2022-04-13 Nr. AB-10575-3-61-3-04452-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1960-502/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04452-2021-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. F. Y. Y. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. F. Y. Y. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas J. F. Y. Y. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 21S33184 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 6K-1524 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis bėga iš kilmės šalies, nes patiria (duomenys neskelbtini), jam sunku pragyventi finansiškai. Pareiškėjas teigė, jog yra (duomenys neskelbtini), kilmės šalyje neturėjęs gyvenimo, nes jam buvo nuolat primenama apie tai, kad jis yra (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas į (duomenys neskelbtini) grįžti negali, nes ten jam yra nesaugu, (duomenys neskelbtini) gyventojams yra grasinama, jie neturi teisių. Pareiškėjui gresia pavojus dėl bendros situacijos, susijusios su (duomenys neskelbtini) persekiojimu. Pareiškėjas norėtų oriai gyventi saugioje šalyje, kurioje negrėstų pavojus, o (duomenys neskelbtini) gyvena nuolatinėje baimėje kilmės šalyje, prieš juos vykdomas genocidas. Pareiškėjas apklausų metų išdėstė savo asmeninę patirtį, patirtą diskriminaciją ir nuolatinę baimę.

3. Pareiškėjas pažymėjo, jog Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas nesutikdamas su Sprendimu, ji apskundė, tačiau Komisija pareiškėjo skundą atmetė, iš esmės pateikdama tik sutrumpintus motyvus.

4. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas subjektyvių prielaidų pagrindu nepagrįstai konstatavo, jog surinkta informacija nepatvirtino, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjo įsitikinimu, Migracijos departamentas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, nevertino asmeninių pareiškėjo savybių, neužtikrino įrodymų visapusiško ištyrimo. Pareiškėjas nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias jis objektyviai suprato kaip reikšmingas, nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių pareiškėjas negali pasilikti kilmės šalyje, nes kyla grėsmė jo saugumui, gyvybei ir sveikatai. Pareiškėjas teigė, kad apie visuomenėje vyraujantį neigiamą požiūrį į (duomenys neskelbtini) visuotinai žinoma. (duomenys neskelbtini) dėl (duomenys neskelbtini) susiduria su diskriminacija, visuomenės vengimu ir atstūmimu, todėl pareiškėjui turėjo būti suteiktas prieglobstis.

5. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas nesurinko pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, jog pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjas nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jo orumas bei nekils grėsmė jo sveikatai ar gyvybei. Pareiškėjas teigė, jog jį išsiuntus į kilmės šalį, jo teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

6. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

8. Atsakovas paaiškino, jog pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad jis yra (duomenys neskelbtini) ir dėl to (duomenys neskelbtini) jį diskriminuoja, jis negali gauti darbo, visą gyvenimą verčiamas (duomenys neskelbtini). Atsakovas taip pat paaiškino, jog pareiškėjas teigė, kad susidūrė su netinkamu elgesiu, nes dirbo (duomenys neskelbtini), kur (duomenys neskelbtini).

9. Atsakovas teigė, kad Migracijos departamentas nustatė, jog pareiškėjas niekada nesusidūrė su netinkamu elgesiu iš kokios nors grupuotės pusės, o jo baimės buvo pagrįstos (duomenys neskelbtini) įvykiais, tačiau, atsakovas pažymėjo, jog šiuo metu (duomenys neskelbtini) nei (duomenys neskelbtini) nei kitų (duomenys neskelbtini) teritorijų nekontroliuoja. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo pasakojimas apie jo darbą (duomenys neskelbtini) nepasižymėjo detalumu, išsamumu, o (duomenys neskelbtini) nesąlygoja darbo su (duomenys neskelbtini). Atsakovas sprendė, kad pareiškėjo paaiškinimai apie tariamai patirtą netinkamą elgesį dėl to, jog jis yra (duomenys neskelbtini), pasižymėjo teik vidiniais, tiek išoriniais trūkumais. Atsakovas nenustatė jokių individualių aplinkybių, kurios pagrįstų pareiškėjo baimę būti persekiojamam (duomenys neskelbtini), jo baimė vertintina kaip hipotetinio pobūdžio, todėl jis neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

10. Atsakovas taip pat nurodė, jog pareiškėjas neatitiko ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, nes nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Pareiškėjo gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini)) beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju atsakovas nenustatė, todėl pareiškėjas neatitiko ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų kriterijų. Migracijos departamentas surinko bei įvertino visą aktualią kilmės valstybės informaciją.

11. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas asmeniškai nė karto nesusidūrė su (duomenys neskelbtini) veikiančiomis grupuotėmis, o pareiškėjo paaiškinimai, jog jį visi (duomenys neskelbtini) vertė (duomenys neskelbtini) buvo nedetalūs ir abstraktūs. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas teigė, jog mėgino gauti (duomenys neskelbtini) darbą, bet jo negavo dėl, pareiškėjo įsitikinimu, (duomenys neskelbtini) požiūrio į (duomenys neskelbtini). Atsakovui paprašius paaiškinti kodėl pareiškėjas negalėjo gauti darbo kaip (duomenys neskelbtini), jis paaiškinti negalėjo. Atsakovas taip pat įvertino ir tai, kad pareiškėjas turėjo darbą – dirbo (duomenys neskelbtini). Taigi atsakovas nenustatė, jog pareiškėjas savo kilmės šalyje susiduria su realia persekiojimo rizika. Vien tai, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), nereiškia, jog jis būtinai bus persekiojamas, diskriminuojamas. Atsakovas teigė, kad (duomenys neskelbtini) yra teritorijų, kur jokie kariniai konfliktai nevyksta, todėl pareiškėjas galėjo persikelti gyventi į saugesnę vietą (duomenys neskelbtini).

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Migracijos departamento Sprendimo 3 ir 4 punktus, juos išdėstė taip: „3. Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4. Įvesti į centrinę Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir C. SIS II) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, kitą skundo dalį atmetė.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2021 m. liepos 1 d. neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, 2021 m. liepos 13 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pirminės apklausos metu 2021 m. liepos 13 d. pareiškėjas nurodė, jog yra (duomenys neskelbtini) pilietis, kilmės šalyje nėra darbo, pinigų, didelė neteisybė, todėl jis ieško geresnių gyvenimo sąlygų. 2021 m. rugsėjo 27 d. apklausos metu teigė, kad yra (duomenys neskelbtini), todėl nelaikomas lygiaverčiu kitiems, (duomenys neskelbtini) nesaugu dėl karo, dar nurodė, jog neturi darbo. Pareiškėjas teigė, kad 2014 m. (duomenys neskelbtini) sudegino jų namą, o 2016 m. rugsėjo 21 d., jam dirbant (duomenys neskelbtini), jis buvo sulaikytas ir įkalintas 10 dienų be jokios priežasties. Pareiškėjas teigė, jog grįžęs į kilmės šalį vėl (duomenys neskelbtini), todėl būtų suimtas. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad buvo verčiamas (duomenys neskelbtini), o 2020 m. kovo mėn. buvo suimtas, nes sukonfliktavo su (duomenys neskelbtini) K.

14. Teismas taip pat nustatė, jog Migracijos departamentas 2021 m. spalio 20 d. sprendimu Nr. 21S33184 nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui 5 metus nuo jo išsiuntimo dienos atvykti į Lietuvos Respubliką, įvesti C. SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo jo išsiuntimo dienos. Pareiškėjo skundas dėl Sprendimo Komisijos sprendimu buvo atmestas kaip nepagrįstas.

15. Teismas, akcentavęs ginčui aktualios redakcijos Įstatymo 86 ir 87 straipsnių, 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalies, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 97 ir 99 punkto nuostatas, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimus tokio pobūdžio bylose, nustatęs, kad, pareiškėjo teigimu, jam kyla grėsmė jo kilmės valstybėje, nes jis priklauso (duomenys neskelbtini), todėl jam nesaugu ir negali rasti darbo, sprendė, kad pareiškėjo pasakojimas nebuvo detalus. Teismo vertinimu, pareiškėjas neindividualizavo savo pavojaus gyventi kilmės šalyje, jokių konkrečių grasinimų nenurodė, teikė bendro pobūdžio teiginius bei paaiškino, kad asmeniškai jam niekas negrasino. Teismas sprendė, jog pareiškėjo išvykimą iš kilmės valstybės lėmė ekonominės priežastys – noras įsikurti ekonomiškai stipresnėje šalyje. Ši priežastis, teismo vertinimu, nesąlygojo būtinybės suteikti pareiškėjui tarptautinės apsaugos.

16. Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti prielaidą, jog pareiškėjui, grįžus į kilmės valstybę, grėstų reali individualaus persekiojimo rizika dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, be to, pagal Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) 2021 m. sausio mėn. parengtas gaires, nors (duomenys neskelbtini) beatodairiško smurto lygis buvo gana aukštas, tačiau nesiekė tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ir laisvei. Teismo vertinimu, nors pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), jo paskutinė gyvenamoji vietovė nebuvo riziką didinančiu veiksniu, pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), visą laiką gyveno (duomenys neskelbtini), žino vietos papročius ir kultūrą, nėra priskiriamas prie pažeidžiamų asmenų, todėl jis galėjo įsikurti ir saugiai gyventi (duomenys neskelbtini). Teismas sprendė, kad pareiškėjui pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, nes jis neatitiko Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų reikalavimų.

17. Teismas taip pat nurodė, jog atsakovas atliko detalią pareiškėjo apklausą, sudarė jam sąlygas išsamiai pateikti argumentus ir įrodymus apie reikšmingas aplinkybes, uždavinėjo patikslinančius klausimus, todėl teisė jam pasisakyti asmeniškai buvo sudaryta, be kita ko, ir teismo posėdžio metu.

18. Teismas pažymėjo, kad sprendimo dalis išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) buvo pagrįsta ir teisėta. Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas, todėl buvo tikimybė, jog pareiškėjas slėpsis. Tačiau teismas nesutiko su atsakovo nustatytų maksimaliu terminu uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Teismo vertinimu, byloje nebuvo duomenų, iš kurių būtų galima priskirti pareiškėją bent vienai iš asmenų, kuriems taikomas 5 metų draudimo atvykti laikotarpis, grupei. Teismas sprendė, jog šiuo atveju proporcingu laikytinas 2 metų draudimo atvykti laikotarpis. Teismas taip pat sprendė, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal C.SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį, keičiant nustatytą laikotarpį į 2 metus.

19. Teismas konstatavo, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas, todėl skundžiamą Sprendimą, išskyrus keistinas jo dalis, laikė teisėtu ir pagrįstu, pareiškėjui pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Teismas nurodė, jog iš esmės netenkinus pagrindinio pareiškėjo skundo reikalavimo, nebuvo pagrindo tenkinti ir išvestinį pareiškėjo reikalavimą, t. y. įpareigoti atsakovą pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo, todėl pareiškėjo skundą šioje dalyje atmetė kaip nepagrįstą.

III. 20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti Migracijos departamento Sprendimą, Komisijos sprendimą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 21 d. sprendimą bei įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nevertino tarptautinių teismų praktikos dėl reikalavimų prieglobsčio prašymo tyrimui, neatsižvelgė, jog tyrimas buvo paviršutiniškas, apsiribojo minimaliai trumpai trukusia pareiškėjo apklausa bei bendro pobūdžio informacija apie kilmės šalį. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko skubos tvarka, turėdamas išankstinę nuomonę dėl prieglobsčio prašymo priežasčių ir visiškai paviršutiniškai nevertino asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, neužtikrino įrodymų visapusiško ištyrimo. Atsakovas taip pat neįvykdė pareigos surinkti naujausią aktualią kilmės šalies informaciją – (duomenys neskelbtini) bendruomenė (duomenys neskelbtini) vis dar gyvena ekstremaliomis išgyvenimo sąlygomis. Atsakovas turėjo ištirti ne tik galiojančius teisės aktus, bet ir jų taikymo būdą bei praktinį veikimą. Be to, Migracijos departamento Sprendime klaidinančiai nurodoma, kad remiamasi EPPB 2021 m. ataskaita, tačiau jokios nuorodos į šį dokumentą nepateikta. Taip pat, EPPB duomenys neatspindi realios situacijos susijusios su pareiškėjo asmenine padėtimi.

22. Pareiškėjas nurodo, jog vertinant ar kilmės šalyje yra pakankamai saugu, atsakovas turėjo analizuoti ne tik tarptautinių organizacijų skelbiamus dokumentus, bet ir tą faktą, ar kilmės valstybė yra ratifikavusi 1951 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija bei 1984 m. Konvencija prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą. Pareiškėjas teigia, kad nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių jis negali pasilikti kilmės šalyje. Be to, pareiškėją išsiuntus į kilmės šalį, jo teisės ir pagrindinės laisvės būtų neleistinai pažeistos.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pareiškė procesinį prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka tam, kad būtų tiesiogiai išklausytas.

24. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismas neprivalo.

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos pobūdį, byloje surinktą medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, proceso dalyviams buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Proceso šalių pozicija yra aiškiai išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose, taip pat byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje ginčytinu klausimu. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog jis pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkinamas.

V. 26. Byloje nagrinėjamas ginčas, kuris kilo dėl atsakovo Sprendimo, kuriuo pareiškėjui – (duomenys neskelbtini) piliečiui – nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teisėtumo ir pagrįstumo, bei susijusio reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjo prašymą nagrinėti iš naujo pagrįstumo.

27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Sprendime Migracijos departamentas pagrįstai nurodė išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau sumažino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesto į C.SIS II perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi laikotarpius iki 2 metų, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį.

28. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame, grįsdamas reikalavimus, teigia, kad teismo išvados dėl jo prašymo suteikti prieglobstį nepagrįstumo nėra motyvuotos, nesilaikyta reikalavimo surinkti naujausią ir aktualiausią informaciją apie kilmės valstybę, todėl nebuvo tinkamai išnagrinėtas pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį.

29. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar pareiškėjo skundo argumentų tyrimas iš naujo. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1127/2014, kt.).

30. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.

31. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

32. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

33. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

34. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

35. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

36. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

38. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį iš esmės grindė tuo, kad jis yra (duomenys neskelbtini), o jiems kilmės šalyje nuolat kyla grėsmė, sunku rasti darbą, jį vertė (duomenys neskelbtini).

39. Teisėjų kolegija pažymi, jog Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas priklauso (duomenys neskelbtini), kuri EPPB priskiriama prie galinčių susidurti su padidinta rizika patirti smurtą, tačiau net patenkant į šią grupę, ne visi susiduria su padidinta rizika patirti beatodairišką smurtą; be kita ko, būtina atsižvelgti į tai, ar asmuo gyvena vietovėje, kur vis dar veikia (duomenys neskelbtini), į kitas aktualias aplinkybes.

40. Nustatyta, kad pareiškėjas gyveno (duomenys neskelbtini), kur (duomenys neskelbtini) nevaldo teritorijos, be to, jis nėra pažeidžiamas asmuo (pagal kitus kriterijus, pvz., lytis, turimi asmens dokumentai). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas nedetalizavo jam individualiai gresiančios grėsmės gyvybei – pateikė viešą informaciją, kad 2014 m. (duomenys neskelbtini) vykdė genocidą, tačiau apie dabartinį laikotarpį pasakodamas neišsiplėtė, taip pat apklausų metų teigė, kad asmeniškai persekiojimo, grasinimų nepatyrė. Nepaisant aplinkybės, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių jam gresia pavojus dėl beatodairiško smurto. Iš esmės sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjo paaiškinimas, jog iš kilmės valstybės jis išvyko dėl grėsmės (duomenys neskelbtini), nėra įtikinamas, nes:

1) nuo 2014 m. genocido iki išvykimo iš kilmės valstybės praėjo nemažas laiko tarpas;

2) nuo (duomenys neskelbtini) buvo paskelbta apie (duomenys neskelbtini) pralaimėjimą;

3) nors (duomenys neskelbtini) ir toliau veikia kaip sukilėlių grupė, tačiau jų veikla pastaruoju metu apima atsitiktinius išpuolius. Taip pat pažymėtina, kad nors pareiškėjas teigia, kad atsakovas nevertino jo nurodytų aplinkybių, su šiuo argumentu teismas neturi pagrindo sutikti – pareiškėjas, iš esmės, atsakovui dėstė bendro pobūdžio argumentus dėl bendros situacijos šalyje (dėl netinkamo elgesio su (duomenys neskelbtini)), jų nesiedamas su individualia situacija, nepateikdamas konkrečių pavyzdžių, kada būtent pareiškėjas susidūrė su grėsme, t. y. nepagrindė „pagrįstos baimės“ kriterijaus.

Aplinkybę, kad (duomenys neskelbtini) grėsmė nėra visiškai išnykusi, atsakovas aptarė sprendime, įvertinęs situaciją pareiškėjo kilmės šalyje. Be to, Migracijos departamentas vertino, kad pareiškėjas priklauso padidintos rizikos asmenų grupei, tačiau pagrįstai pabrėžė, kad tokiu atveju kiekviena grėsmė (kiekvienas individualus atvejis) turi būti vertinamas individualiai, atsižvelgiant į paminėtus kriterijus. Šių argumentų kontekste pabrėžtina, kad, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1380/2009).

41. Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovas nenustatė, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjo kilmės šalyje būtų neleidžiama ar trukdoma įsidarbinti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas turėjo darbą (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjo argumentai dėl sunkumų rasti darbą vertinami kritiškai. Byloje taip pat nebuvo pagrįstų įrodymų apie tai, ar pareiškėjas buvo suimtas, įkalintas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), pareiškėjas šių savo galimų sulaikymų ir įkalinimų nedetalizavo, teikė nekonkrečią informaciją, todėl teisėjų kolegija šiuos argumentus laiko deklaratyviais ir abstrakčiais, neįrodytais, bei tuo pačiu nepagrindžiančiais pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, atsižvelgus ir į tai, jog pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko tik 2021 m. liepos mėn., t. y. praėjus nemažam laiko tarpui po galimai buvusio sulaikymo / įkalinimo. Be to, atsakovas nerado duomenų, kad (duomenys neskelbtini) būtų verčiami (duomenys neskelbtini), o pareiškėjas šiuo aspektu teikė bendro pobūdžio informaciją, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, ši pareiškėjo tariama grėsmė taip pat nesąlygojo pareiškėjui pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos suteikimo, be to, pareiškėjas turėjo galimybę persikelti gyventi į saugesnę (duomenys neskelbtini) dalį, tačiau vietoj to nusprendė išvykti iš kilmės šalies.

42. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama, be kita ko, į Migracijos departamento pateiktą medžiagą bei į EPPB ataskaitą, pažymi, kad (duomenys neskelbtini) vyksta vidinis ginkluotas konfliktas, tačiau, kaip matyti iš 2021 m. EPPB ataskaitos, šiuo metu nei vienoje (duomenys neskelbtini), be kita ko ir pareiškėjo gyvenamojoje vietoje, beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Taigi atsakovas Migracijos departamentas pagrįstai vertino, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi Migracijos departamento Sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, sutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės, pareiškėjas grėsmę sieja su bendra situacija jo gyvenamojoje vietovėje, o ne su savo individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Pažymėtina, kad pareiškėjas apklausos metu nenurodė, jog būtų tiesiogiai susidūręs su persekiojimu ar kitais neigiamais veiksmais. Teisėjų kolegija, įvertinusi Migracijos departamento surinktą medžiagą, pareiškėjo teiktus paaiškinimus, nurodo, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjui, dėl jo priklausymo (duomenys neskelbtini) negresia persekiojimas ir susidorojimas, o pareiškėjo deklaruojama baimė patirti persekiojimą yra hipotetinio pobūdžio, nepatvirtinta ir nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste. Atsakovo atliktas pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl esminių pareiškėjo nurodytų argumentų. Teiginys, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, t. y. taip, kaip palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų. Pažymėtina, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

45. Įvertinus Migracijos departamento Sprendimo turinį, nėra pagrindo teigti, kad atsakovas nesirėmė naujausia, visapusiška ir aktualia informacija apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje. Kaip matyti iš Sprendimo turinio, Migracijos departamentas rėmėsi iš įvairių šaltinių surinkta informacija (pvz., (duomenys neskelbtini) įstatymais, tarptautinių organizacijų surinktais duomenimis) ir pareiškėjo situaciją įvertino individualiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie pareiškėjo kilmės valstybę buvo tinkamai išnagrinėti ir atsakovas neturėjo pareigos rinkti daugiau papildomų duomenų. Be to, pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių duomenų, kurie paneigtų Migracijos departamento padarytas išvadas.

46. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad byloje esantys duomenys buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, o pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis atsakovas įvertino tinkamai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Tiek Migracijos departamento, tiek Komisijos ginčijami sprendimai priimti nepažeidus jų priėmimo procedūrų, yra motyvuoti, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikinti. Taigi, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikė teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. F. Y. Y. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Rytis Krasauskas

Virginija Volskienė