2016-11-25 Nr. AB-35-3-64-3-00455-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-890-858/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00455-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau Šiaulių TI), 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui dėl netinkamų kalinimo sąlygų už laikotarpį nuo 2014 m. spalio 7 d. iki 2015 m. sausio 19 d.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI jis buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis, kamerose, kuriose vienam asmeniui tekdavo mažesnis plotas negu teisės aktais nustatytas minimalus plotas vienam asmeniui – t. y. 3,6 kv. m. Skunde pažymėta, kad kamerose buvo tamsu, nebuvo galima skaityti ir rašyti, lango stiklas buvo purvinas, jo nebuvo galima nuvalyti dėl grotų iš abiejų pusių. Gyvenamosiose patalpose nebuvo šilto vandens, o pasinaudoti dušu suteikta galimybė tik vieną kartą per savaitę po 15 min. Tokiomis sąlygomis nepatenkinami higieniniai poreikiai, nusilpsta imuninė sistema, greitai susergama, o tinkamas gydymas nesuteikiamas. Tokios kalinimo sąlygos lėmė pareiškėjo fizinius nepatogumus ir dvasinius išgyvenimus.

Atsakovas Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą etapuotas 2014 m. spalio 7 d. ir periodiškai laikytas iki 2015 m. sausio 19 d. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas kamerose Nr.: 46 (teko ploto nuo 6,11 kv. m iki 3,1 kv. m), 100 (teko ploto nuo 5,04 kv. m iki 4,03 kv. m), 35 (teko ploto 7,49 kv. m). Iš viso buvo laikomas 84 dienas. Šiaulių TI taip pat pabrėžė, kad pasivaikščiojimo (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų ir prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje, todėl pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Tuo tarpu, nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas. Be to, nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymas Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau - Higienos normos HN 76:2010) 58 punktą laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Taigi, kamerų būklė priklauso nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio. Šiaulių TI papildomai akcentavo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia tik abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai kilusius dėl jo laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia įrodymais. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad Šiaulių TI pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, Šiaulių TI manė, jog nagrinėjamu atveju, nustačius, kad dėl kalinimo įstaigoje pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, yra pagrindas nepriteisti jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškėjo A. A. skundą tenkino iš dalies ‒ priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad į Šiaulių TI pareiškėjas atskirais etapais buvo patalpintas nuo 2014 m. spalio 7 d. iki 2015 m. sausio 19 d., kur išbuvo 84 dienas. Pareiškėjas Šiaulių TI atskirais laikotarpiais buvo patalpintas į kameras Nr. 46, 100, 35, 30. Atsakovo pateikti duomenys (pareiškėjas šiems argumentams paneigti įrodymų nepateikė), kad atskirais laikotarpiais pareiškėjui teko nuo 6,11 kv. m iki 3,05 kv. m 46 kameroje, nuo 5,04 kv. m iki 4,03 kv. m 100 kameroje ir 7,49 kv. m ploto norma 35 kameroje ir nuo 5,84 kv. m iki 3,89 kv. m 30 kameroje.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad iki 2009 m. birželio 10 d. galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2001 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 178 patvirtintų „Dėl Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 11.1 punkte buvo nustatyta, kad tardymo izoliatorių kameros gyvenamojo ploto norma asmeniui turi būti ne mažiau kaip 5 kv. m. Nuo 2009 m. birželio 10 d. galiojančiose taisyklėse šis dydis nebuvo taip detaliai reglamentuotas. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte buvo numatyta minimali ploto, tenkančio vienam suimtajam, norma – 3,6 kv. m. Teismui pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad skunde nurodytu laiku, praleistu Šiaulių TI, pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m kameros plotas 19 pilnų dienų ir 6 nepilnas dienas. Taigi buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. valdžios institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas nesutiko su jam tekusio konkretaus gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodika, t. y. jo nuomone, konkrečiu atveju nepagrįstai nebuvo atsižvelgta į užstatytą baldais plotą. Atmesdamas šį argumentą teismas pažymėjo, jog nei iki 2010 m. balandžio 30 d. galiojusios Higienos normos HN 76:2010, nei po to įsigaliojusios taisyklės nenumatė, kad į šiuose teisės aktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau ‒ LVAT) 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014). Teismas pažymėjo, jog į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Be to, byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nors pareiškėjas nagrinėjamu atveju skundėsi dėl antisanitarinės, higienos normų reikalavimų neatitinkančios kamerų būklės ir pan., jis iš esmės visiškai nedetalizavo, kuo tai pasireiškė. Tuo tarpu kameras tvarkytis privalo patys nuteistieji bei suimtieji (Higienos normos HN 76:2010 58 p.). Iš atsakovo atsiliepimo į skundą akivaizdu, jog dėl nepakankamo finansavimo nėra galimybės visas gyvenamąsias kameras aprūpinti valymo inventoriumi, tačiau esant poreikiui ir suimtiesiems (nuteistiesiems) pageidavus, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas. Atsikirtime į atsakovo pateiktą atsiliepimą šių aplinkybių pareiškėjas neneigė.

Teismas akcentavo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl jo kalinimo sąlygų būtų kreipęsis psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Į bylą pateikta pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopija patvirtina, kad medicinine pagalba pareiškėjas naudojosi. Vėliausi įrašai sveikatos istorijoje rodo, kad pareiškėjas yra sveikas, todėl jo argumentai dėl tinkamo gydymo nesuteikimo, nusilpusios imuninės sistemos, greito susirgimo, yra nepagrįsti. Byloje taip pat nebuvo nustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo laikymo sąlygų. Priešingai, iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu su rašytiniais ar žodiniais prašymais (pareiškimais), skundais ar pasiūlymais dėl netinkamų laikymo sąlygų į Šiaulių TI administraciją nesikreipė.

Teismas pažymėjo, kad į bylą pateikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai patvirtina, jog tam tikrose kamerose buvo nustatyti dirbtinės apšvietos reikalavimų pažeidimai. Nors tokie pažeidimai nustatyti iki pareiškėjas pateko į Šiaulių TI ir tokių pažeidimų pašalinimą apsunkina Šiaulių TI pastato įtraukimas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, tačiau nepaneigta aplinkybė, kad kamerose langai yra skaidraus stiklo ir langų, sienų, grindų būklė priklauso nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio. Teismas pažymėjo ir tai, kad Higienos normos HN 76:2010 24 punktas reglamentuota, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ir kondicionavimo sistema. Tai reiškia, jog vėdinimas vyksta per atveriamus langus, o tokia aplinkybė minima ir 2014 m. vasario 12 d. patikrinimo akte Nr. EP-27. Atsižvelgęs į tai teismas konstatavo, kad yra galimybė atverti gyvenamosios patalpos langus vėdinimui, sudarytos sąlygos langų išvalymui, o grotos netrukdo tai padaryti.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Europos žmogaus teisių teismas (toliau ‒ EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Tačiau, nors nustatytas pažeidimas ir nebuvo žeminantis pareiškėjo orumą Konvencijos 3 straipsnio prasme, šiuo atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam tinkamomis sąlygomis, o toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui tam tikrus neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą. Taigi pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Šiuo aspektu akcentuotina, kad LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.). Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

III. Pareiškėjas A. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ‒ skundą tenkinti.

Pareiškėjas nesutinka su teismo išvadomis ir teigia, kad teismas neskaičiavo laikotarpio, kuriuo jis buvo kalinamas nežmogiškomis sąlygomis, prieštaraujančioms Konvencijos 3 straipsniui. Pareiškėjas nurodo, jog prašė taikyti ne Lietuvos Respublikos teisę, o EŽTT praktiką. Be to, pareiškėjo teigimu, teismas ne tik nesivadovavo EŽTT nustatytais orientacinio dydžio kompensacijų kriterijais, bet ir nepaaiškino, kodėl nesivadovavo EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

Atsakovas Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė ir skunde pirmosios instancijos teismui. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl jo apeliacinis skundas vertintinas kaip neargumentuotas.

Atsakovo nuomone, teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Esant abstrakčiam pareiškimui apie teisių pažeidimą, negalima teigti, kad asmens teisės iš tikrųjų buvo pažeistos. Vien tik statistiniai duomenys apie kameroje laikytų asmenų skaičių nėra pakankamas pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme.

Atsakovas taip pat pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde neindividualizavo jam dėl neteisėtų Šiaulių TI veiksmų (neveikimo) kilusios žalos, vietoje to teismui pateikdamas abstrakčiais teiginiais grindžiamą šabloną (tokia išvada darytina todėl, kad jame apeliantas kalba apie tokius argumentus, kurie nebuvo kalbami nei pirminiame jo skunde nei atsakovo atsiliepime bei nei teismo sprendime, pvz. dėl senaties terminų). Pareiškėjas, pateikęs šabloninį skundą, net nepasidomėjo bylos medžiaga ir atsakovo pateiktais dokumentais, todėl jo skundas neargumentuotas. Atsakovo teigimu, Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, jokių aplinkybių, jog kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė jo sveikatai, nenustatyta. Todėl apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais ir reiškiamais siekiant pasipelnyti iš susiklosčiusios padėties.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, yra konstatavęs, kad santykinai mažą plotą tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė (LVAT 2014 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-63/2014).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ‒ CK) 6.271 straipsnį atlyginimo pareiškėjui A. A. už kalinimą nuo 2014 m. spalio 7 d. iki 2015 m. sausio 19 d. Šiaulių TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylos aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo atlikto pareiškėjo patirtos neturtinės žalos vertinimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 130 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinkama su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė Šiaulių TI jo laikymo teisės reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis laikotarpį, nes atskaičiavus kamerose esančių baldų užimamą plotą jam tekdavo tik apie 3 kv. m ploto. Teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas taikė Įsakyme nustatytą vienam asmeniui turinčio tekti 3,6 kv. m kameros ploto normą ir, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas konkrečiomis dienomis, dydžius ir asmenų, su kuriais jis buvo laikomas, skaičius, nustatė, kad pareiškėjui Šiaulių TI nuo 2014 m. spalio 7 d. iki 2015 m. sausio 19 d. 19 pilnų ir 6 nepilnas dienas teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustato norma. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Šiaulių TI kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, o šis reikalavimas yra nustatytas Įsakyme, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015). Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, tačiau nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą kameros plotą, skaičiuojant minimalų kameros plotą. Įvertinusi aktualų teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas pareiškėjui tekusį kameros plotą, pagrįstai atsakovo atstovo Šiaulių TI nurodytą visą kameros plotą dalijo iš kameroje laikytų asmenų skaičiaus. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo buvo pažeista Įsakyme nustatyta vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys esą jam turėjo būti taikoma 4 kv. m kameros ploto, atskaičius ir baldų užimamą plotą, vienam asmeniui norma atmestinas kaip nepagrįstas, nes tokio reikalavimo nenustatė nė vienas ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs teisės aktas. Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT atsisako nustatyti, kiek minimalaus gyvenamojo ploto turi tekti laisvės atėmimo įstaigoje laikomam asmeniui ir kada erdvės trūkumas gali būti traktuojamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr. EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 36898/03, 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 740/13), nes vertinant laikymo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į jų visumos kumuliacinį poveikį (žr. LVAT 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016, 2016 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-221-858/2016 ir kt.).

Pabrėžtina, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, atsižvelgė į dalį pirmiau minėtų kriterijų. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 1 d. – 300 Eur minimali mėnesinė alga (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972), taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-699/2015, 2014 m. balandžio 8 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181/2014 ir kt.), tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra tokių duomenų nustatyta, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 200 Eur. Be kita ko, svarbiausias faktorius, į kurį šiuo atveju yra atsižvelgiama, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, yra kalinimo nepriimtinomis sąlygomis trukmė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą, 93 p., 155 p.), taip pat su tuo susijusios kalinimo sąlygos.

Pareiškėjas, remdamasis EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją, apeliaciniame skunde prašo priteistinos neturtinės žalos dydį apskaičiuoti pagal EŽTT priteistinas sumas panašiose bylose, ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis EŽTT suformuota praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama šiuos apeliacinio skundo argumentus, kuriais remdamasis pareiškėjas teigia, kad jam turi būti priteistas didesnis neturtinės žalos atlyginimas, akcentuoja, jog EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją, pareiškimo Nr. 36813/97). Pažymėtina, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, kuri patiriama individualiai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pagal EŽTT visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją) ir EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams, nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį, privalėjo vadovautis EŽTT suformuota praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, įskaitant ir 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą Canali prieš Prancūziją (pareiškėjo teigimu, šioje byloje buvo skirtas 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas už 6 mėnesių įkalinimą asmeniui, kuris kalėjo geresnėmis sąlygomis nei pareiškėjas).

Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Naujausioje LVAT praktikoje už kiekvieną kalinimo dieną, kurią buvo pažeista minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma, asmeniui priteisiama nuo 6 iki 9 Eur (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-2199-662/2015 ir A-2183-662/2015; 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015; 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016; 2016 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-542-146/2016; 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-537-146/2016; 2016 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2077-575/2016; 2016 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-661-442/2016; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2068-502/2016; 2016 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2015-624/2016).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 250 str.) neturtinės žalos kriterijus, į santykinai neilgą kalinimo kamerose trukmę, į tai kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog buvo Įsakyme numatyto 3,6 kv. m ploto vienam asmeniui pažeidimas ir priteisė pareiškėjui 200 Eur neturtinės žalos už 19 pilnų ir 6 nepilnas dienas, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista suma laikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtus nepatogumus.

Padidinti pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimo sumą pagrindo nesudaro ir pareiškėjo rėmimasis apeliaciniame skunde EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu Canali prieš Prancūziją. Šiuo aspektu pažymėtina, jog nors ir pareiškėjas remiasi EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją ir joje priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu (10 000 Eur), teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamos bylos bei bylos Canali prieš Prancūziją faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, kadangi pastarojoje EŽTT iš esmės pripažino, kad pareiškėjas buvo kalinimas 6 mėnesius kalėjime 9 kv. m. kameroje, apstatytoje baldais, kartu su kitu kaliniu, tačiau pažymėjo, jog tai savaime nesudarė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo. Teismas, priteisdamas pareiškėjui nurodytą žalos atlyginimo dydį, akcentavo, kad šiuo atveju buvo nustatyti dideli higienos reikalavimų pažeidimai bei itin didelis pareiškėjo judėjimo laisvės ribojimas, neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas buvo vis dėlto pripažintas atsižvelgus į nustatytų pažeidimų kumuliatyvų poveikį. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje pareiškėjo atžvilgiu buvo nustatytas minimalaus kalinimo ploto neužtikrinimas kelis trumpus laikotarpius ir kiti higienos normų pažeidimai, yra vertinama būtent konkreti pareiškėjo situacija, jo patirti nurodomi išgyvenimai. Be to, kaip jau buvo minėta, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgiama į konkrečių individualią situaciją, neteisėtų veiksmų buvimą, konkrečius asmens patirtus išgyvenimus ir EŽTT neformuoja, nepateikia jokių bendrų ir fiksuotų sumų kriterijų, kuriais turėtų privalomai vadovautis Konvencijos valstybių nacionaliniai teismai. Atsižvelgiant į nurodytus išaiškinimus darytina išvada, kad šis pareiškėjo įvardinamas EŽTT sprendimas savaime nagrinėjamu atveju nėra aktualus ir nėra pagrindo juo besąlygiškai remtis sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 200 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

Pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis