2015-11-11 Nr. AB-21838-3-62-3-00551-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-122-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00551-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 61.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo I. V. (I. V.) prašymą atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą ir apeliacinio skundo dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas I. V. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. balandžio 21 d. (pagal pašto spaudą ant voko) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 6), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kartu su skundu paduotas ir prašymas atleisti nuo žyminio mokesčio.

Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2011 m. balandžio 13 d. iki 2015 m. balandžio 15 d. buvo nuolat etapuojamas iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą ir atgal: iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo į Visagino areštinę, į Vilniaus pataisos namus ir atgal. Konvojavimo metu pareigūnai nuteistuosius žemino, tyčiojosi, o tai yra draudžiama. Teigė, kad šaltuoju metų laiku važiuojant būdavo labai šalta, dėl vietos trūkumo tirpdavo kojos, jas skaudėjo, trūkdavo oro, būdavo silpna. Šiltuoju metų laiku taip pat trūkdavo oro, patalpos dydis buvo mažas. Konvojavimo automobiliai buvo netvarkingi ir juose nuolat jautėsi blogas kvapas. Automobiliuose nebuvo įrengti saugos diržai bei tualetai, bagažo skyrius. Dėl šių atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė nežmoniškas kančias, nepatogumus, stresą, buvo pažemintas jo orumas ir garbė, sutriko miegas, sumažėjo bendravimo galimybės. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas prašė skundą tenkinti ir iš atsakovo priteisti 10 000 Eur neturtinę žalą.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į skundą (I t., b. l. 8–10), kuriuo su skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintomis Konvojavimo taisyklėmis (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Visam specialios paskirties transportui, kuriuo buvo konvojuojamas pareiškėjas, yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai dėl minėtų specialios paskirties automobilių atitikimo Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimams. Pagal minėtų taisyklių 109 straipsnį yra besąlygiškai užtikrinama, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius. Pažymėjo, jog Konvojavimo taisyklės nereglamentuoja konvojuojamųjų asmenų daiktų pervežimo, taip pat jose nėra nustatyta, kad specialiajame transporte privalo būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Į tualetą konvojuojamieji vedami pasikeitimo punktuose, vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 134 punktu. Akcentavo, jog pareiškėjas turėjo teisę teikti skundus apie žeminantį pareigūnų elgesį konvojavimo metu, tačiau jokių nusiskundimų iš pareiškėjo nėra gauta. Pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių jam sukeltus sveikatos sutrikimus bei priežastinį ryšį tarp jų ir konvojavimo sąlygų. Manė, kad pareiškėjo pretenzija atsakovui yra nepagrįsta ir teisinio pagrindo civilinei atsakomybei atsirasti aptariamu atveju nėra. Prašė skundo reikalavimui taikyti ieškinio senatį.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimu (II t., b. l. 52–57) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Kauno apygardos administracinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, pažymėjęs, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pabrėžė, kad pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, t. y. pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia ar turi realią galimybę suvokti apie jo teisės pažeidimą.

Nurodė, kad sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista. Remdamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, numatančia sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl padarytos žalos (taip pat ir neturtinės) atlyginimo, 6.250 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo teigimu, buvo padaryta laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 13 d. iki 2015 m. balandžio 15 d., įvertinęs tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl konvojavimo sąlygų atitikimo teisės aktų reikalavimams į teismą būtų kreipęsis ankščiau, taip pat pareiškėjo nurodytus argumentus bei aplinkybę, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi 2015 m. balandžio 22 d. skundu, teismas darė išvadą, jog kilusio ginčo atveju turi būti vertinamas laikotarpis už 3 metus – nuo 2012 m. balandžio 22 d. iki 2015 m. balandžio 15 d.

Darydamas šią išvadą teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas pakankamai dažnai buvo konvojuojamas iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą ir jam objektyviai turėjo būti žinomos pagrindinės teisės aktų (įstatymų ir poįstatyminių aktų), reglamentuojančių konvojavimo sąlygas, nuostatos. Be to, vertino tai, kad teismui nebuvo pateikta duomenų, jog pareiškėjas ankščiau būtų kreipęsis į Viešojo saugumo tarnybą dėl konvojavimo sąlygų. Konstatavo, kad nėra jokių CK 1.129 ir 1.130 straipsniuose įtvirtintų pagrindų, kurie duotų pakankamą pagrindą svarstyti klausimus ir apie ieškinio senaties terminų sustabdymą arba jų eigos nutraukimą.

Savo išvadą teismas, be kita ko, grindė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Įvertinęs bylos įrodymų visetą, konstatavo, kad šioje byloje nėra jokio pagrindo svarstyti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą (ABTĮ 57 str.).

Spręsdamas neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš, jo nuomone, neteisėtų valstybės valdžios institucijų veiksmų (neveikimo), jį konvojuojant iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą, atlyginimo klausimą, pirmosios instancijos teismas vadovavosi ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir CK 6.271 straipsnio nuostatomis. Pažymėjo, jog civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taip pat, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos institucijos (nagrinėjamu atveju – Viešojo saugumo tarnybos) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, o nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose dėl neturtinės žalos, patirtos dėl valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo), atlyginimo, pažymėjęs, kad tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais, bei tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis – neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu, teismas vertino, ar Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai atliko kokius nors priešingus teisei veiksmus (t. y., ar, kaip nurodė pareiškėjas, jį konvojuojant specialiais automobiliais buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai – mažoje patalpoje buvo konvojuojama daug asmenų su kiekvieno asmeniniais daiktais, neįrengtos vėdinimo ir šildymo sistemos, pareigūnų elgesys su nuteistaisiais buvo netinkamas) ir, atsižvelgęs į Konvojavimo taisyklių 109 ir 142 punktus, byloje esančius įrodymus, apie pareiškėjo konvojavimą (konvojavimo maršrutais Vilnius-Zarasai-Vilnius, Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas-Vilniaus pataisos namai-Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas datas, duomenis apie konvojavimui naudotus Viešojo saugumo tarnybos eksploatuojamus specialiuosius automobilius, iš kurių matyti automobiliuose esančios sėdimos vietos, taip pat tai, kad šių automobilių apšvieta tikrinimo metu atitiko reikalavimus, ventiliacija atitiko Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimus, visuose automobiliuose yra įrengta šildymo sistema), pažymėjęs, kad pareiškėjas nenurodė, kada konkrečiai, jo nuomone, oro temperatūra automobiliuose neatitiko reikalavimų bei kokie įrodymai tai galėtų patvirtinti, teismas sprendė, jog pareiškėjo nurodytos netinkamo konvojavimo aplinkybės nepasitvirtino: specialiaisiais automobiliais nebuvo konvojuojamas per didelis skaičius asmenų, vienoje kameroje įrengta pakankamai sėdimų vietų, automobiliuose įrengtos ir patikrinimo metu veikė vėdinimo sistemos, o jų galia atitiko reikalavimus, buvo įrengtos šildymo sistemos, o pareiškėjas nepateikė net minimalių įrodymų, kad jos šaltuoju metų laiku jį konvojuojant neveikė.

Teismas nustatė, jog kai kuriuose automobiliuose nėra specialiųjų patalpų daiktams susidėti, tačiau, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (aktuali akto redakcija nuo 2011 m. vasario 15 d.) 57 punktu, konstatavo, kad šios taisyklės sudaro prielaidas suimtiesiems (nuteistiesiems) kiekvieną kartą etapuojant neimti kartu visų jo turimų daiktų (išskyrus atvejus, kai suimtieji (nuteistieji) perkeliami į kitą įstaigą visam laikui).

Pasisakydamas dėl konvojaus pareigūnų netinkamo elgesio, pirmosios instancijos teismas, remdamasis Konvojavimo taisyklių 137 punktu, pažymėjo, jog pareiškėjas nustatyta tvarka nereiškė skundų dėl kiekvieno Konvojavimo taisyklių pažeidimo, tokiu būdu tikrinančioms institucijoms ir (ar) teismui nesudaryta galimybė surinkti įrodymus apie kiekvieną pažeidimo atvejį. Taip pat, vadovaudamasis Konvojavimo taisyklių 146 ir 134 punktais, teismas nepagrįstais pripažino skundo motyvus dėl saugos diržų neįrengimo bei negalėjimo pasinaudoti tualetu.

Įvertinęs visa tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nėra įrodyta Viešojo saugumo tarnybos kaltė – netinkamas veikimas ar neveikimas.

Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio, CK 6.250 straipsnio 1 dalies ir 6.271 straipsnio 1 bei 4 dalių nuostatas, Viešojo saugumo tarnybai neatlikus jokių teisei priešingų veikų, pareiškėjui laiku nereiškus pretenzijų dėl nepatogumo, todėl nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, teismas konstatavo, kad žalos atlyginimas negalimas, nes tam nėra teisinio pagrindo. Taip pat teismas pažymėjo, jog pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos jam padarymo fakto. Darė išvadą, kad skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2015 m. spalio 5 d. gautas pareiškėjo I. V. prašymas-skundas, kuriame prašoma peržiūrėti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir pareiškėjo skundo reikalavimus tenkinti.

Taip pat jame prašoma, vadovaujantis ABTĮ 127 straipsnio 2 punktu atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti. Pareiškėjas nurodo, kad terminą praleido dėl svarbios priežasties – dėl to, kad pareiškėjas gulėjo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Pažymi, kad skundžiamą Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartį jis pasirašytinai gavo 2015 m. rugsėjo 21 d.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

II. Pareiškėjas I. V. prašo atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimo paduoti.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 127 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu apeliacinis arba pirmosios instancijos teismas, jeigu per jį paduodamas apeliacinis skundas, skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakoma atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti, gali būti duodamas atskirasis skundas. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis teismų praktikoje laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, inter alia, yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą.

Kaip minėta, administracinių bylų nagrinėjimą reglamentuojantis įstatymas apeliacinio skundo padavimo teismui termino eigos pradžią tiesiogiai sieja su pirmosios instancijos teismo sprendimo paskelbimo momentu. ABTĮ nėra įtvirtinta galimybė pradėti skaičiuoti apeliacinio skundo padavimo teismui termino pradžią ne nuo nurodyto momento, todėl ABTĮ 127 straipsnio 1 dalyje numatytas keturiolikos dienų terminas apeliaciniam skundui paduoti turi būti skaičiuojamas nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos, nepriklausomai nuo to, ar šalis dalyvavo paskelbiant teismo sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA552-52/2012). Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, jog apeliacinio skundo padavimo teismui termino eiga negali būti skaičiuojama kitaip, nei nustatyta ABTĮ, net ir atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo judėjimo laisvė apribota (2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-287/2012, 2012 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA552-52/2012).

Nagrinėjamu atveju matyti, kad pareiškėjo skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas buvo priimtas 2015 m. rugsėjo 14 d., todėl terminas apeliaciniam skundui dėl šio sprendimo paduoti baigėsi 2015 m. rugsėjo 28 d. Apeliacinį skundą pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiuntė 2015 m. spalio 2 d. (pagal pašto spaudą ant voko), t. y. praleidęs įstatymo nustatytą terminą. Pateikęs prašymą atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti, pareiškėjas nurodė, kad terminą praleido dėl to, jog gulėjo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, o Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas jam buvo įteiktas tik 2015 m. rugsėjo 21 d., t. y. apskųsti sprendimui jis turėjo tik 7 dienas.

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas dalyvavo 2015 m. rugsėjo 2 d. teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme, kuriame byla buvo nagrinėjama iš esmės , ir apie tai, kad teismo sprendimas bus skelbiamas 2015 m. rugsėjo 14 d. buvo informuotas (II t., b. l. 47–50), nors 2015 m. rugsėjo 14 d. skelbiant priimtą teismo sprendimą ir nedalyvavo (II t., b. l. 51). Kauno apygardos administracinio procesinis sprendimas pareiškėjui į Vilniaus pataisos namus buvo išsiųstas kitą dieną po jo paskelbimo (2015 m. rugsėjo 15 d.) (II t., b. l. 58), t. y. nepažeidžiant ABTĮ 93 straipsnyje nustatytos tvarkos. Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendime buvo išaiškinta jo apskundimo tvarka (sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui).

Pareiškėjas nurodo, jog apeliacinio skundo padavimo termino praleidimą lėmė tai, kad jis buvo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, todėl jam pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo įteiktas tik 2015 m. rugsėjo 21 d. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog paaiškindamas apeliacinio skundo padavimo termino praleidimo priežastis pareiškėjas nepateikė tai patvirtinančių įrodymų – nei to, kad teismo sprendimo paskelbimo metu buvo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, nei to, kad sprendimas jam buvo įteiktas 2015 m. rugsėjo 21 d. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad net jei pareiškėjui sprendimas ir buvo įteiktas 2015 m. rugsėjo 21 d., jis turėjo dar 7 dienas apeliaciniam skundui pateikti, o jo delsimą pagrindžiančių objektyvių priežasčių įrodymų nepateikė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pareiškėjo nurodytų aplinkybių nevertina kaip objektyvių ir pagrindžiančių prašymo atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą.

Pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis gynybos į teismą nėra absoliuti, nes ji yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę įstatymų nustatyta tvarka, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą terminų. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas ABTĮ nustatytos tvarkos (apeliacinio skundo padavimo termino) nesilaikė, apeliacinį skundą pateikė apeliacinės instancijos teismui praleidęs įstatymo nustatytą tokio skundo padavimo terminą. Įstatymo nustatyti atskirųjų procesinių veiksmų atlikimo terminai įpareigoja teisminės gynybos siekiantį asmenį operatyviai reaguoti į savo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimus. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo padavimo terminą, turėjo pasirinkti jam priimtinus apdairaus ir rūpestingo elgesio variantus.

Remiantis išdėstytais argumentais ir nustatytų aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos vertinimu pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių, lėmusių ABTĮ 127 straipsnio 1 dalyje nustatyto apeliacinio skundo padavimo termino praleidimą bei aplinkybių, kurios gali būti pripažintos svarbiomis to paties straipsnio 2 dalies taikymo kontekste, nepateikė tai pagrindžiančių įrodymų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą netenkinamas ir jo apeliacinį skundą atsisakytina priimti (ABTĮ 134 str. 3 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 127 straipsnio 2 dalimi ir 134 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo I. V. (I. V.) prašymo atnaujinti terminą apeliaciniam skundui dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimo paduoti netenkinti.

Atsisakyti priimti pareiškėjo I. V. (I. V.) apeliacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė