2016-08-23 Nr. AB-16130-3-61-3-05348-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1241-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05348-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo P. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl pensijos dalies priteisimo,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. M. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija), neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 2 604,64 Eur (8 993,29 Lt) už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 dienos.

Pareiškėjo nuomone, pensijų mažinimo pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas pratęsimas 2012 ir 2013 metams yra neteisėtas. Dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo nuo 2010 m. ir jų pratęsimo 2012–2013 m. laikotarpiu pareiškėjui susidarė pensijos nepriemoka, kurią jis prašė priteisti. Pareiškėjo nuomone, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimo pratęsimas yra neteisėtas ir galimai pažeidžia konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui pensija 2010–2013 m. buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Atsakovo teigimu, pareiškėjui neišmokėta pensijos dalis galėtų būti priteista Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas pripažinus antikonstitucinėmis. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė, jog Ministerija ar jos darbuotojai neveikė pagal tuo metu ar dabar galiojančius teisės aktus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo pirminės redakcijos 15 straipsnyje buvo nustatyta, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo valstybinėms pensijoms Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., o 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu – iki 2013 m. gruodžio 31 dienos.

Teismas pažymėjo, kad reikalavimas priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią pensijos nepriemoką tiesiogiai susijęs su Laikinojo įstatymo galiojimo pratęsimo 2012–2013 m. konstitucingumu, atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą ir darė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mažinimo nepagrįstumo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir šių normų pratęsimo 2012–2013 m. vertintini kritiškai. Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarime Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, pripažinus neprieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavus, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teismas konstatavo, kad pareiškėjui 2010–2013 m. mokėta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo sumažinta pagrįstai, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas P. M. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą dėl 2 604,64 Eur (8 993,29 Lt) dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, susidariusios pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., priteisimo iš atsakovo tenkinti (prireikus, panaikinti Ministerijos 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 1D-8441(11)) ir įpareigoti atsakovą išmokėti jam šią sumą.

Pareiškėjas pabrėžia, kad ginčija ne Ministerijos ar jos darbuotojų veiksmus perskaičiuojant ir sumažinant jam valstybinę pensiją, dėl ko laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. jam neišmokėta 2 604,64 Eur dydžio valstybinės pensijos dalis, o tai, kad, atsižvelgiant į pasikeitusią valstybės ekonominę ir finansinę padėtį, atsakovas atsisako išmokėti jam susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą ir pabrėžia, kad valstybė privalo užtikrinti asmenų teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, kurie suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtinus įsipareigojimus asmeniui. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir pažymi, kad teisės į pensiją turtinių aspektų neliečiamumas kyla iš prigimtinės teisės į nuosavybę. Pareiškėjas remiasi Konstitucijos 23 straipsniu ir nurodo, kad turi teisę reikalauti, jog būtų išmokamos tokio dydžio išmokos, kurios buvo paskirtos ir mokamos. Pareiškėjas pabrėžia, kad įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, jog turtiniai praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo, jam bus kompensuojami išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. Pareiškėjas akcentuoja, jog pagal Konstituciją, atsakovui kyla pareiga visiems asmenims, kurių pensijos dėl valstybėje susidariusios ypatingos situacijos buvo sumažintos, teisingai kompensuoti jų patirtus praradimus. Pareiškėjas pažymi, kad įstatymų leidėjas teisės aktu nesureguliavo praradimų, atsiradusių dėl valstybinės pensijos sumažinimo, kompensavimo mechanizmo, nenustatė pagrindinių sumažintų pensijų kompensavimo elementų ir taip neužtikrino asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos. Pareiškėjo manymu, esant teisiniam ginčui su atsakovu, sprendimas dėl susidariusios nepriemokos išmokėjimo galėjo ir gali būti priimamas teismui priėmus sprendimą kompensuoti praradimus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, kad pareiškėjo pensija ginčijamu laikotarpiu buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, todėl, šiai normai atitikus Konstituciją, Ministerijos sprendimas perskaičiuoti pensiją buvo teisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsižvelgdama į 2016 m. birželio 2 d. priimto Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr.VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį, teisėjų kolegija pažymi, kad ši byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui P. M. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė 2010-2013 metais pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo reikalavimus atmetė, pripažinęs, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija pagrįstai ir teisėtai pareiškėjo pensijos apskaičiavimui taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde išsako teismo sprendimo kritiką tuo aspektu, kad teismas netinkamai interpretavo Konstitucinio teismo nutarimus, netaikė Konstitucijos 23 straipsnio bei neatsižvelgė į tai, kad iki šiol nėra nustatyta valstybines pensijas gaunančių asmenų patirtų praradimų kompensavimo tvarka, kuo pažeidžiamas nuosavybės neliečiamumo ir asmenų lygiateisiškumo principai, lyginant asmenis, gaunančius socialinio draudimo pensijas su asmenimis, gaunančiais valstybines pensijas.

Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi minėtu pagrindu perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo taip pažeistos pareiškėjo teisės, kad būtų pagrindas taikyti pareiškėjo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką. Be to, tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, priimtose nagrinėjant iš esmės analogiškus teisinius ginčus dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo (pvz., 2016 m. liepos 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-995-552/2016; 2016 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-915-552/2016; 2015 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1903-552/2015). Dėl šių priežasčių apelianto argumentai, susiję su Ministerijos veiksmų neteisėtumu, jam 2010-2013 metais neišmokant valstybinės pensijos dalies, pripažįstami nepagrįstais.

Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra susiję su nuosavybės neliečiamumo ir asmenų lygiateisiškumo prieš įstatymą principų pažeidimu, Lietuvos valstybei iki šiol nenustačius negautų valstybinių pensijų dalių kompensavimo mechanizmo.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime nurodė, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Konstituciniam teismui pripažinus, kad: 1) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga nedelsiant numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tik tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu; 2) kad įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas ir sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo ilgesnio termino nustatymas yra objektyviai pateisinamas, teisėjų kolegija negali konstatuoti, kad Lietuvos valstybė privalėjo teisės aktais numatyti valstybinių pensijų gavėjų dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta ir atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, mokėdama valstybinę pensiją pareiškėjui, pagrįstai ir teisėtai taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o Lietuvos valstybei nekilo tiesioginė pareiga nustatyti šiuo pagrindu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Teisėjų kolegija nenustatė ir kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Veslava Ruskan Dalia Višinskienė