindama, kad mokesčių administratorius neprašė pateikti dokumentų dėl turėto piniginių lėšų likučio tikrinamojo laikotarpio pradžioje, ji turėjo didesnį grynųjų pinigų likutį tikrinamojo laikotarpio pradžioje, nei nustatė mokesčių administratorius, nes pinigines lėšas dovanojo tėvai vestuvių proga (iš viso 100 700 JAV dolerių).

19. Teismas nurodė, jog į bylą pateikti pareiškėjos tėvų patvirtinimai, pagal kuriuos pareiškėjai neva buvo padovanota paminėta pinigų suma, tačiau teismas su pareiškėjos paaiškinimais nesutiko. Teismas nustatė, kad Vilniaus AVMI mokestinio patikrinimo metu pateikė pareiškėjai 2015 m. spalio 22 d. nurodymą Nr. (11.48)- FR0706-9030 pateikti nekilnojamojo turto įsigijimo bei suteiktų paskolų sutartis už 2010–2013 metus, taip pat juridinę galią turinčius dokumentus, pagrindžiančius nekilnojamojo turto bei paskolų suteikimo pajamų gavimo šaltinius, tačiau nei vykdydama nurodymą, nei teikdama paaiškinimus apie turėtus pajamų šaltinius pareiškėja neužsiminė apie iš tėvų gautą vestuvių dovaną (100 700 JAV dolerių), nors ir skunde teigė, kad iš Kinijoje gyvenančių giminaičių gauna paramą pinigais. Teismas pažymėjo, kad sutuoktiniai neginčijo nustatyto piniginių lėšų likučio tikrinamojo laikotarpio pradžioje, teikdami skundus VMI, nei vienas iš sutuoktinių nepaaiškino, kad turėjo didesnį nei 17 197,34 Lt grynųjų piniginių lėšų likutį tikrinamojo laikotarpio pradžioje.

20. Teismo vertinimu, pareiškėja ir jos sutuoktinis nei mokesčių administratoriui, nei Komisijai, nei teismui nepateikė objektyvių įrodymų (pvz., mokėjimo pavedimų, patvirtinančių lėšų gavimą, jų judėjimą), iš kurių galima būtų daryti vienareikšmę išvadą apie piniginių lėšų pareiškėjai ir / ar sutuoktiniui dovanojimą nuo 2007 m. spalio 13 d. iki 2013 m. rugsėjo 29 d. Pareiškėja faktinę aplinkybę dėl gautų 100 700 JAV dolerių (grynaisiais pinigais) grindė tik savo tėvų patvirtinimais. Kadangi pareiškėja paaiškinimus dėl tėvų dovanotų pinigų teikė tik Komisijai ir teismui, todėl teismas juos vertino kritiškai ir atmetė. Įvertinęs bylos duomenis, teismas nurodė, kad pareiškėja be bendrų teiginių, kad mokesčių bazė pagal įvertinimą nustatyta neteisingai, jokių savo apskaičiavimų nepateikė, o pareiškėjos papildomai pateikti įrodymai, nesudarė pagrindo kitaip vertinti mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių. Mokesčių administratoriaus išvadas paneigiančių įrodymų, kaip nustatyta MAĮ 67 straipsnio 2 dalyje, pareiškėja taip pat nepateikė.

21. Dėl pareiškėjos argumentų, kad ji nemokėjo lietuvių kalbos ir mokestinio patikrinimo metu nebuvo pasiūlytas vertėjas, teismas nurodė, kad byloje pakanka įrodymų pagrįsti išvadai, kad pareiškėja viso mokestinio patikrinimo metu prieštaravimų, pageidavimų ar nesutikimo argumentų dėl lietuvių kalbos nesupratimo nenurodė, vertėją turėjo, dokumentų turinį suprato. Teismas šiuos argumentus atmetė kaip pareiškėjos gynybinę poziciją.

22. Teismas atmetė pareiškėjos prašymą atleisti ją nuo GPM delspinigių ir baudos, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais. Teismas vadovavosi MAĮ 100 ir 141 straipsniuose įtvirtintais atleidimo nuo su apskaičiuotu mokesčiu susijusių sumų pagrindais ir nurodė, kad atleidimo nuo baudos taikymas yra galimas, kai mokėtojas sumokėjęs priskaičiuoto mokesčio sumą arba šio mokesčio sumokėjimo terminas nustatyta tvarka turi būti atidėtas ar išdėstytas. Kadangi įrodymų apie pareiškėjos sumokėtą ar išdėstytą ginčo GPM nebuvo, teismas sprendė, kad nėra pagrindo spręsti atleidimo nuo paskirtos baudos klausimą. Teismas nurodė, jog mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai aiškiai patvirtina, kad pareiškėja nevykdė savo mokesčių teisės aktais įtvirtintų pareigų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje, mokėtinas į biudžetą GPM apskaičiuotas mokesčių administratoriaus iniciatyva kontrolės procedūrų metu, o apskaičiuoti GPM delspinigiai vertintini kaip pareiškėjos pasirinkto elgesio modelio pasekmė. Teismas nenustatė aplinkybių, kurios lemtų teisingumo bei protingumo kriterijų taikymą, kartu delspinigių mažinimą ar atleidimą nuo jų būtent šiais pagrindais.

23. Teismas darė išvadą, kad mokesčių administratorius pilnai ištyrė pareiškėjos pateiktus įrodymus, įvertino ginčui reikšmingas aplinkybes, nurodė išsamius faktinius bei teisinius pareiškėjos apmokestinimo teisinius pagrindus, ginčo sprendimai teisėti ir pagrįsti, atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus, todėl nėra pagrindo jų naikinti skunde išdėstytais argumentais. Teismas nurodė, jog netenkinus skundo, pareiškėja neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą

III. 24. Pareiškėja Y. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

25. Pirmosios instancijos teismo ir Komisijos sprendimas akivaizdžiai neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio reikalavimų. Teismas neatsižvelgė į tai, kad buvo tikrintas pareiškėjos 2012–2013 metų mokestinis laikotarpis ir buvo būtina įvertinti į visas pareiškėjos iki 2012 m. sausio 1 d. turėtas santaupas ir pinigines lėšas. Mokesčių administratorius jokia forma niekuomet neprašė pateikti dokumentų, susijusių su turėtomis lėšomis mokestinio patikrinimo pradžioje, o visus paaiškinimus pareiškėja ir jos sutuoktinis Y. T. teikė tik apie tikrintą 2012–2013 metų laikotarpį, todėl mokesčių administratorius turėtas lėšas vertino atsietai, neatsižvelgdamas į visas iki 2012 m. sausio 1 d. turėtas santaupas ir pinigines lėšas, kurios akivaizdžiai galėjo būti ir buvo naudojamos išlaidoms 2012 m. ir 2013 m. laikotarpiu padengti. Pareiškėjos teigimu, teismas nepagrįstai pripažino mokesčių administratoriaus nustatytą tikrinamojo laikotarpio pradžioje pareiškėjos ir jos sutuoktinio santaupų likutį pripažino tik 17 197,34 Lt (4 980,69 Eur) grynaisiais pinigais ir 4 485 Lt (1 298,95 Eur) piniginių lėšų likutį banko.

26. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėja ir jos sutuoktinis paaiškinimus dėl tėvų dovanotų lėšų teikė tik Komisijai ir teismus, nes pareiškėjai mokesčių administratoriui teiktų paaiškinimų metu ne kartą nurodė, kad gauna materialinę paramą iš tėvų ir giminių, gyvenančių Kinijos Liaudies Respublikoje pavedimais ir grynaisiais pinigais ir planuoja surinkti papildomus įrodymus. Pareiškėja šiuos įrodymus surinko ir pateikė Komisijai kartu su pirminiu ir patikslintu skundu. Nors šiuos įrodymus Komisija priėmė, pareiškėjai neaišku, kodėl teisme jie buvo įvertinti kritiškai, nors nedraudžiama teikti įrodymus ar paaiškinimu ir po mokestinio patikrinimo.

27. Įrodymai dėl 100 700 JAV dolerių gavimo buvo pateikti Komisijai, nes mokesčių administratorius niekada neprašė pateikti įrodymų, kurie pagrįstų pareiškėjos ir jos sutuoktinio gautas (turimas) pajamas mokestinio patikrinimo pradžioje, todėl netyrė itin svarbių faktinių aplinkybių, turinčių tiesioginę įtaka mokestinio patikrinimo rezultatams. Komisijai pateikti ir pastarosios priimti papildomi dokumentai, neabejotinai pagrindžia aplinkybę, kad pareiškėja ir kartu su sutuoktiniu mokestinio patikrinimo pradžioje ir mokestinio patikrinimo metu turėjo daugiau lėšų nei teigė mokesčių administratorius. Šie įrodymai turėjo būti išsamiai išanalizuoti ir įvertinti Vilniaus apygardos administraciniame teisme, tačiau teismas neatliko visapusiško įrodymų ir faktinių aplinkybių tyrimo, formaliai pripažindamas Komisijos sprendime nurodytų argumentų pagrįstumą.

28. Teismas neatsižvelgė į itin svarbias aplinkybes, susijusias su tuo, kad pareiškėja užsienietė, lietuvių kalba nėra jos gimtoji kalba, mokestinio patikrinimo metu jai ir sutuoktiniui nebuvo pasiūlytos kvalifikuoto vertėjo paslaugos, gautų dokumentų ir laiškų vertimus jis organizavo patys. Taip mokesčių administratorius pažeidė VAĮ 20 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą asmens, dėl kurio yra pradėta administracinė procedūra, teisę turėti vertėją. Pareiškėja ir jos sutuoktinis yra Kinijos piliečiai, kuriems lietuvių kalbą nėra gimtoji kalba ir nemoka lietuvių kalbos. Tačiau visas administracinis procesas vyko lietuvių kalba ir mokestinio tyrimo bei mokestinio patikrinimo metu pareiškėja pati nežinojo ir niekada nebuvo informuota apie galimybę turėti kvalifikuotą vertėją. Privalomas vertėjo dalyvavimas administracinėje procedūroje įtvirtintas VAĮ 32 straipsnio 2 dalyje, tačiau nėra jokių įrodymų, kad mokesčių administratorius būtų pasiūlęs pareiškėjai vertėją, kuris atliktų visos procedūros ir dokumentų vertimą į suprantamą kalbą.

29. Pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką dėl pajamų gavimo įrodinėjimo, nepagrįstai pareiškėjos pateiktus įrodymus laikė netiesiogiai įrodymais, į kuriuos neatsižvelgė. Pareiškėja Komisijai pateikė tiesioginius įrodymus, t. y. asmenų (tėvų) rašytinius patvirtinimus dėl faktiškai perduotų piniginių lėšų, visi patvirtinimai apie pastariesiems perduotas pinigines lėšas yra pakankamai informatyvūs, kadangi yra nurodomi konkretaus asmens, perdavusio pinigines lėšas, duomenys (vardas, pavardė, asmens kodas), nurodyta aiški data, kuomet piniginės lėšos buvo perduotos, perduodamų piniginių lėšų suma ir asmuo, kuriam lėšos buvo perduodamos (nurodant vardą ir pavardę), perduodamų lėšų būdą – grynaisiais pinigais, bei perduodamų lėšų paskirtį – dalis vestuvių dovanos. Todėl nepagrįsta teismo išvada, kad apreiškėja nepagrindė gautų pajamų realumo.

30. Pirmosios instancijos teismas netenkindamas pareiškėjos prašymo sumažinti apskaičiuotų delspinigių dydį arba atleisti pareiškėją nuo delspinigių, nesivadovavo MAĮ 8 straipsnyje įtvirtintais protingumo ir teisingumo principais, MAĮ 100 straipsnio 1 dalyje, 113 straipsnio 1 dalyje įgyvendinamais humaniškumo ir pagarbos asmeniui principais, socialinio teisingumo principu ir neatsižvelgė į aplinkybes, teismų praktikoje pripažįstamomis svarbiomis, sprendžiant atleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių klausimą.

31. Teismas išimtinai formaliais pagrindais sprendė atleidimo nuo delspinigių klausimą. Pareiškėja visą laiką bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teismų praktikoje pripažįstamas, kad yra galimybė atleisti mokesčių mokėtoją nuo apskaičiuotų delspinigių, jeigu delspinigių dydis neatitiko protingumo, teisingumo ir proporcingumo principų, ir jeigu mokesčių mokėtojas geranoriškai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, delspinigiai atlieka ir kompensacinę funkciją (valstybės finansinių nuostolių prasme), todėl delspinigiais negali būti siekiama nubausti mokesčių mokėtoją dėl mokestinės prievolės nevykdymo. Pareiškėjai apskaičiuoti 1 326,89 Eur GPM delspinigiai, kas sudaro net 26 proc. pareiškėjai apskaičiuotų mokesčių sumos, neatitinka tikslo, kurio siekiama, todėl pareiškėja nuo šių sumų mokėjimo turėtų būti atleista.

32. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiai argumentais, kuriuos nurodė atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. VMI nurodo, jog pareiškėja jokios dovanojimo sandorio kopijos Komisijai neteikė, o su 2016 m. rugsėjo 5 d. skundu Komisijai buvo pateiktos pareiškėjos sutuoktinio tėvų R. T. ir B.L. bei pareiškėjos tėvų Y. G. ir L. K. surašytos pažymos (be datos) ir 2016 m. gegužės 27 d. notaro T. B. liudijimo kopijos su vertimais į lietuvių kalbą. Nei šie dokumentai, nei su 2016 m. spalio 25 d. patikslintu skundu Komisijai pateikti patvirtinimai, priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, kaip konstatavo Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamame sprendime, nepagrindžia, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis realiai gavo minėtas pinigines lėšas.

33. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija nurodė, jog pritaria VMI atsiliepimui į pareiškėjos apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 34. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Vilniaus AVMI, VMI ir Komisijos sprendimų, kuriais pareiškėjai apskaičiuota ir nurodyta į biudžetą sumokėti 5 097,02 Eur GPM, 1326,89 Eur GPM delspinigių ir 510 Eur GPM baudą, teisėtumo ir pagrįstumo.

35. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, iš esmės konstatavęs, kad pareiškėja neįrodė, jog tikrintu 2012–2013 metų laikotarpiu turėtoms išlaidoms padengti ji kartu su sutuoktiniu turėjo pakankamai lėšų, kurias kaip vestuvių dovaną (100 700 JAV dolerių) gavo grynaisiais pinigais nuo 2007 metų, ir tikrinto laikotarpio pradžioje (2012 m. sausio 1 d.) turėjo daugiau lėšų ir santaupų, nei nustatė mokesčių administratorius. Todėl teismas, įvertinęs mokestinio patikrinimo medžiagą, pareiškėjos skundo argumentus ir atsižvelgdamas į MAĮ įtvirtintą teisinį reguliavimą dėl mokesčių mokėtojui tenkančios pareigos pagrįsti gautas pajamas, sprendė, kad pareiškėja nepateikė dokumentų, įrodančių piniginių lėšų gavimo faktą.

36. Pareiškėja su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis apeliaciniame skunde nesutinka ir teigia, kad teismas, kaip ir Komisija, netinkamai vertino įrodymus, nepagrįstai neatsižvelgė į pateiktą dovanojimo sutartį ir pareiškėjos bei jos sutuoktinio tėvų patvirtinimus, kurie tiesiogiai ir neabejotinai pagrindžia, kad dovanotos lėšos buvo perduotos pareiškėjai, pareiškėjos sutuoktiniui. Todėl teismas nepagrįstai pritarė mokesčių administratoriui, kad pareiškėja kartu su sutuoktiniu tikrinto laikotarpio pradžioje turėjo tik 17 197,34 Lt (4 980,69 Eur) grynaisiais pinigais ir 4 485 Lt (1 298,95 Eur) banko sąskaitose. Pareiškėja taip pat nurodo, kad viso mokestinio patikrinimo metu buvo pažeistos jos teisės, nes mokesčių administratorius neužtikrino vertėjo dalyvavimo (pareiškėja yra Kinijos pilietė); pareiškėja turi būti atleista nuo GPM delspinigių ir paskirtos baudos, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir proporcingumo principais.

37. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

38. Byloje nustatyta, kad ginčijamais sprendimais GPM pareiškėjai papildomai apskaičiuotas todėl, kad pareiškėja 2012–2013 metais gavo kitų pajamų (taip pat pajamų iš nenustatytų šaltinių), kurių nedeklaravo ir už jas nemokėjo GPM. Mokesčių administratorius, vertindamas pareiškėjos pajamas ir turėtas lėšas (grynaisiais pinigais ir banko sąskaitose), neatsižvelgė į pareiškėjos ir jos sutuoktinio paaiškinimus, kad jie iš tėvų yra gavę piniginę dovaną vestuvių proga, o mokestinį ginčą nagrinėję Komisija ir pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjos pateiktus rašytinius įrodymus dovanotoms sumoms pagrįsti.

39. Kilusiam ginčui aktualus teisinis reguliavimas įtvirtintas Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčių įstatyme, Mokesčių administravimo įstatyme ir šiuos įstatymus įgyvendinančiuose kituose teisės aktuose.

40. Pagal Gyventojo pajamų mokesčio įstatymo nuostatas asmuo gavęs arba uždirbęs pajamų (bet kokia jų forma) privalo jas deklaruoti, apskaičiuoti ir sumokėti, o jų teisingumui pagrįsti turi turėti visus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentus, sandorius ir pan.. (2; 3; 5; 19; 24; 25 str.). Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatyti privalomi apskaitos dokumentai, įrodymų vertinimo prasme yra pirminiai ir leistini įrodymai, kuriais remdamasis asmuo gali pagrįsti savo pajamų ir išlaidų šaltinius, jų pobūdį bei teisėtumą.

41. Įvairios civilinio teisinio pobūdžio sutartys dėl atitinkamų lėšų gavimo, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo taikymo prasme nėra pirminiai ir tiesioginiai įrodymai, neginčijamai patvirtinantys atitinkamų lėšų gavimo faktą. Tokio pobūdžio sutartys tik sudaro pagrindą prielaidai, kad asmuo galėjo gauti atitinkamų lėšų pagal šiuos sandorius, tačiau jos pačios savaime neįrodo, kad asmuo iš tikrųjų šias lėšas ir gavo ir jomis disponavo.

42. Tokiais atvejais realus lėšų gavimo/negavimo faktas tampa įrodinėjimo dalyku, kuris gali būti įrodinėjamas bei paneigiamas visomis leistinomis priemonėmis (tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais), šiuos įrodymus vertinant pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Todėl tokiais atvejais nustatymas aplinkybės, ar asmuo gavo/negavo atitinkamas lėšas, ar jos apmokestinamos GPM, ar ne, priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių, joje surinktų įrodymų visumos ir pan. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-438-1097/2009; 2010 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-721/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-442-1111/2011; 2015 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-110-438/2015; 2017 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2342-442/2016 ir kt.).

43. Visa tai apsprendžia ir byloje įrodinėtinų aplinkybių pobūdį bei apimtį, o būtent, asmuo turi įrodyti, kad jis pagal civilinio teisinio pobūdžio sandorius realiai gavo GPM nepamokestinamas lėšas, o mokesčių administratorius atitinkamai turi įrodyti, kad asmuo šių lėšų pagal jo nurodomus sandorius negavo; kad jų kilmė ir pobūdis yra kitokie ir pan..

44. Pareiškėja, ginčydama mokesčių administratoriaus apskaičiuotą jos ir sutuoktinio piniginių lėšų kiekį, turėtą tikrinto laikotarpio pradžioje, teigia, kad ji gaudavo finansinę paramą iš Kinijoje gyvenančių tėvų grynais pinigais ir banko pavedimais, gavo 100 000 JAV dolerių vestuvių proga. Savo teiginiams pagrįsti pareiškėja Komisijai pateikė notaro patvirtinimą, kad pareiškėjai ir jos sutuoktiniui abiejų tėvai padovanojo 100 000 JAV dolerių, pareiškėjos ir jos sutuoktinio tėvų patvirtinimus apie grynaisiais pinigais 2007–2013 metais duotas pinigines lėšas, kaip vestuvių dovanos dalį.

45. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia pareiškėja, tinkamai įvertino pateiktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog pateikti patvirtinimai (Komisijos bylos 1 t., b. l. 3–10; 2 t., b. l. 198–217), nesant kitų objektyvių įrodymų, savaime nepagrindžia, jog pareiškėja gaudavo iš savo tėvų minėtas lėšas grynaisiais pinigais, kuriomis disponavo Lietuvoje tikrintu laikotarpiu ir iki jo. Nors vizitų Kinijoje pas tėvus metu, kaip teigė pareiškėja, ji gaudavo dovanų santykinai ženklias pinigų sumas grynaisiais pinigais, ir jas įsiveždavo į Lietuvos Respubliką (nedeklaruodavo, nes iki 10 000 Eur neprivalėjo deklaruoti), tačiau nepateikė jokių šių lėšų gavimo faktą patvirtinančių įrodymų. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis mokestinio tyrimo ir patikrinimo metu, pateikdami paaiškinimus apie pajamų, iš kurių buvo nuo 2010 m. įsigyjamas turtas, suteiktos paskolos kitiems asmenims, pareiškėjos, kaip atskaitingo asmens, įnašai UAB „Vedanė“ veiklai finansuoti, šaltinius, iš esmės nurodė, kad gauna finansinę paramą iš Kinijoje gyvenančių tėvų ir giminių, oficialiai iš Kinijos atsiveža pinigus pragyvenimui ir verslui palaikyti, dovanotų sumų ir datų neprisimena, jokių dokumentų neturi, nes Kinijoje tėvų vaikams dovanas įforminti neįprasta. Tik vėliau, skunde Komisijai pareiškėja gautas grynųjų pinigų sumas įvardijo kaip vestuvinę dovaną, nors apie tai, kad patys artimiausi giminaičiai jiems padovanojo, teismo vertinimu, ženklią sumą pinigų, ar kaip jie šiomis lėšomis disponavo (ar dovanotą sumą dalimis gaudavo nuvykę į Kiniją grynais pinigais, ar taupė, ar skyrė pragyvenimui ir verslui), nenurodė.

46. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos teiginiai dėl iš tėvų gautų lėšų yra itin abstraktūs ir nenuoseklūs, o šių aplinkybių kontekste pareiškėjos ir jos sutuoktinio tėvų, kurie susiję su pareiškėja giminystės ryšiais, patvirtinimai apie perduotas pinigų sumas, nesant kitų objektyvių įrodymų, nepagrindžia įvykusio pinigų perdavimo fakto, o kartu ir pareiškėjos ir jos sutuoktinio gautų pajamų realumo. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas, pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pavyzdžiui, kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1852/2010, 2013 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2923/2012, 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-27/2013 ir kt.). Taigi pareiškėjos tvirtinimas apie tai, kad nuo 2007 metų iki 2013 metų ji į Lietuvą atsivežė iš Kinijos virš 100 000 JAV dolerių, turėjo būti pagrįstas taip, kad nekiltų jokių abejonių dėl šių pinigų realumo.

47. Visa tai įvertinus darytina išvada, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jos teiginius apie šių lėšų kilmę ir pobūdį, o tuo pačiu ir neįrodė savo teiginių pagrįstumo, jog ji turėjo pakankamai lėšų (neapmokestinamų Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo taikymo prasme) 2012–2013 metų išlaidoms padengti. Dėl ko mokesčių administratoriaus išvada, šias lėšas priskirti apmokestinamų lėšų kategorijai, yra atitinkanti įrodymų vertinimo kriterijus.

48. Dėl pareiškėjos argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nevertino visų pateiktų įrodymų, dėl dovanotų lėšų pagrindimo, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Priešingai nei teigia pareiškėja, iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad jis priimtas įvertinus visą Komisijai pateiktą mokestinio patikrinimo medžiagą, pareiškėjos ir jos sutuoktinio teiktus paaiškinimus, pareiškėjos teigimu, pinigų dovanojimą patvirtinančius įrodymus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjos argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad VMI sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

49. Dėl aptartų motyvų laikytini nepagrįstais pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad mokesčių administratorius konkrečiai neprašė pateikti įrodymų, susijusių su pareiškėjos turėtomis lėšomis tikrinamo laikotarpio pradžioje. Mokestinio patikrinimo duomenys patvirtina, kad pareiškėjos buvo reikalaujama pateikti įrodymais pagrįstą informaciją apie pajamų šaltinius ir tikrintu laikotarpiu, ir iki jo. Be to, net ir pateikus Komisijai įrodymus, kuriais pareiškėja grindė iš savo ir sutuoktinio tėvų gautas pinigų sumas, ir juos įvertinus, šių duomenų nepakako paneigti mokesčių administratoriaus nustatytą ir apskaičiuotą turėtą piniginių lėšų likutį 2012 m. sausio 1 d., t. y. tikrinto laikotarpio pradžioje.

50. Pareiškėja apeliaciniame skunde kaltina mokesčių administratorių pažeidus jos teisę turėti vertėją, tačiau mokestinio patikrinimo medžiagoje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų reikalavusi vertėjo, ar tai, jog šioje procedūroje būtų atlikti reikšmingų dokumentų ir sprendimų vertimai į pareiškėjos gimtąją ar kitą, suprantamą kalbą. Pareiškėjos veiksmai bendraujant su mokesčių administratoriumi (susirašinėjimas elektroniniu paštu, teikti paaiškinimai) patvirtina, kad pareiškėjai lietuvių kalba nėra nesuprantama, šia kalba pareiškėja pajėgi bendrauti, be to, pareiškėja buvo apklausiama rusų kalba. Nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo teigti, jog tikrinama mokesčių mokėtoja visiškai nemokėjo, nesuprato nei lietuvių, nei rusų kalbos, t. y. susidarė situacija, jog mokesčių administratoriui būtų kilusi imperatyvi pareiga užtikrinti vertėjo dalyvavimą visos mokestinio patikrinimo procedūros metu. Pažymėtina, kad tokių aplinkybių pareiškėja nenurodė nei skunde teismui, taip pat nenurodė, dėl kokios kalbos žinovo (vertėjo) nedalyvavimo buvo pažeistos jos teisės mokestinio patikrinimo metu. Sutiktina su pareiškėjos teiginiais, kad mokesčių administratorius jai nesiūlė vertėjo, tačiau mokestinį ginčą nagrinėjant Komisijoje, o Komisijos sprendimą apskundus teismui, pareiškėjai atstovavo Lietuvos Respublikoje praktikuojantis advokatas, teisininkas profesionalas, pareiškėjos teikti procesiniai dokumentai dėl Vilniaus AVMI ir VMI sprendimų panaikinimo iš esmės aiškūs ir išsamūs, todėl teigti, kad mokesčių administratoriaus formalus pasiūlymo dėl vertėjo pareiškėjai nepateikimas savaime lėmė mokesčių administratoriaus sprendimų neteisėtumą ir nepagrįstumą, nėra pagrindo.

51. Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad ji atleistina nuo delspinigių ir paskirtos baudos, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais. Pareiškėjai už padarytus mokestinius pažeidimus yra skirta minimalaus dydžio bauda (10 procentų) bei apskaičiuoti 26 proc. dydžio delspinigiai nuo papildomai apskaičiuoto GPM. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą, sumažinti paskirtą baudą ir delspinigius ar išvis nuo jų atleisti pareiškėją. Tokių aplinkybių nenurodo ir pareiškėja. Nors apeliaciniame skunde argumentuojama, kad pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką mokesčių mokėtojai įprastai atleidžiami nuo pusės (50 proc.) apskaičiuotų delspinigių, tačiau nurodytoje administracinėje byloje (žr., 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575- 2144/2011) apeliacinė teisėjų kolegija nutarė atleisti mokesčių mokėtoją nuo baudos ir dalies delspinigių nustačiusi, kad jų susidarymą lėmė iš dalies ydingas mokesčių administratoriaus elgesys, t. y. nurodytoje ir nagrinėjamoje byloje bylų faktinės aplinkybės ir ratio decidendi (lot. argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa. Teisėjų kolegija šiuo klausimu sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis šiuo klausimu ir jų detaliai nebekartoja (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

52. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes ir su jomis susijusį teisinį reguliavimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą dėl ko tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.). Kadangi pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, pareiškėja neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos Y. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Veslava Ruskan