2015-11-11 Nr. AB-21992-3-61-3-00098-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedLietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apygardos prokuratūra) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Legislator headnote
AI generated2015-11-11 Nr. AB-21992-3-61-3-00098-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 18 d. nutartimi (t. I, b. l. 175-176) pareiškėjo V. J. prašymo dėl vykdomojo rašto išdavimo netenkino.
Full text
Administracinė byla Nr
Administracinė byla Nr. AS-1053-858/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00098-2014-7
Procesinio sprendimo kategorija 81. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2015 m. lapkričio 11 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apygardos prokuratūra) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2015 m. gegužės 7 d. buvo gautas pareiškėjo V. J. (toliau – ir pareiškėjas) prašymas dėl vykdomojo rašto išdavimo administracinėje byloje Nr. I-5490-968/2014 (t. I, b. l. 171).
II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 18 d. nutartimi (t. I, b. l. 175-176) pareiškėjo V. J. prašymo dėl vykdomojo rašto išdavimo netenkino.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apygardos prokuratūra) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Teismas 2014 m. kovo 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5490-968/2014 nusprendė skundą tenkinti, panaikinti Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. (P-9523/2013)-2-90717 ir generalinio prokuroro 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. 17.2-22984, įpareigoti Kauno apygardos prokuratūrą iš esmės išnagrinėti V. J. 2013 m. lapkričio 14 d. skundą Nr. P-9523 bei 2013 m. lapkričio 15 d. pareiškimą Nr. P-9523 ir parengti motyvuotą atsakymą.
2015 m. balandžio 3 d. raštu Nr. 3S-27901 Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros šeštasis skyrius V. J. informavo, kad, vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 28 d. sprendimą pareiškėjo skundas reg. Nr. P-9523 dėl 2010 m. rugpjūčio 19 d. įvykio aplinkybių nenustatymo ir netyrimo perduotas nagrinėti Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūrai. Paaiškino, kad dėl 2010 m. rugpjūčio 19 d. įvykio Garliavos policijos nuovadoje Kauno apygardos prokurorė R. V. 2010 m. lapkričio 26 d. priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pareiškėjo skundai dėl šio nutarimo atmesti Kauno apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 27 d. ir Kauno apygardos teismo 2011 m. sausio 27 d. nutartimis. Nurodė, kad nutarimas yra galiojantis. Be to, dėl pareiškėjo skundo apie tą patį įvykį Kauno apskrities VPK Kauno rajono PK VTS Prevencijos poskyrio viršininkas V. K. 2010 m. rugsėjo 29 d. priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Skundas dėl šio nutarimo atmestas 2011 m. rugpjūčio 4 d. prokuroro nutarimu, kurio teisėtumas taip pat patikrintas teismų – 2011 m. rugpjūčio 10 d. ir 2010 m. rugsėjo 22 d. nutartimis skundai atmesti ir jis paliktas galioti. Papildomai pažymėjo, kad ir dėl kitų pareiškėjo skunde prašomų įvertinti aplinkybių yra priimti sprendimai, atlikti ikiteisminiai tyrimai arba pateikti išaiškinimai, nagrinėjant kitus pareiškėjo skundus.
Atsižvelgęs į nurodytas faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo pateikto prašymo išduoti vykdomąjį raštą dėl minėto teismo sprendimo priverstinio vykdymo, pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 97 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad, jeigu per penkiolika dienų ar teismo nustatytą terminą sprendimas neįvykdomas, pareiškėjo prašymu atitinkamas administracinis teismas išduoda jam vykdomąjį raštą kartu nurodydamas jį vykdyti antstoliui pagal atsakovo buveinės vietą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka.
Nurodė, jog nagrinėjamu atveju įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014-03-28 sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-5490-968/2014 buvo panaikinti Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimas Nr. (P-9523/2013)-2-90717 ir generalinio prokuroro 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimas Nr. 17.2-22984, kuriais pareiškėjo 2010 m. lapkričio 14 d. skundas ir 2010 m. lapkričio 15 d. pareiškimas nenagrinėti, kaip nesuprantami ir neatitinkantys skundams bei pareiškimams apie galimai padarytą nusikalstamą veiką keliamų reikalavimų. Minėti sprendimai savaime neteko galios įsiteisėjus Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimui administracinėje byloje Nr. 1-5490-968/2014, todėl ši teismo sprendimo dalis nereikalauja vykdymo.
Kaip minėta, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5490-968/2014 Kauno apygardos prokuratūra taip pat buvo įpareigota iš esmės išnagrinėti V. J. 2013 m. lapkričio 14 d. skundą bei 2013 m. lapkričio 15 d. pareiškimą ir parengti motyvuotą atsakymą. Šį įpareigojimą Kauno apygardos prokuratūra įvykdė 2015 m. balandžio 3 d. raštu Nr. 3S-27901. Iš teisme 2015 m. gegužės 7 d. gauto V. J. prašymo buvo matyti, kad pareiškėjas su Kauno apygardos prokuratūros 2015 m. balandžio 3 d. raštu Nr. Nr. 3S-27901 nesutinka, mano jį esant nemotyvuotą. Taigi pareiškėjas pateiktu prašymu išduoti vykdomąjį raštą iš esmės inicijuoja naują administracinį ginčą, t. y. iš esmės ginčija naujai priimtą Kauno apygardos prokuratūros sprendimą, kuriuo pakartotinai (tik kitais pagrindais) atsisakyta nagrinėti pareiškėjo 2010 m. lapkričio 14 d. skundą ir 2010 m. lapkričio 15 d. pareiškimą. Tačiau, sprendžiant dėl vykdomojo rašto išdavimo, nauji administraciniai ginčai negali būti sprendžiami ar nagrinėjami (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-858-626/2013).
Dėl nurodytų priežasčių teismas sprendė, kad atsakovas įvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-5490-968/2014, todėl šiuo atveju nėra teisinio pagrindo taikyti ABTĮ 97 straipsnį ir išduoti pareiškėjui vykdomąjį raštą.
III. Pareiškėjas V. J. atskiruoju skundu (t. I, b. l. 183) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartį panaikinti ir klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atskirajame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigia, kad Kauno apygardos prokuratūra 2015 m. balandžio 3 d. raštu Nr. 3S-27901 Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą įvykdė. Pareiškėjas neinicijuoja naujo administracinio ginčo, o reikalauja įvykdyti teismo sprendimą, kuris nebuvo įvykdytas teisės aktų numatyta tvarka. Šis sprendimas bus įvykdytas tik Kauno apygardos prokuratūrai iš esmės išnagrinėjus pareiškėjo 2013 m. lapkričio 14 d. skundą ir 2013 m. lapkričio 15 d. pareiškimą.
Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartį palikti nepakeistą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog Kauno apygardos prokuratūra įpareigojimą iš esmės išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. lapkričio 14 d. skundą Nr. P-9523, 2013 m. lapkričio 15 d. pareiškimą Nr. P-9523 ir parengti motyvuotą atsakymą įvykdė 2015 m. balandžio 3 d. raštu Nr. 3S-27901. Atitinkamai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-5490-968/2014 Kauno apygardos prokuratūros buvo įvykdytas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. Pareiškėjas V. J. skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartį, kuria teismas atsisakė išduoti vykdomąjį raštą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. I-5490-968/2014.
Pareiškėjas atskirajame skunde pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė išduoti vykdomąjį raštą, kadangi minėtas teismo sprendimas nėra įvykdytas.
Teisėjų kolegija, vertindama nurodytą pirmosios instancijos teismo nutartį, pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju yra sprendžiamas klausimas, ar yra pagrindas išduoti pareiškėjui vykdomąjį raštą. Teisėjų kolegija visų pirma nurodo, jog Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1948 m. gruodžio 10 d. priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos (toliau – ir Deklaracija) 8 straipsnis numato, kad kiekvienas asmuo, jei yra pažeistos konstitucijos arba įstatymo jam suteiktos pagrindinės teisės, turi teisę jas ginti kompetentinguose nacionaliniuose teismuose. Tokią teisę garantuoja ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 6 straipsnio 1 dalis. Nacionaliniai teisės aktai – Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnis – taip pat garantuoja asmeniui, kurio konstitucinės teisės arba laisvės yra pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą.
Pažymėtina, jog teisė į teisminę pažeistų ar ginčijamų teisių ir įstatymų saugomų interesų gynybą būtų fiktyvi, jei teismas negalėtų realiai ir veiksmingai apginti asmens teisių. Teisėjų kolegijos vertinimu, ne tik priimant, bet ir vykdant teismo sprendimus valstybėje yra realizuojamas teisingumas, garantuojamas įsiteisėjusių teismo sprendimų nustatytų ir patvirtintų teisinių santykių stabilumas, taigi teisingumo principo realizavimas nesibaigia priėmus teismo sprendimą. Tačiau nors ABTĮ 14 straipsnio 1 dalyje yra skelbiamas priimto teismo sprendimo privalomumas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ši teisės norma pati savaime negarantuoja, kad priimti teismo sprendimai bus vykdomi. Atitinkamai, teisių ir (ar) teisėtų interesų gynimo mechanizmas yra veiksmingas tik tuo atveju, jeigu įstatymuose ir kituose teisės aktuose yra numatytos procedūros, užtikrinančios priimtų teismo sprendimų priverstinį įvykdymą, tais atvejais, jeigu teismų sprendimai nėra įvykdomi geruoju. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) šiuo aspektu taip pat yra pastebėjęs, jog pagal EŽTK 6 straipsnio 1 dalį kiekvienam asmeniui garantuojama teisė pateikti ieškinį dėl teisių pažeidimo, tačiau ši teisė būtų iliuzinė, jeigu susitariančių valstybių vidaus teisinė sistema leistų, kad galutinis, privalomas teismo sprendimas liktų neveiksmingas ir vienai šaliai būtų padaryta žala (žr. EŽTT 1997 m. kovo 19 d. sprendimą byloje Hornsby prieš Graikiją).
Priimtų administracinių teismų sprendimų vykdymo institutas, jo tvarka yra įtvirtinta ABTĮ 97 straipsnyje. ABTĮ 97 straipsnio 1 dalis numato, kad įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo skundas (prašymas) patenkinamas, jo nuorašas nusiunčiamas vykdyti administravimo subjektui, kurio veiksmai ar neveikimas buvo apskųsti, taip pat pareiškėjui. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, jeigu per penkiolika dienų ar teismo nustatytą terminą sprendimas neįvykdomas, pareiškėjo prašymu atitinkamas administracinis teismas išduoda jam vykdomąjį raštą kartu nurodydamas jį vykdyti antstoliui pagal atsakovo buveinės vietą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sistemiškai aiškindamas nurodytas ABTĮ nuostatas ir atsižvelgdamas į tai, kad išdavus vykdomąjį raštą teismo antstoliai, siekdami užtikrinti teismo sprendimo vykdymą, imasi priverstinių veiksmų administravimo subjekto, kurio veiksmai (neveikimas) buvo apskųsti, atžvilgiu, yra pažymėjęs, jog įstatymų leidėjas, išskyrus teisės aktuose nustatytas išimtis, vykdomojo rašto išdavimą sieja su aplinkybe, kad atsakovas savo noru nevykdo (ar netinkamai vykdo) įsiteisėjusio teismo sprendimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-20-586/2008, 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-598/2013).
Vertindama pirmosios instancijos teismo atsisakymą išduoti pareiškėjui prašomą vykdomąjį raštą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 28 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-5490-968/2014 priverstinio vykdymo, teisėjų kolegija pabrėžia, kad nurodytu sprendimu teismas pareiškėjo V. J. skundą tenkino, panaikino Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. (P-9523/2013)-2-90717, generalinio prokuroro 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. 17.2.-22984 bei įpareigojo Kauno apygardos prokuratūrą iš esmės išnagrinėti V. J. 2013 m. lapkričio 14 d. skundą Nr. P-9523, 2013 m. lapkričio 15 d. pareiškimą Nr. P-9523 ir parengti motyvuotą atsakymą (t. I, b. l. 84-89). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. kovo 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-226-438/2015 trečiojo suinteresuoto asmens Kauno apygardos prokuratūros apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 28 d. sprendimą paliko nepakeistą (t. I, b. l. 126-132)
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog minėti panaikinti administraciniai sprendimai savaime neteko galios įsiteisėjus Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimui administracinėje byloje Nr. I-5490-968/2014, todėl ši teismo sprendimo dalis atskirai nebereikalauja vykdymo. Kaip minėta, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-5490-968/2014 Kauno apygardos prokuratūra taip pat buvo įpareigota iš esmės išnagrinėti V. J. 2013 m. lapkričio 14 d. skundą, 2013 m. lapkričio 15 d. pareiškimą ir parengti motyvuotą atsakymą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. kovo 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-226-438/2015 iš esmės šio įpareigojimo nepakeitė, nepanaikino. Šiuo atveju iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad Kauno apygardos prokuratūra, vykdydama minėtą teismo įpareigojimą, išnagrinėjo minėtą pareiškimą, skundą ir pateikė pareiškėjui 2015 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. 3S-27901 (t. I, b. l. 172-174). Taigi, kaip matyti, minėtas teismo sprendimas buvo įvykdytas, vykdant jame numatytą pavedimą priimant naują administracinį aktą išnagrinėjus pareiškėjo pateiktą skundą, pareiškimą.
Nurodytų faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pareiškėjas pateiktame prašyme išduoti vykdomąjį raštą iš esmės nurodo, kad jo netenkina naujai priimtas sprendimas, nurodant, kad jis yra neišsamus, nemotyvuotas (t. I, b. l. 171). Tačiau pareiškėjas, teigdamas, kad jam nebuvo išsamiai, motyvuotai atsakyta į pateiktą skundą, pareiškimą, iš esmės inicijuoja naują administracinį ginčą. Vis dėlto pažymėtina, jog sprendžiant dėl vykdomojo rašto išvadavimo nauji administraciniai ginčai negali būti sprendžiami ar nagrinėjami. Atsižvelgusi į nurodytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog šiuo atveju nėra nustatyta teisinio pagrindo taikyti ABTĮ 97 straipsnį ir išduoti pareiškėjui vykdomąjį raštą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 28 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-5490-968/2014 priverstinio vykdymo.
Tai, jog pareiškėjo netenkina priimtas naujas administracinis sprendimas, savaime nereiškia, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-5490-968/2014 (sprendimo rezoliucinėje dalyje suformuoti įpareigojimai atsakovui), yra neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas. Šiuo atveju Kauno apygardos prokuratūros 2015 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. 3S-27901 teisėtumas ir pagrįstumas turi būti vertinamas ne išduodant pareiškėjui vykdomąjį raštą, o skundu kreipiantis į teismą ir apskundžiant jį kaip atskirą administracinį aktą laikantis teisės aktų numatytų reikalavimų.
Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso normas ir pagrįstai nurodė, jog nėra teisinių prielaidų pareiškėjui išduoti vykdomąjį raštą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 28 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-5490-968/2014 priverstinio vykdymo (ABTĮ 97 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas ir skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
pareiškėjo V. J. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Artūras Drigotas
Irmantas Jarukaitis
Romanas Klišauskas