1eda00e3-7d3b-4efa-b738-e92b7ec99671 · Vilniaus apygardos administracinis teismas

? Administracinė byla Nr. I-570-426/2019 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02829-2018-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS SPRENDIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2019 m. kovo 18 d. Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja RÅ«ta Miliuvienė, dalyvaujant pareiÅ¡kėjui I. S., vieÅ¡ame teismo posėdyje vaizdo konferencijos bÅ«du iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo I. S. skundÄ atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismasn u s t a t ė: PareiÅ¡kėjas I. S. (toliau – ir pareiÅ¡kėjas) skunde teismo praÅ¡o priteisti iÅ¡ atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 34 200 (trisdeÅ¡imt keturis tÅ«kstančius du Å¡imtus eurų) Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–4). PareiÅ¡kėjas teigia, kad laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 18 d. iki 2017 m. vasario 23 d. jis buvo laikomas Vilniaus PN netinkamomis sÄ lygomis. Nurodo, kad jis buvo laikomas 6–7 bÅ«rio patalpose, kur nuteistieji rÅ«kydavo koridoriuose, prausyklose bei tualetuose.

DÅ«mai sklisdavo į jo gyvenamÄ jÄ patalpÄ (9-a). Nurodo, kad yra neberÅ«kantis ir tai yra žalinga jo sveikatai. Teigia, kad nebuvo įrengtos rÅ«kyklos, todėl laikomi asmenys rÅ«kė ne tik 6–7 bÅ«rio patalpose, bet ir 1-ame darbo ir aprÅ«pinimo bÅ«ryje, kuriame jam irgi teko gyventi. Pažymi, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,1 kv. m gyvenamosios patalpos ploto. Teigia, kad jis su trimis asmenimis gyveno apie 9 kv. patalpoje, kurioje su pareiÅ¡kėju buvo laikomi dar trys asmenys. Be to, patalpos plotÄ užėmė ir baldai.

Nurodo, kad Vilniaus PN visi II-ojo korpuso langai, iÅ¡skyrus administracijos, yra uždengti grotomis. Taip į patalpÄ nepatekdavo natÅ«ralus apÅ¡vietimas. Pažymi, kad dažnai konfliktinės situacijos kildavo dėl per mažo gyvenamųjų patalpų ploto. Taip pat pareiÅ¡kėjas nurodo, kad jis yra Islamo Konfesinės religijos narys (musulmonas), todėl draudžiama vartoti raminamuosius vaistus ir, kęsdamas skausmÄ , negalėjo jų vartoti. Teigia, kad Vilniaus PN nebuvo sudaryta galimybė atlikti religines apeigas, t. y. nebuvo jokių patalpų, kur galėtų susikaupti ir ramiai melstis.

Dėl per mažo gyvenamosios patalpos ploto nebuvo galimybių net kilimėlio pasitiesti, nors jis meldžiasi penkis kartus per parÄ . Nurodo, kad į katalikų koplyčiÄ negali eiti melstis, nes į jį kitų požiÅ«ris negatyvus, agresyvus. Nurodo, kad teko melstis I-ojo bÅ«rio pagalbinėse patalpose. Pasak pareiÅ¡kėjo, jis buvo diskriminuojamas religiniu pagrindu, kadangi bibliotekoje saugoma literatÅ«ra tik apie krikščionybę, o apie IslamÄ nebuvo. Akcentuoja, kad dėl nesudaromų sÄ lygų atlikti religines apeigas, jautė didžiausius iÅ¡gyvenimus, pažeminimÄ .

PareiÅ¡kėjas patirtÄ neturtinę žalÄ Ä¯vertino 34 200 Eur. PareiÅ¡kėjas 2018 m. spalio 25 d. pateikė skundo patikslinimÄ (b. l. 49–54), nesutiko su Vilniaus PN atsiliepime iÅ¡dėstyta pozicija. Nurodo, kad I-ojo korpuso gyvenamojoje patalpoje Nr. 6-409 yra 10 miegamų vietų, todėl kiekvienam nuteistajam teko po 2,97 kv. m laisvo ploto. Be to, kamera Nr. 1-104 negali bÅ«ti 13,07 kv. m dydžio, pats iÅ¡matavo. Minėta kamera yra 10,5 kv. m. Taip pat nurodo, kad kameroje Nr. 3-203 jis niekada negyveno.

Pasak pareiÅ¡kėjo, Vilniaus PN administracija teismui meluoja. Atkreipia dėmesį į tai, kad 27 asmenims teko vienas tualetas, kuris visuomet buvo prirÅ«kytas. Akcentuoja, kad per grotas nepatekdavo į kameras natÅ«ralus apÅ¡vietimas. Taip pat pareiÅ¡kėjas pažymi, kad buvo sudarytos nevienodos sÄ lygos sportuoti sporto salėje, kadangi I-ojo korpuso nuteistųjų buvo virÅ¡ 350, o jie naudojosi 34 kv. m dydžio sale, kai tuo tarpu II-ojo korpuso apie 90 asmenų naudojosi 100 kv. sale. Tai vertina kaip diskriminavimÄ .

Pažymi, kad Vilniaus PN nurodo melagingus teiginius, jog nuteistieji gali rÅ«kyti tam skirtose vietose. Teigia, kad toje zonoje dėl lokalizacijos negali bÅ«ti visi rÅ«kantieji. Teigia, kad nuteistieji rÅ«kė laiptinėse, koridoriuose, prausyklose. Taip pat praÅ¡o atkreipti dėmesį, kad musulmonai negali melstis koplyčioje, kur garbinami kiti dievai. O Å¡ventykloje yra krikščionių atributika. Teigia, kad Vilniaus PN argumentai, kad sudarytos sÄ lygos, skirtos patalpos ir laikas atlikti religines apeigas, yra melagingi.

Jam nebuvo nustatytas laikas ir patalpos melstis, kaip melagingai teigia Vilniaus PN. Pažymi, kad gyvenamosiose patalpose negalėjo melstis, nes nebuvo vienas. Akcentuoja, kad buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 ir 27 straipsnių nuostatos, kad minties, tikėjimo ir sÄ Å¾inės laisvė nevaržoma. PraÅ¡o įvertinti, ar atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, jis neturi teisės iÅ¡pažinti islamo religijÄ ir atlikti religines apeigas. PareiÅ¡kėjas teigia, kad patyrė žalÄ , kuriÄ Ä¯vertino 34 200 Eur.

PareiÅ¡kėjas teismo posėdyje akcentavo, kad Vilniaus PN neužtikrino tinkamų laikymo sÄ lygų. Nurodė, kad krikščionių maldos vietose negalėjo melstis. Pažymėjo, kad bibliotekoje knygos buvo tik apie krikščionybę. Nurodė, kad Alytaus pataisos namai nupirko knygų apie islamizmÄ . Teigia, kad administracija yra nusistačiusi prieÅ¡ jo iÅ¡pažįstamÄ religijÄ . Be to, aiÅ¡kino, kad jį sukandžiojo parazitai, Vilniaus PN apie tai atsiliepime nepasisakė. Duomenys apie tai užfiksuoti ligos istorijoje.

Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundÄ teismo prašė pareiÅ¡kėjo skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ (b. l. 13–20). Atsiliepime nurodo, kad pareiÅ¡kėjas 2016 m. kovo 18 d. atvyko į Vilniaus PN ir iki 2017 m. vasario 23 d. atliko laisvės atėmimo bausmę. Pažymi, kad Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl Vilniaus PN nesistemina informacijos apie laikomų asmenų skaičių. Nurodo, kad pareiÅ¡kėjas gyveno Å¡iose Vilniaus PN bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose:

I-o gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose: Nr. 6-409 (šeštojo nuteistųjų būrio 409 gyvenamoji patalpa); Nr. 1-104 (pirmo nuteistųjų būrio 104 gyvenamoji patalpa); Nr. 3-203 (trečio nuteistųjų būrio 203 gyvenamoji patalpa). Teigia, kad vienam nuteistajam tenkantis kameros plotas visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus. Pažymi, kad patalpose buvo ne daugiau asmenų nei buvo lovų (vietų), o lovos taip pat ne visada būna užimtos. Nuteistieji gyvenamosiose patalpose privalo būti tik naktį.

PareiÅ¡kėjas buvo laikomas tomis pačiomis sÄ lygomis kaip ir visi kiti asmenys. Akcentuoja, kad Vilniaus PN pastatai buvo visiÅ¡kai renovuoti ir eksploatuoti perduoti 2006 metais. Pastatų ir juose esančių patalpų įrengimas atitiko tuo metu galiojusius teisės aktų ir higienos normų reikalavimus. Pažymi, kad Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse, kuriame ginčo laikotarpiu gyveno pareiÅ¡kėjas, kaip ir kituose korpusuose, draudžiama rÅ«kyti gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose. Å iose patalpose iÅ¡kabinti rÅ«kymÄ draudžiantys ženklai, visi nuteistieji informuoti ir žino apie šį draudimÄ .

Vilniaus PN administracija tinkamai vykdo savo pozityviÄ jÄ pareigÄ užtikrinti, kad nerÅ«kantys nuteistieji nebÅ«tų priversti kvėpuoti tabako dÅ«mais, o pareiÅ¡kėjo skunde iÅ¡dėstytos pretenzijos yra visiÅ¡kai nepagrįstos. Nuteistiesiems įrengta speciali rÅ«kymo vieta, jiems draudžiama rÅ«kyti gyvenamajame korpuse. DraudimÄ pažeidžiantys nuteistieji baudžiami drausminėmis nuobaudomis, todėl Vilniaus PN administracija jokių teisės aktų reikalavimų pareiÅ¡kėjo atžvilgiu nepažeidė.

Nurodo, kad Vilniaus PN ant bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų langų sumontuotos apsauginės grotos, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo” patvirtintomis taisyklėmis (toliau – Taisyklės), kurių įrengimas neprieÅ¡tarauja nustatytiems pataisos įstaigų įrengimo reikalavimams. Grotos buvo sumontuotos pačių nuteistųjų saugumo sumetimais bei draudžiamų daiktų patekimo į įstaigÄ bei jų platinimo įstaigoje prevenciniais tikslais.

Pažymi, kad nuteistieji turėjo teisę vėdinti patalpas per langus, o taip pat per juos į kameras patekdavo ir natÅ«ralus apÅ¡vietimas. Vilniaus PN nesutiko su pareiÅ¡kėjo nurodytu pažeidimu dėl ribojamos galimybės iÅ¡pažinti islamo tikėjimÄ . Nurodo, kad nuteistųjų teisė atlikti religines apeigas įtvirtinta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 106 straipsnyje. Informavo, kad I-ame gyvenamajame korpuse nuteistiesiems įrengta speciali patalpa – koplyčia religinėms apeigoms atlikti, Å¡ioje patalpoje religines apeigas turėjo galimybę atlikti ir pareiÅ¡kėjas, iÅ¡pažįstantis islamo religijÄ .

Pasak Vilniaus PN, nuteistiesiems ginčo laikotarpiu buvo sudarytos sÄ lygos, skirtos patalpos ir laikas, atlikti religines apeigas. Teisės aktai nenumato patalpų, skirtų bÅ«tent islamo religijÄ iÅ¡pažįstantiems nuteistiesiems, įrengimo. Taip pat atkreipė dėmesį, kad islamo religijÄ iÅ¡pažįstantys tikintieji gali melstis ne tik tam skirtose pamaldų patalpose bet ir bet kurioje kitoje vietoje, pvz. bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje. Pažymi, kad nuteistieji asmenys, atliekantys laisvės atėmimo bausmę, negali naudotis absoliučiomis teisėmis pagal savo norus ar religinius įsitikinimus.

Pažymi, kad pareiÅ¡kėjas nepateikė duomenų, jog administracija bÅ«tų sudariusi kliÅ«tis laisvalaikio metu praktikuoti jam priimtinÄ religijÄ , ar, kad bÅ«tų varžiusi, ribojusi religines laisves bei įsitikinimus. Akcentuoja, kad jokiame teisės akte nenustatyta Vilniaus PN pareiga bibliotekas aprÅ«pinti knygomis, susijusiomis su islamo religija. Vilniaus PN teigimu, nenustačius institucijos neteisėtų veiksmų, negali bÅ«ti tenkinamas ir pareiÅ¡kėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalÄ .

BÅ«tent pareiÅ¡kėjui tenka pareiga įrodyti, kad žala buvo patirta. Akcentavo, kad pareiÅ¡kėjas nepateikė jokių duomenų, kurias pagrįstų neturtinės žalos atsiradimo sumÄ . Akcentuoja, kad pareiÅ¡kėjas galimai kreipėsi siekdamas sau turtinės naudos pasipelnyti iÅ¡ valstybės. Vilniaus PN 2018 m. lapkričio 21 d. pateikė teismui papildomus duomenis ir papildomai paaiÅ¡kino (b. l. 84–85), kad Vilniaus PN nėra įrengtos sporto salės. Vilniaus PN 1-ojo gyvenamojo korpuso cokoliniame aukÅ¡te įrengta patalpa, kurioje yra tam tikras sporto inventorius, kuriuo gali naudotis ten gyvenantys nuteistieji pagal patvirtintÄ grafikÄ .

Taip pat pažymi, kad jokie teisės aktai nenustato pareigos įrengti sporto salę. Taip pat nurodo, kad ir II-ojo korpuso nuteistiesiems yra įrengta panaÅ¡i patalpa su tokiu pačiu inventoriumi. Akcentuoja, kad nusiskundimų dėl sporto inventoriaus Vilniaus PN negavo. Teigia, kad pareiÅ¡kėjo skundo argumentai dėl diskriminacijos yra visiÅ¡kai nepagrįsti ir neatitinka realios situacijos. Vilniaus PN prašė bylÄ nagrinėti jų atstovams nedalyvaujant. Teismas k o n s t a t u o j a: Skundas atmestinas. PareiÅ¡kėjas praÅ¡o priteisti iÅ¡ Lietuvos valstybės, kuriÄ atstovauja Vilnius PN, 34 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, kuri, pareiÅ¡kėjo nuomone, kilo dėl netinkamų laikymo sÄ lygų nuo 2016 m. kovo 18 d. iki 2017 m. vasario 23 d.

Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus PN buvo laikomas pažeidus minimalaus kameros ploto reikalavimus. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtino Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles, kurių 11-1 punkto 1 papunktyje nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Vilniaus PN pateikė duomenis (b. l. 21–22, 25, 26, 30, 31 32, 33 ir 34), kad pareiškėjas (buvęs A. J.) laisvės atėmimo bausmę atliko bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, t. y. Nr. 6-409 (šeštojo nuteistųjų būrio 409 gyvenamoji patalpa), kurios plotas 29,73 kv. m, įrengtos 9 miegamos vietos; Nr. 1-104 (pirmo nuteistųjų būrio 104 gyvenamoji patalpa), kurios plotas 13,07 kv. m, įrengtos 4 miegamos vietos; Nr. 3-203 (trečio nuteistųjų būrio 203 gyvenamoji patalpa); kurios plotas 34,41 kv. m, įrengta 11 miegamų vietų.

Taigi, vertinant įrengtų miegamų vietų skaičių, nesant tikslių duomenų apie laikomų asmenų skaičių, konstatuotina, kad pareiškėjui teko nuo 3,13 kv. m iki 3,30 kv. m. Taigi, ir nustatytas minimalaus kameros ploto 3,1 kv. m reikalavimas nebuvo pažeistas. Be to, pareiškėjo skundo argumentai, kad netikslus kameros plotų dydis yra nepagrįsti, kadangi Vilniaus PN pateikė pirmo, antro ir ketvirto aukštų planus, kuriuose nurodytas patalpų plotas, kurie yra vertintini kaip oficialūs įstaigos pateikti duomenys.

PareiÅ¡kėjo pateikti skaičiavimai dėl per mažo kameros ploto nepaneigia Vilniaus PN pateiktų duomenų teisingumo. Be to, ir pareiÅ¡kėjo nurodyti liudytojai negalėtų Vilniaus PN pateiktų duomenų paneigti. Teismas neturi pagrindo abejoti Vilniaus PN pateiktų duomenų teisingumu. Taip pat pažymėtina, kad nors pareiÅ¡kėjas teigia, kad negyveno gyvenamojoje patalpoje Nr. 3-203, tačiau Vilniaus PN direktoriaus įsakyme nurodyta, kad jis buvo perkeltas bÅ«tent į minėtÄ patalpÄ (b. l. 31).

Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų dydį, todėl darytina iÅ¡vada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotÄ , visas jos plotas dalijamas iÅ¡ patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose kartu pareiÅ¡kėju buvusį nuteistųjų skaičių į bylÄ nėra pateikta, vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiÅ¡kėjas, gyvenamÄ jį plotÄ dalinant iÅ¡ miegamųjų vietų skaičiaus.

Taigi, pareiÅ¡kėjo skundo argumentai dėl pažeistos ploto normos laikytini nepagrįstais. PareiÅ¡kėjas teigia, kad kamerose ant langų buvo įrengtos grotos, per jas į kameros vidų nepateko grynas oras, neužtikrino natÅ«ralaus apÅ¡vietimo. Teismas su tokiais pareiÅ¡kėjo skundo argumentais nesutinka. Pagal Taisyklių 14.1 punktÄ , kameroje turi bÅ«ti: langas, užtikrinantis natÅ«ralios dienos Å¡viesos patekimÄ . Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali bÅ«ti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele.

Remiantis Vilniaus PN pateikta informacija, buvo įrengtos grotos ant langų laikantis minėtų taisyklių reikalavimų. PareiÅ¡kėjo skundo argumentai yra abstraktÅ«s ir teismas neturi pagrindo abejoti, kad Vilniaus PN įrengtos grotos nepažeidė pareiÅ¡kėjo teisių. Teismui pareiÅ¡kėjas neindividualizavo Å¡io nurodyto pažeidimo, jokių duomenų, kad kreipėsi į administracijÄ dėl negalėjimo iÅ¡sivėdinti patalpos, ar kad buvo per tamsu, nepateikė. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad Vilniaus PN laikėsi Taisyklių reikalavimų ir pareiÅ¡kėjo teisių nepažeidė.

Taip pat pareiÅ¡kėjas teigia, kad jis yra nerÅ«kantis ir Vilniaus PN patalpose buvo rÅ«koma, o jam teko kvėpuoti dÅ«mais ir tai kenkė jo sveikatai. Vilniaus PN pateikė anketÄ , kurioje pareiÅ¡kėjas yra užpildęs, jog jis nenori bÅ«ti laikomas su rÅ«kančiais asmenimis (b. l.

27) bei pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymÄ laikyti su nerÅ«kančiais asmenimis (b. l. 28). Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rÅ«kyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerÅ«kantieji gali bÅ«ti priversti kvėpuoti tabako dÅ«mais užterÅ¡tu oru, darė iÅ¡vadÄ , jog pataisos įstaigos administracija turi pareigÄ užtikrinti, kad asmenys patalpose bÅ«tų laikomi sveikatai nekenksmingomis sÄ lygomis, taip pat, kad nerÅ«kantieji nebÅ«tų priversti kvėpuoti tabako dÅ«mais.

Vilniaus PN teigė, kad laikėsi minėto įpareigojimo ir yra iÅ¡kabinti rÅ«kyti draudžiantys įspėjamieji ženklai. PareiÅ¡kėjas neginčijo, kad draudžiamieji ženklai buvo iÅ¡kabinti. Taigi, Vilniaus PN nepažeidė teisės aktų reikalavimų. PareiÅ¡kėjas teigė, kad Vilniaus PN buvo rÅ«koma tualetuose, koridoriuose, tačiau, įvertinus, tai, kad draudimÄ Ä¯spėjantys ženklai buvo iÅ¡kabinti, Vilniaus PN negali bÅ«ti laikoma pažeidus teisės aktų reikalavimus. Taip pat Vilniaus PN nurodė, kad I-ojo gyvenamojo korpuso nuteistiesiems prie įėjimo į I-Ä gyvenamÄ jį korpusÄ Ä¯rengtas specialus kiemelis lauke, kuriame nuteistieji turi teisę bet kada iÅ¡eiti parÅ«kyti.

Teismas neturi pagrindo abejoti tokiais Vilniaus PN paaiÅ¡kinimais. Kaip minėta, asmenys, pažeidę draudimÄ rÅ«kyti patalpose, gali bÅ«ti baudžiami drausminėmis nuobaudomis. Å iuo atveju – tai Vilniaus PN administracijos diskrecija. PareiÅ¡kėjas nepateikė konkrečių ir individualių argumentų, kad jis, dėl, pastarojo teigimu, neužtikrintų tinkamų laikymo sÄ lygų, kreipėsi į administracijÄ su praÅ¡ymais ar skundais. Vien tik pareiÅ¡kėjo abstraktus aiÅ¡kinimas negali bÅ«ti laikomas netinkamu Vilniaus PN pareigų atlikimu.

Taigi, pareiÅ¡kėjo argumentai, kad jis priverstas kvėpuoti tabako dÅ«mais užterÅ¡tu oru laikytini nepagrįstais. Tokių nusiskundimų nėra užfiksuota ir jo pateiktoje asmens ligos istorijoje. PareiÅ¡kėjas teigia, kad buvo diskriminuojamas dėl religinių įsitikinimų, t. y. jis iÅ¡pažįsta islamÄ , o Vilniaus PN nesudaro sÄ lygų iÅ¡pažinti islamo tikėjimÄ . Religijos laisvės kontekste pabrėžtina, kad jÄ Ä¯tvirtina tiek Europos Žmogaus teisių konvencija (toliau – ir Konvencija), tiek Konstitucija, o nuteistųjų atveju – ir BVK.

Pagal Konvencijos 9 straipsnio 1 dalį kiekvienas turi teisę į minties, sÄ Å¾inės ir religijos laisvę; tai teisė laisvai keisti savo religijÄ ar tikėjimÄ , taip pat tiek vienam, tiek kartu su kitais, vieÅ¡ai ar privačiai, laisvai skelbti savo religijÄ ar tikėjimÄ , laikant pamaldas, atliekant apeigas, praktikuojant tikėjimÄ ir mokant jo. Laisvė skelbti savo religijÄ ar tikėjimÄ gali bÅ«ti tik tiek apribojama, kiek yra nustatęs įstatymas ir kiek bÅ«tinai reikia demokratinėje visuomenėje visuomenės saugumui, vieÅ¡ajai tvarkai, sveikatai ir moralei ar kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (Konvencijos 9 straipsnio 2 dalis).

Konstitucijos 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kuriÄ religijÄ arba tikėjimÄ ir vienas ar su kitais, privačiai ar vieÅ¡ai jÄ iÅ¡pažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimÄ ir mokyti jo. Žmogaus laisvė iÅ¡pažinti ir skleisti religijÄ arba tikėjimÄ negali bÅ«ti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai bÅ«tina garantuoti visuomenės saugumÄ , vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ , žmonių sveikatÄ ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves (Konstitucijos 26 straipsnio 4 dalis).

Nuteistųjų teisės atlikti religines apeigas aspektu akcentuotina, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys tikintys nuteistieji turi teisę dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu pataisos įstaigose vieni arba kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas (BVK 106 straipsnio 1 dalis). Pagal BVK 106 straipsnio 2 dalį pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad religinės apeigos netrukdytų kitų nuteistųjų poilsiui. Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarkÄ nustato Taisyklės (BVK 106 straipsnio 4 dalis), t. y. 184–186 punktai.

Atsižvelgiant į kiekvieno nuteistojo religinius, dvasinius ir moralinius poreikius, turi bÅ«ti leidžiama dalyvauti pamaldose arba susirinkimuose, vykstančiuose pataisos įstaigoje, ir turėti tam reikalingas knygas ir literatÅ«rÄ (Taisyklių 184 punktas). Religinėms apeigoms atlikti pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į dvasininkų rekomendacijas, įrengia atitinkamas patalpas (Taisyklių 185 punktas). Pataisos įstaigose turi teisę lankytis visų konfesijų dvasininkai; dvasininkai nuteistuosius gali lankyti suderintu su pataisos įstaigos administracija laiku (Taisyklių 186 punktas).

Byloje duomenų, kad pareiÅ¡kėjas raÅ¡tu bÅ«tų kreipęsis į administracijÄ su skundais ir praÅ¡ymais, jog jo teisė iÅ¡pažinti islamÄ ribojama, nėra. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiÅ«rų pagrindu. Tai – bendroji diskriminacijÄ draudžianti nuostata, kuri plėtojama ir įgyvendinama kituose teisės aktuose, vienas iÅ¡ kurių, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymas.

Lygių galimybių įstatyme yra nustatytas visų diskriminacijos formų (tiesioginės, netiesioginės, priekabiavimo, nurodymo diskriminuoti) dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiÅ«rų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu draudimas (2 straipsnio 1 dalis ). Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas, aiÅ¡kindamas Konstitucijos 29 straipsnį, yra pažymėjęs, kad lygybės įstatymui principas teisėje reiÅ¡kia „lygų matÄ â€, kai reikia tÄ pačiÄ normÄ taikyti skirtingiems asmenims (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimas).

Šis principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; šis principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, bet nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Lygybės principas pažeidžiamas, kai tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, yra kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintinas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 2012 m. birželio 29 d., 2012 m. gruodžio 14 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimus).

Taigi, Å¡iuo konkrečiu atveju, spręsti buvus diskriminacijÄ nėra pakankama pareiÅ¡kėjui vien nurodyti, kokio asmens ar asmenų grupės atžvilgiu jo subjektyvia nuomone yra traktuojamas mažiau palankiai. PareiÅ¡kėjas turi pateikti kiek įmanoma objektyvias aplinkybes, kurių pagrindu bÅ«tų galima preziumuoti diskriminacijos faktÄ , kurį turėtų paneigti neva diskriminuojančius veiksmus atliekanti institucija. Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad pareiÅ¡kėjas buvo laikomas tokiomis pačiomis sÄ lygomis, kaip visi kiti asmenys, jokių iÅ¡imčių, kad bÅ«tų bloginamas jo buvimas nebuvo.

PareiÅ¡kėjo teigimu, jis neturėjo galimybės iÅ¡pažinti islamÄ , skaityti tinkamos literatÅ«ros apie islamÄ ir taip jis patyrė diskriminacijÄ . Å iuo atveju Vilniaus PN turėjo pareigÄ , vertinant ir pareiÅ¡kėjo nurodytÄ pažeidimÄ , vadovautis galiojančiais teisės aktais. Savaime ta aplinkybė, kad pareiÅ¡kėjas iÅ¡pažįsta islamo religijÄ , negali bÅ«ti vertinama kaip pastarojo diskriminacija religijos pagrindu. Vilniaus PN nurodė, kad pareiÅ¡kėjo teisių nepažeidė. Pagal BVK 10 straipsnį, bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į Å¡ių įstaigų pobÅ«dį, gali bÅ«ti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirst prieÅ¡ Jungtinę Karalystę (Nr.2),Nr.74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieÅ¡ Jungtinę Karalystę, Nr. 4451/70). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sÄ lygos ir su tuo susiję apribojimai yra bÅ«dingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieÅ¡ Jungtinę Karalystę, Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtakÄ asmens įprastam gyvenimui ir neiÅ¡vengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickinson prieÅ¡ Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04).

Taigi, asmens, kaip įkalintojo statusas, sÄ lygoja tam tikrus ribojimų objektyvų buvimÄ , tačiau byloje duomenų, kad Vilniaus PN bÅ«tų ribojusi pareiÅ¡kėjo teisę iÅ¡pažinti jo pasirinktÄ tikėjimÄ , nėra. PareiÅ¡kėjas iÅ¡ esmės skundÄ grindžia Konstitucijos 26, 27 straipsnio nuostatomis ir jas aiÅ¡kinančiomis konstitucinės justicijos citatomis. Laikomi asmenys, įvertinus BVK, Taisyklėse nustatytus draudimus, kurių nuteistieji privalo laikytis. Jis savo teises bei laisves, tarp jų ir religines, gali įgyvendinti tik laikydamiesi įstatyme nustatytų pareigų bei draudimų laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu.

BVK 106 straipsnyje įtvirtinta nuteistųjų teisė atlikti religines apeigas. Vilniaus PN nurodė, kad I-o gyvenamajame korpuse nuteistiesiems įrengta speciali patalpa – koplyčia religinėms apeigoms atlikti. Taigi, šioje patalpoje religines apeigas turėjo galimybę atlikti ir pareiškėjas. Pastarojo teiginiai, kad kiti asmenys jį diskriminavo, yra paties vertinimas. Tokių duomenų byloje nėra. Šiuo atveju pats pareiškėjas pasirinko, kokiu būdu ir kaip atlikti religines apeigas. Jis pats skunde nurodo, jog pagalbinėje patalpoje galėjo melstis.

Taigi, Vilniaus PN ieÅ¡kojo galimybių ir bÅ«dų, kaip užtikrinti pareiÅ¡kėjo religijos laisvę. Taip pat ir gyvenamoje patalpoje, kurioje ne visÄ laikÄ asmenys privalo bÅ«ti, pareiÅ¡kėjas galėjo atitinkamai susiderinti laikÄ su kitais asmenimis ir melstis. PareiÅ¡kėjas nepateikė duomenų, kad jis neturėjo galimybių iÅ¡pažinti islamÄ ir taip Vilniaus PN bÅ«tų pažeidę jo religinius įsitikinimus. Tam tikri nepatogumai egzistavo, tačiau jų intensyvumas negali bÅ«ti vertinamas kaip teisių pažeidimas.

Teismo vertinimu, Vilniaus PN nuteistiesiems, įskaitant ir pareiÅ¡kėjÄ , buvo sudarytos sÄ lygos, skirtos patalpos ir laikas atlikti religines apeigas. Atsakovas neturi pareigos įrengti patalpų, skirtų bÅ«tent islamo religijÄ iÅ¡pažįstantiems nuteistiesiems. Teisės aktai tokios pareigos nenustato. PareiÅ¡kėjas nepateikė duomenų, kad Vilniaus PN administracija bÅ«tų sudariusi kliÅ«tis laisvalaikio metu pareiÅ¡kėjui praktikuoti jam priimtinÄ religijÄ ar kad savo veiksmais ar neveikimu bÅ«tu pažeidusi pareiÅ¡kėjo teises ar teisėtus interesus, varžiusi, ribojusi religines laisves ir įsitikinimus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad nuteistieji asmenys, atliekantys laisvės atėmimo bausmę, negali naudotis absoliučiomis teisėmis pagal savo norus ar religinius įsitikinimus. (2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-424-14). Pažymėtina, kad laikomų asmenų laisvės atėmimo vietose, valgiaraščiai, patvirtinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ nebuvo skirstomi (sudaromi) pagal religijų ar tikėjimų, kuriuos išpažįsta nuteistieji, reikalavimus.

Å iuo atveju pareiÅ¡kėjas nepagrindė savo argumentų dėl netinkamo maitinimo pagal jo religinius įsitikinimus, t. y. kaip dalis iÅ¡ patvirtintų valgiaraščių – pavyzdžiui, valgiaraščiai vegetarams (dirbantiems arba nedirbantiems vyrams), neatitiko jo religinių įsitikinimų. Taigi, pareiÅ¡kėjo argumentai yra abstraktÅ«s. Taip pat ir pareiÅ¡kėjo skundo argumentai, kad jam Vilniaus PN neiÅ¡davė religinės literatÅ«ros laikytini nepagrįstais. BVK 93 straipsnyje yra įtvirtinta teisė nuteistiesiems už asmeninėse sÄ skaitose turimus pinigus įsigyti neribotÄ kiekį literatÅ«ros ir raÅ¡omųjų reikmenų, taip pat prenumeruoti laikraščius bei žurnalus.

Teisę prenumeruoti nuteistiesiems laikraščius ir žurnalus turi ir jų sutuoktiniai, sugyventiniai bei artimieji giminaičiai, taip pat kiti fiziniai ir juridiniai asmenys. Taigi, teisės aktai Vilniaus PN nenustato pareigos laisvės atėmimo vietų bibliotekas aprÅ«pinti knygomis, susijusiomis su islamo religija. PareiÅ¡kėjas pats turi teisę įsigyti jo pageidaujamÄ literatÅ«rÄ . Ta aplinkybė, kad Alytaus pataisos namai nupirko tokiÄ literatÅ«rÄ , nepatvirtina, kad Vilniaus PN pažeidė pareiÅ¡kėjo teises.

Minėta, kad pareiÅ¡kėjas nepateikė objektyvių aplinkybių dėl vykdomos diskriminacijos, todėl teismas neturi pakankamo pagrindo preziumuoti, kad pareiÅ¡kėjas buvo diskriminuojamas religiniu aspektu. Todėl skundo argumentai dėl diskriminacijos religinius aspektu atmestini kaip nepagrįsti. Be to, atmestini ir papildomi pareiÅ¡kėjo skundo argumentai dėl, jo teigimu, diskriminuojant įrengiamÄ sporto salę. Å iuo aspektu Vilniaus PN pateikė papildomÄ informacijÄ ir nurodė, kad yra įrengti panaÅ¡Å«s kambariai su sporto inventoriumi (b. l. 86–88).

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas nebūtų turėjęs galimybės naudotis minėtu sporto inventoriumi. Taigi, Vilniaus PN neturi pareigos įrengti sporto salę, o įrengti kambariai su sporto inventoriumi visiems nuteistiesiems užtiktina teisę ja naudotis. Šie pareiškėjo skundo argumentai yra abstraktūs ir nepagrindžia jo nurodyto pažeidimo. Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad jis Vilniaus PN buvo sukandžiotas parazitų. Šis jo nurodytas pažeidimas byloje negali būti vertinamas, kadangi skunde ir jo patikslinime nurodyti pareiškėjo pažeidimai nebuvo nurodyti.

BÅ«tent skunde ir jo patikslinime pareiÅ¡kėjas apibrėžė ginčo ribas. Å is pažeidimas nebuvo nurodytas, todėl negali bÅ«ti vertinamas. Be to, abstraktÅ«s pareiÅ¡kėjo argumentai dėl, jo vertinimu, apskritai netinkamų laikymo sÄ lygų Vilniaus PN nevertinti, nes, kaip minėta, pareiÅ¡kėjas turėjo pareigÄ juos tinkamai individualizuoti ir apibÅ«dinti. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalÄ , atsiradusiÄ dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iÅ¡ valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus Å¡ios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis).

Deliktinė atsakomybė yra viena iÅ¡ civilinės atsakomybės rÅ«Å¡ių, todėl jai atsirasti bÅ«tina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sÄ lygų visumÄ , nurodytÄ CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalÄ , neteisėtÄ veikÄ , priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Taigi, nenustačius Vilniaus PN neteisėtų veiksmų (ir / ar žalos fakto) jo reikalavimas atlyginti neturtinę žalÄ dėl Vilniaus PN neteisėtų veiksmų negali bÅ«t tenkinamas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 103 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, n u s p r e n d ž i a: PareiÅ¡kėjo I. S. skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ . Sprendimas per trisdeÅ¡imt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali bÅ«ti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundÄ paduodant Å¡iam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ .

Teisėja Rūta Miliuvienė