2016-07-21 Nr. AB-14976-3-61-3-04237-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1906-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04237-2014-6

Procesinio sprendimo kategorijos 6.8; 37.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjų B. M. ir uždarosios akcinės bendrovės „Darbo ekspresas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. M. ir uždarosios akcinės bendrovės „Darbo ekspresas“ skundą atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjai B. M. ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Darbo ekspresas“ kreipėsi į teismą su skundu prašydami: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir atsakovė, Tarnyba, UIT) 2014 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. SPRE-1292; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. (1.45)I-6945; 3) įpareigoti Tarnybą išduoti pareiškėjai B. M. socialinio draudimo A1 pažymėjimą laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. balandžio 30 d.

Pareiškėja B. M. paaiškino, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietė, Lenkijoje dirba savarankiškai, o 2014 m. gruodžio 1 d. įsidarbino UAB „Darbo ekspresas“, kurios buveinė yra Vilniuje. Lenkijos kompetentinga įstaiga 2014 m. vasario 12 d. pareiškėjai laikinai nustatė Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytiną teisę nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. VSDFV 2014 m. gegužės 12 d. raštu paprašė pateikti papildomus dokumentus nustatyti, kur yra vykdoma didelė darbo laiko dalis. Tarnyba 2014 m. birželio 23 d. sprendimu nusprendė neišduoti pareiškėjai A1 pažymėjimo, kadangi pareiškėja nepateikė dokumentų, reikalingų įvertinti, ar jai gali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis. Nesutikdama su šiuo sprendimu, pareiškėja su skundu kreipėsi į VSDFV, kuri paliko galioti Tarnybos sprendimą. Pareiškėjos įsitikinimu, tarnyba netinkamai interpretavo bei pritaikė Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės normas.

Laikina Lietuvos Respublikos taikytina teisė nustatyta 2014 m. vasario 12 d., todėl 2 mėnesių terminas pareikšti prieštaravimus Tarnybai yra 2014 m. balandžio 12 d. Tarnyba iki šio termino pabaigos neinformavo Lenkijos kompetentingos įstaigos apie tai, kad nesutinka su taikytinos teisės nustatymu ir tik 2014 m. gegužės 12 d. raštu paprašė pateikti papildomus dokumentus, t. y. suėjus 2 mėnesių terminui. Pareiškėja UAB „Darbo ekspresas“ nuo 2014 m. balandžio 30 d. nedirbo, todėl Lenkijos kompetentinga įstaiga sutrumpino laikotarpį, kuriam išduotas A1 leidimas, t. y. nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. Pareiškėjos teigimu, šiuo atveju nėra reikšminga jos veiklos apimtis, nes vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalimi yra taikoma valstybės, kurioje vykdomas darbas pagal darbo sutartį, socialinės sistemos teisė (lex loci laboris principas). Be to, atsižvelgiant į VSDFV direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtinto Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 18 p., sąvoka „didelė laiko dalis“ nėra taikoma išduodant A1 pažymėjimą, kai asmuo dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje bei tuo pačiu metu vykdo savarankišką veiklą kitoje valstybėje, o Tvarkos aprašo 27 punktas skirtas situacijai, kai asmuo vienu metu pagal darbo sutartį dirba Lietuvoje ir kitoje Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybėje narėje bei tuo pačiu vykdo savarankišką veiklą arba vykdo savarankišką veiklą keliose ES valstybėse bei dar dirba pagal darbo sutartį.

Pareiškėja pažymėjo, kad Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 5b dalies nuostatą reikia interpretuoti taikant sisteminį jos aiškinimą, atsižvelgiant į minėto reglamento 14 straipsnio 5 dalį bei visą reglamento kontekstą. Pareiškėjos teigimu, Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalį reikia interpretuoti kaip papildomą nuostatą, įgyvendinančią Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalį, bet nesusijusią su šio reglamento 13 straipsnio 3 dalies sakinio pirma dalimi. Atkreipė dėmesį, kad 2012 m. lapkričio mėn. Europos Komisijos paruoštame Teisės aktų, taikomų darbuotojams Europos Sąjungoje (ES), Europos ekonominėje erdvėje (EEE) ir Šveicarijoje, praktiniame vadove taip pat išaiškinta, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai skirtingose valstybėse narėse, taikomi valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai. Nurodė, kad tokiu aiškinimu vadovaujasi ir Lenkijos teismai.

Pareiškėjos nuomone, kompetentingos Lenkijos įstaigos sprendimas taikyti Lietuvos teisę yra galiojantis, nes Tarnyba nepasinaudojo Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnyje nustatyta procedūra.

Pareiškėja papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b punkto nuostata lietuvių kalba skiriasi nuo kitų to paties straipsnio kalbinių versijų ir lygina šio punkto kalbines versijas. Pareiškėjos teigimu, lietuvių kalboje vertimas yra klaidingas, nes liko paminėtas žodis „labai“, o labiausiai tiktų žodis „Nereikšmingos apimties veiklą“. Nurodė, kad ir Europos Komisijos išleistame praktiniame vadove yra aiškiai nurodyta, kaip reikia skaičiuoti labai nedidelės apimties veiklą bei kaip yra apibrėžiama didelė veiklos dalis.

Atsakovė VSDFV Užsienio išmokų tarnyba atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė atsiliepime nurodė, kad Reglamento (EB) Nr. 465/2012 2 straipsnyje įtvirtinta, jog Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalis iš dalies keičiama taip, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Atsakovės teigimu, sistemiškai ir lingvistiškai analizuojant Reglamento (EB) Nr. 87/2009 14 straipsnio 5b dalies nuostatas bei jų pakeitimus galima daryti išvadą, jog Reglamento (EB) Nr. 465/2012 2 straipsnyje įtvirtinti Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalies pakeitimai yra aktualūs (imperatyvūs) ne tik taikytinų teisės aktų nustatymo atvejais, įtvirtintais Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalyje (kai asmuo paprastai dirba pagal darbo sutartį dviejose ar daugiau valstybių narių), bet ir kitais to paties reglamento 13 straipsnyje, tarp kurių ir 13 straipsnio 3 dalyje, nustatytais atvejais.

Atsakovas pažymėjo, kad ES socialinės apsaugos reglamentai ne harmonizuoja, o koordinuoja ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, t. y. jie nepakeičia skirtingų nacionalinių sistemų viena bendra ES sistema, o nustato bendruosius principus. Todėl ES valstybėms narėms paliekama teisė nacionaliniuose teisės aktuose pačioms nustatyti tam tikras šių principų įgyvendinimo nuostatas. Pagal Tvarkos aprašo 15 punktą, A1 pažymėjimas išduodamas, jei asmuo tuo pat metu dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje ir užsiima savarankiška veikla kitoje valstybėje narėje. Tvarkos aprašo 27 punkte nurodoma, kad Lietuvoje ir kitoje ES valstybėje narėje vienu metu pagal darbo sutartį dirbantis ir / ar savarankiška veikla užsiimantis asmuo (o ne jo darbdavys) pateikia Tarnybai patvirtintos formos prašymą bei kitus dokumentus. Tarnyba nurodė, kad įgyvendindama Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Tvarkos aprašo nuostatas, ji 2014 m. gegužės 12 d. raštu kreipėsi į pareiškėją dėl nustatytos formos prašymo ir papildomų dokumentų bei informacijos apie Lietuvos Respublikoje ir Lenkijos Respublikoje vykdomą veiklą pateikimo, tačiau papildomi dokumentai nebuvo pateikti, todėl, vadovaujantis Tvarkos aprašo 31 punktu, pažymėjimo išdavimo klausimas buvo sprendžiamas remiantis pateiktais dokumentais. Kadangi pateikti duomenys buvo nepakankami nustatyti, ar pareiškėjai galima taikyti Tvarkos aprašo 15 punktą ir Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį, todėl buvo priimtas sprendimas atsisakyti išduoti jam A1 pažymėjimą. Tarnybos nuomone, pareiškėja netinkamai interpretuoja Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, kadangi nustatant taikytiną teisę šio straipsnio pagrindu nepakanka tik formaliai pasirašyti darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje narėje. Šiuo atveju privalo būti akcentuojamos šios sąlygos: t. y. asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV pateiktame atsiliepime į skundą prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą, remdamasis iš esmės analogiškais kaip ir atsakovės atsiliepime nurodytais argumentais.

Papildomai pažymėjo, jog nėra ekonominės logikos, kad darbuotojai į Lietuvą iš Lenkijos kelis šimtus kilometrų vyktų savo ar viešuoju transportu, nes patiriamos išlaidos yra didesnės nei gaunamas vidutinis darbo užmokestis, o kelionės trukmė yra ilgesnė nei bendrovėje dirbtas laikas. Išdavus A1 pažymėjimus ar E101 Lt formos pažymas dėl Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymo, šie asmenys valstybinio socialinio draudimo įmokų nuo Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos Lietuvos Respublikoje nemoka. Asmenys taip pat neteikia ir mokestinių prievolių įvykdymui Lietuvoje reikiamos informacijos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

Teismas pagal bylos duomenis nustatė, kad pareiškėja 2013 m. lapkričio 29 d. su UAB „Darbo ekspresas“ sudarė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią nuo 2013 m. gruodžio 1 d. pradėjo dirbti administratore. Nustatyta darbo trukmė – 16 valandų per mėnesį (pagal grafiką), darbdavys įsipareigojo mokėti darbuotojui 400 Lt per mėnesį (I tomas, b. l. 31–33). Lenkijos kompetentinga įstaiga 2014 m. vasario 12 d. raštu Tarnybai ir pareiškėjai pranešė, kad pareiškėjai nuo 2013 m. gruodžio 1 d. taikytini Lietuvos įstatymai. Nurodyta, kad jų sprendimas taps galutiniu per du mėnesius nuo pranešimo apie tai Lietuvos įstaigai dienos, jeigu įstaiga neturės dėl to pastabų (nurodytas Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 3 pastr.).

Lenkijos kompetentinga įstaiga 2014 m. balandžio 2 d. raštu pranešė VSDFV, atsakydama į 2014 m. kovo 3 d. raštą dėl B. M., kad palaiko savo ankstesnę nuomonę, nurodė, jog sutinka su vertinimu, kad pareiškėjos vykdoma veikla yra nepagrįsta ekonominiu požiūriu, tačiau darbo sutarties vykdymo kontrolę šios šalies teritorijoje gali vykdyti kompetentinga draudimo įstaiga.

Tarnyba 2014 m. kovo 3 d. raštu Nr. (7.16)S2-7606 kreipėsi į Lenkijos kompetentingą įstaigą, prašydama įvertinti, ar pareiškėjos darbo pagal darbo sutartį, pasirašytą su UAB „Darbo ekspresas“, apimtis, lyginant su savarankiškos veiklos vykdymo Lenkijoje apimtimi, gali būti vertinama kaip nedidelės apimties veikla ir iš naujo spręsti klausimą dėl taikomų teisės aktų nustatymo. Tarnyba 2014 m. gegužės 12 d. raštu Nr. (7.16)S2-16046 kreipėsi į pareiškėją dėl nustatytos formos prašymo ir papildomų dokumentų bei informacijos apie Lietuvoje ir Lenkijoje vykdomą veiklą pateikimo (t. y. dėl asmens dokumento patvirtintos kopijos, dėl darbo sutarčių su UAB „Darbo ekspresas“ patvirtintų kopijų, dėl savarankiškos veiklos vykdymą Lenkijoje įrodančių dokumentų, nurodyti kiek dienų per mėnesį pareiškėja faktiškai vykdė savarankišką veiklą Lenkijoje, dėl dokumentų apie pajamas, gautas vykdant savarankišką veiklą Lenkijoje ir kt.). Pažymėta, kad Prašymo 10 punkte būtina nurodyti, ar darbo sutarties su Lietuvos Respublikos darbdaviu galiojimo laikotarpiu pareiškėja dirbo Lietuvos darbdavio naudai tik Lenkijos Respublikos teritorijoje ar Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taip pat nurodoma, kad tuo atveju, jeigu visų reikalaujamų dokumentų pareiškėja nepateiks iki nurodyto termino, pažymos apie taikytinus teisės aktus išdavimo klausimas bus sprendžiamas remiantis Tarnyboje turima informacija.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai nepateikus prašomų dokumentų, Tarnyba 2014 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. SPRE-1292 nusprendė neišduoti pareiškėjai A1 pažymėjimo laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d., nes jis nepateikė pakankamai dokumentų, reikalingų įvertinti, ar jai gali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis. Pareiškėja ir UAB „Darbo ekspresas“ minėtą Tarnybos sprendimą apskundė VSDFV, tačiau VSDFV ginčijamu 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. (1.45)I-6945 pareiškėjų skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad VSDFV Sprendimas priimtas vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 883 11 straipsnio 1, 3 dalimis, 13 straipsnio 3 dalimi, Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 5b dalimi, Tvarkos aprašo 15, 27, 31 punktais. Sprendime pateiktas sisteminis reglamentų taikymo paaiškinimas ir pažymėta, kad ES socialinės apsaugos reglamentai ne harmonizuoja, o koordinuoja ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, t. y. jie nepakeičia skirtingų nacionalinių sistemų viena bendra ES sistema, o nustato bendruosius principus, todėl ES valstybėms narėms paliekama teisė nacionaliniuose teisės aktuose pačioms nustatyti tam tikras šių principų įgyvendinimo nuostatas. Įvertinusi nustatytas aplinkybes ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, VSDFV konstatavo, kad UIT tinkamai nustatė, jog pareiškėja nepateikė dokumentų, reikalingų įvertinti, ar jai gali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalis, todėl Tarnybos Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Sprendime yra paneigiamas ir pareiškėjos argumentas, jog Lenkijos kompetentingos institucijos sprendimas įsigaliojo, kadangi Lietuvos institucija kreipėsi tik 2014 m. gegužės 12, nurodant, kad UIT ir 2014 m. kovo 3 d. raštu kreipėsi į Lenkijos kompetentingą instituciją.

Teismas, įvertinęs faktinę bylos medžiagą, priėjo prie išvados, kad pareiškėjų teiginiai apie tai, jog atsakovas neteisingai supranta ES teisę, vadovaujasi neteisingais vertimais, todėl prieina prie nepagrįstų išvadų, nepagrįsti.

Teismas rėmėsi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatų, Reglamento (EB) 883/2004, 987/2009 nuostatomis, nurodė, kad šių Reglamentų nuostatos Lietuvos Respublikoje turi būti įgyvendinamos laikantis nacionalinių teisės aktų, šiuo konkrečiu atveju - Tvarkos aprašo (redakcija galiojusi priimant skundžiamus sprendimus) nuostatų. Pareiškėja yra dviejose valstybėse narėse dirbantis asmuo: Lenkijos Respublikoje ji užsiima savarankiška veikla, o su Lietuvoje registruota įmone UAB „Darbo ekspresas“ buvo sudariusi darbo sutartį. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja darbo sutartį yra sudariusi tik Lietuvoje. Reglamento (EB) Nr. 883 II antraštinės dalies „Taikytinų aktų nustatymas“ 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi remiantis šioje antraštinėje dalyje numatytomis nuostatomis. Pareiškėjos situacija pasirenkant taikytiną teisę atitinka Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalį, pagal kurią asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas. Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnis visumoje, aiškinant sistemiškai, reiškia, jog pagal 1 dalies taisykles taikytina teisė nustatoma, kai asmuo keliose valstybėse dirba pagal darbo sutartis, 2 dalis taikoma, kai asmuo keliose valstybėse verčiasi savarankiška veikla, o 3 dalis apima atvejus, kai asmuo dirba ir pagal darbo sutartį ir verčiasi savarankiška veikla. Taigi pareiškėjai galėjo būti taikytos tik 13 straipsnio 3 dalies nuostatos. Pareiškėja iš esmės su tuo sutinka, tačiau nesutinka, kad valstybės, kurioje sudaryta darbo sutartis, kompetentinga institucija gali reikalauti duomenų, apie vykdomo darbo apimtis, apie jų palyginimą su kitoje valstybėje vykdoma savarankiška veikla, t. y. pareiškėjos nuomone nurodytas teisinis reguliavimas reiškia, kad nustatant taikytiną socialinio draudimo teisę, pakanka bet kokios formalios darbo sutarties, o įvertinti šios darbo sutarties socialinio draudimo įstaiga teisės neturi.

Teismas nurodė, kad procedūra, pagal kurią nustatoma taikytina teisė, nustatyta Reglamento (EB) Nr. 987 16 straipsnyje. Šioje teisės normoje įtvirtinta, kad dviejose ar daugiau valstybių narių vykdantis veiklą asmuo apie tai informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą. Paskirta gyvenamosios vietos įstaiga nedelsdama nustato, kokie teisės aktai taikomi atitinkamam asmeniui, atsižvelgdama į pagrindinio reglamento 13 straipsnį ir į įgyvendinimo reglamento 14 straipsnį. Toks nustatymas iš pradžių yra laikinas. Ta įstaiga informuoja apie tokį laikiną nustatymą visų valstybių narių, kuriose vykdoma veikla, paskirtas įstaigas. Nagrinėjamu atveju Lenkijos kompetentinga įstaiga 2014 m. vasario 12 d. pranešimu įgyvendino Reglamento (EB) Nr. 987 16 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisę, tai tiesiogiai nurodyta šiame pranešime (b. l. 139–140, vertimas).

Teismas pažymėjo, kad laikinas taikomų teisės aktų nustatymas tampa galutiniu per du mėnesius nuo tada, kai atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtos įstaigos apie tai informuojamos pagal 2 dalį, išskyrus atvejus, kai teisės aktai jau yra galutinai nustatyti remiantis 4 dalimi, arba bent viena iš atitinkamų įstaigų iki šio dviejų mėnesių laikotarpio pabaigos informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą apie tai, kad ji dar negali sutikti su nustatymu arba kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu (Reglamento (EB) Nr. 987 16 straipsnio 3 dalis).

Tarnyba 2014 m. kovo 3 d. raštu Nr. (7.16) S2-7606 pranešė Lenkijos kompetentingai įstaigai apie savo nesutikimą dėl taikytinos teisės nustatymo ir paprašė pateikti informaciją apie pareiškėjos individualią veiklą ir darbą pagal darbo sutartį. Lenkijos kompetentinga įstaiga 2014 m. balandžio 2 d. raštu atsakė į Tarnybos 2014 m. kovo 3 d. rašte Nr. (7.16) S2-7606 suformuluotus paklausimus nurodydama, kad pareiškėja Lenkijoje vykdo ūkinę veiklą, nurodė tos veiklos apimtį bei tai, kad nelaiko pareiškėjos darbo Lietuvoje antraeiliu.

Reglamento (EB) Nr. 987 16 straipsnio 2 dalis pabrėžia, kad iškilus abejonių valstybių narių įstaigos arba valdžios institucijos turi palaikyti ryšius, o asmeniui taikomi teisės aktai nustatomi bendru susitarimu, atsižvelgiant į pagrindinio reglamento 13 straipsnį ir įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio atitinkamas nuostatas. Jei atitinkamos įstaigos arba kompetentingos valdžios institucijos nesutaria, šie organai siekia susitarti, laikydamiesi pirmiau išdėstytų sąlygų, ir taikomas įgyvendinimo reglamento 6 straipsnis. Reglamento (EB) Nr. 987 6 straipsnis nustato detalią ginčų dėl taikytinos teisės sprendimo tvarką, o būtent: pagal 1 dalį nustatomas laikinas teisės taikymas, pareiškėjai aktualiu atveju atsižvelgiant į tai, kuriai valstybei narei pirmiausia pateiktas prašymas dėl jos teisės aktų taikymo; vykstant tolesniam ginčui pagal to paties straipsnio 2 dalį asmuo turi teisę laikinai gauti išmokas, numatytas jo gyvenamosios vietos įstaigos taikomuose teisės aktuose; pagal to paties straipsnio 3 dalį, neišsprendus nesutarimo per mėnesį, per kompetentingas valdžios institucijas gali būti kreipiamasi į administracinę komisiją.

Toks reguliavimas rodo, kad viena valstybės kompetentinga įstaiga nustatyti kitos valstybės jurisdikcijos savo nuožiūra neturi kompetencijos ir paneigia pareiškėjų teiginį, kad nagrinėjamu atveju tik Lenkijos kompetentinga įstaiga, kaip pareiškėjos gyvenamosios vietos įstaiga, yra kompetentinga spręsti dėl pareiškėjos situacijos pagal Reglamento 883/2004 13 straipsnį. Nepagrįstu laikė pareiškėjų teiginį, kad Lietuvos kompetentinga įstaiga per du mėnesius nepareiškė prieštaravimų, nes tokie prieštaravimai buvo pareikšti minėtu raštu, pateiktu Lenkijos įstaigai mažiau nei per mėnesį nuo pranešimo apie Lietuvos teisės taikymą gavimo dienos.

Tvarkos aprašo 27 punktas įpareigoja dviejose ir daugiau valstybėse narėse vienu metu pagal darbo sutartį ir/ar savarankiška veikla užsiimantį asmenį pateikti Tarnybai prašymą išduoti pažymėjimą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir / ar užsiimančiam savarankiška veikla dviejose ir daugiau valstybėse narėse, bei įpareigoja pridėti papildomus dokumentus: asmens dokumento patvirtintą kopiją (jei asmuo nėra Lietuvos Respublikos pilietis); sudarytų darbo sutarčių patvirtintas kopijas; (27.3. punktas) savarankiškos veiklos vykdymą Lietuvoje ir kitoje valstybėje narėje įrodančių dokumentų (sudarytų (vykdomų) sutarčių, susijusių su savarankiška veikla, kitų dokumentų) patvirtintas kopijas. Pareiškėjai apie tai buvo pranešta, nurodytas galutinis dokumentų pateikimo terminas, tačiau kaip matyti iš UIT teismui pateiktos medžiagos, UIT buvo gavusi tik darbo sutartį, o raštu paprašytų dokumentų pareiškėja nepateikė.

Teismas nurodė, kad iš skundžiamo 2014 m. birželio 23 d. UIT sprendimo turinio akivaizdu, jog pareiškėja neteikė ir prašymo išduoti A1 pažymėjimą, nes Tarnyba svarstė tik Lenkijos kompetentingos įstaigos 2014 m. balandžio 2 d. raštą, kuriuo buvo informuojama, kad B. M. laikinai nustatyta Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytina teisė, nors UIT pareiškėjos prašė pateikti visus reikiamus dokumentus. Pagal Tvarkos aprašo 30 punktą, Tarnyba sprendimą dėl prašymo išduoti A1 pažymėjimą privalo priimti per 20 darbo dienų nuo visų reikiamų dokumentų gavimo. Tarnyba kreipėsi į pareiškėją dėl papildomų dokumentų gavimo, perspėjo apie pasekmes, kad jų negavus, vadovausis turimais dokumentais ir priims sprendimą dėl pažymėjimo A1 išdavimo. Nepateikus iki nurodyto termino pabaigos prašomų dokumentų, buvo priimtas skundžiamas sprendimas. UIT sprendimą priėmė remdamasi turimais duomenimis konstatavusi, kad jie yra nepakankami nustatyti, ar pareiškėjai galima taikyti Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį.

Teismas pažymėjo, kad pažymėjimo A1 išdavimo klausimas yra išspręstas skundžiamais sprendimais, kuriuose nurodytas jų faktinis ir teisinis priėmimo pagrindas, todėl skundžiami sprendimai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas. Taip pat nurodė, kad pareiškėja formaliai atitiko Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalies sąlygą, pagal kurią jai galėtų būti taikomi Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos teisės aktai. Tvarkos aprašo 15 punktas, nustatant asmens statusą, nukreipia į Reglamentą (EB) Nr. 883, nurodydamas, kad socialinio draudimo pažymėjimas A1 išduodamas, jei asmuo tuo pat metu dirba pagal darbo sutartį (šiuo atveju – Lietuvoje) ir užsiima savarankiška veikla kitoje valstybėje narėje – Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalis. Pareiškėjos teisingai nurodo, kad sprendžiant dėl Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalies taikymo nėra taikoma didelės veiklos dalies vykdymo sąlyga ir ji nebuvo šiuo atveju taikoma. Todėl pareiškėjų pateikti teisės aktų vertimai šiuo atveju teisinės reikšmės neturi. Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 5 dalies b papunktis taikomas tik įgyvendinant Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 1 dalį. Tai nurodyta šio straipsnio 5 dalyje, kurioje pabrėžta, kad norma svarbi taikant pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalį, kai asmuo „paprastai dirba pagal darbo sutartį dviejose ar daugiau valstybių narių“. Taip pat nurodyta ir Reglamento (EB) Nr. 465, kuriuo buvo pakeista Reglamento (EB) Nr. 897 14 straipsnio 5 dalis, preambulės 5 punkte.

Teismas nurodė, kad A1 pažymėjimas neišduotas dėl kitų priežasčių, kurios nurodytos skundžiamuose sprendimuose. Tvarkos aprašo 27 punkte nurodyti dokumentai, kurie būtini sprendžiant pažymėjimo išdavimo klausimą. Tvarkos apraše įtvirtintas reikalavimas pateikiant prašymą pateikti ir dokumentus, pareiškėjai buvo pateiktas UIT raštas, prieš tai dokumentų prašyta ir iš Lenkijos kompetentingos įstaigos, pranešant, kad Lietuvos įstaiga nesutinka su taikytinos teisės nustatymu. Pareiškėjai nurodyta sąlyga, jog dokumentų pateikimas privalomas, nurodytos dokumentų nepateikimo pasekmės. Akivaizdu, kad prašytų dokumentų nepateikimas neleido Lietuvos kompetentingai įstaigai įsitikinti, ar asmens darbas pagal darbo sutartį nėra formalus. Tai nesusiję su atliekamo darbo didelės ar nedidelės apimties vertinimu. Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalies sąlyga taikoma tik tada, kai asmuo realiai dirba pagal darbo sutartį Lietuvos Respublikoje, tačiau negali būti taikomas, kai asmuo vien tik formaliai yra sudaręs darbo sutartį. To išvengti leidžia Tvarkos aprašo nuostatos ir nėra pagrindo jų netaikyti dėl to, kad jos prieštarauja minėtų Reglamentų normoms. Pareiškėjos sudarytos darbo sutarties turinys patvirtina, kad pareiškėja įdarbinta administratore, tačiau dirba tik 16 valandų per mėnesį (pagal grafiką), atlyginimas – 400 Lt. Netgi įvertinant tai, kad pareiškėja į darbo vietą atvežama nemokamai, ką teisme teigė UAB „Darbo ekspresas“ direktorius, pateikęs ir vežimą neva patvirtinančias sąskaitas, sulygtas darbo užmokestis, 16 val. darbo laikas per mėnesį, nustatytas administratorei, ekonomiškai iš esmės nėra pateisinamas (b. l. 160-179, PVM sąskaitos-faktūros buvo verčiamos teismo posėdyje). Pateiktos pervežimus patvirtinančios PVM sąskaitos-faktūros iš viso nepatvirtina, kad pervežami buvo UAB „Darbo ekspresas“ darbuotojai, jos patvirtina UAB „Darbo ekspresui“ suteiktas transporto paslaugas vežant iš Lenkijos miesto (duomenys neskelbtini) (kuris yra netoli nuo pareiškėjos gyvenamos vietos miesto (duomenys neskelbtini)) į (duomenys neskelbtini) ir atgal, nurodytos reikšmingos pervežimo apmokėjimo sumos, tačiau nenurodyta, kas buvo vežama.

Teismas pažymėjo, kad tokios aplinkybės kelia pagrįstas abejones, jog pareiškėjos veiksmai atliekami ne siekiant pasinaudoti asmenų judėjimo laisve, bet siekiant kitų neatskleidžiamų tikslų. Pareiškėjai buvo sudaryta galimybė paneigti tokias abejones, tačiau dėl nepaaiškinamų priežasčių tai nebuvo padaryta. Reglamento (EB) Nr. 883 preambulė nustato, kad šis Reglamentas reguliuoja nacionalinių socialinės apsaugos sistemų koordinavimo taisykles, priklausančias laisvo asmenų judėjimo sričiai, ir siekia padėti kelti asmenų gyvenimo lygį bei užimtumo sąlygas. Siekis galimai gauti mokestinių ar kitokių lengvatų negali būti siejamas su minėtais Reglamento (EB) Nr. 883 tikslais. Kadangi pareiškėja nepateikė prašytų dokumentų, Lenkijos kompetentinga įstaiga taip pat nepateikė dokumentų, kurie galėtų patvirtinti, jog pareiškėja siekia dirbti Lietuvoje pagal darbo sutartį pasinaudodama asmenų judėjimo laisve, teismas daro išvadą, kad UIT neturėjo galimybių galutinai nustatyti, ar pareiškėjos Lenkijos kompetentingai įstaigai deklaruota veikla pagal darbo sutartį Lietuvos Respublikoje yra reali, Lenkijos įstaiga, atsakydama į UIT prašymą, nurodė, kad tai UIT ar kitos kompetentingos institucijos pareiga aiškintis, ar darbo sutartis yra reali, UIT negalėdama patvirtinti šio fakto, nors ir ėmėsi visų teisės akte nustatytų procedūrų, UIT pagrįstai atsisakė taikyti pareiškėjai Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisę.

Teismas kaip nepagrįstus vertino pareiškėjos teiginius, kad Lenkijos kompetentingos įstaigos sprendimu pareiškėjai nustatytas laikinas Lietuvos Respublikos taikomų teisės aktų nustatymas tapo galutinis, kadangi Tarnyba per Reglamento (EB) 987/2009 16 straipsnio 3 dalyje nustatytą 2 mėnesių terminą neinformavo Lenkijos kompetentingos įstaigos apie tai, kad ji dar negali sutikti su nustatymu arba kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad Tarnyba, gavusi Lenkijos kompetentingos įstaigos 2014 m. vasario 12 d. raštą, kuriuo pareiškėjai nustatytas laikinas Lietuvos Respublikos teisės aktų taikymas, 2014 m. kovo 3 d. raštu kreipėsi į Lenkijos kompetentingą įstaigą dėl taikytinos socialinio draudimo teisės pareiškėjos atžvilgiu nustatymo, rašte akivaizdžiai išreiškė savo nesutikimą su taikytinos teisės nustatymu ir tik po to, kai Tarnyba, 2014 m. balandžio 11 d. gavusi Lenkijos kompetentingos įstaigos 2014 m. balandžio 2 d. raštą, kuriuo atsakyta į Tarnybos 2014 m. kovo 3 d. rašte suformuluotą nesutikimą ir paklausimą, 2014 m. gegužės 12 d. raštu kreipėsi į Lenkijos kompetentingą įstaigą ir pareiškėją, prašydama iki 2014 m. birželio 18 d. pateikti atitinkamus dokumentus. Taigi, byloje nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad Tarnybos Sprendimas priimtas nepažeidžiant tokio sprendimo priėmimui keliamų procedūrinių reikalavimų.

Pareiškėjos B. M. reikalavimą įpareigoti išduoti socialinio draudimo pažymėjimą A1 teismas laikė išvestiniu iš reikalavimų dėl Sprendimų panaikinimo, todėl nustačius, kad skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, šį reikalavimą atmetė.

Dėl pareiškėjos UAB “Darbo ekspresas“ teisės reikalauti panaikinti skundžiamus sprendimus nurodė, kad pareiškėjos atstovas teisme nepaaiškino, kokią įtaką jo teisėms, teisėtiems interesams ar pareigoms turi skundžiami sprendimai, todėl sprendė, kad jie neturi įtakos pareiškėjos UAB „Darbo ekspresas“ teisėms ar įstatymo saugomiems interesams, ir nesukelia jokių teisinių pasekmių. Pareiškėja pagal pareikštą šioje byloje reikalavimą neturi materialinio teisinio intereso, o teisės aktais pareiškėjai nesuteikta teisė ginti viešąjį interesą ar kitų asmenų teises ar interesus, todėl skundą atmetė.

III. Pareiškėja B. M. ir UAB „Darbo ekspresas“ padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundo reikalavimus tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjos apeliacinį skundą grindžia iš esmės skunde teismui nurodytais argumentais. Papildomai akcentuoja, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos atveju didelės veiklos dalies vykdymo sąlyga nebuvo taikoma, kadangi tiek Tarnyba, tiek VSDFV raštuose nurodė, kad būtina vertinti veiklos apimtį. Taip pat nesutinka, kad pažymėjimas neišduotas dėl kitų priežasčių, t. y. dėl to, kad pareiškėja nepateikė dokumentų, kadangi ji pateikė dokumentus apie gaunamas pajamas iš Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos, tačiau jų pagrindu Tarnyba vertino veiklos apimtį pagal Reglamento Nr. 987 14 straipsnio 5b punktą ir nustatė, kad pagal darbo sutartį darbo apimtis yra mažesnė nei 25 proc., lyginant su savarankiška veikla, dėl to atsisakė išduoti pažymėjimą. Pareiškėjos teigimu, Tarnyba piktnaudžiauja savo įgaliojimais reikalaudama papildomų dokumentų. Jei veiklos apimtis nėra vertinama, tai pajamų dydis neatsako į klausimą ar asmuo dirba realiai savo darbą pagal darbo sutartį. Ne darbuotojas turi įrodinėti, kad jis dirba. Pareiškėja vykdo individualią veiklą, o darbas Lietuvoje jai yra naudingas netgi ir be atlygio, tačiau ji dirbo ir jai buvo mokamas 400 Lt darbo užmokestis. Pareiškėja į darbą vykdavo darbdavio transportu, todėl teismo teiginys, kad nebuvo ekonominės naudos yra nepagrįstas.

Pareiškėjos akcentavo, kad Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b punkto nuostata lietuvių kalba skiriasi nuo kitų to paties straipsnio kalbinių versijų: jame kalbama ne apie nedidelės veiklos apimti, bet apie labai nedidelės veiklos apimtį. Be to, Europos Komisijos praktiniame vadove yra nurodyta, kad labai nedidelės apimties veikla yra skaičiuojama taikant pagrindinio Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjos pažymėjo, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką, būtinybė vienodai taikyti ir aiškinti Bendrijų teisės nuostatas neleidžia, kad, kilus abejonių, nuostatos tekstas kuria viena iš versijų būtų nagrinėjamas atskirai, ir reikalauja, kad jis būtų aiškinamas bei taikomas atsižvelgiant į kitas versijas oficialiomis kalbomis.

Pareiškėjos apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad teismas neteisingai interpretavo ir taikė Tvarkos aprašo 27, 30 ir 31 punktus. Pareiškėjos atveju nėra pagrindo vertinti pareiškėjos savarankiškos veiklos apimties, nėra ir teisinio pagrindo taikyti Tvarkos aprašo minėtų punktų. Pažymėjo, kad esant teisės normos kolizijai, ES teisė turi viršenybę prieš nacionalinius teisės aktus, todėl pareiškėjai turi būti išduotas A1 pažymėjimas vadovaujantis Tvarkos aprašo 15 punktu. „Didelė laiko dalis“ nėra taikoma išduodant A1 pažymėjimą pagal Tvarkos aprašo 15 punktą, todėl nėra pagrindo taikyti Tvarkos aprašo 27 punktą.

Pirmosios instancijos teismas taip pat neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes taikant Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio nuostatas bei ignoravo 3 ir 4 punktus, kuriuose nustatyta institucijų bendradarbiavimo bei taikomų teisės aktų nustatymo taisyklės bei reglamentuojama kaip tarp juridinių institucijų turi būti sprendžiami nesusitarimai dėl taikytinos teisės nustatymo. Tarnyba, gavusi Lenkijos kompetentingos įstaigos atsakymą ir nesutikdama su įstaigos laikinuoju teisės taikymo nustatymu, turėjo elgtis pagal Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 4 dalį. Pareiškėjų vertinimu, laikinas Lietuvos socialinės sistemos teisės taikymas tapo galutiniu.

Apeliantai apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad B. M. darbo sutartį bei kitus dokumentus pateikė savo gyvenamosios vietos kompetentingai įstaigai, kurių pagrindu ir buvo nustatytas laikinas Lietuvos teisės aktų taikymas. Akcentavo, kad ne darbuotojas ar įmonė turi įrodinėti, kad darbas yra realiai vykdomas, bet Tarnyba. Darbuotojai į darbą važiuoja UAB „Darbo ekspresas“ nuomojamu autobusu, už kurį moka bendrovė, todėl jokių kelionės išlaidų neturi. Palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, pareiškėja liktų be socialinės apsaugos, o tai prieštarauja ES socialinės apsaugos sistemų koordinavimo principui.

Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimas grindžiamas argumentais tapačiais išdėstytiems atsiliepime į pareiškėjų skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodoma, kad nustatant taikytiną teisę Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies pagrindu nepakanka tik formaliai pasirašyti darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje narėje. Šiuo atveju privalo būti akcentuojamos šios sąlygos, t. y. asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje ir vykdyti savarankišką veiklą kitoje ir nei viena asmens vykdomos veiklos ar atliekamo darbo dalis neturi būti nedidelės apimties. Tarnyba sutinka su pareiškėjų apeliacinio skundo teiginiais, kad vadovaujantis Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnyje įtvirtinta tvarka asmens gyvenamosios valstybės narės kompetentinga įstaiga nustato asmeniui taikomus teisės aktus (laikinus). Tačiau tarnybos įsitikinimu, priimdama sprendimą kompetentinga įstaiga pirmiausiai privalo įvertinti asmens savarankiškos veiklos, vykdomos Lenkijoje (sudarytus sandorius, gautas pajamas ir faktiškai dirbtą laiką) apimtį ir ją palyginti su Lietuvos Respublikoje atliekamu darbu. Teikdama informaciją apie asmeniui nustatytus Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktus Lenkijos Respublikos kompetentinga įstaiga nepateikė konkrečios ir detalios informacijos apie asmens veiklą, faktiškai vykdomą Lenkijos Respublikoje (sudarytus sandorius, gautas pajamas ir faktiškai dirbtą laiką). Pabrėžė, kad A1 pažymėjimo neišdavimas neužkerta kelio ar kitaip apriboja asmens darbą Lietuvos Respublikoje ar bet kurioje kitoje valstybėje narėje, kadangi jis negali būti vertinamas kaip leidimas dirbti kitoje valstybėje narėje. Pažymėjimo paskirtis yra patvirtinti asmeniui taikomus konkrečios valstybės narės socialinio draudimo teisės aktus. Todėl pareiškėjos teiginį, kad palikus galioti Tarnybos 2014 m. birželio 23 d. sprendimą ji liks be socialinės apsaugos, vertino kaip visiškai nepagrįstą. Akcentavo, kad apeliantai savo teiginius grindžia jam naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas iš esmės grindžiamas argumentais, kurie išdėstyti atsiliepime į pareiškėjų skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad Tarnybai nebuvo pateikti jokie prašomi dokumentai, todėl prašymas buvo nagrinėjamas pagal turimus dokumentus ir nustačius, kad jie nepakankami įvertinti, ar pareiškėjos darbo pagal darbo sutartį apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdoma savarankiška veikla, nėra nedidelės apimties veikla, priimtas sprendimas, kad pateiktų dokumentų nepakanka išduoti A1 pažymėjimą. Nors ir sutinka su teismo sprendimu, tačiau nesutinka su teismo nuomone, kad sprendžiant dėl Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalies taikymo nėra taikoma didelės veiklos dalies vykdymo sąlyga. Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 5 dalies b papunktis taikomas tik įgyvendinant Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 1 dalį, ir mano, kad teismo sprendimo motyvuojamoji dalis yra keistina, nes netinkamai aiškinamas Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b punkto taikymas. Teismas klaidingai Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 5b dalį palaikė Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 5 dalies papunkčiu, ir, tikėtina, dėl to padarė išvadą, kad ji taikoma tik įgyvendinant Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2014 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. SPRE-1292, kuriuo Tarnyba nusprendė nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. neišduoti pareiškėjai B. M. A1 pažymėjimo, kadangi asmuo nepateikė dokumentų, reikalingų įvertinti, ar jam gali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis, ir įpareigojimo išduoti A1 pažymėjimą nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. balandžio 30 d.. Taip pat pareiškėjos prašė panaikinti VSDFV 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. (1.45)I-6945, kuriuo išnagrinėtas jos skundas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėjos apeliaciniame skunde, be kita ko, prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis nustato bendrą taisyklę, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės nemotyvavo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų prašymas atmestinas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantai naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėjai nepateikė.

Pasisakydama dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamas ginčas kilo dėl socialinės apsaugos sistemos taikytinų teisės aktų nustatymo asmenims laisvai judant Europos Bendrijoje, kai asmuo pagal darbo sutartį dirba vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ir užsiima savarankiška veikla kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Pagrindinis reglamentas), Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Įgyvendinimo reglamentas) bei Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gegužės 22 d. reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką. Šie Reglamentai yra skirti koordinuoti ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, kad visiems Bendrijoje laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (Reglamento (EB) Nr. 883/2004 1 straipsnyje pateiktų sąvokų prasme - valstybės narės kompetentinga valdžios institucija), vadovaudamasi Reglamentais (EB) Nr. 883/2004, Nr. 987/2009, taip pat kitais susijusiais teisės aktais, 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 „Dėl Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašų patvirtinimo“, patvirtino Pagrindiniu reglamentu ir Įgyvendinimo reglamentu nustatytų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo nuostatų įgyvendinimo norminius teisės aktus, tarp jų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašą, taip pat atitinkamų dokumentų formas, taip pat Prašymo išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir/ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, formą, kuri pildoma dėl A1 pažymėjimo išdavimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 konstatavo, kad būtent minėtas Tvarkos aprašas yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas ir būtent šiuo aspektu į jį atsižvelgtina taikant minėtus reglamentus, kurių baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad šie reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse.

Pareiškėjos, kaip matyti iš jų apeliacinio skundo turinio, nesutikdamos su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo jų skundas atmestas, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas.

Tarnyba 2014 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. SPRE-1292 nusprendė neišduoti pareiškėjai nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. A1 pažymėjimo, kadangi ji nepateikė dokumentų, reikalingų įvertinti, ar jam gali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis.

Šiuo atveju aktualios Reglamentų (EB) Nr. 883/2004, Nr. 987/2009 ir juos iš dalies keičiančio Reglamento (ES) Nr. 465/2012 nuostatos, reglamentuojančios taikytinų teisės aktų nustatymą, kai asmuo vienoje valstybėje narėje dirba pagal darbo sutartį, o kitoje užsiima savarankiška veikla. Pagal Pagrindinio reglamento 1 straipsnyje pateiktus apibrėžimus šių Reglamentų prasme „darbas pagal darbo sutartį“ – bet kuri veikla arba statusas, laikomi tokiais pagal tos valstybės, kurioje verčiamasi šia veikla arba egzistuoja šis statusas socialinės apsaugos įstatymus; „savarankiškas darbas“ – bet kuri veikla arba statusas, laikomi tokiais pagal tos valstybės, kurioje verčiamasi šia veikla arba egzistuoja šis statusas socialinės apsaugos įstatymus.

Reglamento (EB) Nr. 883/2004 II antraštinės dalies 11 straipsnyje, įtvirtinančiame bendrąsias taisykles, 1 dalyje nustatyta, kad asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi šioje antraštinėje dalyje numatytomis nuostatomis. Pagal šio straipsnio 3 dalį laikantis 12–16 straipsnių nuostatų: a) vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės teisės aktai; b) valstybės tarnautojams taikomi tos valstybės narės teisės aktai, kurie galioja juos į darbą priėmusiai administracijai; c) asmenims, pagal 65 straipsnio nuostatas gaunantiems bedarbio pašalpas vadovaujantis valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktais, taikomi tos valstybės narės įstatymai; d) asmenims, pašauktiems arba pakartotinai pašauktiems į tarnybą valstybės narės ginkluotosiose pajėgose arba į jos civilinę tarnybą, taikomi tos valstybės narės teisės aktai; e) visiems kitiems asmenims, kuriems netaikomi a–d papunkčiai, taikomi tos valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktai, nepažeidžiant kitų šio reglamento nuostatų, garantuojančių jiems išmokas pagal vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktus. II antraštinės dalies 13 straipsnis skirtas taikytinų teisės aktų nustatymui, kai dirbama dviejose ir daugiau valstybių narių. Pagal šio straipsnio 3 dalį asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas.

Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnis skirtas Pagrindinio reglamento 12 ir 13 straipsnių patikslinimui. Įgyvendinimo reglamente iki Reglamentu (ES) Nr. 465/2012 padarytų pakeitimų nebuvo nuostatų, tikslinančių Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalies taikymą. Reglamento (ES) Nr. 465/2012 2 straipsniu Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnis buvo iš dalies pakeistas, be kita ko, į šio straipsnio 5 dalį įterpiant 5b dalį, kurioje nustatyta „5b. Siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnis taikomas visiems atvejams pagal šį reglamentą“. Iš šio Įgyvendinimo reglamento pakeitimo matyti, kad sprendžiant dėl taikytinų teisės aktų nustatymo „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus taikomas visam Pagrindinio reglamento 13 straipsniui, taigi ir nagrinėjamam ginčui aktualiai Pagrindinio reglamento II antraštinės dalies 13 straipsnio 3 daliai, o ne tik šio straipsnio 1 daliai, kaip teigiama pareiškėjų apeliaciniame skunde. Taigi tiesioginis minėtų Reglamentų taikymas atsakovei suteikė teisę ir tuo pačiu įpareigojo sprendžiant pagal kompetenciją dėl taikytinų teisės aktų nustatymo, kai kyla klausimas dėl Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalies taikymo, atsižvelgti į Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 5b dalyje nurodytą „nedidelės apimties veiklos“ kriterijų, kurio nustatymui taikytinos Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio nuostatos.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėja B. M. (gyvenanti (duomenys neskelbtini)), 2013 m. lapkričio 29 d. su UAB „Darbo ekspresas“, kurios buveinė yra (duomenys neskelbtini) , sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 2 (toliau – ir Darbo sutartis) dėl darbo šioje įmonėje administratore. Darbo sutartyje nustatyta darbo trukmė 16 valandų per mėnesį (pagal grafiką), darbdavys įsipareigojo mokėti 400 Lt darbo užmokestį per mėnesį. Darbuotojas pradeda dirbti – 2013 m. gruodžio 1 d. Byloje nėra duomenų, kad tokios apimties asmens veikla (16 valandų per mėnesį) valstybėje narėje (šiuo atveju Lietuvoje), kurioje sudaryta darbo sutartis, gyvenamosios vietos valstybėje narėje vykdomos savarankiškos veiklos atžvilgiu galėtų būti vertinama kitaip nei nedidelės apimties veikla.

Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnis nustato Pagrindinio reglamento 13 straipsnio taikymo tvarką. Pagal šio straipsnio 1 dalį dviejose ar daugiau valstybių narių vykdydamas veiklą asmuo apie tai informuoja gyvenamosios vietos valstybės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą. Pagal šio straipsnio 2 dalį paskirta gyvenamosios vietos įstaiga nedelsdama nustato, kokie teisės aktai taikomi atitinkamam asmeniui, atsižvelgdama į Pagrindinio reglamento 13 straipsnį ir į Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnį. Toks nustatymas iš pradžių yra laikinas. Ta įstaiga informuoja apie tokį laikiną nustatymą visų valstybių narių, kuriose vykdoma veikla, paskirtas įstaigas. Pagal aptariamo straipsnio 3 dalį šio straipsnio 2 dalyje numatytas laikinas taikomų teisės aktų nustatymas tampa galutiniu per du mėnesius nuo tada, kai atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtos įstaigos apie tai informuojamos pagal 2 dalį, išskyrus atvejus, kai teisės aktai jau yra galutinai nustatyti remiantis 4 dalimi, arba bent viena iš atitinkamų įstaigų iki šio dviejų mėnesių laikotarpio pabaigos informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą apie tai, kad ji dar negali sutikti su nustatymu arba kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu.

Bylos medžiaga patvirtina, kad Tarnyba 2014 m. vasario 28 d. gavo Lenkijos Respublikos kompetentingos įstaigos 2014 m. vasario 12 d. raštą, kuriuo pranešama, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 1 d. turi būti taikomi Lietuvos įstatymai, kadangi ji nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. vykdo savarankišką veiklą Lenkijoje, nuo 2013 m. gruodžio 1 d. dirba Lietuvoje 16 valandų per mėnesį ir gauna 400 Lt dydžio atlyginimą. Darbas pas darbdavį Lietuvoje antraeilio darbo požymių neturi, todėl pareiškėjai nuo 2013 m. gruodžio 1 d. taikytini Lietuvos įstatymai. Rašte taip pat nurodyta, kad sprendimas taps galutiniu per du mėnesius, jeigu Tarnyba neturės pastabų.

Tarnyba, atsakydama į 2014 m. vasario 12 d. raštą, 2014 m. kovo 3 raštu Nr. (7.16)S2-7606 kreipėsi į Lenkijos Respublikos kompetentingą įstaigą, kuriame nurodė, kad pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį, asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai. Remiantis 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 465/2012 2 straipsnio 5b dalimi, siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnį, yra neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Taip pat nurodė, kad Darbo sutartyje nurodytas deklaratyvus / nepatikrintas valandų skaičius - 16 val. per mėnesį, gautos pajamos 2013–2014 metais sudarė vidutiniškai po 400 Lt per mėnesį, Tarnyba neturi įrodančių duomenų, kad pareiškėja, gyvenanti Lenkijoje, faktiškai važiuotų dirbti į Lietuvos Respubliką – Vilniaus miestą. Atstumas pakankamai tolimas, galimos kelionės sąnaudos, palyginus su gaunamomis pajamomis Lietuvoje yra neadekvačios. Tarnyba neturi duomenų apie pareiškėjos gaunamas faktines savarankiškos veiklos pajamas Lenkijos Respublikoje, todėl nėra teisinio pagrindo be faktinių aplinkybių sutikti su laikinu socialinio draudimo taikytinos teisės nustatymu, neįvertinus nedidelės apimties veiklos buvimo/nebuvimo. Tarnyba minėtame rašte prašė Lenkijos kompetentingos įstaigos įvertinti, ar pareiškėja darbo Lietuvoje pagal Darbo sutartį apimtis lyginant su jos savarankiškos veiklos vykdymo Lenkijoje faktine apimtimi gali būti vertinama kaip nedidelės apimties veikla bei iš naujo spręsti klausimą dėl taikomų socialinio draudimo teisės aktų nustatymo konstatavus realias jos pajamas iš jos savarankiškos veiklos, registruotos Lenkijos Respublikoje. Prašė informuoti apie priimtą sprendimą iki 2014 m. balandžio 14 d. Lenkijos kompetentinga įstaiga, atsakydama į Tarnybos raštą, informavo, kad palaiko savo 2014 m. kovo 3 d. rašte pateiktą nuomonę.

Tarnyba 2014 m. gegužės 12 d. raštu Nr. (7.16)S2-16046 kreipėsi į pareiškėją bei Lenkijos kompetentingą įstaigą, kuriame prašė pareiškėjos pateikti: užpildytą prašymą išduoti nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki (nurodytina numatoma data) pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir /ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje; asmens dokumento patvirtintą kopiją; asmens savarankiškos veiklos Lenkijoje registravimą NIP/Regon įrodančių dokumentų patvirtintas kopijas; Darbo sutarties patvirtintą kopiją; nurodyti, kiek dienų per mėnesį laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. gegužės 31 d. faktiškai vykdė savarankišką veiklą Lenkijoje; dokumentus apie jos faktines pajamas, gautas nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. gegužės 31 d. vykdžius savarankišką veiklą Lenkijoje (Lenkijos mokesčių inspekcijai ar kitai mokesčius administruojančiai įstaigai teiktų faktinių ataskaitų, išrašytų sąskaitų-faktūrų ir/arba bankinio išrašo apie atsiskaitymą vykdant veiklą bei sutarčių dėl savarankiškos veiklos vykdymo Lenkijoje patvirtintas kopijas). Atkreipė pareiškėjos dėmesį, kad prašymo 10 punkte būtina pažymėti Darbo sutarties su Lietuvos Respublikos darbdaviu galiojimo laikotarpiu dirbo Lietuvos darbdavio naudai tik Lenkijos Respublikos teritorijoje ar Lietuvos Respublikos teritorijoje. Visus nurodytus dokumentus prašė pateikti iki 2014 m. birželio 18 d. Išaiškino, kad nepateikus prašomų dokumentų Tarnyba dėl taikytinos teisės spręs pagal turimą informaciją.

Minėtame Tarnybos rašte prašomi pateikti dokumentai yra susiję su veiklos pagal darbo sutartį ir savarankiškos veiklos apimčių nustatymu, nes, kaip jau buvo minėta, Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 5b dalyje įtvirtinta, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą.

Bylos medžiaga nustatyta, kad Tarnyba negavo prašomų pateikti dokumentų. Tarnyba 2014 m. birželio 23 d. priėmė sprendimą Nr. SPRE-1292 „Dėl A1 pažymėjimo B. M. neišdavimo“, kuriame nurodė, kadangi prašymas ir dokumentai apie pareiškėjos savarankiškos veiklos vykdymą Lenkijoje nebuvo pateikti, o Tarnyboje turimi bei Tarnybai pateikti duomenys, nustatant ar pareiškėjai galima taikyti Tvarkos aprašo 15 punktą ir Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį, nepakankami, nusprendė neišduoti pareiškėjai laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. A1 pažymėjimo, kadangi ji nepateikė dokumentų, reikalingų įvertinti, ar jai gali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad teismas netinkamai aiškino Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, yra nepagrįsti ir atmestini remiantis aukščiau nurodytais motyvais.

Tarnybos tiek 2014 m. kovo 3 d., tiek ir 2014 m. gegužės 12 d. raštų turinys Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnio 3 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo kontekste suteikia pagrindą išvadoms, kad Tarnyba iki šioje įstatymo normoje nustatyto termino pabaigos informavo pareiškėjos savarankiškos veiklos vietos valstybės narės kompetentingą instituciją ir pareiškėją, kad negali sutikti su tuo, kad nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. pareiškėjai pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalį būtų taikomi Lietuvos socialinio draudimo įstatymai. Šie raštai pateikti nesuėjus Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnio 3 dalyje nustatytam terminui, todėl laikinasis Lietuvos socialinio draudimo teisės taikymas netapo galutiniu. Taip pat nėra pagrindo sutikti su apeliantais, kad Tarnyba visą įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjai, kadangi, kaip jau buvo minėta anksčiau, Tarnybos 2014 m. gegužės 12 d. raštas adresuotas ne tik pareiškėjai, bet ir Lenkijos Respublikos kompetentingai institucijai. Įgyvendinimo reglamento 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmenys, kuriems taikomas Pagrindinis reglamentas, privalo persiųsti atitinkamai įstaigai informaciją, dokumentus ar patvirtinančius įrodymus, kurių reikia jų teisėms ir pareigoms nustatyti ar išlaikyti ir taikytiniems teisės aktams bei jų pareigoms pagal juos nustatyti. Taigi pareiškėja turėjo pasirinkti jai patogų dokumentų pateikimo atsakovei būdą ar juos perduoti pagal savo gyvenamosios vietos ir savarankiškos veiklos vietos kompetentingą instituciją ar tiesiogiai, tačiau Įgyvendinimo reglamento 3 straipsnio 3 dalyje nustatytų pareigų neatliko.

Pareiškėja nepateikė į bylą dokumentų, reikalingų įvertinti, ar jai gali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis, todėl pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai nurodė, kad atsakovės prašytų dokumentų nepateikimas neleido Lietuvos kompetentingai įstaigai įsitikinti, ar asmens darbas pagal darbo sutartį nėra formalus, o tai nesusiję su atliekamo darbo didelės ar nedidelės apimties vertinimu. Tik gavusi dokumentus Tarnyba turi galimybę tai įvertinti. Šiuo atveju Tarnybos prašomi dokumentai nebuvo pateikti. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog nagrinėjamu atveju didelės veiklos dalies vykdymo sąlyga nebuvo taikoma, nepagrįsti.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė negali būti taikoma formaliai, nesigilinant į jos paskirtį, turinį ir Įgyvendinimo reglamente nustatytas taikymo taisykles.

Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepime išdėstyta nuomone dėl pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų motyvų aiškinant Įgyvendinimo reglamento 987/2009 14 straipsnio 5 b dalies taikymą ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Reglamento 987/2009 14 straipsnio 5 b dalis taikoma tik įgyvendinant Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalį. Kaip jau buvo minėta anksčiau, Reglamento 987/2009 14 straipsnio 5 b dalis taikoma įgyvendinant ne tik Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalį, bet visam Pagrindinio reglamento 13 straipsniui.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagristai vertino, kad UAB „Darbo ekspresas“ neturi teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, jog ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatų, reguliuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (pvz., 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-121/2004). Teismas turi priimti nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl teisės akto, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-291/2014). Nagrinėjamu atveju skundžiami sprendimai UAB „Darbo ekspresas“ teisėms ir pareigoms jokios įtakos neturi, todėl teismas pagrįstai pareiškėjos UAB „Darbo ekspresas“ atžvilgiu skundą atmetė.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas taikė teisingai, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Netenkinus skundo reikalavimų, netenkinamas ir prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 44 straipsnis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų B. M. (B. M.) ir uždarosios akcinės bendrovės „Darbo ekspresas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė