2016-03-30 Nr. AB-7153-3-61-3-01962-2013-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2763-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01962-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. Ž. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. Ž. su skundu (b. l. 1-4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti 2013 m. gegužės 7 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM, Ministerija) sprendimą Nr. 1D-4521(12);

2) įpareigoti atsakovą skirti pareiškėjui priklausančią pareigūnų pensiją.

Pareiškėjas nurodė, kad sulaukęs nustatyto amžiaus pensijai gauti bei remdamasis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 1 straipsnio 1 dalimi, 3 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 16 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 1990 m. kovo 21 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos kreipimusi į Vidaus reikalų įstaigos darbuotojus, 2013 m. balandžio 13 d. pateikė prašymą VRM skirti jam priklausančią pareigūnų valstybinę pensiją. Su 2013 m. gegužės 7 d. VRM priimtu sprendimu nesutiko, vertino, kad jis yra nepagrįstas ir neteisingas, todėl naikintinas.

Paaiškino, kad nuo 1985 m. liepos 7 d. buvo priimtas dirbti VRM ryšio priemonių remonto tarnyboje, 1987 m. rugpjūčio 24 d. paskirtas į atestuotas pareigas ir pradėjo tarnybą VRM Ryšių skyriaus operatyvaus ryšio inžinieriaus pareigose. Tuo metu buvo būtinas 25 metų tarnybos VRM sistemoje stažas pareigūno pensijai gauti. 1988 metais įsigaliojo lengvata gauti pareigūno pensiją sulaukus 50 metų amžiaus ir turint bendrą darbo stažą 25 metus, iš kurių 12,5 metų tarnybos VRM sistemoje. Tikėdamas valstybės prisiimtais įsipareigojimais socialinių garantijų srityje, pareiškėjas sąžiningai tarnavo VRM vidaus tarnybos gretose.

Tarnaudamas, 1988 metais įstojo į VRM Minsko aukštosios milicijos mokyklos Vilniaus fakulteto neakivaizdinį skyrių, kuris buvo reorganizuotas į Lietuvos Policijos akademiją. 1993 m. balandžio 29 d. baigė Lietuvos Policijos akademiją, įgydamas teisininko kvalifikaciją. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, ir toliau liko tarnauti Lietuvos policijoje. Pareiškėjas rėmėsi 1990 m. kovo 21 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos kreipimusi į Vidaus reikalų įstaigų darbuotojus, kuriame buvo išreikštas raginimas kiekvienam Lietuvos Respublikos piliečiui, nepriklausomai nuo tautybės ar pasaulėžiūros, turinčiam šio darbo patirties, pasirengusiam prisiekti ištikimybę Lietuvai ir jai tarnauti, likti tolimesnei tarnybai VRM sistemoje.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba savo kreipimesi užtikrino, kad bus išsaugotos visos socialinės vidaus reikalų darbuotojų garantijos. Pareiškėjas, prisiekęs Lietuvos Respublikai, 1991 m. gegužės 7 d. buvo paskirtas kriminalinės policijos inspektoriumi ir tarnavo iki 1999 m. gegužės 4 d. Policijos departamento prie VRM (toliau – ir Policijos departamentas) Kriminalinės policijos Kriminalinės paieškos valdyboje. Nuo 1994 m. buvo paskirtas Kriminalinės paieškos valdybos komisaru-vyresniojo komisaro pavaduotoju ir šiose pareigose tarnavo iki tarnybos pabaigos.

Tarnybos metu buvo daug kartų skatintas už tarnybos rezultatus. 1996 m. vasario 18 d., vykdydamas tarnybines pareigas, buvo sunkiai sužalotas. Turėdamas tarnybos VRM sistemoje stažą, į kurį įskaitoma tarnyba kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose (TSRS Vidaus reikalų ministerijos kariuomenėje) ir kuris garantavo pareigūno pensijos gavimą, vykdant Policijos departamento Kriminalinės policijos reorganizaciją, 1999 m. gegužės 4 d. pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos dėl etatų mažinimo. Pareiškėjas taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 patvirtinto Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 43.2 punktu, kuriame buvo nustatyta, kad visi pareigūnai tarnauja: nuo eilinių ar policininkų iki pulkininkų ar vyriausiųjų komisarų įskaitytinai – iki 50 metų.

Kadangi paliekant tarnybą, pareiškėjas neturėjo pensijai gauti privalomo amžiaus, todėl atleidžiant jį iš tarnybos dėl pensijos skyrimo jis nesikreipė. Tuo tarpu ginčijamu sprendimu VRM atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, motyvuojant Vidaus tarnybos statuto 54 straipsnio l dalimi, pagal kurią aukštesniosios grandies pareigūnai (tarp jų pareigūnai, turintys komisaro laipsnį) gali tarnauti, kol sukaks 60 metų, ir nusprendė, kad teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pareiškėjas įgis tik sukakus 60 metų amžiui.

Pareiškėjo nuomone, VRM, priimdama skundžiamą sprendimą, neteisingai aiškino ir taikė Vidaus tarnybos statuto 54 straipsnio l dalį, nesivadovavo Įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, 3 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 16 straipsnio 3 dalies 1 punktu, bei neatsižvelgė į 1990 m. kovo 21 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos kreipimąsi į Vidaus reikalų įstaigos darbuotojus. Taip buvo pažeistas teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principas, įtvirtintas Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 1 dalyje.

Atsakovas VRM atsiliepime į skundą (b. l. 24), nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka.

Nurodė, kad VRM atsisakė skirti pareiškėjui pensiją, nes jis neatitinka Įstatymo sąlygų (3 str. 1 d. 5 p.). Pareiškėjas nėra sulaukęs išleidimo į atsargą 60 metų amžiaus, nes Vidaus tarnybos statuto 54 straipsnio 1 dalyje (kartu su 13 str. 14 d.) nustatyta, kad komisarai gali tarnauti kol sukaks 60 metų. Sutiko su pareiškėjo argumentu, kad pareigūnas neprivalo tarnauti iki nurodyto amžiaus, tačiau vertino, kad Vidaus tarnybos statutas preziumuoja, jog nuo nurodyto amžiaus tarnauti nebegalima, todėl tai yra išleidimo į atsargą amžius Įstatymo prasme. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką administracinėse bylose Nr. A756-l77/2010 ir Nr. A143-1971/2012, kuriose suformuluota Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto taikymo taisyklė, kad šios normos taikymas turi būti siejamas su prašymo dėl valstybinės pensijos paskyrimo padavimo metu, o ne su pareigūno atleidimo iš tarnybos metu buvusia situacija. Atsižvelgiant į tai nurodė, kad teisę į pareigūnų ir karių pensiją pareiškėjas įgis, sukakęs 60 metų amžiaus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu (b. l. 41-44) pareiškėjo K. Ž. skundą atmetė.

Remdamasis bylos medžiaga, teismas nustatė, kad 2013 m. balandžio 15 d. VRM buvo gautas pareiškėjo prašymas skirti jam pareigūno pensiją (b. l.26–28). 2013 m. gegužės 7 d. sprendimu Nr. 1D-4521(12) VRM pareiškėjo prašymo netenkino, remdamasi Vidaus tarnybos statuto 54 straipsnio 1 dalimi ir Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kadangi pareiškėjas nebuvo įgijęs teisės gauti pareigūno valstybinę pensiją (b. l. 29–30).

Teismas vertino, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto aiškinimo ir taikymo. Paminėtoje teisės normoje nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams ir kariams, sukakusiems įstatymų arba statutų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas, - senatvės pensijos amžių) ir ištarnavusiems vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 5 ir daugiau metų.

Taigi, teisės į nurodytą valstybinę pensiją atsiradimas sąlygojamas dviejų aplinkybių visumos: kai pareigūnui (kariui) sueina teisės aktų nustatytas išleidimo į atsargą amžius ir kai jis turi 5 ir daugiau metų tarnybos atitinkamose institucijose (nagrinėjamai bylai aktualiu klausimu - tarnybos vidaus reikalų sistemoje) stažą. Ginčo tarp šalių dėl antrosios sąlygos, t. y. dėl privalomo stažo, nėra. Ginčas tarp šalių kilęs dėl pirmosios sąlygos – atitinkamo amžiaus suėjimo atsiradimo momento: ar įstatyme nustatytas amžius pareigūnui turi sueiti jo atleidimo iš tarnybos momentu, ar atitinkamo amžiaus suėjimas neturi būti siejamas su pareigūno atleidimo iš tarnybos momentu, o nustato tik laiką, nuo kurio išėjusiam iš tarnybos pareigūnui atsiranda teisė į pareigūnų valstybinės pensijos gavimą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas savo reikalavimą grindžia aplinkybe, kad jo atleidimo iš tarnybos metu (1999 m. gegužės 4 d.) galiojo Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 43.2 punkto nuostata dėl nustatyto atleidimo iš tarnybos 50 metų amžiaus. Pareiškėjo vertinimu, sprendžiant jo 2013 m. balandžio 12 d. prašymą dėl pensijos skyrimo turėtų būti taikomas būtent šis teisinis reglamentavimas. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, jog VRM vadovavosi ne Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 43.2 punkto nuostatomis, bet šiuo metu galiojančia Vidaus tarnybos statuto 54 straipsnio (2010 m. balandžio 29 d.

įstatymo Nr. XI-795 redakcija) nuostata, kad aukštesniosios grandies (kuriai, pagal bylos duomenis, priklausė pareiškėjas) pareigūnai gali tarnauti – kol sukaks 60 metų. Teismas nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 5 d. sprendime Nr. A143-1971/2012 pateikdamas susidariusios situacijos teisinį vertinimą ir paminėtų teisės aktų nuostatų taikymo išaiškinimą nurodė, kad Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatų, kaip ir to paties straipsnio 2 dalies, taikymas turi būti siejamas su prašymų dėl valstybinės pensijos paskyrimo padavimo metu, o ne su pareigūno atleidimo iš tarnybos metu buvusiu teisiniu reguliavimu.

Šis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimas, teismui leido spręsti, kad VRM, priimdamas ginčijamą sprendimą neskirti pareiškėjui pensijos, pagrįstai vadovavosi Vidaus tarnybos statuto 54 straipsnio nuostatomis (LVAT išaiškinimas patvirtina ir anksčiau suformuotą šio teismo praktiką: 2010 m. vasario 19 d. nutartis Nr. A756-177/2010; 2011 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas Nr. A444-793/2011). Nustatęs, kad pareiškėjas kreipimosi į VRM dėl pensijos paskyrimo metu neturėjo Vidaus tarnybos statuto 54 straipsnio 3 punkte nustatyto 60 metų amžiaus, teismas sutiko su VRM argumentu, kad nors lingvistinė paminėtos teisės normos konstrukcija neįpareigoja pareigūno dirbti iki nurodyto amžiaus, tačiau Vidaus tarnybos statutas preziumuoja, kad nuo nurodyto amžiau tarnauti nebegalima, o tai laikytina išleidimo į atsargą amžiumi Įstatymo taikymo prasme.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes apie pareiškėjo amžių ir stažą, vadovaujantis Įstatymo ir Vidaus tarnybos statuto atitinkamomis nuostatomis, teismas priėjo prie išvados, kad VMR 2013 m. gegužės 7 d. sprendimas Nr. 1D-4521(12) atsisakyti skirti pareiškėjui pareigūno pensiją yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jį nėra pagrindo. Teismas nenustatė ir kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nustatytų skundžiamų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo skundas atmestas, kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas K. Ž. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 49-52), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti prašymą ir įpareigoti VRM skirti pareiškėjui pareigūno pensiją.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Pareiškėjui 1987 m. rugpjūčio 24 d. pradėjus tarnybą VRM sistemoje, pareigūno pensijai gauti buvo būtinas 25 metų tarnybos VRM sistemoje stažas. 1988 metais įsigaliojo lengvata gauti pareigūno pensiją sulaukus 50 metų amžiaus ir, turint bendrą darbo stažą, 25 metus, iš kurių 12,5 metų tarnybos VRM sistemoje. Vidaus tarnybos statutas, kuriuo skundžiamame sprendime rėmėsi teismas, ir kuris pablogino pareiškėjo padėtį, buvo patvirtintas tik 2003 m. balandžio 29 d., todėl neturi atgalinės galios. Pareiškėjui turi būti taikomos tos teisės normos, kurios galiojo ir nulėmė apsisprendimą tarnauti VRM sistemoje. Priešingu atveju reikštų, kad valstybės vardu duodamos garantijos yra niekinės. Pareiškėjo vertinimu, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, privalėjo atsižvelgti į 1990 m. kovo 21 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos kreipimąsi į Vidaus reikalų įstaigų darbuotojus (Valstybės žinios, 1990 m. kovo 21 d., Nr. 10-297) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 patvirtinto Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto nuostatas. Pažymi, jog Konstitucinis Teismas savo sprendimuose yra ne kartą pasisakęs, kad teisės normos turi būti nustatomos iš anksto, teisės aktai turi būti oficialiai skelbiami, jie turi būti vieši ir prieinami; įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus.

2) Teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teismas neištyrė ir neįvertino visų byloje surinktų įrodymų viseto principu, apsiribojo atsakovo atsiliepime išvardintų motyvų perrašymu. Pareiškėjo vertinimu, atsakovo pateikti duomenys turėjo būti vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles visumoje su pareiškėjo pateiktais įrodymais, o ne atskirai. Teismas didesnę ir svaresnę reikšmę suteikė atsakovo poziciją patvirtinantiems įrodymams, nors jie prieštarauja daugumai įrodymų, kurie įpareigoja atsakovą vykdyti valstybės prisiimtus įsipareigojimus ir patvirtina skundo argumentus.

3) Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą su prašymu skirti pensiją, turėjo komisaro laipsnį. Nėra aišku kokių įrodymų pagrindu prieita ši išvada, nes tokių įrodymų į bylą nebuvo pateikta. Priešingai, pareiškėjas buvo pateikęs atsargos karo prievolininko laikinąjį pažymėjimą Nr. 5498, kuris patvirtino, kad pareiškėjui suteiktas eilinio laipsnis. Dėl šio įrodymo teismas nepasisakė.

4) Pareiškėjo teisę teikti įrodymus bei procesines įrodymų vertinimo taisykles teismas pažeidė ir tuo, jog atsisakė priimti rašytinius įrodymus – VRM sprendimus skirti pensijas, patvirtinančius, kad atsakovas skiria kitiems buvusiems pareigūnams pensijas analogiškomis aplinkybėmis, t. y. patvirtinančius, kad VRM pensijų skyrimo praktika nėra vienoda.

5) Teismo sprendime nėra motyvuotų išvadų dėl dalies skundo argumentų, tad skundas liko iš esmės neišnagrinėtu.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 21 d. nutartimi (b. l. 65-74) sustabdė administracinės bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnis (2003 m. lapkričio 27 d. įstatymo Nr. IX-1859 redakcija), ta apimtimi, kiek jame nenustatytas specialus reguliavimas dėl Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtintame Vidaus tarnybos statute nustatyto išleidimo į atsargą amžiaus taikymo skiriant ir mokant pareigūnų ir karių valstybines pensijas, asmenų, kurie iš tarnybos išėjo iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo, atžvilgiu, neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas 2016 m. sausio 25 d. priėmė nutarimą Nr. KT4-N1/2016 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio (2003 m. lapkričio 27 d. redakcija) 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. sausio 27 d. nutartimi atnaujino administracinę bylą pagal pareiškėjo K. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. Ž. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 7 d. sprendimo Nr. 1D-4521(12), teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuo sprendimu Ministerija, atsakydama į pareiškėjo prašymą skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, remdamasi galiojančiu Vidaus tarnybos statutu, patvirtintu Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538, nurodė, kad teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pareiškėjas, buvęs atleistas iš Policijos departamento Kriminalinės policijos Kriminalinės paieškos valdybos komisaro vyresniojo komisaro pareigų dėl etatų mažinimo, įgis sukakęs 60 metų amžiaus, todėl šiuo metu priimti sprendimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą pareiškėjui skyrimo nėra teisinio pagrindo.

Kaip skunde teismui ir prašyme dėl pensijos skyrimo nurodė pats pareiškėjas, iš Policijos departamento Kriminalinės policijos Kriminalinės paieškos valdybos komisaro vyresniojo komisaro pavaduotojo pareigų jis buvo atleistas 1999 m. gegužės 4 d. dėl etatų mažinimo, turėdamas 12 metų 4 mėnesių tarnybos stažą. Tuo metu pareiškėjas buvo 36 metų amžiaus. Prašymo skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pateikimo metu pareiškėjui buvo sukakę 50 metų.

Pareiškėjas su ginčijamu Ministerijos sprendimu nesutinka akcentuodamas tai, kad jo atleidimo iš tarnybos metu galiojo Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 43.2 punkto nuostata dėl nustatyto atleidimo iš tarnybos 50 metų amžiaus. Pareiškėjo vertinimu, sprendžiant jo prašymą dėl pensijos skyrimo turėjo būti taikomas pastarasis (ankstesnis) teisinis reglamentavimas. Pareiškėjas taip pat akcentavo 1990 m. kovo 21 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos kreipimąsi į Vidaus reikalų įstaigų darbuotojus, kuriame, kaip pažymi pareiškėjas, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba užtikrino, kad bus išsaugotos visos socialinės vidaus reikalų darbuotojų garantijos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijai šioje byloje buvo kilusi abejonė, ar Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnis (2003 m. lapkričio 27 d. įstatymo Nr. IX-1859 redakcija) (toliau – ir Statuto įgyvendinimo įstatymas), ta apimtimi, kiek jame nenustatytas specialus reguliavimas dėl Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtintame Vidaus tarnybos statute nustatyto išleidimo į atsargą amžiaus taikymo skiriant ir mokant pareigūnų ir karių valstybines pensijas, asmenų, kurie iš tarnybos išėjo iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo, atžvilgiu, neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Todėl 2014 m. spalio 21 d. nutartimi teismas kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, kuris 2016 m. sausio 25 d. priėmė nutarimą Nr. KT4-N1/2016 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio (2003 m. lapkričio 27 d. redakcija) 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio (2003 m. lapkričio 27 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 117-5322) 2 dalis tiek, kiek pagal ją pareigūnams, iš vidaus tarnybos išėjusiems iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama sukakus Vidaus tarnybos statute nustatytą išleidimo į atsargą amžių, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas nutarime pažymėjo, kad pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies (2007 m. sausio 18 d. redakcija) 5 punktą (2012 m. spalio 2 d., 2015 m. birželio 25 d. redakcijos) pareigūnai, išėję iš tarnybos, kurioje ištarnavo 5 ir daugiau metų (bet mažiau nei 20 ar 25 metus), neturi teisės gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją tol, kol neatitinka antrosios sąlygos šiai pensijai skirti, t. y. kol nesukanka atitinkamo įstatymuose arba statutuose nustatyto išleidimo į atsargą amžiaus. Taip pat pažymėta, kad vidaus tarnybos pareigūnai, ištarnavę 5 ir daugiau metų (bet mažiau nei 20 metų) ir išėję iš tarnybos iki 2003 m. balandžio 30 d., tačiau tuo metu dar nesukakę teisės aktuose nustatyto išleidimo į atsargą amžiaus, atitiko tik vieną iš dviejų sąlygų pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, todėl išėjimo iš tarnybos metu dar nebuvo įgiję teisės gauti šią pensiją.

Taip pat pažymėta, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme, kituose teisės aktuose nustačius tam tikras pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygas, valstybė pagal įstatymų leidėjo nustatytą teisinį reguliavimą įsipareigojo mokėti pareigūnų ir karių valstybines pensijas pareigūnams, atitinkantiems įstatymų nustatytus reikalavimus. Įsigaliojus Vidaus tarnybos statutui, pagal Statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio (2003 m. lapkričio 27 d. redakcija) 2 dalį pareigūnams, kurie išėję iš tarnybos atitiko tuo metu nustatytus reikalavimus ir teisę gauti valstybinę pensiją įgijo iki šių teisės aktų įsigaliojimo, ji ir toliau mokama, o jos mokėjimo sąlygos nepakito. Taigi Statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio (2003 m. lapkričio 27 d. redakcija) 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu nėra paneigti valstybės prisiimti įsipareigojimai valstybinę pensiją mokėti tiems pareigūnams, kuriems ji buvo paskirta ir mokama iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo.

Konstitucinis Teismas nurodė, jog jau yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją saugomos ir ginamos įgytosios teisės (inter alia 2007 m. lapkričio 22 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai). Kaip minėta, išėję iš vidaus tarnybos iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo pareigūnai, ištarnavę 5 ir daugiau metų (bet mažiau nei 20 metų), tačiau nesukakę teisės aktuose nustatyto išleidimo į atsargą amžiaus, neatitiko visų tuo metu nustatytų reikalavimų ir dar nebuvo įgiję teisės gauti valstybinę pensiją.

Kartu pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjo nustatyta socialinė garantija – pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareigūnams, išėjusiems iš tarnybos iki Vidaus tarnybos statuto ir Statuto įgyvendinimo įstatymo įsigaliojimo, Statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio (2003 m. lapkričio 27 d. redakcija) 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu nėra panaikinta. Įsigaliojus Vidaus tarnybos statute įtvirtintam teisiniam reguliavimui, kuriuo pakeistas pareigūnų išleidimo į atsargą amžius, kurį sukakus tam tikrais atvejais skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, iki to laiko iš tarnybos išėję pareigūnai, ištarnavę 5 ir daugiau metų (bet mažiau nei 20 metų), teisę gauti šią pensiją įgis tada, kai atitiks ir kitą Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nustatytą jiems taikomą sąlygą minėtai pensijai skirti – sukaks teisės aktuose nustatytą išleidimo į atsargą amžių.

Todėl konstatuota, kad Statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio (2003 m. lapkričio 27 d. redakcija) 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį pareigūnams, iš tarnybos išėjusiems iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama šiame statute nustatytomis sąlygomis (be kita ko, sukakus jame nustatytą išleidimo į atsargą amžių), nebuvo pažeisti pareigūnų teisėti lūkesčiai gauti valstybinę pensiją tada, kai atitiks įstatymuose nustatytas sąlygas.

Pasisakydamas dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo keltų abejonių dėl to, jog Vidaus tarnybos statutui ir Statuto įgyvendinimo įstatymui nebuvo nustatytas pereinamasis laikotarpis ar pereinamasis teisinis reguliavimas, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad net jeigu minėtų teisės aktų įsigaliojimui pereinamasis laikotarpis ar pereinamasis teisinis reguliavimas būtų buvęs nustatytas, juo nebūtų pakeista iš tarnybos jau išėjusių pareigūnų teisinė padėtis: šių teisės aktų įsigaliojimo metu jie nebeatliko tarnybos ir nebūtų galėję pasirengti numatytiems pakeitimams ar užbaigti jokių pradėtų veiksmų tam, kad įgyvendintų pagal ankstesnį reguliavimą įgytas teises. Kaip minėta, pareigūnai, išėję iš tarnybos iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo, tačiau nesukakę teisės aktuose nustatyto išleidimo į atsargą amžiaus, teisės gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją dar nebuvo įgiję. Taip pat pažymėta tai, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas nustatyti teisingą susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą privalo asmenims, kuriems įstatyme nustatyta valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama. Pareigūnams, ištarnavusiems 5 ir daugiau metų (bet mažiau nei 20 metų) ir iš tarnybos išėjusiems iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo, išėjimo iš tarnybos metu nesukakusiems teisės aktais nustatyto išleidimo į atsargą amžiaus, pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebuvo paskirta.

Konstitucinis Teismas, pasisakydamas dėl konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo, nutarime pažymėjo ir tai, kad konstituciškai pateisinamas pagrindas skirtingai reguliuoti vienodoje padėtyje esančių iš tarnybos išėjusių pareigūnų socialines garantijas negali būti vien jų priėmimo į tarnybą ar išėjimo iš jos data. Tad jeigu Statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio (2003 m. lapkričio 27 d. redakcija) 2 dalyje būtų nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo iš tarnybos išėjusiems pareigūnams, ištarnavusiems 5 ir daugiau metų (bet mažiau nei 20 metų), pareigūnų ir karių valstybinė pensija būtų skiriama ir mokama sukakus kitokį išleidimo į atsargą amžių, nei nustatyta Vidaus tarnybos statute (anksčiau arba vėliau), būtų sudarytos prielaidos atsirasti situacijoms, kai pareigūnai, kurių teisinė padėtis yra vienoda (t. y. jie turi įstatyme nustatytą reikalaujamą minimalų tarnybos stažą ir yra sukakę tokį pat amžių), būtų traktuojami nevienodai, atsižvelgiant vien į jų išėjimo iš tarnybos datą (t. y. teisę gauti valstybinę pensiją įgytų būdami skirtingo amžiaus), nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

Taip pat atkreiptas dėmesys į tai, kad jeigu, pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą (1994 m. liepos 18 d., 2005 m. gegužės 19 d. redakcijos su vėlesniais pakeitimais) palaipsniui ilginant senatvės pensijos amžių, nebūtų ilginamas pareigūnų išleidimo į atsargą amžius, galėtų būti sudarytos prielaidos atsirasti situacijoms, kai pareigūnai į atsargą būtų išleidžiami nepagrįstai anksti, ir valstybinės pensijos skyrimas ir mokėjimas jiems galėtų būti vertinamas kaip privilegija, kuri pagal Konstituciją draudžiama; tokiu teisiniu reguliavimu galėtų būtų pažeisti teisingumo, protingumo ir proporcingumo principai, toks pensinis aprūpinimas pagal Konstituciją negalėtų būti laiduojamas.

Atsižvelgiant į aptartą Konstitucinio Teismo nutarimą, jame pateiktus išaiškinimus, teisėjų kolegija sprendžia, jog vertindama pareiškėjo prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo, Ministerija pagrįstai vadovavosi ne jo atleidimo iš tarnybos metu galiojusiu, o prašymo dėl valstybinės pensijos skyrimo padavimo metu galiojančiu teisiniu reguliavimu, t. y. Vidaus tarnybos statutu, patvirtintu Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538, jame nustatytu teisiniu reguliavimu.

Pažymėtina, kad tokia išvada atitinka ir ankstesnę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje išaiškinta, jog tiek Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto, tiek to paties įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymas turi būti siejamas su prašymų dėl valstybinės pensijos paskyrimo padavimo metu, o ne su pareigūno atleidimo iš tarnybos metu buvusia situacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 23 d. aprobuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl tarnybinių ginčų, apibendrinimas (II dalis). Administracinė jurisprudencija. 2013, 25, p. 522-915; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-177/2010, 2011 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-793/2011; 2012 m. birželio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-1971/2012).

Dėl apeliacinio skundo argumento, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog kreipdamasis į atsakovą su prašymu dėl pensijos skyrimo pareiškėjas turėjo komisaro laipsnį, pažymėtina, kad, pirma, teismo sprendime pagrįstai nurodyta, jog pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą aukštesniosios grandies (kuriai, pagal bylos duomenis, priklausė pareiškėjas) pareigūnai gali tarnauti kol sueis 60 metų. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjas 1999 m. gegužės 4 d. dėl etatų mažinimo buvo atleistas iš vidaus tarnybos Policijos departamento Kriminalinės policijos Kriminalinės paieškos valdybos komisaro vyresniojo komisaro pavaduotojo pareigų. Tai pareiškėjas pats nurodė tiek skunde teismui, tiek prašyme Ministerijai dėl pensijos skyrimo, to neginčija ir atsakovas. Antra, nagrinėjamu atveju byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo socialinių garantijų, susijusių su jo tarnyba vidaus reikalų sistemoje, todėl nesant specialių teisės aktų nuostatų, pareiškėjo pateiktas Atsargos karo prievolininko laikinasis pažymėjimas, kuriame nurodyta, kad jo kario laipsnis SA eilinis, neaktualus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ir prijungti prie bylos pareiškėjo teismo posėdžio metu pateiktus Ministerijos sprendimus skirti pensijas kitiems buvusiems pareigūnams, kurie, pareiškėjo teigimu, įrodo, kad pensijų skyrimo tvarka nėra vienoda. Kaip teismo posėdžio metu pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pastarieji sprendimai priimti kitų asmenų atžvilgiu ir neįrodo, kad yra priimti esant tokioms pačioms aplinkybėms, kaip pareiškėjo atveju. Be to, kitų Ministerijos sprendimų dėl pensijos skyrimo teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios bylos dalykas.

Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nėra motyvuotų išvadų dėl dalies skundo argumentų, tad skundas liko iš esmės neišnagrinėtu. Šiuo aspektu teisėjų kolegija nurodo, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į bylos aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą, pakankamai motyvuota sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo K. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė