2022-11-23 Nr. AB-28328-3-64-3-00705-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-596-463/2022

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00705-2021-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (pranešėja), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. liepos 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal K. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. V. (toliau – ir pareiškėjas), kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjo skundas buvo grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 21 d. iki 2020 m. liepos 2 d. Šiaulių TI vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose, apgyvendinimo kameros buvo perpildytos.

2.2. Kamerose buvo šalta, drėgna, prasta ventiliacija, tamsu, blogas apšvietimas, veisėsi pelėsis, grybelis, byrėjo tinkas, dažai.

2.3. Kamerose tualetas neatitiko standartų ir keliamų reikalavimų, nebuvo oro šalinimo sistemos, nebuvo veidrodžio, spintelės daiktams susidėti.

2.4. Apgyvendinimo kamerose nebuvo įrengti pagalbos signalizacijos mygtukai.

2.5. Pasivaikščiojimai gryname ore buvo tik 1 valandą vietoje 8 valandų, pasivaikščiojimų kiemeliai buvo netinkami, purvini, nevalomi, nebuvo vykdoma socialinė reabilitacija, nebuvo sporto, kultūros renginių.

2.6. Duše maudydavosi tik vieną kartą per savaitę, tik po 15 minučių, taip pat buvo kitų pažeidimų. Dėl to pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sutrikimus, emocinę depresiją, orumo pažeminimą, galimybių bendrauti sumažėjimą.

3. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko.

4. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė šiuos argumentus:

4.1. Atsakovas prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

4.2. Pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

4.3. Kamerų įrengimas ir kamerose buvę baldai (inventorius) atitiko teisės aktų reikalavimus, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu.

4.4. Byloje nebuvo objektyvių duomenų, kad dėl kokių nors priežasčių pareiškėjui būtų reikėję pasinaudoti pagalbos iškvietimo mygtuko, o jo nebuvimas pats savaime nereiškia, jog jam dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta žala.

4.5. Dėl įstaigoje laikomų asmenų pasivaikščiojimų ir užimtumo nurodė, jog tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, kurių įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2021 m. liepos 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista.

6. Pirmosios instancijos teismas, aptaręs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, be kita ko, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, aktualią teismų praktiką, pirmiausiai pažymėjo, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų skundė kalinimo laikotarpį nuo 2017 m. rugsėjo 21 d. iki 2020 m. liepos 2 d. Iš atsakovo pateiktos 2021 m. balandžio 20 d. pažymos Nr. 60-10639 teismas nustatė, kad pareiškėjas į Šiaulių TI buvo etapuotas ir, atitinkamai, laikytas periodiškai nuo 2017 m. rugsėjo 21 d. iki 2020 m. liepos 2 d.

7. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs CK 1.124, 1.126 straipsnio 1 ir 2 dalių, 1.127 straipsnio 1 dalies ir 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatas, konstatavo, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą iki 2018 m. balandžio 8 d., nes tik 2021 m. balandžio 8 d. kreipėsi į teismą.

8. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpį buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui teko nuo 3,69 kv. m iki 23,37 kv. m kameros ploto, konstatavo, kad minimali gyvenamojo ploto norma ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista.

9. Dėl sąlygų kamerose teismas, aptaręs higienos normų reikalavimų reikalavimus, pirmiausiai atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas jo kalinimo metu dėl netinkamų kalinimo sąlygų kamerose į įstaigos direktorių nesikreipė. Pirmosios instancijos teismas, aptaręs Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2019 m. sausio 8 d. pažymą Nr. 62/08-12 ir 2020 m. sausio 22 d. pažymą Nr. 62-33, taip pat Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC) Šiaulių departamento patikrinimo aktus, konstatavo, kad Šiaulių TI, pažeisdamas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 12 (lempos, įrengtos kamerose, buvo be apsauginių gaubtų), 14 (bendra dirbtinė apšvieta buvo mažesnė, nei nustatyta teisės aktuose), 16 punktų (kamerose oro temperatūra buvo žemesnė, nei nustatyta teisės aktuose), neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

10. Taip pat teismas nurodė, kad visose Šiaulių TI kamerose buvo įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Be to, kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, mūrinės sienelės ar OSB plokštės atskyrimas, sienelės aukštis yra kur kas didesnis nei 1,50 m. Sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių. Šis įrengimas, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, yra tinkamas ir užtikrina privatumą.

11. Dėl pagalbos iškvietimo mygtuko – teismas, pacitavęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nurodė, kad vien tai, jog nebuvo įrengtas aliarminis iškvietimas, savaime nereiškia, jog pareiškėjui dėl to kilo kokia nors neturtinė žala. Pareiškėjo teiginiai, kad jis yra žemesnės kastos nuteistasis ir dėl to jam gali kilti pavojus, teismo vertinimu, nėra objektyvūs duomenys, pagrindžiantys pareiškėjui padarytą žalą, todėl taip pat buvo atmesti kaip neįrodyti.

12. Dėl pasivaikščiojimo kiemelių – teismas pažymėjo, kad Šiaulių TI buvo įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Pasivaikščiojimo kiemelių dydis yra skirtingas (nuo 17.31 kv. m iki 22,44 kv. m). Pasivaikščioti vienu metu buvo vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Vedami pasivaikščioti suimtieji (nuteistieji) turi būti apsirengę pagal metų laiką ir oro temperatūrą. Pasivaikščiojimas gryname ore truko kasdien ne mažiau kaip vieną valandą arba 2 valandas. Teismas, įvertinęs NVSC Šiaulių departamento 2019 m. vasario 11 d. patikrinimo aktą Nr. PA-384, nustatė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai valomi Šiaulių TI vadovo nustatyta tvarka. Patikrinimo metu kiemelių patalpos buvo švarios, sniegas nukastas. Veiksnių (slidžios dangos), galinčių turėti įtakos nelaimingiems atsitikimams, pasivaikščiojimo kiemeliuose nenustatyta. Bendrame pasivaikščiojimo kiemelių koridoriuje buvo vizualiai matomų pelėsių (HN 134:2015 39 punkto pažeidimas), taigi, teismas konstatavo, kad atsakovo atstovas neveikė taip, kaip privalėjo veikti. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo reikalavimus, kad jam turėjo būti suteiktas 8 val. pasivaikščiojimas kiemelyje, o 1 val. pasivaikščiojimas jam buvo užtikrintas.

13. Dėl užimtumo – kadangi pareiškėjas nenurodė, kokia užimtumo veikla jam nebuvo sudarytos galimybės užsiimti, nenurodė, kada ir dėl kokios veiklos kreipėsi į Šiaulių TI administraciją ir jam buvo atsakyta tai suteikti, teismo manymu, negalima daryti išvados, kad pareiškėjui Šiaulių TI nebuvo sudaryta galimybė užsiimti skirtingomis (ar viena iš galimų) užimtumo veiklomis.

14. Vertindamas argumentus dėl naudojimosi dušu teismas, remdamasis atsakovo atstovo atsiliepimu, nurodė, kad dezinfekcija prausimosi-švarinimosi patalpoje vykdoma tinkamai, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl dušų yra nepagrįstos. Taip pat kiekvieną kartą einant praustis duše bėga karštas vanduo, kurio temperatūros reguliuoti individualiai kiekvienam asmeniui nėra galimybės. Į dušą suimtieji vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji, ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pareiškėjas taip pat neneigė, jog jam buvo suteikta teisė praustis duše ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, taigi, pareiškėjo argumentai dėl dušų įrengimo ir neužtikrintos galimybės nusiprausti buvo atmesti.

15. Teismas, įvertinęs pareiškėjo medicininę istoriją, pažymėjo, kad ginčo laikotarpiui pareiškėjui nebuvo atsiradusios kokios nors ligos, pareiškėjas Šiaulių TI pažeidžiant nustatytas higienos normas buvo laikomas periodiškai, jo buvimo metu jam tenkantis plotas nebuvo mažesnis, nei nustatyta teisės aktų, byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, taip pat Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (HN pažeidimai) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai). Todėl, įvertinęs tai, kad pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrintos teisės aktuose nustatytos tam tikros higienos normos, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas vertino, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankama satisfakcija už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

III. 16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

17. Pareiškėjas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

17.1. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimo nemotyvavo. Teismas nepasisakė, kaip apskaičiavo kiekvienam asmeniui tekusį plotą, neanalizavo baldų užimamo ploto kamerose, rėmėsi netinkama skaičiavimo metodika. Teismas netinkamai įvertino įrodymus. Pareiškėjo manymu, teismas buvo šališkas.

17.2. Teismas vadovavosi tik atsakovo atstovo pateikta informacija ir nereikalavo įrodymų informacijai pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai dalį suėmimo sąlygų lygino su nuteisėtiesiems taikomu teisiniu reglamentavimu, vadovavosi sena praktika. Teismo išvados (be kita ko, dėl to, kad statiniams, esant įtrauktiems į saugomų paveldo objektų sąrašą ir nesant galimybės atlikti rekonstrukcinius remonto darbus, įstaiga atsakomybės nešti negali) suteikia atsakovo atstovui pagrindą ir toliau pažeidinėti įstatymus. Pastato paskirtis nebuvo skirta asmenims laikyti, pareiškėjas buvo kalinamas tualeto patalpoje. Teismas neįvertino patalpų paskirties.

17.3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybę, kad įstaigoje nebuvo įrengta pareigūnų iškvietimo mygtukų, dėl to pareiškėjas nuolat jautė baimę.

17.4. Naudojantis sanitariniais įrenginiais nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas, jie buvo įrengti netinkamai.

18. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

19. Atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie argumentai:

19.1. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti apelianto orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Be to, pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad pareiškėjui buvo sukelti dvasiniai išgyvenimai ir nepatogumai, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti reikalaujamą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

19.2. Apelianto teiginiai dėl įrodinėjimo naštos ir atsakovo teiktų duomenų ir teiginių nekorektiškumo nepagrįsti. Pareiškėjas pirmos instancijos teismui nereiškė nusiskundimų dėl įrodymų netinkamumo, nepatikimumo. Pareiškėjas procese iš esmės neteikė įrodymų, pagrindžiančių jo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Apeliantas taip pat nenurodo, kokie konkrečiai nauji įrodymai turi būti surinkti bylą grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kodėl jie negalėjo būti paties pareiškėjo pateikti ar teismo išreikalauti anksčiau. Atsakovo nuomone, pirmos instancijos teismui teikti įrodymai buvo išsamūs ir pakankami teisingam bylos išnagrinėjimui.

19.3. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo išvados yra padarytos pagal ABTĮ įtvirtintas taisykles, įvertinus atsakovo atstovo pateiktų įrodymų visumą, tiek pareiškėjo, tiek atsakovo atstovo paaiškinimus. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai nurodė skundžiamas aplinkybes.

19.4. Atsakovas sutinka su tuo, kad iškvietimo mygtuko įrengimas tardymo izoliatorių kamerose, kuriose laikomi kalintys asmenys, susijęs su kalinių saugumo užtikrinimu. Tačiau vien tos aplinkybės, jog nebuvo įrengtas ar neveikė signalizacijos mygtukas, konstatavimas, savaime nesuponuoja pareiškėjo teisių pažeidimo ir neturtinės žalos atsiradimo.

19.5. Pirmosios instancijos teismas tinkamai apskaičiavo pareiškėjui tekusi gyvenamąjį plotą, o į sanitarinio mazgo plotą, skaičiuojant į kameros plotą, atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas ploto pažeidimas – nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nustatytas.

19.6. Dėl sanitarinio mazgo atitvėrimo – teismas pagrįstai nustatė, kad sanitarinių mazgų atitvarai kur kas aukštesni nei 1,5 m., įėjimai atskirti užuolaidomis, arba durimis. Kad užuolaidos būtų netvarkingos – nenustatyta. Taip pat nustatyta, kad nei vieno sanitarinio mazgo įėjimas nėra toje pusėje, kuri matoma per pareigūnams skirtą stebėjimo langelį. Garso izoliacijos įrengimo gyvenamosiose kamerose teisės aktai nenumato.

19.7. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI.

21. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ginčo šalių argumentus bei įvertinęs ginčui aktualias aplinkybes ir įrodymus, pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytas laikymo sąlygas kamerose buvo pažeista.

22. Pareiškėjas su šiuo vertinimu nesutinka ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, neišnagrinėjo visų pareiškėjo argumentų, nepagrįstai rėmėsi tik atsakovo atstovo pateiktais duomenimis.

23. Pirmiausiai pažymėtina, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai gali tikrinti bylą tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-260-602/2021 ir kt.).

24. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

25. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

26. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

27. Pareiškėjas teigė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais teiginiais ir pažymi, kad, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčo laikotarpiu aktualų teisinį reglamentavimą, pagrįstai nurodė, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, ir, atsižvelgęs į atsakovo atstovo pateiktus duomenis, sprendė, kad, pareiškėjui buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta ploto norma.

28. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

29. Kadangi nacionalinės teisės aktuose nėra nuostatos, o EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nėra aiškinama, kad, apskaičiuojant vienam asmeniui kameroje tenkantį gyvenamąjį plotą, turi būti atimamas baldais ir kitu inventoriumi užimtas plotas, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai šiuo aspektu yra atmetami.

30. Iš byloje pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotą ir kartu laikytų asmenų skaičių, matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 3,69 kv. m iki 23,37 kv. m kameros ploto t. y. gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m vienam asmeniui) nebuvo pažeista. Pažymėtina, kad atsakovo atstovo atsiliepime į skundą pateikti duomenys leidžia detalizuoti kiekvieną dieną pareiškėjui tekusį kameros plotą. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis. Remiantis bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės, susijusios su minimalaus ploto reikalavimu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjas nebuvo laikomas ankštomis sąlygomis ir pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų kamerose nebuvo suvaržyta. Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių įrodymų, leidžiančių daryti kitokią išvadą, hipotetinio pobūdžio teiginiai taip pat nepaneigia įrodymais pagrįstų ir motyvuotų pirmosios instancijos teismo išvadų.

31. Spręsdama dėl pareiškėjo teiginių apie pirmosios instancijos teismo šališkumą, teisėjų kolegija akcentuoja, jog pareiškėjas negrindžia minėtų argumentų ABTĮ 44 straipsnyje numatytais teisėjo nušalinimo pagrindais. Teismas, nagrinėjantis bylą, turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Teismas taip pat turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1989 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Hauschildt prieš Daniją; 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą; 2005 m. gegužės 1 d. sprendimas byloje Indra prieš Slovakiją ir kt.). Visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas – negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, jo tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.

32. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad visas kameros plotas turėtų būti pripažįstamas pagalbinėmis patalpomis ir dėl to pripažintina, jog pareiškėjas buvo laikomas negyvenamosiose (tualeto) patalpose, vertintini kaip jo subjektyvi interpretacija, neturinti jokio teisinio pagrindo.

33. Pareiškėjas taip pat tikino, kad pataisos įstaigoje neveikė pareigūnų iškvietimo mygtukai, todėl jis jautė baimę. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas tik abstrakčiai teigė, jog kamerose nebuvo įrengtų pareigūnų iškvietimo mygtukų, tačiau nenurodė nei vieno atvejo, kai dėl realios grėsmės jam pačiam jis nebuvo išsikvietęs pareigūnų ir pareiškėjui nebuvo suteikta pagalba ir dėl to jis galėjo patirti žalos. Administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl, jo teigimu, nesaugių kalinimo sąlygų būtų patyręs kokių nors realių papildomų nepatogumų. Pareiškėjas nenurodė konkrečių datų, įvykių, kada jis negalėjo laiku išsikviesti pareigūnų, ir dėl to patyrė žalą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog pareiškėjas nepagrindė, kad būtent ginčui aktualiu laikotarpiu dėl pareigūnų iškvietimo sistemos neveikimo jis patyrė konkrečių neigiamų išgyvenimų, sveikatos sužalojimą ir panašiai, t. y. nenustatė aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą šiuo aspektu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad saugių kalinimo sąlygų užtikrinimas reiškia teisės aktuose numatytų priemonių visumos įgyvendinimą, pagalbos iškvietimo mygtukai nėra vienintelė kameroje esančių asmenų saugumą užtikrinanti priemonė.

34. Pareiškėjas taip pat tikino, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvertino argumentus dėl neužtikrinto privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais. Vertindama šiuos pareiškėjo argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad iš atsakovo atstovo atsiliepime į skundą pateiktų paaiškinimų bei į bylą pateiktų įrodymų (Šiaulių TI sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės Nr. 62/08-145 ir atsakovo atstovo pateiktų fotonuotraukų) matyti, jog Šiaulių TI kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto atitverti pakankamai aukštomis sienelėmis, sanitarinio mazgo įėjimas kamerose Nr. 10, 13, 28, 48, 17, 19, 25, 48, 54 atskirtas durimis, o kitų kamerų sanitariniai mazgai atskirti ilga užuolaida.

35. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Šiaulių TI kamerų sanitarinių mazgų įrengimas, kuomet sanitariniai mazgai atskirti žymiai aukštesnėmis nei 1,5 m atitvarinėmis konstrukcijomis, o nesant durų uždengti nepermatoma užuolaida, užtikrina asmenų privatumą (žr., pvz., 2020 m. spalio 7 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-2675-662/2020; Nr. A-2619-662/2020; 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1781-602/2020; 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-875-968/2021; 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-829-415/2021; 2021 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-826-520/2021 ir kt.). Tokios naudojimosi sanitariniais įrenginiais sąlygos laikytinos nepažeidžiančiomis asmens privatumo. Taigi, su tuo susiję apeliacinio skundo argumentai taip pat atmestini. Savo ruožtu dėstomi argumentai dėl sanitarinių netinkamo įrengimo yra itin abstraktaus, bendro pobūdžio, neparemti jokiais pagrįstais įrodymais, be to, pareiškėjas pats neginčijo, kad patalpas galėjo vėdinti per langus, o tai atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos apsaugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punkto reikalavimus.

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neobjektyviai išnagrinėjo ir ištyrė bylos faktines aplinkybes, yra abstraktūs ir deklaratyvūs. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

37. Pareiškėjas, be kita ko, apeliaciniame skunde kelia atsakovo atstovo pirmosios instancijos teismui pateiktų duomenų teisingumo klausimą, tačiau nenurodė ir nepateikė duomenų, sudarančių pagrindą suabejoti Šiaulių TI pateiktų įrodymų teisingumu. Taip pat dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi iš esmės tik atsakovo atstovo pateikta pozicija, akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; kt.).

38. Nagrinėjamoje byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Pareiškėjo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, nesudaro pagrindo vertinti, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas.

39. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad buvo pažeistos jo procesinės teisės, nes jis nebuvo supažindintas su visais byloje esančiais dokumentais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme vyko rašytinio proceso tvarka, atsižvelgus į pareiškėjo skunde pateiktą prašymą. Pirmosios instancijos teismas 2021 m. gegužės 19 d. išsiuntė pareiškėjui atsakovo atstovo atsiliepimo į skundą kopiją, pateiktos medžiagos lydraščių kopiją. Pareiškėjas nenurodė, kad negavo šių jam siųstų dokumentų, taip pat konkrečiai neįvardija, su kokiais byloje esančiais dokumentais jis nebuvo supažindintas. Pareiškėjas taip pat nenurodo, kad jis kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, prašydamas leisti susipažinti su bylos medžiaga arba pateikti tam tikrų joje esančių dokumentų kopijas, tačiau toks jo prašymas nebuvo patenkintas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl jo procesinių teisių pažeidimo šiuo aspektu, atmestini kaip nepagrįsti.

40. Taip pat iš apeliacinio skundo argumentų galima suprasti, kad pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu neturtinės žalos atlyginimo būdu – pripažinimu, kad pareiškėjo teisė į tinkamas sąlygas buvo pažeista.

41. Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimą konstatuoti, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo įkalinimo įstaigoje sąlygas buvo pažeista, nes nebuvo užtikrintas tam tikrų higienos normų reikalavimų laikymasis, bet nepriteisti žalos atlyginimo pinigais, pažymi, jog vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, t. y. nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau nesant kitų pažeidimų, administracinių teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas paprastai laikomas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra priteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1819-520/2017, 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4574-968/2020, 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-235-525/2022 ir kt.).

42. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nustatyti pažeidimai (kai kuriose kamerose šviestuvai buvo be gaubtų, bendra dirbtinė apšvieta buvo mažesnė, nei nustatyta teisės aktuose, kameros oro temperatūra buvo žemesnė, nei nustatyta teisės aktuose, pasivaikščiojimo kiemelio koridoriuje buvo pelėsio) pareiškėjui sukėlė tokio masto pasekmes, už kurias galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Byloje nėra duomenų apie nustatytų pažeidimų įtaką pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai (tokių duomenų nenurodo ir pats pareiškėjas), taip pat įrodymų, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, be to, nustatyti pažeidimai buvo trumpalaikiai, pareiškėjas su skundais ar prašymais į įstaigą nebuvo kreipęsis. Atitinkamai įvertinus byloje nustatytas aplinkybes ir ginčui aktualią teismų praktiką, konstatuotina, kad pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu šiuo atveju yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (CK 6.250 str.). Taigi, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepatyrė tokių išgyvenimų, už kuriuos turėtų būti atlyginami pinigais.

43. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai byloje susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo nekeičia, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų plačiau nepasisako.

44. Apibendrinant pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, teismas atsižvelgė į būtent pareiškėjo statusą ir jo nurodytas aplinkybes. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, buvo įvertinti iš esmės visi pareiškėjo argumentai, priimtas sprendimas yra aiškus ir motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti ar keisti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. V. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. liepos 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys

Virginija Volskienė