2017-03-14 Nr. AB-6009-3-62-3-01251-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-483-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01251-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. liepos 7 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, jog laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės mėn. iki 2014 m. spalio mėn. atliko laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namų 3 lokalinio sektoriaus 11 būrio 1 miegamajame, neužtikrinant teisės aktuose nustatytos vienam asmeniui turinčios tekti gyvenamojo ploto normos. Šios gyvenamosios patalpos plotas buvo apie 40 kv. m, joje gyveno 18 nuteistųjų, be to, patalpa buvo užstatyta baldais, todėl vienam asmeniui teko 2,1 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjas teigė, kad dėl ploto trūkumo negalėjo laisvai judėti, jautėsi kankinamas.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad bendrabučio Nr. 2, kuriame buvo 3 lokalinis sektorius, būklė labai bloga, durys ir grindys susidėvėjusios. Durys nesandarios, minėtam bendrabučiui reikalingas kapitalinis remontas, tai buvo pripažinta administracinėje byloje Nr. I-2621-402/2015. Toje byloje konstatuotas vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos pažeidimas, todėl abejotina atsakovo nagrinėjamoje byloje pateiktais duomenimis apie užtikrintą pareiškėjui gyvenamąjį plotą. Pareiškėjas tvirtino, kad 11 būrio 1 miegamasis buvo vėdinamas natūraliai per langus, bet trūko ventiliacijos, todėl vasarą jame buvo labai karšta, pareiškėjas eidavo miegoti suprakaitavęs. 11 būryje nebuvo pažymėta rūkymo vieta, todėl, nakčiai užrakinus duris į lauką, dauguma nuteistųjų rūkė miegamajame ir prausyklose.

Pats pareiškėjas buvo rūkantysis. Nusiprausti po šiltu dušu buvo leidžiama vieną kartą per savaitę. Prausyklose 100 žmonių teko 10 praustuvių. Prausyklose buvo prirūkyta, lubos pasidengusios grybeliu, joje buvo plaunami švirkštai, stovėjo stiklainis su švirkštams plauti skirtu skysčiu. Prie sporto salės nebuvo įrengtas dušas, tualetas, persirengimo kambarys. 11 būryje įrengta virtuvėlė, tačiau joje nebuvo šilto vandens, todėl nebuvo galimybės tinkamai išsiplauti indus. Pareiškėjas nurodė dėl gyvenamųjų sąlygų, perkėlimo į kitą būrį nesikreipęs į Alytaus PN administraciją ar Nuteistųjų skirstymo komisiją.

Pareiškėjas teigė 2014 m. rugsėjo mėn. kreipęsis į Alytaus PN administraciją dėl darbo suteikimo ir perkėlimo į kitą būrį, tačiau į šiuos prašymus nebuvo sureaguota. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas 2014 m. liepos 7 d. kreipėsi į Alytaus visuomenės sveikatos centrą, tačiau jo prašymas iš esmės nebuvo nagrinėtas. Gyvenimo sąlygas 11 būryje pareiškėjas laikė nežmoniškomis, kankinančiomis, žeminančiomis žmogaus orumą. Atlikdamas bausmę šiomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, orumo pažeminimą ir pan., t. y. patyrė neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad, ginčo laikotarpiu kalint Alytaus PN 3 lokalinio sektoriaus 11 būrio 1 miegamajame, pareiškėjui tekusi gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas buvo tik santykinis dydis, apskaičiuojamas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, tačiau neatspindėjo faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose keitėsi (dėl nuteistųjų rotacijos ir pan.), todėl likusiems nuteistiesiems teko santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą nenurodyta, ar vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas apskaičiuojamas įskaičiuojant baldų užimamą plotą, ar jo neįskaičiuojant.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė vieną kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. 11 būryje įrengtos 8 prausyklos, jose jokio stiklainio su „Analitu“ negalėjo būti, nes Alytaus PN vartoti narkotines medžiagas buvo draudžiama. Nuteistiesiems buvo draudžiama rūkyti gyvenamosiose bei bendro naudojimo patalpose, rūkymo vietos įrengtos lauke. Atsakovo teigimu, pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Alytaus PN administraciją nesikreipė. Pareiškėjas buvo kreipęsis dėl įdarbinimo, tačiau nuteistųjų įdarbinimas nebuvo priskirtas Alytaus PN kompetencijai, nuteistuosius įdarbino valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) „Mūsų amatai“, todėl, kilus ginčui dėl įdarbinimo, atsakovui atstovauti turėtų ne Alytaus PN.

Atsakovas pripažino, kad bendrabutis Nr. 2, kuriame buvo 3 lokalinis sektorius, buvo blogos būklės, tačiau jo pažeidimai daugiau išoriniai. Šio pastato rekonstrukcijai buvo išduotas leidimas, parengtas techninis projektas, apskaičiuota darbų sąmata, tačiau dėl neskiriamo finansavimo rekonstrukcijos darbai nebuvo atliekami. Atsakovas nurodė, kad Alytaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs visų Alytaus PN patalpų patikrinimą, jokių higienos normų pažeidimų nenustatė. Atsakovo nuomone, pareiškėjas neįrodė neteisėtų Alytaus PN pareigūnų veiksmų bei jam padarytos neturtinės žalos, todėl jo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo negalėjo būti patenkintas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo V. S. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas. Teismas taip pat nusprendė netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus ir Alytaus pataisos namų prašymų dėl išlaidų atlyginimo.

Teismas pažymėjo, kad patirtus nepatogumus (judėjimo galimybių suvaržymą, ventiliacijos, oro trūkumą) pareiškėjas siejo su gyvenamųjų patalpų ploto trūkumu (perpildymu), todėl jo nurodytos aplinkybės nevertintinos kaip atskiri žalos padarymo pagrindai, o laikytinos gyvenamųjų patalpų ploto reikalavimo pažeidimo dalimi. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), 11-1.1. punkte nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose negali būti mažesnis nei 3,1 kv. m.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 6 d. iki 2014 m. spalio 27 d. gyveno 3 lokalinio sektoriaus 11 būrio 1 miegamajame. Šio miegamojo gyvenamasis plotas buvo 45,77 kv. m, jame įrengta 16 miegamųjų vietų. 2014 m. gegužės 6 d., 2014 m. birželio 6 d., 2014 m. liepos 7 d., 2014 m. rugpjūčio 6 d., 2014 m. rugsėjo 6 d. ir 2014 m. spalio 6 d. 11 būrio 1 miegamajame buvo laikyta 13-14 asmenų, užtikrinant reglamentuotą vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto normą. Tačiau teismui nepateikti jokie duomenys apie 11 būrio 1 miegamajame buvusių asmenų skaičių kitomis vertinamojo laikotarpio dienomis, todėl šiomis dienomis vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas skaičiuotinas 11 būrio 1 miegamojo gyvenamąjį plotą padalinant iš joje įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus (45,77 kv. m / 16). Teismas konstatavo, kad minimali gyvenamojo ploto norma, pareiškėjui kalint 11 būrio 1 miegamajame, buvo pažeista laikotarpiais nuo 2014 m. gegužės 7 d. iki 2014 m. birželio 5 d., nuo 2014 m. birželio 7 d. iki 2014 m. liepos 6 d., nuo 2014 m. liepos 8 d. iki 2014 m. rugpjūčio 5 d., nuo 2014 m. rugpjūčio 7 d. iki 2014 m. rugsėjo 5 d., nuo 2014 m. rugsėjo 7 d. iki 2014 m. spalio 5 d. ir nuo 2014 m. spalio 7 d. iki 2014 m. spalio 27 d. Šiais laikotarpiais pareiškėjui teko 2,9 kv. m gyvenamojo ploto. Vidaus tvarkos taisyklių 11-1.1 punkto reikalavimų nesilaikymas patvirtino valstybės valdžios institucijos veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą, todėl nagrinėjamu atveju pripažintina, jog pareiškėjas Alytaus PN buvo kalintas pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Dėl rūkymo Alytaus PN teismas akcentavo, kad Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte buvo įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 14 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Teismo vertinimu, nors Alytaus PN nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pataisos namų bendrabučių gyvenamosiose bei bendrosiose patalpose iškabinti rūkymą draudžiantys ženklai, lauke įrengtos rūkymo vietos ir iškabintos nuorodos „Rūkymo vieta“, ši aplinkybė neturėjo esminės reikšmės nagrinėjamos bylos kontekste. Pabrėžtina, kad minėtomis teisės normomis siekiama užtikrinti nerūkančių asmenų teisę kvėpuoti tabako dūmais neužterštu oru. Pareiškėjas teismo posėdžio metu pripažino, kad buvo rūkantysis, į atsakovą dėl kitų nuteistųjų asmenų rūkymo gyvenamosiose bei prausyklų patalpose nesikreipė, taip pat nenurodė, kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjo, kaip rūkančio asmens, teisės, o tuo pačiu ir ankščiau nurodytų teisės aktų nuostatos, šiuo atveju nebuvo pažeistos.

Dėl sąlygų prausyklose teismas pažymėjo, kad praustuvių kiekiai buvo numatyti Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 (toliau – ir Aprūpinimo normos), kuriose numatyta, kad 10 asmenų skiriama 1 praustuvė. Konstatuotina, jog, pagal pareiškėjo nurodytą santykį tarp nuteistųjų ir jiems skirtų praustuvių skaičiaus (100 nuteistųjų teko 10 praustuvių), Aprūpinimo normose nustatytas reikalavimas praustuvių kiekiui nebuvo pažeistas.

Teismas pastebėjo, jog Alytaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. gruodžio 12 d. patikrinimo akte Nr. PA-369 užfiksuota, kad Alytaus PN kiekvienam būriui buvo skirti gyvenamieji kambariai, virtuvėlės, asmeninių daiktų sandėlis, rūbų džiovyklos, tualetai, prausyklos. Prausyklose įrengtos plautuvės, tiekiamas šaltas tekantis vanduo. Patalpų valymui buvo skirtas inventorius, patalpas valė ir tvarkė kaliniai. Šiame patikrinimo akte Higienos normos HN 76:2010 pažeidimų (grybelio ant lubų) nenustatyta. Į bylą nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius dėl švirkštų plovimo, tam skirto stiklainio su skysčiu „Analitas“ buvimo, todėl nebuvo pagrindo šių aplinkybių konstatavimui. Net ir minėto skysčio buvimo atveju, pareiškėjas neįrodė, kaip jo teisių pažeidimai buvo susiję su minėta aplinkybe. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl per mažo praustuvių kiekio, grybelio ant lubų, stiklainio su medžiaga švirkštams dezinfekuoti buvimo laikytini nepagrįstais.

Dėl karšto vandens tiekimo teismas pažymėjo, kad, pagal Higienos normos HN 76:2010 27 punktą, sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema. Šioje teisės normoje nebuvo įtvirtintas reikalavimas įrengti karšto vandens tiekimo sistemą būriuose įrengtose virtuvėlėse, todėl pareiškėjo argumentai dėl karšto vandens nebuvimo 11 būrio virtuvėlėje atmestini.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad nusiprausti po šiltu dušu buvo galima tik kartą per savaitę, prie sporto salės nebuvo įrengtas dušas, tualetas, persirengimo kambarys, patalpa valymo priemonėms, teismas akcentavo, jog Vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau nei kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Taigi, pareiškėjo pretenzijos dėl per retos galimybės nusiprausti po dušu suteikimo laikytinos nepagrįstomis. Byloje nebuvo jokių duomenų, kad pareiškėjas negalėjo pasinaudoti dušu kartą per savaitę, todėl minėtos teisės aktų normos nebuvo pažeistos. Tačiau Higienos normos HN 76:2010 30.6 punkte įtvirtinta, jog prie sporto salės turi būti persirengimo kambarys, dušas, tualetas, patalpa valymo priemonėms. Į bylą pateiktas 2015 m. rugsėjo 30 d. raštas Nr. S-14252 patvirtino, kad prie 3 lokalinio sektoriaus sporto salės nebuvo įrengtas dušas, tualetas, persirengimo kambarys bei patalpa valymo priemonėms, todėl nustatytas Higienos normos HN 76:2010 30.6. punkto pažeidimas.

Dėl bendrabučio Nr. 2 būklės teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Alytaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. gruodžio 12 d. patikrinimo akte Nr. PA-369 buvo nurodyta, kad kapitalinis remontas būtinas bendrabučio Nr. 2 patalpoms (2, 3 lokaliniai sektoriai). 2008 m. vasario 27 d. bendrabučio Nr. 2 pripažinimo avariniu akte užfiksuota, kad šio bendrabučio langų rėmai buvo supuvę, nesandarūs, durų staktos ir pačios durys nesandarios, vidaus patalpų sienos, lubos, grindys, langai ir durys buvo fiziškai nusidėvėję (nusidėvėjimas 58 proc.), šiuo aktu statinys pripažintas blogos būklės. Šie dokumentai akivaizdžiai patvirtino pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl blogos bendrabučio Nr. 2 būklės, būtino kapitalinio remonto. Teismas pastebėjo, kad Alytaus PN buvo gavę leidimą minėto statinio rekonstrukcijai, apskaičiavę statybos darbų sąmatą bei patvirtinę rekonstrukcijos techninį projektą, t. y. atliko tam tikrus veiksmus, būtinus bendrabučio Nr. 2 rekonstrukcijos darbų atlikimui, tačiau, kaip patvirtino atsakovas, šie darbai nebuvo atliekami ne dėl Alytaus PN neveikimo, o dėl neskiriamo finansavimo.

Teismas atsižvelgė į tai, jog pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų sveikatos problemų neturėjo. Teismui nepateikti jokie duomenys apie netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje taip pat nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, dėl perkėlimo į kitą būrį pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu kreipėsi į Alytaus PN administraciją ar Alytaus PN direktoriaus įsakymu sudarytą Nuteistųjų suskirstymo į būrius, skyrius ir kameras komisiją. Byloje esantis išrašas iš Nuteistųjų priėmimo asmeniniais klausimais žurnalo Nr. 112 patvirtino, kad 2014 m. rugsėjo 25 d. pareiškėjas kreipėsi į Alytaus PN administraciją dėl įdarbinimo. Į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl gyvenamųjų sąlygų 11 būrio 1 miegamajame atitikties Higienos normos HN 76:2010 reikalavimams pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu nesikreipė, skundą dėl nurodytų aplinkybių šiai institucijai jis išsiuntė tik 2015 m. liepos 1 d.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas mažesnio nei teisės aktuose nustatytas ploto gyvenamosiose patalpose gyveno daugiau nei 6 mėnesius, tačiau šis pažeidimas nebuvo tęstinis, nes tam tikromis dienomis jam buvo užtikrinta tinkama gyvenamojo ploto norma (2014 m. gegužės 6 d., 2014 m. birželio 6 d., 2014 m. liepos 7 d., 2014 m. rugpjūčio 6 d., 2014 m. rugsėjo 6 d. ir 2014 m. spalio 6 d.). Nors, pagal teismo atliktus skaičiavimus, pareiškėjui tekusi gyvenamojo ploto norma nebuvo žymiai pažeista (jam teko 2,9 kv. m), atsižvelgtina į tai, kad dalis šio ploto buvo užimta gyvenamojoje patalpoje buvusiais baldais, kas iš dalies sumažino jam tekusį patalpos plotą. Be to, nagrinėjamu atveju akcentuotinos bausmės atlikimo Alytaus PN bendrosios sąlygos. Pareiškėjas nurodytą kalinimo laiką gyveno bendrabučio tipo patalpose, turėjo judėjimo laisvę po bendro naudojimo patalpas, lokalinio sektoriaus teritoriją, taip pat galėjo sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti biblioteką, koplytėlę, užsiimti kita leistina veikla. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Alytaus PN direktorius 2014 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 1-181 buvo patvirtintas Pozityvaus užimtumo priemonių taikymo tvarkos aprašas, o Alytaus PN direktorius 2005 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1-356 (pakeistas 2013 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. 1-339) buvo patvirtinta nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa. Pareiškėjas turėjo galimybę dalyvauti šiuose aktuose nurodytose pozityvumo priemonėse, laisvalaikio užimtumo veikloje. Įvertinęs bylos duomenis, teismas darė išvadą, jog pareiškėjo buvimas gyvenamojoje patalpoje buvo privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Teismo vertinimu, pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė, galimybė dalyvauti užimtumo programoje, užsiimti sportine, kūrybine ar pan. veikla galėjo kompensuoti jam tekusį gyvenamojo ploto trūkumą. Akivaizdu, kad pareiškėjo buvimo gyvenamosiose patalpose trukmė priklausė tik nuo jo valios.

Teismas pabrėžė, jog byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas Alytaus PN buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos, taip pat kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, perkėlimo į kitas gyvenamąsias patalpas pareiškėjas būtų kreipęsis į Alytaus PN administraciją, kad jo sveikatos būklė jam būnant Alytaus PN vertinamuoju laikotarpiu būtų ženkliai pablogėjusi. Šioje byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas buvo kalintas kankinančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto, gyvenimo prastos būklės patalpose (nesandarios, nusidėvėjusios durys ir grindys), buvimo netinkamai įrengtoje sporto patalpoje) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Galimybės kalinamąjį patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, nebuvimas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, valstybės neatleido nuo atsakomybės ir pareigos atlyginti neturtinę žalą.

Teismas, įvertinęs anksčiau paminėtas aplinkybes, darė išvadą, kad pareiškėjo vertinamuoju laikotarpiu patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška, todėl šioje byloje buvo pagrindas pareiškėjui nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmestas.

Teismas akcentavo, kad pareiškėjo nurodytos administracinės bylos Nr. I-2621-402/2015 aplinkybės nebuvo analogiškos šiai bylai. Pats pareiškėjas teismo posėdžio metu pripažino, jog jis gyveno kitose nei nurodytos minėtoje byloje patalpose, todėl nagrinėjant šią bylą nebuvo pagrindo vadovautis pareiškėjo nurodytu sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2621-402/2015.

Nagrinėjamoje byloje Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius teismui pateikė 2015 m. gruodžio 9 d. pažymą Nr. TP-7-(2.10)-4838, prašydamas priteisti valstybės naudai 84,88 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju iš dalies ginčą pralaimėjusi šalis buvo valstybė, o atstovavimo išlaidas patyrė taip pat valstybė, kuri garantavo nemokamą pareiškėjo atstovavimą byloje. Tokiu būdu nesant šalies, privalančios atlyginti atstovavimo išlaidas, prašymas dėl išlaidų atlyginimo netenkintas.

Alytaus pataisos namai 2015 m. lapkričio 2 d. teismui pateikė prašymą atlyginti byloje turėtas 13,85 Eur transporto išlaidas. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2015 m. spalio 2 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-15-T-3495-4115 buvo 100 proc. atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo (išskyrus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88 str. 1 d. 6 ir 9 p. nurodytas bylinėjimosi išlaidas), todėl atsakovo atstovo prašymas priteisti iš pareiškėjo turėtas transporto išlaidas netenkintas.

III. Pareiškėjas V. S. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą panaikinti ir tenkinti jo skundą.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas skundo argumentais. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad teismas pripažino, jog jo teisės buvo pažeistos, bet atmetė reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, nors pareiškėjas teismo prašė vadovautis Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2621-402/2015.

Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė prašymą, prašydamas atsižvelgti į tai, kad jis sirgo pavojingomis užkrečiamomis ligomis (ŽIV, hepatitais B ir C), ir iš Alytaus PN išreikalauti šias ligas patvirtinančią informaciją.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jam buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardijo valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjo V. S. prašymo priteisti neturtinės žalos, atsiradusios dėl tinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN neužtikrinimo, atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas pripažino pareiškėjo teisių pažeidimą, bet reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pinigais atmetė.

Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir teigia, kad jis patyrė neturtinę žalą, atlygintiną pinigais.

Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą pirmiausiai kildino iš to, kad jis buvo laikytas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui.

Pastebėtina, jog ginčui aktualių Vidaus tvarkos taisyklių 11-1.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose negali būti mažesnis nei 3,1 kv. m. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi minėtos normos, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013 ir 2016 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1193-662/2016). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Alytaus PN buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad teismui pateikti duomenys tik apie 2014 m. gegužės 6 d., 2014 m. birželio 6 d., 2014 m. liepos 7 d., 2014 m. rugpjūčio 6 d., 2014 m. rugsėjo 6 d. ir 2014 m. spalio 6 d. 3 lokalinio 11 būrio 1 miegamajame laikytų asmenų skaičių ir kad šiomis dienomis minimalaus gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, nustatė, jog minimalaus ploto norma, pareiškėjui kalint 3 lokalinio 11 būrio 1 miegamajame, pažeista laikotarpiais nuo 2014 m. gegužės 7 d. iki 2014 m. birželio 5 d., nuo 2014 m. birželio 7 d. iki 2014 m. liepos 6 d., nuo 2014 m. liepos 8 d. iki 2014 m. rugpjūčio 5 d., nuo 2014 m. rugpjūčio 7 d. iki 2014 m. rugsėjo 5 d., nuo 2014 m. rugsėjo 7 d. iki 2014 m. spalio 5 d. ir nuo 2014 m. spalio 7 d. iki 2014 m. spalio 27 d. Šiais laikotarpiais pareiškėjui teko 2,9 kv. m gyvenamojo ploto. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos duomenimis (išrašas iš perkėlimų žurnalo, b. l. 14; nuteistųjų, kurie buvo 11 būrio 1 miegamajame, sąrašai, b. l. 15-20; lentelė su 11 būrio miegamųjų duomenimis, b. l. 21), su šiomis nustatytomis aplinkybėmis sutinka. Taigi pareiškėjui, kalint 3 lokalinio 11 būrio 1 miegamajame (nuo 2014 m. gegužės 6 d. iki 2014 m. spalio 27 d.), tik 6 dienas buvo užtikrinta Vidaus tvarkos taisyklių 11-1.1 punkte įtvirtinta minimalaus ploto norma. Konstatuotina, jog ginčo laikotarpiu Alytaus PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,1 kv. m kameros ploto, t. y. šiuo aspektu įstaiga atliko neteisėtus veiksmus.

Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,1 kv. m, – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais dėl kitų pareiškėjo nurodytų laikymo sąlygų, jų nebekartoja ir plačiau dėl jų nepasisakys. EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl rūkymo gyvenamosios patalpose, šalto vandens virtuvėlėje, sąlygų prausyklose ir galimybės nusiprausti yra nepagrįsti, tačiau prie sporto salės nėra įrengtas dušas, tualetas, persirengimo kambarys ir patalpa valymo priemonėms (Higienos normos HN 76:2010 30.6 p. pažeidimas), o bendrabutis Nr. 2 yra avarinės būklės. Ypač atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde sutiko su pirmosios instancijos teismo nustatytomis jo kalinimo aplinkybėmis ir argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo, nepateikė.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu iš esmės nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu netenkinti pareiškėjo reikalavimo neturtinę žalą atlyginti pinigais.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nurodė, kad neturtine žala laikytina dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (įskaitant materialią kompensaciją) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant, be kita ko, materialią (pirmiausiai piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kartais išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr., pvz., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas beveik 6 mėnesius buvo laikytas sąlygomis, kai jam nebuvo užtikrinta minimalaus gyvenamojo ploto norma. Be to, bendrabutis Nr. 2, kuriame buvo 3 lokalinis sektorius, buvo pripažintas avarinės būklės, o sporto salės įrengimas neatitiko teisės aktų reikalavimų, t. y. prie jos nebuvo įrengtas dušas, tualetas, persirengimo kambarys ir patalpa valymo priemonėms. Pripažintina, kad laikymas nustatytomis netinkamomis sąlygomis galėjo pareiškėjui sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – sveikatai saugios gyvenamosios aplinkos neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, akcentuoja, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, t. y. jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir, tam tikrais atvejais, nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau net ir nesant tokio tikslo neįmanoma užtikrinti, kad Konvencijos 3 straipsnis nebus pažeistas.

EŽTT akcentavo, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99), 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66802/01), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07). Kita vertus, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje byloje Valašinas prieš Lietuvą EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė. Nagrinėjamu atveju nėra pateikta duomenų, kad atsakovas sąmoningai siekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų. Atsižvelgdama į šioje byloje nustatytas aplinkybes, laikotarpį, kai pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas (mažiau nei 6 mėn.), pažeidimo pertraukiamumą, mastą (pareiškėjui teko 0,2 kv. m mažiau ploto nei minimalaus gyvenamojo ploto norma) ir pareiškėjo bausmės atlikimo režimo specifiką (pareiškėjas laikytas bendrabučių tipo kamerose), teisėjų kolegija konstatuoja, jog toks pažeidimas nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydžio teisėjų kolegija pažymi, kad, priteisdamas konkrečią neturtinę žalą, teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė. Neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, turi aiškintis ir vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgti į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, vertybės, į kurias buvo kėsintasi, ir jų pažeidimo būdas, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, vienam asmeniui turinčios tekti minimalios ploto normos pažeidimo apimtis, pažeidimo tąsa, neigiamo poveikio pareiškėjo sveikatai mastas ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014, 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-438/2016).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui beveik 6 mėnesius (su pertraukomis) teko 2,9 kv. m ploto, todėl ginčo laikotarpiu (nuo 2014 m. gegužės 6 d. iki 2014 m. spalio 27 d.) pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,1 kv. m kameros ploto, nežymiai pažeista. Be to, nustatyta, kad bendrabutis Nr. 2, kuriame laikytas pareiškėjas, buvo avarinės būklės, o prie sporto salės nebuvo įrengtas dušas, tualetas, persirengimo kambarys ir patalpa valymo priemonėms. Pareiškėjas pastarąsias aplinkybes nurodė 2015 m. spalio 28 d. teismo posėdžio (garso įrašas) metu, bet nepaaiškino, ar tai jam sukėlė kokias nors neigiamas pasekmes arba išgyvenimus ir, jei taip, kokius. Pareiškėjas 2015 m. gruodžio 10 d. teismo posėdžio (garso įrašas) metu pacitavo ištrauką iš Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-2621-402/2015, kurioje konstatuota, jog bendrabučio Nr. 2 2 lokaliniame sektoriuje (pareiškėjo teigimu, esančiame tame pačiame aukšte kaip ir 3 lokalinis sektorius) durys, lubos ir grindys buvo nesandarios, fiziškai susidėvėjusios, būtinas kapitalinis remontas, bet pareiškėjas nedetalizavo, kokie pažeidimai pasireiškė būtent jo atžvilgiu. Pareiškėjo skunde ir teismo pasėdžio metu nurodytos kalinimo sąlygos, dėl kurių, pareiškėjo teigimu, jis patyrė diskomfortą, nebuvo susijusios su prasta bendrabučio Nr. 2 būkle ar teisės aktais numatytų patalpų prie sporto salės neįrengimu.

Teisėjų kolegija pastebi, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė į Alytaus PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. Išraše iš Nuteistųjų priėmimo asmeniniais klausimais žurnalo Nr. 112 (b. l. 71-72) užfiksuota, kad pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 25 d. kreipėsi prašydamas suteikti darbą, bet iš šio įrašo negalima daryti išvados, jog pareiškėjas Alytaus PN administraciją informavo apie jam neužtikrintas tinkamas kalinimo sąlygas ir dėl to patiriamus nepatogumus. Pabrėžtina, jog pareiškėjas teismo posėdžių metu nurodė jokių pretenzijų administracijai nereiškęs. Tuo tarpu 2015 m. liepos 1 d. skundą Alytaus visuomenės sveikatos centrui (b. l. 35-37), kurį atsisakyta nagrinėti, nes nuo pažeidimų paaiškėjimo (paskutinės laikymo 11 būrio 1 miegamajame dienos) iki skundo padavimo dienos praėjo daugiau nei 6 mėnesiai (Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. liepos 13 d. raštas, b. l. 38), pareiškėjas, jo paties teigimu, parengė kartu su skundu, todėl skundas Alytaus visuomenės sveikatos centrui nelaikytinas patvirtinančiu, jog pareiškėjas buvo pakankamai aktyvus ir rūpestingas siekdamas apginti savo teises.

Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 21 d. kreipėsi į Alytaus PN administraciją, prašydamas prie 3 lokalinio sektoriaus sporto salės įrengti dušinę, tualetą ir kitas patalpas, tačiau Alytaus PN direktoriaus 2015 m. rūgėjo 30 d. atsakymo (b. l. 55), kad įrengti šias patalpas yra netikslinga ir nereikalinga, nes pasportavę nuteistieji gali nusiprausti tame pačiame sektoriuje esančioje savo būrio prausykloje, neskundė šiame atsakyme nurodyta tvarka ir nesutikimo su juo jokia kita forma neišreiškė. Byloje taip pat nėra duomenų, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjo sveikata pablogėjo, prašymų (kreipimųsi) į psichologus, kitus sveikatos priežiūros specialistus pareiškėjas nenurodė teikęs. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas kameroje praleisdavo ne visą parą, pavyzdžiui, turėjo teisę naudotis 3 lokaliniame sektoriuje įrengta sporto sale, o, gavęs leidimą, ir 1 lokaliniame sektoriuje įrengtu sporto aikštynu.

Be to, pareiškėjui sudaryta galimybė gauti darbą (pareiškėjas nuo 2015 m. sausio 1 d. paskirtas į pagalbinio virtuvės darbininko pareigas (VĮ „Mūsų amatai“ Alytaus filialo 2015 m. gruodžio 30 d. pranešimas, b. l. 82; VĮ „Mūsų amatai“ Alytaus filialo direktoriaus 2014 m. gruodžio 31 d. įsakymas „Dėl nuteistųjų paskyrimo į darbą ir apmokėjimo“, b. l. 83)) ar įstoti į formaliojo mokymosi programas. Alytaus PN taip pat vykdoma 14 socialinės reabilitacijos programų, siūlomos įvairios galimybės laisvalaikiui praleisti, tokios kaip biblioteka, koplyčia, psichologiniai grupiniai ir individualūs užsiėmimai (Alytaus PN direktoriaus 2014 m. liepos 1 d.

įsakymu Nr. 1-181 patvirtintas Pozityvaus užimtumo priemonių tvarkos aprašas, b. l. 24-25). Taigi, bylos duomenys nepatvirtino, kad dėl kalinimo sąlygų neatitikimo teisės aktų reikalavimams pareiškėjo patirti nepatogumai buvo tokie dideli, kaip jis teigė.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Alytaus PN padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas gali būti laikomas pakankama satisfakcija pareiškėjui. Taigi, pareiškėjo reikalavimas iš atsakovo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais atmetamas.

Dėl pareiškėjo prašymo išreikalauti duomenis apie jo sveikatą teisėjų kolegija akcentuoja, kad ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis numato, jog prireikus teismas gali pasiūlyti pateikti papildomų įrodymų arba savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų. ABTĮ 68 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad pasiruošimo bylos nagrinėjimui stadijoje teismas šalių prašymų išreikalauja įrodymus, kurių šalys negali gauti, arba išduoda liudijimą tokiems įrodymams gauti. Šio įstatymo 84 straipsnis suteikia teisę bylą nagrinėjančiam teismui skirti baudas pareigūnams ir institucijų ir įstaigų atstovams, jei jie be pateisinamų priežasčių neįvykdo teisėjo ar teismo reikalavimų pateikti dokumentus ar kitą medžiagą. ABTĮ proceso šalims suteikia teisę tiek pasiruošimo bylos nagrinėjimui stadijoje, tiek nagrinėjant bylą teisme (iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos) teikti prašymus dėl įrodymų išreikalavimo, jei šalys jų negali gauti ir pateikti teismui pačios (ABTĮ 53 str., 68 str. 1 d. 4 p., 82 str. 5 ir 6 d.). Iš minėto teisinio reguliavimo akivaizdu, kad įstatymų leidėjas nustatė procesines taisykles kaip į bylą turėtų būti pateikti įrodymai, kurių proceso šalys negali gauti pačios. Administracinės bylos šalys byloje turi vadovautis ABTĮ nustatytomis administracinio proceso taisyklėmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1199/2010, 2012 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-729/2012). Šiuo atveju pareiškėjas nepaaiškino, kodėl duomenys apie jo sveikatą galėtų būti reikšmingi nagrinėjamoje byloje, kokias aplinkybes šie duomenys patvirtintų ar paneigtų. Pareiškėjas, reikšdamas pretenzijas dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo, nenurodė dėl šių teisės aktų pažeidimų patyręs neigiamą poveikį sveikatai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas niekaip nepagrindė pageidavimo išreikalauti prašyme prie apeliacinio skundo išvardytus duomenis, todėl šis prašymas netenkintinas.

Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė