2022-01-12 Nr. AB-1160-2-69-3-11564-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-38-756/2022

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-11564-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 24.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Ernesto Spruogio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. B. ir K. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. B. ir K. M. skundą atsakovams Ž. V., Kauno miesto savivaldybės administracijai, Kauno savivaldybės įmonei „Kapinių priežiūra“, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjos V. B. ir K. M. kreipėsi į teismą su patikslintu skundu prašydamos: panaikinti Kauno miesto savivaldybės įmonės „Kapinių priežiūra“ (toliau – ir Įmonė) įrašą atsakingų asmenų už kapavietės priežiūrą žurnale, kad už kapavietės Nr. 38-2-1 I (duomenys neskelbtini) kapinėse (toliau – ir Kapavietė) yra atsakinga Ž. V.; panaikinti Kauno miesto savivaldybės 2017 m. lapkričio 7 d. Leidimą laidoti Nr. LL-2385 J. A. M. I (duomenys neskelbtini) kapinėse kvartale Nr. 38, eilės Nr. 2, kapavietėje Nr. 1 (toliau – ir Leidimas laidoti); panaikinti Įmonės 2018 m. rugsėjo 26 d. Kapavietės tvarkymo darbus leidžiantį dokumentą Nr. KS- 880 „Kapinių infrastruktūros ir komunikacijų naudojimas, mišrių komunalinių atliekų tvarkymas, vykdant statinių statybos (rekonstravimo) darbus kapinėse“ (patikslintame skunde padaryta rašymo apsirikimo klaida nurodant dokumento datą 2017 m. lapkričio 7 d.); įpareigoti atsakovę Ž. V. iškasti urną su J. A. M. pelenais palaidotą Kapavietėje ir atstatyti statinius - tvorelę, dekoratyvinį rombą, suolelį, buvusius iki Kapavietės pakeitimo per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; neatlikus šių veiksmų laiku, priteisti po 20 Eur baudos už kiekvieną pavėluotą dieną; priteisti pareiškėjoms V. B. ir K. M. iš atsakovės Ž. V. po 1 000 Eurų kiekvienai patirtai neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjos skunde nurodė, kad:

2.1. Jos yra A. L. dukros ir B. L. anūkės. B. L. ir A. L. yra palaidoti I (duomenys neskelbtini) kapinėse, Kaune. Pareiškėjos kelis kartus per metus lanko mirusiųjų kapus, juos tvarko, puošia gėlėmis. Kapavietėje stovėjo paminklas, pastatytas mirus B. L. Kapavietė buvo aptverta tvorele, viduryje buvo dekoratyvinis rombas, dešinėje pusėje pastatytas suolelis. 2017 metų rudenį pareiškėja V. B. ir jos dukterėčia D. M., atėjusios lankyti artimųjų kapų, pamatė Kapavietės dešinėje pusėje mažą kauburėlį su gėlėmis. Jokios lentelės su palaidoto asmens vardu ir pavarde nebuvo. Pagal kauburėlio dydį jos suprato, kad neseniai yra palaidota urna su pelenais. 2018 metų pavasarį ir vasarą jokių pokyčių Kapavietėje nebuvo. Tačiau 2018 metais prieš Vėlines rado kapavietę pertvarkytą, paminklas jų senelei B. L. ir tėvui A. L. perstatytas į kitą vietą - iš Kapavietės vidurio perstatytas į kairę pusę, nerado buvusios tvorelės, rombo ir suolelio. Kapavietės ribos sumažintos ir paslinktos į dešinę, naujai išbetonuoti pamatai, ant jų užklota akmeninė tvorelė, dešinėje Kapavietės pusėje pastatyta paminklinė lenta su įrašu, kad čia palaidotas J. A. M.

2.2. Pareiškėjų prižiūrimoje ir tvarkomoje artimųjų Kapavietėje buvo ne tik palaidota urna su nepažįstamo, svetimo žmogaus pelenais, bet pakeista ir pati Kapavietė. Išardytas Kapavietės pamatas, buvęs sklypo plotas 3x3 m sumažintas, naujai suformuota mažesnio ploto kapavietė, naujai subetonuoti pamatai ir ant jų sumontuota tvorelė, pastatyta nauja paminklinė lenta, išpjauta 1976 metais V. B. sodinta sidabrinė eglė. Kapavietės viduryje yra palaidota pareiškėjų močiutė B. L., o jų tėvas A. L. palaidotas kairėje pusėje. Sumažinus Kapavietės plotą ir ją susiaurinus, A. L. palaidojimo vieta liko už Kapavietės ribų ant takelio. Tik vėliau pareiškėjos sužinojo, jog 2017 m. gegužės 5 d. atsakovė Ž. V. parašė prašymą Įmonei, kuriame nurodė, kad po jos močiutės G. L. mirties, kapavietę tvarkė jos mama V. L., tačiau mama dėl sveikatos to daryti negali ir prašė Kapavietės priežiūrą perrašyti jai. Įmonė žurnale įrašė atsakingu už Kapavietės tvarkymą svetimą asmenį, nesusijusį jokiais giminystės ryšiais su Kapavietėje palaidotais asmenimis.

2.3. Atsakovė Ž. V. 2017 m. spalio 20 d. pateikė prašymą palaidoti tėvą jos prižiūrimoje Kapavietėje, tačiau Leidimas laidoti buvo išduotas tik po 18 dienų. Urna su mirusiojo palaikų pelenais buvo palaidota neturint Leidimo laidoti. Atsakovė, palaidojusi urną kape, neįrengė kapo vietą žyminčio laikino ženklo, kuriame turi būti nurodytas mirusiojo vardas, pavardė, gimimo ir mirties datos. Įmonės išduotas 2018 rugsėjo 26 d. statybos darbus leidžiantis dokumentas Nr. KS- 880 „Kapinių infrastruktūros ir komunikacijų naudojimas, mišrių komunalinių atliekų tvarkymas, vykdant statinių statybos (rekonstravimo) darbus kapinėse“, taip pat yra neteisėtas ir naikintinas. Minėtais veiksmais atsakovė Ž. V. paniekino tradicijas, kurias pareiškėjos puoselėjo. Nepagarbus elgesys su palaidotų artimųjų palaikais nesuderinamas su gerais papročiais ir morale. Pareiškėjos patyrė dvasinį sukrėtimą, radusios svetimo žmogaus pastatytą paminklinę lentą, sumažintą kapavietę. Pareiškėjos iki šiol patiria nuoskaudą ir liūdesį, neįpranta prie pakeistos kapavietės, todėl prašo priteisti po 1 000 Eur kiekvienai neturtinei žalai atlyginti.

3. Atsakovė Ž. V. atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsiliepime paaiškino, jog:

4.1. Atsakovei A. L. ir G. L. buvo vieninteliai seneliai. Mirus B. G., ją palaidojo Kapavietėje. Kapaviete rūpinosi ir ją prižiūrėjo B. G. sūnus A. L. Mirus A. L. Kapaviete rūpinosi atsakovės močiutė, t. y. mirusio A. L. žmona G. L., mama ir J. A. M. (atsakovės tėvai). Po pareiškėjų tėvo mirties 1998 m. už Kapavietės priežiūrą atsakingu asmeniu buvo jo žmona. Atsakovė 2017 m. gegužės 5 d. pateikė prašymą dėl Kapavietės priežiūros ir laidojimo bei kapaviečių statinių registravimo žurnale ji buvo įrašyta už Kapavietės priežiūrą atsakingu asmeniu. Pareiškėjos niekada nesiekė tapti atsakingais asmenimis už Kapavietės priežiūrą.

4.2. Pagal Kauno miesto kapinių tvarkymo ir žmonių palaikų laidojimo taisyklių, patvirtintų 2010 m. liepos 23 d. sprendimu Nr. T-474 (toliau – ir Kapinių tvarkymo taisyklės) 41 punktą, jeigu asmuo, įrašytas žurnale atsakingu už kapavietės ar kolumbariumo nišos priežiūrą, miršta arba dėl kitų priežasčių negali rūpintis kapavietės ar kolumbariumo nišos priežiūra, jo giminaičiai, sutuoktinis(-ė) arba kapavietėje ar kolumbariumo nišoje palaidotų mirusiųjų giminaičiai ir sutuoktinis(ė) turi susitarti, kas bus atsakingas už kapavietės ar kolumbariumo nišos priežiūrą, ir raštu apie tai pranešti kapinių prižiūrėtojui, nurodydami keistinus už kapavietę atsakingo asmens duomenis, nurodytus Kapinių tvarkymo taisyklių 40 punkte. Šiuo atveju po atsakovės močiutės G. L. mirties nei vienai iš pareiškėjų nesikreipus, o atsakovei išreiškus norą tapti atsakingu asmeniu už jos prižiūrimą bei tvarkomą Kapavietę, jai suteikus Kapavietės prižiūrėtojos teises, teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti.

4.3. Atsakovė, būdama paskirta atsakingu asmeniu už Kapavietės priežiūrą, po jos tėvo J. A. M. mirties, žinodama, kad tėvas norėjo būti palaidotas būtent šioje Kapavietėje, 2017 m. spalio 20 d. kreipėsi su prašymu jos prižiūrimoje Kapavietėje leisti palaidoti tėvą J. A. M. Pareiškėjos nei teisiškai, nei faktiškai niekada nebuvo už Kapavietę atsakingais asmenimis, todėl jų rašytinio sutikimo dėl J. A. M. laidojimo atsakovė ir Leidimą laidoti išdavusi institucija gauti neprivalėjo. Pareiškėjų nurodomos aplinkybės, kad Kapavietėje palaidotas svetimas ir joms nepažįstamas asmuo, nėra tokia svarbi aplinkybė, kad sudarytų protingą ir proporcingą pagrindą perkelti urną su J. A. M. pelenais į kitą kapavietę, juo labiau kad šeimos kapavietėje gali būti laidojami ne tik šeimos nariai. Kapinių tvarkymo taisyklių 22 punktas nedraudžia šeimos kapavietėje laidoti ne tik artimuosius giminaičius. Urnos perlaidojimas pažeistų protingumo, proporcingumo principus, moralines vertybes, prieštarautų geriems papročiams ir pažeistų pagarbos mirusiųjų ramybei nuostatas.

4.4. Reikalavimas atstatyti kapavietės statinius - tvorelę, dekoratyvinį rombą, suolelį, yra nepagrįstas, kadangi kapavietėse esantys statiniai ir želdiniai, kai jie nustatyta tvarka įregistruoti kapinių prižiūrėtojo Laidojimų ir kapaviečių statinių registracijos žurnale, yra už kapavietės priežiūrą atsakingų asmenų nuosavybė. Pareiškėjos nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad Kapavietė buvo sumažinta, kad jų tėvo palaikai yra likę už jos ribų. Atsakovė jokios žalos pareiškėjoms nepadarė, jokių savavališkų veiksmų neatliko.

5. Atsakovė Įmonė su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

6.1. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 41 punkte numatyta, kad ritualinių paslaugų teikimo užtikrinimas ir kapinių priežiūros organizavimas yra viena iš savarankiškų savivaldybės funkcijų. Ši savivaldybių funkcija yra įgyvendinama vadovaujantis Kapinių tvarkymo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1207 (toliau – ir Taisyklės).

6.2. Nuo B. G. palaidojimo dienos (1975 m. lapkričio 28 d.) iki J. A. M. palaidojimo dienos (2017 m. spalio 20 d.) už Kapavietės priežiūrą atsakingais asmenimis buvo paskirti tik su mirusiaisiais arba su už Kapavietės priežiūrą atsakingais asmenimis giminystės ryšiais susiję asmenys. Pareiškėjų skundo motyvas, jog G. L. negalėjo būti paskirta už Kapavietės priežiūrą atsakingu asmeniu, todėl vėliau atsakinga už priežiūrą neteisėtai buvo paskirta ir Ž. V., yra nepagrįstas. A. L. mirties metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. lapkričio 26 d. nutarimu Nr. 359 patvirtintos Kapinių tvarkymo taisyklės, kurios numatė, kad šeimos kapo sklype laidoti šeimos nario palaikus leidžiama kapą prižiūrinčiam šeimos nariui, o jam nesant – kitam šeimos nariui. A. L. mirties metu galioję teisės aktai, numatė šeimos narių (šiuo atveju sutuoktinės) paskyrimą už Kapavietės priežiūrą atsakingu asmeniu.

6.3. Pagal Kapinių tvarkymo taisyklių 41 punktą, jeigu asmuo, įrašytas žurnale atsakingu už kapavietės ar kolumbariumo nišos priežiūrą, miršta arba dėl kitų priežasčių negali rūpintis kapavietės ar kolumbariumo nišos priežiūra, jo giminaičiai, sutuoktinis(-ė) arba kapavietėje ar kolumbariumo nišoje palaidotų mirusiųjų giminaičiai ir sutuoktinis(-ė) turi susitarti, kas bus atsakingas už kapavietės ar kolumbariumo nišos priežiūrą, ir raštu apie tai pranešti kapinių prižiūrėtojui, nurodydami keistinus už kapavietę atsakingo asmens duomenis, nurodytus Kapinių tvarkymo taisyklių 40 punkte. Mirus paskirtajam atsakingam, kitas už kapavietės priežiūrą atsakingas asmuo gali būti paskirtas tik tada, kai yra bent viena iš šių sąlygų: raštu susitarus atsakingo asmens giminaičiams ir sutuoktiniui arba raštu susitarus kapavietėje palaidotų asmenų giminaičiams ir sutuoktiniui. Kapavietės priežiūra gali būti paskiriama ne tik kapavietėje palaidotų mirusiųjų giminaičiams, bet ir atsakingų asmenų (kapavietės prižiūrėtojų) giminaičiams. Šiuo atveju nėra ginčo, kad Ž. V. yra G. L. anūkė, todėl, kaip atsakingo už Kapavietės priežiūrą asmens giminaitė, ji galėjo būti paskirta už Kapavietės priežiūrą atsakingu asmeniu. Taisyklės nenumato privalomo artimųjų giminaičių sutikimo. Taisyklėse numatytos alternatyvios sąlygos, kad susitarti turi arba mirusiųjų artimi giminaičiai, arba atsakingo už kapavietės priežiūrą asmens artimi giminaičiai. Šiuo atveju Ž. V. pateikė savo motinos rašytinį sutikimą.

6.4. Kapinių tvarkymo taisyklių 42 punktas numato, kad kapavietėje laidoti kitų asmenų palaikus leidžiama tik esant rašytiniam atsakingo už kapavietės ar kolumbariumo nišos priežiūrą asmens sutikimui. Atsakovė Ž. V. nuo paskyrimo už Kapavietės priežiūrą atsakingu asmeniu momento įgijo Kapavietės valdymo teisę ir turėjo teisę Kapavietėje palaidoti savo tėvą J. A. M. Asmens palaikai gali būti perlaidojami tik išimtiniais atvejais ir tai yra ultima ratio (kraštutinė priemonė), kurios taikymo būtinumą bei pagrįstumą turi įrodyti pareiškėjos. Nesant teisės aktų pažeidimo, nėra pagrindo tenkinti reikalavimo dėl J. A. M. palaikų perlaidojimo.

6.5. Kapavietės statinių priežiūros tvarką reglamentuoja Kapinių tvarkymo taisyklių 88 punktas, kuriame nurodyta, jog statant ir (ar) rekonstruojant kapo paminklus, antkapius ir kitus statinius, kapavietę prižiūrintis asmuo privalo sumokėti savivaldybės tarybos sprendimu nustatyto dydžio mokestį, informuoti kapinių prižiūrėtoją ir pateikti jam kapo statinių schemą, kurioje nurodyti statinių pagrindiniai matmenys. Atsakovei Ž. V. įvykdžius visas privalomas procedūras, 2018 m. rugsėjo 26 d. buvo išduotas statybos darbus patvirtinantis dokumentas. Atsakingo už kapavietės priežiūrą asmens statusas suteikia jos prižiūrėtojui teisę ne tik vienašališkai priimti sprendimus dėl palaidojimo, bet ir spręsti kitus su kapavietėje esančiais statiniais ar joje augančiais augalais susijusius klausimus. Kitaip tariant, už kapavietės priežiūrą atsakingas asmuo gali savarankiškai nutarti ir, nepažeisdamas teisės aktų nustatytos tvarkos, atlikti savo, kaip teisėto kapavietės prižiūrėtojo, funkcijas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš pareiškėjų pateiktų nuotraukų neįmanoma nustatyti buvusio Kapavietės ploto. Pagal byloje pateiktą schemą Kapavietės plotis ir ilgis yra 3 metrai. Tokie kapavietės išmatavimai atitinka Kauno miesto kapinių tvarkymo taisyklių 46 punktą, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą dėl statybos darbų padarinių šalinimo. Prašė patikslintą skundą atmesti.

7. Atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas nustatė, jog byloje ginčas kilęs dėl Įmonės įrašo Laidojimo ir kapinių statinių registravimo žurnale, kad už Kapavietės priežiūrą yra atsakinga Ž. V., Leidimo laidoti, pagrįstumą ir teisėtumą.

10. Teismas priimdamas sprendimą vadovavosi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymu, Taisyklėmis, Kapinių tvarkymo taisyklėmis, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

11. Remdamasis bylos duomenimis teismas nustatė, kad 1975 m. lapkričio 28 d. Kauno miesto I (duomenys neskelbtini) viešosiose kapinėse Kapavietėje buvo palaidota B. G. Asmuo, atsakingas už Kapavietės priežiūrą, žurnale buvo įrašytas mirusiosios sūnus A. L. Kapavietėje 1998 m. sausio 17 d. buvo palaidotas A. L. Po A. L. mirties, atsakingu už kapavietę asmeniu buvo paskirta jo žmona G. L. Po G. L. mirties (2009 m. balandžio 16 d.) niekas iš Kapavietėje palaidotų mirusiųjų artimųjų nesikreipė su prašymu būti paskirtais už Kapavietės priežiūrą atsakingais asmenimis. Atsakovė Ž. V. 2017 m. gegužės 5 d. pateikė prašymą dėl Kapavietės perrašymo, kuriame nurodė, kad anksčiau už Kapavietės priežiūrą atsakingu asmeniu buvo paskirta jos močiutė G. L., pastarajai mirus, jos dukra dėl sveikatos būklės negali prižiūrėti Kapavietės, todėl būtent Ž. V. prašo ją pripažinti atsakingu už Kapavietės priežiūrą asmeniu. Prašymas buvo patenkintas ir už Kapavietės priežiūrą atsakingu asmeniu buvo paskirta Ž. V. Pastaroji 2017 m. spalio 20 d. Įmonei pateikė prašymą dėl leidimo Kapavietėje palaidoti jos tėvą J. A. M. Kauno miesto savivaldybė 2017 m. lapkričio 7 d. Ž. V. išdavė Leidimą laidoti. Ž. V., kaip Kapavietės prižiūrėtojai, įvykdžius visas privalomas procedūras, 2018 m. rugsėjo 26 d. buvo išduotas Kapavietės tvarkymo darbus leidžiantis dokumentas Nr.KS-880 „Kapinių infrastruktūros ir komunikacijų naudojimas, mišrių komunalinių atliekų tvarkymas, vykdant statinių statybos (rekonstravimo) darbus kapinėse“.

12. Teismas nurodė, jog Kapavietės priežiūra gali būti paskiriama ne tik kapavietėje palaidotų mirusiųjų giminaičiams, bet ir atsakingų asmenų (kapavietės prižiūrėtojų) giminaičiams. Šiuo atveju Ž. V. yra G. L. anūkė, todėl ji, kaip atsakingo už Kapavietės priežiūrą asmens giminaitė, galėjo būti paskirta už Kapavietę atsakingu asmeniu ir tam nebuvo reikalingas pareiškėjų sutikimas. Byloje nėra jokių duomenų, kad po A. L. mirties pareiškėjos norėjo ir siekė tapti už Kapavietės priežiūrą atsakingais asmenimis. Oficialiai neatsakingiems už kapavietės priežiūrą asmenims nėra ribojama teisė rūpintis kapavietės priežiūra ir ją tvarkyti. Byloje nėra ir duomenų, kad pareiškėjoms yra ribojama jų teisė prižiūrėti ir lankyti Kapavietę. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Ž. V., kaip asmuo giminystės ryšiais susijusi su mirusiu už Kapavietės priežiūrą atsakingu asmeniu (G. L.), teisėtai buvo paskirta už Kapavietės priežiūrą atsakingu asmeniu.

13. Ž. V., kaip atsakinga už Kapavietės priežiūrą asmuo, pripažįstama faktine Kapavietės valdytoja, turinčia išvestinę valdymo teisę. Jos valdymo teisė atsirado administracinio akto, įforminto įrašu Laidojimo ir kapaviečių statinių registravimo žurnale, pagrindu. Kadangi Ž. V. teisėtai buvo paskirta už Kapavietės priežiūrą atsakingu asmeniu, todėl vadovaujantis Kapinių tvarkymo taisyklių 42 ir 50 punktais ji turėjo teisę Kapavietėje palaidoti savo tėvą J. A. M., o ginčijamas Leidimas laidoti yra išduotas pagrįstai ir teisėtai. Atsižvelgiant į anksčiau nurodytus motyvus, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį skundo reikalavimą - įpareigoti atsakovę Ž. V. iškasti urną su J. A. M. pelenais palaidotą Kapavietėje. Pažymėtina ir tai, kad urnos perlaidojimas pažeistų protingumo, proporcingumo principus, moralines vertybes, prieštarautų geriems papročiams ir pažeistų pagarbos mirusiųjų ramybei nuostatas.

14. Už kapavietės priežiūrą atsakingas asmuo gali savarankiškai nutarti ir, nepažeisdamas teisės aktų nustatytos tvarkos, įgyvendinti savo kaip teisėto kapavietės prižiūrėtojo funkcijas. Šiuo atveju, atsakovės Ž. V. sprendimas pakeisti Kapavietės paminklinius statinius ir realus to įgyvendinimas negali būti laikomas neteisėtu veiksmu, kadangi tokią teisę jai, kaip Kapavietės prižiūrėtojai, numato galiojantys teisės aktai. Byloje nėra jokių objektyvių, patikimų ir neginčijamų duomenų, jog po atliktų statybos darbų Kapavietė buvo sumažinta. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir ginčo situacijos teisinį reglamentavimą, skundą šioje dalyje teismas atmetė kaip nepagrįstą. Atmetus šį skundo reikalavimą teismas nenustatė jokio teisinio pagrindo tenkinti išvestinį skundo reikalavimą - įpareigoti atsakovę Ž. V. atstatyti statinius - tvorelę, dekoratyvinį rombą, suolelį, buvusius iki Kapavietės pakeitimo per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, o neatlikus šių veiksmų laiku, priteisti po 20 Eur baudos už kiekvieną pavėluotą dieną.

15. Dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta viena iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei taikyti – neteisėtų veiksmų faktas, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjoms neturtinės žalos atlyginimą. Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų fakto, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo taikyti atsakovei civilinę atsakomybę, todėl pareiškėjų reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

16. Pareiškėja V. B. prašė priteisti 900 Eur bylinėjimosi išlaidų. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Teismui šioje byloje atmetus pareiškėjų skundą, jos neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl V. B. prašymas atmestas. Iš pareiškėjų K. M. ir V. B. teismas lygiomis dalimis priteisė 1 109,92 Eur bylinėjimosi išlaidų Įmonei ir 584 Eur bylinėjimosi išlaidų Ž. V.

III. 17. Pareiškėjos V. B. ir K. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą. Pareiškėjos taip pat prašė grąžinti žyminio mokesčio permoką. Pareiškėja V. B. prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas – 400 Eur.

18. Apeliaciniame skunde pareiškėjos akcentuoja:

18.1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. (Duomenys neskelbtini) I kapinėse Kapavietė paskirta mirus B. G. 1975 metais. Tuo metu teisės aktų, kurie nustatytų asmenis, atsakingus už kapavietės priežiūrą, nebuvo. Pirmasis teisės aktas, detaliau reglamentavęs laidojimo, kapų priežiūros ir vidaus taisykles buvo „Kapinių tvarkymo taisyklės“, patvirtintos Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1979 m. lapkričio 30 d. nutarimu Nr. 386. Minėtos taisyklės asmenimis, atsakingais už kapavietės tvarkymą, laikė asmenį, kuriam skirtas sklypas kapinėse arba mirusiojo giminaičius. Teiginys, kad mirus B. G. atsakingu už kapavietės priežiūrą buvo paskirtas A. L. yra nepagrįstas. Byloje nėra jokių įrodymų paneigiančių, V. B. ir K. M. paaiškinimus.

18.2. Įmonė nepateikė Laidojimo ir kapų statinių registravimo knygos. Į bylą yra pateikta ištrauka (kopija) iš kito (neaišku kokio) žurnalo su neaišku kada darytais įrašais. Teismas, remdamasis neaiškaus žurnalo ištraukos kopija, neteisingai vertino jame padarytus įrašus.

18.3. Laidojant A. L. šeimos kapavietę prižiūrėjo V. B., dėl to mirusiojo sutuoktinė G. L., žinodama šį faktą, kreipėsi į mirusiojo dukrą leidimo laidoti tėvą šeimos kapavietėje. Atsakovai šių aplinkybių nepaneigė. Teismas neteisingai aiškino teisės normą, ignoravo faktą, kad mirusiosios B. G. anūkės V. B. ir K. M. atitinka įstatyme nurodytą sąvoką „šeimos nariai“ bei atitinka sąvoką „kapą prižiūrintis šeimos narys“. V. B. sutiko palaidoti tėvą šeimos kapavietėje, tačiau dėl to, kad laidojimo leidimo formos grafoje „Kapą prižiūrinčio asmens pavardė, inicialai, giminystės ryšiai su mirusiuoju“ buvo įrašyta G. L. – ji netapo atsakinga už šeimos kapavietės priežiūrą.

18.4. Mirus G. L., pasibaigė bet kokios pareigos, jei tokias ji turėjo, susijusios su Kapavietės priežiūra ir tvarkymu. Bet kokios iliuzijos dėl G. L., kaip atsakingo asmens už kapavietės priežiūrą, teisių ir pareigų tęstinumo nutrūko. Kapavietę daugiau kaip 40 metų tvarkė ir prižiūrėjo V. B. ir K. M. Faktas, kad jos formaliai nėra įrašytos atsakingais asmenimis už kapavietės priežiūrą, nėra pagrindas jų tokiomis nelaikyti. Įstatymas nenustato jokio termino iki kada būtina paduoti raštišką pareiškimą dėl įrašo kapinių priežiūros registracijos žurnale. Dėl to pareiškėjos nesutinka su atsakovais, kad jos neprisiėmė atsakomybės už kapavietės priežiūrą, o Ž. V. tokią atsakomybę prisiėmė.

18.5. Kapinių tvarkymo taisyklės įsigaliojo jau po G. L. mirties. Dėl to Ž. V. neįgijo jokių teisių į svetimos šeimos kapavietės valdymą, neįgijo teisių pjauti kapavietėje pasodintus medžius, perstatyti ten esantį paminklą, sumažinti kapavietės ribas, palaidoti svetimą žmogų Kapavietėje. G. L. mirties dieną galiojantis teisės aktas daug siauriau nustatė asmenų, atsakingų už Kapavietės priežiūrą ratą. Nė vienas iš atsakovų neginčijo tos aplinkybės, kad Kapavietė, kurioje palaidoti B. L. ir A. L., yra šeimos kapavietė. Taip pat pareiškėjos nesutinka su teismo išvada, kad byloje nėra jokių objektyvių, patikimų ir neginčijamų duomenų, jog po atliktų darbų Kapavietė buvo sumažinta.

19. Atsakovė Ž. V. atsiliepime su pareiškėjų apeliaciniu skundu nesutinka ir pašo jį atmesti. Atsiliepime nurodo, kad:

19.1. Po pareiškėjų tėvo mirties 1998 metais, už Kapavietės priežiūrą atsakingu asmeniu buvo jo žmona, t. y. atsakovės močiutė G. L., kuri mirė 2009 m. Po atsakovės močiutės mirties Kapavietės priežiūra rūpinosi tiek atsakovė, tiek jos tėvai, tiek sutuoktinis. Atsakovės motinos sveikatai pablogėjus 2017 m. gegužės 5 d. atsakovė pateikė prašymą dėl kapavietės perrašymo jai, kurio pagrindu atsakovė ir buvo paskirta atsakingu asmeniu už Kapavietę. Tai reiškia, kad atsakingi už Kapavietę asmenys pagal giminystės liniją keitėsi sekančiai: sūnus- sutuoktinė- anūkė. Teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teisėtai ir pagrįstai sprendė ir konstatavo, kad bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad po B. G. mirties iki J. A. M. mirties už Kapavietės priežiūrą atsakingais asmenimis buvo paskirti tik su mirusiaisiais arba su už Kapavietės priežiūrą atsakingais asmenimis giminystės ryšiais susiję asmenys. Pažymėtina, kad atsakingas už kapavietės priežiūrą asmuo yra paskiriamas administracinio akto, įforminto įrašu Laidojimo ir kapaviečių statinių registravimo žurnale, pagrindu jo paties iniciatyva, t. y. pateikus prašymą Laidojimo ir kapaviečių statinių registravimo žurnale būti įrašytam už kapavietės priežiūrą atsakingu asmeniu.

19.2. Vertinant byloje pateiktus įrodymus matyti, kad Kapavietė nėra paskirta pareiškėjų prašymu, pareiškėjos Laidojimų ir kapaviečių statinių registravimo žurnale nėra įrašytos kaip asmenys atsakingi už Kapavietės priežiūrą, su tokiu prašymu jos net nėra niekada kreipęsi. Taigi, po atsakovės močiutės mirties, t. y. asmens kuris buvo paskirtas atsakingu asmeniu už Kapavietę, iš pareiškėjų pusės nebuvo imtasi jokių veiksmų ar iniciatyvos tapti atsakingais asmenimis už Kapavietę, kas reiškia, kad pareiškėjos po jų tėvo mirties nuo 1998 m. nei karto ginčo dėl to nekėlė. Visi duomenys ir net pačių pareiškėjų pateikti į bylą įrodymai pagrindžia ir įrodo, kad būtent atsakovė ir jos šeima rūpinosi ir prižiūrėjo Kapavietę, o tuo tarpu pareiškėjos į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad jos buvo paskirtos atsakingais asmenimis už Kapavietės priežiūrą ar, kad Kapaviete visus 21 metus rūpinosi ir ją prižiūrėjo, ar, kad A. L., kuris Kapavietėje palaidojo savo mamą, būtų pavedęs pareiškėjoms prižiūrėti Kapavietę.

19.3. Pareiškėjų teiginiai, kad Įmonė nėra surašiusi jokio akto dėl nepriežiūros Kapavietėje, savaime nepatvirtina fakto, kaip bandoma pareiškėjų nurodyti, kad būtent jos visą laiką rūpinosi, tvarkė ir tinkamai prižiūrėjo Kapavietę.

19.4. Negalima sutikti su teiginiais, kad nagrinėjamu atveju teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Pareiškėjos nei su vienu už Kapavietę atsakingu asmeniu niekuomet nebandė susitarti dėl Kapavietės priežiūros, valios būti atsakingomis už Kapavietę niekuomet nebuvo išreiškusios. Mirus Kapavietės prižiūrėtojui A. L. ir nebelikus už Kapavietę atsakingo asmens, teisėtai ir pagrįstai už Kapavietės priežiūrą atsakinga buvo paskirta A. L. žmona G. L. Nagrinėjamu atveju teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, teisėtai ir pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju Ž. V. yra G. L. anūkė, todėl ji kaip atsakingo už Kapavietės priežiūrą asmens giminaitė, galėjo būti paskirta už Kapavietę atsakingu asmeniu ir tam nebuvo reikalingas pareiškėjų sutikimas. Todėl apeliacinio skundo teiginiai, kad po G. L. mirties nutrūko atsakingo asmens už Kapavietės priežiūrą teisių ir pareigų tęstinumas, yra visiškai nepagrįsti.

19.5. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjoms yra ribojama jų teisė prižiūrėti ir lankyti Kapavietę. Apeliaciniame skunde taip pat nenurodyta jokių objektyvių priežasčių, dėl ko joms būtų ribojama teisė rūpintis Kapavietės priežiūra ir ją tvarkyti. Pareiškėjų teiginiai, kad Kapavietė bus užlaidota svetimų žmonių palaikais pakartotinai yra visiškai nepagrįsti, kaip ir teiginiai, kad jos negalėtų būti palaidotos Kapavietėje. Tai tėra deklaratyvūs teiginiai, kurie nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Urnos perlaidojimas iš Kapavietės pažeistų protingumo, proporcingumo principus, moralines vertybes, prieštarautų geriems papročiams ir pažeistų pagarbos mirusiųjų ramybei nuostatas. Tą konstatavo ir teismas skundžiamame sprendime.

19.6. Atsakovė taip pat atkreipia dėmesį, kad praėjus beveik metams po J. A. M. palaidojimo Kapavietėje, atsakovė būdama atsakingu asmeniu už Kapavietės priežiūrą kreipėsi į Įmonę dėl planuojamų kapavietės statinių statybos darbų. Atsakovei įvykdžius visas privalomas procedūras, 2018 m. rugsėjo 28 d. buvo išduotas teisės aktų nuostatus atitinkančius statybos darbus patvirtinantis dokumentas. Kapavietėje atlikti su jos priežiūra susieti darbai, buvo teisėti, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde.

19.7. Pareiškėjos skundu taip pat kelia reikalavimą priteisti joms iš atsakovės po 1 000 Eur kiekvienai patirtai neturtinei žalai atlyginti. Atkreiptinas dėmesys, kad vertinant patį reikalavimą akivaizdžiai matyti, jog jis yra visiškai nepagrįstas, nes yra grindžiamas deklaratyviais įrodymais, nepagrįstais teiginiais apie patirtą dvasinį sukrėtimą ir išgyvenimus, nuoskaudą ir liūdesį, nes pasak apeliančių dėl atsakovės veiksmų sumažinus Kapavietę, jų tėvo palaikai yra už Kapavietės ribų. Tačiau šiuo atveju sutiktina su teismo argumentais, kad jokių objektyvių, patikimų ir neginčijamų įrodymų, jog kapavietė būtų buvusi sumažinta byloje nėra.

20. Atsakovė Įmonė atsiliepime su pareiškėjų apeliaciniu skundu nesutinka. Atsiliepime nurodo, kad:

20.1. Atsakovė, būdama Kauno savivaldybės įmone, užtikrinančia savarankiškųjų vietos savivaldos funkcijų įgyvendinimą, t. y. viešųjų paslaugų teikimą, savo veikloje išimtinai vadovaujasi norminiais teisės aktais. Visi atsakovės atsakingų asmenų priimami sprendimai yra motyvuoti ir pagrįsti teisės aktų nuostatomis.

20.2. Pagal Atsakovės turimus duomenis, pirmoji Kapavietėje buvo palaidota B. G., o asmuo, atsakingas už Kapavietės priežiūrą, žurnale buvo įrašytas A. L. Antrasis į savo prižiūrimą Kapavietę buvo palaidotas A. L. Po jo mirties, atsakingu už Kapavietės priežiūrą asmeniu buvo paskirta jo žmona G. L. Negalima sutikti su pareiškėjų teiginiais, jog teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Apeliantės nei su vienu už Kapavietės priežiūrą atsakingu asmeniu niekuomet nebandė susitarti dėl Kapavietės priežiūros perrašymo pareiškėjų vardu, taip pat niekuomet nebuvo išreiškusios ir savo valios būti atsakingomis už Kapavietės priežiūrą.

20.3. Kapavietės priežiūra gali būti paskiriama ne tik kapavietėje palaidotų mirusiųjų asmenų giminaičiams, bet ir atsakingų asmenų (kapavietės prižiūrėtojų) giminaičiams. Todėl teismas nagrinėjamu atveju tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, teisėtai ir pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju Ž. V. yra G. L. anūkė, todėl ji kaip atsakingo už Kapavietės priežiūrą asmens giminaitė, galėjo būti paskirta už Kapavietės priežiūrą atsakingu asmeniu. Oficialiai neatsakingiems už kapavietės priežiūrą asmenims nėra ribojama teisė rūpintis kapavietės priežiūra ir ją tvarkyti. Byloje nėra įrodymų, kad Apeliantėms yra ribojama jų teisė prižiūrėti ir lankyti Kapavietę. Apeliančių teiginiai, kad Kapavietė bus užlaidota svetimų žmonių palaikais pakartotinai yra visiškai nepagrįsti, kaip ir teiginiai, kad jos negalėtų būti palaidotos Kapavietėje. Tai tėra deklaratyvūs pareiškėjų teiginiai, kurie byloje nėra pagrįsti jokiais įrodymais.

20.4. Leidimo laidoti J. A. M. išdavimo metu pareiškėjos nei teisiškai, nei faktiškai nebuvo už Kapavietės priežiūrą atsakingais asmenimis, todėl jų rašytinio sutikimo dėl savo tėvo laidojimo Ž. V. gauti neprivalėjo. Vien tas faktas, jog Kapavietėje yra palaidotas pareiškėjų tėvas, dėl ko, kaip teigiama apeliaciniame skunde, pareiškėjos retkarčiais aplanko Kapavietę ir prisideda prie jos priežiūros, savaime nesuteikia joms už Kapavietės priežiūrą atsakingo asmens statuso.

20.5. Apeliančių pareikštas reikalavimas įpareigoti atsakovę Ž. V. organizuoti jos tėvo J. A. M. palaikų urnoje iškasimą ir palaidojimą kitoje vietoje, ne tik, kad neturi teisinio pagrindo, tačiau yra prieštaraujantis gerai moralei bei pažeidžiantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Teismas teisėtai ir pagrįstai sprendė, kad už Kapavietės priežiūrą atsakingas asmuo gali savarankiškai nutarti ir, nepažeisdamas teisės aktų nustatytos tvarkos, įgyvendinti savo kaip teisėto kapavietės prižiūrėtojo funkcijas. Šiuo atveju, Ž. V. sprendimas pakeisti Kapavietės paminklinius statinius ir realus to įgyvendinimas negali būti laikomas neteisėtu veiksmu, kadangi tokią teisę jai, kaip Kapavietės prižiūrėtojai, numato galiojantys teisės aktai. Laikytina, jog Apeliantės jokiais įrodymais nepagrindė savo teiginių, kad Kauno savivaldybės įmonė „Kapinių priežiūra“ paskyrė Kapavietės priežiūra Ž. V., išdavė leidimą Kapavietėje laidoti jos tėvą J. A. M. bei išdavė leidimą vykdyti statybos ir rekonstrukcijos darbus Kapavietėje neteisėtai bei pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

21. Atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija su pareiškėjų atsiliepimu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepime pažymi:

21.1. Kauno miesto savivaldybė leidimų laidoti neišduoda. (Duomenys neskelbtini) I kapinės yra viešosios kapinės, todėl pagal 2015 m. lapkričio 6 d. Kauno miesto viešųjų kapinių administravimo, priežiūros ir neatpažintų ar vienišų žmonių palaikų laidojimo paslaugų teikimo sutarties Nr. SS-1977, galiojusios pareiškėjų ginčijamo Leidimo laidoti išdavimo metu, 7.2 papunktį Įmonė išdavinėjo Kapininių priežiūros taisyklių nustatytos formos rašytinius leidimus laidoti žmogaus palaikus.

21.2. Atsakovė Ž. V. teisėtai ir pagrįstai paskirta už Kapavietę atsakingu asmeniu. Pareiškėjų teiginiai, kad G. L. nebuvo mirusios B. G. giminaitė, bei nebuvo palaidota Kapavietėje, o kitose kapinėse, teisiškai nereikšmingi. Pareiškėjų išvestiniai reikalavimai yra nepagrįsti. Teismas pagrįstai sprendė, kad atsakingo už kapavietės priežiūrą asmens statusas suteikia jos prižiūrėtojui teisę ne tik vienašališkai priimti sprendimus dėl palaidojimo, bet ir spręsti kitus su kapavietėje esančiais statiniais ar joje augančiais augalais susijusius klausimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno savivaldybės įmonės „Kapinių priežiūra“ įrašo Laidojimo ir kapinių statinių registravimo žurnale, kad už kapavietę Nr. 38-2-1 I (duomenys neskelbtini) kapinėse yra atsakinga Ž. V., 2017 m. lapkričio 7 d. Leidimo laidoti Nr. LL-2385 J. A. M. I (duomenys neskelbtini) kapinėse kvartale Nr. 38, eilės Nr. 2, kapavietėje Nr. 1 ir 2018 m. rugsėjo 26 d. kapavietės tvarkymo darbus leidžiančio dokumento, teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad: 1) atsakovė Ž. V., giminystės ryšiais susijusi su mirusiu už Kapavietės priežiūrą atsakingu asmeniu – G. L., teisėtai buvo paskirta už Kapavietės priežiūrą atsakingu asmeniu; 2) atsakovė turėjo teisę Kapavietėje palaidoti savo tėvą J. A. M., jai išduoto Leidimo laidoti Nr. LL-2385 pagrindu; 3) atsakovė, būdama atsakinga už Kapavietės priežiūrą, galėjo savarankiškai nuspręsti ir nepažeisdama teisės aktų nustatytos tvarkos, įgyvendinti savo, kaip teisėto kapavietės prižiūrėtojo funkcijas, t. y. pakeisti paminklinius statinius, nes tokia teisė jai numatyta teisės aktuose kaip Kapavietės prižiūrėtojai. Nenustatęs nei vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei taikyti, teismas pareiškėjų reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

24. Pareiškėjos, nesutikdamos su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde prašo jį panaikinti ir patenkinti jų skundą. Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualias materialinės teisės normas. Teigia, jog atsakovė Ž. V. nepagrįstai ir neteisėtai buvo paskirta Kapavietės prižiūrėtoja, be to, ji neįgijo jokių teisių į svetimos šeimos Kapavietės valdymą, teisę atlikti Kapavietės pertvarkymo darbus, sumažinti kapavietės ribas bei palaidoti svetimą žmogų. Nurodo, jog byloje nepateikta Laidojimo ir kapų statinių registravimo knyga, tik ištrauka nežinia iš kokio žurnalo ir kada padarytais įrašais, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą.

25. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

26. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo, Lietuvos Respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1207 patvirtintų Kapinių tvarkymo taisyklių ir Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010 m. liepos 23 d. sprendimu Nr. T-474 patvirtintos Kauno miesto kapinių tvarkymo ir žmonių palaikų laidojimo taisyklių nuostatos.

27. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl už Kapavietės priežiūrą atsakingo asmens statuso atsiradimo (įgijimo), pirmiausiai pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 41 punktą, savarankiškoji (Konstitucijos ir įstatymų nustatytos (priskirtos)) savivaldybių funkcija yra ritualinių paslaugų teikimo užtikrinimas ir kapinių priežiūros organizavimas. Lietuvos Respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymo 31 straipsnyje nustatyta, jog savivaldybių vykdomosios institucijos, vadovaudamosios šiuo įstatymu ir kitais teisės aktais, Vyriausybės nustatyta tvarka organizuoja kapinių priežiūrą, koordinuoja ir kontroliuoja kapinių prižiūrėtojų darbą.

Kapinių priskyrimo neveikiančioms, riboto laidojimo ar veikiančioms kapinėms, kapinių perdavimo juridinio asmens teises turinčiai religinei bendruomenei ar bendrijai, leidimo laidoti išdavimo, kapaviečių ar kolumbariumo nišų skyrimo ir laidojimo jose, kapinių priežiūros ir kitų su kapinių tvarkymu susijusių darbų ir paslaugų atlikimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1207 patvirtintos Kapinių tvarkymo taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Pagal šių Taisyklių 20 punktą, už kapavietės arba kolumbariumo nišos priežiūrą atsakingas laidojantis asmuo, kurio prašymu išduotas leidimas laidoti ir skirta kapavietė ar kolumbariumo niša, arba asmuo, apie kurį šių Taisyklių 21 punkte nustatyta tvarka pranešta kapinių prižiūrėtojui, arba asmuo, kuriam šių Taisyklių 24 punkte nustatyta tvarka suteikta teisė prižiūrėti neprižiūrimą kapavietę, jeigu toks yra. Atsakingo asmens duomenis (fizinio asmens vardą, pavardę, adresą, telefono numerį; juridinio asmens pavadinimą, teisinę formą, kodą, buveinę, telefono numerį) kapinių prižiūrėtojas įrašo laidojimų ir kapaviečių statinių registravimo žurnale. Taigi šioje nuostatoje įtvirtinti trys atvejai, kuomet asmuo pripažįstamas už kapavietės arba kolumbariumo nišos priežiūrą atsakingu asmeniu.

28. Analizuojant anksčiau aptartos teisės normos turinį vertintina, kad minėtoje nuostatoje tam tikra prasme aptarti pagrindai pripažįstant už kapavietės arba kolumbariumo nišos priežiūrą atsakingu asmeniu. Pirmuoju atveju be jokių išlygų už kapavietės arba kolumbariumo nišos priežiūrą atsakingas laidojantis asmuo, kurio prašymu išduotas leidimas laidoti ir skirta kapavietė ar kolumbariumo niša. Tuo tarpu antruoju atveju matyti, kad tai yra nukreipiančioji teisės norma, kurios įgyvendinimas yra sąlygojamas Taisyklių 21 punkte nustatytų sąlygų (aplinkybių (jeigu asmuo, įrašytas žurnale atsakingu už kapavietės ar kolumbariumo nišos priežiūrą, miršta arba dėl kitų priežasčių negali rūpintis kapavietės ar kolumbariumo nišos priežiūra, jo giminaičiai, sutuoktinis (-ė) arba (ir) kapavietėje ar kolumbariumo nišoje palaidotų mirusiųjų giminaičiai ir sutuoktinis (-ė) turi susitarti, kas bus atsakingas už kapavietės ar kolumbariumo nišos priežiūrą, ir raštu apie tai pranešti kapinių prižiūrėtojui, nurodydami keistinus už kapavietės priežiūrą atsakingo asmens duomenis, nurodytus šių taisyklių 20 punkte. Jeigu asmuo, kuriam suteikta teisė prižiūrėti neprižiūrimą kapavietę, miršta arba dėl kitų priežasčių negali prižiūrėti neprižiūrimos kapavietės, jo giminaičiai ir (ar) sutuoktinis (-ė) turi susitarti, kas bus atsakingas už neprižiūrimos kapavietės priežiūrą, ir raštu apie tai pranešti kapinių prižiūrėtojui, nurodydami keistinus už kapavietės priežiūrą atsakingo asmens duomenis)). Tas pats pasakytina ir apie trečiąjį atvejį, t. y. kai asmeniui suteikiama teisė prižiūrėti neprižiūrimą kapavietę būtent Taisyklių 24 punkte nustatyta tvarka.

29. Pagal anksčiau minėtų Kapinių tvarkymo taisyklių 20 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, besąlygiškai už kapavietės arba kolumbariumo nišos priežiūrą atsakingu asmeniu laikomas laidojantis asmuo, kurio prašymu išduotas leidimas laidoti ir skirta kapavietė ar kolumbariumo niša. Kitais atvejais asmuo gali būti pripažintas už kapavietės arba kolumbariumo nišos priežiūrą atsakingu asmeniu, kai jis atitinka Kapinių tvarkymo taisyklių 21 arba 24 punktuose apibrėžtas sąlygas. Tai reiškia, kad tik nesant laidojančio asmens, kurio prašymu išduotas leidimas laidoti ir skirta kapavietė ar kolumbariumo niša, tokiu asmeniu gali būti pripažintas minėtų taisyklių 21 arba 24 punktuose nustatyta tvarka.

30. Remiantis bylos rašytiniais duomenimis nustatyta, kad po B. G. mirties iki J. A. M. mirties už Kapavietės priežiūrą atsakingais asmenimis buvo paskirti tik su mirusiais arba su už Kapavietės priežiūrą atsakingais asmenimis giminystės ryšiais susiję asmenys, t. y. po B. G. mirties atsakingu už Kapavietės priežiūrą buvo paskirtas A. L. (B. G. sūnus); po A. L. mirties atsakingu už Kapavietės priežiūrą paskirta G. L. (A. L. sutuoktinė); po G. L. mirties atsakinga už Kapavietės priežiūrą paskirta Ž. V. (G. L. anūkė). Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Taisyklių 41 punktu, išaiškino, kad Kapavietės priežiūra gali būti paskiriama ne tik kapavietėje palaidotų mirusiųjų giminaičiams, bet ir atsakingų asmenų (Kapavietės prižiūrėtojų) giminaičiams. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovė Ž. V. yra G. L. anūkė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovė, kaip atsakingo už Kapavietės priežiūrą asmens giminaitė, galėjo būti paskirta už Kapavietę atsakingu asmeniu ir tam nebuvo reikalingas pareiškėjų sutikimas. Kaip teisingai skundžiamame sprendime pažymėjo teismas, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad po A. L. mirties pareiškėjos pageidavo ir siekė tapti už Kapavietės priežiūrą atsakingais asmenimis, todėl atsakovė buvo teisėtai ir pagrįstai paskirta už Kapavietės priežiūrą atsakingu asmeniu.

32. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Taisyklių 42 punktą, kapavietėje ar kolumbariumo nišoje laidoti kitų asmenų palaikus leidžiama tik esant rašytiniam atsakingo už Kapavietės ar kolumbariumo nišos priežiūrą asmens sutikimui. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas atsakovę, kaip Kapavietę prižiūrintį asmenį, pripažino faktine ginčo kapavietės valdytoja, turinčia išvestinę valdymo teisę, kuri atsirado administracinio akto, įforminto įrašu Laidojimo ir kapaviečių statinių registravimo žurnale, pagrindu. Teisėjų kolegija, neturėdama pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir byloje esančiais rašytiniais įrodymais, pritaria, jog atsakovė teisėtai buvo paskirta už Kapavietės priežiūrą atsakingu asmeniu, todėl vadovaujantis paminėtų Taisyklių 42 ir 50 punktais, ji turėjo teisę Kapavietėje palaidoti savo tėvą J. A. M., o tai reiškia, kad Leidimas atsakovės tėvui palaidoti buvo išduotas pagrįstai ir teisėtai, todėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai dėl neteisėtai išduoto leidimo yra nepagrįsti ir atmestini.

33. Teisėjų kolegija pasisakydama dėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentų dėl leidimo atlikti Kapavietės statinių statybos ar rekontrukcijos darbus panaikinimo, pažymi, jog Taisyklių 88 punkte numatyta, kad statant ir (ar) rekonstruojant kapo paminklus, antkapius ir kitus statinius, kapavietę prižiūrintis asmuo privalo sumokėti Savivaldybės tarybos sprendimu nustatyto dydžio mokestį, informuoti kapinių prižiūrėtoją ir pateikti jam kapo statinių schemą, kurioje nurodyti statinių pagrindiniai matmenys ir kapavietės informacija – kvartalas, eilė, kapo numeris. Asmenų prižiūrimose kapavietėse pastatyti statiniai yra jų nuosavybė. Už statinių priežiūrą, jų būklę yra atsakingi statinių savininkai (90 p.). Taisyklių 40 punkte taip pat nurodoma, jog už kapavietės ar kolumbariumo nišos priežiūrą yra atsakingas laidojantis asmuo. Atsakingas asmuo turi prižiūrėti kapavietę ar kolumbariumo nišą, kad jos būtų tvarkingos. Taigi iš aptarto teisinio reglamentavimo matyti, jog atsakingo už kapavietės priežiūrą asmens statusas suteikia prižiūrėtojui teisę ne tik priiminėti sprendimus, susijusius su asmens laidojimu, bet ir spręsti kitus su Kapavietėje esančiais statiniais ir joje esančiais augalais susijusius klausimus, kas ir buvo konstatuota pirmosios instancijos teismo sprendime. Šiuo atveju, atsakovė turėjo teisę pakeisti Kapavietės paminklinius statinius ir tai negali būti laikoma jos neteisėtais veiksmais, kadangi ši jos teisė numatyta galiojančiuose teisės aktuose. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai, kad tokiais atsakovės veiksmais buvo sumažinta Kapavietė, nepatvirtinami jokiais objektyviais byloje esančiais įrodymais, todėl jie laikomi abstrakčiais ir neįrodytais.

35. Pareiškėjos teismo prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą kiekvienai pareiškėjai po 1 000 Eur, kurią kildino iš neteisėtų Kauno savivaldybės įmonės „Kapinių priežiūra“ veiksmų, neteisėtai paskyrus atsakingą už Kapavietės priežiūrą asmenį, jam išdavus Leidimą laidoti bei atlikti Kapavietės statybos ar rekonstrukcijos darbus.

36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritardama žemesnės instancijos teismo padarytoms išvadoms dėl neturtinės žalos atlyginimo, jų nebekartoja. Pirmosios instancijos teismui nenustačius vienos iš būtinų sąlygų – neteisėtų veiksmų – civilinei atsakomybei taikyti, pagrįstai konstatuota, jog nėra pagrindo priteisti pareiškėjų naudai neturtinę žalą ir šį reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą.

37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013). Proceso šalys savo procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau jie nagrinėjamu atveju laikytini pertekliniais ir neturinčiais tiesioginės juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui iš esmės, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.

38. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino rašytinius įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

39. Pareiškėja V. B. pateikė teismui prašymą priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

40. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui netenkinus pareiškėjų apeliacinio skundo, pareiškėja V. B. neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl šis prašymas atmestinas. Kadangi teismo sprendimas priimamas atsakovų naudai, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgyja atsakovai: Kauno savivaldybės įmonė „Kapinių priežiūra“ ir Ž. V.

41. Kauno savivaldybės įmonė „Kapinių priežiūra“ teismui nepateikė jos patirtas išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl spręstinas klausimas tik dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovės Ž. V. naudai. Atsakovė Ž. V. teismo prašo už atsiliepimo į pareiškėjų apeliacinį skundą parengimą jos naudai atlyginti 484 Eur. Atsakovės patirtų išlaidų realumą ir pagrįstumą patvirtina byloje pateikti rašytiniais įrodymai: PVM sąskaita faktūra Nr. INV-2021-0008 ir 2021 m. sausio 12 d. Swedbank mokėjimo nurodymas Nr. 6. Atsakovės prašoma priteisti suma (484 Eur) už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus galimo priteisti dydžio, todėl lygiomis dalimis priteistina iš pareiškėjų V. B. ir K. M.

42. Pareiškėjos apeliaciniame skunde prašo priteisti jų naudai sumokėto žyminio mokesčio permoką. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjos su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į Kauno apylinkės teismą, sumokėdamos 360 Eur žyminio mokesčio (žr. 2019 m. gegužės 8 d., 2019 m. gegužės 26 d. ir 2019 m. rugpjūčio 9 d. Perlo paslaugos kvitus). Specialiosios teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 11 d. nutartimi byla pagal teismingumą buvo perduota Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams, neišsprendus klausimo dėl žyminio mokesčio permokos grąžinimo pareiškėjoms. Todėl bylą perdavus administraciniam teismui, žyminio mokesčio permokos grąžinimo klausimai sprendžiami ABTĮ nustatyta tvarka.

43. ABTĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už kiekvieną skundą (prašymą, pareiškimą) nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 30 Eur žyminis mokestis, todėl pareiškėjos už bylos nagrinėjimą bendrosios kompetencijos teisme ir administraciniame teisme sumokėdamos 360 Eur žyminio mokesčio, įgijo teisę į šio mokesčio permokos grąžinimą. ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu priklauso pagal šį įstatymą. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjos sumokėjo daugiau žyminio mokesčio negu joms priklauso pagal įstatymą, sprendžia, jog yra faktinis ir teisinis pagrindas grąžinti pareiškėjoms V. B. ir K. M. lygiomis dalimis 330 Eur žyminio mokesčio permoką. Išaiškintina, kad žyminio mokesčio permoką grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (ABTĮ 38 str. 3 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų V. B. ir K. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjų V. B. ir K. M. lygiomis dalimis 484 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei Ž. V.

Grąžinti pareiškėjoms V. B. ir K. M. lygiomis dalimis 330 Eur žyminio mokesčio permoką.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė