2016-02-04 Nr. AB-2841-3-61-3-03471-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-325-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03471-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.2.1; 6.2.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Vingriai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Vingriai“ skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Vingriai“ pateikė teismui skundą, kuriame prašė: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. ĮAS-2-41 „Dėl AB „Vingriai“ įmokų įsiskolinimo sumokėjimo neatidėjimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. ĮAS-2-41); 2) panaikinti VSDFV 2014 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. ĮAS-1-49 „Dėl AB „Vingriai“ neatleidimo nuo priskaičiuotų delspinigių mokėjimo ir delspinigių išieškojimo laiko neatidėjimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. ĮAS-1-49); 3) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. liepos 1 d. raštą Nr. (8.1)3-81375 „Dėl susitarimo dėl žalos atlyginimo pasirašymo“ (toliau – ir Raštas Nr. (8.1)3-81375); 4) įpareigoti VSDFV atidėti nuo 2012 m. balandžio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. apskaičiuotų ir nesumokėtų 323 348,05 Lt valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų mokėjimą bei likusio 3 742 428,27 Lt įsiskolinimo mokėjimą, jų mokėjimą išdėstant lygiomis dalimis 12 mėn. laikotarpiu, pradedant skaičiuoti nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 5) tenkinti pareiškėjo prašymą atleisti jį nuo priskaičiuotų delspinigių mokėjimo arba jų mokėjimą atidėti, mokėjimus išdėstant 12 mėn. laikotarpiu.

Pareiškėjas nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyriui pateiktas 2013 m. spalio 31 d. turto balansas (toliau – ir turto balansas) patvirtina, jog pareiškėjo turtas sudaro 25 839 216 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai tik 19 818 629 Lt, t. y. pareiškėjo turtas ženkliai viršija jo finansinius įsipareigojimus. Tai reiškia, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintų „Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių“ (toliau – ir Taisyklės) 61.2 punkte numatyta sąlyga įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimui yra tenkinama. Sprendime Nr. ĮAS-2-41 dėl įmokų sumokėjimo neatidėjimo atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad minėtas pareiškėjo turto balansas neatitiko tikrovės, o savo poziciją grindė tik nepagrįstomis prielaidomis. Pažymėjo, kad pareiškėjo pateiktas turto balansas yra nenuginčytas, todėl yra teisingas ir VSDFV privalėjo juo vadovautis. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas teigė, kad Sprendimas Nr. ĮAS-2-41 naikintinas kaip nepagrįstas ir neteisėtas.

Pareiškėjas pažymėjo, kad 2014 m. gegužės 8 d. prašyme atsakovui aiškiai nurodė, jog negalėjo laiku sumokėti draudimo įmokų, kadangi dėl pasaulinės ekonominės krizės (pareiškėjo negalėta kontroliuoti ir nuo jo nepriklausanti aplinkybė) 2008–2010 metų eigoje buvo mažiau užsakymų, atsiskaitymai už AB „Vingriai“ prekes (darbus) dėl pasikeitusių kreditavimo sąlygų strigo, dėl to buvo sutrikdytas iš pagrindinės veiklos generuojamas pinigų srautas, todėl sutriko atsiskaitymai su tiekėjais, darbuotojais, valstybinėmis institucijomis bei kreditoriais, tame tarpe ir VSDFV. Vėliau, 2010–2012 metais, pareiškėjo vykdomą veiklą nuolat trikdė bei finansinės padėties iš esmės pagerinti neleido AB „SEB bankas“ ir AB „SEB lizingas“, kurie nuolatos nepagrįstai inicijuodavo bankroto bylos pareiškėjui iškėlimą, prašydami taikyti pareiškėjo turto areštą, nuolatos trukdydavo pareiškėjui sėkmingai su kreditorių pagalba restruktūrizuotis, atkuriant gerą ir stabilią įmonės finansinę padėtį, todėl Vilniaus apygardos teismas 2012 m. lapkričio 23 d. nutraukė pareiškėjo restruktūrizavimo bylą. Išdėstytos aplinkybės, anot pareiškėjo, patvirtina, kad jam priskaičiuoti delspinigiai kilo dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo jo valios. VSDFV Sprendime Nr. ĮAS-1-49 netinkamai taikė Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 79 punktą, todėl Sprendimas Nr. ĮAS-1-49 turi būti panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.

Pažymėjo, kad VSDFV Vilniaus skyrius Rašte Nr. (8.1)3-81375 visiškai nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo 2014 m. birželio 18 d. prašyme „Dėl susitarimo dėl žalos atlyginimo pasirašymo“ išdėstytų argumentų apie tai, jog VSDFV Vilniaus skyriaus pareiškėjo vadovui nepagrįstai daro spaudimą prisiimti asmeninę materialinę atsakomybę už pareiškėjo nesumokėtus mokesčius į Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą (toliau – ir Fondo biudžetas). Nurodė, kad pareiškėjo vadovas asmeniškai jokio įsiskolinimo Fondo biudžetui neturi, o pats pareiškėjas turimą įsiskolinimą pripažįsta ir jo neginčija, todėl ir kreipėsi į Fondo valdybos Vilniaus skyrių dėl socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo, atleidimo nuo delspinigių arba jų mokėjimo atidėjimo. Akcentavo, kad pagal Civilinio kodekso 2.50 straipsnio 2 dalį juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis neatsako pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose numatytus atvejus. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo sąžiningumą prisiimant atsakomybę už padarytą žalą Fondo biudžetui ir siekį šią žalą kuo greičiau pašalinti patvirtina tai, kad jis jau yra pradėjęs vykdyti Fondo valdybos Vilniaus skyriui pateikto, tačiau šios įstaigos nepasirašyto susitarimo dėl žalos atlyginimo projekto sąlygas ir šiai dienai į Fondo biudžetą jau yra pervedęs 30 000 Lt sumą, dengiant 323 348,05 Lt įsiskolinimą laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. Todėl Vilniaus skyriaus Raštas Nr. (8.1)3-81375 taip pat turi būti panaikintas kaip nepagrįstas ir neteisėtas.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo AB „Vingriai“ skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjo mokėtinos sumos ir įsipareigojimai yra didesni už turtą. Anot atsakovo, pareiškėjo pateiktas turto balansas nebuvo aktualus prašymo atidėti VSD įmokas nagrinėjimo laikotarpiui ir neįrodė, kad pareiškėjo finansiniai įsipareigojimai mažesni už jo turtą. Pažymėjo, kad šį turto balansą pareiškėjas pateikė 2014 m. gegužės 9 d., tai reiškia, jog jis turėjo galimybę pateikti balansą dėl viso 2013 metų laikotarpio, tačiau jį pateikė tik iki 2013 m. spalio 31 d. Tokiu būdu buvo sudaryta galimybė iškreipti realius finansinius duomenis, kurie galėtų atitinkamai kisti, atsižvelgiant į visą 2013 metų laikotarpį ar laikotarpį iki prašymo atidėti įmokas pateikimo. Taip pat pareiškėjo turto balansas Akcinių bendrovių įstatymo 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka nebuvo patvirtintas eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo ir pateiktas Juridinių asmenų registro tvarkytojui nustatytu terminu, kaip to reikalauja Akcinių bendrovių įstatymo 58 straipsnio 3 dalis. Šios aplinkybės buvo pagrindas abejoti pateiktų duomenų realumu ir pareiškėjo sąžiningumu. Pažymėjo, kad pareiškėjas nemokėjo priskaičiuotų einamųjų VSD įmokų. VSD įmokų įsiskolinimas sistemingai didėja – 2009 m. liepos 1 d. buvo 375 136,26 Lt, 2014 m. rugsėjo 3 d. išaugo iki 4 840 486,05 Lt. Šios faktinės aplinkybės paneigia pareiškėjo teiktas prognozes dėl finansinės būklės pagerėjimo ir sudarė pagrindą galimybę sumokėti (laiku mokėti pagal grafiką) pareiškėjo prašytas atidėtinas VSD įmokas vertinti kritiškai. Pabrėžė, kad pareiškėjo nurodyta trečiųjų asmenų veikla, jų pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas, nepašalino pareiškėjo pareigos sumokėti VSD įmokas. Todėl VSDVF Sprendime Nr. ĮAS-1-49 teisėtai ir pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas neįrodė aplinkybių, sudarančių pagrindą tenkinti jo prašymą atleisti nuo delspinigių arba jų mokėjimo, kadangi nebuvo tam pagrindo.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas, tiesiogiai teismui paduodamas skundą dėl Rašto Nr. (8.1)3-81375, nesilaikė Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje nustatytos privalomos išankstinės ginčų nagrinėjimo tvarkos, todėl pareiškėjo skundas dėl šio reikalavimo teisme nenagrinėtinas. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo ginčijamas Raštas Nr. (8.1)3-81375 yra informacinio pobūdžio dokumentas, kuriuo pareiškėjui tik siūloma atvykti į VSDFV Vilniaus skyrių pasirašyti susitarimą dėl žalos atlyginimo ir primenama apie VSDFV Vilniaus skyriaus galimybę informuoti kompetentingą ikiteisminio tyrimo instituciją apie tokios sutarties nepasirašymą ir civilinio ieškinio pareiškimą baudžiamojoje byloje. Šios nurodytos aplinkybės pačios savaime nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyrius pateikė atsiliepimą į pareiškėjo AB „Vingriai“ skundą, kuriame prašė palikti nenagrinėtą skundo dalį dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. liepos 1 d. rašto Nr. (8.1)3-81375 panaikinimo, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad VSDFV pagrįstai kilo abejonių dėl pateikto turto balanso duomenų patikimumo, nes AB „Vingriai“ 2013 metų finansinės ataskaitos nėra paskelbtos Juridinių asmenų registre. Be to, pareiškėjas nepateikė visų dokumentų, sudarančių finansinių ataskaitų rinkinį, taip pat nepateikė įrodymų, kad jo pateikti finansiniai dokumentai buvo patvirtinti visuotinio akcininkų susirinkimo, kaip to reikalauja Akcinių bendrovių įstatymas. Pareiškėjo nurodyti argumentai, kad prasidėjus pasaulinei ekonominei krizei įmonė gavo mažiau užsakymų, dėl to strigo atsiskaitymai su tiekėjais, darbuotojais ir valstybinėmis institucijomis, nėra aplinkybės, kurios nepriklausė nuo pareiškėjo valios ir kurių pareiškėjas nenumatė ir negalėjo numatyti. Pažymėjo, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 3, 4 ir 5 dalyse bei Taisyklių 61.1 ir 76 punktuose nustatyta, jog VSDFV gali (bet neprivalo) atidėti VSD įmokų įsiskolinimo mokėjimą, atidėti delspinigių išieškojimo laiką ar atleisti draudėją nuo delspinigių mokėjimo, todėl yra nepagrįstas pareiškėjo reikalavimas įpareigoti VSDFV atidėti pareiškėjo apskaičiuotų socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo mokėjimą, atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo arba jų mokėjimą atidėti. Vadovaudamasis tais pačiais argumentais kaip ir VSDFV, atsakovas nurodė, kad pareiškėjo skundas dėl reikalavimo panaikinti Raštą Nr. (8.1)3-81375 turi būti paliktas nenagrinėtas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 9 d. sprendimu pareiškėjo AB „Vingriai“ skundą atmetė kaip nepagrįstą, o bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. liepos 1 d. raštą Nr. (8.1)3-81375 nutraukė.

Įvertinęs byloje pateiktus duomenis, teismas pripažino, kad AB „Vingriai“ 2013 m. spalio 31 d. turto balansas nenurodo realios pareiškėjo finansinės būklės 2013 metais. Pelno (nuostolio) ataskaita ir turto balansas yra pateikti dėl dešimt 2013 metų mėnesių laikotarpio, tačiau ne už visus ataskaitinius metus, nors tokią galimybę pareiškėjas turėjo, kadangi finansines ataskaitas pateikė 2014 m. gegužės mėn. Atsižvelgęs į tai, teismas laikėsi pozicijos, kad nėra pagrindo išvadai, jog AB „Vingriai“ finansinė padėtis 2013 m. gruodžio 31 d. buvo tokia pati, kaip nurodyta turto balanse. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo pateiktas turto balansas nėra juridinę galią turintis dokumentas, kadangi pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui nepateikė įrodymų, jog turto balansas atitinka Akcinių bendrovių įstatymo 58 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytus reikalavimus. Įvertinus tai, kad pareiškėjas nemoka einamųjų VSD įmokų, teismo nuomone, yra akivaizdu, kad pareiškėjo finansinė būklė negerėja, todėl kyla abejonių, ar, atidėjus VSD įmokų sumokėjimą, pareiškėjas galės laikytis įsipareigojimų. Teismas pažymėjo, kad Taisyklių 61 punkte VSDFV nustatyta ne pareiga, o teisė atidėti VSD įmokų sumokėjimą. Todėl teismas konstatavo, kad VSDFV teisėtai ir pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl VSD įmokų sumokėjimo atidėjimo, todėl panaikinti Sprendimą Nr. ĮAS-2-41 nėra teisinio pagrindo.

Įvertinęs bylos aplinkybių visumą, teismas laikėsi pozicijos, kad pareiškėjo nurodytos AB „Vingriai“ veiklos aplinkybės negali būti vertinamos kaip Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje numatytas atleidimo nuo delspinigių pagrindas. Pažymėtina, kad bendrovės ūkinės veiklos sėkmė nėra nulemta vien jos valdymo organų valios, o bendrovė, vykdydama ūkinę veiklą, privalo prisiimti ir jai būdingą riziką. Pareiškėjas neįvertino galimos veiklos rizikos, bendrovės finansinės padėties, turinčių įtakos jos gebėjimui įvykdyti pareigą sumokėti VSD įmokas, todėl AB „Vingriai“ kilo neigiamos pasekmės. Dėl to pareiškėjo 2014 m. gegužės 8 d. prašyme nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip nepriklausančios nuo jo valios ir negali būti laikomos kaip nenumatytos arba kurių negalima buvo numatyti. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad VSDFV Sprendimu Nr. ĮAS-1-49 pagrįstai neatleido AB „Vingriai“ nuo 216 212,51 Lt delspinigių mokėjimo ir neatidėjo šios delspinigių sumos išieškojimo. Pripažinus, kad ginčijami VSDFV sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo reikalavimo dėl VSDFV įpareigojimo atlikti veiksmus.

Įvertinęs pareiškėjo ginčijamo VSDFV Vilniaus skyriaus Rašto Nr. (8.1)3-81375 turinį, teismas nustatė, kad tai yra informacinio pobūdžio dokumentas, kuriuo AB „Vingriai“ vadovas yra tik informuojamas. Rašte Nr. (8.1)3-81375 nebuvo nurodyti jokie privalomi įpareigojimai pareiškėjui ar kitaip suvaržytos jo teisės. Todėl Raštas Nr. (8.1)3-81375 negali būti savarankiškas skundo administraciniam teismui dalykas, nes tokio pobūdžio ginčai administraciniame teisme nesprendžiami.

III. Pareiškėjas AB „Vingriai“ pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjo nuomone, teismas, vertindamas turto balansą, nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, kad AB „Vingriai“ nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, jog turto balansas buvo sudarytas laikantis formalių Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo reikalavimų. Turto balansas buvo sudarytas pagal tuo metu aktualius AB „Vingriai“ buhalterinius duomenis, jis nėra nuginčytas, todėl tiek teismas, tiek VSDFV juo turėjo vadovautis. Teismas, netinkamai įvertinęs turto balanso įrodomąją reikšmę, nepagrįstai nepanaikino Sprendimo Nr. ĮAS-2-41 ir neatidėjo pareiškėjo prašomų atidėti įmokų sumokėjimo.

Pareiškėjo vertinimu, jo nurodytos aplinkybės dėl pasaulinės krizės atitinka Taisyklių 76 punkto sąlygą, kadangi pasaulinės krizės, dėl kurios sutriko pareiškėjo pajamų generavimas ir atsiskaitymai su kreditoriais, įskaitant ir VSDFV, kilimas nepriklausė ir objektyviai negalėjo priklausyti nuo AB „Vingriai“, pareiškėjas šios pasaulinės krizės bei jos padarinių nenumatė ir negalėjo numatyti. Todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo naikinti Sprendimą Nr. ĮAS-1-49 ir pareiškėją atleisti nuo delspinigių ar jų mokėjimą atidėti.

VSDFV Vilniaus skyrius AB „Vingriai“ tuometiniam vadovui davė aiškų nurodymą iki 2014 m. liepos 15 d. atvykti į Vilniaus skyrių pasirašyti susitarimą dėl žalos atlyginimo pagal VSDFV Vilniaus skyriaus projektą. Taip pat buvo nurodyta, kad pareiškėjo vadovui neatvykus, VSDFV Vilniaus skyrius informuos Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimų skyrių apie tai, kad susitarimas dėl žalos atlyginimo nepasirašytas ir VSDFV Vilniaus skyrius pareikš civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje pačiam pareiškėjo vadovui. Pareiškėjo nuomone, minėtos sąlygos patvirtina, kad Raštas Nr. (8.1)3-81375 nėra informacinio pobūdžio dokumentas, o tai yra administracinis aktas, sukeliantis realias teisines pasekmes. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad Raštas Nr. (8.1)3-81375 negali būti skundžiamas teismui, yra nepagrįsta.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo AB „Vingriai“ apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyrius pateikė atsiliepimą į pareiškėjo AB „Vingriai“ apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas bei objektyviai ir išsamiai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. ĮAS-2-41 „Dėl AB „Vingriai“ įmokų įsiskolinimo sumokėjimo neatidėjimo“ ir 2014 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. ĮAS-1-49 „Dėl AB „Vingriai“ neatleidimo nuo priskaičiuotų delspinigių mokėjimo ir delspinigių išieškojimo laiko neatidėjimo“ bei VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. liepos 1 d. rašto Nr. (8.1)3-81375 „Dėl susitarimo dėl žalos atlyginimo pasirašymo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčijamais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos sprendimais atsakovas nusprendė neatidėti AB „Vingriai“ 3 742 428,27 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo mokėjimo bei neatleisti AB „Vingriai“ nuo 216 212,51 Lt delspinigių mokėjimo ir neatidėti šių delspinigių išieškojimo laiko.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taigi apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgiant į ABTĮ 136 straipsnio nuostatas dėl apeliacinio proceso ribų, tikrindamas skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą neprivalo detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą.

Taip pat pažymėtina, kad vadovaujantis Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą tikrina tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, ištyrė ir įvertino įrodymus pagal įrodymų vertinimo taisykles, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialinės ir procesines teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą pareiškėjo skundą atmesti.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad VSDFV, o šio įstatymo 31 straipsnio 17 punkte numatytais atvejais jos teritorinis skyrius Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklėse nustatyta tvarka gali atidėti socialinio draudimo įmokų į VSDF įsiskolinimo mokėjimą iki vienų metų ir leisti sumokėti atidėtą sumą pagal draudėjo ir VSDF administravimo įstaigos suderintą įsiskolinimo grąžinimo grafiką. Pažeidus mokėjimo grafiką taikomas išieškojimas priverstine tvarka.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 61 punktą (redakcija, galiojusi ginčijamų sprendimų priėmimo metu), VSDFV gali atidėti draudėjams socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo VSDF sumokėjimą iki vienerių metų šia tvarka: draudėjams, mokantiems socialinio draudimo įmokas už apdraustuosius, nurodytus Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse, gali būti atidėtas minėtųjų įmokų įsiskolinimo VSDF sumokėjimas, jeigu draudėjo finansiniai įsipareigojimai mažesni už jo turtą (Taisyklių 61.1 punktas) ir dėl socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo draudėjas VSDF valdybos teritoriniam skyriui pateikia motyvuotą prašymą, kuriame nurodo įsiskolinimo priežastis, būsimą veiklą, turinčią pagerinti draudėjo finansinę būklę, ir įsiskolinimo grąžinimo grafiką, taip pat paskutinio ataskaitinio laikotarpio veiklos finansinę ataskaitą (Taisyklių 61.2 punktas).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą atidėti socialinio draudimo įmokų į VSDF įsiskolinimo mokėjimą grindė AB „Vingriai“ 2013 m. spalio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaita ir balanso duomenimis, remiantis kuriais, bendrovės turtas sudaro 25 839 216 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 19 818 629 Lt (I t., 129-131). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsižvelgus į tai, kad 2013 m. spalio 31 d. balansas yra pateiktas ne už visus 2013 metus ir byloje nėra duomenų, jog minėtas balansas būtų patvirtintas eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo bei pateiktas juridinių asmenų registro tvarkytojui Akcinių bendrovių įstatymo 58 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta tvarka, laikytina, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių ir pagrįstų įrodymų, kurie galėtų neabejotinai patvirtinti, jog bendrovės finansiniai įsipareigojimai yra mažesni už jo turtą. Remiantis vien minėtu 2013 m. spalio 31 d. balansu Taisyklių 61.1 punkte nustatyta sąlyga socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo mokėjimo atidėjimui negali būti laikoma įrodyta. Be to, nustatyta, kad remiantis pateikta 2013 m. spalio 31 d. pelno (nuostolio) ataskaita, AB „Vingriai“ 2012 m. patyrė 1,947 mln. Lt nuostolių (I t., b. l. 128) ir pagal Juridinių asmenų registrui pateiktos finansinės ataskaitos duomenis, pareiškėjo turtas 2012 m. (15 962 774 Lt) buvo mažesnis už mokėtinas sumas ir įsipareigojimus (24 145 156 Lt). Pareiškėjas taip pat iš esmės nemoka einamųjų įmokų į VSDFV biudžetą (I t., b. l. 107-110), dėl ko įsiskolinimas VSDF biudžetui vis didėja. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjas iš esmės nepagrindė ir gerėjančios bendrovės finansinės būklės bei galimybės laikytis įsipareigojimų atidėjus valstybinio socialinio draudimo įmokų sumokėjimą. Taigi pagrindo atidėti socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo mokėjimą pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalį ir Taisyklių 61 punktą nustatytu šiuo atveju nėra.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatyta, kad VSDFV valdyba, o šio įstatymo 31 straipsnio 17 punkte numatytais atvejais jos teritorinis skyrius Taisyklėse nustatyta tvarka gali atidėti delspinigių, priskaičiuotų draudėjams už pavėluotai pervestas socialinio draudimo įmokas, išieškojimo laiką. VSDFV Taisyklėse nustatyta tvarka gali atleisti draudėją nuo priskaičiuotų delspinigių ir (ar) baudų mokėjimo, jei draudėjas įrodo, kad priskaičiavo per mažas socialinio draudimo įmokas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo jo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti.

Remiantis Taisyklių 76 punktu, VSDFV draudėjams, mokantiems socialinio draudimo įmokas už apdraustuosius, nurodytus Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1, 2 ir 5 dalyse, gali atidėti delspinigių, apskaičiuotų už pavėluotai sumokėtas socialinio draudimo įmokas, išieškojimo laiką arba atleisti draudėjus nuo apskaičiuotų delspinigių mokėjimo, jeigu buvo aplinkybių, kurios nepriklausė nuo draudėjų valios, kurių jie nenumatė ir negalėjo numatyti, ir dėl to jie negalėjo laiku sumokėti socialinio draudimo įmokų į VSDF.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priėjo teisingą išvadą, kad nebuvo pagrindo atleisti pareiškėją nuo delspinigių ar jų mokėjimą atidėti vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatomis. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl bendrovės finansinės padėties, susijusios su ekonomine krize 2008-2010 m. ir kreditorių veikla 2010-2012 m., nelaikytina aplinkybe, kurios bendrovė negalėjo numatyti ir nenumatė. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl nurodytos aplinkybės vertinimo kaip neatitinkančios Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje ir Taisyklių 76 punkte numatytų atleidimo nuo delspinigių ar jų mokėjimo atidėjimo sąlygų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo naujų aplinkybių, kurios nebuvo vertintos pirmosios instancijos teisme, todėl teisėjų kolegija dar kartą dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su atleidimu nuo delspinigių ar delspinigių išieškojimo atidėjimu, nepasisako.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė, jog egzistuoja teisės aktuose nustatytos sąlygos atidėti AB „Vingriai“ valstybinio socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo sumokėjimą ir atleisti pareiškėją nuo delspinigių ar atidėti jų išieškojimą. Todėl pagrindo naikinti VSDFV 2014 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. ĮAS-2-41 „Dėl AB „Vingriai“ įmokų įsiskolinimo sumokėjimo neatidėjimo“ ir 2014 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. ĮAS-1-49 „Dėl AB „Vingriai“ neatleidimo nuo priskaičiuotų delspinigių mokėjimo ir delspinigių išieškojimo laiko neatidėjimo“ bei įpareigoti atsakovą atidėti nesumokėtų valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimą, atleisti jį nuo priskaičiuotų delspinigių mokėjimo arba jų mokėjimą atidėti, nebuvo.

Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria bylos dalis dėl reikalavimo panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. liepos 1 d. raštą Nr. (8.1)3-81375 „Dėl susitarimo dėl žalos atlyginimo pasirašymo“, buvo nutraukta.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Aiškindamas minėtą nuostatą, taip pat Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 1 dalį, pagal kurią skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai pažymi, jog administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 21, 2011, p. 254–264; 2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 21, 2011, p. 359–378 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra nurodęs, jog vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas. Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 21, 2011, p. 359–378).

Kaip matyti iš pareiškėjo skundžiamo VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. liepos 1 d. rašto Nr. (8.1)3-81375 „Dėl susitarimo dėl žalos atlyginimo pasirašymo“ turinio, juo pareiškėjo vadovas informuojamas apie tai, kad VSDFV Vilniaus skyrius nesutinka su pareiškėjo direktoriaus pateiktu Susitarimo dėl žalos atlyginimo projektu ir prašo iki 2014 m. liepos 15 d. atvykti į VSDFV Vilniaus skyrių pasirašyti susitarimą dėl žalos atlyginimo VSDFV susitarimo projektą, kuris yra pridedamas (I t. b. l. 16). Taigi šiuo raštu nebuvo suformuluoti jokie viešojo administravimo institucijos valdingi patvarkymai, jais nenustatytos, nepakeistos ir nepanaikintos pareiškėjo teisės ar pareigos, ir tai, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą išvadai, jog nurodytas raštas nesukelia savaime pareiškėjui materialinių teisinių pasekmių. Todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jog VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. liepos 1 d. raštas Nr. (8.1)3-81375 „Dėl susitarimo dėl žalos atlyginimo pasirašymo“ negali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme dalyku, ir administracinę bylą dalyje dėl šio rašto panaikinimo pagrįstai nutraukė (ABTĮ 101 str. 1 p.).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, tenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, kaip teisėtas ir pagrįstas, paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo akcinės bendrovės „Vingriai“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė