1ec64676-7faf-40fc-a67c-ba4d5998efb9 · Lietuvos apeliacinis teismas

         Civilinė byla Nr. 2-1657-381/2017        Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.6.; 3.6.8. (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. spalio 24 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjas ArtÅ«ras Driukas, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo atsakovų R. L. ir V. L. atskirÄ jį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 18 d. nutarties, kuria atsakovų R. L. ir V.

L. praÅ¡ymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo paliktas nenagrinėtu. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, iÅ¡nagrinėjęs atskirÄ jį skundÄ , n u s t a t ė: I. Ginčo esmė Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 30 d. nutartimi likviduojamai individualiai įmonei L. firmai „ROLETA“ iÅ¡kelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta uždaroji akcinė bendrovė „Tigesta“ (toliau – UAB „Tigesta“ arba bankroto administratorė).

Bylos nagrinėjimo metu bendraatsakovais į bylÄ Ä¯traukti Laurinaičio firmos „ROLETA“ savininkas R. L. ir jo sutuoktinė V. L..Teismo 2009 m. lapkričio 11 d. nutartimi patvirtintas bankrutuojančios L. firmos „ROLETA“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sÄ raÅ¡as, kuris buvo tikslinamas teismo 2010 m. sausio 8 d., 2010 m. balandžio 2 d., 2010 m. liepos 9 d., 2013 m. gegužės 21 d., 2013 m. birželio 5 d., 2013 m. sausio 20 d., 2016 m. balandžio 15 d. ir 2016 m. balandžio 20 d. nutartimis.

Teismo 2011 m. birželio 9 d. nutartimi L. firma „ROLETA“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, 2016 m. rugsėjo 8 d. priimtas sprendimas dėl įmonės pabaigos.A. R. L. ir V. L. 2017 m. kovo 23 d. pateikė teismui praÅ¡ymÄ panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 5 d. nutartimi (ieÅ¡kovo Kipro Respublikos bendrovės „M. T. L.“ praÅ¡ymu) atsakovo R. L. turtui taikytas laikinÄ sias apsaugos priemones ir 2010 m. sausio 8 d. nutartimi (ieÅ¡kovo R. F. ribotos atsakomybės bendrovės „L.

D.“ praÅ¡ymu) atsakovų R. L. ir V. L. turtui taikytas laikinÄ sias apsaugos priemones.PraÅ¡yme atsakovai nurodė, kad atsakovui R. L. Latvijos Respublikos Limbažių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 31 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. C21030816, yra paskelbtas bankrotas, teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutartimi bankroto procedÅ«ra baigta patvirtintus trijų metų mokumo atkÅ«rimo planÄ . A. V. L. to paties teismo 2016 m. kovo 31 d. sprendimu taip pat paskelbtas bankrotas civilinėje byloje Nr. C21030916, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartimi bankroto procedÅ«ra baigta patvirtinus dviejų metų mokumo atkÅ«rimo planÄ .

Europos SÄ jungos valstybėse narėse bankroto byloms su tarptautiniu elementu yra taikomas 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau – Reglamentas Nr. 1346/2000). Pagal Reglamento Nr. 1346/2000 16 ir 17 straipsnius, Latvijos Respublikoje priimti sprendimai iÅ¡kelti R. L. ir V. L. bankroto bylas ir kiti sprendimai, susiję su bankroto bylos eiga ir užbaigimu, automatiÅ¡kai pripažįstami visose kitose valstybėse narėse be tolesnių formalumų ir sukelia pagal Latvijos Respublikos teisę numatytus padarinius.

Vadovaujantis Reglamento Nr. 1346/2000 4 straipsnio 1 dalimi, bankroto byloms ir jų pasekmėms taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla, teisė. Latvijos Respublikos Nemokumo įstatymo 134 straipsnyje numatyta, kad nuo teismo sprendimo pripažinti asmenį nemokiu priėmimo dienos sustabdomi visi šio asmens atžvilgiu pradėti ir nebaigti vykdymo veiksmai, o pats skolininkas netenka teisės disponuoti savo turtu ir ši teisė pereina bankroto administratoriui; teismo sprendimas dėl fizinio asmens pripažinimo nemokiu yra pagrindas panaikinti visas priverstinio vykdymo užtikrinimo priemones.

Å io įstatymo 134 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teismo sprendimas, kuriuo paskelbtas fizinio asmens nemokumo procesas, laikomas civiliniame procese taikytų suvaržymų panaikinimo pagrindu, dėl ko sprendimÄ priėmęs teismas atskirai Å¡iais klausimais nepasisako ir jų nenagrinėja. Reglamento Nr. 1346/2000 preambulės 21 punkte yra įtvirtintas kreditorių lygiateisiÅ¡kumo principas, 20 straipsnyje nustatyta, kad kreditorius, kuris, iÅ¡kėlus 3 straipsnio 1 dalyje nurodytÄ bylÄ , bet kokiomis priemonėmis, ypač priverstinio vykdymo bÅ«du pasiekia, kad bÅ«tų visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies patenkintas jo reikalavimas, nukreiptas į kitos valstybės narės teritorijoje esantį skolininko turtÄ , grÄ Å¾ina bankroto administratoriui tai, kÄ yra gavęs, kaip numatyta 5 ir 7 straipsniuose, t. y. po pagrindinės bankroto bylos iÅ¡kėlimo atliktos individualaus iÅ¡ieÅ¡kojimo priemonės yra neteisėtos, o gautas turtas turi bÅ«ti grÄ Å¾intas bankroto administratoriui, kad jį bÅ«tų galima panaudoti visų kreditorių reikalavimams tenkinti.

Latvijos Respublikoje iÅ¡keltos fizinio asmens bankroto bylos Reglamento Nr. 1346/2000 prasme laikomos pagrindinėmis bylomis, turinčiomis universalų poveikį, nes taikomos visam skolininkų turtui, esančiam visose valstybėse narėse, kuriose taikomas Å¡is reglamentas. Atsakovų banko sÄ skaitose esančioms piniginėms lėšoms iki Å¡iol yra įregistruoti areÅ¡tai, taikyti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 5 d. ir 2010 m. sausio 8 d. nutartimis, kurie trukdo vykdyti mokumo atkÅ«rimo planus ir atsiskaityti su kreditoriais.

IeÅ¡kovai Kipro Respublikos bendrovė „M. T. Limited“ ir R. F. ribotos atsakomybės bendrovė „L. D.“ pareiÅ¡kė savo kreditorinius reikalavimus atsakovų bankroto bylose ir jie yra įtraukti į R. L. ir V. L. mokumo atkÅ«rimo planus. Kreditorių Kipro Respublikos bendrovės „M. T. L.“ ir R. F. ribotos atsakomybės bendrovės „L. D.“ atstovas atsiliepime į atsakovų R. L. ir V. L. praÅ¡ymÄ dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo prašė atsakovų praÅ¡ymÄ atmesti.Kreditorių Kipro Respublikos bendrovės „M.

T. L.“ ir R. F. ribotos atsakomybės bendrovės „L. D.“ atstovas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-924-553/2012, 2014 m. vasario 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-755-553/2012, Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartimi civilinėje byloje 2-1653, 2014 m. spalio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-847/2014, atsakovams R. L. ir V. L. kilo pareiga atsiskaityti su ieškovais Kipro Respublikos bendrove „M. T. L.“ ir R.

F. ribotos atsakomybės bendrove „L. D.“, tačiau teismo sprendimai iki šiol nėra įvykdyti, todėl atsakovų atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas nėra pasibaigęs (CPK 150 straipsnio 3 dalis). Atsakovai neteisingai aiškina, kad klausimas dėl jų atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo turėtų būti sprendžiamas pagal Latvijos Respublikos teisės nuostatas, reglamentuojančias fizinių asmenų bankroto bylas ir tokių bylų teismingumo klausimus.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad praÅ¡ymai, susiję su laikinųjų apsaugos priemonių galiojimu bei panaikinimu, turi bÅ«ti teikiami ir nagrinėjami ne bylÄ iÅ¡ esmės iÅ¡sprendusio teismo, o teismo, kuris nagrinėja fizinio asmens bankroto bylÄ (CPK 1 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 4 dalis, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-931-516/2016; 2016 m. rugsėjo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1167-464/2016).

Be to, atsakovų prašymas yra nepagrįstas, nes nėra pateikti įrodymai, susiję su teisinėmis pasekmėmis, kurias fiziniams asmenims sukelia bankroto bylos iškėlimas ir pripažinimas bankrutavusiais Latvijos Respublikoje (Reglamento Nr. 1346/2000 4 straipsnio 1 dalis). Byloje nėra įrodymų, kad nuo Latvijos Respublikos teismo sprendimų pripažinti atsakovus nemokiais priėmimo dienos, pagal Latvijos Respublikos teisę visi atsakovų atžvilgiu pradėti ir nebaigti vykdymo veiksmai sustabdomi, o teismo sprendimai dėl atsakovų pripažinimo bankrutavusiais yra pagrindas panaikinti visas priverstinio vykdymo užtikrinimo priemones.

Atsakovai taip pat nepateikė duomenų, kad ieÅ¡kovams buvo tinkamai praneÅ¡ta apie bankroto bylų atsakovams iÅ¡kėlimÄ , bankroto procedÅ«rų vykdymÄ ir pabaigÄ . Vienoje valstybėje narėje esančio kreditoriaus tinkamas informavimas apie skolininko bankrotÄ kitoje valstybėje narėje yra bÅ«tina sÄ lyga, kad Å¡iam kreditoriui galėtų bÅ«ti taikomi bankroto bylos teisiniai padariniai (Reglamento Nr. 1346/2000 39 straipsnis, 40 straipsnio 1 dalis). Pagal Reglamento Nr. 1346/2000 26 straipsnį bet kuri valstybė narė gali atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje iÅ¡keltÄ bankroto bylÄ arba vykdyti tokioje byloje priimtÄ teismo sprendimÄ , jei tokio pripažinimo ar vykdymo padariniai akivaizdžiai prieÅ¡tarautų tos valstybės vieÅ¡ajai tvarkai, ypač jos pagrindiniams principams, arba asmens konstitucinėms teisėms ir laisvėms.

Kasacinis teismas, vadovaudamasis Europos SÄ jungos Teisingumo Teismo praktika, yra pažymėjęs, kad dideli esminių procesinių garantijų, pavyzdžiui, teisės dalyvauti procese ir bÅ«ti jame iÅ¡klausytam, pažeidimai leidžia teismui atsisakyti pripažinti arba leisti vykdyti teismo sprendimus dėl nemokumo bylos iÅ¡kėlimo arba su nemokumo procesu susijusius teismo procesinius sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015;

Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-34-186/2017). Atsakovai teismui nepateikė įrodymų, kad ieÅ¡kovai gavo praneÅ¡imus ir jiems realiai buvo žinoma apie atsakovams Latvijos Respublikos teisme iÅ¡keltas bankroto bylas. Å i aplinkybė sudaro pagrindÄ atsakovų praÅ¡ymÄ atmesti. Be to, atsakovai neįrodė, kad į jų įsipareigojimų padengimo planus buvo įtraukti ieÅ¡kovų reikalavimai, kylantys pagal Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. B2-924-553/2012, 2014 m. vasario 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. B2-755-553/2012, Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje 2-1653, 2014 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-847/2014.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 18 d. nutartimi atsakovų R. L. ir V. L. praÅ¡ymÄ dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo paliko nenagrinėtÄ .Teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas ieÅ¡kovo Kipro Respublikos bendrovės „M. T. L.“ reikalavimo užtikrinimui 2010 m. sausio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-8335-585/2009 pritaikė laikinÄ sias apsaugos priemones – areÅ¡tavo atsakovui R. L. nuosavybės teisėmis priklausantį 31 072,55 Eur vertės turtÄ , pas kÄ tas turtas bebÅ«tų ir kas jį bevaldytų, uždraudžiant areÅ¡tuotu turtu disponuoti, tačiau suteikiant atsakovui R.

L. teisę areÅ¡tuojamu turtu (lėšomis) atsiskaityti su bendrove „M. T. L.“. IÅ¡nagrinėjus bylÄ , Kipro Respublikos bendrovės „M. T. L.“ ieÅ¡kinys buvo patenkintas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 28 d. nutartimi (civilinė byla Nr. B2-924-553/2012), kuri iÅ¡ dalies buvo panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2-1653/2012). Vilniaus apygardos teismas ieÅ¡kovo R. F. ribotos atsakomybės bendrovės „L. D.“ reikalavimo užtikrinimui 2010 m. sausio 8 d. nutartimi taikė laikinÄ sias apsaugos priemones – areÅ¡tavo atsakovams R.

L. ir V. L. nuosavybės teisėmis priklausantį kilnojamÄ jį ir/ar nekilnojamÄ jį turtÄ , o jo nesant ar nepakankant – pinigines lėšas 324 339,84 Lt (93 935,31 Eur) sumai. IÅ¡nagrinėjus bylÄ , ieÅ¡kovo R. F. ribotos atsakomybės bendrovės „L. D.“ ieÅ¡kinys buvo patenkintas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 17 d. nutartimi (civilinė byla Nr. B2-755-553/2014), kuri iÅ¡ dalies buvo pakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2-847/2014).Teismas nurodė, kad pagal CPK 150 straipsnio 3 dalį, jeigu ieÅ¡kinys patenkinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo.

Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovai bÅ«tų įvykdę minėtus teismo sprendimus.Teismas pažymėjo, kad Europos SÄ jungos valstybėse narėse bankroto byloms su tarptautiniu elementu yra taikomas 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų. Reglamento Nr. 1346/2000 preambulės 16 punkte numatyta, kad teismui, turinčiam jurisdikcijÄ iÅ¡kelti pagrindines bankroto bylas, turėtų bÅ«ti suteikta teisė nuo tada, kai pateikiamas reikalavimas iÅ¡kelti bylÄ , taikyti laikinÄ sias arba apsaugos priemones.

Teismas, kompetentingas nagrinėti pagrindinę bankroto bylÄ , taip pat turėtų turėti galimybę reikalauti laikinų kitos valstybės narės teritorijoje esančio turto apsaugos priemonių. Taigi, remiantis Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatomis, jurisdikcijÄ spręsti klausimÄ dėl laikinųjų apsaugos priemonių (taikymo, pakeitimo ar panaikinimo) turi tos valstybės narės teismas, kuriame iÅ¡kelta fizinio asmens bankroto byla – Å¡iuo atveju Latvijos Respublikos Limbažių rajono teismas. Patikrinęs Lietuvos informacinės sistemos LITEKO duomenis, teismas nenustatė, kad Å¡alutinė bankroto byla R.

L. ir/ar V. L. bÅ«tų iÅ¡kelta Lietuvos Respublikoje, todėl sprendė, kad Vilniaus apygardos teismas neturi jurisdikcijos nei panaikinti laikinÄ sias apsaugos priemones, nei spręsti Å¡io klausimo apskritai.Teismas nurodė, kad visus su nemokumo procedÅ«ra susijusius veiksmus, įskaitant tarpinių procesinių klausimų sprendimÄ , atlieka bankroto bylÄ nagrinėjantis Latvijos Respublikos teismas, o jo procesiniai sprendimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo turi bÅ«ti pripažįstami pagal ES proceso teisės taisykles.

Teismas pažymėjo, kad Reglamento Nr. 1346/2000 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog bet kuris sprendimas iÅ¡kelti bankroto bylÄ , kurį pagal savo jurisdikcijÄ , kaip numatyta 3 straipsnyje, priima valstybės narės teismas, pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja bankroto bylÄ iÅ¡kėlusioje valstybėje. Pagal Reglamento Nr. 1346/2000 25 straipsnio 1 dalį, teismo, kurio sprendimas dėl bylos iÅ¡kėlimo pripažįstamas pagal 16 straipsnį, priimti sprendimai, susiję su bankroto bylos eiga ir užbaigimu, bei Å¡io teismo patvirtinti kompromisiniai kreditorių ir skolininkų susitarimai taip pat yra pripažįstami be tolesnių formalumų.

Tai taikoma ir sprendimams dėl apsaugos priemonių, kurių imamasi po to, kai buvo pateiktas pareiÅ¡kimas iÅ¡kelti bankroto bylÄ .Ä®vertinęs iÅ¡dėstytÄ teisinį reglamentavimÄ , teismas sprendė, kad jurisdikcija spręsti klausimÄ dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo bankrutuojančių R. L. ir V. L. turtui priklauso jų bankroto bylas iÅ¡kėlusiam Latvijos Respublikos Limbažių rajono teismui, o ne Vilniaus apygardos teismui. Teismas sprendė, kad Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nei nutraukti laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo, nei spręsti Å¡io klausimo apskritai, juo labiau, kad bylos Lietuvoje yra baigtos.

Todėl atsakovų R. L. ir V. L. praÅ¡ymas paliktinas nenagrinėtas. III. Atskirojo skundo argumentai A. R. L. ir V. L. atskirajame skunde praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 18 d. nutartį ir iÅ¡spręsti klausimÄ iÅ¡ esmės – tenkinti jų praÅ¡ymÄ dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, priimti naujus įrodymus, priteisti lygiomis dalimis iÅ¡ ieÅ¡kovų Kipro Respublikos bendrovės „M. T. L.“ ir R. F. ribotos atsakomybės bendrovės „L. D.“ atsakovų patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas.

A. R. L. ir V. L. atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais: Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamos bylos kontekste neteisingai aiškino Reglamento Nr. 1346/2000 preambulės 16 punkto nuostatas, nes šio punkto nuostatos nėra susijusios su iki bankroto bylos iškėlimo taikytais skolininko turto suvaržymais. Nagrinėjamame kontekste taikytinos Latvijos Respublikos Nemokumo įstatymo 134 straipsnio nuostatos, nustatančios, kad teismo sprendimas dėl fizinio asmens pripažinimo nemokiu yra pagrindas panaikinti visas priverstinio vykdymo priemones.

Pirmosios instancijos teismo nurodoma aplinkybė, kad nėra duomenų apie tai, ar įvykdytos Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 20 d. ir 2014 m. spalio 27 d. nutartys, nagrinėjamu atveju neturi jokios teisinės reikÅ¡mės, nes skolininkams (atsakovams) yra iÅ¡keltos bankroto bylos.PrieÅ¡ingai, nei nurodo pirmosios instancijos teismas, Reglamentas Nr. 1346/2000 nenumato, kuris iÅ¡ teismų, ar bankroto bylÄ iÅ¡kėlęs teismas, ar civiliniame procese areÅ¡tus pritaikęs teismas, turi spręsti turto ir piniginių lėšų banko sÄ skaitose areÅ¡to panaikinimo klausimus.

Civilinio proceso teisės normos nenumato draudimo teismui, taikiusiam areÅ¡tÄ , panaikinti šį areÅ¡tÄ dėl to, kad skolininkui iÅ¡kelta bankroto byla kitoje valstybėje. Skundžiama teismo nutartis yra neteisėta ir naikintina, nes prieÅ¡tarauja Vilniaus apygardos teismo ir tos pačios instancijos teismų sukurtam precendentui. Ginčijama nutartimi yra pažeistos Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatos, kurios nustato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiÅ¡kinimo taisyklių, suformuluotų analogiÅ¡kose ar iÅ¡ esmės panaÅ¡iose bylose (Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-2017-275/2014, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2VP-4463-431/2017;

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2VP-10416-323/2017). Nepanaikinus atsakovų atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, pažeidžiami visų jų kreditorių interesai, nes atsakovams yra trukdoma vykdyti mokumo atkūrimo planus ir atsiskaityti su kreditoriais juose nustatyta tvarka. Siekiant paneigti ieškovų argumentus dėl jų (ne)informavimo apie atsakovams iškeltas bankroto bylas, kartu su atskiruoju skundu pateikiami ieškovų Kipro Respublikos bendrovės „M.

T. L.“ ir R. F. ribotos atsakomybės bendrovės „L. D.“ kreditoriniai reikalavimai, pareikšti atsakovų bankroto bylose. Iš kreditorinių reikalavimų turinio yra akivaizdu, kad minimi kreditoriai buvo tinkamai informuoti apie atsakovams pradėtus nemokumo procesus ir įstojo į bankroto bylas su reikalavimais, kylančiais Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-924-553/2012, 2014 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-755-553/2012, Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1653/2012, 2014 m. spalio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2847/2014, pagrindu.

IeÅ¡kovus Latvijos Respublikoje atstovauja kvalifikuotas teisininkas, dėl ko preziumuojama, jog jiems yra žinoma tiek nemokumo proceso eiga, tiek visos su fizinio asmens nemokumo procesu susijusios pasekmės. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesÄ apeliacinės instancijos teisme, iÅ¡skyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas iÅ¡imtis.Nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovų R. L. ir V. L. praÅ¡ymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo paliktas nenagrinėtas konstatavus, kad jurisdikcija spręsti šį klausimÄ priklauso atsakovų bankroto bylas iÅ¡kėlusiam Latvijos Respublikos Limbažių rajono teismui, pagrįstumo ir teisėtumo klausimas.

Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas. Dėl naujų įrodymų priėmimo A. R. L. ir V. L. kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – ieškovų Kipro Respublikos bendrovės „M. T. L.“ ir R. F. ribotos atsakomybės bendrovės „L. D.“ kreditorinius reikalavimus, pareikštus atsakovų bankroto bylose. Naujai pateiktais įrodymais atsakovai įrodinėja aplinkybes, kad minimi kreditoriai buvo tinkamai informuoti apie Latvijos Respublikoje atsakovams pradėtus nemokumo procesus ir įstojo į bankroto bylas su reikalavimais, kylančiais Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-924-553/2012, 2014 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-755-553/2012, Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1653/2012, 2014 m. spalio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2847/2014, pagrindu.Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovų naujai pateiktų įrodymų priėmimo, pažymi, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme: apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Nagrinėjamu atveju atsakovams bÅ«tinybė pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui iÅ¡kilo po Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 18 d. nutarties priėmimo, kai kartu su skundžiama teismo nutartimi jie gavo ieÅ¡kovų atstovo atsiliepimÄ Ä¯ jų praÅ¡ymÄ panaikinti laikinÄ sias apsaugos priemones. Atsakovai, siekdami paneigti ieÅ¡kovų atstovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, kad byloje nepateikti įrodymai, patvirtinantys ieÅ¡kovų tinkamÄ informavimÄ apie atsakovams iÅ¡keltas bankroto bylas, ieÅ¡kovų kreditorinių reikalavimų įtraukimÄ Ä¯ atsakovų įsipareigojimų padengimo planus, pateikė kreditorių RAB „L.

D.“ ir bendrovės „M. T. L.“ kreditorinius reikalavimus, patvirtinančius, jog jie tinkamai informuoti apie atsakovų nemokumo proceso eigÄ ir su fizinio asmens nemokumo procesu susijusiomis pasekmėmis.Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, sprendžia, jog atsakovų kartu su atskiruoju skundu pateikti nauji įrodymai priimami ir vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314, 338 straipsniai).Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, Europos SÄ jungoje vienos valstybės narės ribas peržengiančius nemokumo procesus reguliuoja Tarybos 2000 m. gegužės 29 d.

Reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų. Reglamento Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų 9 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad jis turėtų bÅ«ti taikomas bankroto byloms, kai skolininkas yra fizinis ar juridinis asmuo, prekybininkas ar individualus asmuo, o bankroto bylos, kurioms taikomas Å¡is Reglamentas, yra iÅ¡vardytos jo prieduose. Pagal Reglamento Nr. 1346/2000 1 straipsnio 1 dalį jis taikomas kolektyvinėms bankroto byloms, susijusioms su skolininko daliniu ar visiÅ¡ku teisės į turtÄ netekimu bei likvidatoriaus paskyrimu; pagal 2 straipsnio a punktÄ , bankroto byla yra 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta kolektyvinė bankroto byla, o tokios bylos iÅ¡vardytos A priede.

Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnis numato dviejų rÅ«Å¡ių bankroto bylas. Pagal Å¡io straipsnio 1 dalį valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių interesų vieta, teismo pradėta bankroto byla yra „pagrindinė byla“, turinti universalų poveikį, nes taikoma visam skolininko turtui, esančiam visose valstybėse narėse, kuriose taikomas reglamentas. Jei vėliau pagal Å¡io straipsnio 2 dalį valstybės narės, kurios teritorijoje skolininkui priklauso įmonė, kompetentingas teismas gali iÅ¡kelti bankroto bylÄ , Å¡i byla laikoma „šalutine“, o jos poveikis gali apimti tik tÄ skolininko turtÄ , kuris yra pastarosios valstybės teritorijoje (Teisingumo Teismo 2006 m. gegužės 2 d. sprendimas byloje C‑341/04, I‑3813, 28 punktas).

Toks universalus pagrindinės bankroto bylos poveikis turi įtakos ir bankroto administratoriaus įgaliojimams, nes pagal Reglamento Nr. 1346/2000 18 straipsnio 1 dalį bankroto administratorius, kurį pagal savo jurisdikcijÄ , kaip numatyta 3 straipsnio 1 dalyje, paskiria teismas, gali vykdyti visus jam suteiktus įgaliojimus kitoje valstybėje narėje, be kita ko, kol ten nėra iÅ¡kelta kita bankroto byla ir nesiimta apsaugos priemonių siekiant iÅ¡vengti bylos po to, kai buvo pareikalauta toje valstybėje iÅ¡kelti bankroto bylÄ .

Taigi pagrindinės bylos universalų pobÅ«dį gali apriboti tik Å¡alutinės bylos iÅ¡kėlimas. Be to, pagal Reglamento Nr. 1346/2000 4 straipsnio 1 dalį, jurisdikcijÄ turinčio teismo iÅ¡kelti tokiÄ bylÄ nustatymas (tiek dėl pagrindinės, tiek dėl Å¡alutinės bankroto bylos) lemia ir taikytinos teisės nustatymÄ , nes valstybės, kurioje iÅ¡kelta bankroto byla, teisė taikoma bankroto bylai ir jos padariniams. Pagal to paties Reglamento straipsnio 2 dalį valstybės, kurioje iÅ¡kelta byla, teisė nustato tokios bylos iÅ¡kėlimo sÄ lygas, jos eigÄ ir užbaigimÄ .Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu tarp Å¡alių iÅ¡ esmės nebuvo ginčo, kad Latvijos Respublikoje atsakovams iÅ¡keltos bankroto bylos Reglamento Nr. 1346/2000 prasme laikomos pagrindinėmis bylomis, turinčiomis universalų poveikį, t. y. taikomos visam skolininkų turtui, esančiam visose valstybėse narėse, kuriose taikomas Reglamentas Nr. 1346/2000.

Tačiau iÅ¡siskyrė Å¡alių pozicija, pagal kokios valstybės teisės nuostatas, reglamentuojančias fizinių asmenų bankroto bylas ir tokių bylų teismingumo klausimus, Å¡ioje byloje turėtų bÅ«ti nagrinėjamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, taikytų kitos valstybės narės teritorijoje, panaikinimo. Atsakovų teigimu, Reglamentas Nr. 1346/2000 nenumato, kuris iÅ¡ teismų (ar bankroto bylÄ iÅ¡kėlęs teismas, ar civiliniame procese suvaržymus pritaikęs teismas) turi spręsti klausimÄ dėl turto ir piniginių lėšų banko sÄ skaitose areÅ¡to panaikinimo, o teisės normos nenumato draudimo teismui, taikiusiam areÅ¡tÄ , panaikinti šį areÅ¡tÄ dėl to, kad skolininkui iÅ¡kelta bankroto byla kitoje valstybėje.

IeÅ¡kovai laikėsi pozicijos, kad atsakovų praÅ¡ymas panaikinti laikinÄ sias apsaugos priemones turėtų bÅ«ti teikiamas ir nagrinėjamas ne bylÄ iÅ¡ esmės iÅ¡sprendusio teismo, o teismo, kuris nagrinėja fizinių asmenų bankroto bylas. Tokiai ieÅ¡kovų pozicijai pritarė ir pirmosios instancijos teismas, kuris konstatavo, kad Latvijos Respublikos teismas, nagrinėjantis pagrindinę bankroto bylÄ , turi jurisdikcijÄ spręsti klausimÄ dėl laikinųjų kitos valstybės narės teritorijoje taikytų apsaugos priemonių panaikinimo.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada yra teisėta ir pagrįsta.

Pirmiausiai pažymėtina, kad atsakovų prašomos panaikinti laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos ne bankrutuojančios individualios įmonės, o kreditorių Kipro Respublikos bendrovės „M. T. L.“ ir R. F. ribotos atsakomybės bendrovės „L. D.“, kaip privačių juridinių asmenų, interesų užtikrinimui pagal asmenines atsakovų prievoles. Nurodytose bylose atsakovams pareikšti reikalavimai buvo grindžiami su atsakovais, kaip fiziniais asmenimis, sudarytais sandoriais. Todėl poreikis minėtiems kreditoriams reikšti individualios įmonės bankroto byloje reikalavimus, kylančius iš sandorių, sudarytų ne su įmone, o su fiziniais asmenimis (įmonės savininku ir jo sutuoktine), buvo grindžiamas išimtinai individualios įmonės savininko atsakomybės pagal įmonės prievoles subsidiarumu (CK 2.50 straipsnio 4 dalis).

Individualios įmonės, kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, bankroto procesas nuo kitų įmonių bankroto proceso skiriasi tuo, kad, individualiai įmonei iÅ¡kėlus bankroto bylÄ , greta pačios individualios įmonės atsakomybės subjektu subsidiariai tampa ir individualios įmonės savininkas, kuris taip pat yra ir civilinės atsakomybės pagal savo, kaip fizinio asmens, prievoles subjektas. Ä®BÄ® 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatyta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iÅ¡kelti bankroto bylÄ , įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtÄ pagal balansÄ , sudarytÄ nutarties iÅ¡kelti bankroto bylÄ Ä¯siteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus.

Tais atvejais, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės, jos savininkas (savininkai) per tuos pačius terminus privalo pateikti administratoriui viso jo (jų) turimo turto sÄ raÅ¡Ä , įskaitant ir turtÄ , kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė.Nors Ä®BÄ® tiesiogiai neįtvirtinta, kad reikalavimus bankroto byloje gali pareikÅ¡ti ne tik pačios individualios įmonės kreditoriai, bet ir individualios įmonės savininko kreditoriai, tačiau, atsižvelgiant į individualios įmonės ir jos savininko atsakomybės bankroto procese specifikÄ , Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai bankroto byla iÅ¡keliama individualiai įmonei, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, tai visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikÅ¡ti Ä®BÄ® nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku (savininkais), kaip privačiu fiziniu asmeniu (privačiais fiziniais asmenimis) – buvo sudarytas sandoris, iÅ¡ kurio kyla kreditoriaus reikalavimas.

Å iÄ iÅ¡vadÄ , be kita ko, lemia individualios įmonės, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, atsakomybės už prievoles specifika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2009). Taigi, poreikis kreditoriams reikÅ¡ti bankroto byloje reikalavimus, kylančius iÅ¡ sandorių, sudarytų ne su įmone, o su privačiu fiziniu asmeniu (įmonės savininku), priklauso nuo individualios įmonės savininko atsakomybės pagal įmonės prievoles subsidiarumo (CK 2.50 straipsnio 4 dalis), nes visas įmonininko turtas patenka į bankrutuojančios įmonės turto balansÄ .

Tai reiÅ¡kia, kad bankrutuojančios individualios įmonės likvidavimo procese tuo atveju, jeigu kreditorių reikalavimams patenkinti neužtektų įmonės turto, įmonės savininko turtas bus pardavinėjamas Ä®BÄ® 33 straipsnyje nustatyta tvarka ir tokiu bÅ«du tenkinami kreditorių reikalavimai. Ä®monės savininko, kaip fizinio asmens, kreditorių įstojimas į bankroto bylÄ yra nulemtas poreikio apsaugoti savo interesus, nes bankroto procese gali bÅ«ti parduotas visas įmonės savininko turtas ir tokie kreditoriai nebetektų galimybės nukreipti į jį iÅ¡ieÅ¡kojimÄ .Teismui patvirtinus kreditoriaus reikalavimÄ individualios įmonės bankroto byloje, kai reikalavimas yra kilęs iÅ¡ sandorio, sudaryto ne su įmone, o su įmonės savininku, kaip fiziniu asmeniu, ir negavus Å¡io reikalavimo patenkinimo įmonės bankroto procese, įmonės savininko prievolės kreditoriui savaime nesibaigia.

CK 6.123 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė pasibaigia, kai tinkamai įvykdoma. Individualios įmonės bankroto byloje kreditoriui negavus įmonės savininko prievolės įvykdymo ir nesant kitų CK nustatytų prievolių pabaigos pagrindų, nėra pagrindo konstatuoti, kad fizinio asmens prievolė yra pasibaigusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-159/2010).Bylos ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 9 d. nutartimi IĮ L. firma „ROLETA“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, 2016 m. rugsėjo 8 d. priimtas sprendimas dėl įmonės pabaigos, 2016 m. spalio 31 d.

įmonė iÅ¡registruota iÅ¡ Juridinių asmenų registro. Individualios įmonės likvidavimas dėl bankroto nulėmė įmonės prievolių pabaigÄ jos kreditoriams. Tačiau kreditoriams Kipro Respublikos bendrovei „M. T. L.“ ir R. F. ribotos atsakomybės bendrovei „L. D.“ negavus reikalavimų, kilusių iÅ¡ sandorių, sudarytų ne su įmone, o su įmonės savininku ir jo sutuoktine, kaip fiziniais asmenimis, patenkinimo įmonės bankroto procese, įmonės savininko ir jo sutuoktinės prievolės Å¡iems kreditoriams savaime nesibaigė ir toliau gali bÅ«ti vykdomos Å¡ių fizinių asmenų bankroto bylose.

Vertinant nurodytas aplinkybes, akivaizdu, kad individualios įmonės bankroto procesas Lietuvos Respublikoje yra užbaigtas, todėl Lietuvos Respublikoje nesant iÅ¡keltos Å¡alutinės fizinių asmenų Laurinaičių bankroto bylos, Latvijos Respublikoje atsakovams iÅ¡keltos bankroto bylos laikytinos pagrindinėmis, turinčiomis universalų poveikį. Visi padariniai, kurie kyla iÅ¡kėlus Å¡ias bylas Latvijos Respublikoje, kyla ir kitose valstybėse narėse, tarp jų ir Lietuvoje. Tai reiÅ¡kia, kad pagrindinių bankroto bylų administratorius turi teisę nukreipti iÅ¡ieÅ¡kojimÄ Ä¯ turtÄ , priklausantį fiziniams asmenims ir esantį Lietuvos Respublikoje, taip pat Lietuvoje esantys Å¡ių fizinių asmenų kreditoriai pagal asmenines skolininkių prievoles turi teisę pareikÅ¡ti finansinius reikalavimus Å¡ių fizinių asmenų bankroto bylose, jeigu jų reikalavimai nebuvo patenkinti individualios įmonės bankroto byloje.

Nurodytas aplinkybes patvirtina apeliantų kartu su atskiruoju skundu pateikti ieÅ¡kovų Kipro Respublikos bendrovės „M. T. L.“ ir R. F. ribotos atsakomybės bendrovės „L. D.“ kreditoriniai reikalavimai, pareikÅ¡ti atsakovų bankroto bylose Latvijos Respublikos teisme.Kaip minėta, pagal Reglamento Nr. 1346/2000 4 straipsnio 1 dalį, jurisdikcijÄ turinčio teismo iÅ¡kelti tokiÄ bylÄ nustatymas lemia ir taikytinos teisės nustatymÄ , nes valstybės, kurioje iÅ¡kelta bankroto byla, teisė taikoma bankroto bylai ir jos padariniams.

IÅ¡ Reglamento Nr. 1346/2000 16 straipsnio 1 dalies ir 17 straipsnio 1 dalies iÅ¡plaukia, kad sprendimas dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo vienoje valstybėje narėje pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja bankroto bylÄ iÅ¡kėlusioje valstybėje ir jis be tolesnių formalumų bet kurioje kitoje valstybėje narėje turi tokių pačių padarinių kaip ir bylÄ iÅ¡kėlusioje valstybėje. Pagal 25 straipsnį visi kiti nei tiesiogiai su bankroto bylos iÅ¡kėlimu susiję sprendimai taip pat pripažįstami automatiÅ¡kai.

Automatinio sprendimų bankroto bylose pripažinimo principas neapima Å¡ių sprendimų priverstinio vykdymo. Reglamento Nr. 1346/2000 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismo, kurio sprendimas dėl bylos iÅ¡kėlimo pripažįstamas pagal 16 straipsnį, priimti sprendimai susiję su bankroto bylos eiga ir užbaigimu bei Å¡io teismo patvirtinti kompromisiniai kreditorių ir skolininkų susitarimai vykdomi pagal Briuselio konvencijÄ dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (taikytinas jÄ pakeitęs 2000 m. gruodžio 22 d.

Tarybos reglamentas Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, toliau – Briuselis I) su tam tikromis iÅ¡imtimis, t. y. taikoma sprendimo paskelbimo vykdytinu procedÅ«ra. Tačiau paskelbimo vykdytinu procedÅ«ra taikoma tik vykdytiniems sprendimams, t. y. tiems teismo sprendimams, kurie gali bÅ«ti vykdomi priverstinai. Sprendimas dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo laikytinas sprendimu dėl pripažinimo, kuris kitoje valstybėje narėje sukelia tokias pat pasekmes kaip ir bylÄ iÅ¡kėlusioje Å¡alyje.

Nagrinėjamu atveju atsakovams Latvijos Respublikoje pradėtame bankroto procese taikoma Latvijos Respublikos, kaip valstybės narės, iškėlusios atsakovams bankroto bylas, teisė. Atitinkamai Latvijos Respublikoje iškeltoms bankroto byloms be tolesnių formalumų taikomi Latvijos Respublikos teisės aktuose numatyti bankroto bylų iškėlimo teisiniai padariniai, teismo sprendimų dėl bankroto bylos iškėlimo automatinio pripažinimo taisyklė. Šalys neginčija, kad Latvijos Respublikos Nemokumo įstatymo 134 straipsnyje numatyta, jog nuo teismo sprendimo pripažinti asmenį nemokiu priėmimo dienos sustabdomi visi šio asmens atžvilgiu pradėti ir nebaigti vykdymo veiksmai, o pats skolininkas netenka teisės disponuoti savo turtu ir ši teisė pereina bankroto administratoriui; teismo sprendimas dėl fizinio asmens pripažinimo nemokiu yra pagrindas panaikinti visas priverstinio vykdymo užtikrinimo priemones.

Šio įstatymo 134 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teismo sprendimas, kuriuo paskelbtas fizinio asmens nemokumo procesas, laikomas civiliniame procese taikytų suvaržymų panaikinimo pagrindu. Tačiau apeli Latvijos Respublikoje, iš esmės atitinka iracinės instancijos teismo vertinimu, vien nurodyto Latvijos Respublikos nacionalinio reglamentavimo nepakanka panaikinti visas priverstinio vykdymo užtikrinimo priemones, taikytas kitoje valstybėje narėje (Lietuvos Respublikoje), todėl būtinas atskiras atsakovų bankroto bylas nagrinėjančio ir šiuos procesus kontroliuojančio teismo patvarkymas (procesinis sprendimas).

Toks bankroto procedÅ«rų, susijusių su laikinosios apsaugos priemonių bankrutuojančiojo asmens turtui panaikinimu, iÅ¡kėlus tokiam asmeniui bankroto bylÄ , reguliavimas Latvijos Respublikoje iÅ¡ esmės atitinka ir teisinį reguliavimÄ Lietuvoje Pagal Lietuvos Respublikos Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABÄ®) 5 straipsnio 3 dalies 2 punktÄ , Ä®BÄ® 9 straipsnio 2 dalies 5 punktÄ ir 10 straipsnio 4 dalies 2 punktÄ bankroto bylos iÅ¡kėlimo stadijoje taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja tik iki teismo nutarties iÅ¡kelti bankroto bylÄ Ä¯monei ar fiziniam asmeniui įsiteisėjimo, pagal FABÄ® 20 straipsnio 4 dalį ir Ä®BÄ® 18 straipsnio 3 dalį su fizinio asmens ar įmonės turto areÅ¡tu susijusius klausimus sprendžia bankroto bylÄ nagrinėjantis teismas.Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuojama, kad nagrinėjamu atveju Latvijos Respublikos teismas, iÅ¡kėlęs atsakovams pagrindines bankroto bylas, turi spręsti visus su bankroto bylomis susijusius klausimus (kreditorių reikalavimų tvirtinimo, priverstinio vykdymo užtikrinimo priemonių (areÅ¡tų) turtui bankroto bylas nagrinėjančio teismo vietos valstybėje ir kitose valstybėse narėse panaikinimo klausimus ir kt.) (žr., pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 1 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. e2-157-381/2016; 2016 m. gegužės 12 d. nutartį, priimÄ civilinėje byloje Nr. 2-931-516/2016; 2016 m. rugsėjo 1 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 2-1167-464/2016 ir kt.).

Jeigu tokie atsakovų bankroto bylas nagrinėjančio teismo sprendimai reikalauja vykdymo kitoje valstybėje narėje, jie vykdomi pagal Europos SÄ jungos reglamentų nustatytas proceso teisės taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2012). Tokiu atveju Lietuvos Respublikos teismai procesiniais sprendimais dėl tam tikrų bankroto bylai aktualių procesinių klausimų neturi kompetencijos įsiterpti į kitos valstybės teismo nagrinėjamas fizinių asmenų bankroto bylas, kas sudaro pagrindÄ iÅ¡vadai, jog Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos spręsti tam tikrus su kitoje valstybėje narėje nagrinėjamomis pagrindinėmis fizinių asmenų bankroto bylomis susijusius klausimus.Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į Å¡ias bylos aplinkybes: individualios įmonės bankroto byla Lietuvos Respublikoje baigta; ne visų kreditorių, įskaitant pagal asmenines įmonės savininkų prievoles, finansiniai reikalavimai patenkinti, kÄ Ä¯rodo pačių kreditorių Kipro Respublikos bendrovės „M.

T. L.“ ir R. F. ribotos atsakomybės bendrovės „L. D.“ procesiniai dokumentai, taip pat apeliantų pateikti įrodymai, jog nurodyti kreditoriai pateikė finansinius reikalavimus ir Latvijos Respublikos atsakovams bankroto bylas iškėlusiame teisme; Vilniaus apygardos teismo nutartimis visi areštai, įskaitant ir fizinių asmenų turtui, panaikinti ir turto arešto aktų registre tam tikro atsakovų turto arešto faktas nėra įregistruotas (t. 6, b. l. 96-126); turtas IĮ L. individualios įmonės firmos „ROLETA“ bankroto byloje nukreiptas kreditorių reikalavimams tenkinti, įmonės ir jos savininkų turto visų kreditorių reikalavimams tenkinti nepakako; priešingu atveju, nebūtų likę ir byloje dalyvaujančių kreditorių reikalavimų šiems fiziniams asmenims Latvijos Respublikos teismo iškeltose bankroto bylose.

Tai reiškia, jog realaus turto Lietuvos Respublikoje, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas, šie fiziniai asmenys neturi ir tokiu atveju nėra ir negali būti laikinųjų apsaugos priemonių (arešto) taikymo objekto. Negali apskritai likti uždėtas areštas įmonės savininko turtui net ir tais atvejais, kai turto, pasibaigus individualios įmonės bankroto procesui, yra likę. Pirma, jeigu viso įmonės ir jos savininko turto nepakanka visų kreditorių reikalavimams patenkinti, tai pasibaigus individualios įmonės bankroto bylai, nelieka nei įmonės, nei jos savininko turto, taigi nelieka arešto objekto, nes visas turtas nukreiptas kreditorių reikalavimų patenkinimui.

Antra, jeigu lieka įmonės savininko turto, patenkinus visų įmonės ir jos savininko kreditorių reikalavimus, tai nelieka pagrindo taikyti areÅ¡tÄ turtui, nes nėra likusių skolininko prievolių kreditoriams. Todėl faktiÅ¡kai neįmanoma situacija, kad pasibaigus individualios įmonės bankroto procesui ir nepatenkinus jo metu visų įmonės ir jos savininko reikalavimų, liktų taikytos laikinosios apsaugos priemonės (areÅ¡tas) įmonės ar jos savininko turtui. Nebent galėtų likti įmonės ar jos savininko sÄ skaitoms banke Pinginių lėšų informacinėje sistemoje (PLAIS) taikyti lėšų nuraÅ¡ymo apribojimai, atsiradę tuo metu, kol dar galiojo areÅ¡tų aktų registre įregistruoti areÅ¡tų aktai, nes PLAIS sistema automatiÅ¡kai susieta su areÅ¡tų aktų registru (žr., pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 19 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. e2-1659-381/2017).

IÅ¡dėstytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė teismÄ , turintį jurisdikcijÄ spręsti klausimÄ dėl laikinųjų apsaugos priemonių, taikytų kitos valstybės narės teritorijoje, panaikinimo. Atsakovų atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtÄ ir pagrįstÄ pirmosios instancijos teismo nutartį. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 18 d. nutartį palikti nepakeistÄ .         Teisėjas                                                                ArtÅ«ras Driukas