2022-11-30 Nr. AB-29131-3-62-3-00860-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-812-968/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00860-2021-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.3; 16.1; 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Beatos Martišienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. K. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Aplinkos apsaugos skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2021 m. balandžio 1 d. raštą Nr. 36-2-428 (toliau – ir Raštas); 2) įpareigoti Skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo A. K. 2021 m. kovo 4 d. prašymą „Dėl draustinio ribų keitimo“ (toliau – ir Prašymas) visa apimtimi, laikantis teisės aktų keliamų reikalavimų.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Kauno miesto savivaldybės tarybos 2002 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 451 (toliau – ir Sprendimas) Nemuno ir Nevėžio upių santakoje esanti teritorija buvo paskelbta kraštovaizdžio draustiniu (toliau – ir Draustinis), tačiau teritorijų planai nebuvo braižomi, tikslios ribos nebuvo nustatytos, todėl nebuvo patvirtinti ir nuostatai. 2004 m. vasario 27 d. pareiškėjas įsigijo miško paskirties žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris buvo miškų ūkio paskirties. Šį mišką sudarė medynai ir neapaugęs žemės plotas miško pakraštyje. Pirkimo–pardavimo sutartyje nebuvo pažymėta jokių apribojimų, tai reiškia, kad VĮ Registrų centro duomenų bazėje nebuvo jokio įrašo apie egzistuojantį draustinį. Pareiškėjo iniciatyva 2007 m. balandžio 15 d. buvo atliktas žemės sklypo ribų nustatymas, kurio metu buvo atlikti kadastriniai matavimai. Jų metu buvo rasta 0,3114 ha ariamos žemės ploto, kuriai nebuvo taikomi jokie ribojimai. Dėl to buvo kreiptasi į Kauno miesto savivaldybę, kuri davė sutikimą atskirti ariamos žemės sklypą kaip turtinį vienetą nuo miško žemės. Šiuo pagrindu, ariamai žemei buvo sukurtas unikalus numeris (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir įtvirtintas kaip savarankiškas žemės sklypas. Šiame žemės sklype niekada nebuvo ir nėra jokių medynų, krūmų ar saugomų augalų rūšių, todėl 2008 m. gegužės 19 d. buvo atliktas ir patvirtintas miškotvarkos projektas, kuriame pažymėta 0,3114 ha ariamos žemės nepatenka į draustinio teritoriją. VĮ Registrų centro duomenų bazėje 2007 m. spalio 25 d. nebuvo jokio įrašo apie egzistuojantį draustinį. Kauno miesto savivaldybė nuo 2007 m. balandžio 2 d. iki 2011 m. kovo 17 d. rengė draustinio specialiuosius planus. Tik 2011 m. kovo 17 d. buvo priimtas Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimas Nr. T-189 „Dėl Kauno miesto savivaldybės Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinio specialiojo plano patvirtinimo“.

2.2. Apie ribų koregavimą žemės sklypo savininkas A. K. nebuvo informuotas, todėl dėl žemės ūkio paskirties pakeitimo, t. y. ariamos žemės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pareiškėjas nieko nežinojo. Jis nebuvo kviečiamas dalyvauti priimant sprendimus dėl jo turtui taikomų apribojimų pakeitimų. 2018 m. vasario 20 d. pareiškėjas teikė prašymą ir siekė sudaryti taikos sutartį, kurioje A. K. prašė, jog jam nuosavybės teise priklausantis 0,3114 ha ariamos žemės sklypas būtų eliminuotas iš draustinio teritorijos ribų, kadangi tam nėra tikslo, o 1,7400 ha žemės sklypas liktų draustinio teritorijoje. Kauno miesto savivaldybės taryba 2018 m. kovo 2 d. administracijos direktoriui rekomendavo sudaryti taikos sutartį ir pritarė tokios taikos sutarties sudarymui, bet 2018 m. kovo 9 d. administracijos direktorius atsisakė sudaryti taikos sutartį to nemotyvuodamas.

2.3. A. K. 2018 m. spalio 25 d. buvo parengta autorės Linos Straigytės mokslinio darbo ataskaita „Dėl kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės vertingųjų elementų“ (toliau – ir Ataskaita), kuri patvirtina, jog pareiškėjo žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) neturėtų būti laikomas draustiniu, kadangi tam nėra pagrindo. Pareiškėjas 2021 m. kovo 4 d. pateikė pasiūlymą Kauno miesto savivaldybės administracijai (toliau – ir Administracija) dėl draustinio ribų keitimo, tačiau buvo gautas Raštas, kuriame nurodoma, jog nėra pagrindo koreguoti Draustinio ribų ir žemės sklypo nelaikyti draustiniu.

2.4. Raštas yra nemotyvuotas, nesiremiant teisės aktais ir (arba) juos neteisingai aiškinant. Raštas, kaip ir pareiškėjo ariamos žemės netinkamas įtraukimas į Draustinio teritoriją, pažeidžia jo teises ir apriboja žemės disponavimą. Kai žemės sklypo dalis buvo įtraukta į Draustinio teritoriją, sklypas neteko savo vertės, disponavimas juo tapo neįmanomas, o apie tai pareiškėjas sužinojo tik 2015 m. Be to, buvo pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai – ateityje pakeisti žemės sklypo žemės ūkio paskirtį į mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos žemės sklypą. Pareiškėjo atžvilgiu turėtų būti panaikintos jo žemėje nustatytos Draustinio žemės sklypams taikomos specialiosios normos, t. y. kraštovaizdžio draustinio teritorija, kadangi, šioje žemėje nėra jokių natūralių, minimalių urbanizuotų Nevėžio ir Nemuno santakos slėnio kraštovaizdžio kaip vientiso gamtinio ir kultūrinio teritorinio komplekso.

2.5. Pareiškėjo žemės sklypas neturi jokios biologinės įvairovės, kurią reikėtų išsaugoti, todėl nėra tikslo taikyti ir toliau priskirti šiam žemės sklypui draustinio specialiąsias normas. Tai patvirtina ir Ataskaita, kurioje nurodoma, kad ginčo teritorijoje, kurios ribas reikėtų keisti, nebuvo ir nėra jokių saugotinų draustiniui prilyginamų vertybių, todėl ši ginčo teritorija, t. y. ariamos žemės sklypas, neatitinka saugotinos teritorijos reikalavimų ir kriterijų.

2.6. Urbanizuota teritorija negali būti laikoma draustinio dalimi ir pripažinta saugotina gamtos vertybe vien tik tuo pagrindu, jog ši teritorija patenka į draustinio teritorijos ribas. Todėl Raštas turi būti vertinamas ne tik teisėtumo pagrindu, bet ir tikslingumo, proporcingumo ir teisingumo požiūriu, neapsiribojant vien tik formaliu įstatymo nuostatų pagrindimu. Nesant saugomų vertybių ginčo objekte, nėra tikslo taikyti specialiųjų draustinio teritorijos normų.

2.7. Atsakovas objektyviai nevertino ginčo teritorijoje kilusio klausimo, kurioje nėra saugotinų vertybių, todėl tokiu būdu iš esmės nevertino ir nesprendė pareiškėjo Prašyme nurodytos faktinės situacijos. Šiuo atveju buvo neišspręstas pareiškėjo Prašymas, neanalizuojami jo priedai, nebuvo atliktas joks faktinių duomenų patikrinimas vietoje. Nesant visiems faktiniams duomenims, nebuvo galima priimti administracinio sprendimo, kadangi aplinkybės, kurios turinčios reikšmės koreguoti draustinio ribas, nebuvo apspręstos.

3. Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė:

3.1. Ginčijamu Raštu buvo išsamiai atsakyta, dėl kokių priežasčių negali būti tenkinamas pareiškėjo Prašymas, t. y. nurodyti argumentai bei teisinis tokio sprendimo priėmimo pagrindas. Rašte yra pažymėta, jog specialiojo plano aiškinamajame rašte, Draustinis buvo įsteigtas siekiant išsaugoti natūralų, minimaliai urbanizuotą Nemuno ir Nevėžio santakos slėnio kraštovaizdį kaip vientisą gamtinį ir kultūrinį teritorinį kompleksą. Taip pat buvo įvertinti saugomos teritorijos specialiojo plano tikslai ir uždaviniai, dėl kurių Draustinis buvo įsteigtas, t. y. pateikti argumentai dėl kurių nuspręsta, jog koreguoti Draustinio ribas ir žemės sklypo nelaikyti draustiniu nėra pagrindo.

3.2. Vien tai, kad Raštas netenkina pareiškėjo, nesudaro pagrindo išvadai, jog jis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjas jau anksčiau ne kartą yra kreipėsi į atsakovą su įvairaus pobūdžio raštais, turėdamas tikslą – pakeisti Draustinio ribas. Netenkinus jo prašymų, ginčai buvo sprendžiami teismuose.

3.3. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 26 punktu, viena iš savarankiškų savivaldybės funkcijų – kraštovaizdžio, nekilnojamųjų kultūros vertybių ir savivaldybės įsteigtų saugomų teritorijų tvarkymas ir apsauga, savivaldybės teritorijoje esančių želdynų, želdinių apsauga, tvarkymas ir kūrimas. Kauno miesto savivaldybės taryba 2002 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nemuno ir Nevėžio upių santakoje esančią teritoriją paskelbė Draustiniu bei patvirtino jo nuostatus. Kraštovaizdžio draustinis įsteigtas siekiant išsaugoti natūralų, minimaliai urbanizuotą Nemuno ir Nevėžio santakos slėnio kraštovaizdį, kaip vientisą gamtinį ir kultūrinį teritorinį kompleksą. Tai unikali teritorija, kuriai nėra alternatyvos ir kuri saugoma, naudojama ir tvarkoma planais, parengtais vadovaujantis galiojančiais įstatymais, Valstybinių parkų, biosferos rezervatų ir draustinių tvarkymo planų rengimo taisyklėmis, kitais teisės aktais. Kauno miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. T-189 „Dėl Kauno miesto savivaldybės Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinio specialiojo plano patvirtinimo“ patvirtintas Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinio specialusis planas. Tos pačios dienos Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-190 patvirtinti šio draustinio nuostatai.

3.4. Kaip nurodyta VĮ Valstybės žemės fondo 2016 m. birželio 3 d. rašte Nr. S-3473, rengiant specialųjį planą draustinio riba iš esmės nebuvo keičiama. Rašte taip pat nurodyta, kad A. K. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribos ir Draustinio riba nebuvo keičiami. Ši aplinkybė svarbi vertinant tai, kad pareiškėjas įsigijo ginčo sklypą 2004 m., kai 2002 m. Draustinio statusas jau buvo paskelbtas. Taigi, vertinant tai, kad šis faktas pareiškėjui turėjo būti žinomas ar galėjo būti žinomas, bei tai, kad jo sklypų atžvilgiu draustinio riba 2011 m. patvirtinus specialųjį planą, nepakito, atmestini pareiškėjo argumentai dėl jo teisių pažeidimo.

3.5. Įvertinus Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje ir 3 straipsnyje įtvirtintus saugomos teritorijos tikslus bei Draustinio tikslus, matyti, kad pastarieji neprieštarauja įstatyme įtvirtintiems tikslams, o atsakovo sprendimai, siekiant išlaikyti nustatytas Draustinio ribas, būtent ir yra paremti tais pačiais tikslais, kuriais Draustinis ir buvo įsteigtas bei patvirtinti jo nuostatai. Jokios nei faktinės, nei teisinės aplinkybės nepasikeitė, kurioms esant atsakovas, kaip kompetentinga institucija, turėtų pagrindą imtis priemonių keisti ar koreguoti nustatytas Draustinio ribas. Be to, Lietuvos vyriausias administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2018 m. rugsėjo 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-4293-438/2018 konstatavo, jog byloje duomenų, kad egzistuotų aptartos sąlygos, suteikiančios teisę savivaldybės tarybai mažinti įsteigto Draustinio teritoriją, nėra. Tokių objektyvių aplinkybių pareiškėjas nenurodė ir skunde, kurio pagrindu iškelta ši administracinė byla. Pareiškėjo nurodyti argumentai dėl Draustinio ribų keitimo, kurie grindžiami atlikto mokslinio darbo išvadomis, neatitinka Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 5 dalies nustatytų draustinio panaikinimo sąlygų. Taigi, Administracija, įvertinusi saugomos teritorijos specialiojo plano tikslus bei uždavinius, dėl kurių Draustinis buvo įsteigtas, o taip pat, siekdama išsaugoti draustinio vientisumą bei atsižvelgdama į 2020 m. birželio 1 d. nustatytus specialiojo plano koregavimo uždavinius, nusprendė, kad Prašyme nepateikta naujų faktinių duomenų, kurie būtų pagrindu Administracijai panaikinti Draustinio statusą išimtinai pareiškėjo minimam sklypui (draustinis apima ne vieno sklypo teritoriją).

3.6. Kraštovaizdžio draustiniuose draudžiama veikla ir statybų tokiuose draustiniuose reglamentavimas numatyta Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnyje. Pareiškėjo turimų žemės sklypų pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – miškų ūkio, žemės naudojimo būdas – rekreacinių miškų sklypai. Taigi pareiškėjo turimuose žemės sklypuose galima vykdyti veikla pagal registruotą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį (miškų ūkio) iš esmės nėra prieštaraujanti kraštovaizdžio draustinio tikslams bei paskirčiai. Netgi, priešingai – vertinant miškų ūkio paskirties sklypuose galimą vykdyti veiklą, joje nėra numatyta galimybė statyti kokių nors pastatų, o kraštovaizdžio draustiniuose esančiuose žemės sklypuose yra numatyti tam tikri apribojimai dėl statinių statybos, tačiau ji nėra absoliučiai negalima.

Pareiškėjas nepateikė jokių paaiškinimų, kodėl neįmanoma disponuoti ginčo sklypu. Atsakovas negali būti atsakingas dėl negalimo išpildyti pareiškėjo lūkesčio ateityje pakeisti žemės sklypo paskirtį į mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos žemės sklypą, nes, įsigydamas žemės sklypą su tikslu pakeisti jo paskirtį, subjektas prisiima ir tam tikrą riziką – žemės paskirties pakeitimo galimybė nėra absoliuti. Pareiškėjas neįrodė savo galimo teisių pažeidimo, t. y. kad ginčijamu Raštu jo teisės buvo pažeistos, ypač vertinant tai, kad pareiškėjas savo noru įsigijo žemės sklypus 2004 m., kai ginčo teritorija jau buvo paskelbta Draustiniu.

Be to, pareiškėjas pasirašė 2014 m. rugpjūčio 28 d. žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo akte, kuriame buvo įrašas apie specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, tarp kurių nurodyta sąlyga „Kraštovaizdžio draustiniai“. Taigi pareiškėjas sutiko su ne tik su pamatuoto žemės sklypo ribomis ir jų paženklinimu vietoje, bet ir su akte nurodytomis sąlygomis, tarp jų ir dėl kraštovaizdžio draustinių. Atsižvelgiant į tai, atmestini pareiškėjo argumentai, jog nėra apsaugomi jo interesai, kurie turėtų būti saugomi įstatymo.

Pareiga laikytis veiklos draustinyje reikalavimų dar iki pareiškėjui įsigyjant žemės sklypus buvo nustatyta 2002 m. lapkričio 7 d. Sprendimu, kuomet buvo paskelbtas Draustinis, todėl pareiškėjo teiginys, kad, įsigyjant žemės sklypus, nebuvo jokių apribojimų ar žymų, jog sklypas patenka į Draustinio teritoriją, nereiškia, kad sklypas nebuvo įtrauktas į Draustinio teritoriją.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnybą prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepime į skundą prašė administracinę bylą nutraukti, o jeigu ji būtų nagrinėjama – skundą atmesti. Tarnyba atsiliepime nurodė:

4.1. Pareiškėjo žemės sklypo Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše yra įrašyta specialioji žemės ir miško naudojimo sąlyga „XXXV. Kraštovaizdžio draustiniai“ (nurodyta, kad galioja nuo 2014 m. gruodžio 4 d.). Šios sąlygos įrašymo pagrindas – Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimas Nr. 8SK-(14.8.100)-766), kuris nėra pareiškėjo nuginčytas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsniu, visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, jeigu jie nėra nuginčyti įstatymo nustatyta tvarka. Apribojimų neįrašymas ar neteisingas įrašymas dokumente negali ir neturi būti traktuojamas kaip apribojimų negaliojimas (ar nebuvimas) konkrečioje vietoje. Pareigą laikytis veiklos reikalavimų draustinyje nustato ne atitinkami žemėtvarkos skyriai, įrašydami ar neįrašydami specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas. Šiuo konkrečiu atveju reikalavimus veiklai įtvirtino Kauno miesto savivaldybės taryba, 2002 m. lapkričio 7 d. įsteigdama Draustinį konkrečiose ribose, t. y. apribojimai nustatyti teisės aktu, kuris yra galiojantis ir juo turi būti vadovaujamasi. Kadangi pareiškėjas žemės sklypą įsigijo 2004 m., t. y. jau po Draustinio įsteigimo, jam šie apribojimai turėjo būti žinomi. Šios aplinkybės visiškai paneigia pareiškėjo teiginius apie tai, kad specialiąsias žemės naudojimo sąlygas pareiškėjo žemės sklypuose Kauno miesto savivaldybė nustatė ir įtvirtino draustinio specialiuoju planu.

4.2. Pareiškėjas klaidingai teigė, kad įsteigus Draustinį „teritorijų planai nebuvo braižomi, tikslios ribos nebuvo nustatytos, todėl nebuvo patvirtinti ir nuostatai“. Jau 2002 m., įsteigiant Draustinį, buvo nustatytos jo ribos.

4.3. Saugomų teritorijų įstatyme nėra įtvirtinta savivaldybės administracijos pareiga, gavus asmens prašymą, kreiptis į Tarnybą išvados. Be to, Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 5 dalis įtvirtina savivaldybės teisę („gali panaikinti“), bet ne pareigą, t. y. savivaldybei, kaip Draustinio steigėjui, suteikiama diskrecijos teisė, ką daryti, gavus tokią Tarnybos išvadą. Tokia išvada neturės privalomojo pobūdžio savivaldybės tarybai.

4.4. Kiekvieno draustinio teritorija saugoma kaip svarbi bendra ekosistemos dalis, į jo plotą įtraukiant natūralias ar pusiau natūralias buveines. Tiek augalų, tiek gyvūnų rūšys keičia savo paplitimo plotus, tad būtina išsaugoti joms ilgalaikėje perspektyvoje tinkamas natūralias ar pusiau natūralias buveines. Išbraukiant kad ir vieną sklypą iš draustinio, kitos teritorijos tampa pakraštinėmis draustinyje ir atveriamos naujam neigiamam poveikiui, padidinamas vientiso miškingo kraštovaizdžio ir buveinių suskaidymas, didėja neigiamas poveikis saugomoms rūšims, buveinėms, kraštovaizdžiui, ekosistemoms, mažinamas gamtinio kraštovaizdžio natūralumas, taigi iškyla reali grėsmė, kad nebus užtikrinti Draustiniui nustatyti apsaugos tikslai.

4.5. Klausimą dėl Draustinio ribų koregavimo pareiškėjas kelia nuo 2016 m., kaskart prašydamas to paties – išbraukti jo žemės sklypą iš Draustinio teritorijos. Tokiu elgesiu pareiškėjas piktnaudžiauja savo teisėmis, didina administracinę naštą Administracijai, Tarnybai ir teismams. Pareiškėjo skunde keliamas prašymas panaikinti Raštą, kuriame Administracija nurodė, kad nėra pagrindo koreguoti Draustinio ribų ir nelaikyti Draustiniu pareiškėjui asmeninės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, yra analogiškas buvusiems prašymams (skundams), kurie jau išnagrinėti teismuose. Tarnybos nuomone, pareiškėjo skundas turėtų būti nenagrinėjamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, o administracinė byla nutraukta pagal ABTĮ 103 straipsnio 2 punktą.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas 2021 m. spalio 12 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad 2021 m. kovo 4 d. pareiškėjas A. K. pateikė Administracijos direktoriui pasiūlymą dėl Draustinio ribų keitimo, kuriuo prašė apsvarstyti pasiūlymą koreguoti Draustinio, kuriame yra žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ribas: žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nelaikyti draustiniu (toliu – ir Pasiūlymas). Skyriaus 2021 m. balandžio 1 d. Raštu pareiškėjo siūlymas buvo atmestas, nurodant, kad nėra pagrindo koreguoti Draustinio ribų ir žemės sklypo nelaikyti draustiniu.

7. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad analogišką ginčą su tokiu pačiu reikalavimu, jau yra išsprendęs LVAT (2018 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4293-438/2018), nurodė, jog LVAT jau yra konstatavęs, kad minėtų administracinių teisės aktų, kuriais buvo įsteigtas Draustinis, nustatytos jo ribos bei nustatytos specialiosios naudojimo žemės sklypų sąlygos pareiškėjo žemės sklypui, pagrįstumas ir teisėtumas nėra bylos nagrinėjimo dalykas sprendžiant Draustinio ribų keitimo klausimą, jeigu nurodyti administraciniai teisės aktai nėra nuginčyti ir nėra ginčijami byloje. Šioje byloje, ginčydamas Raštą, pareiškėjas nurodo tuos pačius argumentus dėl ginčo sklypo tariamai nepagrįsto įtraukimo į Draustinio ribas, tačiau nurodytų administracinių aktų, kuriais tai buvo padaryta, jis neginčijo nei po minėtos LVAT nutarties priėmimo, nei šioje byloje. Todėl, vadovaudamasis LVAT išaiškinimu, teismas pareiškėjo skundo argumentų, kurie siejami su nurodytų administracinių aktų teisėtumu bei pagrįstumu (dėl Draustinio ribų nebuvimo ar jų išplėtimo; pareiškėjo neįtraukimo į Draustinio ribų nustatymo procesą bei neinformavimo apie tai, neteisėto specialiųjų sąlygų žemės sklypui nustatymo ir pan.) nelaikė šios bylos nagrinėjimo dalyku ir vadovavosi nurodytais LVAT išaiškinimais. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, jog, atsakydamas į pareiškėjo Pasiūlymą, atsakovas ginčijamame Rašte pagrįstai nurodė, jog jo žemės sklypas pagal galiojančius Draustinio specialiojo plano sprendinius patenka į Draustinio ribas. Todėl teismas nepagrįstais laikė pareiškėjo argumentus dėl teisės aktų pažeidimų įtraukiant jo žemės sklypą į Draustinio ribas.

8. Teismo vertinimu, nors LVAT 2018 m. rugsėjo 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-4293-438/2018 buvo konstatuota, jog nėra jokių duomenų, kad pasikeitė faktinės ar teisinės aplinkybės, kurioms esant atsakovas, kaip kompetentinga institucija, turėtų pagrindą imtis priemonių keisti ar koreguoti nustatytas Draustinio ribas. Šioje byloje pareiškėjas iš tiesų vėl prašo to paties, kas reiškia, kad ginčo šalys ir dalykas iš esmės yra tapatus, tačiau nutraukti šią bylą dėl jos tapatumo išnagrinėtai bylai, kaip to prašo trečiasis suinteresuotas asmuo, nėra pagrindo, nes ginčo pagrindas nėra tapatus. Nutraukti bylą galima tik esant visiems trims ginčo tapatumą lemiantiems elementams, t. y. tos pačios ginčo šalys, tas pats ginčo dalykas ir tas pats ginčo pagrindas (ABTĮ 103 str. 1 d. 2 p.). Pareiškėjo argumentai dėl poreikio keisti Draustinio ribas ir jo žemės sklypo nelaikyti Draustiniu yra beveik analogiški kaip ir ankstesnėje minėtoje administracinėje byloje, tačiau, skirtingai nuo ankstesnio ginčo, šiuo atveju kartu su analogišku prašymu keisti Draustinio ribas pareiškėjas atsakovui pateikė papildomus duomenis, kuriais grindė savo prašymą ir kurie nebuvo ankstesnės administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.

9. Teismas, remdamasis LVAT 2018 m. rugsėjo 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-4293-438/2018 išaiškinimu dėl teisės savivaldybės tarybai panaikinti įsteigtą savivaldybės draustinį, o tuo pačiu ir sumažinti jo teritoriją, sprendė, kad kilusio ginčo situacijoje, pagal Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 5 dalies 1 punktą pareiškėjas, siekdamas sumažinti Draustinio ribas savo žemės sklypo plotu, turi pirmiausiai kreiptis į šioje normoje nurodytą kompetentingą instituciją – Tarnybą, kuriai vienintelei įstatymas numato teisę konstatuoti, kad vertybės, dėl kurių įsteigtas draustinis, arba gamtos paveldo objektas sunyko neatstatomai ir dėl to netikslinga taikyti apsaugą teritorijai pagal įstatymą.

Toks Tarnybos konstatavimas yra būtina sąlyga, be kurios savivaldybės taryba ne tik negali, bet ir neturi teisės nuspręsti dėl draustinio panaikinimo ar jo teritorijos sumažinimo. Todėl kartu su savo Pasiūlymu pareiškėjui nepateikus atsakovui Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 5 dalies 1 punkte nurodytos Tarnybos išvados (sprendimo), kad vertybės, dėl kurių įsteigtas draustinis sunyko neatstatomai ir dėl to netikslinga jas saugoti, atsakovas neturi teisės vienasmenišku sprendimu (be tokios išvados) keisti draustinio ribų.

Teismo įsitikinimu, Ataskaita negali pakeisti pagal įstatymą privalomo Tarnybos konstatavimo dėl to, ar vertybės, dėl kurių įsteigtas draustinis sunyko neatstatomai ir dėl to netikslinga jas saugoti, nes Ataskaitą parengęs asmuo nėra įstatyme numatyta kompetentinga institucija, turinti teisę tokį faktą konstatuoti. Todėl atsakovas pagrįstai nesivadovavo pareiškėjo nurodoma Ataskaita, nes joje nurodytos išvados padarytos ne įstatyme numatytos kompetentingos institucijos. Teismas pažymėjo, jog nors galutinį sprendimą dėl draustinio teritorijos sumažinimo iš tiesų turi teisę priimti tik savivaldybės taryba, tačiau be atitinkamos Tarnybos išvados dėl Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 5 dalies 1 punkte nurodyto fakto konstatavimo savivaldybės taryba neturi teisės priimti tokio sprendimo.

Todėl sprendžiant klausimą, ar pareiškėjo žemės sklype vertybės, dėl kurių įsteigtas draustinis, sunyko neatstatomai, vadovautis pareiškėjo turima Ataskaita turėtų teisę, o kartu ir pareigą ją įvertinti (jeigu pareiškėjas to prašytų) būtent Tarnyba. Tik šiai institucijai patvirtinus, kad pareiškėjo žemės sklype vertybės, dėl kurių įsteigtas draustinis, sunyko neatstatomai, pareiškėjas turėtų Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytą pagrindą prašyti savivaldybės tarybos spręsti draustinio teritorijos sumažinimo klausimą, išbraukiant iš jo ribų jo žemės sklypą.

10. Teismo vertinimu, nepaisant to, kad pareiškėjas šioje byloje savo siekį keisti draustinio ribas grindžia nauju dokumentu (Ataskaita), kuris nebuvo nagrinėjamas ankstesnėje byloje, atsakovas, neturėdamas pagrindo juo remtis, pagrįstai ir teisėtai nustatė, kad atsižvelgiant į Draustinio steigimo tikslus, koreguoti Draustinio ribų ir žemės sklypo nelaikyti Draustiniu nėra pagrindo. Pareiškėjo argumentas, kad atsakovas ginčijamą Raštą turėjo priimti vertindamas pareiškėjo prašymą ne tik teisėtumo požiūriu, bet ir tikslingumo, nėra pagrindas Raštą pripažinti neteisėtu, nes būtent Tarnyba turi vertinti tikslingumo aspektą, t. y. poreikį saugoti atitinkamas gamtos vertybes arba konstatuoti, kad jos jau sunyko. Tik įstatymo nustatyta tvarka išsprendus tokio tikslingumą klausimą atsakovas turės teisę spręsti dėl Draustinio teritorijos mažinimo.

11. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovo atsisakymas tenkinti pareiškėjo prašymą ir atitinkamai sumažinti Draustinio teritoriją yra atitinkantis teisės aktų reikalavimus, o tuo pačiu yra pagrįstas bei teisėtas, dėl ko tenkinti pareiškėjo skundą jame nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti Skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Prašymą teismas atmetė kaip išvestinį reikalavimą.

III. 12. Pareiškėjas A. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

13. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Atsakovas, būdamas viešojo administravimo subjektu, privalėjo veikti pagal jam numatomus įstatymus ir atsakyti informatyviai, pagrįstai ar nukreipiančiai, jog būtų aišku, kodėl Pasiūlymas dėl Draustinio ribų koregavimo yra atmestinas ir ką turi jis padaryti, jog jo Pasiūlymas būtų priimtas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ir nenagrinėjo visų pareiškėjo skundo argumentų dėl Rašto teisėtumo, todėl buvo pažeista teismo pareiga ištirti visus byloje esančius įrodymus pagal ABTĮ 10 straipsnio 2 dalį bei 86 straipsnio 3 dalį. Teismas nevertino ir nenagrinėjo, ar atsakovo pateiktas atsakymas buvo adekvatus bei pakankamas. Kaip atsakinga institucija (viešojo administravimo subjektas), atsakovas nevertino ginčo teritorijoje kilusio klausimo, jog nėra saugotinų vertybių, tokiu būdu iš esmės nevertino ir nesprendė pareiškėjo Prašyme nurodytos faktinės ginčo situacijos.

13.2. Teismas nepagrįstai aiškino ir rėmėsi anksčiau priimtais teismų sprendimais. Dėl šios priežasties buvo pažeistas teisingo rungimosi principas, nes pareiškėjas į bylą pateikė kur kas daugiau ir svaresnių argumentų nei atsakovas, bet teismas dėl jų nepasisakė. Be to, teismas nepagrįstai nevertino Ataskaitos kaip svarbaus įrodymo ir tokiu būdu pažeidė ABTĮ 10 straipsnio 5 dalį, 56 straipsnio 6 dalį bei 86 straipsnio 2 dalį.

14. Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodo:

14.1. Priešingai nei teigia pareiškėjas, teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir priėmė teisingą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

14.2. Šioje byloje teismo sprendimo pagrindimas įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose (kuriuose dalyvavo tie patys asmenys) nustatytais faktais jokiu būdu nereiškia teismo turėjus išankstinę nuomonę, todėl teismas teisėtai ginčijamą sprendimą grindė LVAT 2018 m. rugsėjo 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-4293-438/2018. Vadovaudamasis administraciniais aktais, kuriais buvo įsteigtas Draustinis, nustatytos jo ribos bei nustatytos specialiosios naudojimo žemės sklypų sąlygos pareiškėjo žemės sklypui ir remiantis jais teismų jau konstatuotu faktu, kad pareiškėjo žemės sklypas patenka į Draustinio ribas, teismas pagrįstai iš naujo šių faktų nekvestionavo nagrinėjamoje byloje. Be to, teismas teisingai pažymėjo, kad šio ginčo išnagrinėjimui būtina nustatyti, ar pareiškėjas įrodė esant pagrindą keisti Draustinio ribas ir jo žemės sklypo nelaikyti Draustiniu.

14.3. Teismas darė pagrįstą išvadą, kad Ataskaita negali pakeisti pagal įstatymą privalomo Tarnybos konstatavimo dėl to, ar vertybės, dėl kurių įsteigtas draustinis sunyko neatstatomai ir dėl to netikslinga jas saugoti, nes Ataskaitą parengęs asmuo nėra įstatyme numatyta kompetentinga institucija, turint teisę tokį faktą konstatuoti. Nepaisant to, pareiškėjas teikia naują įrodymą – išrašą iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Saugomų rūšių informacinės sistemos, kuriame teigiame, kad nėra jokių radaviečių ar augaviečių, kurios būtų saugomos, vertinamos ir priklausytų gamtinio karkaso draustiniui, kuri, pasak pareiškėjo, atsakovas ir trečiasis asmuo nuslėpė ir mano, kad minėto dokumento pagrindu galima koreguoti draustinė. Tačiau, atsakovo vertinimu, šis išrašas yra Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dispozicijoje esantis dokumentas, todėl nėra pagadino kaltinti atsakovą nuslėpus šį dokumentą. Pareiškėjas šioje byloje siekį keisti Draustinio ribas grindžia nauju dokumentu (išrašu), kuris nebuvo pateiktas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl negalima juo remtis. Be to, tik Tarnyba turi vertinti tikslingumo aspektą, t. y. poreikį saugoti atitinkamas gamtos vertybes arba konstatuoti, kad jos jau sunyko. Taigi pareiškėjas neįrodė esant pakankamą pagrindą keisti Draustinio ribas ir jo žemės sklypo nelaikyti Draustiniu. Nors galutinį sprendimą dėl draustinio teritorijos sumažinimo iš tiesų turi teisę priimti tik savivaldybės taryba, tačiau be Tarnybos išvados dėl Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 5 dalies 1 punkte nurodyto fakto konstatavimo savivaldybės taryba neturi teisės priimti tokio sprendimo.

14.4. Teismas išnagrinėjo visas pareiškėjo skunde nurodytas juridinę reikšmė turinčias aplinkybes (skundo pagrindas), kuriomis buvo grindžiami skundo reikalavimai (skundo dalykas), nurodė motyvus, dėl kurių netenkinti skundo argumentai.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimų panaikinti Raštą ir įpareigoti Skyrių iš naujo išnagrinėti jo 2021 m. kovo 4 d. prašymą „Dėl draustinio ribų keitimo“, kuriais iš esmės siekiama, jog jam priklausantys žemės sklypai nebūtų įtraukti į Draustinio teritoriją, o tuo pačiu, kad šiems žemės sklypams nebūtų taikomos specialiosios sąlygos, kurias nustato kraštovaizdžio draustiniai, pagrįstumo ir teisėtumo.

16. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjo žemės sklypas pagal galiojančius Draustinio specialiojo plano sprendinius patenka į Draustinio ribas ir šis faktas jam turėjo būti žinomas įsigyjant žemės sklypą, o pareiškėjo pateikta Ataskaita negali pakeisti pagal įstatymą privalomo Tarnybos konstatavimo dėl to, ar vertybės, dėl kurių įsteigtas draustinis sunyko neatstatomai ir dėl to netikslinga jas saugoti, pareiškėjo skundą atmetė.

17. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės teigia, jog teismas nesiaiškino ir nenagrinėjo visų pareiškėjo skundo argumentų dėl Rašto teisėtumo, taip pat teismas nepagrįstai rėmėsi anksčiau priimtas teismų sprendimais.

18. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Nagrinėjant pareiškėjo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo pažeistų įrodymų vertinimo taisyklių, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį (dabar ABTĮ 56 str. 7 d.) jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-275-815/2021).

20. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Iš tikrinamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas.

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir motyvais, kuriais laikyti nepagrįstais pareiškėjo skundo argumentai, susiję su teisės aktų pažeidimais įtraukiant jo žemės sklypą į Draustinio ribas.

22. Pažymėtina, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas turi res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią tiek administracinės bylos proceso šalims, tiek bylą nagrinėjančiam teismui (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1065/2010). Sprendimui įgijus res judicata galią, bylinėjimasis laikomas baigtu, o ginčas išspręstu galutinai ir negrįžtamai, taip pat šalys nebegali kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko tuo pačiu pagrindu (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-642/2010). ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Remiantis res judicata principu, tie faktiniai ir teisiniai aspektai, kurie buvo išnagrinėti kitame teismo sprendime, turi būti pripažįstami, ir šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose (kuriose dalyvauja tie patys asmenys) gali remtis teismo sprendimu nustatytomis aplinkybėmis kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu – tų aplinkybių jam nereikės įrodinėti.

23. LVAT 2018 m. rugsėjo 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-4293-438/2018, nagrinėdamas ginčą dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Administracijos 2017 m. liepos 27 d. raštą Nr. (33.205)R-2539 ir įpareigoti Kauno miesto savivaldybę pakoreguoti Draustinio specialųjį planą, į Draustinio teritoriją neįtraukiant pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio ariamos žemės sklypo 0,3114 ha (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir atsodinto l,7400 ha žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), nustatė, jog pareiškėjas neginčijo administracinių aktų, kuriais buvo įsteigtas Draustinis, nustatytos jo ribos bei nustatytos specialiosios naudojimo žemės sklypų sąlygos pareiškėjo žemės sklypui, šie administraciniai aktai yra nenuginčyti ir galiojantys. Šioje byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas yra nuginčijęs minėtus administracinius aktus.

24. Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad savivaldybių institucijos, nevyriausybinės organizacijos, fiziniai ar juridiniai asmenys Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka gali inicijuoti rezervatų, valstybinių parkų, draustinių, biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijų, atkuriamųjų ir genetinių sklypų įsteigimą arba jų ribų pakeitimą, gamtos paveldo objektų paskelbimą saugomais. Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 5 dalies 1 punktą savivaldybių draustinius steigia, jų ribas nustato ir keičia savivaldybių tarybos, tvirtindamos savivaldybių draustinių ribų planus, o savivaldybės saugomais objektais savivaldybių gamtos paveldo objektus savivaldybių tarybos skelbia, tvirtindamos šių objektų schemas. Savivaldybės taryba sprendimą dėl savivaldybės draustinio įsteigimo arba sprendimą dėl gamtos paveldo objekto paskelbimo savivaldybės saugomu objektu gali panaikinti šiais atvejais, jeigu: 1) Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos nustato, kad vertybės, dėl kurių įsteigtas draustinis, arba gamtos paveldo objektas sunyko neatstatomai ir dėl to netikslinga taikyti apsaugą teritorijai pagal šį Įstatymą.

25. Aiškindamas Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 5 dalį pareiškėjo siekiamo draustinio ribų keitimo klausimo kontekste, LVAT 2018 m. rugsėjo 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-4293-438/2018 nurodė, kad teisė savivaldybės tarybai panaikinti įsteigtą savivaldybės draustinį, o tuo pačiu ir sumažinti jo teritoriją, yra suteikta tik dviem atvejais: kai kompetentinga institucija – Tarnyba, nustato, kad vertybės, dėl kurių įsteigtas draustinis sunyko neatstatomai ir dėl to netikslinga taikyti apsaugą teritorijai ir kai numatoma savivaldybės draustinio teritorijai suteikti aukštesnį apsaugos statusą šią teritoriją pripažįstant valstybiniu draustiniu ir pan. LVAT taip pat konstatavo, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, kad savivaldybės tarybai teisė naikinti įsteigtą savivaldybės draustinį ar mažinti jo teritoriją kitais atvejais, nėra suteikta.

26. Taigi, vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 5 dalies 1 punktu bei remiantis nurodytu LVAT išaiškinimu, darytina išvada, jog atsakovas ginčijamame Rašte pagrįstai nurodė, jog pareiškėjo žemės sklypas pagal galiojančius Kauno miesto savivaldybės Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinio specialiojo plano sprendinius patenka į draustinio ribas ir nėra pagrindo koreguoti Draustinio ribų bei pareiškėjui priklausančio žemės sklypo nelaikyti Draustiniu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, norėdamas, kad jam priklausantis žemės sklypas būtų pašalintas iš Draustinio ribų, visų pirma, turėjo kreiptis į Tarnybą, kuriai teisės aktai numato teisę konstatuoti, jog vertybės, dėl kurių įsteigtas draustinis, arba gamtos paveldo objektas sunyko neatstatomai ir dėl to netikslinga taikyti apsaugą teritorijai pagal įstatymą. Būtent Tarnybos konstatavimas yra būtina sąlyga, be kurios savivaldybės taryba ne tik negali, bet ir neturi teisės nuspręsti dėl draustinio panaikinimo ar jo teritorijos sumažinimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo pateikta Ataskaita, negali pakeisti pagal įstatymą privalomo Tarnybos konstatavimo dėl to, ar vertybės, dėl kurių įsteigtas draustinis sunyko neatstatomai ir dėl to netikslinga jas saugoti, nes Ataskaitą parengęs asmuo nėra įstatyme numatyta kompetentinga institucija, turinti teisę tokį faktą konstatuoti. Todėl atsakovas pagrįstai nesivadovavo pareiškėjo nurodoma Ataskaita, nes joje nurodytos išvados padarytos ne įstatyme numatytos kompetentingos institucijos.

27. Dėl kitų procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

28. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

29. Kadangi sprendimas šioje byloje priimamas ne pareiškėjo naudai, jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė