2013-12-19 Nr. BB-2613-1-52-1-00586-2010-1 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-550/2013

Teisminio proceso Nr. 1-52-1-00586-2010-1

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.25.4.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

išteisintajam V. M.,

gynėjai advokatei Snieguolei Uždanavičienei,

nukentėjusiajam A. S.,

nukentėjusiojo atstovui advokatui Deimintui Radzevičiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 2 d. nuosprendžio.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžiu V. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį nuteistas 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš civilinio atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo A. S. priteista 1022,87 Lt turtinei ir 8500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Civilinis ieškinys V. M. atmestas.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 2 d. nuosprendžiu Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis – V. M. pagal BK 281 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo A. S. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Tomo Šeškausko pranešimą, nukentėjusiojo ir jo atstovo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjos, prašiusių kasacinį skundą atmesti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžiu V. M. buvo nuteistas už tai, kad 2010 m. birželio 4 d., apie 16.55 val., Alytuje, Vilties gatvėje, vairuodamas automobilį „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9 punkto reikalavimą laikytis visų būtinų atsargumo priemonių ir nekelti pavojaus kitų asmenų saugumui, 106 punkto reikalavimus – prieš sukant į kairę ar kitaip keičiant važiavimo kryptį, įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams, 108 punkto reikalavimus – išvažiuojant iš kelio duoti kelią juo važiuojančioms transporto priemonėms, kurių judėjimo kryptį kerta, t. y. sukdamas į kairę nepraleido lenkimo manevrą atliekančio motociklo, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu motociklininkui A. S. dėl kairiojo šlaunikaulio apatinio trečdalio dvigubo lūžimo ir kairės girnelės atviro skeveldrinio lūžimo buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.

Kasaciniu skundu nukentėjusysis prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 2 d. nuosprendį ir palikti galioti Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. nuosprendį.

Kasatorius nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas padarius esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Taip pat teismas nesilaikė teismų praktikos, kad nuosprendis turi būti pagrįstas teisingai įvertintais įrodymais, dėl to neteisingai aiškino ir taikė įstatymus.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų. Darydamas išvadą, kad jo (kasatoriaus) teiginio, jog jis, parodęs kairiojo posūkio signalą, pirmasis pradėjo lenkti automobilius „Pontiac“ ir „VW Golf“, o pastarojo automobilio vairuotojas, atlikdamas posūkio manevrą, sudarė jam kliūtį, dėl to įvyko eismo įvykis, nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai, apeliacinės instancijos teismas nesirėmė liudytojų T. Ž., L. V. ir L. M. parodymais. Esminis motyvas, kuriuo vadovaudamasis teismas nesirėmė liudytojų T. Ž., L. V. ir L. M. parodymais, yra tas, kad teismui nepavyko nustatyti, kas šių liudytojų anketinius duomenis įrašė į baudžiamosios bylos medžiagą. Toks motyvas, kasatoriaus nuomone, nepagrįstas. Teismas privalo vadovautis ir vertinti visus byloje esančius įrodymus. Kaip matyti iš šių liudytojų parodymų, jie tiesiogiai matė eismo įvykį, nuosekliai išdėstė jo aplinkybes, todėl abejoti šių liudytojų parodymų patikimumu ir tikrumu nėra jokio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino įrodymus ir pagrįstai rėmėsi šių liudytojų parodymais teigdamas, kad jie nuoseklūs, išsamūs ir neprieštaringi, o liudytojų I. M. ir J. V. – vertintini kaip nenuoseklūs. Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi išskirtinai išteisintajam palankiais įrodymais, t. y. paties V. M., jo sutuoktinės I. M., liudytojų J. V. ir S. S. parodymais. Tokia teismo pozicija, kai yra visiškai atmetami vieni įrodymai, o kitiems suteikiama didesnė įrodomoji galia, nevertinant jų bylos aplinkybių ir kitų įrodymų kontekste, yra nepagrįsta ir neteisėta.

Kasatorius teigia, kad liudytojų L. M., L. V. ir T. Ž. parodymai patvirtino jo nuoseklius parodymus, jog, jam įsukus į Vilties gatvę, prieš jį važiavo du automobiliai, įsitikinęs, kad šie automobiliai neatlieka jokių manevrų, jis parodė kairiojo posūkio signalą ir pradėjo lenkimo manevrą, iš karto lenkė abu automobilius. Bebaigiant lenkti antrąjį automobilį, t. y. „VW Golf“, jo vairuotojas staiga pradėjo sukti į kairę. Jis (kasatorius) tuo metu jau buvo susilyginęs su šio automobilio priekiu, bandė trauktis į kairę pusę, tačiau susidūrimo išvengti nepavyko – automobilis trenkėsi į motociklo dešinįjį šoną.

Įvertinus liudytojų L. V., L. M. ir T. Ž. parodymus, taip pat specialisto išvadą, kuria nustatytas eismo įvykio mechanizmas, kasatoriaus manymu, darytina išvada, kad automobiliui „VW Golf“ pradedant manevrą į kairę pusę, kai jis (kasatorius) jau buvo išvažiavęs į priešpriešinę juostą, t. y. jau buvo pradėjęs lenkimo manevrą, „VW Golf“ vairuotojo veiksmai negali būti laikomi priimtinais ir laikytini pagrindine sąlyga eismo įvykiui kilti. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teisingai konstatavo, kad V. M., pažeisdamas KET 9, 106, 108 punktų reikalavimus, sukdamas į kairę nepraleido lenkimo manevrą atliekančio motociklo, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu nesunkiai sužalotas motociklininkas.

Nukentėjusiojo A. S. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK pažeidimais

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Pagal teismų praktiką, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85/2011, 2K-84/2013). Dėl to kasacinio skundo argumentai apie tai, kokie bylos duomenys geriausiai atskleidžia eismo įvykio aplinkybes, o kokie – ne, neargumentuojant BPK konkrečių normų pažeidimų, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko.

Kasatorius savo prašymą panaikinti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį argumentuoja tuo, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, išdėstė išvadas, kurios paremtos išskirtinai išteisintajam palankiais įrodymais visiškai atmetant kitus įrodymus. Kolegija sprendžia, kad šie skundo argumentai nepagrįsti ir prieštarauja skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui.

Nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų, jame padarytos išvados pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Tai reiškia, kad šio teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis ir pagrindinių taisyklių bei reikalavimų, nustatytų BPK 305–307 straipsniuose, keliamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui. Pagal to paties BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Naujo nuosprendžio argumentavimas turi būti racionalus: nuosprendyje turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų sprendimui pagrįsti, ir negali būti nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo naujo nuosprendžio priėmimui. Įrodymų vertinimo taisykles nustatančios baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos reikalauja, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir sprendimų argumentavimu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas laikėsi minėtų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

Siekdamas išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą, teismas atliko įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis), apklausė liudytojus L. V., L. M., T. Ž., policijos pareigūnus G. M., S. T., D. M., D. B., kurie apžiūrėjo įvykio vietą, užrašė liudytojų pavardes ir telefonų numerius, tyrėją D. B., kuri pirmoji apklausė liudytojus, užklausė VšĮ Alytaus polikliniką, ar liudytoja J. V. tikrai tą dieną lankėsi gydymo įstaigoje, prie bylos pridėjo liudytojų (policijos pareigūnų) V. M., V. B., I. Z., R. A., V. R., L. C., A. P., V. Ž., A. K., G. J. apklausų protokolus. Teismas, įvertinęs bylos įrodymų visumą, padarė motyvuotas išvadas, kodėl vienais įrodymais vadovaujasi, o kitus atmeta. Naujame nuosprendyje pateikti racionalūs argumentai, kodėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė liudytojų S. S., I. M. ir J. V. parodymus, pažymėta, kad šie asmenys, duodami parodymus apie tai, kas pirmas pradėjo atlikinėti manevrą, buvo nuoseklūs ir kategoriškai tvirtino, kad būtent V. M. pirmasis pradėjo rodyti posūkį, persirikiavo į kairę ir pradėjo posūkio manevrą. Teismas nurodė, kad liudytojai J. V. ir S. S. eismo įvykio metu vairavo automobilius – S. S. vairuojamas automobilis važiavo iš karto už nuteistojo V. M. automobilio, o J. V. – išvažinėjo iš gatvės, į kurią sukdamas V. M. ir susidūrė su nukentėjusiojo motociklu. Taigi jų dėmesys, priešingai negu liudytojų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, buvo sukoncentruotas į eismą kelyje.

Naujame nuosprendyje nurodyta, kodėl teismas nesivadovavo liudytojų T. Ž., L. M. ir L. V. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas jais nesivadovavo pirmiausia dėl to, kad šie nenuoseklūs, kelia abejonių, liudytoja L. M. įvykį matė fragmentiškai, be to, šių liudytojų parodymų nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai (išskyrus nukentėjusįjį), o ne dėl to, kaip teigiama skunde, kad nepavyko nustatyti, kas šių liudytojų duomenis įrašė į bylos medžiagą (beje, apeliacinio proceso metu šie duomenys buvo tikrinami ir vertinami). Be to, teismas pažymėjo, kad nė vienas šių liudytojų nebuvo eismo dalyvis, todėl jų dėmesys nebuvo sukoncentruotas į tai, kas vyksta kelyje.

Atsakant į kasacinio skundo argumentus dėl eismo įvykio specialisto išvados reikšmės nustatant eismo įvykio mechanizmą pažymėtina, kad atskirų eismo įvykio dalyvių elgesio avarinėje situacijoje nustatymas, ar jis buvo saugus ir priimtinas, yra ne specialisto, o teismo prerogatyva. Skundžiamame nuosprendyje teismas pagrįstai pažymėjo, kad specialisto išvada yra sąlyginė ir aplinkybę, kas pirmas iš vairuotojų pradėjo manevrą (posūkio į kairę ar lenkimo), nustatė remdamasis kitais bylos duomenimis.

Taigi, įvertinęs tiek kaltinančius, tiek teisinančius nuteistąjį V. M. bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nesurinkta pakankamai patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog automobilio vairuotojui V. M. pradėjus posūkio manevrą į kairę paskui jį ta pačia kryptimi važiavęs nukentėjusiojo A. S. vairuojamas motociklas jau buvo įvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą ir jį lenkė. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad V. M., sukdamas į kairę, nepraleido lenkimo manevrą jau atliekančio motociklo.

Patikrinus skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu konstatuotina, kad šioje byloje įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes šis teismas nustatė laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.

Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis atitinka BPK 331 straipsnio 1, 2 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, Vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas kitaip įvertino dalį įrodymų, nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes teisėjų kolegijos vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus paremtas byloje esančių duomenų patikrinimu, jų palyginimu, prieštaravimų aptarimu ir priimto sprendimo argumentavimu.

Dėl viso to, kas pirmiau išdėstyta, kasacine tvarka skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys neduoda pagrindo nustatyti kasaciniame skunde nurodytų esminių BPK pažeidimų, dėl kurių šį teismo sprendimą reikėtų naikinti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nukentėjusiojo A. S. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Vladislovas Ranonis

Tomas Šeškauskas