2017-12-12 Nr. AB-23143-3-61-3-03430-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-1050-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03430-2017-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.9; 59.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2017 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl akto dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas V. D. su 2017 m. spalio 11 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus (toliau – ir Viešosios tvarkos skyrius) vedėjo 2017 m. rugpjūčio 3 d. pavedimo Nr. A121-17228/17(2.1.19-SM4) (toliau – ir Pavedimas) dalį, kuria pareiškėjas paskiriamas nuolat dirbti su kolega, su kuriuo yra susiklostę priešiški santykiai ir kuris neturi pakankamų vairavimo įgūdžių; 2) įpareigoti Viešosios tvarkos skyriaus vadovą neskirti V. D. ir kitų darbuotojų dirbti su kolegomis, su kuriais egzistuoja priešiški santykiai, ir nuolat keisti ekipažų sudėtis bei sudaryti darbuotojų sąrašus, kas su kuo gali ir neprieštarauja dirbti; 3) įpareigoti Viešosios tvarkos skyriaus vedėją grąžinti pareiškėją į jo pamainą ir be darbuotojų sutikimo neperkelti jų į kitas pamainas bei atsižvelgti į darbuotojų prašymus, jiems pageidaujant pereiti į kitą pamainą ar kitą poskyrį; 4) įpareigoti Viešosios tvarkos skyriaus vedėją grąžinti pirmosios pamainos darbo laiką, leidžiant daliai darbuotojų dirbti nuo 7.00 val.

Vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 17 d. nutartį, V. D. pateikė 2017 m. lapkričio 3 d. prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti. Paaiškino, kad 2017 m. rugpjūčio 3 d., susipažinęs su Pavedimu, tą pačią dieną su tarnybiniu raštu Nr. A121-17273/17(2.1.19-SM4) kreipėsi į Viešosios tvarkos skyriaus vadovą, kad jis išspręstų situaciją. Be to, jis Viešosios tvarkos skyriaus vadovui 2017 m. rugpjūčio 31 d. išsiuntė tarnybinį pranešimą Nr. A121-19250/17(2.1.19-SM4), kuriame prašė pakeisti Pavedimą ir rugsėjo mėnesio darbo grafiką bei atkurti pirmosios pamainos darbo grafiką iki 2017 m. rugsėjo 5 d. Pažymėjo, kad Viešosios tvarkos skyriaus vadovas nei į pareiškėjo, nei į kolektyvo nuomonę neatsižvelgė, savo sprendimo nepakeitė ir jokio atsakymo nepateikė. Vėliau pareiškėjas atsakovo veiksmus 2017 m. rugsėjo 11 d. apskundė Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijai, kuri 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimu prašymą nagrinėti atsisakė ir apie tai 2017 m. spalio 2 d. informavo V. D.. Pareiškėjas pažymėjo, kad terminas skundui paduoti buvo praleistas dėl svarbių priežasčių – procesinių–procedūrinių reikalavimų, nustatytų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme bei Lietuvos Respublikos darbo kodekso 220 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytos teisės kreiptis į darbo ginčų komisiją.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 9 d. nutartimi pareiškėjo V. D. prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti netenkino ir pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Pirmosios instancijos teismas, aptaręs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio bei 30 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir atsižvelgęs į V. D. 2017 m. lapkričio 3 d. prašyme nurodytas termino skundui paduoti praleidimo priežastis, padarė išvadą, kad jos negali būti laikomos svarbiomis, objektyviomis ir nepriklausiusiomis nuo pareiškėjo valios, kadangi pats V. D. pasirinko savo galbūt pažeistų teisių gynimo būdą ir kreipėsi į kitas institucijas.

Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą Pavedimo apskundimo terminą netenkino ir V. D. skundą dėl Pavedimo dalies panaikinimo bei Viešosios tvarkos skyriaus vadovo įpareigojimo atlikti veiksmus, susijusius su Pavedimu, remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, atsisakė priimti.

III. Pareiškėjas V. D. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį panaikinti ir įpareigoti teismą jo skundą priimti.

Pareiškėjas paaiškina, kad ginčas dėl teisės yra kilęs iš darbo teisinių santykių dėl vienašališkų sprendimų priėmimo ir susitarimų nevykdymo. Pažymi, kad ginčų, kylančių iš darbo teisinių santykių, procesui taikomos ne tik Administracinių bylų teisenos įstatyme, bet ir kituose įstatymuose. Akcentuoja, kad tiek Administracinių bylų teisenos įstatymas, tiek Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas nustato išimtis, kai teismas, atlikdamas procesinius veiksmus, privalo taikyti ir kitą – specialų įstatymą. Vienas tokių įstatymų yra Lietuvos Respublikos darbo kodeksas.

V. D. atkreipia dėmesį, kad Darbo kodekso 220 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog darbo santykių dalyvis į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės privalo kreiptis per tris mėnesius. Pareiškėjas į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisiją kreipėsi 2017 m. rugsėjo 11 d., o į teismą – 2017 m. spalio 11 d., vadinasi, trijų mėnesių termino jis nepraleido, todėl nebuvo pažeistas nei teisinių santykių stabilumas, nei tęstinumas. V. D. nuomone, tai, kad įstatymų leidėjo nustatytas trijų mėnesių terminas kreiptis į darbo ginčų komisiją ir teismą teisinių santykių stabilumą dar užtikrina, o vieno mėnesio termino praleidimas jo jau neužtikrina, prieštarautų logikos dėsniams.

Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino, jog ginčas kilo tik iš Pavedimo, kadangi šiuo pavedimu V. D. buvo tik formaliai paskirtas dirbti su kolega, su kuriuo susiklostę priešiški santykiai, tačiau kiti jo prašymai su Pavedimu nėra susiję.

Pareiškėjas pažymi, kad Viešosios tvarkos skyriaus darbuotojų ir jo teises pažeidžiantys veiksniai yra tęstinio pobūdžio: V. D. buvo priverstas kiekvieną dieną dirbti su kolega, su kuriuo susiklostę priešiški santykiai, kas kartą dirbdamas su juo, pareiškėjas yra priverstas vairuoti tarnybinį automobilį, jis kiekvieną dieną yra priverstas eiti į kitą pamainą, be to, tiek V. D., tiek Viešosios tvarkos skyriaus darbuotojai, dirbdami pirmojoje pamainoje, kiekvieną kartą yra priversti dirbti tik nuo 06.00 val.

Pareiškėjas pažymi, kad Darbo kodekso 220 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad per vieną mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo dar galima kreiptis į teismą, pareiškiant ieškinį. Atkreipia dėmesį, kad Darbo kodekso 220 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog pareikšti ieškinį teismui galima ne dėl praleisto trijų mėnesių termino atnaujinimo, o dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme. Darbo kodekso 231 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo ginčo šaliai nesutinkant su darbo ginčų komisijos sprendimu, darbo, ginčo šalis per vieną mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos turi teisę pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso nuostatomis. V. D. pažymi, kad tokiu atveju, jeigu darbo ginčo teisinių santykių subjektui, neatsižvelgiant į Darbo kodekso 220 ir 231 straipsnius, visais atvejais teismas konstatuotų, kad yra praleistas vieno mėnesio terminas pareikšti ieškinį teismui, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, arba yra praleistas trijų mėnesių terminas po to, kai ginčo šalis kreipėsi į darbo ginčų komisiją, Darbo kodekso 220 ir 23 straipsnių nuostatos prarastų savo prasmę ir taptų niekinės, nes ginčo šalis visuomet būtų praleidusi terminą pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme. Pareiškėjo nuomone, skundo pateikimo teismui terminas nėra praleistas tiek pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalį, tiek pagal Darbo kodekso 220 ir 231 straipsnius, kurie yra speciali norma (išimtis), todėl pirmosios instancijos teismo 2017 m. spalio 17 d. ir 2017 m. lapkričio 9 d. nutartys yra neteisėtos.

Teisėjų kolegija

konstatuoja

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo V. D. skundą, nustačius, kad praleistas jo padavimo terminas, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejama nuo asmens pareigos įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad skundą (prašymą, pareiškimą) atsisakoma priimti, jei praleistas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas ir šis terminas neatnaujinamas. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant jo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią.

Nustatyta, kad V. D. ginčijamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus vedėjo 2017 m. rugpjūčio 3 d. pavedimas Nr. A121-17228/17(2.1.19-SM4) buvo surašytas 2017 m. rugpjūčio 3 d. Pats pareiškėjas patvirtino, kad su šiuo pavedimu susipažino 2017 m. rugpjūčio 3 d. Atsižvelgiant į tai, skundas teismui dėl jo panaikinimo turėjo būti paduotas iki 2017 m. rugsėjo 4 d. įskaitytinai (2017 m. rugsėjo 3 d. nedarbo diena). Tai reiškia, kad reikalavimą dėl Pavedimo pirmosios instancijos teismui pateikdamas 2017 m. spalio 11 d., V. D. buvo praleidęs skundo padavimo terminą.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Kadangi, kaip minėta, įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006, 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje AS492-605/2012, 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-520/2015). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015). Pabrėžtina, kad sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008, 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA520-70/2012, 2016 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-49-822/2016).

Teisėjų kolegija pažymi, kad sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai siejami su reikalavimu aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-564/2013). Šis reikalavimas reiškia, kad pareiškėjas, siekdamas efektyviai ginti savo teises ir teisėtus interesus, turi domėtis jam teisines pasekmes sukeliančiais sprendimais bei operatyviai ginčyti su jo teisių galimu pažeidimu susijusius valstybės institucijų veiksmus ar sprendimus.

Prašymą atnaujinti praleistą terminą apskųsti teismui Pavedimą pareiškėjas motyvavo tuo, kad kilusį ginčą bandė išspręsti iš pradžių kreipdamasis į Viešosios tvarkos skyriaus vadovą, vėliau – į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisiją, iš kurios ir sužinojo, kad kilęs ginčas turi būti nagrinėjamas administraciniame teisme.

Teisėjų kolegija pažymi, kad gavęs Pavedimą ir siekdamas geruoju išspręsti kilusį ginčą dėl ekipažų sudėties, pareiškėjas su 2017 m. rugpjūčio 3 d. ir 2017 m. 2017 m. rugpjūčio 31 d. tarnybiniais pranešimais kreipėsi į Viešosios tvarkos skyrių, tačiau jokio atsakymo negavo, todėl atsakovo veiksmus 2017 m. rugsėjo 11 d. apskundė Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijai. Pasirinkęs nurodytą savo teisių gynimo būdą, V. D. turi prisiimti ir tuo susijusias neigiamas pasekmes. Byloje nustatytų aplinkybių visuma neleidžia teigti, kad pareiškėjas terminą skundui dėl Pavedimo panaikinimo paduoti būtų praleidęs dėl svarbių priežasčių. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, neatnaujinęs termino Pavedimui ginčyti, pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kurioje buvo prašoma panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus vedėjo 2017 m. rugpjūčio 3 d. pavedimą Nr. A121-17228/17(2.1.19-SM4).

Atsisakęs priimti nurodytą skundo reikalavimą, Vilniaus apygardos administracinis teismas atsisakė priimti ir kitus V. D. skundo reikalavimus dėl įpareigojimo atsakovą atlikti veiksmus, kaip susijusius su skundžiamu pavedimu.

Teisėjų kolegija su kokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada nesutinka: Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu viešojo administravimo subjektas nevykdo savo pareigų arba vilkina klausimo nagrinėjimą ir nustatytu laiku jo neišsprendžia, toks neveikimas (vilkinimas atlikti veiksmus) gali būti apskųstas per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas klausimo išsprendimo laikas.

Nustatyta, kad V. D. su 2017 m. rugpjūčio 3 d. tarnybiniu pranešimu kreipėsi į Viešosios tvarkos skyrių ir prašė išspręsti susidariusią situaciją dėl Viešosios tvarkos skyriaus ekipažų sudėties bei nurodė, kad sprendimo būdai gali būti šie: pastovus ekipažų sudėties keitimas, pastovus ekipažų sudėties keitimas tik tarp ekipažų, kuriuose dirba mažai tarpusavyje suderinti asmenys, sąrašų sudarymas, kurie darbuotojai gali (nori) dirbti kartu, galimi ir kiti variantai. 2017 m. rugpjūčio 31 d. tarnybiniame pranešime pareiškėjas prašė pakeisti vienašališką sprendimą dėl ekipažo sudėties keitimo bei sąrašų, kokie darbuotojai su kuo gali dirbti, sudarymo, pareiškėjo perkėlimo į kitą pamainą bei darbo laiko nuo 6.00 val. pirmoje pamainoje nustatymo. Pareiškėjo teigimu, į šiuos jo tarnybinius pranešimus bei juose suformuluotus pasiūlymus ir prašymus nebuvo atsakyta. Taigi, kreipdamasis į teismą su 2017 m. spalio 11 d. skundu, pareiškėjas nebuvo praleidęs Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino apskųsti jo prašymų nagrinėjimo vilkinimą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo išspręsti V. D. skundo reikalavimų dėl įpareigojimo atsakovą atlikti prašomus veiksmus priėmimo klausimą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimus, susijusius su įpareigojimu atsakovą atlikti nurodomus veiksmus, nėra pagrįsta, todėl yra naikinama, o V. D. skundo dalies dėl šių reikalavimo priėmimo klausimas yra grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėdamas nurodytos V. D. skundo dalies priėmimo klausimą, pirmosios instancijos teismas turėtų įvertinti, ar pareiškėjas turi teisę ginti kitų Viešosios tvarkos skyriaus darbuotojų teises ir teisėtus interesus bei reikšti reikalavimus, kurių vykdymas yra susijęs su tam tikros sąlygos buvimu / nebuvimu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. D. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo V. D. skundo dalį dėl reikalavimų įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus vadovą atlikti veiksmus (neskirti V. D. ir kitų darbuotojų dirbti su kolegomis, su kuriais egzistuoja priešiški santykiai, ir nuolat keisti ekipažų sudėtis bei sudaryti darbuotojų sąrašus, kas su kuo gali ir neprieštarauja dirbti; įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus vedėją grąžinti pareiškėją į jo pamainą ir be darbuotojų sutikimo neperkelti jų į kitas pamainas bei atsižvelgti į darbuotojų prašymus, jiems pageidaujant pereiti į kitą pamainą ar kitą poskyrį; įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus vedėją grąžinti pirmosios pamainos darbo laiką, leidžiant daliai darbuotojų dirbti nuo 7.00 val.), ir šios skundo dalies priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Irmantas Jarukaitis

Ramutė Ruškytė