2017-12-20 Nr. AB-24419-3-61-3-01149-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2083-415/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01149-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad neturtinę žalą patyrė dėl netinkamų suėmimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 1 d. Paaiškino, kad anksčiau į teismą kreiptis negalėjo, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimas, kuriame išaiškintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio taikymas, nebuvo išverstas į lietuvių kalbą, dėl to pareiškėjas negalėjo anksčiau suprasti, kad jo teisės pažeistos. Pažymėjo, kad kalėjimas Lukiškių TI-K prilygo kankinimui, nes jis buvo kalinamas pažeidžiant nustatytus minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimus, kamerose buvo šalta, drėgna, trūko oro, sanitarinis mazgas buvo atviras, pilna žiurkių, tarakonų. Atsižvelgdamas į tai, prašė konstatuoti neteisėtus pareigūnų veiksmus ir priteisti neturtinę žalą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimu (b. l. 12–20) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, taikyti ieškinio senatį.

4. Atsakovo atstovas paaiškino, jog neneigia aplinkybių, susijusių su galimu ploto trūkumu kamerose, tačiau pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Remontas kamerose vykdomas pagal grafiką ir atsižvelgiant į finansinius resursus, sanitarinis mazgas, ventiliacija atitinka teisės aktų reikalavimus. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl prašė taikyti ieškinio senatį. Pažymėjo, kad dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepimu (b. l. 6–9) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų į Kalėjimų departamentą nesikreipė. Kalėjimų departamentas apie tariamų pažeidimų aplinkybes nebuvo informuotas, todėl negali patvirtinti ar paneigti pažeidimų fakto bei pateikti duomenų. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje nebuvo. Tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Nurodė, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui atlyginti neturtinę žalą.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimu (b. l. 45–46) pareiškėjo K. N. skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 1 d., kalinamas Lukiškių TI-K.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas Lukiškių TI-K.

10. Teismas nurodė, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog anksčiau į teismą kreiptis negalėjo, nes EŽTT nutarimas, kuriame išaiškintas Konvencijos 3 straipsnio taikymas, nebuvo išverstas į lietuvių kalbą, dėl to pareiškėjas negalėjo ankščiau suprasti, kad jo teisės pažeistos. Teismas šiuos pareiškėjo argumentus vertino kaip subjektyvius ir nesudarančius pagrindo ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimui spręsti.

12. Teismas nurodė, kad pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2016 m. kovo 22 d. (skundo teismui išsiuntimo data), ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui neturinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2013 m. kovo 22 d. (trejų metų laikas). Kadangi pareiškėjas pagal atsakovo atstovo pateiktus duomenis Lukiškių TI-K kalėjo nuo 2011 d. kovo 28 d. iki 2011 m. spalio 12 d., todėl pritaikius trejų metų senaties terminą, pareiškėjas nebeturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą.

III. 13. Pareiškėjas K. N. padavė apeliacinį skundą (b. l. 55–58), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo skundą patenkinti.

14. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai pritaikė trejų metų ieškinio senaties terminą, nes tokio nėra nustatyta, o Konvencijoje 3 straipsnis nenumato ieškinio senaties taikymo. Kreiptis į teismą anksčiau negalėjo, nes EŽTT nutarimas, kuriame išaiškintas Konvencijos 3 straipsnio taikymas, nebuvo išverstas į lietuvių kalbą, dėl to pareiškėjas negalėjo ankščiau suprasti, kad jo teisės pažeistos. Pareiškėjas teigia, kad laisvės atėmimo vietoje jam buvo grasinama, jog, jei kreipsis į teismą dėl netinkamų gyvenimo sąlygų, jam bus skiriamos nuobaudos, bus perkeltas į kitas patalpas, kuriose bus žeminamas, teks neatlygintinai tvarkyti kamerą. Pareiškėjo teigimu, jis kreipėsi ne tik dėl ploto pažeidimo, bet ir dėl kitų sąlygų: higienos normų pažeidimų, privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu.

15. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimu (b. l. 63–66) pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.

16. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisės normas taikė teisingai, pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti nėra pagrindo.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepimu (b. l. 68–69) pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritaikė ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas nenurodė objektyvių priežasčių, dėl kurių negalėjo anksčiau kreiptis į teismą. Teismas nustatė reikšmingas bylai aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimo, kuriuo teismas atmetė pareiškėjo K. N. skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

20. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K jo kalinimo laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 28 d. iki 2011 m. spalio 12 d. (b. l. 13–14). Su skundu į teismą pareiškėjas kreipėsi 2016 m. kovo 21 d. (skundas teismui išsiųstas paštu, b. l. 3), Vilniaus apygardos administraciniame teisme skundas gautas 2016 m. kovo 22 d. (b. l. 1).

21. Pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismas atmetė tenkinęs atsakovo prašymą taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

22. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad nesutinka su taikytu ieškinio senaties terminu, nes, jo manymu, nei teisės aktai, nei Konvencija nenumato jokių ieškinio senaties terminų taikymo, jo teisės buvo pažeistos kalinimu kankinant, dėl to jis patyrė neturtinę žalą.

23. Pasisakydama dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimo ribų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog tiek EŽTT, tiek ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. H. prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje H. prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

24. Teisėjų kolegija, remdamasi minėta teismų praktika, ir patikrinusi bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime, vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalies nuostata, taikytu ieškinio senaties terminu bei teismo vertinimu, kad byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių šis terminas turėtų būti atnaujintas.

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl ieškinio senaties netaikymo, pažymi, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o EŽTT yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje S. prieš Italiją). Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).

26. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus – kalinimą teisės aktuose nustatytų ploto reikalavimų neatitinkančiose kamerose, privatumo neužtikrinimą bei kitas kalinimo sąlygas, kurios, pasak pareiškėjo, jam nuolat kėlė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad, jei pareiškėjas jautė diskomfortą (kuo, be kita ko, pareiškėjas nagrinėjamu atveju grindžia neturtinės žalos jam padarymo faktą), jis turėjo suvokti, kad jo teisės gali būti pažeidžiamos ir kreiptis dėl galimo jo teisių pažeidimo, informacijos dėl gynybos gavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad EŽTT nutarimas, kuriame išaiškintas Konvencijos 3 straipsnio taikymas, nebuvo išverstas į lietuvių kalbą, dėl to pareiškėjas negalėjo anksčiau suprasti apie savo teisių pažeidimą, vertintinos kaip subjektyvios, nesudarančios pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad dėl kreipimosi į teismą jam buvo grasinama, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis ir įrodymais. Be to, nagrinėjamoje byloje nėra ir tokių įrodymų, kad pats pareiškėjas, manydamas, jog jam trūksta informacijos apie kalinimo atitikimą teisės aktų reikalavimams, būtų kreipęsis į atsakovo atstovą dėl informacijos suteikimo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą jo kalinimo laikotarpiu Lukiškių TI-K nuo 2011 m. kovo 28 d. iki 2011 m. spalio 12 d. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (CK 1.131 str. 2 d.).

28. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ginčo nagrinėjimu iš esmės (pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K jo kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ne tik dėl ploto, bet ir dėl kamerų neatitikimo higienos normoms, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo), teisėjų kolegija nepasisako, kadangi jie, atmetus pareiškėjo skundą dėl praleisto ieškinio senaties termino, nagrinėjamoje byloje nebeaktualūs.

29. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė esmines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo K. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Gintaras Kryževičius