1e779b0d-247a-4b8a-9b8f-2def8137c287 · Lietuvos apeliacinis teismas

?Civilinė byla Nr. e2A-193-943/2020 Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00522-2018-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.2.; 2.3.2.6.2. (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2020 m. kovo 4 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Mariaus Bajoro, Antano Rudzinsko ir Egidijos TamoÅ¡iÅ«nienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovės L.

K. apeliacinį skundÄ dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. balandžio 1 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovės M. T., atstovaujančios mažamečio A. K. (A. K.) interesus, ieÅ¡kinį atsakovei L. K. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, trečiasis asmuo, nepareiÅ¡kiantis savarankiÅ¡kų reikalavimų, atsakovės pusėje A. K. (A. K.). Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė 1. IeÅ¡kovė M. T., atstovaudama mažamečio sÅ«naus A. K. interesus, kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu dėl turto (žemės sklypo bei gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini)) pripažinimo asmenine O.

K. (O. K.) nuosavybe.

2. IeÅ¡kovė nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirė jos sugyventinis O. K., kuris yra ieÅ¡kovės sÅ«naus A. K., gimusio (duomenys neskelbtini)., tėvas. Mirdamas O. K. nepaliko testamento, todėl mirusiojo turtas turi bÅ«ti paveldimas pagal įstatymÄ ir teisę paveldėti turtÄ turi mirusiojo vaikai. PaveldimÄ nekilnojamÄ jį turtÄ sudaro gyvenamasis namas, žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), bei butas (duomenys neskelbtini).

3. IeÅ¡kovė bei O. K. nuo 2015 metų iki O. K. mirties gyveno mirusiajam priklausiusiame name (duomenys neskelbtini), kurį O. K. įgijo asmeninės nuosavybės teise pagal 2000 m. lapkričio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartį. IeÅ¡kovė žinojo, kad O. K. anksčiau buvo sudaręs santuokÄ su atsakove L. K., tačiau nuo 1998 metų sutuoktiniai kartu negyveno. IeÅ¡kovė nustatė ir tai, kad 2000 m. gegužės 23 d. atsakovės ir O. K. santuoka buvo nutraukta, iÅ¡tuoka įregistruota 2000 m. lapkričio 16 d.

Mirusiojo O. K. turto paveldėjimo procese ieÅ¡kovė sužinojo, kad į mirusiojo turtÄ pretenduoja ir atsakovė. Atsakovė teisę į palikimÄ grindžia tuo, jog nekilnojamasis turtas (duomenys neskelbtini), buvo įgytas atsakovės ir O. K. santuokos metu, todėl jis yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. IeÅ¡kovė ieÅ¡kinyje nurodė, kad atsakovė su O. K. ginčo turto įgijimo metu kartu negyveno, atsakovės ir O. K. santuoka iki ginčo turto įgijimo buvo nutraukta, buvę sutuoktiniai kartu negyveno 2 metus iki iÅ¡tuokos, iÅ¡tuokos metu jie gyveno skirtinguose miestuose, tai yra atsakovė gyveno Vilniuje, O.

K. – Klaipėdoje. IeÅ¡kovės įsitikinimu, atsakovė nepagrįstai pretenduoja į palikimÄ , nes iÅ¡tuokos byloje buvo nustatyta, kad 2 metus iki iÅ¡tuokos atsakovė su O. K. kartu negyveno, bendro Å«kio nevedė, atsakovė ieÅ¡kinį dėl iÅ¡tuokos pripažino. Buvusių sutuoktinių gyvenimÄ skyriumi patvirtina 2000 m. kovo 27 d. O. K. kreipimasis į Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos tarnybÄ dėl bendravimo su sÅ«numi A. K. tvarkos nustatymo. Be to, už ginčo turtÄ buvo sumokėta asmeninėmis O.

K. lėšomis. Atsakovė prie ginčo turto įsigijimo neprisidėjo, Å¡iuo turtu nesirÅ«pino. Ginčo namo pagerinimus po turto įsigijimo atliko tik O. K.. Namų valdos įsigijimo bei Å¡io turto valdymo aplinkybės patvirtina, jog ginčo turtas yra asmeninė O. K. nuosavybė, atsakovė į šį turtÄ pretenduoja nepagrįstai.

4. Atsakovė L. K. pateikė atsiliepimÄ Ä¯ ieÅ¡kinį, kuriame nurodė, kad nuo 1998 metų O. K. įsidarbino Klaipėdoje ir sutuoktiniai nuolat važinėjo tarp Vilniaus ir Klaipėdos. Dėl to sutuoktiniai ieÅ¡kojo galimybių įsigyti gyvenamÄ jį namÄ Klaipėdoje. Pablogėjus santykiams, Å¡alių santuoka buvo nutraukta 2000 m. lapkričio 16 d. Santuokos nutraukimo metu Å¡alys buvo susitarusios, kad O. K. rÅ«pinsis namu Klaipėdoje, o atsakovė butu Vilniuje. Å alys buvo susitarusios ir dėl to, kad visas Å¡alių santuokoje įgytas turtas liks atsakovės ir O.

K. sÅ«nui A. K.. Pagerėjus santykiams, atsakovė atvykdavo į KlaipėdÄ , rÅ«pinosi namo pagerinimu ir buitimi. Kadangi ginčo namas buvo įgytas santuokos metu, ieÅ¡kovė nepagrįstai praÅ¡o šį turtÄ pripažinti asmenine O. K. nuosavybe. Kadangi O. K. niekada neginčijo aplinkybės dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės, ieÅ¡kinio senaties terminas yra pasibaigęs ir tai taip pat yra pagrindas atmesti ieÅ¡kinį.

5. Trečiasis asmuo A. K. nepateikė teismui atsiliepimo į ieÅ¡kinį, tačiau teismo posėdžio metu nurodė, kad jis palaikė su tėvu artimus ryÅ¡ius, jo tėvas O. K. dažnai atvykdavo ir nakvodavo jam priklausančiame bute Vilniuje. Apie tėvų iÅ¡tuokÄ aplinkybių jis nurodyti negali, nes tuo metu buvo mažametis. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 6. Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. balandžio 1 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino.

7. Teismas, spręsdamas dėl nurodytų bylos aplinkybių, atsižvelgė į 2000 m. gegužės 23 d. Vilniaus miesto 1-os apylinkės teismo sprendimu nustatytas aplinkybes, jog atsakovė su O. K. nuo 1998 metų kartu negyveno, bendro Å«kio nevedė ir nuo 1998 metų Å¡alys bendrų turtinių interesų nebeturėjo. Tai, teismo vertinimu, patvirtina ieÅ¡kovės teiginius, jog nekilnojamÄ jį turtÄ Klaipėdoje O. K. įgijo asmeniniams poreikiams patenkinti, tai yra gyventi atskirai nuo atsakovės. Taip pat teismas atsižvelgė į byloje pateiktÄ 2000 m. kovo 27 d.

O. K. praÅ¡ymÄ Vilniaus miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybai, kuriame nurodyta, kad O. K. atsakovė trukdo matytis su sÅ«numi ir O. K. prašė valstybinės institucijos pagalbos padėti jam įgyvendinti teisę matytis su sÅ«numi, bei 2000 m. gegužės 2 d. Vaiko teisių apsaugos tarnybos praneÅ¡imÄ , adresuotÄ atsakovei, kad ji kviečiama pokalbiui dėl O. K. bendravimo tvarkos su sÅ«numi nustatymo. Teismo vertinimu, byloje esantys dokumentai patvirtina, jog iÅ¡tuokos metu atsakovė ir O.

K. kartu negyveno, konfliktavo dėl vaiko ir jokių santuokinių ryšių nebepalaikė.

8. Teismas konstatavo, kad atsakovės pateikta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 29 d. nutartis nepatvirtina atsakovės atsikirtimų, jog kasacinis teismas pripažino ginčo turtÄ bendrÄ ja jungtine nuosavybe. Teismo nuomone, nurodyta nutartis patvirtina O. K. nesutikimÄ su tuo, jog ginčo namui įkeisti bÅ«tinas atsakovės sutikimas. Nuo praÅ¡ymo įregistruoti hipotekÄ ginčo turtui pateikimo O. K. nuosekliai įrodinėjo, kad ginčo namas yra tik jo asmeninė nuosavybė. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. spalio 29 d. nutartyje nenustatė aplinkybės, jog ginčo turtas yra bendroji sutuoktinių nuosavybė, o konstatavo, jog asmeninė O.

K. nuosavybė turi bÅ«ti įrodinėjama atskiroje civilinėje byloje, kad hipotekos teisėjas nesprendžia klausimų dėl asmeninės nuosavybės nustatymo. Bylos medžiaga patvirtina, jog O. K., sužinojęs apie kliÅ«tis įkeisti ginčo namÄ , atsisakė turto įkeitimo ir už ginčo namÄ sumokėjo iÅ¡ darbdavio gautomis asmeninėmis lėšomis.

9. Vertindamas tai, kokios lėšos buvo naudojamos ginčo turtui įsigyti, teismas, nustatė, jog ginčo turtui įgyti buvo panaudotos tik O. K. asmeninės lėšos. 2000 m. lapkričio 13 d. ginčo namo pirkimo–pardavimo sutarties nuostatuose nurodyta, jog sutarties sudarymo metu O. K. sumokėjo pardavėjai V. M. 108 000 Lt, o 252 000 Lt įsipareigojo sumokėti bankui suteikus paskolÄ ir įkeitus nupirktÄ turtÄ . Dovanojimo sutartis, sudaryta su S. K., patvirtina, jog O. K. prieÅ¡ ginčo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymÄ buvo padovanota 45 000 Lt.

Lėšų dovanojimo sutartyje nėra nurodyta, kad lėšos dovanojamos ir atsakovei. O. K. turto ir pajamų deklaracijoje už 2011 metus patvirtino apie 313 000 Lt paskolų gavimÄ iÅ¡ I. Å ., V. S., R. Å ., L. A., UAB „Baltiches haus“. Deklaracijos duomenų tikrumÄ patvirtina byloje pateiktos paskolų sutartys. Teismo vertinimu, akivaizdu tai, kad paskolos sutartys buvo sudarytos 2000 metų lapkričio–gruodžio mėnesiais, tai yra jau nutraukus O. K. sudarytÄ santuokÄ . Be to, paskolos buvo grÄ Å¾intos 2001, 2002 metais ir paskolas grÄ Å¾ino O.

K.. Teismas vertino kaip svarbų atsakovės L. K. pripažinimÄ , jog ji nepanaudojo jokių asmeninių lėšų ginčo turtui įgyti bei nepateikė įrodymų.

10. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, susijusius su namo iÅ¡laikymu, mokėjimais už jo priežiÅ«rÄ , atliktais darbais, konstatavo, kad ginčo namu rÅ«pinosi, jį iÅ¡laikė bei remontavo tik O. K.. Tai taip pat teismui leido daryti iÅ¡vadÄ , jog ginčo namÄ valdė bei naudojo tik O. K., kad turtu buvo tenkinami tik O. K. asmeniniai interesai. Teismo posėdyje atsakovė pripažino, kad ji ginčo namu naudojosi tik ieÅ¡kovo sutikimu, raktų nuo ginčo namo ji nuolat neturėjo. Atsakovė pripažino, jog ji nedalyvavo priimant sprendimus dėl namo remonto, pagerinimų darbų atlikimo. Trečiasis asmuo A. K. teismui paaiÅ¡kino, kad pas tėvÄ vykdavo vienas, su mama ginčo name jis nėra buvęs. Todėl byloje surinkti įrodymai, teismo vertinimu, patvirtina, kad atsakovė ginčo namu nesinaudojo ir ginčo turtas tenkino tik O. K. asmeninius interesus, ginčo turtas yra tik O. K. nuosavybė.

11. Teismas atmetė atsakovės argumentÄ , jog ieÅ¡kovė praleido ieÅ¡kinio senaties terminÄ . Teismas konstatavo, kad O. K. siekė turtinius klausimus spręsti taikiu bÅ«du, O. K. atsakovė netrukdė naudotis ginčo namu, todėl O. K. teisės į ginčo turtÄ nebuvo pažeistos. Ginčas dėl O. K. nuosavybės teisės į ginčo turtÄ atsirado tik po O. K. mirties, kai į ginčo turtÄ pradėjo pretenduoti atsakovė ir trečiasis asmuo. Dėl to teismas padarė iÅ¡vadÄ , jog ieÅ¡kinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti tik nuo O.

K. mirties ir jis nėra praleistas. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentai 12. Apeliaciniame skunde atsakovė L. K. praÅ¡o panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. balandžio 1 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais: 12.1. O. K. jau nuo 2001 m. sausio 3 d. žinojo, kad ginčo turtas priklauso jam ir atsakovei bendrosios jungtinės nuosavybės teise, kai Klaipėdos miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriaus teisėja 2000 m. gruodžio 6 d. nutartimi nustatė O.

K. praÅ¡ymui trÅ«kumus, nes nebuvo pateiktas buvusios sutuoktinės (atsakovės) sutikimas įkeisti turtÄ . Klaipėdos apygardos teismas 2001 m. kovo 8 d. nutartimi atmetė O. K. skundÄ dėl minėtos nutarties ir konstatavo, kad turtas laikytinas bendrÄ ja jungtine nuosavybe ir pareiÅ¡kėjas nepateikė duomenų, kad sutuoktiniai pasidalino santuokinį turtÄ . Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. spalio 29 d. nutartyje konstatavo, kad hipotekos teisėjas, atlikdamas teisinį tyrimÄ tikslu patikrinti duomenis apie įkeičiamo daikto savininkÄ , privalėjo iÅ¡siaiÅ¡kinti, ar negalioja prezumpcija, kad santuokos metu įgytas turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, o pareiga įrodyti, kad turtas nėra bendroji jungtinė nuosavybė, tenka kasatoriui (O.

K.). BÅ«tent nuo tos dienos, kai O. K. sužinojo, apie tai, kad ginčo turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, turi bÅ«ti skaičiuojamas bendrasis ieÅ¡kinio senaties terminas, kurį O. K. praleido. 12.2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad Santuokos ir Å¡eimos kodekso 21 straipsnis ribojo turto įsigijimÄ sutuoktinio asmeninės nuosavybės teise, nes iÅ¡tuokos metu galiojęs įstatymas nedraudė turtÄ Ä¯gyti asmeninėn nuosavybėn. Teismas neatsižvelgė į atsakovės ir liudytojos L. A. (O. K. sesers) parodymus, jog 1998 metais O.

K. gavo darbÄ Klaipėdoje ir nuolat važinėdavo, o tik 2000 metais atsirado nesutarimai dėl juos skiriančio atstumo. Kadangi O. K. kerÅ¡tavo atsakovei dėl negalėjimo matyti sÅ«naus, inicijavo teismo procesÄ , kuriame atsakovė principingai nedalyvavo (siekė, kad visus nemalonius klausimus spręstų pats O. K.), todėl teismo argumentai, kad atsakovė, nedalyvaudama skyrybų procese, patvirtino visas aplinkybes, iÅ¡dėstytas teismo procesiniuose dokumentuose, yra nepagrįsti. 12.3. Atsakovė ir O. K., nors ir nepasidalino turto, tačiau iÅ¡siskyrę jie sutarė, jog atsakovė gyvena bute Vilniuje, o O.

K. – Klaipėdoje, nes vis vien buvo sutarta, kad visas turtas atiteks jų sÅ«nui A. K., kadangi daugiau vaikų nė vienas turėti neplanavo. Santykiams pagerėjus atsakovė nuvykdavo taip pat ir į KlaipėdÄ , rÅ«pinosi namo pagerinimu, pirko namų apyvokos prekes. Atsakovė tai patvirtinančių dokumentų pateikti negalėjo, nes jie yra ginčo name, kuriame gyvena ieÅ¡kovė ir sÄ moningai atrinko tik jai naudingus dokumentus.

13. IeÅ¡kovė M. T. atsiliepime į atsakovės apeliacinį praÅ¡o jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepime nurodomi Å¡ie pagrindiniai argumentai: 13.1. Teismas pagrįstai sprendė, kad ieÅ¡kinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo O. K. mirties, nes iki jo mirties atsakovė į ginčo turtÄ nepretendavo, jokių ginčų dėl turto nebuvo tarp jų kilę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. spalio 29 d. nutartyje nenustatė aplinkybės, kad ginčo turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, tik konstatavo, kad hipotekos teisėjas nesprendžia klausimo dėl asmeninės nuosavybės nustatymo.

Bylos duomenys patvirtina, kad O. K., susidÅ«ręs su kliÅ«timis įkeisti turtÄ , atsisakė paskolos iÅ¡ banko ir gavo paskolÄ iÅ¡ darbdavio UAB „Baltisches Haus“. IeÅ¡kovė ieÅ¡kinį pareiÅ¡kė mažamečio vaiko interesais. Apie tai, kad atsakovė pretenduoja į ginčo turto dalį, ieÅ¡kovė sužinojo tik iÅ¡ notarės, t. y. po O. K. mirties. 13.2. Atsakovė neįrodė, kad ji prisidėjo prie ginčo turto įsigijimo, turto pagerinimo darbų finansavimo, iÅ¡laikymo. Taip pat neįrodė, kad su sÅ«numi lankydavosi Klaipėdoje.

Atsakovė visÄ laikÄ gyveno ir dirbo Vilniuje. Pati atsakovė teismo posėdžio metu nurodė, kad prie ginčo turto iÅ¡laikymo ji neprisidėjo ir neturėjo namo raktų. Liudytojos L. A. parodymai nėra reikÅ¡mingi, nes Å¡i liudytoja nežinojo, kokiomis lėšomis buvo perkamas ir vėliau remontuojamas be gerinamas ginčo turtas. Tai, kad O. K. atvykdavo į Vilnių parodo tik tai, jog jo santykiai su atsakove pagerėjo ir O. K. lankydavo savo sÅ«nų jo nuolatinėje gyvenamoje vietoje. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados 14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių 15. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2000 m. gegužės 23 d. sprendimu tenkino O. K. ieÅ¡kinį ir nutraukė O. K. ir L. K. 1995 m. vasario 11 d. įregistruotÄ santuokÄ , įraÅ¡as apie tai iÅ¡tuokos metrikų knygoje Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje (toliau – CMS) įraÅ¡ytas 2000 m. lapkričio 16 d.. 16. 2000 m. lapkričio 13 d. O. K., V. M. ir AB „Vilniaus bankas“ sudarė gyvenamojo namo ir žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kuriÄ O.

K. įsipareigojo sumokėti už perkamÄ turtÄ 360 000 Lt, kurių 108 000 Lt sumokami grynaisiais pinigais prieÅ¡ sutarties sudarymÄ , o likę 252 000 Lt iÅ¡mokami gavus banko paskolÄ . 17. 2000 metais O. K. kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismo Hipotekos skyrių su praÅ¡ymu įregistruoti hipotekos lakÅ¡tÄ dėl gyvenamojo namo ir žemės sklypo, (duomenys neskelbtini) A. K. miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriaus hipotekos teisėja 2000 m. gruodžio 6 d. nutartimi pareiÅ¡kėjui nustatė terminÄ praÅ¡ymo trÅ«kumams paÅ¡alinti, t. y. pateikti buvusios sutuoktinės (atsakovės) sutikimÄ Ä¯keisti minėtÄ pastatÄ ir žemės sklypÄ , kadangi Å¡is turtas įsigytas 2000 m. lapkričio 13 d., o pareiÅ¡kėjo iÅ¡tuokos liudijimas įregistruotas tik 2000 m. lapkričio 16 d. ir nurodė, kad esant tokioms aplinkybėms laikytina, kad įkeičiamas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kuriai įkeisti bÅ«tinas buvusios sutuoktinės sutikimas.

TrÅ«kumų nepaÅ¡alinus, Klaipėdos miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriaus hipotekos teisėja 2001 m. sausio 3 d. nutartimi atmetė O. K. praÅ¡ymÄ . O. K. su tokia teismo nutartimi nesutiko, dėl ko tokiÄ nutartį apskundė apeliacine, o vėliau ir kasacine tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-1020/2001 Klaipėdos miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriaus hipotekos teisėjos 2001 m. sausio 3 d. nutartis ir Klaipėdos apygardos teismo 2001 m. kovo 8 d. nutartis paliktos nepakeistos. 18. 2000 m. spalio 10 d.

O. K. ir S. K. sudarė dovanojimo sutartį, pagal kuriÄ O. K. buvo padovanota 20 000 Lt. 2000 m. rugsėjo 1 d. O. K. ir S. K. sudarė dovanojimo sutartį, pagal kuriÄ O. K. buvo padovanota 5 000 Lt. 2000 m. lapkričio 9 d. O. K. ir I. Å . sudarė paskolos sutartį, pagal kuriÄ O. K. buvo paskolinta 20 000 Lt. 2000 m. lapkričio 7 d. O. K. ir V. S. sudarė paskolos sutartį, pagal kuriÄ O. K. buvo paskolinta 9 000 Lt. 2000 m. lapkričio 8 d. O. K. ir R. Å . sudarė paskolos sutartį, pagal kuriÄ O.

K. buvo paskolinta 9 000 Lt. 2000 m. lapkričio 6 d. O. K. ir L. A. sudarė paskolos sutartį, pagal kuriÄ O. K. buvo paskolinta 25 000 Lt. 2000 m. gruodžio 4 d. O. K. ir UAB „BALTISCHES HAUS“ sudarė paskolos sutartį, pagal kuriÄ O. K. buvo paskolinta 250 000 Lt. 19. 2000 m. gruodžio 7 d. turto pardavėja V. M. patvirtino, kad 2000 m. gruodžio 17 d. iÅ¡ O. K. gavo 250 000 Lt pagal mokėjimo pavedimÄ Nr. 660339881 ir 2 000 Lt grynaisiais pinigais. 2000 m. lapkričio 29 d. O. K. įregistravo nuosavybės teisę į gyvenamÄ jį namÄ ir žemės sklypÄ valstybės įmonėje „Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastras ir registras“ Klaipėdos filiale. 20. 2001 m. birželio 1 d.

O. K. ir AB „Klaipėdos Ugnė“ sudarė sutartį dėl vidaus dujotekio ir Å¡ildymo sistemos montavimo gyvenamajame name, (duomenys neskelbtini). 2001 m. sausio 17 d. O. K. ir AB „Klaipėdos Keliai“ sudarė statybos rangos sutartį dėl įvažiavimo į kiemÄ , (duomenys neskelbtini), įrengimo. 2006 m. rugsėjo 5 d. O. K. ir UAB „EKO-LR“ sudarė rangos sutartį dėl įvairių darbų. 21. (duomenys neskelbtini)gimė A. K., kurio tėvai yra M. T. ir O. K.. (duomenys neskelbtini) O.

K. mirė. 2018 m. rugpjūčio 16 d. notarė A. K. iÅ¡davė liudijimÄ , jog A. K. yra O. K. įpėdinis. Dėl ieÅ¡kinio senaties 22. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad ieÅ¡kovė yra praleidusi deÅ¡imties metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ , o teismas nepagrįstai sprendė, jog ieÅ¡kinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti tik nuo O. K. mirties ir jis nėra praleistas. Apeliantė mano, kad O. K., kurio įpėdiniu yra ieÅ¡kovės sÅ«nus A. K., apie tai, kad nekilnojamasis turtas laikytinas bendrÄ ja jungtine nuosavybe sužinojo dar 2000 m. gruodžio mėnesį, kai Klaipėdos miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriaus teisėja 2000 m. gruodžio 6 d. nutartimi nustatė O.

K. praÅ¡ymui trÅ«kumus, nes nebuvo pateiktas buvusios sutuoktinės (atsakovės) sutikimas įkeisti turtÄ .

23. IeÅ¡kinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikÅ¡damas ieÅ¡kinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.124 straipsnis). IeÅ¡kinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja kita Å¡alis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Esant tokiam reikalavimui, bÅ«tina patikrinti, ar ieÅ¡kinio senaties terminas iÅ¡ tikrųjų praleistas. Nustatyti, ar ieÅ¡kinio senaties terminas yra praleistas, įmanoma tik nustačius momentÄ , nuo kurio prasidėjo Å¡io termino eiga. Bendrasis ieÅ¡kinio senaties terminas yra deÅ¡imt metų. Atskirų rÅ«Å¡ių reikalavimams CK bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieÅ¡kinio senaties terminus (CK 1.125 straipsnio 1, 2 dalys).

24. Nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovė prašė pripažinti nekilnojamÄ jį turtÄ , įgytÄ 2000 m. lapkričio 13 d. (galiojant Santuokos ir Å¡eimos kodeksui (toliau – SÅ K)), asmenine O. K. nuosavybe. Tokiu atveju, ieÅ¡kinio senačiai taikytina teisė nustatoma pagal CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnį, kuriame įtvirtinta nuostata, kad CK nustatyti ieÅ¡kinio senaties terminai taikomi, jeigu ieÅ¡kinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus Å¡iam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikÅ¡ti ieÅ¡kinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki Å¡io kodekso įsigaliojimo.

Dėl to Å¡ioje byloje, sprendžiant ieÅ¡kinio senačiai taikytinos teisės klausimÄ , bÅ«tina įvertinti, ar ieÅ¡kinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki CK įsigaliojimo, nes, SÅ K 23 straipsnio 4 dalyje buvo nustatytas 3 metų ieÅ¡kinio senaties terminas reikalavimams padalyti bet kokį, tarp jų ir nekilnojamÄ jį, turtÄ . Kadangi nekilnojamasis turtas buvo įgytas 2000 m. lapkričio 13 d., o CK įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d. (nepasibaigus 3 metų ieÅ¡kinio senaties terminui) ieÅ¡kovės reikalavimui taikytinas bendrasis deÅ¡imties metų ieÅ¡kinio senaties terminas, nustatytas Å¡iuo metu galiojančiame CK (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).

25. Bendroji ieÅ¡kinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad Å¡io termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ ; Å¡ios taisyklės iÅ¡imtis nustato CK bei kiti įstatymai (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kas ieÅ¡kinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistÄ teisę tik žinodamas, kad Å¡i pažeista.

Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ tÄ pačiÄ dienÄ , kai Å¡i buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimÄ asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie Å¡ios teisės pažeidimÄ diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistÄ teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimÄ momentu laikytina diena, kada asmuo faktiÅ¡kai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; 2011 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011).

26. Kasacinis teismas taip pat yra pabrėžęs, kad vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimÄ , nustatoma pagal to asmens nurodymÄ ir savo teiginiams, kada sužinojo apie teisės pažeidimÄ , pagrįsti ieÅ¡kovas turi pateikti įrodymus (CPK 178 straipsnis). Tačiau teismas negali apsiriboti vien tik ieÅ¡kovo paaiÅ¡kinimu ir tais atvejais, kada atsakovas ginasi ieÅ¡kinio senaties terminu, o ieÅ¡kovas tvirtina, jog apie savo subjektyvinės teisės pažeidimÄ sužinojo ne paties pažeidimo dienÄ , teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo prieÅ¡ingai ir jo nurodytas kokias nors aplinkybes reikia vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų visumÄ (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013).

27. Kasacinis teismas taip pat yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad kai asmuo nurodo, jog apie savo teisės pažeidimÄ sužinojo ne pažeidimo dienÄ , o vėliau, teismas turi iÅ¡siaiÅ¡kinti, kuriÄ dienÄ rÅ«pestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. IeÅ¡kinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimÄ , paaiÅ¡kintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors bÅ«du ieÅ¡kinio senaties termino eigos pradžiÄ apibrėžti objektyvesniais kriterijais, nepasikliauti vien subjektyviais kriterijais.

Dėl to turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimÄ momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo) sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieÅ¡kovo asmenį. Kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rÅ«pintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebÅ«tų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-436/2007).

28. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ieškovei, veikiančiai mažamečio vaiko A. K. interesais, apie tai, kad ginčo turtas atsakovei ir O. K. priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise, galėjo tapti žinoma tik po O. K. mirties, kai prasidėjo mirusiojo turto paveldėjimo procesas.

29. Nepriklausomai nuo to, kad įpėdiniui priėmusiam palikimÄ , palikimo priėmimo teisiniai padariniai kyla retrospektyviai, t. y. nuo palikimo atsiradimo dienos, nagrinėjamu atveju negalima daryti iÅ¡vados, jog ieÅ¡kovės sÅ«nui kyla padariniai ir dėl mirusiojo O. K. suvokimo dėl jam galimai padaryto teisės pažeidimo, nes kaip ir minėta, vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu. Sutiktina, kad 2001 metais teismuose O. K. iniciatyva nagrinėtas ginčas dėl ginčo turto įkeitimo patvirtina, kad O.

K. buvo žinomas faktas, jog ginčo turtas de jure laikomas bendrÄ ja jungtine nuosavybe, tačiau nėra įrodymų daryti iÅ¡vadai, kad apie tai žinojo ieÅ¡kovė, byloje veikianti (duomenys neskelbtini) gimusio sÅ«naus A. K., kuris O. K. mirties dienÄ , buvo vos kelių mėnesių amžiaus, interesais. Ä®vertinęs nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas laiko, jog ieÅ¡kinio senaties terminas nagrinėjamu atveju skaičiuotinas nuo tada, kai prasidėjo O. K. turto paveldėjimo procesas.

30. Be kita ko, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad nepilnamečius vaikus gina įstatymas. Vienas iÅ¡ Å¡eimos santykių teisinio reglamentavimo principų, įtvirtintų CK 3.3 straipsnio 1 dalyje, yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas, reiÅ¡kiantis, kad teismas, priimdamas sprendimÄ , visų pirma turi tai įvertinti vaiko teisių ir interesų atžvilgiu. Å is principas taip pat įtvirtintas Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

Nagrinėjamu atveju ginčas susijęs iÅ¡imtinai su mažamečio A. K. interesais, kuris yra O. K. įpėdinis, todėl net ir nustačius, jog ieÅ¡kinio senaties terminas praleistas, tai sudarytų pagrindÄ teismui ieÅ¡kinio senaties terminÄ atnaujinti ex officio dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Dėl įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo 31. Apeliaciniame skunde atsakovė taip pat kvestionuoja pirmosios instancijos teismo atliktÄ Ä¯rodymų vertinimÄ . Apeliantė nurodo, kad teismas neatsižvelgė į jos paaiÅ¡kinimus dėl santuokos nutraukimo priežasčių ir datos, santykių su O.

K. ir gyvenamojo namo išlaikymo.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms Å¡alims (CPK 178 straipsnis). Ä®rodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). FaktÄ galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

Pagal CPK 185 straipsnį teismai, vertindami Å¡alių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Teismai turi įsitikinti, kad pakanka duomenų daryti iÅ¡vadÄ , jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieÅ¡taravimų, paneigiančių tokias iÅ¡vadas. Svarbu, kad faktiniai duomenys (informacija) bÅ«tų patikimi. Ä®rodymų patikimumÄ patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iÅ¡ keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. NeÅ¡aliÅ¡ka iÅ¡vada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo turi bÅ«ti daroma vadovaujantis logikos taisyklėmis, pagal vidinį teismo įsitikinimÄ , grindžiamÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu visų reikÅ¡mingų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu.

Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę, bet ir įrodymų visetÄ , ir tik iÅ¡ įrodymų visumos daryti iÅ¡vadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimÄ ar nebuvimÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-469/2015).

33. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl turto, įgyto 2000 m. lapkričio 13 d., pripažinimo asmenine vieno iš buvusių sutuoktinių (O. K.) nuosavybe. Nors teisinis reguliavimas tiek pagal SŠK, tiek pagal CK iš esmės nesiskiria, pagal CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus.

Taigi šioje byloje sprendžiant įgyto turto nuosavybės (asmeninė ar bendroji) klausimus, turi būti vadovaujamasi atitinkamomis CK nuostatomis. Pagal CK 3.88 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad santuokoje įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Ši prezumpcija, kaip ir kiekviena kita, gali būti paneigta, įrodžius, kad tam tikras turtas yra asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė. Pareiga tai įrodyti tenka sutuoktiniui, tvirtinančiam, kad santuokos metu įgytas turtas yra ne bendroji jungtinė, o asmeninė jo nuosavybė (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas).

Nagrinėjamu atveju Å¡i pareiga teko ieÅ¡kovei, atstovaujančiai mažamečio vaiko interesus. Fakto, jog tam tikras turtas yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, leistinos įrodinėjimo priemonės nustatytos CK 3.89 straipsnio 2 dalyje: Å¡is faktas gali bÅ«ti įrodytas tik raÅ¡ytinais įrodymais, iÅ¡skyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobÅ«dis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis). Be to, asmenine sutuoktinių nuosavybe, remiantis CK 3.67 straipsniu arba 3.77 straipsnio 4 dalimi, gali bÅ«ti pripažintas turtas, formaliai esant susituokus, tačiau de facto pradėjus gyventi skyrium arba iÅ¡kėlus teisme bylÄ dėl santuokos nutraukimo.

34. Nagrinėjamos bylos atveju matyti tai, jog dauguma apeliantės nurodomų aplinkybių grindžiamos tik pačios apeliantės paaiškinimais, t. y. asmeninėmis interpretacijomis. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, jog santuokos nutraukimo byloje, kurioje teismas konstatavo, kad ji ir O. K. bendro ūkio nevedė nuo 1998 metų (dveji metai iki ieškinio pateikimo dienos) ji nedalyvavo dėl keršto O. K.. Pažymėtina, kad tokie apeliantės paaiškinimai nesudaro pagrindo nesiremti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2000 m. gegužės 23 d. sprendimu nustatytais prejudiciniais faktais (CPK 18 straipsnis, CPK 182 straipsnio 2 punktas).

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje yra pakankamai įrodymų, kurie leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad O. K., įsigydamas nekilnojamÄ jį turtÄ Klaipėdoje, su atsakove jau nebuvo de facto siejamas santuokiniais ryÅ¡iais. Kaip jau minėta, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2000 m. gegužės 23 d. sprendime nustatyta, kad atsakovė ir O. K. Å¡eimos santykių nepalaikė jau dvejus metus iki kreipimosi į teismÄ dėl santuokos nutraukimo. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė gyveno Vilniuje, o O.

K. – Klaipėdoje. Atsakovė teismui nepateikė jokių įrodymų, jog ji kada nors bÅ«tų lankiusis Klaipėdoje pas O. K., to nurodyti negalėjo ir jų sÅ«nus trečiasis asmuo A. K., kuris 2019 m. kovo 12 d. teismo posėdžio nurodė, jog pas tėvÄ Klaipėdoje lankydavosi vienas be atsakovės. Nors 2000 m. lapkričio 13 d. turto pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta dar iki iÅ¡tuokos įregistravimo Vilniaus miesto CMS (2000 m. lapkričio 16 d.), tačiau Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2000 m. gegužės 23 d. sprendimu nustatytos faktinės aplinkybės bei pati teismo sprendimo priėmimo data (2000 m. gegužės 23 d.), leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad atsakovė ir O.

K. ginčo turto pirkimo metu gyveno skyriumi, faktiÅ¡kai nepalaikė santuokinių ryÅ¡ių. Byloje pateiktas 2000 m. kovo 27 d. O. K. praÅ¡ymas Vilniaus miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybai dėl tarpininkavimo su atsakove, siekiant matytis su vaiku A. K., patvirtina, kad O. K. ir atsakovės santykiai buvo konfliktiÅ¡ki. Tai, kad O. K. turtÄ laikė savo asmenine nuosavybe patvirtina ir 2000-2001 metais teismuose vykęs ginčas dėl ginčo turto hipotekos įregistravimo, kai norėdamas įkeisti ginčo turtÄ , O.

K. sužinojo, jog turi gauti atsakovės, kaip turto bendrasavininkės, sutikimÄ . Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. spalio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-1020/2001 iÅ¡aiÅ¡kino, kad O. K. deklaracijos, pateiktos Valstybinei mokesčių inspekcijai, piniginių lėšų dovanojimo ir paskolos sutartys yra reikÅ¡mingi įrodymai, kuriuos bÅ«tina vertinti nagrinėjant ginčus dėl teisės, bet ne įregistruojant įkeitimo teisę ne ginčo tvarka, t. y. pareiÅ¡kėjui (O. K.) buvo iÅ¡aiÅ¡kinta teisė turto režimo klausimÄ spręsti ginčo teisena, nes tai nėra bylos dėl hipotekos lakÅ¡to įregistravimo dalykas, todėl teigti, kad teismas jau yra iÅ¡sprendęs ginÄÄ dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, nėra pagrindo.

36. Remiantis byloje esančių įrodymų visuma, galima sutikti su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad ginčo turtas buvo įgytas O. K. lėšomis – 2000 m. sudarytų dovanojimo ir paskolos sutarčių pagrindu. Nė vienoje iÅ¡ iÅ¡vardintų paskolos sutarčių, kurios sudarytos po Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2000 m. gegužės 23 d. sprendimo nutraukti santuokÄ , tačiau dar neįregistravus iÅ¡tuokos, atsakovė nėra nurodoma kaip sutarties Å¡alis, taip pat žymose dėl pinigų grÄ Å¾inimo, minimas tik O.

K.. Kita vertus, pati apeliantė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nurodė, kad savo piniginėmis lėšomis ji prie ginčo turto įsigijimo neprisidėjo. Apeliantės argumentai, kad neva ji su O. K. susitarė dėl gyvenamųjų patalpų pasidalinimo (Vilniuje ir Klaipėdoje) ir planų daugiau nebeturėti vaikų, jog visas turtas liktų jų sÅ«nui trečiajam asmeniui A. K., yra nepagrįsti ir prieÅ¡tarauja bendriesiems civilinių teisinių santykių subjektų elgesio principams – teisingumui, protingumui ir sÄ Å¾iningumui (CK 1.5 straipsnis), todėl teismas jais pagrįstai nesivadovavo, priimdamas byloje ginčijamÄ sprendimÄ .

37. Apeliantė nurodo, kad ji prisidėdavo prie ginčo turto iÅ¡laikymo, lankydavosi Klaipėdoje, tačiau negali pateikti tai pagrindžiančių įrodymų, nes neva jie yra gyvenamajame name, kuriame gyvena ieÅ¡kovė ir atsakovės į jį neįleidžia. Teisėjų kolegijos nuomone, Å¡ie apeliantės argumentai yra deklaratyvÅ«s, t. y. apeliantė konkrečiai neįvardina, kuo ji prisidėjo prie ginčo turto iÅ¡laikymo, o tik aptakiai nurodo, jog pirko namų apyvokos prekes bei tvarkė namo aplinkÄ .

Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovė galėtų būti buvusi faktine ginčo turto valdytoja (turėtų namo raktus, dokumentus ir pan.). Byloje taip pat nėra įrodymų, kad atsakovė būtų lankiusis pas O. K. Klaipėdoje, siekdama su juo palaikyti santykius (CPK 178, 185 straipsniai). Priešinga išvada darytina apie O. K., kuris, kaip patvirtina byloje pateiktos rangos, kitų darbų sutartys, mokesčių už namui suteiktas paslaugas kvitai, nuolat rūpinosi ginčo turtu, jį išlaikė ir jame gyveno.

38. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas neatsižvelgė į atsakovės ir liudytojos L. A. (O. K. sesers) parodymus, jog 1998 metais O. K. gavo darbÄ Klaipėdoje ir nuolat važinėdavo į KlaipėdÄ , ir tik 2000 metais atsirado nesutarimai tarp buvusių sutuoktinių dėl juos skiriančio atstumo. Kaip jau buvo minėta, CK 3.89 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali bÅ«ti įrodytas tik raÅ¡ytiniais įrodymais, iÅ¡skyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobÅ«dis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.

Kita vertus, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad apeliantė liudytojos L. A. (O. K. sesers) parodymais siekia paneigti prejudicinius faktus, kurie buvo nustatyti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2000 m. gegužės 23 d. sprendimu – jog atsakovė ir O. K. iki santuokos nutraukimo kartu negyveno jau dvejus metus. Teisėjų kolegija, įvertinusi liudytojos L. A. parodymus, duotus 2019 m. sausio 14 d. teismo posėdžio metu, juos vertina kritiškai, nes pati liudytoja nurodė, kad jos asmeniniai santykiai su ieškove pablogėjo prieš brolio mirtį, duodama parodymus itin koncentravosi į O.

K. ir ieškovės santykius, aplinkybių dėl ginčo turto įsigijimo tiksliai nežinojo, todėl tikėtina, kad liudytojos parodymai yra šališki ir prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams.

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad Å¡ioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, iÅ¡ bylos duomenų darydamas teisiÅ¡kai reikÅ¡mingÄ iÅ¡vadÄ , kad gyvenamasis namas ir žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), priklausė O. K. asmeninės nuosavybės teise, pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai).

Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimÄ , bÅ«tų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantė iÅ¡ esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų ir jų paaiÅ¡kinimų pagrindu bÅ«tų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas.

Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimÄ reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir jų vertinimo nesuteikia pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis, pagrįstomis ne tik apeliantės paaiÅ¡kinimais, bet ir visa įvertinta bylos medžiaga. Dėl procesinės bylos baigties 40. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikÅ¡mingas aplinkybes, visapusiÅ¡kai ir iÅ¡samiai iÅ¡tyrė byloje pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiÅ¡kino materialinės ir proceso teisės normas, ir priėmė pagrįstÄ ir teisėtÄ sprendimÄ , kurio naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymo apeliacinės instancijos teisme 41. Teisėjų kolegijai atmetus atsakovės apeliacinį skundÄ , teisę į bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimÄ apeliacinės instancijos teisme įgijo ieÅ¡kovė (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).

42. IeÅ¡kovė pateikė teismui įrodymus apie apeliacinės instancijos teisme patirtas 350 Eur iÅ¡laidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, kurios susidarė už atsiliepimo į apeliacinį skundÄ rengimÄ . Atsižvelgiant į tai, kad ieÅ¡kovės patirtos iÅ¡laidos nevirÅ¡ija Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ pagalbÄ maksimalaus dydžio (8.11 punktas), ieÅ¡kovei iÅ¡ atsakovės priteistina 350 Eur, kurias ieÅ¡kovė patyrė apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. balandžio 1 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Priteisti ieÅ¡kovei M. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iÅ¡ atsakovės L. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 350 Eur (tris Å¡imtus penkiasdeÅ¡imt eurų) bylinėjimosi iÅ¡laidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo. Teisėjai Marius Bajoras Antanas Rudzinskas Egidija TamoÅ¡iÅ«nienė