2015-11-17 Nr. ATPB-860-4-69-3-09024-2014-4 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Administracinė byla Nr. 2AT-82-895-2015

Teisminio proceso Nr. 4-69-3-09024-2014-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.12.17;

3.27.11;

3.27.13 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Pikelio, Gintaro Godos ir pranešėjo Armano Abramavičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus Gintaro Petrausko prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 30217 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą G. M. administracinio teisės pažeidimo bylą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 3 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 25 d. nutarimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

G. M. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas už tai, kad ji skleidė išorinę reklamą, neturėdama galiojančio Kauno miesto savivaldybės nustatyta tvarka išduodamo leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje, t. y.: 2014 m. rugpjūčio 20 d. 14.20 val. užfiksuota ant pastato (duomenys neskelbtini), iškabinta reklaminė iškaba su turiniu „Lauko prekyba“, „Darbo laikas 8–20“, „Gėlės, sodinukai, žemių substratai, trąšos, vazonai, darbo ir sodo įrankiai, „Lauko prekyba“ (4 vnt. vėliavėlių); taip pat 2014 m. rugpjūčio 20 d. 14.43 val. užfiksuota ant pastato pakabinta reklaminė iškaba su užrašu „Taros supirktuvė“, „Darbo laikas 8–20. Pietų pertrauka 12:30–13:00 val.“; taip ji pažeidė Lietuvos Respublikos reklamos (toliau – Reklamos) įstatymo (2013 m. gegužės 16 d. redakcija) 12 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 2141 straipsnio 3 dalyje.

Kauno miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus vedėjo pavaduotojas Rimas Sidera 2014 m. lapkričio 12 d. priėmė nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje skirti G. M. 750 Lt baudą.

Kauno apylinkės teismas 2015 m. vasario 3 d. nutartimi Kauno miesto savivaldybės administracijos 2014 m. lapkričio 12 d. nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje paliko nepakeistą ir pareiškėjos G. M. skundo netenkino.

Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 25 d. nutarimu G. M. apeliacinis skundas tenkintas ir panaikinta Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartis bei Kauno miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus 2014 m. lapkričio 12 d. nutarimas, o administracinio teisės pažeidimo byla, kurioje G. M. buvo traukiama administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 214 1 straipsnio 3 dalį, nutraukta.

Pareiškėjas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius G. Petrauskas kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, prašydamas atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2015 m. birželio 25 d. nutartimi prašymas patenkintas ir ši administracinio teisės pažeidimo byla atnaujinta.

Pareiškėjas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius G. Petrauskas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 25 d. nutarimą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartį be pakeitimų, nes apeliacinės instancijos teismas padarė esminius materialiosios ir proceso teisės pažeidimus, turėjusius įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Be to, teismas neįsigilino į bylos faktines aplinkybes, neteisingai vertino administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus, netinkamai taikė bei aiškino ginčo santykį reguliuojančias teisės normas ir nukrypo nuo teismų praktikos.

Prašyme plačiai aptariamos ATPK 9 straipsnio, 14 straipsnio 1 dalies, 2141 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 4-670 patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių (toliau – Taisyklių) 2, 11 punktų, Reklamos įstatymo 2 straipsnio, 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos ir teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas jas netinkamai aiškino bei taikė, dėl to padarė klaidingą išvadą, jog iškabos su skundžiamoje nutarime nurodytais užrašais nėra išorinė reklama. Maža to, šiame nutarime klaidingai konstatuota, kad administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo metu galiojo Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. T-650 patvirtintos Kauno miesto išorinės vaizdinės reklamos taisyklės. Prašyme nurodoma, kad šios taisyklės Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu neteko galios. Anot pareiškėjo, nagrinėjamu atveju aptariamos iškabos atitinka išorinės reklamos požymius (jos yra ant pastato, ne patalpoje, jose nurodyta reklaminės veiklos subjekto prekybos ir paslaugų teikimo vietos ir pan.), ir dėl to tokia informacija yra reklama, nes ja siekiama daryti poveikį vartotojų pasirinkimui, įsigyti nurodytas prekes, naudotis teikiamomis paslaugomis. Be to, vien UAB „M.“ veiklos tikslas (pelno gavimas, vykdant nurodytą ūkinę komercinę veiklą) akivaizdžiai patvirtina, kad iškabose nurodytas parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų pavadinimas yra susijęs su šia įmone ir jos vykdoma ūkine komercine veikla.

Pareiškėjas, aptardamas teisėtumo ir objektyvumo principus, teigia, kad nagrinėjamoje byloje administracinio teisės pažeidimo sudėtis yra įrodyta įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir byloje pateiktais įrodymais (2014 m. lapkričio 12 d. administracinio teisės pažeidimo protokolu, Kauno miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus 2014 m. rugpjūčio 25 d. pranešimu/aktu, nuotraukomis ir kt.). Tai, kad leidimą įrengti reklamą būtina turėti tiek įrengiant reklamą, tiek ir ją eksploatuojant, reiškia, jog G. M. privalėjo imtis veiksmų dėl įrengtos išorinės reklamos leidimo gavimo. Tačiau nevykdydama šios pareigos ir neatlikdama minėtų veiksmų, ji padarė trunkamąjį administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 2141 straipsnio 3 dalyje. Kartu pareiškėjas teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių aplinkybių, darančių šios administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną negalima (ATPK 250 straipsnis), ir tai leidžia daryti išvadą, jog skundžiamas nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, jame net nenurodyti, kokia teisės norma vadovaujantis buvo padaryta išvada, jog aptariamos iškabos nelaikytinos išorine reklama. Apibendrindamas pareiškėjas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles, neteisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, kas leido administracinį teisės pažeidimą padariusiam asmeniui G. M., privalėjusiai užtikrinti, kad Kauno miesto savivaldybės teritorijoje nebūtų įrengiama išorinė reklama be leidimo, išvengti administracinės atsakomybės.

Atsiliepimu G. M. į pareiškėjo prašymą atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą prašo jį atmesti, nes apygardos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas tinkamai išaiškino bei pritaikė materialiosios teisės normas, nepadarė esminių procesinės teisės normų pažeidimų. Atsiliepime pažymima, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos netapatinti iškabos su išorine reklama, o kiekvienu atveju vertinti, ar iškaboje yra pateikta informacija, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, ir tik tokius požymius atitinkančią informaciją nurodančią iškabą laikyti išorine reklama. Be to, tik verslo ar paslaugų rūšies nurodymas savaime neturi būtinojo reklamos požymio – skatinimo funkcijos.

Administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens nuomone, Taisyklių aiškinimas, jog bet kuri iškaba yra išorinė reklama, neatitinka teisės aiškinimo principo, kad žemesnės galios norminio teisės akto aiškinimas negali prieštarauti aukštesnės galios norminiam teisės aktui, šiuo atveju – Taisyklės prieš Reklamos įstatymą. Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad administracinėje teisėje galioja plečiamojo normų aiškinimo ribojimas ir bet kokie draudimai turi būti suformuluoti aiškiai ir tiksliai. Dėl to atsiliepime teigiama, kad Taisyklės negali būti analizuojamos ir aiškinamos izoliuotai nuo aukštesnės galios norminio teisės akto – Reklamos įstatymo. Taisyklės negali nustatyti tokio reglamentavimo ar būtų aiškinamos ir taikomos išplečiant Reklamos įstatyme nustatytą reklamos bei išorinės reklamos sampratą ir eliminuotų būtinąjį reklamos (taip pat ir išorinės) požymį – skatinimą įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis. Tai, kad išorinės reklamos teisinė reglamentacija yra nenuosekli ir prieštaringa, yra nurodyta kasacinėse nutartyse administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-45-895/2015, 2AT-7-32-511/2015. Dėl to atsiliepime teigiama, kad, esant prieštaravimams tarp Taisyklių bei Reklamos įstatymo nuostatų ir šiais teisės aktais reglamentuotos išorinės reklamos bei iškabos sampratų, visi prieštaravimai ir neaiškumai pagal administracinėje teisėje galiojančius principus turi būti aiškinami vadovaujantis in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltininko naudai) principu

Be to, pagal Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies reikalavimus, pardavėjas, paslaugos teikėjas vartotojams privalo valstybine kalba suteikti Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse ir kituose teisės aktuose nustatytą informaciją. Šis reikalavimas suponuoja pardavėjo ir paslaugos teikėjo pareigą aiškiai nurodyti vartotojui paslaugų ar veiklos rūšį; apibendrintai nurodyti parduodamų prekių rūšį; prekybos ar paslaugų teikimo vietos darbo laiką. Tik šios bendrinės įstatymo reikalaujamos informacijos nurodymas ne patalpose savaime negali lemti tokios informacijos pripažinimo išorine reklama. Dėl to atsiliepime teigiama, kad iškabos ir jose pateikti užrašai tik informuoja vartotoją apie paslaugų rūšį („Lauko prekyba“, „Taros supirktuvė“), nurodo bendrinį prekybos vietoje parduodamų prekių rūšį („Gėlės, sodinukai, žemių substratai, trąšos, vazonai, darbo ir sodo įrankiai“), informuoja apie prekybos ir paslaugų vietos darbo laiką („Darbo laikas 8–20, pietų pertrauka 12.30–13.00“), tačiau savaime neskatina įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, t. y. tokia informacija nelaikytina išorine reklama.

Pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus G. Petrausko prašymas tenkintinas.

Dėl ATPK 2141 straipsnio taikymo

ATPK 2141 straipsnyje įtvirtinta administracinė atsakomybė už reklamos naudojimo reikalavimų ir draudimų nesilaikymą. Antai pagal šį straipsnį (2013 m. gegužės 16 d. įstatymo redakcija, galiojusi administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo metu) administracinėn atsakomybėn yra traukiamas asmuo už Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme nustatytų kitų reklamos naudojimo reikalavimų ir draudimų nesilaikymą (išskyrus įstatymų uždraustos ar neteisėtos veiklos reklamos, taip pat prekių ar paslaugų, kurių gamyba ir (ar) pardavimas (teikimas) yra įstatymų uždrausti, reklamos skleidimą visuomenės informavimo priemonėse), taip pat išorinės reklamos įrengimo draudimų ir reikalavimų nesilaikymą (3 dalis). ATPK 2141 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta norma yra blanketinė ir aiškinantis joje įtvirtintos administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius (pvz., išorinės reklamos sąvoką) reikia remtis Reklamos įstatymo bei kitų teisės aktų, reguliuojančių reklamos naudojimą, nuostatomis.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas teisinį reguliavimą, susijusį su išorinės reklamos samprata yra konstatavęs, kad toks teisinis reguliavimas stokoja teisinio aiškumo, yra prieštaringas. Antai teismas pažymėjo, kad, viena vertus, pagal Reklamos įstatymą (2013 m. gegužės 16 d. įstatymo redakcija, galiojusi administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo metu) išorinė reklama – reklama, kurios įvairios specialios (stendai, skydai, stulpai, vitrinos ir pan.) ir pritaikytos (pastatų sienos, stogai, laikinieji statiniai, transporto priemonės, oro balionai ir pan.) pateikimo priemonės yra ne patalpose (2 straipsnio 2 dalis); reklama – bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą (2 straipsnio 8 dalis).

Taigi minėtą išorinės reklamos sąvoką aiškinant kartu su reklamos sąvoka galima būtų teigti, kad išorinei reklamai, kaip ir bet kuriai kitai reklamai apskritai, esą turi būti būdingas ir skatinimas įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis. Taip pat teismas nurodė, kad, kita vertus, pagal 2013 m. liepos 30 d. Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu Nr. 4-670 patvirtintas išorinės reklamos įrengimo taisykles (toliau – Taisyklės) galima būtų manyti, jog bendrovės iškaba su jos pavadinimo užrašu jau savaime laikytina išorine reklama.

Antai pagal šių Taisyklių 2 straipsnį iškaba – ant (prie) reklaminės veiklos subjekto buveinės pastato arba reklaminės veiklos subjekto prekybos ar paslaugų teikimo vietos įrengiamas reklaminis įrenginys, ant kurio pateikiama informacija: reklaminės veiklos subjekto pavadinimas ir (arba) reklaminės veiklos subjekto prekybos ar paslaugų teikimo vietos pavadinimas (parduotuvė, viešbutis, kirpykla ir kt.), ir (arba) parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų pavadinimas (avalynė, automobilių remontas ir kt.); iškaba taip pat laikomas ant reklaminės veiklos subjekto buveinės arba prekybos ar paslaugų teikimo vietos pastato sienos, langų ar durų pateiktas reklaminės veiklos subjekto pavadinimas, jo prekybos ar paslaugų teikimo vietos arba parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų pavadinimas; iškaboje taip pat gali būti nurodytas prekių ženklas, emblema, darbo laikas, reklaminės veiklos subjekto (fizinio asmens) vardas, pavardė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-45-895/2015).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad toks teisinio reguliavimo, susijusio su išorinės reklamos samprata, prieštaringumas savaime nereiškia, kad bendrovės iškaba negali būti pripažinta išorine reklama, o asmuo, nesilaikęs iškabos kaip išorinės reklamos įrengimo draudimų ir reikalavimų, negali būti baudžiamas pagal ATPK 2141 straipsnio 3 dalį. Šiuo atveju sprendžiant dėl bendrovės iškabos pripažinimo ( nepripažinimo) išorine reklama esminę reikšmę turi tai, ar tokioje iškaboje skleidžiama informacija laikytina susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla ir skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis. Antai bendrovės iškaba, kurioje pateikta informacija skatina įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis paprastai laikytina išorine reklama ir ji turi būti naudojama paisant teisės aktuose nustatytų išorinės reklamos įrengimo reikalavimų. Vertinant, ar informacija, esanti iškaboje, skatina (ar neskatina) įsigyti prekių (naudotis paslaugomis), atsižvelgtina į tokios informacijos turinį, iškabos buvimo vietą, jos formą, dydį ir kt. Pažymėtina, kad skatinančia vartotojus įsigyti prekes ar naudotis paslaugomis (kartu ir išorine reklama) gali būti pripažinta ne tik informacija, kuria daromas tiesioginis poveikis vartotojui dėl prekių ar paslaugų pasirinkimo (pvz., nurodoma prekių svarba vartotojui, jų naudingosios savybės kalbama apie nuolaidas prekių įsigijimui ar paslaugų suteikimui arba apskritai siūloma vartotojui pirkti prekes, suteikti jam paslaugas). Skatinančia vartotojus įsigyti prekes ar naudotis paslaugomis gali būti pripažįstama ir tokia iškaboje esanti bendro pobūdžio informacija, kuria lyg tiesiogiai ir nesiūloma vartotojui pirkti prekes ar suteikti paslaugas (pvz., informacija apie asmens, užsiimančio komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla, veiklos pobūdį, teikiamų paslaugų rūšis). Šiuo atveju, iškabą su minėta informacija pripažįstant išorine reklama, reikia nustatyti, kad tokia iškaboje esanti informacija tiek pagal savo turinį, tiek išraiškos formą galėjo daryti poveikį vartotojų apsisprendimui dėl atitinkamų prekių įsigijimo ar dėl naudojimosi atitinkamomis paslaugomis.

Minėta, kad G. M. administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 2141 straipsnio 3 dalyje, padarymo buvo surašytas už tai, kad ji skleidė išorinę reklamą, neturėdama galiojančio Kauno miesto savivaldybės nustatyta tvarka išduodamo leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje, t. y.: 2014 m. rugpjūčio 20 d. 14.20 val. užfiksuota ant pastato (duomenys neskelbtini), iškabinta reklaminė iškaba su turiniu „Lauko prekyba“, „Darbo laikas 8–20“, „Gėlės, sodinukai, žemių substratai, trąšos, vazonai, darbo ir sodo įrankiai, „Lauko prekyba“ (4 vnt. vėliavėlių); taip pat 2014 m. rugpjūčio 20 d. 14.43 val. užfiksuota ant pastato pakabinta reklaminė iškaba su užrašu „Taros supirktuvė“, „Darbo laikas 8–20. Pietų pertrauka 12:30–13:00 val.“.

Kaip matyti iš minėtų iškabų įrengimo vietos, iškabose pateiktos informacijos turinio ir jos pateikimo formos, ši informacija buvo susijusi su bendrovės komercine veikla ir joje pakankamai aiškiai, siekiant atkreipti vartotojų dėmesį, atsispindėjo bendrovės veiklos pobūdis, darbo laikas. Todėl ši informacija nėra laikytina tik tokia, kuria buvo siekiama informuoti vartotojus apie parduodamas prekes ir teikiamas paslaugas. Priešingai, konstatuotina, kad minėtose iškabose esanti informacija tiek pagal savo turinį, tiek išraiškos formą, atsižvelgiant ir į šių iškabų įrengimo vietą, taip pat galėjo daryti poveikį vartotojų apsisprendimui dėl iškaboje nurodytų prekių įsigijimo ar dėl naudojimosi iškaboje nurodyta paslauga. Taigi minėtos iškabos su jose esančia informacija laikytinos išorine reklama ir jas įrengiant turėjo būti paisomą išorinės reklamos įrengimui nustatytų reikalavimų. Būtent nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad tokių reikalavimų nebuvo laikomasi, t. y. išorinė reklama buvo įrengta neturint leidimo.

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje, sprendžiant klausimą dėl iškabos su joje esančia informacija pripažinimo (nepripažinimo) išorine reklama, negalima remtis kaip precedento galią turinčiomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis administracinėse bylose Nr. 2AT-7-32-511/2015, 2AT-45-895/2015.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog „teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

Būtent šios bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios toms aplinkybėms, kurios buvo nustatytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtose administracinėse bylose Nr. 2AT-7-32-511/2015, 2AT-45-895/2015. Antai teismo nagrinėtoje byloje Nr. 2AT-45-895/2015 bendrovės iškaboje, kuri nebuvo pripažinta išorine reklama, apskritai jokia forma neatsispindėjo nei teikiamos paslaugos, nei bendrovės veiklos pobūdis. Kitoje byloje išorine reklama nebuvo pripažinta prie įmonės būstinės durų informaciniais tikslais įrengta nedidelė metalinė iškaba su įmonės pavadinimu, kurioje iš esmės irgi nebuvo jokios informacijos apie įmonės teikiamas paslaugas.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Kauno apygardos teismas 2015 m. kovo 25 d. nutarimu panaikinęs Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartį bei Kauno miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus 2014 m. lapkričio 12 d. nutarimą, o administracinio teisės pažeidimo bylą, kurioje G. M. buvo traukiama administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 2141 straipsnio 3 dalį, nutraukęs, netinkamai taikė ATPK 214 1 straipsnio 3 dalį. Taigi toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas nepagrįstas ir yra naikinamas paliekant galioti Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30221 straipsnio 14 dalies 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 25 d. nutarimą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartį be pakeitimų.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Gintaras Goda

Armanas Abramavičius