2016-12-14 Nr. AB-23623-3-62-3-01425-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2209-556/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01425-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 40 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2007 m. rugsėjo 18 d. iki šiol neteisėtai buvo apribota jo laisvė, kadangi laisvės atėmimo bausmės sąlygos neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų. Laisvės atėmimo bausmę pareiškėjas atliko perpildytuose pataisos namuose, kuriuose nuteistųjų skaičius žymiai viršijo teisės aktais nustatytą maksimalų nuteistųjų skaičių. Gyvenamosiose patalpose gyvenamojo ploto vienam asmeniui vidutiniškai teko mažiau nei nustatyta, minimali 3,1 kv. m norma buvo pažeista. Pareiškėjas buvo kalinamas kartu su žmogaus imunodeficito virusu (toliau – ir ŽIV) infekuotais asmenimis, kurie kėlė grėsmę jo gyvybei ir sveikatai. Kartu su juo gyvenantys nuteistieji vartojo narkotikus ir psichotropinius vaistus, perdozavę prarasdavo sąmonę, reikėdavo juos gaivinti. Poilsio gyvenamosios patalpos (miego) įrengtos virš gamybinio cecho, kuriame kūrenama krosnis, o iš kūrenamos krosnies kylantys dūmai patekdavo ir į gyvenamąją patalpą. Pataisos namuose nėra įrengtų vietų rūkymui, o po 23 valandos gyvenamųjų patalpų durys yra užrakinamos ir nuteistieji rūko visur, tabako dūmais tenka kvėpuoti ir pareiškėjui, o tai labai kenkia sveikatai. 200 nuteistųjų naudojasi 3 šaldytuvais, 1 taksofonu aparatu, 1 skalbimo mašina, 6 klozetais ir 3 pisuarais. Miegamosiose patalpose žiemos metu temperatūra siekia iki 8–10 laipsnių šilumos. Patalpose nėra šilto vandens, o maudytis duše galima tik 1 kartą per savaitę, tačiau vienu metu maudosi apie 200 nuteistųjų, todėl kiekvienas gali pasinaudoti dušu tik apie 1 minutę. Lokalinio sektoriaus koridoriuje nėra langų, ventiliacijos, stinga oro, tvyro smarvė. Dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų pareiškėjas patyrė diskomfortą, orumo ir garbės pažeminimą, patyčias, psichologinę prievartą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, atsirado nepasitikėjimas savimi, sutriko miegas, pablogėjo sveikata, pasidarė dirglus. Pareiškėjas mano, kad dėl šių aplinkybių jis patyrė didelę neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta ir atlyginta pinigais.

Atsakovas Alytaus PN atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam yra skiriama miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiros brigados gyvenamojoje zonoje. Per visą bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais. Nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje, nes gyvenamosios patalpos yra atskiri kambariai su bendrojo naudojimo patalpomis. Pataisos namų teritorijoje įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji jiems patogiu metu. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Pareiškėjo skundo teiginiai, kad jis kalinamas antisanitarinėmis ir žiauriomis sąlygomis, yra neatitinkančios tikrovės. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginančios jo buvimą pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Atsakovas akcentavo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) byloje 2006 m. gruodžio 12 d. priimtu sprendimu byloje Živulinskas prieš Lietuvą nurodė, kad, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo, EŽTT teismas atsižvelgė į tai, jog nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, be to, nenustatyta faktų, jog tiek bendrosios, tiek konkrečios pareiškėjo kalinimo sąlygos būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, ir konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurie būtų nežmoniškas ar orumą žeminantys elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį. Atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių konkrečiais faktais pagrįstų duomenų, jog Alytaus pataisos namai nesilaikė skunde nurodytų teisės normų reikalavimų. Prašė skundo reikalavimui taikyti ieškinio senatį ir skundą atmesti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 28 d. sprendimu (b. l. 64–69) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus pataisos namuose sąlygas. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais priteisimo atmestas kaip nepagrįstas.

Teismas konstatavo, kad šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė atlikdamas bausmę Alytaus PN nuo 2007 m. rugsėjo 18 d. iki skundo padavimo teismui dienos – 2015 m. liepos 21 d.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normomis, reglamentuojančios civilinę atsakomybę. Šios nuostatos reglamentuoja ir žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo tvarką.

Teismas nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, imperatyviai pabrėžė, kad nagrinėjant administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) 13 str., 20 str., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007; 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-413/2012 ir kt.). Teismas akcentavo, kad pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia ar turi realią galimybę suvokti apie jo teisės pažeidimą. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista. Teismas nurodė, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl padarytos žalos (taip pat ir neturtinės) atlyginimo. Pareiškėjas prašė atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo teigimu, buvo padaryta laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 18 d. iki 2015 m. liepos 21 d. Atsakovas teismo prašė taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 str. 2 d.). Byloje nėra duomenų, jų nepateikė ir pareiškėjas, kad jis į teismą kreipėsi anksčiau dėl kalinimo sąlygų atitikimo teisės aktų reikalavimams.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas prašė neturtinės žalos, įvertintos pinigais, atlyginimo. Teismas rėmėsi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi ir, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, padarė išvadą, jog kilusio ginčo atveju turėtų būti vertinamas laikotarpis už 3 metus nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2012 m. liepos 21 d. iki 2015 m. liepos 21 d. Darydamas šią išvadą teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas jau pakankamai ilgą laiką atlikinėjo bausmę pataisos namuose ir jam objektyviai turėjo būti žinomos pagrindinės teisės aktų (įstatymų ir poįstatyminių aktų), reglamentuojančių suėmimo (kalinimo) sąlygas, nuostatos, tačiau pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą. Be to, neturtinė žala – tai pareiškėjo subjektyvūs išgyvenimai, dvasiniai sukrėtimai, bendravimo galimybių sumažėjimas ir pan. Iš to darytina išvada, kad teismui nebuvo pateikta duomenų, jog pareiškėjas anksčiau kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl laikymo sąlygų. Teismas konstatavo, kad nenustatyta jokių CK 1.129, 1.130 straipsniuose įtvirtintų pagrindų, kurie duotų pakankamą pagrindą svarstyti klausimus ir apie ieškinio senaties terminų sustabdymą arba jų eigos nutraukimą. Teismas, įvertinęs bylos įrodymų visetą, konstatavo, kad šioje byloje nėra jokio pagrindo svarstyti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą (ABTĮ 57 str.).

Teismas rėmėsi CK 6.271, 6.246–6.249 straipsniais ir pabrėžė, kad viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Šioje byloje pareiškėjas prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad, pažeidžiant galiojančius teisės aktus (Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija), Konvenciją, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintą Higienos normą HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma), jis buvo kalinamas perpildytose patalpose, jam nebuvo užtikrintos teisės aktais garantuotos higienos ir sanitarinės bausmės atlikimo sąlygos. Kaip vieną iš pagrindinių argumentų dėl neturtinės žalos atsiradimo pareiškėjas nurodė, kad buvo kalinamas patalpose, kuriose vienam asmeniui teko mažesnis plotas, negu numatyta teisės aktais.

Teismas atsižvelgė į LVAT suformuotą teisminę praktiką, kurioje nurodyta, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Teismas pabrėžė, kad šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai padarė įtakos pareiškėjui ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.).

Teismas nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojo 2010 m. balandžio 26 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 111.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 111.2 punktas – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pataisos įstaigos direktoriaus įsakymais nuo 2012 m. liepos 21 d. iki 2013 m. liepos 10 d., nuo 2013 m. liepos 10 d. iki 2013 m. rugpjūčio 30 d., nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2015 m. liepos 21 d. buvo paskirtas gyventi 6 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas – 30,28 kv. m, ji buvo skirta gyventi viso 13 nuteistųjų (kiekvienam nuteistajam teko po 2,32 kv. m gyvenamojo ploto). Minėtais laikotarpiais pareiškėjui atsakovas neužtikrino teisės aktais numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, t. y. minėtais laikotarpiais pareiškėjui teko 0,78 kv. m ploto mažiau. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nuo 2014 m. rugsėjo 24 d. iki 2014 m. rugsėjo 25 d. buvo paskirtas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 3, kurios plotas 29,36 kv. m, joje įrengtos 8 miegamosios vietos, kiekvienam nuteistajam teko 3,67 kv. m ploto (ploto norma pažeista nebuvo); nuo 2014 m. rugsėjo 25 d. iki 2014 m. spalio 1 d. buvo paskirtas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 5, kurios plotas 28,66 kv. m, joje įrengtos 8 miegamosios vietos, kiekvienam nuteistajam teko 3,58 kv. m ploto (trūko 0,02 kv. m ploto).

Teismas pažymėjo, jog EŽTT savo jurisprudencijoje yra ne kartą išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus ir jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip: elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir t. t. Spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98). Minėtoje byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.

Teismas pažymėjo, kad pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Atsakovas pagrįstai akcentavo, kad Alytaus pataisos namai nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Alytaus pataisos namuose nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Pareiškėjas šias aplinkybes nutylėjo. Teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad valstybė pagal nacionalinę teisę pakankamai ilgą laiką (nuo 2012 m. liepos 21 d. iki 2015 m. liepos 21 d.) neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, o tai CK 6.271 straipsnio prasme reiškia, jog neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to pareiškėjui CK 6.250 straipsnio prasme kilo atitinkamos pasekmės (dvasiniai išgyvenimai, didelis nepatogumas, pažeminimas, didelis psichologinis sukrėtimas).

Teismas pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. EŽTT neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99).

Teismas konstatavo, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą (žr. LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-601/2013).

Teismas pažymėjo, Higienos normos nuostatos nereglamentuoja minimalaus vienam nuteistajam skirtinų dušo, sanitarinių mazgų patalpų ploto. Minėtuose teisės aktuose taip pat nenurodytas ir minimalus bendras šių patalpų plotas. Teismui pateikti duomenys patvirtina, kad Alytaus visuomenės sveikatos centras 2012 m. gruodžio 12 d., 2013 m. lapkričio 26 d., 2014 m. gruodžio 12 d., 2014 m. kovo 10 d. atliko patikrinimus pataisos namuose, tačiau pareiškėjo nurodytų Higienos normos reikalavimų pažeidimų nenustatė. Higienos normos 27 punktas numato, jog sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema, tačiau šios Higienos normos nuostatos nereglamentuoja karšto vandens tiekimo gyvenamosiose patalpose. Higienos normos 68 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas skunde nurodė, kad tokia galimybė buvo sudaryta.

Teismas akcentavo, jog byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas buvo kalinamas kartu su ŽIV infekuotais asmenimis. Tokia informacija yra konfidenciali, ji žinoma tik pačiam infekuotam asmeniui ir įstaigos gydytojui, todėl šis pareiškėjo skundo motyvas yra nepagrįstas. Dėl kartu gyvenančių nuteistųjų, vartojančių narkotines ar psichotropines priemones, pareiškėjas į įstaigos administraciją niekada nesikreipė, byloje tokių duomenų nėra, tai tik deklaratyvūs pareiškėjo teiginiai, nepagrįsti jokiais patikimais ir neginčijamais įrodymais.

Teismas nurodė, kad 2014 m. lapkričio 18 d. Alytaus pataisos namų direktoriaus įsakymo Nr. 1-323 1.1 punkte nurodyta, jog nuteistųjų gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose rūkyti galima tik rūkymui skirtose vietose. Nuteistieji, atliekantys bausmę rūkančiųjų kameroje, privalo rūkyti tik sanitariniuose mazguose, kuriuose įrengta ištraukiamoji ventiliacija bei pasivaikščiojimo kieme metu (1.2 p.). Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas pats sutiko bausmę atlikti kartu su rūkančiais asmenimis.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų Alytaus pataisos namuose grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir nusiskundimais, abstrakčiais argumentais, subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, kurių pareiškėjas nedetalizavo, todėl šių argumentų nevertino kaip pakankamu neturtinės žalos konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Teismas likusiuosius pareiškėjo skundo argumentus laikė pertekliniais, neturinčiais esminės (lemiamos) reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau jų nedėstė ir neanalizavo (ABTĮ 57 str.).

Teismas nurodė, kad LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v Netherlands, pareiškimo Nr. 16034/90, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v Finland, pareiškimo Nr. 20772/92, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garcia Ruiz v Spain ir kt., pareiškimo Nr. 30544/96.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d.nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 74–76) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinti jo skundą. Pareiškėjas pakartojo skundo argumentus ir papildomai nurodė:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, nes priimtas remiantis tik atsakovo paaiškinimais.

2. Teismas negalėjo taikyti senaties, nes atsakovas pažeidė Konvencijos 2 ir 3 straipsnius, kurie yra prilyginami kankinimui ir genocidui. Tokiems nusikaltimams nėra taikomas senaties terminas.

3. Atsakovas pripažino, kad pažeidė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d.įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ taisykles. Šių Taisyklių 111.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Asmenims, kurie atlieka jiems paskirtą bausmę, turi būti sudarytos tinkamos sąlygos gyventi, ypač ilsėtis, kurios atitiktų sveikatos ir higienos normas (apšvietimui, šildymui, ventiliacijai, gyvenamam plotui, klimato sąlygoms). Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad gyvenamojoje patalpoje vienam asmeniui tenka 2,32 kv. m ploto, patalpose trūksta oro, nes nėra ventiliacijos ir langų, žiemos metu patalpos temperatūra nesiekia 20 laipsnių šilumos, blogas apšvietimas. Teismas rėmėsi Alytaus sveikatos centro vertinimu, kuris nenustatė Higienos normos reikalavimų pažeidimų, tačiau šie vertinimai nelaikytini objektyviais, nes Alytaus sveikatos centras yra šališkas ir priima sprendimus, kurie palankūs Alytaus pataisos namams, o ne kalinamiems asmenims. Kalinimo įstaigose yra nuolatos pažeidinėjami Higienos normos reikalavimai, valstybė nesirūpina, kad kalinimo sąlygos gerėtų. Dėl to pareiškėjo atžvilgiu yra pažeidžiamas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnis, nes tokios kalinimo sąlygos pažeidžia orumą.

4. Miegui skirtose patalpose trūksta oro, nėra ventiliacijos. Kalinimo įstaigoje pareiškėjas dirba (7 valandas per parą) ir po darbo dienos nori pailsėti, tačiau tam neturi galimybių. Dėl oro trūkumo ir perpildytos patalpos sutriko miegas, dėl to jautėsi fiziškai ir psichologiškai pavargęs, pasidarė nervingas, dirglus, pablogėjo atmintis. Teismo argumentas, kad mažesnis plotas kompensuojamas galimybe judėti per visas gyvenamąsias patalpas, yra klaidingas, nes po darbo norisi ilsėtis miego patalpose, kurios atitiktų visus įrengimo reikalavimus (Higienos normas).

5. Alytaus pataisos namuose yra daug asmenų, kurie infekuoti ŽIV. R. M., gimęs (duomenys neskelbtini) gyveno su pareiškėju vienoje poilsio (miego) gyvenamojoje patalpoje. Jis sutiko patvirtinti teismo procese, kad yra ŽIV nešiotojas.Tokių asmenų yra daugiau ir esant poreikiui jie sutiktų patvirtinti šias aplinkybes teisme. Asmenys, kurie yra ŽIV nešiotojai, bausmę atlieka tik Alytaus pataisos namuose, nes čia yra specialios patalpos, kuriose jie apgyvendinami, tačiau Alytaus pataisos namų administracija nesiima priemonių, kad šie asmenys gyventų tik tose patalpose, o yra apgyvendinami kartu su visais bausmę atliekančiais asmenimis.

6. Alytaus PN lokaliniame 7 sektoriuje bendrabučio koridoriuje buvo atsisakyta langų ir 2014 m. padarytas budėjimo postas. Šiose patalpose nėra ventiliacijos ir taip panaikinta galimybė vėdinti. Tokiomis priemonėmis buvo pablogintos bausmę atliekančių asmenų gyvenimo sąlygos, o bloginimas yra negalimos pagal Europos Sąjungos teisės aktus.

7. Gyvenamosios patalpos skirtos poilsiui (miegui) yra virš gamybinių patalpų, kuriose įrengtas cechas. Žiemos metu gamybinės patalpos yra šildomos krosnimi, kurios išskiriami dūmai patenka į poilsio patalpas. Dūmai labai kenkia miegančių asmenų sveikatai, tačiau teismas šios aplinkybės netyrė, manytina, kad tai padaryta tikslingai, nes pagal Lietuvoje galiojančius teisės aktus yra draudžiama virš gamybinių patalpų įrengti gyvenamas patalpas.

8. Teismas priimdamas sprendimą dėl neturtinės žalos, nepaaiškino, kodėl rėmėsi tik Lietuvos Respublikos teisės aktais, bet nesirėmė Europos Sąjungos teisės aktais, Konvencija bei EŽTT praktika. EŽTT praktikoje yra nustatytas orientacinis kompensacijos dydis (para – 35 eurai) už asmens kalinimo pažeidimus, kurie vertinami kaip asmens kalinimą nežmoniškomis sąlygomis. Teismas nepasisakė dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą. Pareiškėjas buvo kalinimas ilgą laiką, t. y. 8 metus ir 2 mėnesius Alytaus pataisos namuose pažeidžiant kalinimo sąlygas.

Atsakovas Alytaus PN atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 81–82) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas siekė žalos atlyginimo, todėl privalėjo visas aplinkybes tinkamai įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardyti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytų tariamą turtinę žalą. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvertino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Šioje byloje ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus pataisos namuose.

Pareiškėjas 2015 m. liepos 21 d. išsiuntė paštu pirmosios instancijos teismui skundą, kuriame nurodė, kad jis neturtinę žalą patyrė dėl nuo 2007 m. rugsėjo 18 d. iki skundo pateikimo dienos – 2015 m. liepos 21 d., trukusių Alytaus PN neteisėtų veiksmų. Šių veiksmų atsiradimą siejo su aplinkybe, kad Alytaus PN jam nebuvo suteiktas minimalus teisės aktais nustatytas plotas ir laikymo sąlygos neatitiko Higienos normos reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, vertino pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2012 m. liepos 21 d. iki 2015 m. liepos 21 d., nes atsakovo prašymu taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti dėl kalinimo nuo 2007 m. rugsėjo 18 d. iki 2012 m. liepos 20 d. atsiradusią neturtinę žalą. Teismas pripažino, kad pareiškėjui (atliekant bausmę Alytaus PN nuo 2012 m. liepos 21 d. iki 2015 m. liepos 21 d.) atsakovas neužtikrino teisės aktais numatyto minimalaus gyvenamojo ploto ir taip buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam nepažeidžiant kalinimo sąlygų. Dėl to pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.250 ir 6.271 straipsniais, konstatavo, kad valstybė pagal nacionalinę teisę pakankamai ilgą laiką neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. neveikė taip, kaip to reikalauja teisės aktai, ir dėl to pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės (pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, didelį nepatogumą, pažeminimą, psichologinį sukrėtimą). Teismas minėtose patalpose nenustatė higienos reikalavimų pažeidimų.

Teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti asmens teisės pažeidimo pripažinimu kaip pakankama ir teisinga satisfakcija.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas nepagrįstai apribojo ginčo laikotarpį ieškinio senaties terminu, kad kalinimo įstaigoje yra nuolatos pažeidinėjami Higienos normos reikalavimai, teigia, kad sprendimas nemotyvuotas ir priimtas remiantis tik atsakovo paaiškinimais, todėl naikintinas.

Dėl netinkamos ieškinio senaties taikymo pareiškėjas teigia, jog Konvencijos 2 ir 3 straipsniai nenumato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti, nes padaryti pažeidimai yra prilyginami genocidui.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl senaties taikymo negalimumo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad šiuo atveju žala kildinama iš neteisėtų valstybės institucijos veiksmų (neveikimo), t. y. nagrinėjama situacija niekaip nėra susijusi su pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamu nusikaltimu – genocidu, todėl nepripažįstamas pagrįstu pareiškėjo prašymas netaikyti ieškinio senaties.

LVAT praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1621-520/2016).

Nagrinėjamu atveju taikytina būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo sąlygų Alytaus pataisos namuose. Įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Atsižvelgdamas į atsakovo atstovo reikalavimą (CK 1.126 str. 1 d.) ir bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimo dėl žalos atlyginimo daliai taikė ieškinio senatį. Teismas pagrįstai sprendė tik dėl pareiškėjo reikalavimo dalies už laikotarpį nuo 2012 m. liepos 21 d. iki 2015 m. liepos 21 d.

Pasisakant dėl ginčui aktualaus laikotarpio, kuriam netaikyta ieškinio senatis, pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, iš kokių neteisėtų veiksmų yra kildinama prašoma priteisti žala, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti atlikdamas veiksmus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad Kauno apygardos administracinis teismas, nustatęs atsakovo veikos neteisėtumą ir iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, konstatavo, jog atsakovas neužtikrino jam teisės aktais reglamentuoto minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto ginčui aktualiu laikotarpiu tam tikrais periodais. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis, sutinka su šia nustatyta aplinkybe. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog atsakovas (Alytaus PN) neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kuo remiantis jis kitus pareiškėjo skundo teiginius laiko nepagrįstais.

Vertinant pareiškėjo nurodytą argumentą dėl laikymo kartu su ŽIV sergančiais asmenimis, pažymėtina, kad LVAT, atsižvelgdamas į nacionalinę teisę, taip pat į tarptautines rekomendacijas, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pasisakęs, jog suimtojo ar nuteistojo laikymo su ŽIV infekuotu asmeniu faktas savaime nėra pagrindas konstatuoti neteisėtus veiksmus (žr., pvz., nutartis administracinėse bylose: 2012 m. birželio 28 d. Nr. A822-2474/2012, 2015 m. balandžio 14 d. Nr. A-1010-575/2015, 2015 m. birželio 17 d. Nr. A-1826-624/2015, 2016 m. kovo 10 d. Nr. A-707-662/2016 ir kt.). LVAT yra pažymėjęs, kad asmenų, infekuotų ŽIV, izoliavimas vien dėl tos priežasties, jog jie yra infekuoti ŽIV, yra laikomas asmenų, infekuotų ŽIV, diskriminacija asmenų, kurie nėra infekuoti ŽIV, atžvilgiu (žr., pvz., LVAT 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2474/2012). Teisės aktai numato galimybę izoliuoti ŽIV sergantį suimtąjį ar nuteistąjį nuo kitų suimtųjų ar nuteistųjų tik esant tam tikroms teisės aktuose numatytoms sąlygoms, t. y. sergančiajam išreiškus pageidavimą būti izoliuotam arba kai dėl tokio asmens nesaugaus arba neatsargaus elgesio įstaigos administracija priima sprendimą jį izoliuoti (LVAT 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1140-146/2016). Byloje duomenų apie tokias aplinkybes nėra. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti ginčui aktualiu laikotarpiu Alytaus PN neteisėtus veiksmus (CK 6.271 str.) pareiškėjo izoliavimo nuo kitų asmenų sveikatos saugos aspektu. Pirmosios instancijos teismas bylos įrodymų visumą vertino tinkamai (ABTĮ 57 str. 6 d.).

Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais dėl kitų pareiškėjo laikymo sąlygų, jų nebekartoja ir plačiau dėl jų nepasisakys. EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, higienos, sanitarinių reikalavimų ir kitų laikymo sąlygų pažeidimų Alytaus PN buvo nepagrįsti. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų šias pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai, išsamiai, remdamasis bylos medžiaga, atitinkamų teisės aktų nuostatomis, pasisakė dėl pareiškėjo skunde teismui nurodytų argumentų, susijusių su netinkamomis laikymo Alytaus PN sąlygomis, ir juos įvertino. Todėl teigti, kad sprendimas yra nemotyvuotas, priimtas remiantis tik atsakovo paaiškinimais, nėra teisinio ir faktinio pagrindo.

Kadangi šiuo atveju teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų (tam tikro gyvenamojo ploto nesuteikimas) nesudarymas lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, tai jau sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai, žala, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Tačiau, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, vien šios aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytu jam padarytos neturtinės žalos dydžio vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, jog pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, nepriteisdamas pareiškėjui neturtinės žalos pinigais, vertino konkrečių aplinkybių visumą.

Nors pareiškėjas tvirtina, kad nagrinėjamu atveju turėjo (turi) būti vadovaujamasi ne tik Lietuvos, bet ir Europos Sąjungos teisės aktais, Konvencija bei EŽTT praktika, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams. EŽTT neformuoja, nepateikia jokių bendrų ir fiksuotų sumų kriterijų, kuriais turėtų privalomai vadovautis valstybių nacionaliniai teismai. Dėl to nėra pagrindo besąlygiškai remtis EŽTT praktika sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus bei į konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, atsižvelgusi į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas, pažeidimų trukmę, intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.

Tikrinančios bylą teisėjų kolegijos tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo tenkinti jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius