2017-09-11 Nr. AB-16509-3-61-3-00926-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4745-1062/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00926-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 28.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugsėjo 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. B. kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–4, 101–104), prašydamas: 1) panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2017 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. 2.2-(NTP-2)-17-NT-912-4873 ir 2017 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. 2.2-(NTP-2)-17-NT-723-4012; 2) panaikinti Tarnybos 2017 m. vasario 28 d. raštą Nr. (2.2) NO-2-1808, 2017 m. vasario 22 d. raštą Nr. (2.2) NO-2-1632, 2017 m. vasario 23 d. raštą Nr. (2.2) NO-2-1671, 2017 m. vasario 23 d. raštą Nr. (2.2) NO-2-1674, 2017 m. kovo 8 d. raštą Nr. (2.2) NO-2-2034, 2017 m. kovo 2 d. raštą Nr. (2.2) NO-2-1908, 2017 m. kovo 2 d. raštą Nr. (2.2) NO-2-1910, 2017 m. kovo 2 d. raštą Nr. (2.2) NO-2-1903 ir 2017 m. kovo 2 d. raštą Nr. (2.2) NO-2-1905; 3) įpareigoti atsakovą atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo teikiant skundus Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. rugpjūčio 11 d. rašto ir žalos priteisimo, dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2017 m. sausio 18 d. rašto Nr. (10.10) I-336, dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. sausio 3 d. sprendimo Nr. (23.31-08) 467-407 bei dėl Advokatų tarybos 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimo; 4) įpareigoti atsakovą paskirti valstybės atstovus administracinėse bylose ir Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1427-603/2017; 5) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas, Įstatymas) 14 straipsnio 7 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 2 straipsnio, 6 straipsnio 2 dalies ir 18 straipsnio nuostatoms.

Pareiškėjas paaiškino, kad Tarnyba nesutinka atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo bei nepaskiria atstovo civilinėse ir administracinėse bylose, nors pareiškėjas yra socialiai remtinas. Pareiškėjo teigimu, atsakovo atsisakymas netenkinti šių reikalavimų yra neteisėtas, nes grindžiamas tuo, jog nepateiktas turto ir pajamų deklaracijos originalas. A. B. tvirtino, kad negali susimokėti žyminio mokesčio dėl sunkios socialinės padėties, t. y. jo gaunamos pajamos yra tik 96,33 Eur valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija. Anot pareiškėjo, jį gina Konstitucija.

Atsakovas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti (I t., b. l. 113–117).

Atsakovas paaiškino, kad 2017 m. kovo 8 d. sprendimu Nr. 2.2-(NTP-2)17-NT-912-4873 ir 2017 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. 2.2-(NTP-2) 17-NT-723-4012 atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, nes pareiškėjui kilo pareiga apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas už antrinės teisinės pagalbos teikimą trečioje byloje, tačiau pareiškėjas nesutiko. Tokia pareiga pareiškėjui kilo, nes Tarnyba nustatė, jog A. B. antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama pagal du sprendimus. Prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjas išreiškė nesutikimą apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, todėl nebuvo pagrindo priimti sprendimą A. B. teikti antrinę teisinę pagalbą trečioje byloje. Pabrėžė, kad valstybė neprivalo suteikti pareiškėjui 100 procentų apmokamos antrinės teisinės pagalbos tiek kartų, kiek jis pageidauja. Tarnybos nuomone, A. B. skunde nenurodė argumentų, patvirtinančių ginčijamų administracinių aktų neteisėtumą.

Dėl skundžiamų raštų atsakovas paaiškino, kad šiais raštais pareiškėjo prašymai suteikti antrinę teisinę pagalbą buvo palikti nenagrinėti ir jam grąžinti, kadangi neatitiko Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (toliau – ir Taisyklės), 28 punkte nustatyto reikalavimo, t. y. jie nebuvo pasirašyti saugiu elektroniniu parašu, sukurtu saugia parašo formavimo įranga ir patvirtintu galiojančiu kvalifikuotu sertifikatu, arba suformuoti elektroninėmis priemonėmis.

Dėl Tarnybos 2017 m. kovo 8 d. rašto Nr. (2.2) NO-2-2034 atsakovas pabrėžė, jog pareiškėjas prašymuose (reg. Nr. (2.2) VTP-1-916 ir (2.2) VTP-1-912) prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą toje pačioje byloje, todėl Tarnyba minėtu raštu pareiškėjo 2017 m. kovo 1 d. prašymą Nr. (2.2) VTP-1-916 paliko nenagrinėtu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 31 d. sprendimu pareiškėjo A. B. skundą atmetė (II t., b. l. 41–46).

Vertindamas pareiškėjo reikalavimo panaikinti Tarnybos 2017 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. 2.2-(NTP-2)-17NT-723-4012 ir 2017 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. 2.2-(NTP-2)-17NT-912-4873 pagrįstumą teismas nustatė, kad 2016 m. vasario 17 d. Tarnyboje buvo gautas A. B. prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą (reg. Nr. (2.2) VTP-1-723) ir šiame prašyme pareiškėjas nurodė, kad prašo suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. II-519-827/2016. Tarnyba 2017 m. vasario 24 d. priėmė sprendimą Nr. 2.2-(NTP-2)-17NT-723-4012, kuriuo nusprendė, jog pareiškėjui antrinė teisinė pagalba neteiktina. 2016 m. kovo 1 d. Tarnyboje buvo gautas pareiškėjo prašymas (reg. Nr. (2.2)VTP-1-1912), kuriuo pareiškėjas prašo suteikti antrinę teisinę pagalbą apskundžiant Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. rugpjūčio 11 d. raštą Nr. 1 Os-170308 (1.46.) ir prašant priteisti žalą iš Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Migracijos tarnybos bei UAB „Mokėjimų terminalų sistemos“ FOXBOX.

Teismas nurodė, kad Tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą, priima sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, atsisakymo teikti, nutraukimo, advokato pakeitimo.

Pagal Įstatymo 14 straipsnio 7 dalį pareiškėjui, kurio turtas ir pajamos atitinka pirmąjį turto ir pajamų lygį teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą arba kuris turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą pagal šio įstatymo 12 straipsnio 2–15 punktus ir kuriam pagal tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punkte įtvirtinta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas nesutinka apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį.

Teismo nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo turtas ir pajamos atitinka pirmąjį turto ir pajamų lygį teisinei pagalbai gauti pagal Įstatymą. Tačiau pareiškėjui skundžiamų 2017 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. 2.2-(NTP-2)-17NT-723-4012 ir 2017 m. kovo 8 d. sprendimo Nr. 2.2-(NTP-2)-17NT-912-4873 priėmimo metu antrinė teisinė pagalba jau buvo teikiama dviejose bylose, t. y. pagal Tarnybos 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. 2.2-(NPT-2)-16-T-4288-19469 administracinėje byloje dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. spalio 21 d. rašto Nr. (14.5-20)R-6742 apskundimo ir pagal Tarnybos 2017 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. 2.2.(NTP-2)-l7-T-545-3254 administracinėje byloje dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. gruodžio 22 d. rašto Nr. (1.11) I-7264. Aplinkybių, kad jam jau yra teikiama antrinė teisinė pagalba minėtais atvejai, pareiškėjas neginčija, vadinasi, jas pripažįsta ir tuo pačiu siekia, kad jam būtų teikiama teisinė pagalba trečioje ir kitose paskesnėse bylose. Nagrinėjamoje byloje nustačius, jog pareiškėjui antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, t. y. 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų turėtų sumokėti pareiškėjas. Tačiau Tarnybai pateiktuose prašymuose suteikti antrinę teisinę pagalbą A. B. pažymėjo, kad nesutinka apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį. Atsižvelgusi į tai, Tarnyba padarė pagrįstą išvadą, kad yra pagrindas neteikti pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktu, t. y. kai pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį.

Taigi, teismo įsitikinimu, atsakovo išvada, jog pareiškėjas siekia gauti antrinę teisinę pagalbą jau trečioje byloje, tačiau jo teisę į visiškai nemokamą antrinę teisinę pagalbą riboja Įstatymas, yra teisinga. Pareiškėjui prašyme dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo išreiškus nesutikimą apmokėti šias išlaidas, tai sudaro savarankišką pagrindą atsisakyti teikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą. Tokią praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) (žr. 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1194-575/2015, 2015 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-536-502/2015), nurodydamas, jog toks apribojimas padeda užtikrinti asmenų lygiateisiškumą, nes garantuoja, jog teisinė pagalba būtų suteikiama kuo daugiau asmenų, kuriems ji būtina. Teikiant teisinę pagalbą vienam asmeniui daugiau nei dviejose bylose, mažėtų valstybės galimybės suteikti šią teisinę pagalbą kitiems asmenims. Ribojimas gauti visiškai apmokamą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą daugiau nei dviejose bylose taip pat atlieka prevencinę funkciją, kad būtų išvengiama asmenų, siekiančių ginti tariamai savo pažeistas teises ir reiškiančių nepagrįstus reikalavimus, piktnaudžiavimo naudojantis nemokama teisine pagalba. Valstybė neprivalo suteikti pareiškėjui 100 procentų apmokamos antrinės teisinės pagalbos tiek kartų ir tokiame skaičiuje bylų, kiek jis pageidauja (LVAT 2014 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3010/2014).

Teismas pripažino nepagrįstais pareiškėjo argumentus, kad atsakovas, atsisakydamas jam teikti antrinę teisinę pagalbą, veikė neteisėtai. Nurodė, kad skundžiami sprendimai priimti Įstatyme numatytu pagrindu (11 str. 7 d. 9 p.). Tarnybos 2017 m. vasario 24 d. sprendime Nr. 2.2-(NTP-2)-17NT-723-4012 ir 2017 m. kovo 8 d. sprendime Nr. 2.2-(NTP-2)-17NT-912-4873 aiškiai nurodyti atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pagrindai ir priežastys, taip pat išaiškinta apskundimo tvarka, taigi šie sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio keliamus reikalavimus. A. B. skunde nenurodė jokių argumentų, kodėl, jo manymu, nepagrįstai atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą.

Pareiškėjo reikalavimus įpareigoti Tarnybą atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo teikiant skundus teismas atmetė tais pačiais argumentais.

Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia (pvz.: 2010 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. kovo 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011, 2015 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2195-575/2015).

Ištyręs bylos medžiagą, teismas nustatė, kad 2017 m. vasario 15 d. A. B. elektroniniu paštu Tarnybai atsiuntė prašymus reg. Nr. (2.2) VTP-1-688, (2.2) VTP-1-689, (2.2) VTP-1-692 suteikti antrinę teisinę pagalbą; 2017 m. vasario 21 d. A. B. elektroniniu paštu atsiuntė prašymą reg. Nr. (2.2) VTP-1-761 suteikti antrinę teisinę pagalbą ir 2017 m. vasario 23 d. A. B. elektroniniu paštu atsiuntė prašymus reg. (2.2) VTP-1-804, (2.2) VTP-1-806, (2.2) VTP-1-807 ir (2.2) VTP-1-808 suteikti antrinę teisinę pagalbą. Nustatyta, kad Tarnyba skundžiamais 2017 m. vasario 22 d., 2017 m. vasario 23 d., 2017 m. vasario 28 d., 2017 m. kovo 2 d. raštais (teismo vertinimu, jie laikytini sprendimais) A. B. anksčiau paminėtus prašymus paliko nenagrinėtus ir grąžino pareiškėjui.

Taisyklių 28 punkte įtvirtinta, kad asmenų prašymai raštu, atsiųsti institucijai elektroniniais ryšiais, turi būti pasirašyti saugiu elektroniniu parašu, sukurtu saugia parašo formavimo įranga ir patvirtintu galiojančiu kvalifikuotu sertifikatu, arba suformuoti elektroninėmis priemonėmis, kurios leidžia užtikrinti teksto vientisumą ir nepakeičiamumą, išskyrus atvejus, kai, nepažeidžiant asmens, kuris kreipiasi, kitų asmenų ar institucijos interesų, į asmenų prašymus galima atsakyti nedelsiant.

Pagal Taisyklių 42 punktą, asmenų prašymai, pateikti elektroniniais ryšiais nesilaikant 28 punkte nustatyto reikalavimo, grąžinami asmeniui ir nurodoma tokio prašymo grąžinimo priežastis.

Skundžiamų Tarnybos sprendimų turinys rodo, kad pareiškėjo pateikti prašymai suteikti antrinę teisinę pagalbą nebuvo pasirašyti saugiu elektroniniu parašu, sukurtu saugia parašo formavimo įranga ir patvirtintu galiojančiu kvalifikuotu sertifikatu, arba suformuoti elektroninėmis priemonėmis. Ši aplinkybė neabejotinai įrodo, kad Tarnyba, vadovaudamasi Taisyklių 28 ir 42 punktais, turėjo pagrindą pareiškėjo prašymus palikti nenagrinėtais. Tas pats pasakytina ir apie pareiškėjo teiktiną Tarnybai metinę pajamų ir turto deklaraciją antrinei teisinei pagalbai gauti. Pastaroji taip pat turi būti asmens pasirašyta patvirtinant, kad joje pateikti duomenys yra išsamūs ir teisingi, kaip to reikalauja Metinės pajamų ir turto deklaracijos antrinei teisinei pagalbai gauti pildymo taisyklės. Tiek Tarnybos 2017 m. vasario 28 d. sprendime Nr. (2.2) NO-2-1808, tiek 2017 m. kovo 2 d. sprendime Nr. (2.2) NO-2-1903 ir 2017 m. vasario 23 d. sprendime Nr. (2.2) NO-2-1671 atsakovas pripažino, jog A. B. pateiktos metinės pajamų ir turto deklaracijos nebuvo pasirašytos.

Pareiškėjo reikalavimus įpareigoti Tarnybą paskirti jam valstybės atstovus teikiant skundus, teismas pripažino nepagrįstais. Nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas turi teisinį išsilavinimą (buvęs advokatas), pats yra inicijavęs ne vieną ginčo nagrinėjimą teisme. Tai leidžia spręsti, kad pareiškėjas galėtų pats save tinkamai atstovauti, o Tarnybos sprendimai atsisakyti suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą pagal jo prašymus nebuvo neproporcingai ribojantys pareiškėjo teisę kreiptis į teismą (pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016).

Pagal Taisyklių 12 punktą prašymas, su kuriuo tas pats asmuo per vienus metus kreipiasi į instituciją tuo pačiu klausimu, kurį institucija jau išnagrinėjo ir pateikė atsakymą, arba jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu sprendimą yra priėmęs teismas, pakartotinai nenagrinėjamas, jeigu nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu. Kai pakartotinis prašymas nenagrinėjamas, institucija per 5 darbo dienas nuo pakartotinio prašymo užregistravimo praneša asmeniui nenagrinėjimo priežastis.

Tarnyba 2017 m. kovo 8 d. priėmė sprendimą Nr. 2.2-(NTP-2)17-NT-912-4873 atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. rugpjūčio 11 d. rašto Nr. 10s-170308(1.46.) apskundimo ir žalos priteisimo iš Policijos departamento Migracijos tarnybos ir UAB „Mokėjimų terminalų sistemos“ FOXBOX, nes pareiškėjas nesutiko apmokėti išlaidų dalies. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas prašymuose reg. Nr. (2.2) VTP-1-916 ir (2.2) VTP-1-912 prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą toje pačioje byloje, Tarnyba, vadovaudamasi Taisyklių 12 punktu, pagrįstai skundžiamu 2017 m. kovo 8 d. sprendimu Nr. (2.2) NO-2-2034 pareiškėjo 2017 m. kovo 1 d. prašymą Nr. (2.2) VTP-1-916 paliko nenagrinėtu. Tarnybos 2017 m. kovo 8 d. sprendimas Nr. (2.2) NO-2-2034, teismo įsitikinimu, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas Tarnybai suteiktos kompetencijos ribose tinkamai įvertinus reikšmingas aplinkybes.

Teismas, išanalizavęs bylos faktines aplinkybes ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo atitikties Konstitucijai.

III. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimą ir perduoti bylą Europos Sąjungos Teisingumo Teismui protingam procesiniam sprendimui priimti (II t., b. l. 66–70).

Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi Konstitucijai prieštaraujančia Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punkto nuostata, kurioje nustatyta, kad teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas nesutinka apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį. Šiuo pagrindu atsakovui atsisakius teikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, neteisėtai ir nepagrįstai paneigiama pareiškėjo teisė į gynybą.

Apelianto teigimu jam teisinė pagalba pirmosiose dviejose bylose buvo teikiama netinkamai.

Atsakovas Tarnyba atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą (II t., b. l. 79–80).

Nurodo, kad palaiko savo atsiliepimo pirmosios instancijos teismui argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ginčas šioje byloje kilo dėl valstybės garantuojamos pagalbos pareiškėjui A. B. nesuteikimo pagrįstumo ir teisėtumo.

Byloje yra nustatyta, jog pareiškėjui šio sprendimo priėmimo metu teisinė pagalba jau buvo teikiama dviejose bylose. Apeliacinio skundo teiginys, kad teikta teisinė pagalba minėtose bylose apelianto netenkino, nepaneigia to, kad pagalba buvo teikiama. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog atsižvelgiant į tai, kad pagalbos buvo prašoma trečią kartą, pareiškėjui kilo pareiga apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas už antrinės teisinės pagalbos teikimą trečioje byloje, nes pagal Įstatymo 14 straipsnio 7 dalį „pareiškėjui <...>, kuriam pagal tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų“. Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punkte numatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį.

Apelianto A. B. manymu, tokia Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punkte nuostata, pagal kurią antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, prieštarauja Konstitucijai, tačiau pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl įstatymo nuostatų konstitucingumo pirmosios instancijos teismas netenkino.

Konstitucinis Teismas savo 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra konstatavęs, jog kiekvieno asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė kreiptis į teismą suponuoja ir tai, kad kiekviena teismo nagrinėjamos bylos šalis, suabejojusi įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies), kuris gali būti taikomas toje byloje ir kurio atitikties Konstitucijai tyrimas yra priskirtas Konstitucinio Teismo jurisdikcijai turi teisę kreiptis į bylą nagrinėjantį bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtą specializuotą teismą ir prašyti, kad šis sustabdytų bylos nagrinėjimą ir kreiptųsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ir spręsti, ar toje byloje taikytinas Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekviena teismo nagrinėjamos bylos šalies teisė kreiptis į bylą nagrinėjantį teismą ir prašyti, kad šis sustabdytų bylos nagrinėjimą ir kreiptųsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ir spręsti, ar toje byloje taikytinas Seimo priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, savaime nereiškia, kad teismas kiekvienu atveju, pareiškėjui prašant, privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui) kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), kurios privalo būti pašalintos, kad teismas byloje galėtų priimti teisingą sprendimą. (Konstitucinio Teismo 2007 m spalio 24 d. nutarimas). Klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (žr., pvz., LVAT 2009 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-152/2009, 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-997/2009, 2015 m. sausio 21 d. ir kt.).

Vadinasi, tais atvejais, kai bylą nagrinėjančiam teismui kyla abejonių, ar įstatymas (kitas teisės aktas), kuris turėtų būti taikomas toje byloje, neprieštarauja Konstitucijai, jis privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar šis įstatymas (kitas teisės aktas) atitinka Konstituciją ir priešingai, jei bylą nagrinėjančiam teismui nekyla abejonių, ar įstatymas (kitas teisės aktas), kuris turėtų būti taikomas toje byloje, neprieštarauja Konstitucijai, jis neprivalo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar šis įstatymas (kitas teisės aktas) atitinka Konstituciją. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime (II t., b. l. 41-46) nurodyta, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, t .y. Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėjant pareiškėjo skundą teisme nekilo abejonių dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo atitikties Konstitucijai. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime nurodė motyvus, kodėl jis nusprendė nesikreipti į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ir spręsti, ar byloje taikytinas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas neprieštarauja Konstitucijai, kartu nurodydamas ankstesnę Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktiką bylose dėl valstybės garantuojamos pagalbos ribojimo – teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis 2015 m. sausio 21 d. administracinėje byloje Nr. A-1194-575/2015); teikiant teisinę pagalbą vienam asmeniui daugiau nei dviejose bylose, mažėtų valstybės galimybės suteikti šią teisinę pagalbą kitiems asmenims (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3010/2014).

Teisėjų kolegija pripažįsta neginčijamą asmens konstitucinę teisę kreiptis į teismą. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo instituto tikslas būtent ir yra asmenų pažeistų ar ginčijamų teisių ir įstatymų saugomų interesų tinkamos gynybos, taip pat ir teisminės, užtikrinimas. Nepaisant to, kaip ne kartą yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2192/2014, 2014 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-791/2014). Būtent įstatyme nustatytų sąlygų ir apribojimų pagalba įstatymų leidėjas siekia užtikrinti vieno asmens poreikio ginti savo galimai pažeistas teises ir valstybės, t. y. visos jos visuomenės, interesų bei galimybių, šią gynybą realizuojant, pusiausvyrą (2014 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3010/2014).

Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia (2015 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. Nr. A-1194-575/2015).

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas neturėjo pareigos kreiptis į Konstitucinį Teismą, pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo nurodytų nuostatų konstitucingumo nekilo ir apeliacinės instancijos teismui.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad ginčijami Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2017 m. vasario 24 d. sprendimas Nr. 2.2-(NTP-2) 17-NT-723-4012 (t. II, b. l. 23–2 ), 2017 m. kovo 8 d. sprendimas Nr. 2.2-(NTP-2)17-NT-912-4873 yra pagrįsti ir teisėti, juos keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo.

Apeliantas prašė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą – „perduoti bylą Europos Sąjungos Teisingumo Teismui protingam procesiniam sprendimui priimti“. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį administracinis teismas turi teisę kreiptis įstatymų nustatytais atvejais į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra taikomas joks Europos Sąjungos teisės aktas, pagrindo kreiptis į apelianto nurodytą Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, teismas neturi.

Apibendrindamas išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės aktus, reglamentuojančius ginčo teisinius santykius, teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas galioti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė