2018-10-03 Nr. AB-17338-3-61-3-00344-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2009-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00344-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas), 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 12 d. iki 2017 m. sausio 24 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 78, kurioje nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas, be to, minėta kamera buvo kritinės būklės (kameroje buvo reikalingas remontas). Kameroje sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas nuo likusio kameros ploto, todėl pareiškėjas galėjo būti stebimas kitų asmenų.

3. Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 16 d. iki 2017 m. sausio 23 d. jis buvo laikomas kameroje pažeidžiant higienos normos reikalavimus. Dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo sąlygų, pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, kančias, nepilnavertiškumo jausmą, buvo pažeminta jo garbė bei orumas.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime su pareiškėjo skundu ir patikslintu skundu nesutiko ir prašė atmesti juos kaip nepagrįstus bei priteisti iš pareiškėjo 1,56 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenustatė. Paaiškino, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose bei įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, kuriais siekiama užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Taisyklės), nėra nustatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Lukiškių TI-K nuomone, tokių atitvarų įrengimas negali būti įtvirtintas, nes posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės.

6. Lukiškių TI-K pažymėjo, jog tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjas savo skundą grindė ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituodamas tarptautinius bei nacionalinius teisės aktus. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Pareiškėjas nekonkretizavo, kuo pasireiškė jam padaryta neturtinė žala, nepateikė jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodė skunde nurodytos sumos dydžio. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas bei traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas pažymėjo, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais. Pagal Taisyklių 14.5 punktą, sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1, 5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

9. Teismas nurodė, jog Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pažymoje nurodyta, kad visose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, kuri buvo atitverta nuo likusio kameros ploto pertvara. Be to, pažymoje nurodyta, jog kameros atitiko Taisyklių reikalavimus.

10. Teismas sprendė, kad sanitarinio mazgo pertvaros įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Teismas sutiko su pareiškėju, kad toks sanitarinio mazgo atitvėrimas ne visiškai atskiria sanitarinį mazgą nuo likusio kameros ploto, todėl besinaudojančio tualetu asmens privatumas gali būti pažeistas, tačiau toks pažeidimas nagrinėjamu atveju negalėjo būti nustatytas, nes iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas kameroje Nr. 78 buvo laikomas vienas. Pareiškėjo teiginiai, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrina sąlygų nebūti stebimam Lukiškių TI-K prižiūrėtojų, taip pat negali būti pagrindu konstatuoti pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimą, pareiškėjui nenurodžius detalių aplinkybių, ar jis realiai buvo stebimas konkrečių pareigūnų tam tikru metu, todėl teismas konstatavo, jog neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai sietini su sanitarinio mazgo įrengimu kameroje Nr. 78, nenustatyti.

11. Teismas nurodė, kad pareiškėjas taip pat skundėsi kameros Nr. 78 būkle, tačiau nurodydamas šį pažeidimą pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiu jo įvardinimu, jo nedetalizavo, nenurodė, kokie konkretūs kameros įrengimo aspektai jo netenkino, todėl teismas konstatavo, jog pažeidimas neįrodytas ir pareiškėjo laikymo sąlygos šiuo aspektu atitiko teisės aktų reikalavimus.

12. Teismas akcentavo, kad nenustačius Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, nėra visų būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl valstybei nekilo pareiga atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą.

13. Dėl Lukiškių TI-K prašymo iš pareiškėjo priteisti 1,56 Eur išlaidų už medžiagos, susijusios su bylos nagrinėjimu, parengimą, teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K bylos medžiagą pateikė elektroniniu būdu, todėl realiai išlaidų kopijoms padaryti nepatyrė, todėl nėra pagrindo priteisti iš pareiškėjo minėtas išlaidas.

III. 14. Pareiškėjas A. Š. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

15. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, nurodytais skunde ir patikslintame skunde. Akcentuoja, kad nuo 2016 m. gruodžio 12 d. iki 2017 m. sausio 24 d. buvo kalinamas kameroje Nr. 78, kurioje nebuvo užtikrinta jo teisė į privatumą. Sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas nuo gyvenamosios kameros zonos, todėl pareiškėją galėjo stebėti dirbantys prižiūrėtojai, o prižiūrėtojais dirba ir moterys. Sienelės aukštis, kurį išmatavo pats pareiškėjas, siekė tik 90 centimetrų, nors teisės aktai nustato 1,5 m. Tualetu turėjo naudotis dažnai, nes turi prostatos sutrikimų. Be to, kameroje buvo reikalingas remontas, kadangi kameros medinės grindys nuolat girgždėjo, nuo sienų krito tinkas, dažai nusilupę, išdaužytos skylės sienose, grindyse vietomis buvo vinių.

16. Teismas neatsižvelgė į skundo teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų, kad buvo pažeista jo teisė į privatumą, pažeidimai buvo intensyvūs ir prilygo pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, draudžiamam elgesiui.

Pareiškėjas dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo sąlygų patyrė neigiamo pobūdžio dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, buvo pažemintas jo orumas.

17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

18. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindžia jokiais įrodymais, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Net ir tuo atveju, kuomet neturtinės žalos faktas preziumuojamas pagal įstatymą, pareiškėjas turi pagrįsti reikalaujamos kompensacijos dydį.

19. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, nėra konkretumo dėl pareiškėjui tariamai padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjas savo apeliacinį skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Pareiškėjas apeliaciniame skunde naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių nenurodė, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, neužtikrinant teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

21. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui prašė priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą dėl to, kad Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 12 d. iki 2017 m. sausio 24 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 78, kurioje nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas, kamera buvo kritinės būklės, sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas nuo likusio kameros ploto, todėl pareiškėjas galėjo būti stebimas kitų asmenų.

22. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 78 buvo laikomas vienas, todėl jo privatumas naudojantis tualetu nebuvo pažeistas, pareiškėjas nekonkretizavo kokie konkretūs kameros įrengimo aspektai jo netenkino, todėl teismas Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu nekonstatavo ir skundą atmetė.

23. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai įvertino jo skunde nurodytus argumentus, kadangi jis nuo 2016 m. gruodžio 12 d. iki 2017 m. sausio 24 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 78, kurioje nebuvo užtikrinta jo teisė į privatumą, sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas nuo gyvenamosios kameros zonos, todėl pareiškėją galėjo stebėti dirbantys prižiūrėtojai. Kameroje buvo reikalingas remontas, medinės grindys nuolat girgždėjo, nuo sienų krito tinkas, dažai nusilupę, išdaužytos skylės sienose, grindyse vietomis buvo vinių.

24. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ginčijamu klausimu.

25. Byloje nustatyta, kad paeiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 12 d. iki 2017 m. sausio 24 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 78. Pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitarinio mazgo įrengimas kameroje neatitinka teisės aktų reikalavimų, kadangi jis nuo kameros gyvenamosios patalpos nebuvo tinkamai atitvertas. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios kameros patalpos atitvertas 1,5 m aukščio sienele ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus.

26. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne vienoje byloje yra nurodęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.).

27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo konstatuota, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai gaantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2018, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017 ir kt.). Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu asmens privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat ir kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu asmens teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., 2018 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018, 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-521-552/2018, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.).

28. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai sprendė, jog sanitarinio mazgo įrengimas, atitveriant jį 1,5 m aukščio sienele nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos, atitinka teisės aktų reikalavimus, taip pat pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu nebuvo pažeistas. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu kameroje buvo vienas, jis galėjo būti matomas kameros duris atidarantiems arba per akutę jį stebintiems pareigūnams. Nagrinėjamu atveju atsakovas Lukiškių TI-K pareiškėjo skunde nurodytų teiginių dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kameroje Nr. 78, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, bei jo privatumo neužtikrinimo nepaneigė, atitinkamai yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu.

29. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, susijusius su kameros būkle, t. y., kad kameroje buvo reikalingas remontas, girgždėjo grindys, byrėjo tinkas, sienose buvo skylės, pažymi, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui tik abstrakčiai nurodė, kad kameros būklė yra kritinė, reikalingas remontas, tačiau šių savo teiginių nedetalizavo, jokių įrodymų, pagrindžiančių šiuos teiginius nepateikė. Pažymėtina, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su kameros būkle, neįrodė. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu būtų kreipęsis su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją dėl kameros būklės. Tik esant nurodytoms pakankamai detalizuotoms faktinėms aplinkybėms, būtų galima spręsti, ar atsakovą atstovaujanti institucija konkrečiu atveju atliko neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus dėl, pareiškėjo teigimu, netinkamos kameros būklės, nėra pagrindo.

30. Remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei atsižvelgdama į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, sprendžia, kad šiuo atveju vien pažeidimo pripažinimas nėra pakankama satisfakcija. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs konstatuotų pažeidimų pobūdį, sprendžia, kad byloje yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

32. Dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (taip pat) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti.

33. Atsižvelgusi į neturtinės žalos atlyginimo nustatymo kriterijus, t. y. į pažeidimų pobūdį, trukmę (iš viso 43 paros), taip pat į tai, kad pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius ir kitus minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui priteistinas 100 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

34. Pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialiosios teisės normas, todėl priėmė neteisėtą sprendimą, kuris yra naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo A. Š. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius