2026-05-06 Nr. AB-9502-3-61-3-06371-2025-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-979-602/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06371-2025-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 49; 59.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2026 m. gegužės 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. O. A. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. O. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas S. O. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Regionų administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. 25S2334404, kuriuo nuspręsta pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti pareiškėją iki 2025 m. lapkričio 29 d. savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini), ir įpareigoti atsakovą priimti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo ir nacionalinei vizai gauti, neišvykstant iš Lietuvos Respublikos.

Regionų administracinis teismas 2026 m. kovo 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas nesutikdamas su minėtu pirmosios instancijos teismo sprendimu 2026 m. kovo 18 d., naudodamasis AB „Lietuvos paštas“ paslaugomis, registruota siunta Nr. (duomenys neskelbtini), Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiuntė apeliacinį skundą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2026 m. kovo 23 d. pareiškėjo apeliacinį skundą persiuntė Regionų administraciniam teismui spręsti apeliacinio skundo priėmimo klausimą.

II. Regionų administracini teismas 2026 m. kovo 25 d. nutartimi pareiškėjo S. O. A. apeliacinį skundą atsisakė priimti ir grąžino E. Ž.-A. už pareiškėją 2026 m. kovo 15 d. Swedbank mokėjimo nurodymu Nr. 718 sumokėtą 15,00 Eur žyminį mokestį.

Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 140 straipsnio 4 dalis numato, kad priimtas sprendimas gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos. Būtent ši teismo sprendimo apskundimo tvarka ir terminas buvo nurodyta Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 3 d. sprendime. Taigi paskutinė 2026 m. kovo 3 d. teismo sprendimo apskundimo diena buvo 2026 m. kovo 17 d.

Iš AB „Lietuvos paštas“ registruotos siuntos matyti, jog siunčiamai siuntai suteiktas registracijos Nr. (duomenys neskelbtini). Šiuos duomenis tikrinant naudojantis siuntų sekimo funkcionalumu, nustatyta, kad pašto siunta pateikta siųsti 2026 m. kovo 18 d. Tai, kad apeliacinis skundas pašto įstaigai pateiktas ne anksčiau 2026 m. kovo 18 d. patvirtina ir teikiami priedai – 2026 m. kovo 18 d. UAB „Medicinos namai“ išrašas, kuris sukurtas 2026 m. kovo 18 d. 10.34 val. Taigi apeliacinis skundas pateiktas praleidus apeliacinio skundo padavimo terminą ir nėra prašoma jį atnaujinti, todėl apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas pareiškėjui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstaymo (toliau – ir ABTĮ) 138 str. 3 d. 1 p.).

Atsisakius priimti apeliacinį skundą grąžintinas už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (ABTĮ 38 str. 1 d. 7 p. ir 3 d.).

Pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, sustabdyti Migracijos departamento 2025 m. spalio 30 d. sprendimo vykdymą.

Atsisakius priimti pareiškėjo apeliacinį skundą ir nesant prielaidų apeliaciniam procesui, konstatuota, kad nėra teisinio pagrindo apeliacinės instancijos teismui perduoti apeliaciniu skundu pareikšto procesinio pobūdžio prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

III. Pareiškėjas S. O. A. atskirajame skunde prašo pripažinti, kad pareiškėjas terminą apeliaciniam skundui praleido dėl svarbių priežasčių, panaikinti Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. kovo 25 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atnaujinti pareiškėjui S. O. A. praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 3 d. sprendimo bei pareiškėjo apeliacinio skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog 2026 m. kovo 3 d. teismo sprendimo apskundimo apeliaciniu skundu paskutinė termino diena buvo 2026 m. kovo 17 d. Pareiškėjas pateikdamas (išsiųsdamas) apeliacinį skundą 2026 m. kovo 18 d. viena kalendorine diena praleido terminą apeliaciniam skundui paduoti, o apeliaciniame skunde nebuvo pateiktas prašymas dėl termino atnaujinimo.

Pareiškėjas nurodo, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pareiškėjas, buvo atstovaujamas atstovo (advokato), tačiau teismui priėmus pareiškėjui nepalankų sprendimą, bendravimas su tuometiniu atstovu (advokatu) tapo apsunkintas (atstovas neatsiliepė į skambučius, neatrašė į žinutes). Pareiškėjas ieškojo kito atstovo, galinčio parengti apeliacinį skundą. Tačiau dėl ribotų finansinių galimybių tai padaryti nebuvo lengva. Galiausiai, 2026 m. kovo 10 d. pavyko sutarti, kad pareiškėjo vardu apeliacinį skundą parengs teisines paslaugas teikiančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Baltic solutions global services“ darbuotojai. Jiems negalint atstovauti teisme, parengtą apeliacinį skundą pasirašyti ir teismui pateikti turėjo pats pareiškėjas.

Nei pareiškėjas, nei jo sutuoktinė nėra teisininkai, todėl dėl termino apeliaciniam skndui paduoti konsultavosi su minėtos bendrovės darbuotojais, kurie patikino, kad terminas apeliaciniam skundui paduoti bagiasi 2026 m. kovo 18 d. Pats pareiškėjas dėl kalbos barjero sąžiningai klydo vertindamas apeliacinio skundo padavimo terminą.

Iš kartu su apeliaciniu skundu pateiktų rašytinių įrodymų (medicininių dokumentų) matyti, jog nuo 2026 m. kovo 14 d. pareiškėjui pasireiškė ūmus sveikatos sutrikimas dėl kurio pareiškėjas, lydimas savo žmonos, 2026 m. kovo 17 d. kreipėsi į Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikas, neurologijos skubios pagalbos skyrių, kur jam buvo diagnozuotas (duomenys neskelbtini) (ligos kodas: (duomenys neskelbtini). Kartu su apeliaciniu skundu pateiktas Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos išduotas 2026 m. kovo 17 d. mokamų paslaugų apskaitos lapas bei prie jo pridėtas kasos kvitas Nr. 359063, patvirtina, jog pareiškėjas už jam suteiktas skubios pagalbos sveikatos priežiūros paslaugas atsiskaitė 2026 m. kovo 17 d., 20.39 val. Pirmiau nurodytos aplinkybės yra reikšmingos tuo aspektu, jog jeigu pareiškėjas būtų objektyviai žinojęs, kad paskutinė apeliacinio skundo pateikimo diena yra 2026 m. kovo 17 d., dėl ūmiai pasireiškusio sveikatos sutrikimo, kurio įvertinimui jis tą pačią dieną, t. y. 2026 m. kovo 17 d. vyko į sveikatos priežiūros įstaigą ir, iš kurios buvo išrašytas tik apie 21 val., objektyviai nebūtų turėjęs galimybės išsiųsti teismui dokumentus.

Šiuo atveju susiklostė specifinė situacija tuo aspektu, kad pareiškėjas pats neturėdamas pakankamai žinių apeliacinio skundo parengimui, teisinės pagalbos kreipėsi į teisinių paslaugų įmonę, tačiau šios įmonės darbuotojai, parengę apeliacinį skundą, pareiškėjui suteikė klaidingą konsultaciją apeliacinio skundo pateikimo termino aspektu, dėl ko apeliacinis skundas buvo pateikta pavėluotai ir nebuvo prašoma atnaujinti termino apeliaciniam skundui paduoti. Šiuo atveju formaliai pritaikius įstatymą ir neatnaujinus apeliacinio skundo padavimo termino, šios administracinės bylos kontekste būtų pažeista asmens teisė į apeliaciją.

Terminas apeliaciniam skundui paduoti praleistas itin mažą laiko tarpą – vieną kalendorinę dieną.

Atsižvelgiant į individualią pareiškėjo situaciją, t. y., jog jis yra užsienietis, jauno amžiaus, neturintis teisinio išsilavinimo, įvertinus tai, jog dėl jam suteiktos klaidingos konsultacijos apeliacinio skundo padavimo termino aspektu, jis sąžiningai klydo dėl to, kada yra paskutinė dieną paduoti apeliacinį skundą, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas ėmėsi aktyvių paskesnių veiksmų, susiklosčiusios situacijos ištaisymui, yra pagrindas išvadai, jog priežastys dėl kurių buvo praleistas terminas skundui paduoti, pripažintinos svarbiomis.

Pareiškėjo elgesys atitiko pakankamai rūpestingo ir atidaus asmens standartą, kokio galima reikalauti iš pareiškėjo, atsižvelgiant į visas aukščiau nurodytas aplinkybes. Nesuteikus pareiškėjui galimybės ginčyti Migracijos departamento sprendimo apeliacine tvarka, kilsiančios pasekmės iš esmės yra negrįžtamo pobūdžio, nes pareiškėją išsiuntus iš Lietuvos, jam (pareiškėjui) bus itin sudėtinga atvykti / apsigyventi Lietuvoje.

Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo apeliacinį skundą, pernelyg formaliai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias praleisto procesinio termino praleidimo pasekmes, atitinkamai nepagrįstai ex officio (pagal pareigas) nesprendė klausimo dėl praleisto termino atnaujinimo bei atsisakė priimti pareiškėjo apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 25 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo apeliacinį skundą, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas praleido terminą apeliaciniam skundui paduoti ir neprašo jo atnaujinti, vadovaudamasis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalies 1 punktu atsisakė primti apeliacinį skundą.

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad jis laiku nepateikė apeliacinio skundo, nes teisinų paslaugų įmonės darbuotojai, parengę apeliacinį skundą, jam suteikė klaidingą konsultaciją apeliacinio skundo pateikimo termino aspektu. Pareiškėjas yra užsienietis, todėl susidūrė su kalbos barjeru, jo galimybės gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą buvo ribotos. Be to, apeliacinio skundo padavimo terminas praleistas nežymiai, t. y. tik viena diena. Tam įtakos turėjo ir pareiškėjo sveikatos sutrikimas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ABTĮ 138 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, jog apeliacinį skundą atsisakoma priimti, jei apeliacinis skundas paduotas praleidus nustatytą apeliacinio skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

ABTĮ nustato tikslią ir aiškią terminų sistemą, leidžiančią asmenims tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų kilusį ginčą. Pagal ABTĮ 138 straipsnio 3 dalies 1 punktą apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas apeliantui, jeigu jis paduotas praleidus nustatytą apeliacinio skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas. Apriboti skundų padavimo terminai inter alia (be kita ko) susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012; 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-567-552/2015).

Nustatyta, kad pareiškėjas apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 3 d. sprendimo padavė 2026 m. kovo 18 d., t. y. viena diena praleidęs Įstatymo 140 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą. Pareiškėjas prašymą atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui suformulavo tik atskirajame skunde, nes dėl apeliacinio skundo padavimo termino esą buvo suklaidintas apeliacinį skundą rengusios teisinių paslaugų įmonės darbuotojų.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo nurodytas apeliacinio skundo padavimo termino praleidimo priežastis, pirmiausia pažymi, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-15/2013; kt.). Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3234-520/2020; kt.). Taigi, ar apeliacinio skundo padavimo termino praleidimo priežastis yra svarbi, kiekvienu atveju, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, sprendžia teismas savo nuožiūra, įvertindamas apelianto prašyme nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-37-602/2021; kt.).

Vertinant, dėl kokių priežasčių asmuo praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, nepakanka vien konstatuoti, kad asmuo netinkamai gynė savo pažeistas teises, tačiau būtina įvertinti visas su skundo padavimu susijusias faktines aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013; kt.). Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008; kt.).

Pažymėtina, jog savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymuose įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą, o apriboti skundų padavimo terminai inter alia (be kita ko) susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-567-552/2015; kt.).

Administracinių teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad įstatymo nustatyti atskirų procesinių veiksmų atlikimo terminai įpareigoja teisminės gynybos siekiantį asmenį operatyviai reaguoti į savo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-31-756/2016; kt.); sprendžiant praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą svarbu atsižvelgti, ar siekdamas apginti savo pažeistas teises asmuo paisė sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-21-525/2020; kt.).

Akcentuotina ir tai, kad iš esmės sąžiningai procesiškai elgęsis proceso dalyvis neturėtų prarasti vienos iš pagrindinių procesinių teisių – teisės apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacine tvarka – dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių ar atsitiktinių aplinkybių, todėl sprendžiant, ar asmuo prarado teisę apskųsti teismo sprendimą dėl įstatyme nustatytos apskundimo procedūros nesilaikymo, būtina įvertinti pažeidimo pobūdį šį pažeidimą lėmusių aplinkybių prasme, t. y. ar termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimą lėmė netinkamas naudojimasis procesinėmis teisėmis, ar įvykusi klaida ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytus argumentus, dėl kurių viena diena buvo praleistas terminas paduoti apeliacinį skundą, bei tai, kad pareiškėjas pateikė jo teiginius pagrindžiančius įrodymus (apie tai, kad buvo suklaidintas apeliacinį skundą rengusios teisinių paslaugų įmonės darbuotojų dėl apeliacinio skundo padavimo termino), nenustatė pagrindo abejoti šiais pareiškėjo teiginiais. Byloje nėra duomenų, leidžiančių abejoti pareiškėjo sąžiningumu ar siekiu piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo pakankamai aktyvus, siekdamas pasinaudoti savo teise skųsti jam nepalankų pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Svarbia pripažintina aplinkybė dėl pareiškėjo sveikatos būklės. Duomenis, kad dėl sveikatos sutrikimo dar nepasibaigus terminui apeliacinima skundui paduoti pareiškėjui buvo suteikta skubi medicininė pagalba pareiškėjas teikė kartu su apeliaciniu skundu. Tad pirmosios instancijos teismas gavęs pareiškėjo atskirąjį skundą ir įvertinęs kartu su apeliaciniu skundu pateiktus medicininius duomenis galėjo panaikinti nutartį (kaip tai yra įtvirtinta ABTĮ 153 straipsnio 1 dalies 1 punkte), kuria atsisakyta priimti pareiškėjo apeliacinį skundą ir ex officio (savo iniciatyva) išspręsti klausimą dėl praleisto procesinio termino atnaujinimo.

Spręsdama dėl būtinumo atnaujinti praleistą procesinį terminą, teisėjų kolegija atsižvelgia į bylos dalyką, tai, kad pareiškėjas yra fizinis asmuo ir byloje buvo sprendžiamas pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimas, kurio išsprendimas pareiškėjui sukels teisines pasekmes ir ateityje, į tai, jog terminas praleistas viena diena, o jo atnaujinimas šiuo atveju neprieštaraus teisinio saugumo principui, dėl kurio yra nustatytas procesinių terminų institutas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad formaliai pritaikius įstatymą ir neatnaujinus apeliacinio skundo padavimo termino, šios administracinės bylos kontekste būtų pažeista asmens teisė į apeliaciją. Formalus įstatymo normų taikymas, neįvertinus iš to kylančių pasekmių ir susiklosčiusios situacijos, nėra pateisinamas, teisėtas ar protingas, prieštarautų teisingumo principui.

Įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas atnaujinti pareiškėjui terminą apeliaciniam skundui dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 3 d. sprendimo paduoti, kadangi sprendimas neatnaujinti praleisto apeliacinio skundo padavimo termino nebūtų proporcingas pareiškėjui suteiktos teisės skųsti jam nepalankų pirmosios instancijos teismo sprendimą įgyvendinimo aspektu.

Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama.

Nagrinėjamu atveju panaikinus pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria apeliacinį skundą atsisakyta priimti, tenkinus pareiškėjo prašymą ir atnaujinus praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti, sprendžiamas pareiškėjo apeliacinio skundo priėmimo klausimas (ABTĮ 132 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo turinį ir formą, daro išvadą, kad jis iš esmės atitinka ABTĮ 134 straipsnyje nustatytus reikalavimus, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas priimamas.

Dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo

V. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Migracijos departamento 2025 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. 25S2334404 (Sprendimas dėl grąžinimo į kilmės valstybę) vykdymą, iki kol įsiteisės teismo sprendimas.

Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindžia tuo, kad yra integravęsis Lietuvoje – čia gyvena jo šeima, socialinių ir ekonominių ryšių (duomenys neskelbtini) jis neturi.

Dėl baimės būti išsiųstam į kilmės valstybę pareiškėjas nuolat patiria stresą, dėl ko jam buvo paralyžiuota kairė veido pusė. Dėl minėto sveikatos sutrikimo pareiškėjas 2026 m. kovo 17 d. kreipėsi į Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikas. Vizito metu gydytojas neurologas atliko kompiuterinę tomografiją ir diagnozavo pareiškėjui (duomenys neskelbtini) (ligos kodas: (duomenys neskelbtini) bei skyrė rekomendacijas - tolimesnis vaistų vartojimas ir būklės stebėjimas, papildomos specialistų konsultacijos (neurologo, reabilitologo, oftalmologo). Gydytojas specialistas patvirtino, kad būklės atsistatymas gali trukti iki kelių mėnesių, todėl būtina tęsti gydytojų / specialistų priežiūrą ir atlikti patikrinimus. Staigus gydymo nutraukimas ir perkėlimas į kitą valstybę pažeistų gydymo tęstinumą, kas yra kritiškai svarbu tokios būklės atveju, siekiant išvengti negrįžtamų komplikacijų (nuolatinio veido asimetrijos, raumenų silpnumo ar funkcijos praradimo). Pareiškėjui paskirtos kompleksinės konsultacijos (neurologo, reabilitologo, oftalmologo), kurios Lietuvoje yra koordinuojamos vienoje sveikatos priežiūros sistemoje. Tokios koordinuotos, daugiadalykės priežiūros užtikrinimas yra būtinas siekiant pilno funkcijų atsistatymo. Nėra garantijų, kad pareiškėjas galėtų operatyviai ir be pertrūkių gauti analogiškas specializuotas paslaugas (duomenys neskelbtini), ypač atsižvelgiant į skubos poreikį ir gydymo pradžios stadiją. Gydytojas neurologas aiškiai nurodė, kad atsistatymas gali trukti kelis mėnesius ir reikalauja nuolatinės priežiūros bei stebėjimo. Kelionė į kitą žemyną, susijusi su fiziniu ir emociniu stresu galėtų pabloginti pareiškėjo būklę, sulėtinti nervo regeneraciją ir (ar) sukelti komplikacijas. Pareiškėjo gydymo nutraukimas Lietuvoje ir perkėlimas į (duomenys neskelbtini) sukeltų reikšmingą riziką jo sveikatai ir sukeltų negrįžtamas pasekmes.

Pareiškėjas gyvena kartu su savo sutuoktine ir mažamečiu sūnumi, kurių kasdieniame gyvenime jis aktyviai dalyvauja. Pareiškėjas rūpinasi vaiku, dalyvauja jo auklėjime ir kasdienėje priežiūroje, yra pagrindinis asmuo, kuris fiziškai rūpinasi mažamečiu vaiku, veda jį į ugdymo ir gydymo įstaigas, papildomus užsiėmimus, todėl jo priverstinis išvykimas iš Lietuvos Respublikos reikštų faktinį šeimos išskyrimą ir neišvengiamai susilpnintų arba visiškai nutrauktų tėvo ir vaiko ryšį. Toks išsiskyrimas turėtų neigiamų pasekmių ne tik pareiškėjui, bet ir nepilnamečiam vaikui, kuriam yra svarbus stabilus ryšys su abiem tėvais ir galimybė augti pilnoje šeimoje.

Pareiškėjas dėl teisinės padėties Lietuvos Respublikoje įteisinimo ir prašymo pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi esant Lietuvos Respublikoje neteisėtai, raštu kreipėsi į Migracijos departamentą, todėl šiuo metu nėra galutinai išspręstas klausimas dėl pareiškėjo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje nustatymo ir galimo įteisinimo.

Pareiškėjas vykdo teismo vykdomąjį raštą ir turi finansinius įsipareigojimus, kuriuos sąžiningai, nepraleidžiant terminų vykdo. Antstolio R. V. kontoros išduota 2026 m. kovo 17 d. pažyma Nr. S- 26-128-8214 patvirtina, jog pareiškėjas 2024 m. rugpjūčio 1 d. pateikė prašymą skolą bei vykdymo išlaidas pagal vykdomąją bylą Nr. 0128/24/01532 mokėti dalimis, kas mėnesį po 200 Eur ir iki šiol niekada nėra praleidęs mokėjimo ir savo pasižadėjimą mokėti dalimis vykdo be vėlavimų, pareiškėjui išvykus iš Lietuvos Respublikos įsipareigojimų vykdymas gali tapti apsunkintas tiek, kad taptų neįmanomas.

VI. Pagal ABTĮ 70 straipsnio, nustatančio sąlygas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytos taikytinos reikalavimo užtikrinimo priemonės, tarp jų – ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas (3 p.).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (iš pirmo žvilgsnio) reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018, 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-444-624/2021). Nesant bent vienos iš nurodytų sąlygų, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal ABTĮ 70 straipsnį negalimas, o pareiga pagrįsti šios priemonės taikymo būtinumą tenka proceso dalyviui.

Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimas sprendžiamas individualiai, t. y. įvertinus nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią konkrečią situaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-798-438/2017), nes reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, kuriuo remiantis, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-111-463/2024; 2026 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-750-822/2026).

Atsižvelgiant į visas pareiškėjo išdėstytas aplinkybes – pareiškėjo glaudžius šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje, nepilnamečio vaiko interesus, galimą sunkiai atitaisomą žalą šeimai, pareiškėjo finansinius įsipareigojimus Lietuvos Respublikai ir pareiškėjo sveikatos būklę, – darytina išvada, kad šiuo atveju egzistuoja pakankamas pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. 25S2334404 vykdymą, iki kol įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 2 dalimi, 154 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. O. A. atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 25 d. nutartį panaikinti.

Atnaujinti pareiškėjui S. O. A. terminą apeliaciniam skundui dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 3 d. sprendimo paduoti.

Priimti pareiškėjo S. O. A. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. O. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Pareiškėjo S. O. A. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonę tenkinti.

Taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. 25S2334404 vykdymą, iki kol įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje.

Išsiųsti atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinio skundo ir jo priedų nuorašus.

Įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo pareiškėjo S. O. A. apeliacinio skundo ir jo priedų nuorašų gavimo pateikti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsamų atsiliepimą į apeliacinį skundą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė