2021-07-28 Nr. AB-15184-3-61-3-00677-2021-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3307-815/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00677-2021-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Ernesto Spruogio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. A. R. (M. A. R.) ir M. R., atstovaujamo atstovo pagal įstatymą M. A. R. (M. A. R.), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. A. R. (M. A. R.) ir M. R., atstovaujamo atstovo pagal įstatymą M. A. R. (M. A. R.), skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai M. A. R. (M. A. R.) ir M. R., atstovaujamas atstovo pagal įstatymą M. A. R., (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. (15/5-2)50U-826;827 „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų Irano Islamo Respublikos piliečiams M. A. R. ir M. R., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas). Taip pat pareiškėjai prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjai paaiškino, jog pareiškėjui M. A. R. 2019 m. liepos 10 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2021 m. liepos 10 d., Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu. Pareiškėjas buvo ir yra uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) akcininkas. Pareiškėjo nepilnamečiui vaikui M. R. 2019 m. liepos 10 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2021 m. liepos 10 d., Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu šeimos susijungimo pagrindu.

3. Nesutikdami su skundžiamu Sprendimu, kuriuo panaikinti jiems išduoti leidimai laikinai gyventi, pareiškėjai nurodė, kad jis yra nepagrįstas, paremtas išimtinai formaliais duomenimis, priimtas neišsiaiškinus faktinės Bendrovės situacijos. Sprendime pateikti netikslūs duomenys ir dėl įmonės vykdomos veiklos, ir dėl pareiškėjo M. A. R. tariamo pasyvumo nesikreipiant į atsakovą dėl susiklosčiusios padėties.

4. Pareiškėjų teigimu, atsakovas Sprendime nevertino visuotinės 2020 metais nutikusios pasaulinės krizės, turėjusios reikšmingos neigiamos įtakos ekonomikai ir ūkinės veiklos subjektams. Sprendime siaurinamai aiškinami Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtų karantinų padariniai, apsiribojant vien nuo 2020 m. lapkričio 7 d. paskelbto karantino galiojimo laikotarpiu, tačiau nevertinant ankstesnio (paskelbto nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. birželio 16 d.) karantino poveikio verslui bei tarp šių karantinų patiriamų sunkumų.

5. Pareiškėjai nesutiko su Sprendimo teiginiais, esą Bendrovė turėjo galimybę vykdyti bet kurią iš įmonės įstatuose nurodytų veiklos rūšių. Įstatai yra bendro pobūdžio dokumentas ir tam tikrų veiklos rūšių įvardijimas įmonės įstatuose savaime nereiškia, jog įmonė yra pasirengusi šią veiklą vykdyti. Be to, dėl epidemiologinės situacijos ir su ja susijusių draudimų nemaža dalis Bendrovės įstatuose nurodytų veiklos rūšių taip pat patenka į ribojamos veiklos sritį (pavyzdžiui, prekyba, paslaugų teikimas, kelionių organizavimas). Sprendime nurodyta aplinkybė, jog Bendrovė 2019 metais vykdė konsultacinę verslo ir kito valdymo veiklą, taip pat savaime nesukuria prielaidos šios rūšies veiklą vykdyti 2020 metais. Kritiškai sumažėjus šių paslaugų paklausai, Bendrovė šios veiklos nebevykdo. Jos konsultacijos verslo klausimais buvo orientuotos į galimybes investuoti Lietuvos Respublikoje, tačiau dėl kilusios pandemijos šios srities paslaugos tapo nebeaktualios. Nuo 2020 metų pradžios pagrindinė ir vienintelė įmonės vykdoma veikla, iš kurios gaunamos pajamos, yra Vilniuje veikiantis vegetariško maisto restoranas.

6. Pareiškėjai nurodė, kad Bendrovė plėtojo būtent restorano veiklą, kuri jau buvo pakankamai išvystyta, kad būtų įmanoma išlaikyti Bendrovę ir gauti pajamų, kurios padėtų pradėti vykdyti kitas veiklos rūšis. Dėl pasaulį apėmusios pandemijos Bendrovė susidūrė su itin dideliais sunkumais, nes vienintelė įmonės vykdoma viešo maitinimo veikla buvo ribojama valstybiniu lygiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais. Nors restorano verslas iki pandemijos pradžios 2020 metų vasarį judėjo pozityvia linkme, Bendrovė, kaip ir kiti restoranai, 2020 metais susidūrė su itin dideliais verslo draudimais, kurie apsunkino veiklą ir pajamų surinkimą. Dėl Sprendimo motyvų, kad su ribojimais susijusių finansinių sunkumų buvo galima išvengti teikiant maistą išsinešti, pareiškėjai tvirtino, kad iš šios veiklos gaunamos pajamos negalėjo padengti net būtiniausių įmonės sąnaudų. Bendrovės restoranas „(duomenys neskelbtini)“ turi itin siaurą specializaciją – gamina tik vegetarišką maistą, todėl galimybė teikti maistą išsinešti Bendrovės neišgelbėjo, nors įmonė vystė šią veiklos kryptį. Bendrovės restorano vieta ((duomenys neskelbtini)) orientuota į turistų aptarnavimą, tačiau tarptautinių kelionių ribojimai kritiškai sumažino turistų ir atitinkamai restorano lankytojų skaičių. Bendrai vertinant 2020 metų apyvartą, Bendrovės pajamos buvo pastebimai didesnės vasaros sezono metu ir ne karantino laikotarpiais, kai buvo leidžiama teikti viešo maitinimo paslaugas ne tik išsinešti. Tačiau vis tik gaunamos pajamos buvo nepakankamos, kad jų užtektų Bendrovės pakankamam darbo užmokesčio fondui sukaupti, kad būtų galima įvykdyti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus dėl mokamo darbo užmokesčio dydžio.

7. Pareiškėjai paaiškino, kad restoranui beveik sustabdžius veiklą dėl galiojančių apribojimų, tapo be galo sudėtinga išlaikyti reikalaujamą kiekį darbuotojų ir mokėti jiems nustatyto dydžio atlyginimus, kai darbo apimtys restorane tik tokios, kuomet pakanka vos 1 darbuotojo. Dėl paskelbto karantino UAB „(duomenys neskelbtini)“ teko paskelbti darbuotojų prastovą. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47 straipsnio 3 dalyje nustatytus darbdavio patirtų išlaidų už prastovą kompensavimo pagrindus, Bendrovė atsidūrė padėtyje, kai norint gauti pagalbos priemonę bei iš užimtumo tarnybos sumokėtos subsidijos atsiskaityti su darbuotoju ir tokiu būdu išsaugoti jo darbo vietą, Bendrovei teko sumažinti tokio darbuotojo darbo užmokestį prastovos laikui.

8. Pareiškėjai pastebėjo, kad restoranas, kitaip nei kitos veiklos rūšys, susiduria su itin didele darbuotojų kaita, darbuotojų paieška ir atranka užtrunka nuo savaitės iki mėnesio, o dėl epidemiologinės situacijos – ir ilgiau. Bendrovė jokiu būdu nesielgė piktavališkai ir stengėsi išpildyti nuostatas, susijusias su darbuotojų darbo užmokesčio dydžiu. Iš pridedamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Sodra) suvestinės apie Bendrovės apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokas už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. matyti, kad 2020 metais pusė darbuotojų Bendrovėje dirbo vos 2–3 mėnesius.

9. Pareiškėjų įsitikinimu, dėl susiklosčiusios situacijos neproporcinga vertinti tik paskelbto karantino laikotarpius kaip galimą laikotarpį, kuomet verslas patyrė sunkumų. Karantinų paskelbimas, veiklos ribojimų nustatymas, turizmo nuosmukis ir vartotojų prioritetų pasikeitimas neišvengiamai sukėlė neigiamų finansinių padarinių smulkiajam verslui. Pareiškėjai skunde nurodė Lietuvos statistikos departamento paskelbtus verslo tendencijų tyrimo rezultatus ir pažymėjo, kad nagrinėjamai situacijai aktualiame maitinimo ir gėrimų tiekimo sektoriuje apyvarta ženkliai sumažėjo palyginus su tais pačiais laikotarpiais ankstesniais kalendoriniais metais.

10. Sprendime klaidingai nurodoma, kad nebuvo kreiptasi dėl pasikeitusių aplinkybių. Atsakovui 2021 m. vasario 10 d. elektroniniu laišku buvo nurodytos pasikeitusios aplinkybės bei prašoma patarimo dėl susiklosčiusios situacijos suvaldymo. Abejuose atsakovo pranešimuose nurodoma, jog yra galimybė pakeisti pagrindą leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduoti, tačiau vietoje atsakymo į užduotus klausimus atsakovas priėmė skundžiamą Sprendimą.

11. Pareiškėjai pabrėžė, kad siekia atkurti Bendrovės atitiktį Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams. Nuo 2021 m. vasario 1 d. iš prastovų buvo atšaukti visi esami įmonės darbuotojai. Nuo 2021 m. vasario 1 d. darbuotoja A. L. įmonėje dirba pilnu etatu ir jai nustatytas 1 135,00 Eur mėnesinis atlyginimas. Nuo 2021 m. vasario 1 d. darbuotojui E. V. nustatytas 1 135,00 Eur mėnesinis atlyginimas. Be to, iš pridedamo sudaryto Bendrovės bandomojo balanso už 2020 metus rodiklių matyti, kad įmonė turi potencialą atkurti laikinai sumažėjusį finansinį stabilumą, įmonė yra moki. Taigi šiuo metu išnyko pagrindas kvestionuoti Bendrovės atitiktį Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams.

12. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad Sprendimu sukeliamos neproporcingai neigiamos pasekmės, pareiškėjų šeima labai myli Lietuvą, jos žmones, gerbia ir paklūsta įstatymams, yra stipriai emociškai prisirišę prie susikurto gyvenimo Lietuvoje, sunkiai dirbo, stengėsi ir siekė įsikurti Lietuvoje. Pareiškėjo A. M. R. nepilnametis sūnus lanko lietuviškas ugdymo įstaigas, puikiai kalba lietuviškai, jį itin skaudžiai palietė žinia dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo. Sprendimo vykdymas padarys nepataisomą žalą nepilnamečiam vaikui, kuris Lietuvoje adaptavosi, susirado draugų, išmoko valstybinę kalbą, mokosi pagal Lietuvos mokyklinio ugdymo programą. Vaiko mentalitetas taip pat prisitaikė prie Lietuvos realijų, jis nebemoka persų kalbos. Privertus vaiką grįžti į Irano Islamo Respubliką, jis patirs itin neigiamą ir, tikėtina, neįveikiamą patirtį adaptuojantis prie šalies gyvenimo, su kuria jis turi tik formalias sąsajas (yra Irano pilietis).

13. Pareiškėjas M. A. R. atvykęs į Lietuvos Respubliką dėjo labai daug pastangų, siekdamas įsikurti ir užtikrinti tinkamą šeimos gyvenimo ir pragyvenimo lygius. Užsieniečiams sudėtingiau pradėti ir plėtoti verslą. Nepanaikinus skundžiamo Sprendimo, pareiškėjai rizikuoja prarasti ne tik socialinį gyvenimą, kurį sukūrė Lietuvoje, tačiau ir likti visiškai be pragyvenimo šaltinių, kadangi visas santaupas investavo į veiklos Lietuvoje plėtojimą.

14. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

15. Atsakovas nurodė, kad Migracijos departamentui vykdant užsieniečių kontrolę, 2021 m. vasario 18 d. VSDFV sistemoje buvo patikrinti duomenys apie pareiškėjo M. A. R. valdomą UAB „ „(duomenys neskelbtini)“ bei šios įmonės darbuotojus.

16. Atsižvelgiant į Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, už 2021 m. sausio mėn. buvo vertinamos Bendrovės darbuotojų darbo sąlygos bendrovėje. Patikrinus aktualiausius Sodros informacinės sistemos duomenis (aktualiausi duomenys Sodrai bendrovės yra pateikti už darbą 2021 m. sausio mėn.), buvo nustatyta, kad Bendrovės darbuotojos I. G. darbo užmokestis už 2021 m. sausio mėn. sudarė 642 Eur; darbuotojo E. V. – 1052,80 Eur, o A. L. nuo pat įdarbinimo minėtoje bendrovėje buvo mokamas 495–496 Eur darbo užmokestis. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjo M. A. R. valdomoje Bendrovėje darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrai mokamas darbo užmokestis sudarė 1 694,80 Eur, buvo padaryta išvada, kad pareiškėjo valdoma Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu ir todėl yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.

17. Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į tai, kad nuo 2020 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikoje buvo paskelbtas karantino režimas, papildomai įvertino ir 2020 m. spalio mėn. (t. y. paskutinio mėnesio, kuomet verslas dar nebuvo paveikiamas Lietuvos Respublikoje įvesto antrojo karantino režimo ribojimų) Bendrovės atitiktį Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams. Patikrinus Sodros informacinės sistemos duomenis už darbą 2020 m. spalio mėn., buvo nustatyta, kad Bendrovės darbuotojos I. G. darbo užmokestis už 2020 m. spalio mėn. sudarė 607 Eur; darbuotojo E. V. – 752,52 Eur; darbuotojos E. A.– 664,78 Eur (jau minėta, kad A. L. nuo pat įdarbinimo minėtoje bendrovėje buvo mokamas 495–496 Eur darbo užmokestis). Tai reiškia, jog minėtiems darbuotojams bendrai mokėtas darbo užmokestis už 2020 m. spalio mėn. sudarė 2 024,30 Eur, t. y. mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio (toliau – ir BDU) dydžius, todėl yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo pareiškėjo Bendrovė neatitiko ir kitais patikrintais mėnesiais (2020 m. rugsėjo, lapkričio, gruodžio mėnesiais).

18. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, Migracijos departamentas priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi (leidimas laikinai gyventi, išduotas pareiškėjui M. R., panaikintas remiantis Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi).

19. Dėl pareiškėjų argumentų, susijusių su Bendrovės veiklos pobūdžiu, atsakovas nurodė, jog ginčijamame sprendime, vertindamas Bendrovės teikiamų paslaugų pobūdį, jis vadovavosi ne Bendrovės įstatais, kuriuose bendrai nurodomos galimos vykdyti bendrovės veiklos, o finansinės atskaitomybės dokumentais. Nors pareiškėjas teigė, kad nuo 2020 metų tokios veiklos įmonė faktiškai nebevykdo, tačiau įrodymų, kurie pagrįstų, jog Bendrovė objektyviai negalėjo užsiimti konsultacine verslo ir kito valdymo veikla, siekdama gauti pajamas ir išvengti dėl nuo 2020 m. kovo 16 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje įvesto karantino režimo pritaikytų apribojimų ir jų sąlygotų nuostolių atsiradimo, nepateikė. Pareiškėjas M. A. R., kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas tuo pagrindu, jog jis ketina užsiimti teisėta veikla pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas, buvo atsakingas už tai, kad visą jam išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį atitiktų Įstatymo jam keliamus reikalavimus, t. y. imtis reikalingų veiksmų bei priemonių, kad užtikrintų, jog įmonėje įdarbintų visą darbo laiką dirbančių darbuotojų (atitinkančių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygas), bendras mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius (prisitaikyti prie rinkos poreikių, teikti papildomas paslaugas, keisti veiklos kryptis, pasinaudoti verslui skatinti valstybės ar savivaldybės teikiamomis pagalbos priemonėmis ir pan.). Atsakovo vertinimu, pareiškėjas deklaratyviai teigė, kad įmonė susidūrė su itin dideliais sunkumais dėl pandemijos, tačiau neteikė objektyvių duomenų, kurie pagrįstų, kad patirtus nuostolius ir negalėjimą darbuotojams mokėti pakankamo, Įstatymo reikalavimus atitinkančio atlyginimo, lėmė vien tik nuo pareiškėjo nepriklausančios (force majeure) aplinkybės, bei kokių aktyvių veiksmų pareiškėjas pats ėmėsi, kad atitiktų Įstatymo keliamus reikalavimus. Be to, patikrinęs viešai prieinamus duomenis, Migracijos departamentas nustatė, kad Bendrovė (šios įmonės valdomas restoranas „(duomenys neskelbtini)“) nepriima užsakymų, kas leidžia manyti, jog įmonė faktiškai sustabdė savo veiklą.

20. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika, Migracijos departamentas pažymėjo, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta norma yra imperatyvi ir jokių išimčių nenustato. Kadangi buvo nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios vadovas ir akcininkas yra pareiškėjas M. A. R., nemoka darbuotojams Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies reikalavimus atitinkančio darbo užmokesčio (pareiškėjai šių Migracijos departamento nustatytų aplinkybių neginčijo), įvertinęs, jog Įstatymo reikalavimų neatitikimas nėra nulemtas vien karantino režimo ribojimų, Migracijos departamentas privalėjo panaikinti pareiškėjui M. A. R. bei tuo pačiu jo nepilnamečiam sūnui išduotus leidimus laikinai gyventi.

21. Migracijos departamento nuomone, pareiškėjų skunde minimos aplinkybės, jog Bendrovės valdomas restoranas „(duomenys neskelbtini)“ turi itin siaurą specializaciją, restoranas susiduria su itin didele darbuotojų kaita ir yra priklausomas nuo turistų srautų, nėra reikšmingos ginčijamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui vertinti, kadangi prieš pradėdamas vykdyti veiklą ir prieš kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjas M. A. R. privalėjo būti susipažinęs su Įstatymo bei kitų aktualių teisės aktų reikalavimais, tinkamai įvertinti verslo riziką, numatyti, kokių priemonių ir veiksmų jis imsis, kad, be kita ko, užtikrintų pakankamą darbo užmokesčio darbuotojams mokėjimą. Taip pat, jei pareiškėjui išlaikyti viešojo maitinimo srityje veikiantį verslą yra sudėtinga, neaišku, kodėl pareiškėjas neplėtoja įmonės veiklos pagal kitas veiklos rūšis, ką leidžia Bendrovės steigimo dokumentai.

22. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pagal pareiškėjo kartu su skundu pateiktą 2020 m. lapkričio 7 d. įsakymą prastova paskelbta tik vienai iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygas atitinkančių darbuotojų (I. G.), kai Migracijos departamentas vertino ne tik šios darbuotojos, bet ir kitų darbuotojų darbo užmokesčio dydžius, taip pat vertino iki karantino paskelbimo mokėtą darbo užmokestį darbuotojams (2020 m. rugsėjo, spalio mėn.). Pareiškėjas prastovas atšaukė nuo 2021 m. sausio 29 d. ir tą pačią dieną padidino darbuotojams E. V. ir A. L. mokamus darbo užmokesčius (galiojant griežtiems karantino režimo ribojimams), kas leido spręsti, jog pandemija ir karantino režimas nebuvo ta priežastis, dėl kurios darbuotojams bendrai negalėjo būti mokamas Įstatymo reikalavimus atitinkantis darbo užmokestis. Pareiškėjų skunde nurodomi statistiniai rodikliai taip pat nėra reikšmingi, kadangi Migracijos departamentas pagal teisės aktus privalėjo vertinti ir vertino individualią pareiškėjų ir Bendrovės situaciją.

23. Migracijos departamentas nesutiko su skundo teiginiais, kad pareiškėjui M. A. R. nebuvo tinkamai atsakyta į jo kreipimąsi. Į pareiškėjo 2021 m. vasario 10 d. raštą Migracijos departamentas atsakė teisės aktų nustatyta tvarka – pareiškėjui 2021 m. vasario 19 d. buvo išsiųstas Migracijos departamento atsakymas, kuriame, be kita ko, paaiškinta, kad jis turimo leidimo laikinai gyventi laikotarpiu turi atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, tačiau jų neatitinka, o Migracijos departamentas, spręsdamas dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo ar panaikinimo ir vertindamas, ar užsienietis atitinka Įstatymo nustatytus imperatyvius reikalavimus, visais atvejais atsižvelgia į individualias kiekvieno atvejo aplinkybes, susijusias su karantino sąlygotais apribojimais, ir užsieniečių bei jų darbdavių galimybes laikytis nurodytų reikalavimų. Migracijos departamentas sprendimus dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo ar panaikinimo priima vadovaudamasis protingumo ir proporcingumo principais, t. y. kiekvienu atveju individualiai įvertina situaciją, atsižvelgia į karantino metu nustatytų taisyklių galimą įtaką, taip pat vertina ne tik informaciją apie paskutinį (-ius) mėnesį (-ius) mokėtą darbo užmokestį, bet ir tai, ar buvo laikomasi Įstatymo nustatytų reikalavimų dėl darbo užmokesčio iki karantino ribojimų paskelbimo. Ginčijamu sprendimu šios reikšmingos aplinkybės buvo įvertintos – nustatyta, kad pareiškėjas M. A. R. Įstatymo reikalavimų neatitiko ir iki karantino ribojimų kavinių / restoranų veiklai paskelbimo.

24. Migracijos departamentas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį, ginčijamo sprendimo priėmimas netrukdo pareiškėjams teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujų leidimų laikinai gyventi išdavimo (šiuo metu tokie prašymai nėra pateikti). Dėl skundo argumentų, kad pareiškėjo M. A. R. nepilnametis sūnus adaptavosi Lietuvoje ir pan., atsakovas nurodė, jog vaiko teisė gyventi Lietuvos Respublikoje šiuo atveju yra išvestinė iš pareiškėjo M. A. R. teisės gyventi Lietuvos Respublikoje. Kadangi pareiškėjų atžvilgiu nebuvo priimtas sprendimas dėl jų grąžinimo / išsiuntimo į kilmės valstybę, jiems taip pat nebuvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, atsakovas nurodė, kad pareiškėjai gali teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujų leidimų laikinai gyventi ar nacionalinių vizų išdavimo, kuriuos gavę pareiškėjai toliau galės Lietuvos Respublikoje gyventi, mokytis, dirbti ir kt.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gegužės 10 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Irano Islamo Respublikos pilietis M. A. R. 2019 m. gegužės 29 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą; pareiškėjas M. A. R. 2019 m. gegužės 31 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu savo nepilnamečiam sūnui M. R. pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą; Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2019 m. birželio 28 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui M. A. R. leidimą laikinai gyventi dvejiems metams, o 2019 m. liepos 24 d., vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 43 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui M. R. leidimą laikinai gyventi iki 2021 m. liepos 10 d., t. y. iki galios jo tėvo leidimas laikinai gyventi; pareiškėjui M. A. R. leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) išduotas 2019 m. liepos 10 d., o pareiškėjui M. R. leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) išduotas 2019 m. liepos 30 d.

7. Byloje taip pat buvo nustatyta, kad Migracijos departamentas atliko užsieniečio kontrolę ir nustatė, kad M. A. R. bei jo valdoma įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, todėl 2021m. vasario 19 d. priėmė Sprendimą, kuriuo, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, panaikino Irano Islamo Respublikos piliečiui M. A. R. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2021 m. liepos 10 d., ir, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, panaikino Irano Islamo Respublikos piliečiui M. R. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2021 m. liepos 10 d.

8. Teismas vadovavosi ir analizavo Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XIII-965 redakcija), 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2017 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XIII-943 redakcija) nuostatas ir nurodė, jog tam, kad užsieniečiui būtų išduotas ar pakeistas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, ne tik užsienietis, bet ir įmonė, kurioje jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, turi atitikti visas numatytas sąlygas.

9. Teismas pažymėjo, kad M. A. R. valdomos UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaip vykdoma veikla Juridinių asmenų registre buvo nurodyta prekyba, paslaugų teikimas, kelionių organizavimas, įdarbinimas, mokymas, tarpininkavimas, konsultacijos, informacinės technologijos, reklaminės paslaugos, kita ūkinė-komercinė veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams. UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinės atskaitomybės dokumentuose už 2019 metus deklaruota, kad bendrovės vykdomos veiklos rūšys: konsultacinė verslo ir kito valdymo veikla, restoranų ir kito pagaminto valgio teikimo veikla. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad Sodros informacinėje sistemoje 2021 m. vasario 18 d. buvo patikrinti duomenys apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei šios įmonės darbuotojus, patikrinus duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbančius asmenis, buvo nustatyta, kad šiuo metu bendrovėje yra įdarbinti 6 darbuotojai – 3 Lietuvos Respublikos piliečiai ir 3 trečiųjų šalių piliečiai, turintys leidimus laikinai gyventi (M. A. R., jo sutuoktinė P. F. N., ir P. S.). Patikrinus aktualiausius Sodros informacinės sistemos duomenis (aktualiausi duomenys Sodrai Bendrovės yra pateikti už darbą 2021 m. sausio mėn.), buvo nustatyta, kad Bendrovės darbuotojos I. G. darbo užmokestis už 2021 m. sausio mėn. sudarė 642 Eur; darbuotojo E. V. – 1 052,80 Eur; patikrinus duomenis Sodros informacinėje sistemoje apie Bendrovės darbuotoją A. L., kuri dirbo ne visą darbo laiką, buvo nustatyta, kad jai nuo pat įdarbinimo minėtoje bendrovėje mokamas 495–496 Eur darbo užmokestis.

10. Nustatytos aplinkybės patvirtino, kad Bendrovės darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus (t. y. I. G. ir E. V.), bendrai mokamas darbo užmokestis už 2021 m. sausio mėn. sudaro 1 694,80 Eur, o tai leido daryti išvadą, kad M. A. R. bei jo valdoma įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, nes darbuotojams bendrai mokamas 1 694,80 Eur mėnesinis darbo užmokestis nesudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžių.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas M. A. R. pripažino, jog Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų.

12. Vertindamas skundo argumentus, kad priimant Sprendimą turėjo būti vertinama individuali situacija ir tai, jog Bendrovės veikla buvo apribota dėl paskelbto karantino, teismas nurodė, jog nuo 2020 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikoje buvo paskelbtas karantino režimas, o Migracijos departamentas, įvertinęs Bendrovės teikiamų paslaugų pobūdį, t. y. kad Bendrovė vykdo plataus pobūdžio veiklą, nes be maitinimo įstaigos paslaugų yra teikiama ir kito pobūdžio veikla (konsultacinė verslo ir kito valdymo veikla), taip pat viešai prieinamą informaciją, kad karantino metu restoranas priima užsakymus, teikia maisto į namus paslaugas, padarė išvadą, kad Bendrovė gali pakankamai susidoroti su pokyčiais, nulemtais karantino režimo. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai, kad nuo 2020 metų kitos veiklos, išskyrus restorano veiklą, įmonė faktiškai nebevykdė, nepagrįsti įrodymais, taip pat nepateikta įrodymų, kad Bendrovė objektyviai negalėjo užsiimti konsultacine verslo ir kito valdymo veikla, siekdama gauti pajamas ir išvengti dėl nuo 2020 m. kovo 13 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje įvesto karantino režimo pritaikytų apribojimų. Kaip abstraktūs buvo atmesti skundo teiginiai, jog konsultacijos verslo klausimais buvo orientuotos į galimybes investuoti Lietuvos Respublikoje, tačiau dėl pasaulį apėmusios pandemijos šios srities paslaugos tapo nebeaktualiomis.

13. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas taip pat įvertino Bendrovės atitiktį Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams ir iki 2020 m. lapkričio 7 d., kuomet dar nebuvo paskelbtas karantinas. Migracijos departamentas taip pat nustatė, kad ir kitais 2020 m. mėnesiais Bendrovė neatitiko imperatyvaus Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo visą darbo laiką dirbantiems Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiams ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantiems užsieniečiams mokėti mėnesinį darbo užmokestį, kuris bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius: už 2020 m. rugsėjo mėn. M. A. R. valdomos Bendrovės darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrai mokamas darbo užmokestis sudarė 1 633,25 Eur, už 2020 m. lapkričio mėn. – 1 535,89 Eur, už 2020 m. gruodžio mėn. – 1 659,80 Eur. Pareiškėjai šių faktinių aplinkybių neginčijo.

14. Teismo vertinimu, skunde nurodoma aplinkybė, kad Bendrovei teko paskelbti darbuotojų prastovą, nepaneigė išvadų dėl Bendrovės neatitikimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams. Iš pareiškėjo kartu su skundu pateikto 2021 m. lapkričio 7 d. įsakymo dėl prastovų paskelbimo teismas nustatė, kad prastova paskelbta tik vienai iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygas atitinkančių darbuotojų (I. G.), o Bendrovės darbuotojų (I. G., E. V. ir A. L.) darbo užmokestis 2020 m. spalio mėn., 2021 m. sausio mėn. buvo mažesnis už 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas M. A. R. prastovas atšaukė nuo 2021 m. sausio 29 d. ir tą pačią dieną padidino darbuotojams E. V. ir A. L. mokamus darbo užmokesčius (galiojant griežtiems karantino režimo ribojimams), kas suponavo išvadą, jog pandemija ir karantino režimas nebuvo objektyvi, nuo Bendrovės nepriklausiusi priežastis, dėl kurios darbuotojams bendrai negalėjo būti mokamas Įstatymo reikalavimus atitinkantis darbo užmokestis.

15. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, jog Bendrovės valdomas restoranas „(duomenys neskelbtini)“ turi itin siaurą specializaciją, susiduria su itin didele darbuotojų kaita ir yra priklausomas nuo turistų srautų, nėra reikšminga ginčijamo sprendimo priėmimui, o pareiškėjas, kuriam yra išduotas leidimas laikinai gyventi teisėtos ūkinės veiklos pagrindu, turėjo įvertinti pasirinktos vykdyti veiklos rūšies specifiką ir kylančią riziką. Teismo vertinimu, skunde nurodomi statistiniai rodikliai apie maitinimo sektoriaus apyvartos sumažėjimą 2020 metais taip pat nėra reikšmingi sprendžiant Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, kadangi šiuo atveju yra vertinama individuali pareiškėjų ir Bendrovės situacija.

16. Teismas nurodė, kad byloje objektyviais įrodymais paneigtas ir skundo teiginys, kad Migracijos departamentas nepateikė pareiškėjui atsakymo į jo elektroniniu laišku pateiktus paklausimus dėl jo situacijos išaiškinimo. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas į pareiškėjo 2021 m. vasario 10 d. raštą atsakė 2021 m. vasario 19 d. elektroniniu laišku, kuriame pareiškėjui išaiškino, kad jis turimo leidimo laikinai gyventi laikotarpiu turi atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, tačiau jų neatitinka ir nurodė neatitikimo pagrindus. Pareiškėjui taip pat minėtame Migracijos departamento atsakyme buvo nurodyta, kad Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.

17. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pabrėžė, jog tais atvejais, kai bendrovė faktiškai pradeda nebeatitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, nuo pirmosios sąlygų neatitikimo dienos Migracijos departamentas turi pagrindą panaikinti leidimą laikinai gyventi. Konstatavęs, kad Bendrovė tikrinamu laikotarpiu neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų (kadangi darbuotojams bendrai mokamas 1 694,80 Eur mėnesinis darbo užmokestis nesudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžių), teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, panaikinti pareiškėjo M. A. R. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas nenustatė pagrindo naikinti atsakovo Sprendimo rezoliucinės dalies pirmo punkto.

18. Teismas pripažino teisėta ir pagrįsta Sprendimo dalį, kuria panaikintas leidimas laikinai gyventi pareiškėjo M. A. R. nepilnamečiam vaikui M. R.. Teismo vertinimu, skunde nurodytos aplinkybės dėl M. R. adaptavimosi Lietuvos Respublikoje, ryšių su šia valstybe nėra reikšmingos.

19. Apibendrindamas teismas nurodė, kad Migracijos departamentas atliko išsamų, visapusišką ir objektyvų pareiškėjo ir jo valdomos Bendrovės situacijos vertinimą, Sprendimą priėmė vadovaudamasis oficialiais institucijų duomenimis ir surinktais įrodymais, Sprendimas yra tinkamai pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis, aktualiomis teisės aktų normomis, atitinka nuosekliai formuojamą teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nenustatė pagrindo jį naikinti. Konstatavęs, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas pareiškėjų skundą atmetė. Pareiškėjams buvo išaiškintina, kad ginčijamo sprendimo priėmimas neužkerta jiems kelio teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujų leidimų laikinai gyventi išdavimo.

20. Atmetęs pareiškėjų skundą, teismas netenkino prašymo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III. 21. Pareiškėjai M. A. R. ir M. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti bei priteisti visas pareiškėjų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

22. Teismas skundą išnagrinėjo formaliai ir paviršutiniškai, nesigilindamas į pareiškėjų argumentus, o savo sprendime pakartojo tik atsakovo argumentus.

23. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluota praktika dėl Įmonės atitikimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams (žr. 2019 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3951-438/2019, 2019 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4220-552/2019, kt.), kadangi minėta teismų praktika suformuluota ankstesniais laikotarpiais, kai Lietuvos Respublikoje nebuvo paskelbta ekstremalioji padėtis, nebuvo valstybiniu lygiu tvirtinami komercinės veiklos vykdymo ribojimai, nebuvo paskelbtas karantinas bei gyventojai nebuvo valstybiniu lygiu raginami susilaikyti nuo nebūtinų kelionių ir pramogų net tuo metu, kai buvo padaryta pertrauka tarp karantinų. Pareiškėjai laikosi pozicijos, kad 2020 metais susiklosčiusi situacija negali būti prilyginama jokiems kitiems laikotarpiams ir, atitinkamai, turi būti vertinama individualizuotai, netaikant apibendrintų ir nuasmenintų taisyklių.

24. Pirmosios instancijos teismas, pakartodamas atsakovo poziciją ginčo klausimu, siaurinamai aiškino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtų karantinų padarinius, apsiribojant vien nuo 2020 m. lapkričio 7 d. paskelbto karantino galiojimo laikotarpiu, tačiau nevertinant ankstesnio karantino poveikio verslui bei laikotarpyje tarp paskelbtų karantinų verslo patiriamų sunkumų. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų, jog Bendrovė objektyviai negalėjo užsiimti kita veikla (verslo valdymo konsultacijomis), kadangi pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai priskiria pareiškėjams naštą įrodyti aplinkybes, kurių įrodyti objektyviai neįmanoma. Pareiškėjai neturi galimybės įrodyti kitaip, nei tik savo paaiškinimais, kad nuo pandemijos pradžios į įmonę nustojo kreiptis klientai, kuriems buvo teikiamos konsultacinės paslaugos. Pareiškėjai akcentuoja, kad nuo 2020 metų pradžios pagrindinė ir vienintelė įmonės vykdoma veikla, iš kurios gaunamos pajamos, yra Vilniuje veikiantis vegetariško maisto restoranas „(duomenys neskelbtini)“, esantis adresu (duomenys neskelbtini).

25. Pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino pareiškėjų argumentų apie tai, kad galimybė teikti maistą išsinešti ir dėl to gaunamos pajamos nepakankamos, byloje pateikta duomenų, kad maisto pristatymo paslaugos taip pat mažina Bendrovės pajamas, tačiau teismas jų nevertino. Nebuvo įvertintos skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su Bendrovės restorano veiklos specifika (orientuotas į turistus), darbuotojų kaita, karantino įtaka turizmui, kas lėmė, jog Bendrovė ne visada galėjo mokėti pakankamą darbo užmokestį darbuotojams. Pareiškėjai pakartoja skundo argumentus, kad norint gauti pagalbos priemonę iš valstybės dėl karantino bei iš užimtumo tarnybos sumokėtos subsidijos atsiskaityti su darbuotoju ir išsaugoti jo darbo vietą, įmonė neturėjo kitos išeities kaip tik sumažinti tokio darbuotojo darbo užmokestį prastovos laikui, o nuo 2021 m. vasario 1 d. dviem darbuotojams nustatytas pakankamas atlyginimas. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių duomenų pagrindu padarė visiškai klaidingą išvadą, esą karantinas nesutrukdė pareiškėjams atlikti šiuos veiksmus. Gavę atsakovo Sprendimą, pareiškėjai pasiskolino lėšų, siekdami ištaisyti susiklosčiusią situaciją, todėl faktiškai pirmosios instancijos teismo išvada yra klaidinga, kadangi nei įmonė, nei pareiškėjai tokios galimybės savaime neturėjo.

26. Pareiškėjai nesutinka su teismo išvada, kad skunde nurodyti statistiniai duomenys dėl sumažėjusios subjektų, kurie užsiima maitinimo veikla, apyvartos. Byloje yra pateikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansiniai duomenys, iš kurių aiškiai matyti, kad valstybėje paskelbti karantino laikotarpiai neabejotinai paveikė įmonės veiklą. Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo pareiškėjų argumento, kad dėl susiklosčiusios situacijos neproporcinga vertinti tik paskelbto karantino laikotarpius kaip galimą laikotarpį, kuomet verslas patyrė sunkumų, atmetimo priežasčių. Byloje esant UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinės atskaitomybės dokumentams, aiškiai patvirtinantiems, kad įmonės sunkumai yra susiję su valstybėje skelbiamais ribojimais, statistiniai duomenys pareiškėjų poziciją tik papildo ir patvirtina, t. y. Bendrovė sunkumų patyrė ne dėl nesėkmės versle, o dėl visuotinės situacijos maitinimo sektoriuje ir verslas maitinimo srityje nepasiekė iki karantino buvusios apyvartos.

27. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad dėl pasikeitusios situacijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017 pateiktais išaiškinimais, kadangi dėl Lietuvoje paskelbtos ekstremalios padėties ir nustatytų komercinės veiklos ribojimų aplinkybės skiriasi.

28. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

29. Atsakovas nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui. Dėl apeliantų išdėstytų motyvų, kad teismų praktika panašiose bylose buvo suformuota esant kitoms aplinkybėms, atsakovas laikosi pozicijos, jog, prieš priimdamas sprendimą Migracijos departamentas įvertino pareiškėjo M. A. R. atitiktį Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams ne tik 2021 m. sausio mėnesį, bet ir tarpkarantininiu laikotarpiu (2020 m. rugsėjo bei spalio mėnesiais), kai jokie esminiai ribojimai pareiškėjo bendrovės vykdomai veiklai nebuvo taikomi. Be to, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos sąlygos yra imperatyvios, todėl pareiškėjas M. A. R., kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas tuo pagrindu, jog jis ketina užsiimti teisėta veikla pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas, buvo atsakingas už tai, kad visą jam išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį atitiktų Įstatymo jam keliamus reikalavimus, t. y. šiuo atveju imtis reikalingų veiksmų bei priemonių, kad užtikrintų, jog įmonėje įdarbintų visą darbo laiką dirbančių darbuotojų (atitinkančių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygas) bendras mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius (prisitaikyti prie rinkos poreikių, teikti papildomas paslaugas, keisti veiklos kryptis, pasinaudoti verslui skatinti valstybės ar savivaldybės teikiamomis pagalbos priemonėmis ir kt.). Šiuo atveju pareiškėjas tik deklaratyviai teigia, kad įmonė susidūrė su itin dideliais sunkumais dėl pandemijos, tačiau byloje neteikė jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų, kad patirtus nuostolius ir negalėjimą darbuotojams mokėti pakankamo, Įstatymo reikalavimus atitinkančio atlyginimo, lėmė vien tik nuo pareiškėjo nepriklausančios aplinkybės, bei kokių aktyvių veiksmų pareiškėjas pats ėmėsi, kad atitiktų minimalius Įstatymo keliamus reikalavimus.

30. Atsakovo teigimu, teisės aktai nenumato Migracijos departamentui pareigos užsieniečio atitiktį Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams vertinti priklausomai nuo kitų, šioje teisės normoje nenurodytų aplinkybių, todėl atsižvelgiant į tai ir įvertinus aukščiau paminėtas aplinkybes, kad Migracijos departamento vertintu laikotarpiu (2020 m. rugsėjo ir spalio mėnesiais) įmonei nebuvo objektyvių kliūčių vykdyti veiklą, darbuotojai nebuvo prastovose, nėra pagrindo teigti, jog Migracijos departamento priimtame sprendime ir ginčijamame sprendime cituojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika yra neaktuali ir kad ja nebuvo galima remtis. Tiek pagal Įstatymą, tiek pagal suformuotą teismų praktiką Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę ir nustatęs, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios vadovas ir akcininkas yra pareiškėjas M. A. R., nemoka darbuotojams Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies reikalavimus atitinkančio darbo užmokesčio (pareiškėjai šių Migracijos departamento nustatytų aplinkybių neginčijo), įvertinęs, jog Įstatymo reikalavimų neatitikimas nėra nulemtas vien karantino režimo ribojimų, privalėjo panaikinti pareiškėjui M. A. R. bei tuo pačiu jo nepilnamečiam sūnui išduotus leidimus laikinai gyventi.

31. Migracijos departamentas nurodo, kad pareiškėjų nurodytos aplinkybės, susijusios su UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdomo restorano specifika, darbuotojų kaita, maisto pristatymo kaštais, maitinimo srityje veikiančio verslo apyvartos nuosmukiu ir kt. nėra reikšmingos nagrinėjamos bylos kontekste.

32. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjai, gavę Migracijos departamento sprendimą, pasiskolino lėšų, kad ištaisytų susiklosčiusią situaciją ir mokėtų darbuotojams didesnį darbo užmokestį, nėra nei pagrįsta įrodymais, nei paneigia Migracijos departamento Sprendimo išvadas dėl pareiškėjo neatitikties Įstatymo reikalavimams vertintu laikotarpiu. Pareiškėjų teiginiai, kad statistinė informacija patvirtina, kad problema yra ne nesėkmingame UAB „(duomenys neskelbtini)“ versle, o visuotinė, pasireiškianti visame viešojo maitinimo paslaugas teikiančių įmonių veiklos sektoriuje, savaime neįrodo, kad pareiškėjas dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių negalėjo mokėti savo darbuotojams Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto darbo užmokesčio (pvz., vykdydamas kitą, įstatymų nedraudžiamą veiklą ir gaudamas papildomas pajamas).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

34. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nes pareiškėjas M. A. R. ir jo valdoma įmonė UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu (t. y. dėl mokamo darbo užmokesčio dydžio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytiems darbuotojams), taigi atsakovui atsirado pareiga panaikinti pareiškėjui M. A. R. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas taip pat sprendė, kad panaikinus leidimą laikinai gyventi pareiškėjui M. A. R., turi būti naikinamas ir leidimas laikinai gyventi užsieniečio nepilnamečiam sūnui.

35. Pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, motyvuodami, kad Lietuvoje kilusi viruso epidemija ypač paveikė maitinimo paslaugas teikiančias įmones, Bendrovė nepasiekė iki pirmojo karantino buvusios apyvartos, dėl ko ne visuomet galėjo tam tikriems darbuotojams mokėti pakankamą darbo užmokestį. Šios situacijos nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas nevertino. Apeliantai nurodo, kad anksčiau suformuota teismų praktika nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikoma, nes tuo metu nebuvo taikomi veiklos ribojimai dėl viruso epidemijos.

36. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

37. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes, pasak jų, buvo netinkamai, neindividualizuotai įvertintos faktinės aplinkybės, atitinkamai buvo netinkamai pritaikyta teismų praktika. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį (buvusi 6 dalis) jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

38. Ginčijamas atsakovo Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir 3 dalimi. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, arba įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 21 ar 22 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog, jeigu užsieniečio leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jo šeimos narių, gyvenančių kartu su juo, leidimas laikinai gyventi taip pat panaikinamas, išskyrus atvejus, kai jie turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu šio Įstatymo nustatytu pagrindu.

39. Ginčijamas atsakovo Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, darant nuorodą į Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuriame nustatyta, jog užsieniečiui, kuris yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma yra imperatyvi ir jokių išimčių nenumato (žr., pvz., 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5516-442/2018). Nagrinėjamoje situacijoje nėra svarbu tai, kiek laiko Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, svarbu tai, kad šis faktas buvo konstatuotas ginčijamo Departamento Sprendimo priėmimo metu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3675-822/2018; 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3543-261/2020).

40. Įvertinus šioje byloje apeliacinės instancijos teismui bylos šalių pateiktus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, byloje esančius įrodymus, kuriais grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai, darytina išvada, kad priimant pirmosios instancijos teismo sprendimą buvo laikomasi ABTĮ 56 ir 86 straipsnių reikalavimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės (žr. šios nutarties 10, 13, 17 p.) neabejotinai patvirtina, kad Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, t. y. dėl mokamo darbo užmokesčio dydžio, taigi, atsakovas, nustatęs, šias aplinkybes ir vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu bei 3 dalimi, visiškai pagrįstai panaikino pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

41. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad priežastys, dėl kurių užsieniečio įmonė nebeatitinka šių reikalavimų, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi vien neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5201-261/2017, 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3048-438/2018; 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3543-261/2020).

42. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad tokiu reglamentavimu mažinama fiktyvių įmonių steigimo rizika ir užkertamos galimybės piktnaudžiauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3999-492/2018). Tokio teisinio reglamentavimo tikslai suponuoja, kad užsieniečių veikla rinkoje siejama su aukštesnių nei vietos ūkio subjektams reikalavimų vykdymu, kad būtų užtikrinamas tokių ūkio subjektų veiklos realumas ir skaidrumas, išvengta bet kokių piktnaudžiavimo imigracija faktų. Tokios priemonės yra pateisinamos ir proporcingos siekiamiems tikslams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5142-415/2018). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šiuo atveju buvo pažeista imperatyvi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, kurios reikalavimus Bendrovė turėjo atitikti tam, jog pareiškėjai turėtų teisę išlaikyti jiems išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Bendrovė tokių reikalavimų atsakovo Sprendimo priėmimo metu neatitiko, taigi vien tai buvo pakankamas pagrindas ginčijamam Sprendimui priimti.

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo surinktus įrodymus bei padarytas išvadas, sprendžia, jog pareiškėjas M. A. neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, kas sudaro pagrindą panaikinti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, atitinkamai yra pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi ir pareiškėjo vaikui, kuriam leidimas buvo išduotas šeimos susijungimo pagrindu (Įstatymo 50 str. 3 d.).

44. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde pareiškėjas tik deklaratyviai teigia, kad įmonė susidūrė su itin dideliais sunkumais dėl pandemijos, tačiau byloje neteikė jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų, kad patirtus nuostolius ir negalėjimą darbuotojams mokėti pakankamo, Įstatymo reikalavimus atitinkančio atlyginimo lėmė vien tik nuo pareiškėjo nepriklausančios aplinkybės, bei nenurodė, kokių aktyvių veiksmų pareiškėjas pats ėmėsi, kad atitiktų minimalius Įstatymo keliamus reikalavimus. Paminėtina, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas vertino Bendrovės veiklą ir ne karantino laikotarpiu ir nustatė, jog ir tada Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo teiginiais, kad Bendrovės valdomo restorano specifika, darbuotojų kaita, maisto pristatymo kaštai, maitinimo srityje veikiančio verslo apyvartos nuosmukis ir kt. nėra reikšmingos nagrinėjamos bylos kontekste.

45. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

46. Pareiškėjų apeliacinį skundą atmetus, jie neįgijo teisės į teismo išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų M. A. R. (M. A. R.) ir M. R., atstovaujamo atstovo pagal įstatymą M. A. R. (M. A. R.), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ričardas Piličiauskas

Ernestas Spruogis