2021-07-14 Nr. AB-14567-3-61-3-01560-2021-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-427-789/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01560-2021-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 49; 59.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2021 m. liepos 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos O. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. V. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra) dėl įsakymų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja O. V. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2021 m. balandžio 9 d. įsakymą Nr. AMP1-33 „Dėl O. V. atleidimo iš Aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Departamentas) direktoriaus pareigų“ (toliau – ir Atleidimo įsakymas);

2) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2021 m. balandžio 9 d. įsakymą Nr. AMP1-32 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo O. V.“ (toliau – ir Nuobaudos įsakymas);

3) priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos pareiškėjai vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos iki grąžinimo į valstybės tarnybą dienos;

4) priteisti iš atsakovo Aplinkos ministerijos pareiškėjai 3 000 Eur neturtinę žalą;

5) priteisti iš atsakovo Aplinkos ministerijos pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja kartu su skundu pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones:

1) sustabdyti Atleidimo įsakymo vykdymą, iki kol bus išnagrinėtas pareiškėjos skundas;

2) sustabdyti 2021 m. balandžio 19 d. paskelbtą konkursą (Nr. (duomenys neskelbtini)) į Departamento direktoriaus (įstaigos vadovas) pareigas, iki kol bus išnagrinėtas pareiškėjos skundas;

3) grąžinti pareiškėją į Departamento direktoriaus pareigas, iki kol bus išnagrinėtas pareiškėjos skundas.

Pareiškėja nurodė, kad jai suteiktas pranešėjos statusas sudaro pagrindą nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamos praktikos tarnybinėse bylose ir šiuo atveju taikyti prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones. Nagrinėjama byla nėra analogiška jokiam iki šiol administracinių teismų praktikoje nagrinėtam tarnybiniam ginčui. Dėl to yra pagrindas formuoti naują, pranešėjo statusą turinčio asmens teises ginančią reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo praktiką. Nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių iš esmės bus paneigta pareiškėjai taikoma pranešėjos statuso garantuojama apsauga ir paneigtas jai suteiktas pranešėjos statusas. Kadangi pateiktas skundas yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) įrodymas dėl Atleidimo įsakymo neteisėtumo ir nepagrįstumo, jame išdėstyti argumentai pagrindžia Atleidimo įsakymo neteisėtumą ir nepagrįstumą, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas šioje byloje yra adekvatus siekiamam tikslui, atitinka proporcingumo principą bei nepažeidžia proceso šalių interesų ir viešojo intereso pusiausvyros. Neuždraudus Aplinkos ministerijai toliau organizuoti konkurso į Aplinkos apsaugos departamento direktoriaus pareigas, paskyrus nuolatinį vadovą kils sunkūs padariniai bei žala, kurios nebus įmanoma išvengti. Pareiškėjos atleidimo faktas sulaukė didelio visuomenės palaikymo ir didelė jos dalis bei nevyriausybinės organizacijos reikalauja grąžinti pareiškėją į darbą. Nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių galimai kils grėsmė ir Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų pranešėjų apsaugos srityje vykdymui. Prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi ir viešojo intereso pobūdį, kadangi visai visuomenei svarbu apginti bei saugoti asmenis, kurie pranešė apie korupciją ar kitus pažeidimus (įgijo pranešėjo statusą). Tik pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, pareiškėja bus apsaugota nuo neigiamo poveikio darymo ir galės gintis nuo Aplinkos ministerijos galimai neteisėtų veiksmų. Pareiškėjai gavus pranešėjos statusą, jos atžvilgiu prasidėjo ne vienas tarnybinio nusižengimo patikrinimas. Tai patvirtina, kad pareiškėjos atleidimui iš darbo turėjo įtakos jos įgytas pranešėjos statusas ir pateiktas pranešimas Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai apie galimą korupcinę veiklą Aplinkos ministerijoje.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gegužės 17 d. nutartimi pareiškėjos skundą priėmė.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gegužės 17 d. nutartimi netenkino pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja buvo atleista iš Departamento direktorės pareigų, o į jos buvusias pareigas 2021 m. balandžio 19 d. paskelbtas naujas konkursas. Pareiškėja, inicijavusi bylą teisme dėl Atleidimo įsakymo panaikinimo, siekia būti grąžinta į savo ankstesnes pareigas. Nėra ginčo, kad Departamentas paskelbė konkursą į direktoriaus pareigas, o tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo metu į Departamento direktoriaus pareigas galės būti paskirtas kitas asmuo.

Nustatęs, kad pareiškėja neatitaisomą ar sunkiai atitaisomą žalą išimtinai sieja su jai suteiktu pranešėjos statusu, pripažinęs, kad pareiškėja prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones grindė tuo, kad jos atleidimas susilaukė didelio visuomenės palaikymo, teismas pažymėjo, kad, nagrinėjant prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, iš esmės vertinama tik tai, ar egzistuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalyje įvardyti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindai, t. y. ar pareiškėja tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir ar nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teismas pareiškėjos argumentus dėl neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos pripažino deklaratyviais. Pareiškėjos pateiktus argumentus dėl didelės žalos visuomenei teismas pripažino pareiškėjos prielaidomis, pasvarstymais, nukreiptais į ateitį, kurie nepagrindžia tikimybės, kad patirta žala pareiškėjai negalėtų būti atlyginta ar kompensuota. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja neįrodė, jog jai apskritai kiltų neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėja nepagrindė ir aplinkybių, jog paskyrus kitą asmenį į Departamento direktoriaus pareigas kils sunkūs padariniai bei žala, kurios nebus įmanoma išvengti ar ištaisyti. Teismas atkreipė dėmesį, kad nors Atleidimo įsakymu pareiškėja atleista iš pareigų Departamente, tačiau jai iš esmės nėra užkirstas kelias užimti kitas pareigas. Todėl teismas pripažino, kad pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones argumentai nėra pakankami taikyti prašomas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pažymėjo, kad prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2017 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-742-438/2017).

Teismas padarė išvadą, kad prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas šiuo atveju būtų neadekvatus ir neproporcingas, neatitiktų šalių interesų pusiausvyros bei viešojo intereso. Atkreipė dėmesį, kad, situacijai pasikeitus, nagrinėjamas klausimas galės būti svarstomas iš naujo.

III. Pareiškėja atskirajame skunde prašo:

1) panaikinti VAAT 2021 m. gegužės 17 d. nutartį, kuria atsisakyta taikyti prašomas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones;

2) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones: sustabdyti Atleidimo įsakymo vykdymą, iki kol bus išnagrinėtas pareiškėjos skundas; sustabdyti 2021 m. balandžio 19 d. paskelbtą konkursą (Nr. (duomenys neskelbtini)) į Departamento direktoriaus (įstaigos vadovas) pareigas, iki kol bus išnagrinėtas pareiškėjos skundas; grąžinti pareiškėją į Departamento direktoriaus pareigas, iki kol bus išnagrinėtas pareiškėjos skundas.

Pareiškėja atskirajame skunde dėsto iš esmės tas pačias faktines aplinkybes ir teisinius argumentus dėl jos, kaip pranešėjos, apsaugos neužtikrinimo, kuriuos ji dėstė prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, teiktame pirmosios instancijos teismui.

Nurodo, kad teismas tinkamai neidentifikavo visų reikšmingų aplinkybių, nenustatė tarp šalių susiklosčiusių santykių ir jį reglamentuojančių teisės aktų ir neatsižvelgė į tai, kad šiuo atveju egzistuoja išimtinės aplinkybės, į kurias neatsižvelgus bus padaryta žala ne tik pareiškėjai, bet ir viešajam interesui. Teismas neįvertino reikšmingos aplinkybės, jog, priėmus Atleidimo įsakymą ir atleidus pareiškėją iš pareigų, buvo paneigta jos, kaip pranešėjos, apsauga. Teismas formuoja neigiamą precedentą, kad asmenį, kuriam taikomas pranešėjo statusas, galima atleisti iš darbo, ir tokiu atveju ne darbdaviui, o pačiam asmeniui nustatoma pareiga įrodyti tokio atleidimo neteisėtumą ir nepagrįstumą.

Teigia, kad teismas suabsoliutino žalos buvimo ir (ar) nebuvimo kriterijų, dėl to neįvertino visų reikšmingų aplinkybių. Analizuodamas žalos kilimo faktą, teismas vadovavosi teismų praktika, kuri nėra aktuali. Teismas privalėjo individualiai įvertinti prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, atsižvelgti į situacijos specifiškumą, socialinį efektą ir rezultatą, kurį padarys priimta nutartis taikyti pareiškėjos prašomas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Teismas, vertindamas žalą, neįvertino to, kad pats atleidimas kelia neproporcingai didelę žalą pareiškėjai.

Akcentuoja, kad teismas, atsisakydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nevertindamas ir nenagrinėdamas to, kad pareiškėja galėjo būti atleista tik tuo atveju, jeigu darbdavys įrodytų, jog pareiškėja nebuvo atleista dėl jai suteikto pranešėjos statuso ir tai nėra neigiamo poveikio priemonė, pažeidė Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 4 dalį. Nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių šiuo atveju pareiškėjai nepagrįstai perkelta pareiga įrodyti, kad atleidimas buvo sąlygotas aplinkybės, kad jai buvo suteiktas pranešėjos statusas.

Pabrėžia, kad teismas priėmė formalią, tinkamai nepagrįstą nutartį, kurioje tik selektyviai atsakyta į kelis pareiškėjos argumentus, neįvertinus pagrindinių argumentų. Teismo argumentas, kad pareiškėja turėjo siekti įsidarbinti kitoje vietoje laikotarpiui, kol vyks bylos nagrinėjimas, yra nelogiškas, atspindintis tai, kad teismas išsamiai ir visapusiškai neįvertino pareiškėjos skundo ir prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones argumentų.

Atsakovai Aplinkos ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Aplinkos ministerijos, atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad Atleidimo įsakymas yra įvykdytas vienkartinis teisės taikymo aktas, todėl net ir teoriškai neįmanoma sustabdyti jo vykdymo. Reikalavimo užtikrinimo priemonė – grąžinti pareiškėją į pareigas, iš kurių ji buvo atleista – yra tapati vienam iš skundo reikalavimų, dėl kurio teismas dar nėra išnagrinėjęs bylos. Tol, kol teismas neišnagrinės bylos, negali būti pasisakyta dėl pareiškėjos vieno iš skundo reikalavimų pagrįstumo. Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos skundo reikalavimai nėra tikėtinai pagrįsti, todėl nėra pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Net ir darant hipotetinę prielaidą, kad teismas patenkintų pareiškėjos skundą, o į Departamento direktoriaus pareigas laimėjus konkursą būtų paskirtas kitas asmuo, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) įtvirtintas tokio teismo sprendimo neapsunkintas vykdymas (VTĮ 51 str. 1 d. 12 p.). Nors pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones grindžiamas išimtinai ta aplinkybe, kad pareiškėjai suteiktas pranešėjos statusas, dėl kurio pareiškėja ir buvo atleista iš pareigų, tačiau faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjos atleidimas niekaip nesusijęs su jai suteiktu pranešėjos statusu. Priešingai, nei teigia pareiškėja, pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nepaneigė nei pareiškėjai suteikto pranešėjo statuso, nei jai, kaip pranešėjai, taikomų garantijų. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 17 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, teisėtumas ir pagrįstumas.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Aiškindamas šią teisės normą, LVAT yra pripažinęs, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie, reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018). Taigi tam, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė būtų pritaikyta, turi būti įrodytas ne tik reikalavimo pagrįstumas, bet ir nustatyta neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos kilimo grėsmė. Atsižvelgiant į tai, laikytinas nepagrįstu pareiškėjos atskirojo skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino ir analizavo žalos kilimo faktą.

Spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių (ABTĮ 70 str. 3 d.) taikymo, teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą bei tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų būtinas siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016; 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-518-662/2018). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-184-520/2017).

Nagrinėjamu atveju prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (sustabdyti Atleidimo įsakymo vykdymą ir paskelbtą konkursą į pareigas, iš kurių pareiškėja buvo atleista, grąžinti pareiškėją į pareigas, iš kurių pareiškėja buvo atleista) pareiškėja iš esmės grindė tuo, kad jų nepritaikius bus paneigta jai suteikto pranešėjos statuso garantuojama apsauga, draudžianti taikyti neigiamo poveikio priemones (šiuo atveju – atleidimą iš pareigų) pranešėjo statusą įgijusiam asmeniui. Būtent dėl to, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, bus paneigtos pareiškėjai garantuojama pranešėjos statuso suteikta apsauga ir šiuo statusu suteiktos garantijos, pareiškėja grindė ir jai kilsiančios neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos faktą, o reikalavimo užtikrinimo priemonių pagrįstumą motyvavo teismui pateiktu skundu.

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties argumentus, atskirojo skundo argumentus, pažymi, kad, pagal LVAT praktiką, prašymai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu jie siejami su pareiškėjo teisių prevenciniu gynimu, siekiu apsaugoti pareiškėją nuo būsimų jo teisių pažeidimų, negali būti tenkinami. Skundo reikalavimo užtikrinimo procesinis institutas teismui nesuteikia įgalinimų tenkinti tokio pobūdžio reikalavimus (žr. LVAT 2009 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-242/2009; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-799/2011; 2011 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-922/2011). Taigi reikalavimo užtikrinimo priemonių, kuriomis siekiama tokio pat tikslo, kaip ir teismui paduotu skundu dėl atleidimo neteisėtumo, taikymas paprastai negalimas, nes taip būtų įteisintas ne skundo reikalavimo ar reikalavimų užtikrinimas, bet prevencinis teisių gynimo būdas, kuris nenumatytas nei ABTĮ, nei specialiame įstatyme, reglamentuojančiame kilusio ginčo teisinius santykius – Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos atskirojo skundo argumentus, kad šiuo išskirtiniu atveju reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą pagrindžia pareiškėjai suteiktas pranešėjos statusas, o jų netaikymas paneigtų šio statuso garantuojamą apsaugą, daro išvadą, kad šie argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo nukrypti nuo LVAT praktikos panašaus pobūdžio bylose dėl atleidimo iš valstybės tarnybos, pagal kurią prašymas taikyti reikalavimų užtikrinimo priemones, kuriuo siekiama prevenciškai apsaugoti pareiškėjų galimai pažeistas teises, nėra tenkinamas (žr., pvz., 2013 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-677/2013; 2016 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-332-438/2016). Pareiškėjos skundo argumentai, kuriais grindžiamas Atleidimo įsakymo neteisėtumas ir nepagrįstumas, vertintini iš esmės nagrinėjant Atleidimo įsakymo neteisėtumą ir pagrįstumą, o ne prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Šiuo atveju pareiškėjos atskirajame skunde nurodomi argumentai savaime nepagrindžia nei vienos ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytos būtinos sąlygos, todėl nėra reikšmingi sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Pažymėtina ir tai, kad skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėja neformuluoja prašymo teismui grąžinti ją į tas pareigas, iš kurių buvo atleista, tačiau to siekia, prašydama taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grąžinti ją į tas pareigas, iš kurių buvo atleista. Toks pareiškėjos pasirinktas jos galbūt pažeistų teisių ir (ar) teisėtų interesų gynybos modelis (strategija) iš esmės nesudaro teisinio pagrindo spręsti dėl VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 12 punkto, kuriame nustatyta, kad valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš pareigų, kai į tas pareigas teismo sprendimu grąžinamas anksčiau jas ėjęs valstybės tarnautojas, taikymo išnagrinėjus bylą iš esmės. Pažymėtina, kad VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 12 punktas netaikytinas sprendžiant prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Įvertinus pareiškėjos atskirojo skundo argumentus, kad šiuo atveju prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymas sukeltų neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą (neproporcingą) pareiškėjai, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra realios grėsmės, jog, nepritaikius pareiškėjos prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, yra pagrįsta. Reali grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais. Šiuo atveju pareiškėjos teiginiai dėl galbūt kilsiančios neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos vertintini kaip abstraktūs ir deklaratyvūs, pagrįsti tik teorinio pobūdžio prielaidomis dėl pareiškėjai suteikto pranešėjo statuso ir apsunkintos galimybės įrodyti savo skundo pagrįstumą, grėsmės viešajam interesui buvimo. Dėl to šie pareiškėjos teiginiai nelaikytini įrodančiais būtinybę šiuo atveju taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys, kad aplinkybė, jog pareiškėja gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, per se (pati savaime) nėra pagrindas ABTĮ 70 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Nagrinėjamu atveju nenustačius, kad, nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas, nenustatyta viena iš būtinų sąlygų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui. Kiti atskirojo skundo argumentai nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant dėl pareiškėjos prašymo pagrįstumo, todėl dėl jų detaliau nepasisakoma.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nagrinėjamu atveju nenustačius ABTĮ 70 straipsnyje nustatytų pagrindų taikyti pareiškėjos prašomas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos O. V. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ričardas Piličiauskas