2021-04-21 Nr. AB-8491-3-61-3-02865-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-216-624/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02865-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. (R. J.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. J. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų laikymo sąlygų laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 24 d. iki 2019 m. gegužės 16 d.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) nežmoniškomis jo garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, tualetas atskirtas sienele, ne aukštesne nei 1,5 m, ir užuolaida, pareiškėjas jautėsi matomas pareigūnų ir su juo kalinčių asmenų, nes užuolaida pilnai neužsitraukė. Kamerose nebuvo tinkamo apšvietimo, natūrali šviesa silpnai pateko į patalpas, jų tinkamai neapšvietė, nuo kamerose įrengto elektrinio apšvietimo skaudėjo akis ir galvą, naktinio apšvietimo išjungti nebuvo galima, dėl ko pareiškėjas jautėsi irzlus, nepailsėjęs, buvo drėgna, trūko oro. Pareiškėjui buvo skirta viena valanda pasivaikščiojimų kiemelyje per dieną vietoje aštuonių valandų. Kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktuose nustatytas gyvenamosios patalpos plotas. Lukiškių TI-K neužtikrino užimtumo po 8 valandas per dieną, tinkamos veiklos programos. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN nesutiko su pareiškėjo skundu, prašė skundą atmesti.

4. Atsiliepime Vilniaus PN paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas nuo 2018 m. gruodžio 24 d. iki 2019 m. gegužės 16 d. Pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šis plotas buvo užtikrintas. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) III skirsnyje nurodytas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas. Postuose Nr. 7 (gyvenamosios kameros Nr. 252 – Nr. 257); Nr. 23 (gyvenamosios kameros Nr. 386 – Nr. 395), Nr. 25 (gyvenamosios kameros Nr. 406 – Nr. 417) ir Nr. 26 (gyvenamosios kameros Nr. 418 – Nr. 426) sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis.

Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Vadovaujantis teisės aktais, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 16.7 punktą, kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa yra ne mažesnė kaip 200 Lx. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji šio kodekso nustatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore.

Lukiškių TI-K laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinė reabilitacija organizuojama vadovaujantis BVK 136, 137 ir 1371 straipsnių reikalavimais. Vykdomos programos ir pozityvaus užimtumo priemonės yra patvirtintos Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. N-64 „Dėl Socialinės reabilitacijos skyriaus vykdomų programų ir pozityvaus užimtumo priemonių aprašų patvirtinimo“.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 17 d. sprendimu tenkino pareiškėjo R. J. skundą iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 432 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą dalį pareiškėjo skundo atmetė.

6. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašo priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, kilo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2018 m. gruodžio 24 d. iki 2019 m. gegužės 16 d., atlyginimą. Pasak pareiškėjo, jis buvo laikomas Lukiškių TI-K per mažo ploto kamerose, sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko numatytų sąlygų, nebuvo tinkamos ventiliacijos, apšvietimo, drėgna, trūko oro, nesuteikti tinkami pasivaikščiojimai lauke, neužtikrinta užimtumo programa.

7. Vadovaudamasis Vilniaus PN atsiliepimo duomenimis ir byloje pateiktais rašytiniais įrodymais (b. l. 21–52), teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 144 paras. Teismas pažymėjo, kad pagal Įsakymo 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Kaip matyti iš teismui pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu (plotą ir kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių), pareiškėjui kamerose tekdavo daugiau nei 3,6 kv. m ploto, taigi kamerų ploto norma nebuvo pažeista. Pareiškėjui teko nuo 3,7 kv. m iki 4,1 kv. m ploto. Patikrinęs ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusį kameros plotą, apskaičiuotą metodika, kai iš bendro ploto atimamas sanitarinio mazgo užimamas plotas, teismas sprendė, kad nebuvo pažeista iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatų aiškinimo kilusi 3 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto riba. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K ginčo laikotarpio metu vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimas pažeistas nebuvo.

8. Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas gyvenamosiose kamerose vienas arba kartu su kitu asmeniu. Atsižvelgęs į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir teismų praktiką, teismas konstatavo, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaidomis arba sienele neužtikrina asmens privatumo apsaugos, todėl Lukiškių TI-K veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Lukiškių TI-K neužtikrino visiško asmens privatumo, kadangi pareiškėjas visą parą buvo stebimas pareigūnų, be to, dalį laiko pareiškėjas buvo laikomas su kitais suimtaisiais ir tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui. Net ir tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, jo privatumas taip pat buvo pažeidžiamas, nes sanitarinio mazgo atskyrimas užuolaida nuo įėjimo nelaikytinas tinkamu privatumo užtikrinimu. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 144 paras buvo laikomas kamerose, neužtikrinant jo teisės į privatumą.

9. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus PN Turto valdymo skyrius pranešime (b. l. 50–52) nurodė, jog Lukiškių TI-K gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliai, per langus. Kamerų langai skaidraus stiklo ir jų rėmai tvarkingi, lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui. Gyvenamosiose kamerose yra įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa ne mažesnė kaip 200 Lx. Teismas pažymėjo, kad reikalavimuose nėra nustatytas gyvenamųjų patalpų natūralaus apšvietimo koeficientas, gyvenamosiose kamerose lango angoje grotos buvo įrengtos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K atskira mechaninė gyvenamųjų kamerų vėdinimo ir kondicionavimo sistema nėra privaloma, atsižvelgiant į tai, kad kamerose įrengti langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Byloje nebuvo duomenų, to nenurodė ir pats pareiškėjas, kad jis būtų kreipęsis su skundais dėl jo laikymo sąlygų atitikimo sveikatos saugos ir higienos reikalavimams į Visuomenės sveikatos centrą. Teismo vertinimu, skunde pareiškėjo nurodyti neatitikimai, susiję su bendra kamerų būkle ir tvarka, abstraktūs ir nekonkretizuoti. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo reikalavimai dėl netinkamo apšvietimo, ventiliacijos atmesti.

10. Pareiškėjas neginčijo, kad jam buvo suteikta galimybė kasdien po vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o teismas nenustatė, kad Lukiškių TI-K kiltų pareiga užtikrinti pareiškėjui ilgesnį pasivaikščiojimą dėl pareiškėjo amžiaus ar sveikatos būklės, todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisių pažeidimas dėl pasivaikščiojimų gryname ore neužtikrinimo nekonstatuotas.

11. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja, kiek laiko per dieną turi būti skiriama nuteistųjų socialinės reabilitacijos programoms. Įgyvendinant socialinės reabilitacijos programas, bendravimas su nuteistaisiais vykdomas nuolat, tiek tarnybiniuose kabinetuose, tiek gyvenamojoje kameroje. Dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse pagrįstas savanoriškumo principu, nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Pareiškėjo prašymų, pareiškimų arba skundų dėl nepakankamo užimtumo įstaigoje ginčo laikotarpiu gauta nebuvo, todėl šie pareiškėjo argumentai taip pat atmesti kaip neįrodyti.

12. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas darė išvadą, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjas 144 paras buvo laikomas kamerose, neužtikrinant privatumo. Teismas laikė, kad nurodyti pažeidimai galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių. Teismui nekilo abejonių dėl to, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas.

13. Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, visų pirma, atsižvelgė į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę – pareiškėjui 144 paras nebuvo užtikrinta galimybė naudotis tinkamai įrengtais sanitariniais mazgais, taigi pareiškėjo teisių pažeidimas nebuvo atsitiktinis ar epizodinis, tačiau jo intensyvumą mažino tai, kad dalį laiko pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas. Be to, teismas vertino ir tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, įrodančių, jog padaryti pažeidimai sukėlė jam ilgalaikių, nepataisomų padarinių, o iš byloje esančių duomenų negalima daryti išvados, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Todėl, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodoma 5 000 Eur suma akivaizdžiai viršija jo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, įvertinęs pirmiau minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatavo, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju laikytina 432 Eur suma.

III. 14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

15. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad teismas nemotyvavo, kodėl pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Teismo nustatyta neturtinės žalos atlyginimo suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais. Atsižvelgiant į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, į byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas pateikė prisidėjimą prie atsakovo apeliacinio skundo, kuriame nurodo, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas teisių gynimo būdas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas R. J. kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų nuo 2018 m. gruodžio 24 d. iki 2019 m. gegužės 16 d., atlyginimo.

18. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. spalio 17 d. sprendimu tenkino pareiškėjo R. J. skundą iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 432 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą dalį pareiškėjo skundo atmetė.

19. Pateikdamas apeliacinį skundą, atsakovas su teismo sprendimu nesutinka, pabrėždamas, kad teismas nemotyvavo, kodėl pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Anot Vilniaus PN, teismo nustatyta neturtinės žalos atlyginimo suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais.

20. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, nustatė, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu būnant Lukiškių TI-K 144 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais. Įvertinusi bylos aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai konstatuoti pagrįstai.

22. Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo pažymėtina, kad atsakovo atstovas yra teisus, teigdamas, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99).

23. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str.) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pažeidimo mastu, trukme ir intensyvumu (144 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais), pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas nėra pakankama satisfakcija, ir sprendžia, jog pareiškėjui pagrįstai priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo sumažinti pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą.

24. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, su jomis susijusį teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, atsižvelgė į byloje surinktus duomenis, aptarė ir įvertino visas šios žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan