2018-12-20 Nr. BB-7426-1-01-1-57491-2016-8 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-370-511/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-57491-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.26.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. ir jo gynėjo advokato Aisčio Damulevičiaus kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 19 d. nuosprendžio.

Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. sausio 22 d. nuosprendžiu M. M. ir J. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį išteisinti, pripažinus, kad jie nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 19 d. nuosprendžiu Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. sausio 22 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: M. M. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu vieneriems metams dviem mėnesiams.

J. V., vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), perduodant laiduotojos L. V. atsakomybėn vieneriems metams be užstato, ir baudžiamoji byla nutraukta. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), J. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 188,30 Eur (5 MGL dydžio) įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, sumokant per 6 mėnesius nuo nuosprendžio priėmimo dienos.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios nuteistojo ir jo gynėjo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. M. M. nuteistas už tai, kad viešojoje vietoje, niekindamas elementarias moralės bei elgesio normas, ignoruodamas žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, įžūliai elgdamasis, vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. 2016 m. gruodžio 10 d. apie 10.50 val. kavinėje „G“, esančioje (duomenys neskelbtini), dėl mažareikšmės dingsties mušėsi su J. V.: M. M. sudavė du smūgius alkūne J. V. į veidą ir vieną smūgį kumščiu Š. T. į veidą, po to J. V. sudavė M. M. smūgį kumščiu į veidą ir du smūgius į krūtinę, o M. M. sugriebė J. V. už galvos ir, stumdydamas stalus, suolus, juos vartydamas ir daužydamas bokalus, prispaudė jį prie savęs, po to, J. V. išsilaisvinus, M. M. sudavė šiam dar vieną smūgį kumščiu į veidą. Muštynių metu buvo nežymiai sutrikdyta Š. T. sveikata ir sugadintas UAB „S“ 30 Eur vertės turtas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių esmė

2. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą išteisinti M. M. ir J. V. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) motyvavo tuo, kad tarp M. M. ir J. V. įvyko asmeninis konfliktas, kurio metu nebuvo peržengtos privataus konflikto ribos. Kavinės darbas nebuvo sutrikdytas, nes muštynės vyko ne kavinės patalpose, o lauke. M. M. veiksmai buvo ne tiek chuliganiški, nukreipti į aplinkinius ir aplinką, kiek išprovokuoti pavojingos jam situacijos ir nukreipti į konkretų to pavojaus šaltinį – J. V. Muštynių metu juos bandė išskirti jųdviejų draugas Š. T. ir V. K., tačiau nė vienas iš besimušančiųjų pastarajai nieko nesakė ir nepadarė, o aprimo. Nors Š. T. M. M. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą (kraujosruvą kaktoje), šis draugams dėl to pretenzijų neturi, nesijaučia nukentėjusiuoju, pripažįsta, kad smūgį gavo dėl neapdairumo, nes įsiterpė tarp besigrumiančiųjų. Dėl grumtynių metu netyčia sudaužyto bokalo M. M. kavinei atlygino turtinę žalą, taip pat ligonių kasai atlygino išlaidas, susijusias su Š. T. gydymu. Tokiais besimušančiųjų veiksmais nebuvo sutrikdyta viešoji tvarka ir žmonių rimtis, byloje nėra įrodymų, neabejotinai patvirtinančių, kad M. M. ir J. V. savo veiksmais siekė tyčia sutrikdyti viešąją tvarką ir žmonių rimtį.

3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs išteisintųjų M. M. ir J. V. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, jo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, padarytos netinkamai įvertinus įrodymų visumą, jų tarpusavio sąsajas, taip iš esmės pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Bylos įrodymų visuma patvirtina, kad M. M. ir J. V. veiksmuose yra visi nusikalstamos veikos – viešosios tvarkos pažeidimo – požymiai. Muštynės vyko viešoje vietoje – kavinėje „G“, kavinės darbo metu, kitų asmenų (darbuotojų, klientų) akivaizdoje. M. M. ir J. V. veiksmai buvo agresyvūs, įžūlūs ir vandališki, moralės požiūriu nepriimtini, kilęs konfliktas šokiravo ir išgąsdino pašalinius asmenis. Jie mušėsi tarpusavyje, sugadino svetimą turtą (stalus, suolus, sudaužė stiklinius bokalus), M. M. sudavė vieną smūgį kumščiu Š. T. į veidą, taip padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokiais jųdviejų veiksmais buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir buvo sukelti nusikalstami padariniai – sutrikdyta visuomenės rimtis bei tvarka. Kavinės klientai buvo išgąsdinti tokio elgesio, ėmėsi priemonių konfliktui nutraukti ir jų visų normalus poilsis (buvimas kavinėje) buvo sutrikdytas. Objektyvūs bylos duomenys patvirtina, kad M. M. ir J. V. veikė tiesiogine tyčia; nors jie ir neturėjo išankstinio tikslo sutrikdyti viešąją tvarką, tačiau suvokė, kad smurtauja viešoje vietoje, matant kitiems asmenims, ir turėjo numatyti, jog sutrikdys visuomenės rimtį ir tvarką. Priežastis, dėl kurios kilo tarpusavio muštynės (J. V. nenorėjo, jog M. M. važiuotų namo), laikytina mažareikšme dingstimi.

III. Kasacinio skundo argumentai

4. Kasaciniu skundu nuteistasis M. M. ir jo gynėjas advokatas A. Damulevičius prašo panaikinti dėl M. M. priimtą apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį ir dėl jo palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį. Kasatoriai skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles ir neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 284 straipsnį, nes jo veiksmuose nėra šiame straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymių – kaltės ir padarinių.

4.2. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, viešosios tvarkos sutrikdymas negali būti konstatuojamas formaliai nustačius veikos požymius (pavyzdžiui, kad konflikto vieta yra vieša ir kad konfliktą matė kiti asmenys). Visais atvejais reikia vertinti veikos aplinkybių turinį (kokia konkrečiai tai vieta, kas tie asmenys, matę konfliktą, koks jų santykis su pačiu konfliktu ir pan.). Viešosios tvarkos pažeidimo būtinasis požymis yra padariniai, t. y. turi būti nustatyta, kad buvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-448-648/2015). Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad M. M. ir J. V. veiksmuose nėra būtinųjų nusikalstamos veikos, nurodytos BK 284 straipsnyje, sudėties požymių – kaltės ir padarinių, todėl abu išteisino. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tuos pačius įrodymus, padarė kardinaliai priešingą išvadą ir dėl M. M. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

4.3. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad dėl panaudoto smurto kavinėje buvo sutrikdyta normali kavinės veikla, t. y. buvo šokiruoti kavinės darbuotojai ir klientai, sugadintas kavinės turtas, nepagrįsta, padaryta ignoruojant vaizdo įrašą ir liudytojų parodymus. Šių įrodymų pagrindu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kavinės darbas nebuvo sutrikdytas, nes konfliktas įvyko ne kavinės patalpose, o lauke, kur, be kaltinamųjų ir jų draugų, nieko nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad, be M. M., J. V. ir Š. T., buvo ir kitų kavinės klientų, neatsižvelgė į tai, kad pastarieji buvo iš jų pačių kompanijos, pažįstami, draugai, kurie kartu leido laiką kavinėje (UAB „Sipas“ raštas). Teismas nenustatė, kad tie kiti kavinės lankytojai būtų buvę šokiruoti dėl įvykio. Bylos įrodymai nepatvirtina ir teismai nenustatė, kad dėl įvykio kavinės darbuotojai negalėjo atlikti savo funkcijų, o kavinės klientai buvo priversti iš jos išeiti arba savo valia negalėjo išeiti ar patekti į vidų. Iš liudytojų G. B. ir V. K. parodymų matyti, kad konflikto metu jos nevaržomai savo valia, o ne priverstinai išėjo į lauką, po to grįžo į kavinę prie savo darbų. Be to, kavinei padaryta 30 Eur žala, kuri neviršija 1 MGL dydžio. Policijos pareigūnai A. M. ir A. S. atvyko konfliktui pasibaigus, paties konflikto nematė, apie jo aplinkybes žino tik iš kitų asmenų paaiškinimų, todėl jų liudijimai ir subjektyvus aplinkybių vertinimas nėra tiesioginis įrodymas byloje.

4.4. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadą, kad tarp M. M. ir J. V. kilęs konfliktas šokiravo ir išgąsdino pašalinius asmenis, padarė, remdamasis netiesioginiais įrodymais, nes tiesioginiais įrodymais neįmanoma įrodyti asmens patirto jausmo – išgąsčio, šokiravimo. Teismas rėmėsi Bendrojo pagalbos centro pateiktame garso įraše užfiksuotu barmenės G. B. pranešimu apie muštynes kavinėje, jame neva girdėti, kad skambinanti moteris buvo labai susijaudinusi, šaukė. Tačiau teismas ignoravo liudytojos G. B. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad įvykis jos nesukrėtė, ji nenukentėjo ir nenori būti pripažinta nukentėjusiąja. Taigi teismas išvadas darė, nepašalinęs prieštaravimų tarp šių įrodymų. Niekas apie asmens patiriamą jausmą negali žinoti geriau už patį asmenį, todėl teismas, užuot daręs subjektyvias išvadas apie G. B. būseną, privalėjo vadovautis jos pačios duotais parodymais teisme.

4.5. Be to, apeliacinės instancijos teismas apie pašalinių asmenų išgąsdinimą ir šokiravimą sprendė ir iš liudytojos V. K. parodymų. Nors pirmosios instancijos teisme liudytoja V. K. teigė, kad ji išsigando, nes bijo muštynių, teismas šių jos parodymų nesugretino su kita jos parodymų dalimi ir liudytojos G. B. parodymais, iš kurių matyti, kad V. K. drąsiai ėjo prie konfliktuojančių asmenų ir bandė atitraukti J. V. nuo M. M., nes jai jo buvo gaila. Taigi ši liudytoja jautė gailestį ir nebuvo tiek išsigandusi, kad bijotų prieiti prie besimušančiųjų. Didelio jos šokiravimo nepatvirtina ir kiti bylos įrodymai. Kavinėje prekiaujama alkoholiniais gėrimais, todėl jos darbuotojai yra pripratę prie neblaivių asmenų elgsenos bei neretų jų tarpusavio konfliktų, todėl pastarieji jų nešokiruoja.

4.6. Iš bylos medžiagos matyti, kad konfliktą inicijavo J. V.. Todėl M. M. veiksmai buvo ne tiek chuliganiški, nukreipti į aplinkinius ar aplinką, kiek išprovokuoti pavojingos jam situacijos ir nukreipti į konkretų to pavojaus šaltinį – J. V.. M. M. veiksmai buvo nukreipti tik į tarpusavio santykių aiškinimąsi, bet ne į aplinkinius, veika neperžengė privataus konflikto ribų. Todėl M. M. veiksmuose nėra tiesioginės tyčios sutrikdyti viešąją tvarką.

4.7. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadas grindė subjektyviu vertinimu ir prielaidomis, remdamasis nepatikrintais netiesioginiais, pavieniais bylos įrodymais, nepašalinęs juose esančių prieštaravimų. Teismas nevertino bylos įrodymų visumos, todėl nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo M. M. ir jo gynėjo advokato Aisčio Damulevičiaus kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo

6. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nustatant būtinuosius BK 284 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos požymius – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą bei kaltininko tyčią.

7. Didesnę kasacinio skundo dalį sudaro kasatorių nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo išvadomis bei pateikiamas savas įrodymų vertinimas. Tai nėra bylos nagrinėjimo kasacinėje teismo instancijoje dalykas. Nuosprendžiai ir nutartys, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, nagrinėjant bylą kasacine tvarka tikrinami tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Kasacinės instancijos teismas patikrina, ar tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų.

8. Pagal teismų praktiką BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo.

9. Šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, iš esmės padarė vienodas išvadas dėl M. M. viešoje vietoje padarytų veiksmų konflikto su J. V. metu, tačiau padarė skirtingas išvadas dėl šio konflikto padarinių, t. y. ar tarp M. M. ir J. V. buvo sutrikdyta viešoji tvarka ir žmonių rimtis. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šis konfliktas buvo asmeninio pobūdžio, viešoji tvarka ir žmonių rimtis sutrikdyta nebuvo, be to, byloje nesurinkta įrodymų, neabejotinai patvirtinančių, jog M. M. savo veiksmais tyčia to siekė.

10. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad viešoji tvarka ir žmonių rimtis buvo sutrikdyta, nuosprendyje pateikė argumentus, kodėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir kodėl daro priešingą išvadą. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, jų visumą, tarpusavio sąsają, tokiu būdu pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, ir kad tai turėjo esminę įtaką išvadai dėl M. M. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas iš naujo atliko išsamią byloje surinktų duomenų analizę (vertino liudytojų V. K., G. B., A. S., A. M. parodymus, vaizdo įrašo, kuriame buvo užfiksuotas šis įvykis, duomenis, skaitmeniniame garso įraše užfiksuotus G. B. pranešimo Bendrojo pagalbos centro Klaipėdos skyriui duomenis), savo sprendimą įrodymų vertinimo aspektu išsamiai argumentavo. Anksčiau aptartų trūkumų, teismų praktikoje pripažįstamų BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų esminiais pažeidimais, apeliacinės instancijos teismo atliktame įrodymų vertinime nenustatyta.

11. Teismų praktikoje visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K- 412/2009, 2K-563/2010, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-491/2013, 2K-303/2014, 2K-141/2015, 2K-310/942/2016).

12. Teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-447/2012, 2K-437/2013).

13. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, viešoje vietoje – prie kavinės durų įvykusį konfliktą išprovokavo J. V., be rimtesnės dingsties kibdamas prie M. M.. Nesant jokios fizinės grėsmės jam pačiam ar kitiems asmenims, fizinį smurtą pirmas panaudojo M. M.. Reaguodamas į J. V. elgesį, priėjęs prie J. V. jis suėmė pastarąjį rankomis už palto atlapų ir du kartus rankos alkūne smogė J. V. į veidą; nuo M. M. smūgių J. V. parkrito ant žemės. Bandydamas nutraukti konfliktą prie M. M. priėjo Š. T., pastarajam M. M. sudavė vieną smūgį ranka į veidą. Nuo šio smūgio Š. T. nukrito nugara ant žemės ir gana ilgą laiką nesikeldamas liko gulėti prie kavinės durų. Besitęsiantis M. M. ir J. V. konfliktas vyko kavinės lankytojų ir darbuotojų akivaizdoje. Kavinės darbuotojos V. K. ir G. B. bandė konfliktą nutraukti, tačiau to padaryti joms nepavyko, todėl G. B. paskambino Bendrajam pagalbos centrui, prašydama iškviesti policijos pareigūnus, nes kavinėje vyksta muštynės, o vienas klientas (Š. T.) guli be sąmonės. V. K. teismo posėdyje patvirtino, kad kilusi situacija ją išgąsdino. Byloje taip pat nustatyta, kad stumdantis M. M. ir J. V. buvo išversti kavinės suolai ir stalas, sudaužyti indai. Visuma šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismui leido pagrįstai spręsti, kad M. M. ir J. V. santykių aiškinimasis peržengė jų asmeninio konflikto ribas, buvo sutrikdytas normalus kavinės darbas. Taigi kilo BK 284 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai – buvo pažeista visuomenės tvarka ir viešoji rimtis.

14. Nors pagal byloje nustatytas aplinkybes M. M., konfliktuodamas su J. V., neturėjo konkretaus tikslo pažeisti visuomenės tvarką ir viešąją rimtį, tačiau bendrais bruožais suprato, kad jo elgesys – muštynės prie kavinės durų matant kitiems asmenims ir kavinės turto žalojimas konflikto su J. V. metu – nesuderinamas su lankymusi tokioje įstaigoje ir kad tai sutrikdys normalų kavinės darbą, tačiau taip elgtis norėjo, todėl veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia.

15. Nesutikdami su apeliacinio teismo išvadomis, kasatoriai pateikia argumentus, remdamiesi kasacinės nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-448-648/2015 išaiškinimais.

16. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, t. y. kuriose išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma panašioms faktinėms aplinkybėms.

17. Teisėjų kolegija pažymi, kad faktinės teismų nustatytos aplinkybės minėtoje ir nagrinėjamoje byloje skiriasi. Anoje byloje buvo nustatyta, kad dviejų asmenų tarpusavio konfliktas vyko viešoje vietoje – klube, tačiau klubo veikla nebuvo sutrikdyta, šį tarpusavio konfliktą matė tik klubo apsaugos darbuotojai, kurių tiesioginės darbo funkcijos rūpintis aplinkos saugumu, konfliktas truko neilgai, klubo apsaugos darbuotojai konfliktą greitai nutraukė, kaltininkas jiems nesipriešino, todėl teismai sprendė, kad veika neperžengė privataus konflikto ribų, ir visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymas nebuvo konstatuotas. Kaip anksčiau aptarta, pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes kilo kitokie padariniai – buvo sutrikdytas normalus kavinės darbas, todėl pirmiau paminėta byla nėra precedentas nagrinėjamai bylai išspręsti.

18. Nenustačius BPK 369 straipsnyje išdėstytų pagrindų, pagal kasaciniame skunde nurodytus argumentus nėra pagrindo naikinti ar keisti skundžiamus pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo M. M. ir jo gynėjo advokato Aisčio Damulevičiaus kasacinį skundą.

Teisėjai Artūras Pažarskis

Alvydas Pikelis

Eligijus Gladutis