2021-04-28 Nr. AB-9344-3-61-3-03680-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1191-756/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03680-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 21.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja L. V. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2019 m. rugsėjo 27 d. įsakymą „Dėl L. V. tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir Įsakymas dėl tarnybinio nusižengimo, Įsakymas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja skunde nurodė:

2.1. 2016 m. kovo 23 d. buvo paskirta eiti Lietuvos darbo biržos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Darbo birža) direktorės pareigas, o nuo 2018 m. spalio 1 d. Lietuvos teritorinėms darbo biržoms tapus viena įstaiga – Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) – direktorės pareigas. Darbo biržoje 2018 m. liepos 11 d. buvo gautas Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Darbo inspekcija) Panevėžio teritorinio skyriaus raštas Nr. SD-05- 9030 „Dėl socialinės įmonės patikrinimo“, kuriame nurodyta, kad 2018 m. birželio 11 d. uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Auto Idea“ (toliau – ir Bendrovė) direktoriui T.

L. surašytas administracinio nusižengimo protokolas Nr. VDI-ANR_P-1031-2018 su administraciniu nurodymu už tai, kad Bendrovės direktorius neužtikrino, jog įmonėje būtų laikomasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) reikalavimų darbo laiko režimų klausimais. Neplaninio socialinės įmonės UAB „Auto Idea“ patikrinimo metu nustatyta, kad viena iš įmonės darbuotojų dirbo ne pagal įmonės sudarytą darbo laiko grafiką. Už šį pažeidimą UAB „Auto Idea“ direktoriui paskirta 40 Eur dydžio bauda. Darbo birža 2018 m. liepos 24 d.

Bendrovei pateikė raštą Nr. Sd-1674 „Dėl motyvuoto paaiškinimo pateikimo“, kuriuo prašė pateikti motyvuotą paaiškinimą dėl padaryto pažeidimo. Bendrovė 2018 m. birželio 11 d. administracinio nusižengimo protokolo Nr. VDI-ANR_P-1031-2018 neskundė, jos vadovas paskirtą baudą susimokėjo ir pripažino padaręs administracinį nusižengimą, t. y. pripažino, kad pažeidė DK nuostatas, reglamentuojančias darbuotojų darbo laiką. Darbo birža 2018 m. liepos 26 d. pateikė Darbo biržos socialinių įmonių reikalų komisijai (toliau – ir Komisija) raštą Nr. Sd-1703 „Dėl socialinių įmonių reikalų komisijos posėdžio“, kuriuo prašė per nustatytą terminą pateikti rekomendaciją dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo. 2018 m. rugpjūčio 2 d. vyko Komisijos posėdis, kuriame buvo svarstomas Bendrovės socialinės įmonės statuso panaikinimo klausimas.

Komisija priėmė nutarimą rekomenduoti Darbo biržos direktorei panaikinti Bendrovei socialinės įmonės statusą, nutraukiant visos valstybės pagalbos mokėjimą. Pareiškėja, vadovaudamasi šia Komisijos rekomendacija, 2018 m. rugpjūčio 9 d. priėmė įsakymą Nr. V-375 „Dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo UAB „Auto Idea“ ir valstybės pagalbos mokėjimo nutraukimo“ (toliau – ir Įsakymas dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-4385-1047/2018 šį pareiškėjos 2018 m. rugpjūčio 9 d.

įsakymą panaikino. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2019 m. liepos 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3315-525/2019 minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą.

2.2. Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija (toliau – Tyrimo komisija) 2019 m. rugsėjo 20 d. pateikė išvadą Nr. D5-388 „Dėl Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorės L. V. galimo tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir Išvada), kurioje nurodė, kad pareiškėja padarė tarnybinį nusižengimą ir pažeidė: 1) Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 16 straipsnio 1 dalies 1, 3–4 punktais nustatytas pareigas valstybės tarnautojams – laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų; gerbti žmogaus teises ir laisves; 2) Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 3 punkte įtvirtintą proporcingumo principą, t. y. kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus; 3) Socialinės įmonės statuso suteikimo juridiniams asmenims tvarkos aprašo, patvirtinto 2004 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. A1-225, (toliau – ir Aprašas) IV skyriaus nuostatas, nustatančias socialinės įmonės panaikinimo sąlygas ir tvarką; 4) Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų, patvirtintų 2006 m. lapkričio 13 d. Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. A1-306 (toliau – ir Užimtumo tarnybos nuostatai) 17.1, 17.2, 17.11 papunkčius; 5) Užimtumo tarnybos direktoriaus pareigybės aprašymo 7.2–7.5 papunkčius. Socialinės apsaugos ir darbo ministras priėmė Įsakymą dėl tarnybinio nusižengimo, kuriame konstatavo, kad pareiškėja, neteisėtai panaikindama UAB „Auto Idea“ socialinės įmonės statusą, padarė tarnybinį nusižengimą ir paskyrė pareiškėjai tarnybinę nuobaudą – pastabą.

2.3. Pareiškėja su Išvada ir Įsakymu dėl tarnybinio nusižengimo nesutinka, mano, kad jie yra nepagrįsti ir neteisėti, kadangi Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija (toliau – ir Ministerija, atsakovas) netinkamai vertino nustatytas aplinkybes. Pareiškėja, priimdama Įsakymą dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo, vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir minėta Komisijos rekomendacija, todėl tarnybinių pareigų nepažeidė. Pareiškėjos veiksmuose nėra kaltės, o tai, kad teismo sprendimu buvo panaikintas Įsakymas dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo, savaime nereiškia pareiškėjos kaltės ir neteisėtų veiksmų.

2.4. Pareiškėja nesutinka su Išvadoje išdėstyta pozicija, kad jos veiksmuose, susijusiuose su Įsakymo dėl socialinės įmonės panaikinimo priėmimu, yra visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai. Įsakymo dėl tarnybinio nusižengimo nuoroda į VTĮ 16 straipsnio 1 dalies nuostatas nėra pakankama tarnybinės atsakomybės kvalifikavimui. Pareiškėja taip pat nesutinka su tuo, kad ji pažeidė VAĮ 3 straipsnio 3 punkto nuostatas, kurios nėra laikytinos kaip konkrečiai įtvirtinančios valstybės tarnautojo pareigą veikti atitinkamu būdu. Pareiškėja nepažeidė Aprašo IV skyriaus nuostatų, įtvirtinančių Užimtumo tarnybos direktorės pareigas socialinės įmonės statuso panaikinimo procese, bei Užimtumo tarnybos nuostatų 17.1, 17.2, 17.11 papunkčius, kadangi priimdama Įsakymą dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo veikė pagal savo kompetenciją teisės aktuose nustatyta tvarka. Pareiškėja, 2018 m. liepos 11 d. gavusi protokolą, ėmėsi Aprašo IV skyriuje tiesiogiai įtvirtintų organizacinių-procedūrinių veiksmų, todėl veikdama pagal tiesiogiai teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus neturėjo pagrindo nesivadovauti Komisijos pateikta rekomendacija.

2.5. Aplinkybė, jog Išvadoje ir Įsakyme dėl tarnybinės nuobaudos pateiktos nuorodos į bendro pobūdžio valstybės tarnautojo pareigas, leidžia teigti, kad tarnybinis nusižengimas kvalifikuotas netinkamai, ir tai laikytina esminiu pagrindiniu tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros taisyklių, turinčių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo skirti tarnybinę nuobaudą pagrįstumą, pažeidimu. Pagal LVAT praktiką ši aplinkybė lemia paskirtos nuobaudos neteisėtumą. Be to, pareiškėjos poziciją, kad jos veiksmuose (neveikime) nėra teisei priešingų veiksmų (neveikimo) patvirtina ir LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3315-525/2019, kurioje nurodoma, kad Užimtumo tarnybos sprendimas yra formalus, bet nėra neteisėtas.

2.6. Tarp Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo (tačiau – SĮĮ) 11 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir Aprašo 21 punkto susidaro teisinė kolizija, kadangi SĮĮ 11 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad „socialinės įmonės statuso netenkama, jeigu paaiškėja, kad socialinė įmonė piktnaudžiauja savo socialinės įmonės statusu <...> arba kitaip pažeidė jos veikla reglamentuojančius teisės aktus“. Tuo tarpu Aprašo 21 punkte nurodoma, kad „socialinės įmonės statusas <...> gali būti panaikinamas esant bent vienam SĮĮ 11 straipsnio 1 dalyje nurodytam pagrindui“. Atsižvelgiant į nuosekliai formuojamą administracinių teismų praktiką, į įstatymo viršenybės principą, į administracinėje teisėje vyraujantį imperatyvumo principą („leidžiama viskas, kas tiesiogiai nustatyta ir įtvirtinta“), SĮĮ 11 straipsnio 1 dalies formuluotė „socialinės įmonės statuso netenkama, kai“ sukuria pareigą Užimtumo tarnybai panaikinti socialinės įmonės statusą, atsiradus šio straipsnio 1 dalies punktuose nurodytoms aplinkybėms. Aprašo 21 punktas, kuriame įtvirtinta, jog „socialinės įmonės statusas gali būti panaikintas“, ne realizuoja, o nustato kitokį teisinį reguliavimą, negu įtvirtinta SĮĮ 11 straipsnio 1 dalyje. Dėl šios priežasties pareiškėja pagrįstai vadovavosi SĮĮ 11 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

2.7. Teismas yra pateikęs visiškai priešingą SĮĮ 11 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo išaiškinimą, kas lemia teismų praktikos nenuoseklumą. Taigi, aplinkybė, jog teismų praktika šiuo klausimu yra nenuosekli, reiškia, kad neegzistuoja pareiškėjos kaltė. Pareiškėja, siekdama nustatyti, kaip turėtų būti taikoma SĮĮ nuostata, prieš priimdama Įsakymą dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo, kreipėsi ne tik į Komisiją, bet ir į Ministeriją su prašymu, kad ši pateiktų išaiškinimą dėl nuostatų, reglamentuojančių socialinės įmonės statuso panaikinimą, aiškinimo ir taikymo. Pareiškėja neturėjo diskrecijos teisės nesivadovauti SĮĮ 11 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei Komisijos pateikta rekomendacija. Komisijos nariai vienbalsiai pritarė pozicijai, jog socialinės įmonės statusas UAB „Auto Idea“ turi būti panaikintas. Dėl nurodytų priežasčių Įsakymas dėl tarnybinės nuobaudos turi būti panaikintas, nes pareiškėjos veiksmuose (neveikime) nėra jos kaltės.

3. Atsakovas Ministerija atsiliepime į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

3.1. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimu panaikino pareiškėjos priimtą Įsakymą dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo, kadangi teismas nustatė, jog priimant šį įsakymą buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, todėl buvo priimtas teisingumo ir proporcingumo reikalavimų neatitinkantis sprendimas. Apeliacinės instancijos teismas 2019 m. liepos 10 d. nutartimi minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko galioti ir nurodė, kad SĮĮ 11 straipsnio 1 dalyje ir Aprašo 21 punkte esančiu teisiniu reglamentavimu siekiama, jog vyktų ne formali socialinės įmonės statuso panaikinimo juridiniam asmeniui procedūra, o reali ir efektyvi administracinė procedūra, kurios metu būtų įvertintos visos socialinės įmonės statuso panaikinimui svarbios aplinkybės. Aprašo 21 punkto nuostata Užimtumo tarnybai neabejotinai suteikia diskrecijos teisę spręsti dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo, net ir esant nustatytam SĮĮ 11 straipsnio 1 dalies pagrindui, atsižvelgiant į viešojo administravimo principus, analizuojamos situacijos individualumą, įvertinant pažeidimo pobūdį ir pasekmes. LVAT taip pat pažymėjo, kad Užimtumo tarnyba, vadovaudamasi Apraše įtvirtinta socialinės įmonės statuso panaikinimo procedūra, turėjo vertinti ir nustatyti, kokia DK norma buvo pažeista, ar Darbo inspekcijos nustatytas pažeidimas pagal savo pobūdį ir pasekmes sudaro pakankamą pagrindą panaikinti socialinės įmonės statusą.

3.2. Pareiškėja nagrinėjamu atveju netinkamai taikė teisės aktų nuostatas, t. y. jas aiškino labai formaliai, nevertino objektyvių aplinkybių, susijusių su Darbo inspekcijos nustatytu Bendrovės darbo teisės aktų pažeidimu. Atsižvelgiant į minėtą LVAT išaiškinimą pareiškėja, veikdama įstaigos vardu, turėjo diskrecijos teisę spręsti, ar Darbo inspekcijos nustatytas Bendrovės teisės aktų pažeidimas yra pakankamas pagrindas panaikinti socialinės įmonės statusą, be kita ko, atsižvelgiant ir į VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą proporcingumo principą, reiškiantį, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus. Be to, pareiškėja, net ir gavusi Komisijos rekomendaciją, turėjo diskrecijos teisę priimti sprendimą panaikinti arba palikti Bendrovei suteiktą socialinės įmonės statusą.

3.3. Pareiškėja, panaikindama UAB „Auto Idea“ socialinės įmonės statusą už Darbo inspekcijos nustatytą pažeidimą, už kurį buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas ir surašytas administracinis nurodymas 40 Eur baudai, kuris šiuo atveju traktuotinas kaip mažareikšmis, nesivadovavo VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintu proporcingumo principu ir pažeidė pagrindines procedūras, įtvirtintas Aprašo IV skyriuje, priėmė Įsakymą dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo, kuris prieštarauja Vyriausybės programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo 2016 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. XIII-82 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“ (toliau – Vyriausybės programa), nustatytiems prioritetams, Ministerijos strateginio veiklos plano nuostatoms, susijusioms su neįgaliųjų asmenų integravimusi į darbo rinką bei tuo diskreditavo valstybės tarnybos institutą, sukėlė visuomenės nepasitikėjimą Užimtumo tarnyba, jos vadovu ir Užimtumo tarnyboje dirbančių darbuotojais bei jų profesionalumu.

3.4. Pareiškėjos kaltė nagrinėjamoje situacijoje kvalifikuotina kaip neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo, nes pareiškėja, būdama įstaigos vadove, turėjo gerai išmanyti teisės aktus, taip pat VAĮ nuostatas, turėdama pareigą imtis aktyvių veiksmų vertinant priimamo sprendimo proporcingumą, turėjo ir privalėjo numatyti, kad tarnybinių pareigų netinkamas atlikimas, pasireiškęs, viešojo administravimo nuostatas ir socialinių įstaigų statuso suteikimo tvarką reglamentuojančių teisės aktų nuostatų netinkamu taikymu, kelia grėsmę Vyriausybės programos keliamiems prioritetams, nenumatė, kad dėl Įsakymo dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo priėmimo gali kilti neigiami padariniai, nors pagal veiklos aplinkybes ir savo dalykines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Įsakymas dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo užkirto kelią Bendrovei gauti valstybės teikiamą paramą socialinėms įmonėms, dėl ko sumažėjo Bendrovės darbuotojų skaičius.

3.5. Įvertinus nustatytų aplinkybių visumą, pareiškėjos padarytą pažeidimą, jo neigiamą poveikį visuomenei, ypač socialiai pažeidžiamai jos grupei, kuri neteko darbo, atsižvelgiant į visuomenės teisėtus lūkesčius dėl valstybės tarnautojų elgesio ir veiklos teisėtumo, skaidrumo valstybės tarnyboje principų užtikrinimo ir atsižvelgus į pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėja priėmė Įsakymą dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo, ir nors materialinė žala nepadaryta, tačiau padaryta žala pasitikėjimui valstybės institucijomis, valstybės tarnautojais ir valstybės tarnyba.

3.6. Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjamos administracinės bylos (pvz.: Nr. el-841-596/2019), kuriose buvo patvirtintos taikos sutartys pripažįstant, kad ginčijami Užimtumo tarnybos direktorės priimti įsakymai dėl įmonių socialinio statuso panaikinimo buvo pripažinti negaliojančiais.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 24 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

5. Vertindamas pareiškėjos argumentus, jog Išvada ir Įsakymas yra neteisėti, kadangi jos veiksmuose (neveikime) nėra būtinų tarnybinio nusižengimo sudėties elementų, o Įsakyme nurodyti VTĮ 16 straipsnio 1 dalies 1, 3 ir 4 punktų, VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto, Užimtumo tarnybos nuostatų 17.1, 17.2 ir 17.11. papunkčių pažeidimai yra nuorodos į bendro pobūdžio valstybės tarnautojo pareigas, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tiek Išvadoje, tiek Įsakyme nurodyta, jog tarnybinė nuobauda – pastaba, pareiškėjai, kaip Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorei, buvo paskirta dėl to, kad ji padarė tarnybinį nusižengimą, priimdama Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2018 m. rugpjūčio 9 d.

įsakymą Nr. V-375 „Dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo UAB „Auto Idea“ ir valstybės pagalbos mokėjimo nutraukimo“, kuriuo neteisėtai panaikino socialinės įmonės statusą UAB „Auto Idea“. Tiek Išvadoje, tiek Įsakyme nurodyta, kad tokiais neteisėtais veiksmais ji pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1, 3–4 punktus, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Socialinės įmonės statuso suteikimo juridiniams asmenims tvarkos aprašo, pavirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. rugsėjo 29 d.

įsakymu Nr. A1-225 „Dėl teisės aktų, būtinų Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymui įgyvendinti, patvirtinimo“ IV skyriaus nuostatas, Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų, patvirtintų 2006 m. lapkričio 13 d. Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. Al -306 „Dėl Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. gegužės 9 d.

įsakymo Nr. A1-202 redakcija) 17.1, 17.2 ir 17.11 papunkčius, Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus pareigybės aprašymo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. Al-535 „Dėl Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus pareigybės aprašymo patvirtinimo“ 7.2–7.5 papunkčius. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė kaip nepagrįstus minėtus pareiškėjos argumentus, kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjos veika kvalifikuota konkretizuojant ir aiškiai nurodant ne tik bendrąsias, bet ir specialiąsias teisės aktų normas.

6. Teismas nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad Aprašo IV skyriuje numatytos tik procedūrinės nuostatos, susijusios su socialinės įmonės statuso panaikinimo terminais ar įforminimo tvarka. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad Aprašo 21 punkte numatyta, jog socialinės įmonės statusas juridiniams asmenims, turintiems šį statusą, gali būti panaikinamas esant bent vienam SĮĮ 11 straipsnio 1 dalyje nurodytam pagrindui; Aprašo 28 punkte numatyta, kad Komisija motyvuotą rekomendaciją panaikinti socialinės įmonės statusą ar jo nepanaikinti turi priimti per 5 darbo dienas nuo pranešimo apie atsiradusį pagrindą naikinti socialinės įmonės statusą gavimo dienos. Užimtumo tarnyba sprendimą panaikinti socialinės įmonės statusą ar jo nepanaikinti priima ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo komisijos motyvuotos rekomendacijos pateikimo dienos. Sprendimas įforminamas Užimtumo tarnybos direktoriaus įsakymu. Įvertinęs minėtas Aprašo normas, teismas darė išvadą, kad jose yra numatyta konkreti Užimtumo tarnybos direktoriaus diskrecijos teisė kiekvienu konkrečiu atveju ištirti visas aplinkybes, jas įvertinti ir tik jas ištyrus bei įvertinus spręsti dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo.

7. Dėl pareiškėjos argumentų, kad ji, veikdama pagal tiesiogiai teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus, neturėjo pagrindo nesivadovauti Komisijos pateikta rekomendacija, teismas nurodė, kad Aprašo 27 punkto nuostata aiškiai reglamentuoja, jog Komisija pateikdama rekomendaciją tik pataria Užimtumo tarnybos direktoriui dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo ar jo nenaikinimo, tačiau remiantis SĮĮ 26 straipsnio 2 punktu, Aprašo 28 punktu sprendimą dėl socialinės įmonės statuso suteikimo ar panaikinimo juridiniams asmenims, nustačiusios ir įvertinusios padarytą pažeidimą bei jo aplinkybes, priima socialinės įmonės statusą suteikiančios Vyriausybės įgaliotos institucijos, t. y. nagrinėjamu atveju Užimtumo tarnyba, o vadovaujantis Užimtumo tarnybos direktoriaus pareigybės aprašymo 7.2–7.5 papunkčiais – Užimtumo tarnybos direktorius. Tai patvirtino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. liepos 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3315-525/2019.

8. Vertindamas pareiškėjos argumentus, kad tarp SĮĮ 11 straipsnio 1 dalies nuostatų ir Aprašo 21 punkto nuostatų yra susidariusi kolizija, o visi neaiškumai ar teisinio reguliavimo spragos negali būti aiškinami tarnybinėn atsakomybėn traukiamo pareigūno nenaudai, teismas pažymėjo, kad LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3315-525/2019 pasisakė, jog SĮĮ 11 straipsnio 1 dalyje reglamentuojami socialinės įmonės statuso netekimo pagrindai detalizuojami Aprašo 21 punkte nurodant, jog socialinės įmonės statusas juridiniams asmenims, turintiems šį statusą, gali būti panaikinamas esant bent vienam SĮĮ 11 straipsnio 1 dalyje nurodytam pagrindui. LVAT teisėjų kolegija vertino, kad tokiu teisiniu reglamentavimu akivaizdžiai siekiama, kad vyktų ne formali socialinės įmonės statuso panaikinimo juridiniam asmeniui procedūra, o reali ir efektyvi administracinė procedūra, kurios metu būtų įvertintos visos socialinės įmonės statuso panaikinimui svarbios aplinkybės. Teismas vertino, kad pareiškėja, gavusi Komisijos rekomendaciją panaikinti socialinės įmonės statusą, turėjo diskrecijos teisę priimti sprendimą panaikinti arba palikti suteiktą socialinės įmonės statusą Bendrovei, kadangi Aprašo 21 punkto nuostata neabejotinai suteikia diskrecijos teisę spręsti dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo net ir esant nustatytam SĮĮ 11 straipsnio 1 dalies pagrindui ir atsižvelgiant į viešojo administravimo principus, analizuojamos situacijos individualumą, įvertinant pažeidimo pobūdį ir pasekmes. Atsižvelgdamas į tai, teismas argumentą dėl teisės aktų kolizijos atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas taip pat atmetė pareiškėjos argumentus, kad teismų praktika SĮĮ 11 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo aiškinime yra nenuosekli. Šiuo apsektu teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-171-189/2018 ir šioje administracinėje byloje nustatytos faktinės bylos aplinkybės skiriasi, kadangi administracinėje byloje Nr. I-171-189/2018 buvo ginčijamas įsakymas dėl įmonės socialinio statuso panaikinimo, kuris buvo priimtas vadovaujantis dviem socialinės įmonės statuso netekimo pagrindais, t. y. Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktų pagrindais. Išanalizavęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-171-189/2018 teismas priėjo prie išvados, kad priešingai nei teigia pareiškėja, teismų praktika aiškinant SĮĮ 11 straipsnio 1 dalies nuostatas nebuvo skirtinga. Teismas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-2774-535/2019 buvo priimtas po Įsakymo dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo priėmimo (2018 m. rugpjūčio 9 d.), todėl nagrinėjamojoje byloje priimdama Įsakymą dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo pareiškėja negalėjo vadovautis minėtame teismo sprendime pateiktu teisės normų aiškinimu.

10. Teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad ji, siekdama nustatyti, kaip turėtų būti taikoma SĮĮ nuostata, prieš priimdama Įsakymą dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo, kreipėsi ne tik į Komisiją, bet ir į Ministeriją su prašymu, kad ši pateiktų išaiškinimą dėl nuostatų, reglamentuojančių socialinės įmonės statuso panaikinimą, aiškinimo ir taikymo. Teismas nustatė, kad pareiškėja į Ministeriją su prašymu kreipėsi tik 2018 m. gruodžio 4 d. raštu, t. y. jau po Įsakymo dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo priėmimo.

11. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja priimdama Įsakymą dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo rėmėsi vien tik Komisijos išvada, kurioje buvo konstatuota, jog Bendrovė pažeidė SĮĮ 11 straipsnio 1 dalies 5 punktą, tačiau nevertino įmonės padaryto pažeidimo pobūdžio, neindividualizavo situacijos, o tik priėmė formalų sprendimą, tokiais savo veiksmais netinkamai pritaikydama teisės aktų nuostatas.

12. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėja, neįvertindama ir nenustatydama, kokia DK norma buvo pažeista, ar VDI nustatytas pažeidimas pagal savo pobūdį ir pasekmes sudaro pakankamą pagrindą panaikinti socialinės įmonės statusą ir tik vadovaudamasi Komisijos rekomendacija, priimdama Įsakymą dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo, tokiais savo neteisėtais veiksmais pažeidė VTĮ 16 straipsnio 1 dalies 1, 3–4 punktus, VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Aprašo IV skyriaus nuostatas, Užimtumo tarnybos nuostatų 17.1, 17.2 ir 17.11 papunkčius, Užimtumo tarnybos pareigybės aprašymo 7.2–7.5 papunkčius. Pareiškėja, priimdama neteisėtą ir nepagrįstą Įsakymą dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo, savo veiksmais sumenkino Užimtumo tarnybos (valstybinės institucijos) autoritetą, pasitikėjimą valstybės institucijomis, valstybės tarnautojais ir valstybės tarnyba, tokiais veiksmais buvo pažeistas visuomenės teisėtų lūkesčių principas. Tarp aukščiau nurodytų pareiškėjos veiksmų ir atsiradusių padarinių egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys – jeigu pareiškėja nebūtų formaliai taikiusi nurodytų teisės aktų nuostatų, nebūtų priimtas neteisėtas Įsakymas dėl įmonės socialinio statuso panaikinimo, Bendrovė nebūtų praradusi socialinės įmonės statuso ir jai nebūtų nutrauktas valstybės pagalbos mokėjimas, ko pasėkoje nebūtų sumažėjęs tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų skaičius, kas akivaizdžiai prieštarauja Vyriausybės programoje nustatytiems Ministerijos prioritetams, Strateginio veiklos plano nuostatoms, susijusioms su neįgaliųjų asmenų integravimusi į darbo rinką.

13. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjos neteisėtų veiksmų atlikimą (objektyviąją pusę) patvirtina ir tai, kad jos, kaip Užimtumo tarnybos direktorės, priimtas Įsakymas dėl įmonės socialinio statuso panaikinimo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-4385-1047/2018 buvo panaikintas, o minėtas sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3315-525/2019 buvo paliktas nepakeistas, be kita ko, konstatavus ne tai, kad jos priimtas Įsakymas dėl įmonės socialinio statuso panaikinimo yra neteisėtas dėl netinkamo teisės normų pritaikymo netinkamai aiškinant jos turinį, o nustačius, kad Įsakymas dėl įmonės socialinio statuso panaikinimo yra visiškai formalus, kadangi priimtas neanalizuojant individualios situacijos bei nevertinant Bendrovės padaryto pažeidimo pobūdžio.

14. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis ir vadovaudamasis teisingumo bei protingumo principais, suformuota LVAT praktika, padarė išvadą, kad pareiškėjai ginčijamu Įsakymu paskirta tarnybinė nuobauda yra proporcinga padarytam nusižengimui bei atitinka tarnybinės nuobaudos skyrimo tikslus. Pareiškėja, priimdama Įsakymą dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo, pažeidė aukščiau nurodytas teisės aktų nuostatas (neteisėti veiksmai – objektyvioji pusė), veikdama neatsargiai (kaltė – subjektyvioji pusė) padarė tarnybinį pažeidimą, todėl Įsakymas dėl tarnybinės nuobaudos pripažintinas teisėtu ir pagrįstu, kurį naikinti skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

III. 15. Pareiškėja L. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jos skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde nurodoma:

15.1. Teismas priėjo prie nepagrįstos išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos veika kvalifikuota konkretizuojant ir aiškiai nurodant ne tik bendrąsias, bet ir specialiąsias teisės aktų normas. Teismas pirmenybę teikė ne specialiųjų teisės aktų normų turiniui, bet jų formai. Teismas apsiribojo konstatavimu, kad Įsakyme dėl tarnybinės nuobaudos buvo pateiktos nuorodos ne tik į bendrąsias, bet ir specialiąsias teisės aktų normas. VTĮ 16 straipsnio 1 dalies 1, 3–4 punktai, Užimtumo tarnybos nuostatų 17.1, 17.2 ir 17.11 papunkčiai ir pareigybės aprašymo 7.2–7.5 papunkčiai yra nukreipiamojo pobūdžio ir savo esme yra panašios, atkartoja tą patį turinį.

15.2. Nagrinėjamu atveju panaikinant socialinės įmonės statusą UAB „Auto Idea“ buvo laikomasi visų Aprašo IV skyriuje numatytų procedūrų. Siekiant objektyvaus tyrimo buvo kreipiamasi į UAB „Auto Idea“ dėl motyvuoto paaiškinimo pateikimo, nors Aprašo IV skyriaus nuostatos nenumato pareigos kreiptis į socialinę įmonę dėl motyvuoto paaiškinimo pateikimo, kai svarstomas klausimas panaikinti socialinės įmonės statusą SĮĮ 11 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytu pagrindu. Minėtos aplinkybės nevertino nei tarnybinį nusižengimą tyrusi komisija, nei teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą.

15.3. Pareiškėjai skirta nuobauda už neegzistuojančios tvarkos pažeidimą, nes aiški ir efektyvi socialinės įmonės statuso panaikinimo procedūra, kuria vadovaujantis ji būtų galėjusi vertinti socialinės įmonės padaryto pažeidimo mastą ir pobūdį, Aprašo IV skyriaus nuostatose nenustatyta. Ministerija Išvadoje dėl tarnybinio tyrimo nenurodė, kokių konkrečių priemonių nesiėmė pareiškėja ir kokių konkrečių veiksmų ji turėjo imtis, kad sprendimas dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo UAB „Auto Idea“ nebūtų teismo panaikintas.

15.4. Pareiškėjai tarnybinė nuobauda paskirta ne už pareigų neatlikimą ar netinkamą jų atlikimą, bet už diskrecijos teisės neįgyvendinimą, neva pareiškėja nevertino, ar Darbo inspekcijos nustatytas pažeidimas pagal savo pobūdį ir pasekmes sudaro pakankamą pagrindą panaikinti socialinės įmonės statusą. Aprašo IV skyriaus nuostatos nenumato Užimtumo tarnybos vadovei imperatyviai nustatytos aiškios pareigos gavus Komisijos rekomendaciją papildomai ištirti socialinės įmonės statuso panaikinimo aplinkybes, įvertinti Darbo inspekcijos nustatyto pažeidimo mastą ir pobūdį bei nustatyti, ar pažeidimo sukeltos pasekmės sudaro pakankamą pagrindą panaikinti socialinės įmonės statusą. Taigi nepagrįsta teismo išvada, kad Aprašo IV skyriaus nuostatuose yra numatyta konkreti Užimtumo tarnybos direktoriaus diskrecijos teisė kiekvienu konkrečiu atveju ištirti visas aplinkybes, jas įvertinti ir tik jas ištyrus bei įvertinus spręsti dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo. Net ir pripažinus, kad Aprašo 21 punkte nurodyti žodžiai „gali būti“ suteikia diskrecijos teisę, tačiau nagrinėjamu atveju negalima sutikti, kad Aprašo nuostatuose diskrecijos teisė yra konkreti.

15.5. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėja, formaliai taikydama SĮĮ normas, veikė nepakankamai apdairiai, atidžiai ir rūpestingai, ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą Įsakymą dėl įmonės socialinio statuso panaikinimo, todėl jos veiksmuose yra kaltė. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad klausimai, susiję su socialinių įmonių administravimu, buvo sudėtingi net profesionaliems teisininkams (Apraše nėra nustatyta aiški ir efektyvi socialinės įmonės statuso panaikinimo procedūra, teismų praktikos socialinės įmonės statuso panaikinimo srityje taikant SĮĮ 11 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytą pagrindą nėra). Pareiškėja, kaip Užimtumo tarnybos vadovė, nagrinėjamoje situacijoje ėmėsi visų įmanomų veiksmų, siekdama tinkamai atlikti socialinės įmonės statuso panaikinimo UAB „Auto Idea“ procedūras (paprašyta rekomendacijos iš Komisijos, pačios Bendrovės buvo paprašyta pateikti paaiškinimą, nors Aprašas to ir neįpareigoja). Pareiškėja negalėjo žinoti, kad teismas bylos aplinkybes įvertins kitaip ir panaikins jos priimtą įsakymą dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo. Nežinojimas to, ko tokioje situacijoje nebuvo įmanoma žinoti pakankamai apdairiam ir normaliai rūpestingam asmeniui, negali būti vertinama kaip asmens kaltė. Byloje taip pat nėra įrodymų dėl pareiškėjos nesąžiningų veiksmų ar piktnaudžiavimo savo teise.

15.6. Pareiškėja kritiškai vertina teismo sprendime pateiktus argumentus, kad jeigu ji nebūtų formaliai taikiusi teisės aktų nuostatų, nebūtų priimtas neteisėtas Įsakymas dėl įmonės socialinio statuso panaikinimo, Bendrovė nebūtų praradusi socialinės įmonės statuso ir jai nebūtų nutrauktas valstybės pagalbos mokėjimas, ko pasėkoje nebūtų sumažėjęs tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų skaičius, kas akivaizdžiai prieštarauja Vyriausybės programoje nustatytiems Ministerijos prioritetams, Strateginio veiklos plano nuostatoms, susijusioms su neįgaliųjų asmenų integravimusi į darbo rinką. Pranešime dėl tarnybinio nusižengimo pareiškėjai minėtų teisės aktų pažeidimai nebuvo nurodyti, todėl pareiškėja negalėjo pateikti paaiškinimų dėl šių teisės aktų nuostatų. Pareiškėjai nebuvo pateiktas naujas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą, kuriame būtų nurodyta, kad ji kaltinama padariusi veikas, prieštaraujančias Vyriausybės programoje nustatytiems Ministerijos prioritetams, Strateginio veiklos plano nuostatoms, susijusioms su neįgaliųjų asmenų integravimusi į darbo rinką. Nepaisant to, minėtų teisės aktų pažeidimai buvo pateikti Ministerijos Išvadoje, kas teismų praktikoje pripažįstama esminiu procedūriniu pažeidimu. Teismas minėtų aplinkybių nevertino kaip procedūrinio pažeidimo, priešingai, minėtais argumentais papildė sprendimo konstatuojamąją dalį, todėl teismo sprendimas yra naikintinas.

16. Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma:

16.1. Teismas išnagrinėjo Įsakyme nurodytas teisės aktų nuostatas ir priėjo prie pagrįstos išvados, kad Įsakyme buvo pateiktos nuorodos ne tik į bendrąsias, bet ir specialiąsias teisės aktų normas. Tai, jog Įsakyme nurodytas Aprašo IV skyrius, kuris susijęs su socialinių įmonių statuso panaikinimu, negali būti vertinama kaip esminis procedūrinis pažeidimas. Pareiškėjai įteiktame pranešime (2019 m. rugpjūčio 5 d. raštas Nr. (2.42-44)SD-3897)) buvo nurodyta, kokio nusižengimo padarymu ji yra įtariama, nurodyti konkretūs veiksmai, kuriais pasireiškė nusižengimas. Išvada buvo surašyta ir Įsakymu tarnybinė nuobauda paskirta už tą tarnybinį nusižengimą, apie kurio padarymą nustatyta tvarka buvo pareiškėjai pranešta, todėl tarnybinio nusižengimo, kuriuo ji buvo įtariama pranešime, ribos nebuvo išplėstos.

16.2. Nei pranešime, nei Įsakyme nėra nurodyta, kad pareiškėja pažeidė Vyriausybės programoje nustatytus Ministerijos prioritetus, Strateginio veiklos plano nuostatas, susijusius su neįgaliųjų asmenų integravimusi į darbo rinką. Išvadoje Vyriausybės prioritetai paminėti kvalifikuojant pareiškėjos kaltę ir apibrėžiant neigiamus padarinius. Teismo sprendime paminėti teisės aktai sietini su neigiamomis pasekmėmis, todėl pareiškėjai neturėjo būti pateiktas naujas pranešimas, kuriame būtų nurodyta, kad ji galimai padariusi veikas, prieštaraujančias Vyriausybės programoje nustatytiems Ministerijos prioritetams, Strateginio veiklos plano nuostatoms, susijusioms su neįgaliųjų asmenų integravimusi į darbo rinką.

16.3. Pareiškėja nepagrįstai teigė, kad jai buvo paskirta nuobauda už neegzistuojančios tvarkos pažeidimą, nes aiški ir efektyvi socialinės įmonės statuso panaikinimo procedūra Aprašo IV skyriuje nenustatyta. Šiuos teiginius paneigia teismo sprendime išanalizuotos Aprašo IV skyriaus 21 ir 28 punktų nuostatos ir padaryta išvada, kad jose numatyta konkreti Užimtumo tarnybos direktoriaus diskrecijos teisė kiekvienu konkrečiu atveju ištirti visas aplinkybes, jas įvertinti ir tik jas ištyrus bei įvertinus spręsti dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo.

16.4. Pareiškėja teisės aktų nuostatas turi taikyti sistemiškai, t. y. Aprašo IV skyriaus nuostatas taikyti kartu su VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintu proporcingumo principu. Pareiškėja, veikdama įstaigos vardu, turėjo diskrecijos teisę spręsti, ar Darbo inspekcijos nustatytas UAB „Auto Idea“ teisės aktų pažeidimas yra pakankamas pagrindas panaikinti socialinės įmonės statusą, be kita ko, atsižvelgiant ir į VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą proporcingumo principą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2019 m. rugsėjo 27 d. įsakymo P-479 „Dėl L. V. tarnybinio nusižengimo“ pagrįstumo ir teisėtumo. Šiuo įsakymu atsakovas pripažino, kad Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorė L. V. padarė tarnybinį nusižengimą, priimdama Lietuvos darbo biržos direktoriaus 2018 m. rugpjūčio 9 d. įsakymą Nr. V-375 „Dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo UAB „Auto Idea“ ir valstybės pagalbos mokėjimo nutraukimo“ ir skyrė jai tarnybinę nuobaudą – pastabą.

18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes priėjo prie išvados, kad pareiškėja priimdama Įsakymą dėl įmonės socialinio statuso panaikinimo, vadovaujantis aiškiu teisiniu reglamentavimu turėjo diskrecijos teisę spręsti, ar UAB „Auto Idea“ padarytas administracinis pažeidimas yra pakankamas pagrindas panaikinti minėtai įmonei socialinės įmonės statusą, tačiau elgėsi neatsargiai, t. y. formaliai taikydama Socialinių įmonių įstatymo normas, veikė nepakankamai apdairiai, atidžiai ir rūpestingai, ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą Įsakymą dėl įmonės socialinio statuso panaikinimo, todėl jos veiksmuose yra kaltė.

19. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėja padavė apeliacinį skundą, jį iš esmės grindžia tuo, kad teismas netinkamai įvertino jos skunde nurodytas bylos aplinkybes ir padarė nepagrįstas išvadas dėl jai paskirtos nuobaudos pagrįstumo.

20. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėjo prie nepagrįstos išvados, kad pareiškėjos veika kvalifikuota konkretizuojant ir aiškiai nurodant ne tik bendrąsias, bet ir specialiąsias teisės aktų normas, pirmenybę teikdamas ne jų turiniui, bet jų formai. Akcentuoja, kad atsakovo įsakyme dėl tarnybinės nuobaudos cituojamose teisės normose įtvirtintos bendro pobūdžio pareigos, kurių ji, kaip Užimtumo tarnybos vadovė, turi laikytis, vykdydama jai pavestas funkcijas, tačiau jose nėra pateikta aiškių taisyklių ir kriterijų, kuriais vadovė turėtų vadovautis priimdama su rizika susijusius sprendimus.

22. Atsakydama į šiuos pareiškėjos argumentus, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pareiškėjos ginčijamame Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakyme yra nurodytos tiek bendrojo, tiek specialiojo pobūdžio teisės normos, kurias pažeidusi pripažinta pareiškėja. Įsakyme skirti pareiškėjai nuobaudą atsakovas, be kita ko remiasi ir Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos 2019 m. rugsėjo 20 d. išvada Nr. D5-388, kuri, kaip teisingai pripažino pirmosios instancijos teismas sprendime, yra individualaus administracinio akto (šiuo atveju atsakovo įsakymo) sudedamoji dalis. Neginčytina, kad VTĮ 16 straipsnio 1 dalies 1, 3–4 punktai, kuriuose įtvirtintos valstybės tarnautojų pareigos, VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 3 punktas, kuriame įtvirtinta viešojo administravimo subjektų pareiga laikytis proporcingumo principo, yra bendro pobūdžio teisės normos, kurių privalo laikytis visi be išimties valstybės tarnautojai. Tačiau Užimtumo tarnybos, kurioje dirba ir kuriai vadovauja pareiškėja, nuostatų 17.1, 17.2 ir 17.11 papunkčiuose, Užimtumo tarnybos direktoriaus pareigybės aprašymo 7.2-7.5 papunkčiuose įtvirtintos nuostatos, kuriose nustatytos konkrečios pareiškėjos, kaip Užimtumo tarnybos direktorės funkcijos, kompetencija ir pareigos, o nagrinėjamoje situacijoje taip pat ir Socialinės įmonės statuso suteikimo juridiniams asmenims tvarkos aprašo 21, 28 punktų (esančių IV skyriuje „Socialinės įmonės status panaikinimas“) nuostatos laikytinos specialiųjų teisės aktų normomis. Pareiškėja, kaip viešojo administravimo subjekto (Užimtumo tarnybos) vadovė yra atsakinga už jos kompetencijai skirtų priimti administracinių aktų pagrįstumą ir teisėtumą.

23. Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos išvadoje nuosekliai ir išsamiai aprašytos visos aplinkybės ir išdėstytos teisės normų nuostatos, kurių pažeidimu kaltinama pareiškėja. Bylos duomenimis nustatyta, kad tarnybinė nuobauda – pastaba – L. V., Užimtumo tarnybos direktorei, paskirta už tai, kad ji priėmė Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2018 m. rugpjūčio 9 d. įsakymą Nr. V-375, kuriuo neteisėtai panaikino socialinės įmonės statusą UAB „Auto Idea“.

24. Faktinė aplinkybė, kad Užimtumo tarnyba, vykdydama Socialinių įmonių įstatymo 26 straipsniu jai pavestas funkcijas įgyvendina SĮĮ, taiko jo bei jį lydinčių teisės aktų nuostatas, t. y. atlieka viešąjį administravimą, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-3315-525/2019. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas taip pat išaiškino, kad SĮĮ 11 straipsnio 1 dalyje reglamentuojami socialinės įmonės statuso netekimo pagrindai detalizuojami Aprašo 21 punkte nurodant, jog socialinės įmonės statusas juridiniams asmenims, turintiems šį statusą gali būti panaikinamas esant bent vienam Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodytam pagrindui. Tokiu teisiniu reglamentavimu akivaizdžiai siekiama, kad vyktų ne formali socialinės įmonės status panaikinimo juridiniam asmeniui procedūra, o reali ir efektyvi administracinė procedūra, kurios metu būtų įvertintos visos socialinės įmonės statuso panaikinimui svarbios aplinkybės. Aprašo 21 punkto nuostata Užimtumo tarnybai neabejotinai suteikia diskrecijos teisę spręsti dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo, net ir esant nustatytam SĮĮ 11 straipsnio 1 dalies pagrindui, atsižvelgiant į viešojo administravimo principus, analizuojamos situacijos individualumą, įvertinant pažeidimo pobūdį, pasekmes. Užimtumo tarnybos argumentą dėl teisės aktų kolizijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė kaip nepagrįstą.

25. Pareiškėjos įsakymu UAB „Auto Idea” socialinės įmonės statusas buvo panaikintas tuo pagrindu, kad bendrovė kitaip pažeidė jos veiklą reglamentuojančius teisės aktus, t. y. nesilaikė Darbo kodekso reikalavimų dėl darbo pagal nustatytą grafiką. Šiuo aspektu minėtoje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad nei Užimtumo tarnybos Socialinių įmonių reikalų komisijos posėdžio 2018 m. rugpjūčio 2 d. protokolo išraše, nei pareiškėjos įsakyme nėra nurodyta kokią konkrečiai DK normą pažeidė bendrovė, ar padarytas pažeidimas pagal savo pobūdį ir pasekmes sudarė pakankamą pagrindą panaikinti UAB „Auto Idea” socialinės įmonės statusą.

26. Visos šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, suponuoja išvadą, kad pareiškėja netinkamai vykdė jai (kaip Užimtumo tarnybos direktorei) Užimtumo tarnybos nuostatų 17.1, 17.2, 17.11 papunkčiuose ir Užimtumo tarnybos direktoriaus pareigybės aprašymo 7.2-7.5 papunkčiuose suteiktus įgaliojimus (nustatytus reikalavimus). Tai, kad Užimtumo tarnybos direktorė, gavusi Socialinių įmonių reikalų komisijos rekomendaciją, kuri jai nėra privaloma, priimdama įsakymą panaikinti UAB „Auto Idea“ socialinės įmonės statusą, turėjo tinkamai įvertinti visas socialinės įmonės statuso panaikinimui svarbias aplinkybes ir išsamiai jį argumentuoti, iš esmės jau konstatuota anksčiau minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos įsakymas (kuris teismo buvo panaikintas) buvo priimtas vadovaujantis ir SIĮ 11 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta alternatyva „arba kitaip pažeidė jos veiklą reglamentuojančius teisės aktus“, nekyla abejonių, jog priimamas Užimtumo tarnybos sprendimas panaikinti bendrovei socialinės įmonės statusą turėjo būti ne tik tinkamai argumentuotas, išanalizavus ir įvertinus visas esmines aplinkybes, susijusias su bendrovės veiklą reglamentuojančiais teisės aktais ir jų pažeidimu, bet ir priimtas laikantis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto įtvirtinto proporcingumo principo (t. y. nustatyta, ar bendrovės pažeidimas yra tokio pobūdžio, masto, sunkumo ir sukėlęs tokias pasekmes, kuris sudaro pakankamą pagrindą panaikinti jai socialinės įmonės statusą). Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja formaliai taikydama Socialinių įmonių įstatymo normas, veikė nepakankamai apdairiai, atidžiai ir rūpestingai, ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą Įsakymą dėl bendrovės socialinio statuso panaikinimo, todėl jos veiksmuose yra kaltė, visiškai pagrįsta.

27. Atsakydama į pareiškėjos argumentus, kad pranešime jai nebuvo pateiktas kaltinimas ar įteiktas naujas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą, kuriame būtų nurodyta, kad ji kaltinama padariusi veikas, prieštaraujančias Vyriausybės programoje nustatytiems Ministerijos prioritetams, Strateginio veiklos plano nuostatoms, susijusioms su neįgaliųjų asmenų integravimusi į darbo rinką, teisėjų kolegija pažymi, jog teismo sprendime tokie kaltinimai pareiškėjai ir nekeliami. Sprendime paminėti aktai: Vyriausybės programoje nustatyti Ministerijos prioritetai, Strateginio veiklos plano nuostatos, susijusios su neįgaliųjų asmenų integravimusi į darbo rinką, siejami tik su kilusiomis pasekmėmis, bet nėra kaltinimo išplėtimas pareiškėjai.

28. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, nenustatė. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei pateiktu šių aplinkybių teisiniu vertinimu, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, į kuriuos pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą atsakė pakankamai išsamiai ir padarė pagrįstas išvadas, teisėjų kolegija nepasisakys.

29. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjos skundas atmetamas. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismas vadovaudamasis laisvo įrodymų vertinimo principu, įtvirtintu ABTĮ 56 straipsnyje, įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, todėl jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Nors proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d., 56 str. 4 d.), vertinti įrodymus – teismo prerogatyva. Būtent teismui yra suteikiami įgaliojimai įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

30. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, todėl teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos L. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė