A-492-411-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-411/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01078-2011-3

Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjui A. A.,

atsakovo atstovei Rasai Račkytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. pareiškėjas A. A. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1) ir prašė panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Agentūra) 2011 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. SP1-(11.84)-138 „Dėl išmokėtos paramos / paramos dalies sugrąžinimo“.

Paaiškino, kad nesutinka su atsakovo sprendimu sugrąžinti 898,40 Lt. Nurodo, kad 2007 metais jo ūkio pasėliai ir pievos buvo geros agrarinės būklės, tačiau patikros akto išvadų apskundimo terminą praleido dėl didelio užimtumo. Nurodė, kad pagal patikros vietoje surašytą aktą dėl geros agrarinės būklės reikalavimų nesilaikymo pareiškėjui 2007 m. buvo pritaikytos finansinės sankcijos, kurias pareiškėjas įvykdė. Teigė, kad 2011 m. balandžio 26 d. priimtas spendimas dėl 2007 m. netinkamos pasėlių priežiūros laikytinas dar viena sankcija už tą patį pažeidimą. Mano, kad Agentūros argumentas, jog sankcija pritaikyta, nes 2011 metais pasikeitė sankcijų skaičiavimo metodika, prieštarauja teisės principams, nes teisės normos atgal negalioja.

Atsakovas Agentūra atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 9–11) nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Europos Komisijos Žemės ūkio ir kaimo plėtros generalinio direktorato Tiesioginės paramos auditas (toliau – ir Auditas) 2008 m. rugpjūčio 4 d. – 2008 m. rugpjūčio 8 d. atliko Agentūros auditą ir nustatė neatitikimus – nurodė, kad Lietuvos Respublikos valdžios institucijos ne iki galo įvykdė 2005 m. rugsėjo 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai (toliau – ir Reglamentas Nr. 1698/2005) ir 2003 m. rugsėjo 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1782/2003, nustatančio bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatančio tam tikras paramos schemas ūkininkams bei iš dalies keičiančio Reglamentus (EEB) Nr. 2019/93, (EB) Nr. 1452/2001, (EB) Nr. 1453/2001, (EB) Nr. 1454/2001, (EB) Nr. 1868/94, (EB) Nr. 1251/1999, (EB) Nr. 1254/1999, (EB) Nr. 1673/2000, (EEB) Nr. 2358/71 ir (EB) Nr. 2529/2001 (toliau – ir Reglamentas Nr. 1782/2003), reikalavimus. Nurodė, kad atsižvelgus į Audito pastabas, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro (toliau – ir Žemės ūkio ministras) 2010 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-893 (toliau – ir Įsakymas) Sankcijų už GAAB reikalavimų nesilaikymą taikymo metodika (toliau – ir 2007 m. Metodika), patvirtinta Žemės ūkio ministro 2007 m. spalio 29 d. įsakymu Nr. 3D-470, buvo papildyta nuostata, kad sankcijos dėl Žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 3D-327 patvirtintų Geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės žemės ūkio naudmenoms reikalavimų (toliau – ir GAAB reikalavimai) pažeidimų Programos priemonių išmokoms taikomos tokio pat dydžio kaip ir sankcijos, pritaikytos pagrindinei išmokos daliai. Sankcijos apskaičiuojamos kiekvienai Programos priemonės išmokai atskirai. Įsakymo 2 punktu Agentūrai buvo pavesta iš naujo įvertinti 2007 m. ir 2008 m. pateiktas paraiškas – taip pat ir pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves“ (toliau – ir Priemonė).

Nurodė, kad pagal pareiškėjo 2007 m. birželio 19 d. paraišką Tiesioginėms išmokoms už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus ir paramai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“, „Išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves“, „Natūra 2000 išmokos ir su direktyva 2000/60/EB susijusios išmokos“, „Natūra 2000 išmokos“ ir kompensacinėms išmokoms už saugomų teritorijų žemės ūkio naudmenas 2007 m. gauti (toliau – ir 2007 m. Paraiška) sankcijos pagrindinei išmokos daliai ir kompensacinei išmokai pagal Priemonę dėl GAAB reikalavimų nesilaikymo buvo pritaikytos nevienodai (pagrindinei išmokos daliai išmokos dydis sumažintas 32 proc., o kompensacinei išmokai pagal Priemonę išmokos dydis sumažintas 22 procentais), todėl 2007 m. Paraiška buvo peradministruota ir pritaikyta 32 proc. sankcija pagal Priemonę.

Aiškino, kad nuostata dėl sankcijų taikymo už nustatytus pažeidimus yra įtvirtinta Reglamente Nr. 1698/2005, kuris galiojo 2007 m. Paraiškos administravimo metu. Nurodė, kad Agentūra, administruodama paramą žemės ūkiui ir kaimo plėtrai, vadovaujasi ir Europos Sąjungos reglamentų bei kitų teisės aktų reikalavimais, todėl pareiškėjui pritaikyta nuostata dėl sankcijų taikymo už 2007 m. atliktos patikros vietoje metu nustatytus pažeidimus nėra teisės aktų taikymas atgal.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 8 d. sprendimu (b. l. 138–145) pareiškėjo skundą tenkino ir panaikinto Agentūros 2011 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. SP1-(11.84)-138 „Dėl išmokėtos paramos / paramos dalies sugrąžinimo“ .

Teismas vadovavosi Žemės ūkio ministro 2007 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 3D-135 patvirtintų Tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus administravimo bei kontrolės 2007 m. taisyklių (toliau – ir 2007 m. Taisyklės) 44.2 punktu, Sankcijų už geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų nesilaikymą taikymo metodika, patvirtinta Žemės ūkio ministro 2005 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 3D-476, Žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-151 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonių „Išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves“, „Natura 2000 išmokos ir su direktyva 2000/60/EB susijusios išmokos“ ir „Natura 2000 išmokos“ įgyvendinimo taisyklių (toliau – ir Priemonės taisyklės) 33.6 bei 33.6.3 punktais, 2007 m. Metodika ir nurodė, kad atsakovas turėjo pagrindą taikyti sankcijas dėl tiesioginių išmokų bei pagal Priemonę. Teismas akcentavo, kad byloje nėra ginčo dėl to, ar 2007 metais pareiškėjui pagrįstai buvo pritaikytos sankcijos dėl nustatytų GAAB reikalavimų nesilaikymo. Nustatė, kad ginčas yra tik dėl sankcijos pagal Priemonę dydžio perskaičiavimo.

Teismas konstatavo, kad Agentūra neturėjo teisinio pagrindo padidinti pareiškėjui paskirtos sankcijos dydžio dėl to, kad: 1) Reglamentas Nr. 1698/2005 tiesiogiai nenumato sankcijų pagal kaimo plėtros programas vienodumo su sankcijomis dėl tiesioginių išmokų; 2) Auditas taip pat nėra nurodęs sankcijų vienodumo; 3) Įsakymo 2 punkte nurodytas tik įpareigojimas peradministruoti paraiškas, bet nenumatytos peradministravimo taisyklės.

Teismas, įvertinęs Reglamento Nr. 1698/2005 51 straipsnio 1 dalyje bei Reglamento Nr. 1782/2003 4 bei 5 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, padarė išvadą, kad juose tiesiogiai nėra įtvirtinta, kokio dydžio sankcijos yra taikomos paramos pagal kaimo plėtros priemones gavėjams. Reglamento Nr. 1698/2005 51 straipsnio 1 dalis tik numato taisyklę, kad nustačius GAAB pažeidimus pagal tiesiogines išmokas, sankcija taikytina ir pagal kaimo plėtros priemones. Teismas rėmėsi 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 straipsniu ir konstatavo, kad tiesiogiai taikant Reglamentą Nr. 1698/2005 nėra galima juo remtis kaip ginčijamo sprendimo teisiniu pagrindu.

Teismas akcentavo, kad Audito 2009 m. vasario 9 d. rašte Nr. AGR 2643 taip pat konkrečiai nenurodomas kaimo plėtros priemonių dalyviams taikytinų sankcijų dydis bei jų santykis su sankcijomis už tiesiogines išmokas. Teismas nurodė, kad iš Audito pasisakymo 2009 m. vasario 9 d. rašte Nr. AGR 2643 dėl A. J. (12 išvadų punktas) matyti, kad nepritariama tam, jog A. J. sumažinus SPP išmokas dėl GAAB nesilaikymo nebuvo sumažintos kaimo plėtros išmokos. Tačiau nėra pasisakyta, kokiu procentu turi būti mažinamos kaimo plėtros išmokos. Teismas akcentavo, kad bylos atveju pareiškėjui buvo sumažintos tiek tiesioginės, tiek kaimo plėtros išmokos. Todėl teismas vertino, kad atvejai nėra tapatūs. Taip pat teismas Audito rašto nelaikė teisės aktu.

Teismas, įvertinęs Įsakymo 2 punkto nuostatas, konstatavo, kad negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog šiuo įsakymu atsakovui suteikti įgaliojimai skirti sankcijas paramos gavėjams pagal to paties įsakymo 1 punktu padarytus taisyklių pakeitimus, nukreipiant 1 punktu patvirtintų nuostatų galiojimą atgal. Teismas nekvestionavo Įsakymo 2 punkto galiojimo, kadangi teisės normų galiojimas atgal šia norma nėra numatytas. Akcentavo, kad Įsakymo 2 punkto priėmimo tikslas nėra nurodytas pačioje teisės normoje.

III. Atsakovas Agentūra padavė apeliacinį skundą (b. l. 149–152), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 8 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinį skundą grindžia tokiais esminiais argumentais:

1. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Reglamentuose tiesiogiai nėra įtvirtinta, kokio dydžio sankcijos yra taikomos paramos pagal kaimo plėtros priemones gavėjams. Remiasi Reglamento Nr. 1698/2005 51 straipsnio 1 dalimi, 2006 m. gruodžio 7 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1975/2006, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 kontrolės procedūrų įgyvendinimo ir kompleksinio paramos susiejimo įgyvendinimo taisykles, susijusias su paramos kaimo plėtrai priemonėmis (toliau – ir Reglamentas Nr. 1975/2006), 23 straipsniu ir nurodo, kad nustačius GAAB reikalavimų pažeidimus, ir pritaikius tam tikras sankcijas tiesioginių išmokų pagrindinei daliai, tokio paties dydžio sankcijos turi būti taikomos ir kaimo plėtros programų priemonėms.

2. Akcentuoja, kad pareiškėjui pagal 2007 m. Paraišką sankcijos pagrindinei išmokos daliai ir kompensacinei išmokai dėl GAAB reikalavimų nesilaikymo buvo pritaikytos nevienodai (pagrindinei išmokos daliai – išmokos dydis sumažintas 32 proc., o Priemonės išmokos dydis sumažintas 22 procentais), todėl 2007 m. Paraiška buvo peradministruota, pritaikant 32 proc. sankciją pagal Priemonę. Pažymi, kad pareiškėjas neginčijo jam pagal 2007 m. Paraišką pritaikytų sankcijų tiesioginių išmokų pagrindinei daliai dydžio dėl GAAB reikalavimų pažeidimų, su jomis sutiko, todėl mano, kad šioje byloje nėra ginčo dėl pačių sankcijų procentinio dydžio.

3. Nurodo, kad nuostata dėl sankcijų taikymo už nustatytus pažeidimus yra įtvirtinta Reglamente Nr. 1975/2006, kuris galiojo 2007 m. Paraiškos administravimo metu. Sankcijų dydį nustato 2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 796/2004, nustatančio išsamias kompleksinio paramos susiejimo, moduliavimo ir integruotos administravimo ir kontrolės sistemos, numatytų Tarybos reglamente (EB) Nr. 1782/2003, nustatančiame bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrąją žemės ūkio politiką taisykles ir nustatančiame tam tikras paramos schemas ūkininkams, įgyvendinimo taisykles, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2009 m. gegužės 8 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 380/2009 (toliau – ir Reglamentas Nr. 796), 66 arba 67 straipsnio nuostatos. Todėl mano, kad teismo argumentas, jog nėra įtvirtinta kokio dydžio sankcijos yra taikomos, yra neteisingas. Mano, kad Reglamentas Nr. 1975/2006 yra pakankamas teisinis pagrindas dėl vienodų sankcijų taikymo.

4. Teigia, kad pareiškėjui pritaikyta nuostata dėl sankcijų taikymo už 2007 m. atliktos patikros vietoje metu nustatytus pažeidimus nėra teisės aktų taikymas atgal. Akcentuoja, kad reglamentų esminis bruožas yra jų tiesioginis taikymas. Pažymi, kad esant prieštaravimams tarp Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų (arba nesant tam tikrų teisės normų), turėtų būti atsižvelgiama į Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje yra kilęs ginčas dėl Agentūros teisės iš naujo peradministruoti 2007 metais pareiškėjo pateiktą paraišką tiesioginėms bei kompensacinėms išmokoms gauti ir pakeisti ankstesnį savo sprendimą, padidinant pareiškėjui pritaikytą sankciją.

Nustatyta, kad pareiškėjas 2007 m. birželio 19 d. Agentūrai pateikė paraišką Tiesioginėms išmokoms už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus ir paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“, „Išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves“, „Natūra 2000 išmokos ir su direktyva 2000/60/EB susijusios išmokos“, „Natūra 2000 išmokos“ ir kompensacines išmokas už saugomų teritorijų žemės ūkio naudmenas 2007 m. gauti (b. l. 89–100). Agentūros Kontrolės departamento Kauno skyrius 2007 m. lapkričio 9 d. atliko pareiškėjo 2007 m. Paraiškos patikrą vietoje, kurios metu nustatė, kad nebuvo laikomasi GAAB reikalavimų, nes kontroliniame žemės sklype Nr. 099563-3533, esančiame lauke Nr. 3, kuriame deklaruota 0,60 ha 5DG-1 (daugiametės ganyklos-pievos (5 m. ir daugiau)), lauko dalis (apie 30 proc.) nebuvo nušienauta, kontroliniame žemės sklype Nr. 097560-1178 esančiame lauke Nr. 2, kuriame deklaruota 10,00 ha 5GP-1 (ganyklos-pievos (iki 5 m.)), nebuvo laikomasi GAAB reikalavimo, nes lauko dalis (apie 20 proc.) nenušienauta ir apaugusi sustabarėjusiomis piktžolėmis (Paraiškos patikros vietoje ataskaita Nr. 7-1008565871-A1-1 (b. l. 79–88)). Pareiškėjas nurodė, kad dėl to jam 2007 metais buvo pritaikytos sankcijos. Ginčo dėl šios aplinkybės byloje nėra.

2011 m. balandžio 26 d. Agentūra priėmė sprendimą Nr. SP1-(11.84)-138 „Dėl išmokėtos paramos / paramos dalies susigrąžinimo“, kuriame konstatavo, kad pagal 2007 m. Paraišką buvo nevienodai pritaikytos sankcijos pagrindinei išmokos daliai ir kompensacinei išmokai pagal Priemonę dėl GAAB reikalavimų nesilaikymo, todėl pareiškėjui pagal 2007 m. Paraišką perskaičiavo sankcijas pagal Priemonę, ir nurodė, kad bendra susidariusi permoka yra 898,40 Lt (b. l. 3–6, 22–23).

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra ginčo dėl to, ar 2007 metais pareiškėjui pagrįstai buvo pritaikytos sankcijos dėl nustatytų GAAB reikalavimų nesilaikymo. Ginčas byloje yra kilęs tik dėl sankcijos perskaičiavimo iš naujo peradministravus 2007 m. paraišką.

Išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą, pirmosios instancijos teismas panaikino skundžiamą Agentūros sprendimą, konstatavęs, kad Agentūra neturėjo teisinio pagrindo padidinti pareiškėjui paskirtos sankcijos. Įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą bei ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada sutinka.

Pagal viešojoje teisėje veikiantį teisėtumo principą viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik įstatymo jiems suteiktų įgaliojimų ribose, o veikimas viršijant kompetencijos ribas (ultra vires) yra pagrindas viešojo administravimo subjekto aktą pripažinti neteisėtu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 9 str. 1 d. 2 p.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1229/2010, publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 20, 2011 m. P. 415–438).

Įvertinus byloje ginčijamo sprendimo turinį nustatyta, kad Agentūra savo sprendimą peradministruoti 2007 m. Paraišką ir perskaičiuoti pareiškėjui sankciją pagal Priemonę, grindė 2007 m. Taisyklėmis, Priemonės taisyklėmis, GAAB reikalavimais, 2007 m. Metodika. Išanalizavusi šių, pakartotinai administruojant pareiškėjo 2007 m. paraišką Agentūros taikytų teisės aktų nuostatas, teisėjų kolegija nenustatė, kad šiuose teisės aktuose būtų įtvirtintos taisyklės, suteikiančios teisę Agentūrai paraiškas administruoti pakartotinai. Priešingai, įvertinusi nurodytų teisės aktų nuostatas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad jie reglamentuoja pirminį paraiškų administravimą, o taikomos sankcijos yra nukreiptos į ateitį bei taikomos administruojant einamųjų metų paraiškas.

Teikdama atsiliepimą į pareiškėjo skundą Agentūra papildomai nurodė, kad vadovavosi Žemės ūkio ministro 2010 m. spalio 4 d. įsakymo Nr. 3D-893 „Dėl žemės ūkio ministro 2007 m. spalio 29 d. įsakymo Nr. 3D-470 „Dėl sankcijų už geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų pažeidimus taikymo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“ 2 punktu.

Žemės ūkio ministro 2010 m. spalio 4 d. įsakymo Nr. 3D-893 „Dėl žemės ūkio ministro 2007 m. spalio 29 d. įsakymo Nr. 3D-470 „Dėl sankcijų už geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų pažeidimus taikymo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“ 2 punktu Agentūrai buvo pavesta iš naujo įvertinti 2007 m. ir 2008 m. pateiktas paraiškas pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“, „Išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves“, „NATURA 2000 išmokos ir su direktyva 2000/60/ EB susijusios išmokos“, „NATURA 2000 išmokos“, „Miškų aplinkosaugos išmokos“, tačiau ši teisės norma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I502-6/2012 buvo pripažinta prieštaraujančia konstituciniam teisinės valstybės principui. Norminę administracinę bylą nagrinėjusi apeliacinės instancijos teismo išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu Agentūrai buvo pavesta pakartotinai įvertinti pareiškėjų 2007 bei 2008 metais pateiktas paraiškas ir atitinkamai, dėl jų priimti naujus sprendimus, t. y. suteikė įgaliojimus pakeisti (panaikinti) anksčiau šiuo klausimu priimtus sprendimus, suteikusius (nustačiusius) asmenims teises (jų apimtį, ribas). Išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad toks šiame poįstatyminiame teisės akte įtvirtintas pavedimas Agentūrai nėra grindžiamas įstatymu, nors teisės viešojo administravimo institucijai panaikinti savo priimtą sprendimą, suteikusį asmeniui teises, įtvirtinimas reikalauja įstatyminio pagrindo.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Agentūra neturėjo teisinio pagrindo padidinti pareiškėjui paskirtos sankcijos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija akcentuoja, kad Agentūra, iš naujo (pakartotinai) administruodama jau įvertintą paraišką, dėl kurios yra priimtas sprendimas, kai įstatymai Agentūrai tokios teisės nenustato, veikė viršydama įstatymais apibrėžtos kompetencijos ribas ir tai sudaro pagrindą ginčijamą sprendimą panaikinti.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Dainius Raižys

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė