1edada4d-294f-48ed-9c8d-e9accb63fb83 · Å iaulių apygardos teismas

?Baudžiamoji byla Nr Baudžiamoji byla Nr. 1A-288-354/2018 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-55996-2017-7 Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.1.8.1.1; 1.2.4.6.2.1; 2.4.6.4.2; 2.4.6.4.3; 2.4.6.5.1 ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS NUOSPRENDIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. spalio 18 d. Šiauliai Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Gražvydo Poškaus, Virginijos Žindulienės, sekretoriaujant Irenai Skaringienei, dalyvaujant prokurorui Jonui Trumpuliui, nuteistojo D.

K. gynėjui advokatui Daliui Vaičiuliui, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo D. K. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinį skundÄ dėl TelÅ¡ių apylinkės teismo Mažeikių rÅ«mų 2018 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį (2017 m. spalio 27 d. veika) laisvės apribojimu 8 mėnesiams, įpareigojant per 6 mėnesius neatlygintinai iÅ¡dirbti 60 valandų sveikatos priežiÅ«ros, globos ir rÅ«pybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rÅ«pinasi neįgaliais, nesenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2017 m. lapkričio 26 d. veika) laisvės apribojimu 10 mėnesių, įpareigojant per 6 mėnesius neatlygintinai iÅ¡dirbti 60 valandų sveikatos priežiÅ«ros, globos ir rÅ«pybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rÅ«pinasi neįgaliais, nesenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir D. K. paskirta subendrinta 1 metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per 6 mėnesius neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nesenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, 3 dalimi ir 721 straipsniu D. K. paskirtas įpareigojimas 6 mėnesius gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios E. K. ir prie jos nesiartinti arčiau nei 100 metrų atstumu.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalimi bei 722 straipsniu D. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas 4 mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi į nuosprendžiu paskirtÄ bausmę įskaitytas D. K. laikiname sulaikyme iÅ¡bÅ«tas laikas nuo 2017 m. spalio 28 d. iki 2017 m. spalio 28 d. ir nuo 2017 m. lapkričio 26 d. iki 2017 m. lapkričio 28 d., laikant, jog jis yra atlikęs 8 dienas laisvės apribojimo bausmės. Teisėjų kolegija n u s t a t ė :

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės 1. D. K. nuteistas už tai, kad jis smurtaudamas sukėlė fizinį skausmÄ savo Å¡eimos nariui: 2017 m. spalio 27 d., tiksliau tyrimo nenustatytu laiku, gyvenamajame bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu, suėmęs savo žmonai E. K. už rankų jÄ stumdė ir tÄ sė už plaukų.

2. Be to, D. K. nuteistas už tai, kad jis smurtaudamas sukėlė fizinį skausmÄ savo Å¡eimos nariui: 2017 m. lapkričio 26 d., apie 23 valandÄ , adresu: (duomenys neskelbtini), kambaryje, bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,13 promilių girtumas), kilus žodiniam konfliktui su žmona E. K., tyčia, delnu sudavė vienÄ smÅ«gį nukentėjusiajai E. K. į veidÄ , koja spyrė vienÄ smÅ«gį į kairį Å¡onÄ bei smaugė. II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių praÅ¡ymai 3.

Apeliaciniu skundu nuteistojo D. K. gynėjas advokatas D. Vaičiulis praÅ¡o panaikinti TelÅ¡ių apylinkės teismo 2018 m. birželio 27 d. nuosprendį ir priimti iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį. 3.1. Skunde dėl 2017 m. spalio 27 d. nusikalstamos veikos gynėjas nurodo, jog kaltinimas dėl Å¡io epizodo pagrįstas tuo, kad nukentėjusioji buvo tempiama už plaukų, neaptariant kitų kaltinančių momentų. Pažymi, kad teismas neanalizavo D. K. ir nepilnamečių vaikų pozicijos, jog barnio metu jis (D.

K.) siekė nukentėjusiÄ jÄ iÅ¡vesti iÅ¡ kambario, o ne kelti jai skausmÄ , tokio tikslo, t. y. tyčios, byloje nebuvo nustatyta, nėra to aptariamo nuosprendžio motyvacinėje dalyje. Teigia, kad teismas nevertino kritiÅ¡kai pačios nukentėjusiosios parodymų, kuomet ji teigė, kad jai buvo užsėsta ant galvos, spaudžiama galva į pagalvę, kas liudija pačių argumentų nepagrįstumÄ , tuo tarpu U. K., kurios parodymais teismas besÄ lygiÅ¡kai tiki, Å¡io fakto nepatvirtino, kaip ir tampymo už plaukų ar užsėdimo ant galvos.

Tai, kad U. K. nenuosekli ir galėjo painioti esmines aplinkybes, įrodo ir tai, jog buvo minimas smūgis, apie kurį net nekalbėjo pati nukentėjusioji, ir priešingai, nepatvirtina jos mamos parodymų, kad buvo užsėsta ant galvos. Atkreipia dėmesį, jog dar didesnis nesutapimas tarp parodymų yra tas, kad nukentėjusioji teigė, jog įvykio niekas nematė, nes vaikai miegojo, tuo tarpu išaiškėja priešinga aplinkybė, jog vaikai nemiegojo ir galimai įvykį matė, dėl šio fakto nukentėjusioji klysti negalėjo, ir tai laikytina esmine aplinkybe, kurios negalėjo nežinoti nukentėjusioji.

Gynėjo nuomone, minėti faktai patvirtina, kad nukentėjusioji, galimai pasinaudojant ir vaikais, apkalbėjo D. K.. 3.2. Gynėjas pažymi, kad U. K. neminėjo tÄ symo už plaukų fakto, prieÅ¡ingai, patvirtino tik mamos iÅ¡vedimo iÅ¡ kambario faktÄ , patvirtino, kad D. K. ranka buvo iÅ¡ nugaros pusės, o ne Å¡ono ar priekio, todėl vaikas galėjo matyti apelianto rankÄ ant nukentėjusios plaukų srities, tačiau tai nebÅ«tinai reiÅ¡kia, kad buvo tyčia keliamas skausmas, kadangi nukentėjusioji buvo vedama iÅ¡ kambario.

Be to, U. K. nurodė, kad buvo tik jos mamos liepimas paleisti jÄ (mamÄ ), bet nebuvo pasakyta: „Paleisk, nes man skauda“. Apeliantas teigia, jog teismas nevertino pačios nukentėjusiosios veikimo, kuomet reikalaujant D. K. nelįsti į kambarį, ji vis tiek elgėsi provokuojančiai ir piktybiÅ¡kai. Advokato manymu, vaiko ir mamos parodymai yra nenuoseklÅ«s, prieÅ¡taringi ir jie negali bÅ«ti laikomi patikimais. Be to, skunde teigiama, jog teismas iÅ¡samiai neanalizavo ir pačios nukentėjusiosios parodymų, kuomet, anot pastarosios, ji buvo apstumdyta, nurodant, kad neis į kambarį, dėl to ėjo į voniÄ ir verkė – ne iÅ¡ skausmo, o dėl nervų, nes tyčiojosi, o užsėdimÄ pati nukentėjusioji įvardijo kaip nemalonų veiksmÄ , o ne skausmÄ , tačiau įvertinus, kad nepilnametė dukra U., kuria teismas besÄ lygiÅ¡kai tiki ir pasitiki, to nepatvirtino, įrodo, kad nukentėjusioji dėl Å¡io fakto melavo.

Gynėjas pažymi, kad pati nukentėjusioji tampymo už plaukų fakto nesureikÅ¡mino, todėl nesuprantama, kodėl tai sureikÅ¡mina teismas ir kaltintoja. 3.3. Be to, skunde dėl 2017 m. lapkričio 26 d. nusikalstamos veikos apeliantas nurodo, jog apkaltinamasis nuosprendis priimtas remiantis iÅ¡imtinai nukentėjusiosios parodymais ir dalinai mažamečių U. K. ir G. K. parodymais. Pažymi, kad vaikai nei vienas tyčinio smurto nepatvirtino, tik konflikto faktÄ , tiesiogiai suduoti smÅ«giai nebuvo patvirtinti.

Teigia, kad teismas savaip interpretuoja vaikų parodymus, kadangi abi mergaitės nurodė mačiusios tam tikrÄ veiksmÄ ranka iÅ¡ apelianto pusės, tačiau jų pozicijos skiriasi tuo, jog viena nurodo, kad nestipriai užgauta buvo mama (U. teigimu), o G. teigimu, nurodoma, kad D. K. iÅ¡vis nepataikė. Mano, jog tokiu bÅ«du yra pažeidžiama nekaltumo prezumpcija. Pažymi, jog teismas nevertino, kad jeigu skausmas bÅ«tų buvęs esminis ar itin trikdantis nukentėjusiÄ jÄ , kodėl ji nesikreipė medicinos pagalbos, be to, ji jau kitÄ dienÄ galėjo vykdyti savo darbo funkcijas, todėl tai įrodo, kad, nors tarp Å¡alių ir galėjo bÅ«ti konfliktas, tačiau pats nuteistasis negalėjo ir neturėjo tiesioginio tikslo smurtauti prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ .? 3.4.

Dėl liudytojos S. J. apeliantas nurodo, jog pastaroji patvirtino turėjusi prieÅ¡iÅ¡kų nuostatų D. K. atžvilgiu, todėl tai galėjo lemti jos norÄ padėti dukrai ir apkalbėti D. K. ar minėti tik nukentėjusiajai palankius faktus, neminant esminių aplinkybių, taip pat nevertinant savo provokuojančio elgesio. Atkreipiamas dėmesys, kad abiejų epizodų atveju nukentėjusioji telefonu nesiskundė mamai smurto panaudojimo prieÅ¡ jÄ faktu, tik minėtas konfliktas, nors akivaizdu, kad smurto atveju tai nukentėjusioji iÅ¡kart bÅ«tų paminėjusi.

Skunde teigiama, jog teismas nevertino ir tokių liudytojos parodymų, kad, Å¡ios teigimu, D. K. nereikėjo tyčiotis iÅ¡ nukentėjusiosios ir nebÅ«tų buvę policijos, apie tai, kad bÅ«tų iÅ¡ esmės smurtauta minima nebuvo, pati liudininkė nurodė, kad klausė laiptinėje, kas buvo, į kÄ nukentėjusioji atsakė, kad jai neleido kambaryje miegoti, vėl neakcentuojant inkriminuotų smurtinių veiksmų D. K.. 3.5. Dėl nepilnamečių vaikų liudijimo gynėjas nurodo, kad po apklausos U. ir G.

K. patvirtino D. K., kad jas mokė kalbėti ir nuteikinėjo nukentėjusioji, bei tai, kad G. sulaukė pretenzijų, kodėl po apklausos nenurodė visko, kaip ji buvo praÅ¡iusi. Pažymi, jog nukentėjusiajai visÄ laikÄ bÅ«nant su vaikais, juos auklėjant, atsiranda prielaidų daryti jiems poveikį, nurodant, kokias aplinkybes jie turi papasakoti. Esant Å¡ioms aplinkybėms, apeliantas teigia, jog vaikų parodymai yra neteisingi, todėl jais negalima vadovautis.

4. Apygardos teismo posėdyje nuteistojo D. K. gynėjas prašė apeliacinį skundÄ tenkinti, o prokuroras prašė skundÄ atmesti. III. Apeliacinės instancijos teismo iÅ¡vados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas 5. Nuteistojo D. K. gynėjo advokato apeliacinis skundas tenkinamas iÅ¡ dalies. Dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo (2017 m. spalio 27 d. veika) 6. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis).

Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimÄ asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje iÅ¡tirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir suraÅ¡ytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos iÅ¡vados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas gali bÅ«ti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra iÅ¡samiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamÄ veikÄ padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. bÅ«tent už tÄ veikÄ ir ta apimtimi, kuriÄ yra padaręs. IÅ¡ Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis.

Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymÄ tenka baudžiamÄ jį persekiojimÄ vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi bÅ«ti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Å is principas įpareigoja iÅ¡naudojus visas galimybes abejonėms paÅ¡alinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepaÅ¡alintoms abejonėms dėl reikÅ¡mingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009, 2K-492/2013, 2K-232/2014). 6.1.

IÅ¡nagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagÄ , apeliacinio skundo argumentus ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismo nuosprendis, kuriuo D. K. nuteistas dėl 2017 m. spalio 27 d. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sÄ sajos, tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir padarė neteisingÄ ir surinktais bei teisme iÅ¡tirtais įrodymais nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ D.

K. kaltės klausimu. Todėl skundžiamo nuosprendžio dalis dėl D. K. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl 2017 m. spalio 27 d. padarytos nusikalstamos veikos naikinama kaip neatitinkanti byloje nustatytų faktinių aplinkybių, ir D. K. dėl šios nusikalstamos veikos išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas). 6.2. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia artimo giminaičio ar šeimos nario mušimu ar kitokiu smurtavimu prieš jį.

Veika padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Å ios nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, taigi bÅ«tina nustatyti, kad muÅ¡imo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamÄ praktikÄ , baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sÄ lyčio su kito žmogaus kÅ«nu, bÅ«tina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iÅ¡ tikrųjų pajustų skausmÄ ar kitas fizines kančias.

Nustatant Å¡iÄ aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiÅ¡kais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos bÅ«klė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumÄ ir kilusio skausmo tikrumÄ . Ä®rodomumo prasme svarbu, kad toks pojÅ«tis bÅ«tų taip iÅ¡reikÅ¡tas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmÄ ar bÅ«tų kreipiamasi į medikus (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017).

Nagrinėjamu atveju yra aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika bylose, kai ginčas kyla tarp sutuoktinių, kurių santykiai paÅ¡liję, ruoÅ¡iamasi iÅ¡tuokai arba ji jau vyksta, kai tokia pora augina bendrus vaikus, jų santykiai įtempti, prieÅ¡iÅ¡ki vienas kito atžvilgiu, todėl teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situacijÄ , turėti ne visai teisėtų motyvų, kad susijaudinę sutuoktiniai kartais nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmus, apkaltina kitÄ sutuoktinį (Kasacinės nutartys Nr. 2K-71/2012, 2K-299/2013). 6.3.

Apeliaciniame skunde D. K. gynėjas, pasisakydamas dėl 2017 m. spalio 27 d. įvykio, nurodo, kad D. K. neturėjo tyčios sukelti fizinį skausmÄ nukentėjusiajai, o tik siekė pastarÄ jÄ iÅ¡vesti iÅ¡ kambario, be to, nukentėjusiosios ir nepilnametės U. K. parodymai dėl Å¡io įvykio yra nenuoseklÅ«s, prieÅ¡taringi, todėl nepatikimi. Pažymėtina, kad D. K. ir pirmosios instancijos teisme nurodė iÅ¡ esmės tokias pačias aplinkybes, pripažino atlikęs fizinius veiksmus, t. y. nukentėjusiÄ jÄ E. K. pastÅ«męs, jÄ vedęs iÅ¡ kambario, tačiau neturėjęs tyčios sukelti nukentėjusiajai fizinio skausmo, be to, nurodė, jog įvykį matė dukra U.

K.. Pažymėtina, kad D. K. buvo nuteistas už tai, kad jis 2017 m. spalio 27 d. sukėlė fizinį skausmÄ E. K. padarydamas tokius veiksmus: suimdamas E. K. už rankų ir jÄ stumdydamas, tÄ sydamas jÄ už plaukų. Kitokių veiksmų atlikimas D. K. nebuvo inkriminuotas. 6.4. Pirmosios instancijos teismas, paneigdamas aukščiau nurodytÄ nuteistojo versijÄ ir priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį D. K. dėl 2017 m. spalio 27 d. įvykio, jo kaltę iÅ¡ esmės grindė vien nukentėjusiosios ir nepilnametės U.

K. parodymais bei tuo, kad kaltinamojo pozicija viso proceso metu buvo nenuosekli, taip pat, pirmosios instancijos teismo vertinimu, D. K. kaltę patvirtino ir S. J. bei S. V. parodymai, bendra pranešimo informacija ir tarnybinis pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiomis apylinkės teismo išvadomis ir pritaria apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams, kad būtent nukentėjusiosios parodymai dėl 2017 m. spalio 27 d. įvykio yra prieštaringi, jų nepatvirtina kiti byloje esantys duomenys.

IÅ¡ bylos duomenų matyti, jog E. K. apylinkės teismo posėdžio metu nurodė, jog D. K. jÄ buvo prispaudęs ant lovos ne ranka, o buvo visas ant jos (E. K.) galvos atsisėdęs, ir tai truko ne tris sekundes, patÄ sė už plaukų, tÄ sė už pakauÅ¡io, o kai ji kluptelėjo, tada patÄ sė už plaukų į Å¡onus, kai D. K. buvo atsisėdęs ant galvos, jai (E. K.) skaudėjo veidÄ , kaklÄ , o kai tÄ sė už plaukų, skaudėjo galvos odÄ , pažymėjo, kad D. K. elgesį lemia, ar jis bÅ«na blaivus ar ne, nurodė, kad jai (E. K.) stÅ«mimas skausmo nesukėlė, teigė, kad įvykį matė dukra U.

K. (1 t., b. l. 141 – 145). Teisme apklausta U. K. dėl 2017 m. spalio 27 d. įvykio nurodė, jog tėtis (D. K.) mamai (E. K.) paėmė už kasos ir nutempė į vaikų kambarį, mamai sudavė į veidÄ , kai tėtis vedė mamÄ už plaukų, mama atrodė pikta, ji sakė, kad tėtis jÄ paleistų (2 t., b. l. 14–15). Taigi, U. K. parodymai yra prieÅ¡taraujantys E. K. parodymams, nes U. K. nurodė, kad D. K. trenkė E. K., nors pastaroji tokios aplinkybės viso proceso metu nebuvo nurodžiusi, be to, U.

K. nepatvirtino nukentėjusiosios nurodomų aplinkybių, kad D. K. jÄ tampė už rankų ar kad buvo atsisėdęs ant galvos, taip pat skiriasi E. K. ir U. K. parodymai dėl tÄ symo už plaukų, nes U. K. nurodė, kad tėvas mamÄ tik iÅ¡vedė iÅ¡ kambario paėmęs už plaukų, o E. K. apskritai Å¡ių aplinkybių nenurodė. Teisėjų kolegijos vertinimu, Å¡i parodymų analizė neleidžia sutikti su pirmos instancijos teismo padaryta iÅ¡vada, jog D. K. kaltę patvirtina nukentėjusiosios ir U.

K. parodymai, nes minėtų asmenų parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių nesutampa, vieni kitiems prieÅ¡tarauja, kitų duomenų, kurie patvirtintų E. K. nurodomas aplinkybes, byloje nėra. Liudytojų S. J. ir S. V. parodymai taip pat neatskleidžia 2017 m. spalio 27 d. įvykio aplinkybių, tik patvirtina buvus konfliktÄ , o ne tai, kokie konkretÅ«s veiksmai buvo atlikti konflikto metu. Teisėjų kolegija pažymi, jog D. K. nurodė, kad stumdymas jai nesukėlė skausmo, todėl Å¡i aplinkybė D.

K. buvo inkriminuota nepagrįstai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys neatskleidė 2017 m. spalio 27 d. įvykio mechanizmo, nes liko nepaÅ¡alintos abejonės, kaip konkrečiai D. K. buvo suėmęs E. K. už plaukų, kaip pasireiÅ¡kė kaltinime nurodomas tÄ symas už plaukų. Tokiu atveju iÅ¡ Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Å is principas įpareigoja iÅ¡naudojus visas galimybes abejonėms paÅ¡alinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepaÅ¡alintoms abejonėms dėl reikÅ¡mingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009, 2K-492/2013, 2K-232/2014).

Å iuo atveju buvo apklausti visi asmenys, tiesiogiai dalyvavę, matę įvykį, tačiau esantys prieÅ¡taravimai tarp U. K. ir E. K. parodymų, iÅ¡naudojus visas protingas galimybes, nebuvo paÅ¡alinti, todėl apylinkės teismas nepagrįstai vadovavosi prieÅ¡taringais E. K. ir U. K. parodymais ir pripažino D. K. kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl 2017 m. spalio 27 d. įvykio. 6.5. PrieÅ¡ingai nei nurodo apylinkės teismas, byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų D. K. turėjus tyčiÄ (tiesioginę ar netiesioginę) savo veiksmais sukelti E. K. fizinį skausmÄ .

Byloje esančiais įrodymais nebuvo paneigta D. K. versija, jog jis E. K. tik siekė iÅ¡vesti iÅ¡ vieno kambario į kitÄ , o ne sukelti fizinį skausmÄ . Vien tai, kad Å¡iuo atveju D. K., siekdamas iÅ¡vesti iÅ¡ kambario E. K. jai buvo suėmęs ir už plaukų, nesudaro pagrindo daryti iÅ¡vados, jog E. K. buvo sukeltas skausmas ir kad D. K. norėjo E. K. sukelti fizinį skausmÄ , nesant byloje kitų Å¡ias aplinkybes patvirtinančių duomenų. Minėta, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sÄ lyčio su kito žmogaus kÅ«nu, bÅ«tina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iÅ¡ tikrųjų pajustų skausmÄ ar kitas fizines kančias.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad byloje nukentėjusiosios iÅ¡sakytÄ teiginį, jog jai skaudėjo dėl D. K. veiksmų, nepatvirtina kiti byloje esantys objektyvÅ«s duomenys ir verčia abejoti E. K. duotų parodymų patikimumu dėl tariamo jai sukelto fizinio skausmo, nes E. K. dėl D. K. veiksmų į medikus nesikreipė, U. K. nurodė, kad mama (E. K.) jai nesakiusi, jog jai skaudėjo dėl D. K. veiksmų 2017 m. spalio 27 d., pati nukentėjusioji pirmiausia po įvykio skambino savo mamai, o ne į BendrÄ jį pagalbos centrÄ , be to, E. K. pripažino, kad dėl stumdymo jai neskaudėjo, o skaudėjo tik dėl tampymo už plaukų, tačiau ir Å¡i aplinkybė byloje nebuvo įrodyta patikimais įrodymais (nenustatyta kaip pasireiÅ¡kė tÄ symas už plaukų).

Atsižvelgtina ir į tai, kad tarp E. K. ir D. K. vyksta skyrybų procesas, kitų duomenų, patvirtinančių, jog E. K. buvo tyčia sukeltas fizinis skausmas, nėra. Nesutiktina ir su apylinkės teismo argumentais, kad E. K. sukeltÄ fizinį skausmÄ patvirtina S. J. ir S. V. parodymai, nes minėtos liudytojos tiesiogiai įvykyje nedalyvavo ir tik atpasakojo tai, kÄ joms buvo sakiusi E. K., todėl jų parodymai patvirtina tik 2017 m. spalio 27 d. buvus konfliktui tarp E. K. ir D. K., o ne paties įvykio detales ir tuo labiau fizinio skausmo sukėlimo faktÄ .

Bendra praneÅ¡imo registracijos informacija ir policijos pareigÅ«nų tarnybinis praneÅ¡imas dėl smurto artimoje aplinkoje taip pat nepatvirtina, jog E. K. atžvilgiu 2017 m. spalio 27 d. buvo smurtaujama jai sukeliant fizinį skausmÄ . Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, jog egzistuojant prieÅ¡iÅ¡kiems tarpusavio santykiams, tai Å¡ioje byloje buvo nustatyta (vykstantis skyrybų procesas, nuolatiniai konfliktai), remtis iÅ¡imtinai vien tik nukentėjusiosios parodymais dėl neva jos atžvilgiu panaudoto fizinio smurto, sukėlusio jai fizinį skausmÄ , nuteistajam D.

K. kategoriÅ¡kai neigiant, jos jis tyčia atliko smurtinius veiksmus, pačiai nukentėjusiajai kviečiant ne policijos pareigÅ«nus, o savo mamÄ , atvykusiems policijos pareigÅ«nams nemačius agresyvaus D. K. elgesio ir jokio nukentėjusios sužalojimo (1 t., b. l. 43–46), nukentėjusiajai nesikreipus į medikus ir medikams neapžiÅ«rėjus bei objektyviai nenustačius jokių jos sužeidimų, negalima daryti neginčytinos iÅ¡vados, jog 2017 m. spalio 27 d. D. K. tyčia E. K. atžvilgiu atliko fizinius veiksmus, taip sukeldamas jai fizinį skausmÄ . 6.6.

Teisėjų kolegija, remdamasi in dubio pro reo principu konstatuoja, kad byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau nesurinkus neginčijamų įrodymų, jog nuteistojo D. K. veiksmai 2017 m. spalio 27 d. konflikto su E. K. metu sudaro nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, sudėtį, abejonės turėjo būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje, išnaudojus visas įrodinėjimo priemones, nesurinkta pakankamai duomenų, neginčijamai pagrindžiančių nuteistojo kaltę inkriminuoto nusikaltimo padaryme, taigi, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad byloje esantys įrodymai tiek kiekvienas atskirai, tiek visumoje nesudaro vientisos loginės sekos ir neginčijamai nepatvirtina D.

K. kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ . Remiantis iÅ¡dėstytu, apkaltinamojo nuosprendžio dalis dėl D. K. pripažinimo kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl 2017 m. spalio 27 d. įvykio turi bÅ«ti panaikinta ir D. K. dėl Å¡ios nusikalstamos veikos iÅ¡teisinamas, kaip nepadaręs veikos, turinčius nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas). Dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo (2017 m. lapkričio 26 d. veika) 7.

D. K. skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteistas už tai, kad jis smurtaudamas sukėlė fizinį skausmÄ savo Å¡eimos nariui: 2017 m. lapkričio 26 d., apie 23 valandÄ , adresu: (duomenys neskelbtini), kambaryje, bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,13 promilių girtumas), kilus žodiniam konfliktui su žmona E. K., tyčia delnu sudavė vienÄ smÅ«gį nukentėjusiajai E. K. į veidÄ , koja spyrė vienÄ smÅ«gį į kairį Å¡onÄ bei smaugė. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad D.

K. kaltė padarius Å¡iÄ BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ Ä¯rodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. 7.1. Nors apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas praÅ¡o D. K. iÅ¡teisinti, tačiau patikrinus byloje esančius duomenis sutiktina su apylinkės teismo padaryta iÅ¡vada, kad byloje pakanka duomenų, jog D. K. 2017 m. lapkričio 26 d. savo veiksmais sukėlė fizinį skausmÄ E. K., t. y. padarė nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 140 straipsnio 2 dalyje. Atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad visi mažamečių liudytojų parodymai yra neteisingi, kadangi mažametės liudytojos buvo nuteikinėjamos prieÅ¡ D.

K., tai D. K. po apklausos patvirtino pačios liudytojos. Pažymėtina, jog mažametės buvo apklaustos pirmosios instancijos teisme dalyvaujant psichologei, apklausÄ stebėjo iÅ¡ kitos patalpos pats D. K., jo gynėjas advokatas ir nukentėjusioji, papildomų klausimų mažametėms liudytojoms neturėjo nė vienas iÅ¡ proceso dalyvių (2 t., b. l. 14–19), todėl D. K. teisės procese buvo užtikrintos, be to, prieÅ¡ingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apylinkės teisme nukentėjusioji iÅ¡reiÅ¡kė pretenzijÄ , jog pats D.

K. galėjo nuteikti vaikus prieÅ¡ jÄ (E. K.). Taigi, byloje nesant objektyvių duomenų, kad mažametės liudytojos buvo nuteikinėjamas prieÅ¡ vienÄ iÅ¡ proceso dalyvių duoti neteisingus parodymus, Å¡ių liudytojų parodymai laikytini tinkamu duomenų Å¡altiniu, kuriuo galima pagrįsti teismo sprendimÄ , tačiau mažamečių mergaičių parodymai, kaip ir kiti byloje esantys įrodymai turi bÅ«ti vertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio nuostatomis. Å iuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį dėl 2017 m. lapkričio 26 d.

įvykio, pakankamai atsižvelgė į byloje esančių faktinių duomenų visetÄ , iÅ¡dėstė kaltinančius D. K. bylos duomenis, pakankamai motyvuotai atmetė nuteistojo parodymus ir visiÅ¡kai pagrįstai rėmėsi nukentėjusios E. K., mažamečių liudytojų U. ir G. K. parodymais bei kitais byloje esančiai įrodymais, dėl to teisingai konstatavo, kad D. K. padarė jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ , t. y. sukėlė fizinį skausmÄ E. K.. 7.2. Kartu pažymėtina ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.

Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to šiuo atveju nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. 7.3. Iš bylos medžiagos matyti, kad D. K. pripažino, jog 2017 m. lapkričio 26 d. įvykio metu buvo neblaivus, konfliktavo su E. K., tačiau dėl buvusio girtumo (tyrimo metu nustatytas 2,13 promilių girtumas (1 t., b. l. 48)) jis nepamena visų įvykio aplinkybių (1 t., b. l. 141–142).

E. K. apylinkės teisme nurodė, jog D. K. 2017 m. lapkričio 26 d. buvo neblaivus, jai iÅ¡ delno trenkė į veidÄ , įspyrė į Å¡onÄ , paskui stvėrė už gerklės jÄ smaugti, dėl Å¡ių veiksmų jai skaudėjo (1 t., b. l. 143–145). Å iuos nukentėjusiosios parodymus iÅ¡ dalies patvirtina mažametės U. K. parodymai, duoti apylinkės teise, kai ji nurodė, jog D. K. buvo neblaivus, jis E. K. trenkė į žandÄ ir į Å¡onÄ , E. K. pasakiusi, kad jai skaudėjo (2 t., b. l. 14–15).

Nors paties įvykio nematė, nes tuo metu maudėsi, aplinkybę, jog 2017 m. lapkričio 26 d. įvyko konfliktas tarp D. K. ir E. K., patvirtina ir mažametės G. K. parodymai teisme (2 t., b. l. 16). Taigi, byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių D. K. kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 140 straipsnio 2 dalyje. Vis dėl to teisėjų kolegija pažymi, kad byloje liko neįrodyta, jog D. K. smaugė E. K., nes jos parodymų dėl smaugimo nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai.

Aplinkybės, jog E. K. buvo smaugiama, nepatvirtino teisme apklausiama U. K., taip pat E. K. Å¡ios aplinkybės nebuvo nurodžiusi pareiÅ¡kime apie padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ (1 t., b. l. 10–13), kitų duomenų, kurie patirtintų smaugimo faktÄ , nėra. Esant Å¡ioms aplinkybėms, apygardos teismas daro iÅ¡vadÄ , kad byloje nenustatyta, jog D. K. 2017 m. lapkričio 26 d. smaugė E. K., todėl Å¡i aplinkybė Å¡alintina iÅ¡ įrodytomis pripažintų nusikalstamos veikos aplinkybių ir skundžiamas nuosprendis Å¡ioje dalyje keičiamas (BPK 328 straipsnio 3 punktas), tačiau tai nekeičia D.

K. inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacijos.

8. Teisėjų kolegija pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad D. K. dėl vienos nusikalstamos veikos yra išteisinamas, o dėl kitos nusikalstamos veikos sumažėjo kaltinimo apimtis, nes iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalinama neįrodyta aplinkybė, teismas iš naujo turi spręsti dėl D. K. skiriamos bausmės. Taigi, įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes.

Ä®statymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi bÅ«ti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamÄ veikÄ padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimÄ . Bausmės skyrimas yra iÅ¡imtinė teismo kompetencija bei viena iÅ¡ sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų.

Å ioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiÅ¡kai bei objektyviai iÅ¡tirti baudžiamosios bylos medžiagÄ ir priimti teisėtÄ , pagrįstÄ ir teisingÄ sprendimÄ skiriant tokiÄ bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintÄ bausmės paskirtį.

9. Nagrinėjamuoju atveju sprendžiant bausmės skyrimo klausimÄ atsižvelgtina į tai, kad iÅ¡ kaltinimo Å¡alinama viena inkriminuota nusikalstamos veikos aplinkybė, todėl bausmė nuteistajam D. K. turi bÅ«ti Å¡velninama. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl D. K. skirtinos bausmės ir jos dydžio, atsižvelgia į tai, kad byloje nėra D. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, t. y. veikÄ padarė asmuo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), D.

K. padarė vienÄ nesunkų tyčinį nusikaltimÄ (BK 11 straipsnio 3 dalis, 140 straipsnio 2 dalis), nusikaltimas baigtas. D. K. asmenybė vertinama teigiamai, nes jis yra neteistas, vienÄ kartÄ baustas administracine tvarka, yra dirbantis, turi dvi mažametes dukras (1 t., b. l. 66, 67, 68, 69), be to, atsižvelgtina ir į tai, kad byloje nebuvo pareikÅ¡to civilinio ieÅ¡kinio. Esant Å¡ioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu D. K. paskirti laisvės apribojimo bausmę, tačiau sprendžia, jog bausmės tikslai bus pasiekti D.

K. Å¡velninant tiek paskirtos bausmės dydį, tiek ir BK 48 straipsnio 6 dalies 5 punkte numatyto įpareigojimo dydį ir jo įvykdymo terminÄ . Be to, atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis D. K. nusikalsta pirmÄ kartÄ , teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra bÅ«tinybės jam skirti BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytos baudžiamojo poveikio priemonės – dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose (BPK 328 straipsnio 2 punktas), o BK 721 straipsnyje numatytÄ baudžiamojo poveikio priemonę palikti nepakeistÄ .

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 2 ir 3 punktais, 329 straipsnio 1 punktu, nusprendžia: TelÅ¡ių apylinkės teismo Mažeikių rÅ«mų 2018 m. birželio 27 d. nuosprendžio dalį dėl D. K. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį (2017 m. spalio 27 d. veika) panaikinti ir priimti naujÄ nuosprendį: D. K. iÅ¡teisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį (2017 m. spalio 27 d. veika), nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

TelÅ¡ių apylinkės teismo Mažeikių rÅ«mų 2018 m. birželio 27 d. nuosprendžio dalį dėl 2017 m. lapkričio 26 d. veikos pakeisti: iÅ¡ nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje D. K. suformuluoto kaltinimo paÅ¡alinti aplinkybę, kad D. K. 2017 m. lapkričio 26 d. smaugė E. K.; D. K. už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje (2017 m. lapkričio 26 d. veika), padarymÄ paskirtÄ bausmę suÅ¡velninti ir skirti jam laisvės apribojimo bausmę 8 (aÅ¡tuoniems) mėnesiams, įpareigojant jį per 6 mėnesius neatlygintinai iÅ¡dirbti 50 valandų sveikatos priežiÅ«ros, globos ir rÅ«pybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rÅ«pinasi neįgaliais, nesenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, 3 dalimi ir 721 straipsniu D.

K. paskirti 6 (Å¡eÅ¡ių) mėnesių laikotarpiui įpareigojimÄ gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios E. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir nesiartinti prie nukentėjusio asmens, E. K., gim. (duomenys neskelbtini), arčiau nei 100 (vieno Å¡imto) metrų atstumu; panaikinti nuosprendžio dalį, kuria D. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas 4 mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. KitÄ nuosprendžio dalį palikti nepakeistÄ . Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dienÄ Teisėjai Nijolė Matuzevičienė Gražvydas PoÅ¡kus Virginija Žindulienė