1e574bf077bd11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P552-205/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00105-2010-2

Procesinio sprendimo kategorija 80.11

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2012 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatoliajus Baranovo, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Č. B. (Č. B.) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-426/2012 pagal pareiškėjo Č. B. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims G. B. (G. B.), V. B., A. B. (A. B.), I. R., B. B. (B. B.), Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Č. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka suformuoti žemės sklypą prie nuosavybės teise priklausančių pastatų, adresu: Žaliųjų Ežerų g. 146, Vilnius. Patikslintame skunde nurodė – Žaliųjų Ežerų g. 144, Vilnius.

Pareiškėjas nurodė, kad 1995 m. birželio 28 d. dovanojimo sutarties pagrindu motina J. B. perleido jos nuosavybės teise valdytą gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančiais Žaliųjų Ežerų g. 146, Vilniuje (buvusioje Poilsio g.). Vilniaus apskrities viršininko administracija, tenkinant pareiškėjo prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. B. (pareiškėjo tėvo) buvusiame Staniški kaime turėtą žemę, 2001 m. lapkričio 22 d. priėmė sprendimą Nr. 01-1629, kuriuo nuosavybės teisės buvo atkurtos į naudojamą 0,2145 kv. m namų valdos žemės sklypą Žaliųjų Ežerų g. 144, Vilniuje.

Minėtame sprendime nurodyta, kad sprendimas priimtas tenkinant pareiškėjo prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. B. (pareiškėjo tėvo) buvusiame Staniški kaime turėtą žemę. Atsakovas netenkina jo prašymo ir neformuoja papildomo žemės sklypo, esančio prie namų, kuris kadastrinių matavimų byloje užfiksuotas kaip naudojamas sodas ir daržas. Pažymėjo, jog Vilniaus miesto apskrities viršininko administracija 2007 m. spalio 29 d. raštu Nr. S17-15 kreipėsi į atsakovą, prašydama suformuoti žemės sklypą, kad iš esmės būtų išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas.

Atsakovas 2008 m. vasario 8 d. raštu Nr. A51-3275(3.6-PD-4) informavo Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių, kad Vyriausybė 2005 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 723 patvirtino ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų, esančių valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribas. Rašte taip pat nurodė, kad J. B. iki nacionalizacijos turėta žemėvalda ties Žaliųjų Ežerų g. 142, 144, 146 (buv. Rojaus k.) priskirta valstybės išperkamai žemei, nes užimta privačių namų valdų žemės sklypais bei patenka į Verkų regioninio parko ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingą Balsių rekreacinę teritoriją, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 723.

Nurodė, jog, atsakovo teigimu, tokia žemė pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 12 punktą yra priskirtina prie valstybės išperkamos žemės ir natūra negali būti grąžinama. Pažymėjo, jog tokį sprendimą, kad visas ginčo žemės sklypas priskiriamas valstybės išperkamai žemei, atsakovas priėmė nekompetentingai ir neatsakingai, kadangi į bylą pateikti dokumentai, t. y. Verkių regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų planas, Teritorijų planavimo suvestinis skaitmeninis žemėlapis, kadastrinių matavimų byloje esantis žemės planas, patvirtina, kad žemė, kurią siekiama susigrąžinti, yra laisva, pažymėta kaip pastarojo naudojamas daržas ir sodas, ir nėra įtraukta į teritoriją, kuri laikytina ypač vertinga ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimuose į pareiškėjo skundą nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendė, kad iš Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos pateiktų apeliacinės instancijos teismui planų apie nagrinėjamam ginčui aktualaus sklypo statusą Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 12 punkto kontekste matyti, kad, pagal Vyriausybės 2005 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 723 patvirtintą Ekologiniu ir rekreaciniu požiūriais ypač vertingų teritorijų, esančių Verkių regioniniame parke, ribų planą, ginčo sklypas pagal sutartinius žymėjimus pateko į rekreaciniu požiūriu ypač vertingą teritoriją, nors pats sklypas nebuvo pažymėtas kaip rekreaciniu požiūriu ypač vertinga teritorija. Kai pirmosios instancijos teismas priėmė skundžiamą sprendimą, Vyriausybės 2005 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 723 dėl ginčui aktualios teritorijos buvo pakeistas. Pažymėjo, jog pagal Vyriausybės 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu Nr. 1173 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. 583 „Dėl ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų, esančių valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribų patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintą ekologiniu požiūriu ypač vertingų teritorijų, esančių valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribų planų sąrašą Verkių regioninio parko Balsio rekreacinė teritorija yra sumažinta iki 108,06 ha (pagal 2005 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 723 buvo 166,14 ha). Akcentavo, jog Vyriausybės 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimą Nr. 1173 lydinčiame Ekologiniu ir rekreaciniu požiūriais ypač vertingų teritorijų, esančių Verkių regioniniame parke, ribų plane ginčo teritorija pažymėta kaip turintis atitinkamas (pažymėtas) ribas sklypas ir pagal sutartinius ženklus patenka į žymėjimą „Sklypai“ (analogiškai kaip ir sklypai Nr. 142, 144, 146, kuriuose pažymėti ir statiniai). Pagal minėtus Vyriausybės nutarimus įgyvendinančius planus bei Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos aiškinamąjį raštą, ginčo sklypas yra išimtas iš Balsio rekreaciniu požiūriu ypač vertingos teritorijos.

Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. liepos 18 d. nutartyje konstatavo, kad šios aplinkybės nustatymas nėra pakankamas pagrindas įpareigoti atsakovą suformuoti žemės sklypą pareiškėjui. Todėl manė, kad atsakovas pagrįstai atsisakė suformuoti ginčo sklypą tuo pagrindu, jog žemė, esanti šalia sklypo Žaliųjų Ežerų g. 146, Vilniuje, pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį buvo priskirta valstybės išperkamai žemei (nes buvo užimta privačių namų valdų žemės sklypais bei pateko į Verkių regioninio parko ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingą Balsių rekreacinę teritoriją, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 723). Atkreipė dėmesį, kad visos šios aplinkybės byloje jau yra nustatytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi ir jų ginčyti nebėra pagrindo. Nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. liepos 18 d. nutartyje taip pat konstatavo, kad byloje svarbu nustatyti, kas yra pastatų Žaliųjų Ežerų g. 146, Vilniuje, savininkas, kadangi pareiškėjo byloje pareikštas reikalavimas yra tiesiogiai siejamas su aplinkybe, kad būtent jis yra pastatų Žaliųjų Ežerų g. 146, Vilniuje, savininkas. Pažymėjo, kad vienintelė teisėta pastatų, esančių Žaliųjų Ežerų g. 146, Vilniuje, savininkė yra V. B. Teigė, jog 1995 m. birželio 28 d. dovanojimo sutartimi J. B. padovanojo sūnui Č. B. gyvenamąjį namą, plane pažymėtą indeksu 1A1/p, turintį 163,90 kv. m bendro naudingo ploto, ūkio pastatus, plane pažymėtus indeksais 311/p, 711/p, 811/p, garažą, plane pažymėtą indeksu 9Gl/p, esančius 2145 kv. m žemės sklypo plote Poilsio g. 9, Vilniuje.

Atsakovas pažymėjo, jog, remiantis valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenimis (registro Nr. 1/43117), žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), plotas – 0,2145 ha), esančio Žaliųjų Ežerų g. 144, Vilniuje, savininkas yra Č. B. Nuosavybės teisės įregistravimo pagrindas – 2001 m. lapkričio 22 d. Apskrities viršininko sprendimas Nr. 01-1629. Remiantis valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenimis (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatų (gyvenamojo namo, kiemo rūsio, lauko virtuvės, ūkinio pastato, garažo), esančių adresu: Žaliųjų Ežerų g. 144, Vilnius, savininkas yra Č. B. Nuosavybės teisės įregistravimo pagrindas – 1995 m. birželio 28 d. dovanojimo sutartis Nr. 4694. Todėl, atsižvelgiant į tai, pareiškėjas nėra pastatų, esančių Žaliųjų Ežerų g. 146, Vilniuje, savininkas. 1995 m. birželio 28 d. dovanojimo sutarties pagrindu jo motina J. B. perleido jam jos nuosavybės teise valdytą gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančiais Vilniuje, Žaliųjų Ežerų g. 144. Šią aplinkybę, kad Č. B. nėra pastatų, esančių Žaliųjų Ežerų g. 146, Vilniuje, savininkas, taip pat patvirtina ir valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenys (registro Nr. (duomenys neskelbtini)). Remdamasis pateiktais įrodymais atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neturi nuosavybės teisės į žemę atkūrimo teisės, kadangi neišpildo pagrindinės Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytos sąlygos – būti piliečiu, turinčiu nuosavybės teise pastatus, kurie būtų ant žemės sklypo, į kurį pretenduojama atkurti nuosavybę.

Trečiasis suinteresuotas asmuo G. B. atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti. Nurodė, jog pareiškėjas nepagrįstai reikalauja atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą tik jam vienam. Į nuosavybės teisių atkūrimą į buvusios savininkės J. B. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą yra daugiau pretendentų, t. y. Česlavas, Arnoldas, B. B. ir I. R.. Todėl prie pareiškėjo naudojamo namų valdos žemės sklypo (0,2145 kv. m) į išlikusį savininko turėtą laisvą ginčo žemės sklypo plotą nuosavybės teisės pareiškėjui turi būti atkurtos ne jam vienam, o kartu su visais paminėtais pretendentais bendrosios nuosavybės teise, nes šalia pareiškėjo esantis ginčo žemės sklypas turi būti formuojamas ne kaip jo namų valdos naudojamas žemės sklypas, o kaip šalia esantis atskiras laisvas valstybinės žemės sklypas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo I. R. su skundo argumentais sutiko.

Trečiasis suinteresuotas asmuo B. B. prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. liepos 18 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo, konstatuodamas, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė visų nagrinėjamam ginčui išspręsti reikšmingų aplinkybių.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, jog byloje nepateikta įrodymų, jog pareiškėjas yra pastatų (Žaliųjų Ežerų g. 146) savininkas; byloje nėra įrodymų (Nekilnojamojo turto registro pažymėjimų, kt.), kurie paneigtų byloje esančią medžiagą, kad gyvenamojo namo (Žaliųjų Ežerų g. 146) savininkė yra V. B., o ne pareiškėjas; byloje turėtų būti nustatyta, kokių duomenų pagrindu atsakovas atliktose analizėse ginčo sklypą žymėjo kaip „Apskrities sklypą“ bei „Apskrities ir registrų centro laikinąjį sklypą“; taip pat kadangi ginčas keliamas dėl sklypo formavimo Verkių regioniniame parke, t. y. Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos administruojamoje teritorijoje, kuriai nustatyti atitinkami teisės aktų sureglamentuoti tvarkymo režimo reikalavimai, spręstina dėl tikslingumo šį viešojo administravimo subjektą įtraukti į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes bei surinktus įrodymus, pažymėjo, jog sprendžiant ginčo klausimus konkrečiu atveju Vilniaus miesto savivaldybės administracija neatliko įstatymo neatitinkančių veiksmų. Teismas padarė išvadą, jog atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija konkrečiu atveju pagrįstai atsisakė suformuoti ginčo sklypą tuo pagrindu, jog žemė, esanti šalia sklypo Žaliųjų Ežerų g. 146, Vilniuje, pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį buvo priskirta valstybės išperkamai žemei (nes buvo užimta privačių namų valdų žemės sklypais bei pateko į Verkių regioninio parko ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingą Balsio rekreacinę teritoriją, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 723). Teismas akcentavo, jog nuosavybės teisių atkūrimo į miesto žemę natūra sąlygas ir tvarką reglamentuoja Atkūrimo įstatymo 5 straipsnis ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka), 106 punktas. Pareiškėjas nepatvirtino įrodymais, jog atitinka paminėto įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas ir kad turi teisę į skunde nurodytą reikalavimą.

Teismo vertinimu, iš bylos įrodymų bei ginčo klausimų nagrinėjimo procedūroje aptartų teisės aktų ir faktinės situacijos pasikeitimo (t. y. anksčiau ginčo žemės sklypas priklausė rekreaciniu požiūriu ypač vertingai teritorijai, o šiuo metu sklypas išimtas iš vertingų teritorijų sąrašo bei dalį sklypo pagal planą užima valstybinės reikšmės miškai) darytina išvada, jog prie pastatų sklypo gali reikalauti grąžinti tik savininkas, nes ginčo sklypas (sodas-daržas) pagal byloje esančius dokumentus yra V. B. priklausančio žemės sklypo gretimybė (V. B., adresu: Žaliųjų Ežerų g. 146, Vilnius), o pareiškėjas paminėtu adresu šalia jo neturi nei žemės sklypo, nei pastatų. Teismas pažymėjo, jog, pasikeitus aptartai situacijai, ginčo žemės sklypo pretendentai, jei būtų siekiama grąžinimo, kaip atskiro sklypo suformavimo, Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje šiuo klausimu turėtų atlikti iš naujo atitinkamas administracines procedūras (pretendentų valia).

Teismas pripažino, jog administracinės bylos proceso šalių – institucijų argumentai, teiktuose dokumentuose, paaiškinimuose, atsiliepimuose į skundus, yra teisingi ir adekvatūs susiklosčiusios situacijos faktinėms aplinkybėms bei nurodytiems teisės aktams. Kartu teismas nurodė, jog pareiškėjo skundo motyvais ir pagal bylos medžiagą tenkinti skundo reikalavimą – įpareigoti atsakovą per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka suformuoti žemės sklypą prie nuosavybės teise priklausančių pastatų adresu: Žaliųjų Ežerų g. 146, Vilnius, - nėra įstatymų numatyto pagrindo.

IV. Nesutikdamas su priimtu pirmosios instancijos teismo 2011 m. spalio 26 d. sprendimu, pareiškėjas apeliaciniu skundu jį apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 13 d. priėmė nutartį, kuria pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, o pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas pažymėjo, kad pagal bylos duomenis, teisę atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės J. B. nuosavybės teisėmis valdytą žemę turi ne tik pareiškėjas Č. B., bet ir tretieji suinteresuoti asmenys A. B., B. B., G. B. bei I. R.. Atsižvelgiant į tai, padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas suformuoti ginčo žemės sklypą nuosavybės teisėms atkurti tik jam vienam negali būti laikomas pagrįstu.

Atkreipė dėmesį, kad iš bylos taip pat matyti, kad sprendžiant ginčą teisme iš esmės pasikeitė faktinė situacija, buvusi pagrindu pareiškėjui kreiptis į teismą, – ginčo žemės sklypas nebepriskirtas rekreaciniu požiūriu ypač vertingai teritorijai. Atsižvelgiant į tai nurodė, kad iš naujo gali būti sprendžiamas grąžinimo privačion nuosavybėn klausimas, įvertinant nustatytą aplinkybę, jog dalis žemės sklypo užimta valstybinės reikšmės miško. Taigi ginčo žemės sklypo pretendentai turėtų atlikti atitinkamas administracines procedūras.

V. Pareiškėjas Č. B. 2012 m. rugpjūčio 16 d. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A438-426/2012, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

Prašymą grindžia tuo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 13 d. nutartyje padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą suformuoti žemės sklypą tenkinimui trukdo tai, jog teisę atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės J. B. nuosavybės teise valdytą žemę turi ne tik pareiškėjas, bet ir tretieji suinteresuoti asmenys A. B., B. B., G. B. bei I. R.. Tokia išvada padaryta, klaidingai aiškinant ir taikant nuosavybės teisių atkūrimo procesą reglamentuojančias teisės normas. Materialinės teisės normos, reglamentuojančios nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį turtą tvarką, įpareigoja atsakovą projektuoti nuosavybės teise atkurtinus žemės sklypus, nepriklausomai nuo to, kiek pretendentų turi teisę reikalauti nuosavybės teisių į atitinkamą žemės sklypą atkūrimo. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, siekė, kad atsakovas vykdytų viešosios teisės normomis jai nustatytas funkcijas, todėl teismai, nagrinėdami šią bylą privalėjo vertinti tik tai, ar egzistuoja koks nors teisinis pagrindas atsakovui šių funkcijų nevykdyti. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas nėra vienintelis asmuo, turintis teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, apskritai neturi jokios reikšmės, vertinant atsakovo atsisakymo suformuoti žemės sklypą pagrįstumą, todėl negalėjo būti pagrindu atsisakyti tenkinti pareiškėjo skundą, ypač atsižvelgiant į tai, kad visi pretendentai į J. B. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytos žemės atkūrimą dalyvauja nagrinėjamoje byloje trečiaisiais suinteresuotais asmenimis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintinas.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011), jog procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tik tuo atveju, jeigu prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo pateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių proceso atnaujinimo pagrindų buvimą (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu – procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Pažymėtina, kad siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, materialinės teisės normų pažeidimo konstatavimas turi būti akivaizdus, t. y. toks, kad proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Šį proceso atnaujinimo pagrindą pareiškėjas motyvuoja tuo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepagrįstai siejo atsakovo pareigą formuoti nuosavybės teise atkurtiną žemės sklypą su trečiųjų suinteresuotų asmenų teise į nuosavybės teisių į ginčo objektą atkūrimą. Pareiškėjo manymu, tokia teismo išvada padaryta neteisingai aiškinant ir taikant nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančias teisės normas (Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą, Tvarkos 34.6 ir 106 punktus). Teismas tokiu būdu pateikė klaidingą išvadą, nurodydamas, kad ginčo sklypo pretendentai turėtų atlikti atitinkamas administracines procedūras. Prašymą motyvuoja tuo, kad nuosavybės teisės į išlikusį iki nacionalizacijos jo motinos J. B. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą pareiškėjui iki šiol nėra atkurtos ne dėl tos priežasties, kad pareiškėjas neatliko kokių nors administracinių procedūrų, bet dėl to, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija, pažeisdamas imperatyvias viešosios teisės normas, reglamentuojančias jo kompetenciją nuosavybės teisių atkūrimo srityje, nevykdo su tuo susijusių funkcijų ir neatlieka įstatyme aiškiai numatytų veiksmų.

ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad prašymas turi būti motyvuotas. Nustatyti pagrindai bei prašymo turinys įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašymą pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio1 dalis).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip matyti iš pareiškėjo prašymo turinio, jis ginčija ne konkrečios teismo taikyto įstatymo normos aiškinimą ir taikymą, o iš esmės nesutinka su faktinių aplinkybių vertinimo pagrindu padarytomis išvadomis. Pareiškėjo nuomone, teismas neturėjo vertinti tos aplinkybės, kad pareiškėjas nėra vienintelis asmuo, turintis teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Kitaip tariant, pareiškėjas kelia byloje esančių įrodymų tinkamo vertinimo klausimą, kuris nėra prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėjančio teismo prerogatyva. Tokiu būdu pareiškėjo argumentacija atspindi tik jo nuomonę dėl bylos situacijos vertinimo.

Pabrėžtina, jog pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina juos pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi įrodymų vertinimas yra subjektyvus procesas, pagrįstas vidiniu teismo įsitikinimu. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, t. y. tai, kad teisę atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės J. B. nuosavybės teisėmis valdytą žemę turi ne tik pareiškėjas, bet ir tretieji suinteresuoti asmenys, o pareiškėjas skundu prašė suformuoti ginčo žemės sklypą nuosavybės teisėmis atkurti jam vienam, konstatavo, kad pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas. Be to, pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, kad pasikeitė buvusi faktinė situacija, kuri buvo pagrindu pareiškėjui kreiptis į teismą – ginčo žemės sklypas nebepriskirtinas rekreaciniu požiūriu ypač vertingai teritorijai, o šiuo metu dalis žemės sklypo užimta valstybinės reikšmės miško, todėl visi žemės sklypo pretendentai turi atlikti atitinkamas administracines procedūras. Todėl tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas rėmėsi atitinkamais teisės aktais (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Tvarkos 34 punktu), kuriuos jis manė esant taikytinus tam ginčo santykiui, ir juos įvertino pagal vidinį savo įsitikinimą, negali būti pagrindas pripažinti, kad taip jis padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą.

Įvertinusi nagrinėjamą prašymą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo prašyme nėra akivaizdžių argumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį pareiškėjo nurodytos materialinės teisės normos pažeidimą. Be kita ko, prašyme nurodyti motyvai taip pat liudija, jog pareiškėjas iš esmės siekia, kad būtų naujai patikrintos faktinės bylos aplinkybės, t. y. jog būtų įvertinta, ar tinkamai buvo ištirtos bylos aplinkybės ir įvertinti įrodymai. Tačiau ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė, todėl jo prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu atmestinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo Č. B. (Č. B.) prašymo atnaujinti procesą netenkinti.

Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. A438-426/2012 pagal pareiškėjo Č. B. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims G. B., V. B., A. B., I. R., B. B., Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė