2016-04-06 Nr. AB-7568-3-61-3-05398-2013-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

N U T A R T I S

Administracinė byla Nr. AS-338-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05398-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 79.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. balandžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. G., L. K., B. L. ir D. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl neišmokėtų darbo užmokesčio dalių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimu (I t., b. l. 175–179) pareiškėjos L. K. (toliau – ir pareiškėja) skundą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2016 m. sausio 7 d. gautas (išsiųstas 2016 m. sausio 5 d.) pareiškėjos apeliacinis skundas (I t., b. l. 181–183), kuriame prašoma panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 8 d. nutartimi (I t., b. l. 184) atsisakė priimti pareiškėjos apeliacinį skundą, kaip paduotą praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti ir pareiškėjai neprašant šio termino atnaujinti.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2016 m. sausio 26 d. gautas (išsiųstas 2016 m. sausio 25 d.) naujas pareiškėjos apeliacinis skundas (II t., b. l. 1–2, 5), kuriame prašoma panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimą. Kartu pareiškėja pateikė prašymą atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti, motyvuodama tuo, kad terminą praleido dėl sąžiningo klydimo, nes pirmos instancijos teismo sprendimo nuorašą gavo 2015 m. gruodžio 22 d., terminą skaičiavo nuo sprendimo nuorašo gavimo dienos ir laikė, jog paskutinė diena apeliaciniam skundui paduoti yra 2016 m. sausio 5 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 29 d. nutartimi (II t., b. l. 6–7) netenkino pareiškėjos prašymo dėl termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo ir atsisakė priimti pareiškėjos L. K. apeliacinį skundą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 127 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis bei nustatė, kad skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas šioje administracinėje byloje buvo priimtas ir paskelbtas 2015 m. gruodžio 16 d., vadinasi, pareiškėja teismo sprendimą galėjo skųsti iki 2015 m. gruodžio 30 d.

Pareiškėjos nurodytą apeliacinio skundo padavimo termino praleidimo aplinkybę, esą ji terminą skaičiavo nuo sprendimo nuorašo gavimo dienos ir manė, kad paskutinė diena apeliaciniam skundui paduoti yra 2016 m. sausio 5 d., teismas nelaikė svarbia priežastimi, sutrukdžiusia laiku kreiptis teisminės gynybos, bei pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 16 d. sprendime aiškiai nurodyta apskundimo tvarka. Teismas nenustatė, kad pareiškėja būtų suklaidinta dėl tinkamo savo teisių gynybos būdo ir tvarkos. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja turi teisinį išsilavinimą. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino, kad pareiškėja terminą paduoti teismui skundą praleido ne dėl objektyvių, nuo jos valios nepriklausiusių priežasčių, bet dėl savo subjektyvaus elgesio. Objektyvių, nuo pareiškėjos valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios galėjo lemti apeliacinio skundo padavimo termino praleidimą, byloje nenustatyta.

Dėl nurodytų motyvų pirmosios instancijos teismas pareiškėjos prašymo netenkino ir atsisakė priimti apeliacinį skundą (ABTĮ 134 str. 3 d. 1 p.).

III. Pareiškėja L. K. padavė atskirąjį skundą (II t., b. l. 9–10), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 29 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti ir priimti apeliacinį skundą.

Pareiškėja atskirajame skunde atkreipia dėmesį į tai, kad įstatymų leidėjas nenurodo tikslaus svarbių priežasčių sąrašo, todėl teismas visas apeliantų nurodytas objektyvias aplinkybes, dėl kurių buvo praleistas skundų ir prašymų padavimo terminas, vertina subjektyviai, remdamasis savo vidiniu įsitikinimu. Pareiškėja sutinka su teismo išvada, kad ji praleido terminą itin nedaug, bei mano, kad dėl mažareikšmiškumo šis pažeidimas turėtų būti laikomas formaliu. Be to, pareiškėja atkreipia dėmesį, kad nuo 2015 m. gruodžio 22 d., kai buvo gauta skundžiama 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis, iki 2015 m. gruodžio 30 d. faktiškai sprendimo apskundimui buvo likusios tik 3 (iš 14) dienos, nes tuo laikotarpiu buvo daug šventinių ir išeiginių dienų. Laiku kreiptis teisminės gynybos pareiškėjai objektyviai sutrukdė likęs labai mažas laiko tarpas bei didelis darbo krūvis, kurį, ypatingai prieš Naujuosius metus, turi visi teisininkai (taip pat ir pareiškėja).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 29 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą ir atsisakyta priimti pareiškėjos apeliacinį skundą konstatavus, kad praleistas skundo padavimo terminas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal ABTĮ 127 straipsnio 1 dalį, apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, gali būti skundžiami apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per keturiolika dienų nuo sprendimo paskelbimo. Šioje administracinėje byloje Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas buvo priimtas ir paskelbtas 2015 m. gruodžio 16 d., vadinasi, paskutinė apeliacinio skundo dėl šio sprendimo padavimo diena buvo 2015 m. gruodžio 30 d. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos apeliacinis skundas buvo išsiųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui paštu 2016 m. sausio 25 d. (žr. pašto spaudą ant voko; II t., b. l. 5), t. y. akivaizdžiai praleidus apeliacinio skundo padavimo terminą.

ABTĮ 127 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu teismas skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad svarbiomis termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimo priežastimis paminėtos teisės normos prasme laikytinos objektyvios, nuo asmens valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios jo galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise.

Vertinant, dėl kokių priežasčių pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, nepakanka vien konstatuoti, kad pareiškėjas netinkamai gynė savo pažeistas teises, tačiau būtina įvertinti visas su skundo padavimu susijusias faktines aplinkybes. Asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomi rūpestingumo, sąžiningumo, atidumo ir operatyvumo standartai. Operatyvumo imperatyvas reikalauja įvertinti, ar prašymas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog įstatyme nesant nustatyto naikinamojo termino, kuriam pasibaigus praleistas terminas negalėtų būti atnaujintas, asmenys gali kreiptis į teismą su analogiškais reikalavimais daug kartų, tačiau teismas, nagrinėdamas termino atnaujinimo klausimą, turi termino atnaujinimo teisės normas taikyti tokiu būdu, kad nebūtų paneigtas proceso ekonomiškumo principas bei teisinių santykių apibrėžtumas ir stabilumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-90/2012).

Kartu su apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismui paduotą prašymą atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti pareiškėja grindė tuo, jog terminą praleido dėl sąžiningo klydimo, nes pirmos instancijos teismo sprendimo nuorašą gavo 2015 m. gruodžio 22 d., terminą skaičiavo nuo sprendimo nuorašo gavimo dienos ir laikė, kad paskutinė diena apeliaciniam skundui paduoti yra 2016 m. sausio 5 d. Iš bylos dokumentų matyti, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 27 d. rašytinio proceso tvarka šalims nedalyvaujant priėmė nutartį, kuria nutarė šioje administracinėje byloje teismo sprendimą skelbti 2015 m. gruodžio 16 d. 16.00 val. (I t., b. l. 163). Minėta nutartis 2015 m. spalio 28 d. išsiųsta pareiškėjai L. K. (I t., b. l. 165). Iš bylos dokumentų taip pat matyti, kad proceso šalys (tarp jų ir pareiškėja L. K.) į teismo sprendimo paskelbimą neatvyko (I t., b. l. 174). Pažymėtina, jog, remiantis ABTĮ 78 straipsnio 3 dalimi, bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Bylos dokumentai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo nuorašas pareiškėjai L. K. buvo išsiųstas laikantis ABTĮ 93 straipsnyje nustatytų terminų, t. y. tą pačią dieną – 2015 m. gruodžio 16 d. (I t., b. l. 180). Skundžiamame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje (I t., b. l. 175–179) aiškiai nurodyta sprendimo apskundimo tvarka ir terminas, be kita ko, pažymint, jog apskundimo terminas skaičiuojamas nuo sprendimo paskelbimo, o ne įteikimo (gavimo) dienos. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinus pirmosios instancijos teismo pagrįstai pastebėtą aplinkybę, jog pareiškėja turi teisinį išsilavinimą, nagrinėjamu atveju laikytina, kad pareiškėjai buvo tinkamai išaiškinta, kaip ji gali įgyvendinti savo procesines teises.

Kaip minėta, termino apeliaciniam skundui paduoti pradžia yra siejama ne su skundžiamo teismo sprendimo įteikimo proceso šaliai momentu, o su šio sprendimo paskelbimo momentu. Šiuo atveju pažymėtina, kad pareiškėja apeliacinį skundą išsiuntė teismui 2016 m. sausio 25 d., t. y. daugiau nei po mėnesio nuo pareiškėjos nurodytos pirmosios instancijos teismo sprendimo nuorašo gavimo datos (2015 m. gruodžio 22 d.) bei daugiau nei po 14 dienų nuo Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos pirminį apeliacinį skundą (kaip paduotą praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti ir pareiškėjai neprašius šio termino atnaujinti), priėmimo (2016 m. sausio 8 d.).

Pareiškėja atskirajame skunde nurodo, kad jai laiku kreiptis teisminės gynybos objektyviai sutrukdė likęs labai mažas laiko tarpas bei didelis darbo krūvis. Tačiau minėtos priežastys, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti laikomos svarbiomis ABTĮ 127 straipsnio 2 dalies prasme, nes yra susijusios išimtinai su pareiškėjos elgesiu, jos subjektyviu gebėjimu organizuoti savo darbotvarkę ir planuotis darbus, be to, kaip minėta, pareiškėja buvo tinkamai informuota apie teismo sprendimo paskelbimo datą ir laiką, todėl galėjo savo iniciatyva anksčiau pasidomėti bylos baigtimi ir kreiptis į teismą dėl sprendimo nuorašo pateikimo, tačiau pareiškėja pasirinko pasyvų (laukimo) elgesio būdą, kuris nustatytomis aplinkybėmis negali būti vertinamas kaip atitinkantis pirmiau minėtus proceso šalims taikomus rūpestingumo, sąžiningumo, atidumo ir operatyvumo standartus.

Kitų priežasčių, dėl kurių ji negalėjo surašyti ir pateikti apeliacinį skundą anksčiau, pareiškėja nenurodė. Pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog Lietuvos Respublikоs Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis gynybos į teismą nėra absoliuti, nes ji yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę įstatymų nustatyta tvarka, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą terminų. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja ABTĮ nustatytos apeliacinio skundo padavimo tvarkos nesilaikė, apeliacinį skundą padavė teismui praleidusi įstatymo nustatytą tokio skundo padavimo terminą. Minėta, kad skundžiamame teismo sprendime yra aiškiai nurodyta jo apskundimo tvarka ir terminas, todėl pareiškėja, atsižvelgdama į apeliacinio skundo padavimo terminą, turėjo pasirinkti jai priimtinus apdairaus ir rūpestingo elgesio variantus. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo, kitas byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgusi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teismų praktiką, konstatuoja, kad pareiškėjos nurodomų termino praleidimo priežasčių negalima pripažinti nepriklausiusiomis nuo jos valios bei svarbiomis, kad sudarytų pagrindą praleistą terminą atnaujinti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino pareiškėjos prašyme nurodytas aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, tenkinti atskirąjį skundą ir naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 29 d. nutartį nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos L. K. atskirąjį skundą atmesti.

Palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 29 d. nutartį nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė