2017-03-07 Nr. AB-5478-3-64-3-00116-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1288-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00116-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir papildomu skundu (I t., b. l. 3, 128–129), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Šiaulių AVPK), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2011 m. gruodžio 23 d. iki 2014 metų periodiškai buvo konvojuojamas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę ir atgal nežmoniškomis sąlygomis, dėl kurių jam teko kentėti. Automobilis, kuriuo pareiškėjas buvo konvojuojamas, visada būdavo perpildytas, į jį talpindavo su asmeniniais daiktais, reikėdavo stovėti, nes sėdimų vietų trūko. Automobilyje nebuvo ventiliacijos, trūko oro, vasarą per sienas bėgdavo vanduo. Nerūkantys būdavo vežami kartu su rūkančiais, kurie pasislėpę rūkydavo automobilyje, todėl teko kvėpuoti tabako dūmais. Nebuvo galimybės nueiti į tualetą, etapo metu yra tekę šlapintis į plastikinį butelį, tuo buvo pažeista pareiškėjo garbė ir orumas. Konvojavimo metu automobilyje beveik nebuvo apšvietimo, kartu buvo vežamas šuo, kuris skleidė nemalonų kvapą, inkštė. Į teismą jis kreipėsi tik 2016 m. sausio 11 d., nes neturėjo tiek teisinių žinių, kiek dabar, su savo teisėmis konvojuojant nebuvo supažindintas raštu, sužinojo tik gavęs iš advokato konvojavimo taisykles, be to, atliekant bausmę pataisos namuose ir laikantis vidaus tvarkos taisyklių nėra laiko sėdėti ir kurti administracines bylas. Prašė senaties terminą atnaujinti, nes priešingu atveju jo, jo artimųjų ir visuomenės atžvilgiu nebus įvykdytas teisingumas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių AVPK, atsiliepimuose į skundą (I t., b. l. 117–120, 187–189) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu buvo konvojuojamas nuo 2011 m. gruodžio 23 d. iki 2014 m., skundą teismui pateikė tik 2016 m. sausio 11 d. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą dėl pareiškėjo reikalavimų už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 23 d. iki 2013 m. sausio 10 d. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas specialios paskirties automobiliais, kurie įrengti vadovaujantis higienos ir saugumo reikalavimais bei tinkami eksploatacijai.

Šiaulių AVPK pareigūnams 2011 – 2013 metais konvojuojant pareiškėją leistinas konvojuojamųjų skaičius nebuvo viršytas. Pareiškėjas nei karto prieš vykdant konvojų ar konvojavimo metu konvojaus būrio pareigūnams nėra išsakęs pageidavimų, pretenzijų, nepasitenkinimų dėl konvojavimo sąlygų nei žodžiu, nei raštu. Pareiškėjo teiginiai dėl kitų asmenų rūkymo konvojavimo metu ar nesudarytos galimybės pasinaudoti tualetu nepagrįsti, nes Konvojavimo taisyklėse nustatyta, kad konvojuojamiesiems draudžiama rūkyti, kad konvojavimo metu nebuvo leidžiama to daryti patvirtina ir pats pareiškėjas, nurodydamas, kad konvojuojamieji rūkydavo pasislėpę, tačiau uždaroje patalpoje pareigūnai negalėjo nepastebėti (užuosti) rūkančių asmenų.

Specialiosiose transporto priemonėse tualetai nėra įrengti, tačiau dėl nedidelio atstumo tarp konvojuojamųjų paskirstymo vietų to ir nereikia. Konvojuojant pareiškėją Šiaulių apskrities VPK pareigūnai teisės aktų nuostatų ir pareiškėjo teisių nepažeidė. Nurodė, kad pagrindo atnaujinti pareiškėjui senaties terminą nėra, nes pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimą. Pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiu automobiliu, kuriame įrengtos 3 specialios daiktadėžės konvojuojamų asmenų daiktams susidėti, šildymo ir apšvietimo sistemos visada veikė, nes esant techniniams šių sistemų gedimams konvojavimas nebūdavo vykdomas.

Kiekvienais metais specialieji automobiliai būdavo tikrinami UAB „Šiaulių techninių apžiūrų centras“ darbuotojų ir automobiliai visiškai atitiko keliamus reikalavimus, buvo tinkami eksploatacijai. Konvojavimo taisyklėse reglamentuota, kad esant būtinumui kinologas su šunimi yra konvojaus sudėtyje. Nėra imperatyvių teisės normų, kurios numatytų prievolę konvojaus pareigūnams rinkti ir kaupti duomenis apie konvojuojamųjų parengimą konvojuoti ir pastarųjų kratos organizavimą. Jokie teisės aktai nereglamentuoja vaizdo įrašų kameromis, įrengtomis specialiuosiuose automobiliuose, fiksavimo ir saugojimo.

Kameros automobiliuose neveikė, buvo sumontuotos prevenciniais tikslais, kad konvojuojamieji nepažeidinėtų režimo reikalavimų.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 6 d. sprendimu pareiškėjo D. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą (I t., b. l. 196–201).

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 5 straipsnio 1 dalimi, CK 6.271 straipsniu.

Pasisakydamas dėl faktinių bylos aplinkybių reikšmės pareiškėjo prašomos atlyginti žalos atsiradimui, teismas laikė, kad turi būti atsižvelgta į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą. Vadovavosi CK 1.124 straipsniu, 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.126 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalimis. Pareiškėjas nurodė, kad galimai netinkamomis sąlygomis buvo konvojuojamas nuo 2011 m. gruodžio 23 d. iki 2014 metų, į teismą pirmą kartą kreipėsi tik 2015 m. lapkričio 20 d., prašė senaties terminą jam atnaujinti, nes anksčiau neturėjo tiek teisinių žinių, kiek dabar, su savo teisėmis konvojuojant nebuvo supažindintas raštu, be to, atliekant bausmę pataisos namuose ir laikantis vidaus tvarkos taisyklių neturėjo laiko rašyti skundų teismui. Teismas sprendė, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, pateisinančių tokį ilgą delsimą, teismas vadovaujasi nacionaline teisės norma – Civiliniu kodeksu, nustatančiu sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis), todėl reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 23 d. iki 2012 m. lapkričio 19 d. turi būti taikoma ieškinio senatis, o pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama nuo 2012 m. lapkričio 20 d. iki 2013 m. lapkričio 6 d.

Konvojavimo organizavimo tvarką, konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus reglamentuoja Konvojavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (ginčo laikotarpiui aktuali redakcija, patvirtinta 2008 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 1R-175/1V-146 (toliau – Konvojavimo taisyklės). Teismas vadovavosi šių taisyklių 106–112, 126, 127, 146 punktais.

Iš byloje esančių dokumentų matosi, kad ginčui aktualiu laikotarpiu, kuriam netaikoma senatis (nuo 2012 m. lapkričio 20 d. iki 2013 m. lapkričio 6 d.), Šiaulių AVPK pareigūnai konvojavo pareiškėją specialios paskirties automobiliais iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę, o praėjus atitinkamam laikui – atgal į Šiaulių tardymo izoliatorių, iš viso 30 kartų. Konvojavimui buvo naudojami specialios (konvojavimo) paskirties, konvojavimo taisykles ir techninius reikalavimus atitinkantys automobiliai, skirti vežti žmones.

Šiaulių AVPK į bylą pateikė 30 kelionės žiniaraščių ir prie jų pridėtų konvojuojamųjų sąrašų, iš kurių matosi, kad konvojuojant iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę į konvojavimo maršrutą buvo įtraukiamas ir Radviliškio policijos komisariatas, taigi konvojuojamų asmenų skaičius iki galutinės paskirties vietos keisdavosi. Kiekvienas konvojuojamų asmenų perdavimas ir priėmimas įrašytas atskirai ir patvirtintas atsakingų pareigūnų parašais ir policijos įstaigų antspaudais, todėl abejonių dėl to, kad konvojuojamų asmenų skaičius galėjo būti nurodytas netiksliai, teismui nekilo.

Pareiškėjo konvojavimo atvejais konvojuojamų asmenų skaičius tarp atitinkamų maršruto paskirties taškų nei karto neviršijo šiuose automobiliuose įrengtų, konvojuojamiesiems skirtų, vietų skaičiaus. Šie rašytiniai įrodymai suteikė pakankamą pagrindą pripažinti pagrįstais Šiaulių AVPK atsiliepime išdėstytus teiginius, kad konvojuojant pareiškėją asmenų skaičius niekada neviršijo minėtuose automobiliuose įrengtų sėdimų konvojuojamiems asmenims skirtų vietų skaičiaus. Iš UAB „Šiaulių techninių apžiūrų centras“ rašto matosi, kad bylai aktualiu laikotarpiu automobiliui „Mercedes Benz“, valstyb.

Nr. (duomenys neskelbtini) techninė apžiūra atlikta ir techninės apžiūros rezultatų kortelė išduota 2012 m. birželio 4 d., 2012 m. gruodžio 5 d., 2013 m. birželio 17 d., o automobiliui „Renault Midlum“, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) – 2011 m. gruodžio 12 d., 2012 m. gruodžio 10 d. ir 2013 m. gruodžio 6 d. Konvojaus būrio vado 2016 m. kovo 15 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad konvojaus būrio pareigūnai kiekvieną dieną prieš vykdant konvojavimą atlikdavo specialiosios transporto priemonės apžiūrą, buvo tikrinamos šildymo, vėdinimo sistemos, kamerų apšvietimas, patalpoje, kurioje buvo laikomi konvojuojamieji bei kartu vykdavo ir juos saugantys konvojaus pareigūnai, buvo įrengta elektrinė ištraukiamoji ventiliacija, autonominė šildymo, apšvietimo sistemos, kurios visada veikė ir buvo efektyvios.

Taigi byloje nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad automobilių, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, techninė būklė, vėdinimo sistemos ar dirbtinė apšvieta neatitiko Konvojavimo taisyklių reikalavimų. Nors Konvojavimo taisyklės nereglamentuoja konvojuojamų asmenų asmeninių daiktų pervežimo, tačiau atsakovas nurodė, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiu automobiliu, kuriame įrengtos 3 specialios daiktadėžės konvojuojamų asmenų daiktams susidėti, taigi paneigė pareiškėjo teiginius dėl asmeninių daiktų vežimo bendroje patalpoje su žmonėmis.

Pareiškėjas nurodė, kad konvojavimo metu nerūkantys asmenys būdavo vežami kartu su rūkančiais, kurie pasislėpę rūkydavo automobilyje, todėl teko kvėpuoti tabako dūmais. Konvojavimo taisyklių 127.7. punkte nurodyta, kad konvojuojamiesiems draudžiama rūkyti. Pareiškėjas nepaaiškino, ar pats yra nerūkantis, iš įrašų jo asmens sveikatos istorijoje matosi, kad pirminės gydytojų apžiūros metu 2011 m. gruodžio 27 d. prie žalingų įpročių nurodytas ir rūkymas. Pareiškėjas nenurodė, kad dėl kitų asmenų rūkymo konvojavimo automobilyje jis reiškė nusiskundimus konvojaus pareigūnams, kelionės žiniaraščiuose pastabų dėl pareiškėjo nusiskundimų taip pat nėra, taigi nebuvo jokio pagrindo spręsti, kad Šiaulių AVPK būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus, o pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodė, kad konvojavimo metu nebuvo galimybės nueiti į tualetą, yra tekę šlapintis į plastikinį butelį, tuo buvo pažeista jo garbė ir orumas. Konvojavimo taisyklių 136–137 punktai reglamentuoja tik konvojuojamų asmenų nuvedimo į tualetą tvarką iš specialiojo vagono kamerų ir teisme. Konvojuojant asmenis specialiuoju transportu (automobiliais) jų nuvedimas į tualetą nėra numatytas. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad jam konvojavimo metu buvo kilusi būtinybė pasinaudoti tualetu, kad jis apie tai informavo jį konvojuojančius pareigūnus, kurie į jo nusiskundimus nereagavo, kad jis serga konkrečia liga, dėl kurios yra sutrikusi šlapinimosi funkcija, todėl pareiškėjo teiginys, kad jam teko konvojavimo metu šlapintis į plastikinį butelį, atmestas, kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

Pareiškėjas nurodė, kad konvojavimo metu kartu buvo vežamas šuo, kuris skleidė nemalonų kvapą, inkštė. Konvojavimo taisyklėse numatyta, kad konvojaus sudėtyje gali būti ir kinologas su šunimi, kai tai yra būtina; vykdamas į tarnybą su konvojumi, važiuodamas specialiuoju automobiliu (ar kitu specialiuoju transportu) kinologas privalo tarnybinį šunį laikyti su antsnukiu, o konvojuojant konvojuojamuosius pėsčiomis arba juos priimant (perduodant) iš specialiojo automobilio (kito specialiojo transporto) tarnybinį šunį laikyti trumpu pavadžiu be antsnukio; kinologui draudžiama specialiai pjudyti šunį, leisti su šunimis bendrauti pašaliniams asmenims, ypač konvojuojamiesiems. Pareiškėjas nenurodė, kad konvojavimo metu pareigūnai pažeidė nurodytus Konvojavimo taisyklių reikalavimus, todėl jo pretenzijos dėl šuns nepagrįstos.

Įvertinęs išdėstytas aplinkybes bei ginčo situacijos teisinį reglamentavimą teismas darė išvadą, jog Šiaulių AVPK pareigūnai nagrinėjamu atveju neatliko jokių teisei priešingų (neteisėtų) veiksmų, pareiškėjo teisių pažeidimų, tame tarpe kankinamo, nežmoniško ar žeminančio pareiškėjo orumą elgesio iš atsakovo pusės nenustatyta. Nenustačius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų (neveikimo), žalos atlyginimas negalimas, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių AVPK, atmestas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.). Darydamas šią išvadą teismas taip pat pabrėžė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo asmuo, turintis specifinį teisinį statusą (įtariamasis, kaltinamasis), todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas bei būtinas, siekiant apsaugoti kitų (jokių nusikaltimų nepadariusių) asmenų laisves bei teisėtus interesus. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi siekiant paskirtos kardomosios priemonės tikslų, o laisvės atėmimas (suėmimas) visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (ABTĮ 57 str.). Likusieji pareiškėjo argumentai laikyti pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstyti ir neanalizuoti.

III. Pareiškėjas D. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 6 d. sprendimą, atnaujinti senaties terminą ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių AVPK, 20 000 Eur neturtinės žalos (I t., b. l. 203–204).

Apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja nusiskundimus, išdėstytus skunde bei papildomame skunde, pateiktuose pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių AVPK, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti (II t., b. l. 1).

Teigia, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra tik deklaratyvūs teiginiai, nepagrįsti jokiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas esmines bylai aplinkybes, pilnai ištyrė visus byloje esančius duomenis ir pateikė teisėtą, teisingą bei pagrįstą teisinį įvertinimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos teisės aktų reikalavimus atitinkančių konvojavimo sąlygų neužtikrinimu laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 23 d. iki 2014 m., atlyginimo.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą, padarytą, kaip teigiama, nuo 2011 m. gruodžio 23 d. iki 2012 m. lapkričio 19 d. Dėl likusio laikotarpio teismas darė išvadą, kad Šiaulių AVPK pareigūnai nagrinėjamu atveju neatliko jokių teisei priešingų (neteisėtų) veiksmų, pareiškėjo teisių pažeidimų, tame tarpe kankinamo, nežmoniško ar žeminančio pareiškėjo orumą elgesio iš atsakovo pusės nenustatyta, todėl pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Apeliaciniame skunde iš esmės nėra jokių argumentų, kurie būtų pagrindas pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Kadangi aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nėra nustatyta (ABTĮ 136 str.), apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai (I t., b. l. 11–116, 190–192), kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėjas nenurodė ir nepateikė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą, padarytą nuo 2011 m. gruodžio 23 d. iki 2012 m. lapkričio 19 d. konvojavimo metu, taikytina ieškinio senatis, nes skundas teismui paduotas praleidus CK 1.125 straipsnio 8 punkte numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą (pagal spaudą ant pareiškimo (b. l. 3) – 2015 m. lapkričio 20 d.). Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, teismas pagrįstai vertino pareiškėjo konvojavimo atvejus, kurie nepatenka į senaties terminą, o būtent nuo 2012 m. lapkričio 20 d. iki 2013 m. lapkričio 6 d.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus, pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konvojuojamas techniškai tvarkingu ir patikrintu specialiuoju transportu, t. y. kurių techninė patikra buvo atlikta (I t., b. l. 13–14). Išduotos techninės apžiūros rezultatų kortelės patvirtina naudotų specialiųjų automobilių tinkamumą žmonių pervežimui ir jų atitikimą saugumo ir kitiems techniniams reikalavimams. Taigi, pareiškėjo argumentai, susiję su automobilių, kuriais pareiškėjas buvo konvojuojamas, netinkamumu žmonėms vežti, yra pagrįsti ne objektyviais duomenimis, o subjektyviu pareiškėjo įsitikinimu apie tinkamas konvojavimo sąlygas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal Konvojavimo taisyklių 109 punktą specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde nurodytas bendro pobūdžio teiginys, kad trūkdavo vietos, yra nepagrįstas, nes pagal administracinėje byloje pateiktus kelionės žiniaraščius bei su jais susijusius dokumentus (I t., b. l. 57–116) pareiškėjo konvojavimo atvejais asmenų, tuo metu vykusių specialiaisiais automobiliais, skaičius niekada neviršijo šiuose automobiliuose numatytų sėdimų vietų skaičiaus.

Pagal Konvojavimo taisyklių 231.1 punktą tarnybiniai šunys gali būti panaudojami saugant ir konvojuojant konvojuojamuosius. Todėl vien tai, kad konvojuojant automobilyje taip pat buvo šuo, nesuponuoja atsakovo neteisėtų veiksmų. Pareiškėjo apeliacinio skundo abstrakčius teiginius, kad konvojaus pareigūnai šiurkščiai bendravo, gąsdino su šunimi, nėra pagrindo laikyti pagrįstais, kadangi pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kas, kada taip elgėsi su juo.

Pažymėtina, kad Konvojavimo taisyklių 134 punkte nustatyta, jog konvojuojamieji į tualetą vedami tiktai pačių prašymu ir tiktai po vieną. Pareiškėjas tik apibendrintai teigia, kad jo neišleisdavo į tualetą, tačiau nenurodo, kad būtų kreipęsis į konvojaus pareigūnus dėl išleidimo į tualetą, tačiau pareigūnai būtų netenkinę jo prašymo. Konvojavimo taisyklių 127.7 punkte nustatyta, kad konvojuojamiesiems draudžiama rūkyti, pereiti iš vienos eilės į kitą, nusivilkti drabužius konvojavimo metu ar pasikeitimo punktuose be konvojaus pareigūno leidimo. Pareiškėjo teiginiai dėl rūkymo automobilyje taip pat apibendrinti, jis neįvardijo konkrečių rūkymo atvejų. Be to, nors pareiškėjas skundėsi, kad buvo vežamas su rūkančiais, tačiau nenurodė, ar pats rūko, o jo asmens sveikatos istorijoje prie žalingų įpročių yra įrašas dėl rūkymo (I t., b. l. 156).

Pastebėtina, jog Konvojavimo taisyklių 137 punkte įtvirtinta, kad konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Nei viename iš byloje esančių kelionės žiniaraščių nėra nurodyta, kad pareiškėjas konvojavimo metu būtų skundęsis dėl konvojavimo sąlygų, konvojuojamųjų ar pareigūnų netinkamo elgesio, teikęs prašymus.

Apibendrinant, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurias patvirtina byloje pateikti įrodymai, padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nėra duomenų, kad Šiaulių AVPK pareigūnai ginčui reikšmingu laikotarpiu būtų netinkamai vykdę pareiškėjo konvojavimą. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų, nėra sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 6 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė