2020-09-16 Nr. AB-16724-3-61-3-02973-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1592-556/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02973-2018-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.; 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. (A. P.)apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašė priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovas), 1 850 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 26 d. iki 2018 m. liepos 25 d. nesuteikė pareiškėjui teisės pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas Vilniaus PN nuo 2016 m. rugpjūčio mėn. kiekvieną dieną nuo 8.30 val. iki 18.00 val. dirbo baldų surinkėju. Pagal Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. liepos 26 d. patvirtintą grafiką nuteistieji į pasivaikščiojimų kiemą buvo išleidžiami porinėmis dienomis nuo 14.00 val. iki 18.00 val., neporinėmis dienomis nuo 9.30 val. iki 12.30 val. Paskutinis pasivaikščiojimas baigdavosi 18.00 val., todėl pareiškėjas darbo dienomis niekaip negalėjo patekti į pasivaikščiojimų kiemą, nes savarankiškai išeiti iš darbo vietos negalėjo, kadangi už tai yra baudžiama.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad tokiu būdu buvo pažeista jo teisė į pasivaikščiojimą gryname ore. Dėl apribotos teisės pasivaikščioti pareiškėjui skaudėjo galva, sutriko miegas, tapo irzlus.

4. Pareiškėjas skundo papildyme nurodė, kad dirbant privalu laikytis darbo grafiko. Poilsio ir pietų laikas taip pat yra griežtai apibrėžtas. Be to, nuteistiesiems yra draudžiama lankytis tose vietose, kuriose jie negyvena, o gamybos teritorijos kiemas nėra skirtas nuteistiesiems pasivaikščioti gryname ore.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas nuo 2016 m. liepos 4 d. dirbo valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) „Mūsų amatai“ darbininko vienetininko pareigose, mokant už pagamintos produkcijos kiekį. Pareiškėjo darbo vieta - Vilniaus PN teritorijoje gamybos lokaliniame sektoriuje. Darbo laiką dirbantiems nuteistiesiems nustato VĮ „Mūsų amatai“ administracija. Pagal Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. liepos 26 d. patvirtintą nuteistųjų pasivaikščiojimo grafiką, nuteistiesiems suteikiama galimybė pasivaikščioti iki 4 val., t. y. net daugiau, nei numato Bausmių vykdymo kodeksas. Taigi pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti, o dirbdamas pareiškėjas turėjo visas galimybes kreiptis į darbdavį bei suderinti savo darbo grafiką taip, kad kiek įmanoma būtų patenkinti visi pareiškėjo poreikiai.

7. Atsakovo atstovas paaiškino, kad pareiškėjui buvo mokama už atliktus darbus. Tokiu būdu pareiškėjui nebuvo nustatytas griežtas darbo grafikas, o jis kiekvieną dieną galėjo pats planuotis savo darbą. Pažymėjo, kad gamybos lokalinis sektorius turi erdvų, tvarkingą kiemą. VĮ „Mūsų amatai“ dirbantys nuteistieji nuolat turi galimybę išeiti į lauką ir būti gryname ore. Vilniaus PN pareigūnai to nekontroliuoja ir tuo labiau nedraudžia. Nuteistieji darbo metu nėra rakinami ir gali laisvai judėti gamybinėje teritorijoje. Darbo metu nuteistiesiems suteikiamos pertraukos, kurias nuteistieji taip pat turi galimybę praleisti gryname ore. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės neatitinka realios situacijos. Vilniaus PN nuomone, pareiškėjo teisė būti gryname ore nebuvo pažeista.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 26 d. iki 2018 m. liepos 22 d. dėl to, jog jam nebuvo užtikrinta teisė į pasivaikščiojimą gryname ore.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2016 m. liepos 4 d. savo noru dirba VĮ „Mūsų amatai“ darbininko vienetininko pareigose. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno I-ojo gyvenamojo korpuso trečiame aukšte (5-ame nuteistųjų būryje). Pagal Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. liepos 26 d. patvirtintą nuteistųjų pasivaikščiojimo grafiką, nuteistieji, gyvenę I-ojo gyvenamojo korpuso trečiame aukšte, į pasivaikščiojimų kiemą buvo išleidžiami porinėmis dienomis nuo 14.00 val. iki 18.00 val., neporinėmis dienomis nuo 8.00 val. iki 12.30 val.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl to, kad jam dirbant nuo 8.00 val. iki 18.00 val., jis neturėjo galimybės pasinaudoti teise į pasivaikščiojimą, nes darbo metu tokios galimybės neturėjo, o savarankiškai išeiti iš darbo vietos negalėjo, kadangi už tai yra baudžiama, nurodė, kad, kaip atsiliepime nurodė Vilniaus PN, pareiškėjas VĮ „Mūsų amatai“ dirbo vienetininko pareigose, t. y. buvo darbuotojas, kuriam buvo mokama už atskirus darbus. Pareiškėjui nebuvo nustatyto griežto darbo grafiko, todėl jis kiekvieną savo darbo dieną galėjo planuotis pats (kiek laiko dirbti, kiek skirti laiko buvimui gryname ore). Pareiškėjo darbo užmokestis taip pat priklausė nuo jo atlikto darbo kiekio. Įstaigos gamybos lokalinis sektorius turi erdvų tvarkingą kiemą ir ten dirbantiems nuteistiesiems nedraudžiama išeiti į kiemą ir būti gryname ore. Be to, Vilniaus PN pareigūnai to nekontroliuoja ir nedraudžia. Vilniaus PN į bylą pateikė VĮ „Mūsų amatai“ 2018 m. rugsėjo 27 d. raštą Nr. 11/05-979, kad įmonėje įdarbintų nuteistųjų darbo laikas organizuojamas vadovaujantis nuteistųjų išvedimo į darbą paskyrų dokumentais, siekiant sudaryti sąlygas nuteistiesiems išeiti į gamybos teritoriją bei darbo laiko grafiku, patvirtintu VĮ „Mūsų amatai“ Pravieniškių filialo vadovo.

12. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, susijusias su neturtinės žalos atlyginimu, sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra sąlygų kilti valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį. Tokią išvadą teismas priėjo atsižvelgdamas į tai, kad, kaip patvirtina byloje paties pareiškėjo į bylą pateikti Asmeninės darbo užmokesčio kortelės duomenys, pareiškėjo darbo dienos trukmė ginčo laikotarpiu buvo 8 val. per dieną, todėl įvertinęs 2018 m. rugsėjo 27 d. rašte Nr. 11/05-979 nurodytus duomenis, kad VĮ „Mūsų amatai“ nuteistųjų (taip pat ir pareiškėjo) darbas Vilniaus padalinio Baldų gamybos ir paslaugų bare nebuvo intensyvus ir nuteistieji turėjo daugiau laisvo laiko nei nustatyta darbo laiko grafike, teismas sprendė, jog nėra pagrindo netikėti Vilniaus PN atsiliepime nurodytais teiginiais, kad pareiškėjo darbo diena nebuvo intensyvi, todėl jis turėjo galimybę likusį nuo darbo laiką praleisti gamybos teritorijos kieme gryname ore. Vilniaus PN nurodė, kad pareigūnai dirbančių nuteistųjų teisės išeiti į gamybos teritoriją neribojo. Nors pareiškėjas skunde ir nurodė, kad teisės išeiti į kiemą laisvu nuo darbo metu nuteistieji neturėjo, o išėję už tai buvo baudžiami, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė.

13. Teismas sutiko su pareiškėjo teiginiais, kad gamybos teritorijos kiemas nėra skirtas nuteistiesiems pasivaikščioti gryname ore, tačiau, šiuo atveju, pareiškėjas į gamybos teritorijos kiemą galėjo išeiti kaip 8 val. per dieną VĮ „Mūsų amatai“ dirbantis darbuotojas ir kurio teisė išeiti į kiemą, kaip nustatyta, Vilniaus PN pareigūnų nebuvo ribojama.

14. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas turėjo galimybę laisvu nuo darbo laiku išeiti į gamybos lokalinio sektoriaus kiemą, sprendė, jog jo teisė į pasivaikščiojimą gryname ore ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista, taigi nagrinėjamu atveju nenustatė vienos iš esminių sąlygų – Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė.

III. 15. Pareiškėjas A. P. padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti jam 1 850 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą ir priėmė šališką sprendimą. Teigia, kad Vilniaus PN ginčo laikotarpiu iš viso 270 dienų neužtikrino pareiškėjui teisės į pasivaikščiojimą gryname ore, nors tokia teisė nustatyta Bausmių vykdymo kodekso normose. Vilniaus apygardos administracinis teismas, sutikdamas su atsakovo atstovo atsiliepime nurodytais teiginiais ir nuspręsdamas, kad šiuo atveju nėra sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti, buvo šališkas.

17. Pareiškėjas pažymi, kad neturėdamas teisės pasivaikščioti gryname ore, patiria didelę skriaudą, o pirmosios instancijos teismo sprendimas dar labiau jį žemina, jis praranda pasitikėjimą valstybės institucijomis. Akcentuoja, kad kitiems nuteistiesiems, kurie dirbo kartu su juo, kuriems nebuvo suteikta teisė pasivaikščioti gryname ore, teismas yra priteisęs neturtinės žalos atlyginimą, todėl mano, kad jis galbūt yra diskriminuojamas dėl tautybės, nes yra rusas.

18. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

19. Vilniaus PN atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą, laikėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, ištyrė ir įvertino visus byloje esančius įrodymus. Teismas tinkamai vadovavosi ir taikė teisės aktų normas, susiformavusią teismų praktiką, visiškai atskleidė bylos esmę. Teismo sprendimo turinys atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus. Teismas sprendime nepadarė nei materialiosios, nei proceso teisės normų pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą priimtą teismo sprendimą panaikinti. Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų ar svarių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo. Vilniaus PN visiškai sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kurią jis patyrė Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 26 d. iki 2018 m. liepos 22 d. dėl to, kad jam nebuvo užtikrinta teisė į pasivaikščiojimą gryname ore.

21. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nenustatęs Vilniaus PN neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo teisės kasdien pasivaikščioti gryname ore tiek laiko, kiek nustato teisės aktai, pareiškėjo skundą atmetė.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigia, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir šališkai išnagrinėjo bylą, rėmėsi atsakovo atstovo atsiliepime nurodytais argumentais, nepagrįstai sprendė, kad šiuo atveju nėra sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti. Kadangi kitiems nuteistiesiems, kurie dirbo kartu su pareiškėju, kuriems nebuvo suteikta teisė pasivaikščioti gryname ore, teismas yra priteisęs neturtinės žalos atlyginimą, todėl mano, kad jis galbūt yra diskriminuojamas dėl tautybės, nes yra rusas.

23. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, pažymi, kad teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl jis privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Taigi teismas turi įvertinti bylos duomenis (įrodymus), nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas, o teismo sprendimas savo turiniu turi būti aiškus, suprantamas, nedviprasmiškas ir motyvuotas

24. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis ir pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad teismas nenustatė visų bylai reikšmingų duomenų (aplinkybių), kuriuos, siekdamas tinkamai išnagrinėti bylą, turėjo nustatyti (surinkti). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, turėjo atsižvelgti į šios bylos specifiką, t. y., kad pareiškėjo galimybės surinkti įrodymus, pagrindžius jo nurodytas aplinkybes, yra itin ribotos. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, teismas, turėdamas pareigą tinkamai (t. y. išsamiai, visapusiškai ir objektyviai) išnagrinėti bylą bei priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą šioje byloje, turėjo surinkti duomenis apie pareiškėjo darbo VĮ „Mūsų amatai“ laiką (kiek dienų ginčo laikotarpiu pareiškėjas dirbo, kokiu darbo grafiku dirbo ir pan.), taip pat apie nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore tvarką ginčo laikotarpiu, kadangi byloje yra pateiktas tik Vilniaus PN pasivaikščiojimo grafikas, patvirtintas Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 14-1714. Teisėjų kolegijos vertinimu, tik surinkus minėtus duomenis, juos įvertinus visų bylai reikšmingų aplinkybių, taikytinų teisės nuostatų ir aktualios teismų praktikos kontekste, būtų galima priimti pagrįstą sprendimą dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo ar nepagrįstumo šioje byloje.

25. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalį, nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų, t. y. nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis (Bausmių vykdymo kodekso 103 str. 2 d.). Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) nustatytą pasivaikščiojimų tvarką (Bausmių vykdymo kodekso 103 str. 3 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad teisė pasivaikščioti gryname ore yra viena iš nuteistųjų, atliekančių bausmę pataisos namuose, teisių, kuri privalo būti užtikrinama. Ši teisė gali būti ribojama tik konkrečiais Bausmių vykdymo kodekso ir Taisyklėse numatytais pagrindais, o nuteistojo darbas nėra pagrindas riboti jo teisę į pasivaikščiojimą gryname ore (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1106-602/2020; 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1015-502/2020; kt.).

26. Taigi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad spręsdamas bylą ir tirdamas įrodymus pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai, objektyviai jas ištyrė, tinkamai motyvavo sprendimą bei tuo pagrindu priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Priešingai, nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti, kad teismas nesilaikė ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje, 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse ir 87 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų, dėl to galbūt neteisingai išnagrinėjo bylą bei tuo pagrindu priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

27. Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-904-520/2018). Todėl nagrinėjamu atveju yra pagrindas skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. P. (A. P.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 8 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius