2017-08-03 Nr. AB-14797-3-64-3-01543-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-145-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01543-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija: 19.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,

dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Audriui Kairevičiui,

atsakovo VĮ Registrų centro Šiaulių filialo atstovui Rolandui Bogušui,

trečiajam suinteresuotam asmeniui J. G. ir trečiojo suinteresuoto asmens VĮ Registrų centro atstovei Gintarei Vareikytei,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. Z. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. Z. skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei registrų centrui ir J. G. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja V. Z. (toliau – ir pareiškėja) 2015 m. gegužės 21 d. teismui pateikė skundą, prašydama panaikinti atsakovo valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Šiaulių filialo (toliau – ir atsakovas, Filialas) 2015 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (8.4.3.) ŠR-301 „Dėl nuosavybės teisės išregistravimo nekilnojamojo turto registre“, VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2015 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 1-74 „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“ ir įpareigoti atsakovą pakeisti Nekilnojamojo turto registro duomenis, išregistruojant J. G. nuosavybės teisę į pastatą-pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini).

Pareiškėja nurodė, kad ji kreipėsi į atsakovą, prašydama išregistruoti J. G. nuosavybės teisę į pirtį, kadangi įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, jog J. G. nebuvo pirties savininkė. J. G. nekilnojamąjį turtą, tame tarpe ir pirtį, paveldėjo 1974 m. pagal savo motinos A. D. testamentą, į šį turtą J. G. 1974 m. vasario 25 d. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Paveldėtoji namų valda 1975 m. buvo perleista Pakruojo miškų urėdijai. J. G. 2000 m. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama panaikinti Pakruojo rajono valdybos potvarkio, Šiaulių apskrities viršininko įsakymo dalis dėl jos paveldėtų pastatų įteisinimo bei perdavimo valdyti patikėjimo teise Pakruojo miškų urėdijai, įpareigoti panaikinti Pakruojo miškų urėdijos patikėjimo teisės į pastatus registraciją Nekilnojamojo turto registre, taip pat įregistruoti paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu J. G. nuosavybės teises į paveldėtus pastatus. Išnagrinėję šią civilinę bylą, teismai nustatė prejudicinius faktus, kad (duomenys neskelbtini) mirus pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkei A. D., buvo užbaigta ūkinė knyga, o nauja ūkinė knyga J. G. vardu neužvesta, paveldėjimo teisės liudijimas nebuvo įregistruotas Pakruojo rajono taryboje, J. G., išsiėmusi paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą, jokių kitų veiksmų, įteisinant nuosavybę. neatliko, paveldėta namų valda apie 1975 m. buvo perleista Pakruojo miškų urėdijai, ginčo pastatai nuo 1975 m. buvo Pakruojo miškų urėdijos balanse.

Pareiškėja paaiškino, kad po šių teismų sprendimų Šiaulių apskrities viršininko 2008 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. V-2482 buvo patvirtintas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, pagal kurį statiniams, esantiems (duomenys neskelbtini), tuo metu nuosavybės teise priklausiusiems valstybei ir patikėjimo teise valdomiems Pakruojo miškų urėdijos, naudoti pagal tiesioginę paskirtį buvo suprojektuotas žemės sklypas, į kurio ribas be pagrindinių namų valdos statinių pateko ir pirtis. Pakruojo miškų urėdija 2010 m. gruodžio 13 d. visą namų valdą – gyvenamąjį namą, kluoną, tvartą, malkinę, kitus statinius, esančius (duomenys neskelbtini), perdavimo-priėmimo aktu perdavė Pakruojo rajono savivaldybei, atskira eilute nenurodant pirties, kadangi 1997 m. kovo 5 d. suformuotoje nekilnojamųjų turto objektų techninės apskaitos / inventorizacijos byloje ji nebuvo įtraukta. Sužinojusi apie nurodytas aplinkybes, t. y. kad neatlikti pirties kadastriniai matavimai, J. G. kreipėsi į teritorinį registratorių, prašydama įregistruoti jos nuosavybės teises į pirtį, pateikdama paveldėjimo teisės liudijimą ir Pakruojo seniūnijos 2010 m. rugsėjo 29 d. pažymėjimą, nors tokių teisių į pirtį ji niekada neturėjo. Atsakovas tokį J. G. prašymą tenkino 2010 m. spalio 8 d. teritorinio registratoriaus sprendimu.

Pareiškėja teigė, kad gyvenamąjį namą su ūkio pastatais ir kiemo statiniais, esančius (duomenys neskelbtini), iš Pakruojo rajono savivaldybės pirkimo-pardavimo sandoriu 2011 m. balandžio 8 d. įsigijo ji ir P. Z. (miręs), pirtis šiame sandoryje nebuvo minima. Nacionalinės žemės tarnybos Pakruojo skyrius savo sprendimais pakeitė Šiaulių apskrities viršininko 2008 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. V-2482 patvirtintu (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektu statiniams naudoti suprojektuoto žemės sklypo ribas, išskiriant sklypo dalį, reikalingą J. G. neva nuosavybės teise priklausančiai pirčiai eksploatuoti, tačiau Nacionalinės žemės tarnybos priimti administraciniai aktai buvo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-25-257/2014. Taigi, Nekilnojamojo turto registre įregistruota J. G. nuosavybės teisė į pirtį, nors teismų sprendimais nustatyta, kad ji nuosavybės neturi, nes ją perleido 1975 m. Be to, šiuo metu galiojo Šiaulių apskrities viršininko 2008 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. V-2482 patvirtintu (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektu statiniams, esantiems (duomenys neskelbtini), naudoti pagal tiesioginę paskirtį suprojektuotos žemės sklypo ribos, į kurias pateko ir pirtis, tuo pažeidžiant pareiškėjos teises, kadangi jos namų valdoje ir faktiškai naudojamame žemės sklype buvo J. G. neva nuosavybės teise valdoma pirtis, tokios aplinkybės trukdė užbaigti žemės sklypo išpirkimo iš valstybės procedūras.

Pareiškėja pažymėjo, jog atsakovas ir centrinis registratorius skundžiamais sprendimais atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą ir išregistruoti J. G. nuosavybės teisę į pirtį, motyvuodami tuo, kad nebuvo nuginčyti jos nuosavybės teisės į pirtį įregistravimo pagrindai – 1974 m. paveldėjimo teisės liudijimas ir 2010 m. rugsėjo 29 d. apylinkės seniūnijos pažymėjimas, taip pat nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad pasibaigė J. G. nuosavybės teisė į pirtį ar kad pasibaigė šios daiktinės teisės turėtojas. Toks atsakovo sprendimas nepagrįstas, nes kartu su pareiškėjos prašymu atsakovui buvo pateikti duomenys apie teismo sprendimą, kuriuo konstatuota, jog J. G. niekada nuosavybės teisių į ginčo pirtį įgijusi nebuvo, o toks dokumentas buvo pagrindas nuosavybės teisei išregistruoti. Būtent teismų sprendimais nustatyta prejudicinę reikšmę turinti aplinkybė, kad J. G. nuosavybės teisių į pirtį niekada neturėjo, dar daugiau, kad teisinės registracijos pagrindu nurodytieji paveldėjimo teisės liudijimas ir apylinkės seniūnijos pažymėjimas nepatvirtino jokių J. G. nuosavybės teisių, nes, pirma, paveldėjimo teisės liudijimas niekada nebuvo įregistruotas įstatymų nustatyta tvarka, kas reiškė, jog jokios teisės šio liudijimo pagrindu neatsirado, antra, (duomenys neskelbtini) mirus pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkei A. D., buvo užbaigta ūkinė knyga, o nauja knyga J. G. vardu neužvesta, trečia, visa namų valda, įskaitant pirtį, dar 1975 m. buvo perleista Pakruojo miškų urėdijai.

Pareiškėja akcentavo, kad Šiaulių apygardos prokuratūra 2014 m. gegužės 29 d. nutarime dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo nurodė, jog J. G. nusikalstama veika, apgaule įgyjant svetimą turtą, galbūt kvalifikuotina kaip baudžiamasis nusižengimas, tačiau ikiteisminis tyrimas nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Šiame nutarime taip pat teigiama, jog VĮ Registrų centras atsakyme prokuratūrai nurodė, kad registravimo metu kartu su kitais dokumentais pateikus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje ir / ar Pakruojo miškų urėdijos 2000 m. rugpjūčio 22 d. pažymą Nr. 249, juose minimas pastatas-pirtis, nekreipiant dėmesio į likutinę vertę, būtų identifikuotas kaip pastatas-pirtis, įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, būtų atsisakyta registruoti J. G. nuosavybės teisę į šį pastatą. Kitaip tariant, pats atsakovas buvo nurodęs, kad, turėdamas visus duomenis, jis būtų atsisakęs įregistruoti J. G. nuosavybės teises į pirtį, todėl nesuprantama kodėl, pareiškėjai pateikus tokius dokumentus, buvo priimtas priešingas sprendimas.

Atsakovas VĮ Registrų centro Šiaulių filialas atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad J. G. nuosavybės teisės į pastatą-pirtį, esančią (duomenys neskelbtini), įregistruotos J. G. pateikus notariškai patvirtintą 1974 m. vasario 25 d. paveldėjimo teisės liudijimą, reg. Nr. 1038, Pakruojo rajono Pakruojo seniūnijos 2010 m. rugsėjo 29 d. pažymėjimą, Šiaulių apskrities archyvo 2010 m. sausio 6 d. raštą Nr. PŽ-22(8.4) ir 2010 m. rugsėjo 29 d. prašymą. Šių dokumentų atsakovui pakako, kad pirtis ir J. G. nuosavybės teisės į ją būtų įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Šiaulių apylinkės prokuratūros 2014 m. gegužės 29 d. nutarime nurodyta, kad J. G. nepanaudojo nė vieno neteisėto dokumento, VĮ Registrų centrui pateikė dokumentus, gautus iš Šiaulių apskrities archyvo, paveldėjimo teisės liudijimą, registruotą ir patvirtintą notaro, 2010 m. rugsėjo 29 d. pažymėjimą, išduotą Pakruojo seniūnijos, bei kitus dokumentus, kuriuose nebuvo suklastojimų.

Atsakovas teigė, kad pareiškėjos atstovas į jį kreipėsi 2015 m. vasario 10 d., su prašymu išregistruoti J. G. nuosavybės teisę į pastatą-pirtį, esančią (duomenys neskelbtini), nurodydamas citatas iš teismų sprendimų ir nutarčių. Cituotuose teismų sprendimuose ir nutartyse teritorinis registratorius nebuvo įpareigotas atlikti kokius nors veiksmus. Dokumentų, kurių pagrindu buvo įregistruota J. G. nuosavybės teisė į pirtį, nuginčijimas ar J. G. nuosavybės teisių į pirtį išregistravimas, ar kitų asmenų nuosavybės teisių į pirtį nustatymas nebuvo nurodytų teismo bylų dalykas. Nekilnojamieji daiktai, dėl kurių vyko ginčas, buvo ne pirtis, o kiti nekilnojamieji daiktai, esantys adresu (duomenys neskelbtini), įrašyti nekilnojamojo turto registre Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjos atstovas prašė išregistruoti J. G. nuosavybės teisę į pirtį, kuri įrašyta Nekilnojamojo turto registre Nr. (duomenys neskelbtini) ir buvo (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje adresu (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto registro Nr. (duomenys neskelbtini) (matavimų data 1997 m. kovo 25 d.) pastatas-pirtis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatyta 1935 m., neužfiksuota. Statiniai, įregistruoti Nekilnojamojo turto registre Nr. (duomenys neskelbtini), Pakruojo rajono savivaldybei buvo perduoti vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. lapkričio 17 d. nutarimu Nr. 1626, pagal kurį pirtis Pakruojo rajono savivaldybei nebuvo perduota. Taigi tuo metu, kai dėl pastato-pirties įregistravimo į atsakovą kreipėsi J. G., nei pirtis, nei daiktinės teisės į ją Nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruotos.

Atsakovas pabrėžė, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas nesprendė ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jos turinio, registro tvarkytojo funkcija buvo tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į registrą, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikė teisės vertinti ir jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą išregistruojama, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad ta daiktinė teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas. Kadangi pareiškėja dokumentų, patvirtinančių daiktinių teisių pasibaigimą, nepateikė, atsakovas jos prašymą atmetė. Be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 2 punktu, prejudiciniai faktai neįrodinėtini tik kitoje teisminėje byloje, o ne administracinėje procedūroje, viešojo administravimo subjektui priimant administracinį sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. G. pateikė atsiliepimą į pareiškėjos skundą.

J. G. nurodė, kad nei archyvuose, nei jos namuose, nei girininkijoje nebuvo jokių turto perleidimo dokumentų. Ji dokumentą apie paveldėjimą įteikė Pakruojo vykdomojo komiteto sekretorei ir nebuvo kalta, jei sekretorė ko nors nepažymėjo. J. G. teigė daug kartų kreipusis į archyvą, kurio direktorius 2010 m. atsakė, kad Pakruojo rajono (duomenys neskelbtini) kaimo ūkinėse knygose buvo įrašas, jog A. D. turėtus pastatus paveldėjo J. G. Pirtį savo žemėje pastatė jos tėvai, o ne Z.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjos V. Z. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad 2015 m. vasario 10 d. prašymu į Filialą kreipėsi pareiškėjos atstovas advokatas Audrius Kairevičius, prašydamas pakeisti duomenis Nekilnojamojo turto registre, išregistruojant J. G. nuosavybės teises į pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Prie prašymo pridėta Šiaulių apylinkės prokuratūros 2014 m. gegužės 29 d. nutarimo dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo kopija ir atstovavimo sutarties kopija. Prašyme remtasi Šiaulių apygardos teismo 2002 m. spalio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 4-7-539a/2002 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2003, kuriais nustatytos aplinkybės, jog, (duomenys neskelbtini) mirus pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkei A. D., buvo užbaigta ūkinė knyga, o nauja ūkinė knyga J. G. atžvilgiu nebuvo užvesta, jai išduotas paveldėjimo teisės liudijimas nebuvo įregistruotas Pakruojo rajono taryboje, paveldėta namų valda 1975 m. perleista Pakruojo miškų urėdijai ir nuo 1975 m. buvo Pakruojo miškų urėdijos balanse. Prašyme advokatas nurodė, kad 2010 m. spalio 8 d. Filialui priimant sprendimą įregistruoti J. G. nuosavybės teises į pirtį, nebuvo tiriami ir analizuojami atitinkami Nekilnojamojo turto registro duomenys, dokumentai, saugomi nekilnojamojo turto objektų archyvinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir elektroninių dokumentų archyve, kurių pagrindu buvo registruojami juridiniai faktai apie civilinių bylų dėl registruotų daiktinių teisių iškėlimo faktą, įsiteisėję teismų sprendimai, turintys įtakos atitinkamų nekilnojamųjų daiktų teisiniam statusui.

Filialas skundžiamu 2015 m. vasario 24 d. raštu Nr. (8.4.3.) ŠG-301 atsisakė pakeisti duomenis Nekilnojamojo turto registre, išregistruojant J. G. nuosavybės teises į pastatą-pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), motyvuodamas tuo, kad asmuo, padavęs prašymą, neturėjo teisės jo paduoti, nes nebuvo nuosavybės teisę į daiktą įgijęs asmuo, nepateikti įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad ta daiktinė teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas, arba išnyko pats nekilnojamasis daiktas, t. y. teritoriniam registratoriui nepateikti dokumentai, patvirtinantys J. G. nuosavybės teisės į pastatą-pirtį netekimo faktą. Komisija 2015 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. cspr 1-74 Filialo 2015 m. vasario 24 d. sprendimą paliko galioti, konstatavusi, kad J. G. nuosavybės teisės į pastatą-pirtį įregistravimo pagrindai – 1974 m. vasario 25 d. paveldėjimo teisės liudijimas ir 2010 m. rugsėjo 29 d. apylinkės (seniūnijos) pažymėjimas – nebuvo nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, pareiškėja ir jos atstovas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad pasibaigė J. G. nuosavybės teisė į pirtį ar kad pasikeitė šios daiktinės teisės turėtojas, todėl nebuvo pagrindo išregistruoti J. G. nuosavybės teisės į pastatą-pirtį.

Teismas pastebėjo, kad iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, jog nuosavybės teisė į pastatą-pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), J. G. įregistruota 2010 m. spalio 8 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 1038, išduoto 1974 m. vasario 25 d., ir 2010 m. rugsėjo 29 d. Apylinkės (seniūnijos) pažymėjimo pagrindu.

Teisėjų kolegija nusprendė, kad skundžiami Filialo ir Komisijos sprendimai dėl atsisakymo pakeisti Nekilnojamojo turto registro duomenis, išregistruojant J. G. nuosavybės teisę į pastatą-pirtį, buvo teisėti ir pagrįsti. Pirma, nei pareiškėja, nei jos atstovas advokatas A. Kairevičius nepateko į sąrašą asmenų, turinčių teisę paduoti prašymą išregistruoti konkretų nekilnojamąjį daiktą ir / ar nuosavybės teises į jį, nes nebuvo prašomo išregistruoti pastato savininkai, nebuvo ir teisėsaugos, valstybės valdžios ar valdymo institucijos atstovai, taip pat nebuvo proceso, kurio metu būtų buvęs priimtas teismo sprendimas dėl nekilnojamojo daikto, daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų ir juridinių faktų pasikeitimo ar pasibaigimo, dalyviai. Antra, pareiškėjos atstovas kartu su 2015 m. vasario 10 d. prašymu teritoriniam registratoriui nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad J. G. nuosavybės teisė į šį nekilnojamąjį daiktą pasibaigė vienu iš Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje išvardytų pagrindų, taip pat duomenų, kad žuvo ar išnyko pats nekilnojamasis daiktas.

Teismo vertinimu, pareiškėjos atstovo argumentai, kad Filialas, 2010 m. spalio 8 d. registruodamas J. G. nuosavybės teises į nurodytą pastatą-pirtį, nepatikrino duomenų Nekilnojamojo turto registre ir neįsitikino, jog visa paveldėta namų valda, tame tarpe ir pirtis, 1974-1975 m. perleista Pakruojo miškų urėdijai, kas nustatyta įsiteisėjusiais teismų sprendimais, buvo nepagrįsti. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad J. G. 2010 m. rugsėjo 29 d. prašymo įregistruoti nekilnojamąjį daiktą – pirtį – ir nuosavybės teises į jį gavimo metu Pakruojo miškų urėdija turto patikėjimo teise valdė tik šiuos pastatus: gyvenamąjį namą, kluoną, tvartą, malkinę ir kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini) (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), o pastatas-pirtis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatyta 1935 m., Nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruota. Pastatas-pirtis nebuvo įtrauktas nei į 1997 m. gegužės 13 d. Šiaulių apskrities viršininko įsakymu Nr. 374 patvirtintą teisiškai registruotų pastatų (namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini)) sąrašą, nei į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. lapkričio 17 d. nutarimu Nr. 1626 patvirtinto Valstybės turto, perduodamo Pakruojo rajono savivaldybės nuosavybėn, sąrašą. Iš byloje esančios 2011 m. balandžio 8 d. pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad pardavėjas Pakruojo rajono savivaldybė pirkėjui P. Z. pardavė tik pastatą-gyvenamąjį namą, pastatą-kluoną, pastatą-tvartą, pastatą-malkinę ir kitus statinius (inžinerinius) - kiemo statinius (šulinį), esančius (duomenys neskelbtini), ir tik šie pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įgyti pastatai nuosavybės teise Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti pareiškėjos ir P. Z. vardu.

Teismas pažymėjo, jog, nors pareiškėjos atstovas teigė, kad visą paveldėtą namų valdą, tame tarpe ir pirtį, J. G. 1974-1975 m. perleido Pakruojo miškų urėdijai, ir tai konstatuota įsiteisėjusiais teismų sprendimais, tačiau byloje esančiame Šiaulių apygardos teismo 2002 m. spalio 15 d. sprendime kalbama bendrai apie Pakruojo miškų urėdijai priklausančius pastatus, jų atskirai neišvardijant, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartyje konstatuota, kad ginčo pastatai nuo 1975 m. buvo Pakruojo miškų urėdijos balanse.

Iš 2000 m. liepos 28 d. Turto arešto akto matyti, kad teismo antstolis, vykdydamas Pakruojo rajono apylinkės teismo 2000 m. liepos 25 d. nutartį civilinėje byloje, kurioje priimti pareiškėjos atstovo nurodomi teismų sprendimai, areštavo, o Pakruojo rajono apylinkės teismas 2002 m. vasario 13 d. nutartimi panaikino areštą Pakruojo miškų urėdijai priklausančiam nekilnojamajam turtui – gyvenamajam namui, kluonui, tvartui, malkinei ir kiemo statiniams, esantiems (duomenys neskelbtini), – taigi ginčo pastatai buvo konkrečiai ir aiškiai išvardyti turto arešto akte ir teismo nutartyje, nei viename iš šių dokumentų apie pastatą-pirtį neužsiminta, todėl pirtis nebuvo ginčo pastatas nurodytoje civilinėje byloje.

Esant tokioms aplinkybėms, Filialas, gavęs J. G. prašymą Nekilnojamojo turto registre įregistruoti nekilnojamąjį daiktą – pirtį – ir J. G. daiktines teises į jį, kartu su nuosavybės teisę patvirtinančiais dokumentais (1974 m. vasario 25 d. notaro patvirtintu Paveldėjimo teisės liudijimu ir Pakruojo rajono Pakruojo seniūnijos 2010 m. rugsėjo 29 d. pažymėjimu, kuriame nurodyta, kad pagal įrašą ūkinėse knygose J. G. vardu įregistruota 1935 m. statyta pirtis, įgyta paveldėjimo būdu), turėjo pagrindą įregistruoti pastatą-pirtį ir J.

G. nuosavybės teises į jį. Nekilnojamojo turto registre įregistruotam turtui buvo suteiktas registro Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog J. G. nuosavybės teisės į pastatą-pirtį įregistravimo pagrindai (paveldėjimo teisės liudijimas ir seniūnijos pažymėjimas) nebuvo nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Šiaulių apylinkės prokuratūra 2014 m. gegužės 29 d. nutarimu dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo taip pat konstatavo, kad J.

G., įregistruodama nuosavybės teisę į pirtį, nepanaudojo nė vieno neteisėto dokumento, VĮ Registrų centrui pateikė dokumentus, gautus iš Šiaulių apskrities archyvo, paveldėjimo teisės liudijimą, registruotą ir patvirtintą notaro, 2010 m. rugsėjo 29 d. pažymėjimą, išduotą Šiaulių apskrities Pakruojo r., Pakruojo sen., bei kitus dokumentus, kuriuose nebuvo suklastojimų. Atsižvelgiant į tai, nebuvo jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos atstovo reikalavimus ir naikinti skundžiamus sprendimus.

Teismas padarė išvadą, kad panaikinti skundžiamus sprendimus nebuvo teisinio pagrindo ir dėl to, kad sprendimai atitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje individualiems administraciniams aktams nustatytus reikalavimus. Ginčijamuose sprendimuose nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektai rėmėsi priimdami administracinius aktus, motyvų išdėstymas adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Teismas akcentavo, jog, netenkinus pareiškėjos reikalavimų dėl sprendimų panaikinimo, atmestinas kaip išvestinis ir reikalavimas įpareigoti Filialą pakeisti Nekilnojamojo turto registro duomenis, išregistruojant J. G. nuosavybės teisę į pastatą-pirtį, esančią (duomenys neskelbtini). Be to, šiam teismo sprendimui įsiteisėjus, naikintinos Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartimi taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės – draudimas Filialui rengti ir pateikti notarams duomenis, reikalingus bet kokiems sandoriams su nekilnojamuoju daiktu (pastatu-pirtimi) atlikti.

III. Pareiškėja V. Z. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą panaikinti ir patenkinti jos skundą.

Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino duomenų, patvirtinančių, kad pirtis J. G. nepriklauso, dėl ko byloje liko nenustatyta esminė aplinkybė, kad J. G. pirtį perleido dar 1975 m. Iš esmės tokį neteisingą bylos išnagrinėjimą lėmė netinkamas ginčo pastatų / namų valdos, kurie minimi ankstesniuose teismų sprendimuose, aiškinimas. Taip pat buvo neteisingai atskleista bylos esmė, kadangi šioje byloje ginčas kilo ne dėl pačios nuosavybės teisės, bet dėl jos išviešinimo.

Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog ginčo pastatai civilinėse bylose buvo išvardyti turto arešto akte ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartyje, nei viename iš šių dokumentų apie pastatą-pirtį nekalbama, todėl pirtis nebuvo ginčo pastatu nurodytoje civilinėje byloje. Pareiškėjos nuomone, jei pirmosios instancijos teismas teismų sprendimus būtų įvertinęs sistemiškai, o ne tik rėmęsis keliomis citatomis, būtų konstatuota, jog civilinėje byloje ginčas vyko dėl visų paveldėtų pastatų, tame tarpe ir pirties. Iš teismų sprendimų turinio matyti, kad J. G. į teismą kreipėsi dėl visų pastatų, aiškiai įvardydama ir pirtį, o civilinę bylą nagrinėję teismai nė karto neužsiminė apie tai, kad ginčo dėl vieno iš paveldėtų pastatų – pirties – nėra. Pareiškėjai neaišku, kodėl pirmosios instancijos teismas iš visų paveldėtų pastatų išskyrė pirtį, nors civilines bylas nagrinėję teismai to nedarė. Be to, civilinėje byloje nustatyta, kad J. G. paveldėtus pastatus (namų valdą) pardavė Pakruojo miškų urėdijai, o ginčas kilo dėl to, kad minėtos bylos šalys nepateikė šių pastatų pirkimo-pardavimo sutarties. Tai, kad po teismų konstatuoto visų ginčo pastatų pardavimo ne visi pastatai buvo inventorizuoti, neturi reikšmės sprendžiant dėl J. G. nuosavybės teisių į pirtį.

Pareiškėja pažymi, kad šioje byloje ji neginčija J. G. nuosavybės teisės į pirtį įgijimo pagrindų, kadangi įsiteisėjusiais teismų sprendimais jau nustatyta, jog J. G. tokios teisės neturi. Šioje byloje sprendžiamas klausimas tik dėl sprendimų, kuriais atsisakyta išregistruoti dokumentų, nepatvirtinančių pirties nuosavybės teisės, pagrindu atliktą teisinę turto registraciją, teisėtumo. Pareiškėja pabrėžia, jog, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nuosavybės teisės įregistravimo privalomumas suponuoja registravimo funkciją vykdančiai institucijai bendro pobūdžio pareigą prieš registruojant nuosavybės teises patikrinti nuosavybės įgijimo ar perėjimo kitam asmeniui pagrindą, o kilus abejonių, atsisakyti atlikti tokį registravimą. Atsakovas buvo anksčiau nurodytų teisminių procesų dalyvis ir visos nustatytos aplinkybės J. G. prašymo padavimo metu jam buvo žinomos, jos yra žinomos ir šiuo metu, todėl akivaizdu, jog minėtas prašymas buvo patenkintas netiriant atitinkamų Nekilnojamojo turto registro duomenų ir kitų dokumentų.

Pareiškėja akcentuoja, jog klausimas dėl J. G. nuosavybės teisės į paveldėtus statinius, tame tarpe pirtį, pasibaigimo yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, turinčiu res judicata galią. Nepaistant to, pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą, nusprendęs, kad nėra nuginčyti paveldėjimo teisės liudijimas ir apylinkės (seniūnijos) pažymėjimas bei kad nepateikti dokumentai, patvirtinantys J. G. nuosavybės teisės į pirtį pasibaigimą. Pareiškėjos nuomone, minėtoje civilinėje byloje nustatytas faktas, kad paveldėtas nekilnojamasis turtas, įskaitant pirtį, apie 1975 m. buvo perleistas Pakruojo miškų urėdijai, nagrinėjamoje administracinėje byloje turi prejudicinę reikšmę, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė, todėl priėmė neteisingą sprendimą.

Atsakovas VĮ Registrų centro Šiaulių filialas atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nei pareiškėja, nei jos atstovas neturėjo teisės paduoti prašymą išregistruoti konkretų nekilnojamąjį daiktą ir / ar nuosavybės teises į jį. Atsakovui nebuvo pateikti dokumentai, kurie patvirtintų J. G. nuosavybės teisės į pirtį pasibaigimą Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje išvardytais pagrindais, arba duomenys, kad pirtis yra žuvusi ar išnykusi. Atsakovas taip pat pažymi, kad pirtis nebuvo ginčo pastatas pareiškėjos nurodytoje civilinėje byloje, nes, nagrinėjant tą bylą, pastatas-pirtis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruota, o, priimant teismų sprendimus, buvo remtasi dokumentais, kuriuose konkrečiai įvardyti nekilnojamieji daiktai, dėl kurių vyko ginčas ir kurių tarpe pirties nebuvo. Be to, 2011 m. balandžio 8 d. pirkimo-pardavimo sutartis įrodo, jog pardavėjas Pakruojo rajono savivaldybė pirkėjui P. Z. pardavė tik gyvenamąjį namą, kluoną, tvartą, malkinę ir kiemo statinius (šulinį) ir tik šie pastatai Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti pareiškėjos ir P. Z. vardu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras atsiliepimu pareiškėjos apeliacinį skundą prašo atmesti.

VĮ Registrų centro nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nustatė visas esminę reikšmę turinčias aplinkybes. Teismas pagrįstai konstatavo, kad nei pareiškėja, nei jos atstovas nepatenka į sąrašą asmenų, turinčių teisę paduoti prašymą išregistruoti konkretų nekilnojamąjį daiktą ir / ar nuosavybės teises į jį, o kartu su pareiškėjos atstovo 2015 m. vasario 10 d. prašymu atsakovui nepateikti jokie dokumentai, patvirtinantys, kad J. G. nuosavybės teisė į šį nekilnojamąjį daiktą pasibaigė vienu iš Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje išvardytų pagrindų, taip pat duomenų, kad žuvo ar išnyko pats nekilnojamasis daiktas. Pareiškėjos teiginiai, jog atsakovas, 2010 m. spalio 8 d. registruodamas J. G. nuosavybės teises į pastatą-pirtį, nepatikrino duomenų Nekilnojamojo turto registre ir neįsitikino, jog visa paveldėta namų valda, tame tarpe ir pirtis, 1974-1975 m. buvo perleista Pakruojo miškų urėdijai, kas nustatyta įsiteisėjusiais teismo sprendimais, yra nepagrįsti, nes J. G. 2010 m. rugsėjo 29 d. prašymo įregistruoti nekilnojamąjį daiktą (pirtį) ir nuosavybės teises į jį gavimo metu Pakruojo miškų urėdija turto patikėjimo teise valdė tik šiuos pastatus: gyvenamąjį namą, kluoną, tvartą, malkinę ir kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini) (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), o pastatas-pirtis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatytas 1935 m., Nekilnojamojo turto registre nebuvo registruotas. Pastatas-pirtis nebuvo įtrauktas nei į Šiaulių apskrities viršininko 1997 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 374 patvirtintą teisiškai registruotų pastatų (namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini)) sąrašą, nei į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. lapkričio 17 d. nutarimu Nr. 1626 patvirtinto Valstybės turto, perduodamo Pakruojo rajono savivaldybės nuosavybėn, sąrašą. Todėl, VĮ Registrų centro vertinimu, pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, kad panaikinti skundžiamus sprendimus nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. XII-2399 redakjcija). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl VĮ Registrų centro Šiaulių filialo 2015-02-24 sprendimo Nr. (8.4.3.) ŠG-301 ir VĮ Registrų centro 2015-04-22 sprendimo Nr. Cspr1-74, kuriais atsisakyta tenkinti V. Z. prašymą dėl J. G. nuosavybės teisių į pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), išregistravimo, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Sprendime teismas konstatavo, kad, visų pirma, nei pareiškėja, nei jos atstovas advokatas Audrius Kairevičius nepatenka į sąrašą asmenų, turinčių teisę paduoti prašymą išregistruoti konkretų nekilnojamąjį daiktą ir/ar nuosavybės teises į jį, nes nėra prašomo išregistruoti pastato savininkai, taip pat nėra teisėsaugos, valstybės valdžios ar valdymo institucijos atstovai, taip pat nebuvo proceso, kurio metu būtų buvęs priimtas teismo sprendimas dėl nekilnojamojo daikto, daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų ir juridinių faktų pasikeitimo ar pasibaigimo, dalyviai. Antra, pareiškėjos atstovas kartu su 2015-02-10 prašymu pakeisti duomenis Nekilnojamojo turto registre, išregistruojant J. G. nuosavybės teises į pirtį, teritoriniam registratoriui nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad J. G. nuosavybės teisė į šį nekilnojamąjį daiktą pasibaigė vienu iš Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje išvardintų pagrindų, taip pat duomenų, kad žuvo ar išnyko pats nekilnojamasis daiktas.

V. Z. apeliaciniu skundu su teismo sprendimu nesutinka ir prašo jį panaikinti bei priimti naują sprendimą. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenustatė bylai esminę reikšmę turinčių aplinkybių, netinkamai išaiškino bei pritaikė teisės aktų nuostatas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris naikintinas.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymas (2001 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. IX-391 redakcija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379 patvirtinti Nekilnojamojo turto registro nuostatai.

Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą išregistruojama, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad ta daiktinė teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas. To paties įstatymo 22 straipsnyje įtvirtinta, jog daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą, juridinius faktus patvirtinantys dokumentai, kuriais remiantis šios teisės, jų suvaržymai bei juridiniai faktai registruojami nekilnojamojo turto registre, yra valstybės institucijos sprendimas (1 punktas), teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis (2 punktas), įstatymų nustatytų institucijų ar pareigūnų sprendimas areštuoti turtą, o įsigaliojus Turto arešto aktų registro įstatymui – turto arešto aktų registro dokumentai (3 punktas), nekilnojamojo daikto savininko santuokos, ištuokos, vardo, pavardės pakeitimo, mirties liudijimas (4 punktas), paveldėjimo teisės liudijimas (5 punktas), teismo pranešimas apie civilinės bylos dėl nekilnojamojo turto registre įregistruoto nekilnojamojo daikto teisinio statuso iškėlimą (6 punktas), rašytiniai sandoriai (7 punktas), nekilnojamojo daikto pardavimo varžytynėse, aukcione sutartis (aktas) (8 punktas), kitų valstybės kadastrų ir registrų dokumentai (9 punktas), kiti įstatymų nustatyti dokumentai (10 punktas). Minėto įstatymo 29 straipsnio 1 punkte reglamentuota, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma, jog prašymą padavė asmenys, kurie neturėjo teisės jį paduoti.

Pagal Nuostatų 25 punktą, prašymą įregistruoti ar išregistruoti nekilnojamąjį daiktą, ar nuosavybės teises į jį teritoriniam registratoriui gali pateikti nuosavybės teisę į daiktą įgijęs asmuo, o pagal 28 punktą – teisėsaugos, valstybinės valdžios institucijos, bet kuris proceso, kurio metu priimtas teismo sprendimas dėl nekilnojamojo daikto, daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų ir juridinių faktų pasikeitimo ar pasibaigimo, dalyvis. Nuostatų 69 punkte įtvirtinta, kad daiktinės teisės išregistruojamos, kai daiktinės teisės turėtojas netenka savo daiktinės teisės arba ją perleidžia ir įregistruojamas kitas daiktinės teisės turėtojas arba žūva ar išnyksta pats nekilnojamasis daiktas.

J. G. 2000 m. birželio 28 d. su ieškininiu pareiškimu kreipėsi į Pakruojo rajono apylinkės teismą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir reikalavimu išlikusius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) kaime, priteisti jai. Nurodė, kad pagal paveldėjimo teisės liudijimą paveldėjo gyvenamąjį namą, tvartą-daržinę, lauko virtuvę ir pirtį. Pažymėjo, jog VĮ Pakruojo miškų urėdija šiuos pastatus valdo, tačiau J. G. jai pastatų nepardavė ir jų pirkimo-pardavimo sutarties nėra. Iš to darytina išvada, kad J. G. su ieškiniu į apylinkės teismą kreipėsi dėl visų pastatų, neišskirdama ir pirties, t. y. ginčas civilinėje byloje buvo keliamas dėl visų jos paveldėtų pastatų.

Kasacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. kovo 26 d. nutartyje pažymėjo, kad iš ieškovės (kasatorės) pareikšto ieškininio pareiškimo, jos paaiškinimų, taip pat iš archyvų atsakymų matosi, kad paveldėtoji namų valda, esanti (duomenys neskelbtini), apie 1975 m., buvo perleista atsakovui VĮ Pakruojo miškų urėdijai. 2000 m. kovo 9 d. kasatorė pateikė prašymą Miškų ir saugomų teritorijų departamento direktoriui, kuriame nurodė, kad jos paveldėtus namą ir kitus trobesius pirko miškų ūkis. Iš byloje esančios pagrindinių priemonių apskaitos inventorinės kortelės (pastatų ir įrengimų) Nr. 272 matosi, kad ginčo pastatai nuo 1975 metų yra atsakovo balanse. Minėtoje nutartyje nurodyta, jog ginčo turto perleidimo faktą 1975 metais patvirtina ieškovės (kasatorės) elgesys su šiuo turtu, t. y. nuo 1975 metų ieškovė (kasatorė) šiuo turtu nesidomėjo, jokių mokesčių per visą šį laikotarpį ieškovė (kasatorė) nemokėjo. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis taip pat patvirtina, kad ieškovė (kasatorė), nors pati visa tai neigia, paveldėtą namų valdą yra perleidusi atsakovui, t. y. VĮ Pakruojo miškų urėdijai. Tai reiškia, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas galutine ir neskundžiama nutartimi konstatavo, kad nuosavybės teisių į namų valdą, tame tarpe ir pirtį, esančią (duomenys neskelbtini), tretysis suinteresuotas asmuo J. G. neturi. Teisėjų kolegijos vertinimu tiek atsakovas savo atsiliepimuose į skundą ir apeliacinį skundą, tiek ir pirmosios instancijos teismas sprendime neteisingai nurodo (aiškina), kad pirtis nebuvo ginčo pastatas civilinėje byloje.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, be to, ir teismo posėdžio metu pripažino atsakovo VĮ Registrų centro atstovas, J. G. daiktinės teisės į ginčijamą pirties pastatą buvo įregistruotos remiantis jos pateiktu 1974 m. vasario 25 d. paveldėjimo teisės liudijimu, kurio registracijos Nr. 1038, ir Pakruojo seniūnijos 2010 m. rugsėjo 29 d. išduotu pažymėjimu. Tai rodo, kad atsakovas VĮ Registrų centro Šiaulių filialui, įregistruodamas J. G. nuosavybės teises į pirtį, anksčiau minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties visiškai nevertino.

Byloje nustatyta, kad Šiaulių apskrities viršininko 2008 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. V-2482 patvirtintame (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte VĮ Pakruojo miškų urėdijai buvo suprojektuotas 0,50 ha žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini). VĮ Pakruojo miškų urėdijos patikėjimo teise valdyti statiniai (gyvenamasis namas su priklausiniais), esantys (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. lapkričio 17 d. nutarimu Nr. 1626 „Dėl valstybės įmonių miškų urėdijų turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ buvo perduoti Pakruojo rajono savivaldybei. Pastaroji 2011 m. balandžio 8 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 1165 statinius pardavė P. Z. Iš anksčiau minėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo ir pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp Pakruojo rajono savivaldybės ir P. Z. matyti, kad savivaldybei perduoti ir P. Z. parduoti gyvenamasis namas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kluonas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiemo statiniai (šulinys, kurio gylis 3 m), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi aptartos aplinkybės patvirtina, jog tarp Pakruojo rajono savivaldybei perduotų nuosavybėn pastatų ir jos parduotų P. Z. aiškiai bei konkrečiai nėra įvardijama pirtis. Tačiau tai nereiškia, kad šis pastatas buvo išskirtas iš bendros namų valdos.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad J. G. pateikti dokumentai (1974 m. vasario 25 d. paveldėjimo teisės liudijimas, registracijos Nr. 1038, ir Pakruojo seniūnijos 2010 m. rugsėjo 29 d. išduotas pažymėjimas) nepatvirtina nuosavybės teisių į pirtį, todėl jos nuosavybės teisės į statinį įregistruotos nepagrįstai. Preziumuojant tai, kad J. G. nuosavybės teisės Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartimi į namų valdą, esančią (duomenys neskelbtini), nebuvo pripažintos, pirmosios instancijos teismui, sprendžiant reikalavimo dėl įpareigojimo atsakovą atlikti veiksmus pagrįstumą, papildomai būtina aiškintis aplinkybes dėl pirties (ar daiktinių teisių pretenzijų į pirtį neturi VĮ Pakruojo miškų urėdija ir Pakruojo rajono savivaldybė, ar pirtis kaip pagrindinio daikto priklausinys, neįtraukiant į nurodytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą ir parduodamo P. Z. nekilnojamojo turto sąrašą, kartu buvo perduotas Pakruojo rajono savivaldybei, o vėliau parduotas P. Z.). Nagrinėjant bylą iš naujo tikslinga į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis įtraukti VĮ Pakruojo miškų urėdiją ir Pakruojo rajono savivaldybę, siekiant išsiaiškinti daiktinių teisių (nuosavybės) į pirtį klausimus.

Įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nebuvo visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti visi nagrinėjamos bylos faktai, atskleista bylos esmė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. Z. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Irmantas Jarukaitis

Ramutė Ruškytė