2020-07-29 Nr. AB-14081-3-61-3-01208-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2389-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01208-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. R. (M. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. R. (M. R.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. R. su skundu ir jo patikslinimais (toliau skundas ir jo patikslinimai kartu įvardijami skundu) kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2017 m. vasario 8 d. iki 2017 m. vasario 28 d. ir nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d. iki 2017 m. rugsėjo 25 d. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau –Lukiškių TI-K) buvo pažeista jo teisė į tinkamas suėmimo (kalinimo) sąlygas ir dėl to jis jautė tam tikrus nepatogumus, neigiamų išgyvenimų, garbės ir orumo pažeminimą, jautėsi kankinamas. M. R. nuomone, nežmoniškos kalinimo sąlygos pasireiškė tuo, kad nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas, be to, dalį kamerų ploto užėmė jose buvę baldai, kamerose buvo drėgna. Taip pat nebuvo užtikrintas M. R. privatumas naudojantis sanitariniu mazgu kameroje, kadangi nebuvo pertvaros ir nebuvo pakabinta užuolaida, ypatingai išsiskyrė Lukiškių TI-K kamera Nr. 258.

3. Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 258 buvo per didelė drėgmė, po gultais buvo pelėsio. Pažymėjo, kad šioje kameroje buvo per mažas plotas, manė, kad iš bendro kameros ploto turėtų būti išskaičiuojamas baldų užimamas plotas. Pažymėjo, kad sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos.

4. 2019 m. gegužės 20 d. papildomuose paaiškinimuose pareiškėjas papildomai nurodė, kad jis žalą patyrė ir dėl to, jog sanitarinis mazgas neturėjo vėdinimo sistemos.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad M. R. skirtingose Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas nuo 2017 m. vasario 13 d. iki 2017 m. vasario 24 d. ir nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d. iki 2017 m. rugsėjo 13 d. Pažymėjo, kad pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose visiškai atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus. Atsakovas pažymėjo, kad kamerų remontas buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus lėšų iš valstybės biudžeto. Akcentavo, kad gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo 2–4 lovos, buvo įrengti stalai su dviem pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir du suolai buvo tose kamerose, kuriose buvo daugiau negu keturios lovos. Kiekvienoje kameroje buvo lentyna maisto produktams sudėti ir pakabos viršutiniams drabužiams kabinti. Lovos matmenys buvo apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m). Stalo matmenys gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo iki keturių gultų, buvo apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m). Kitose gyvenamosiose kamerose stalai buvo atitinkamo dydžio, priklausomai nuo lovų skaičiaus. Kėdės matmenys buvo apie 0,3 m x 0,3 m (0,07 kv. m), suolai atitiko stalo dydį. Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys buvo apie 0,8 m x 0,7 m (0,56 kv. m), tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele, o asmens privatumui užtikrinti buvo pakabintos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad galiojantys teisės aktai reikalavimo skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, iš viso kameros ploto išskaičiuoti baldų užimamą plotą, nenustato. Nurodė, kad kameros buvo vėdinamos per atvirus langus.

7. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai bei patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Atsakovo nuomone, M. R. patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą. Nurodė, kad šiuo atveju nėra įrodytos būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 11 d. sprendimu pareiškėjo M. R. skundą atmetė.

9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nurodė, jog neturtinę žalą patyrė nuo 2017 m. vasario 8 d. iki 2017 m. vasario 28 d. ir nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d. iki 2017 m. rugsėjo 25 d., o Vilniaus PN atsiliepime pažymėjo, kad M. R. Lukiškių TI-K kalėjo nuo 2017 m. vasario 13 d. iki vasario 24 d. ir nuo rugpjūčio 31 d. iki rugsėjo 13 d. imtinai. Teismui pateiktos suimtojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelės, pagal kurias buvo patikslintas pareiškėjo buvimo 2017 m. vasario ir rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais laikotarpis, yra nuo 2017 m. vasario 13 d. iki 2017 m. vasario 24 d. ir nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d. iki 2017 m. rugsėjo 13 d. imtinai. Pareiškėjas faktinių aplinkybių dėl vėlesnių laikotarpių kalinimo sąlygų, kaip skundo faktinio pagrindo, nenurodė, todėl teismas už M. R. nustatytų ir teismo patikslintų ginčo ribų, vertindamas kalinimo sąlygas apibrėžtu 2017 m. nurodytų mėnesių (vasaris, rugpjūtis, rugsėjis) laikotarpiu, neišėjo.

10. Aptaręs su neturtinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą, teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (akto redakcija, galiojanti nuo 2011 m. vasario 1 d.) 1.3 punkte yra nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuojamas į bendrą kameros plotą. Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose.

11. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju M. R. teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal nacionalinės teisės reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kameros plotas būtų mažesnis nei 3,6 kv. m. Pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal Konvencijos reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3 kv. m, neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto. Remiantis Vilniaus PN duomenimis, sanitarinio mazgo užimamas plotas yra 0,56 kv. m, kuris taikytinas, išskaičiuojant sanitarinio mazgo plotą iš bendro kameros ploto. Bylos medžiaga patvirtina, kad M. R. Lukiškių TI-K buvo laikomas 7,38 kv. m ploto kameroje Nr. 106 (2 asmenys), 8,02 kv. m ploto kameroje Nr. 141 (2 asmenys), 2017 m. vasario 24 d. jis buvo paleistas į laisvę, 2017 m. rugpjūčio 31 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo 7,38 kv. m ploto kameroje Nr. 118 (1 asmuo), 34,71 kv. m ploto kameroje Nr. 258 (6–7 asmenys), o 2017 m. rugsėjo 13 d. išvyko į Marijampolės pataisos namus.

12. Remdamasis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, teismas padarė išvadą, kad ginčui aktualiu laikotarpiu M. R. tekęs kameros plotas (atsižvelgiant į kamerose kartu su juo buvusių asmenų skaičių), atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, svyravo nuo 3,41 kv. m iki 6,82 kv. m (mažiausia riba), neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo patalpos ploto – nuo 3,69 kv. m iki 7,38 kv. m. Taigi, pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas nepažeidžiant nei Konvencijos 3 straipsnio, nei nacionalinės teisės aktų nuostatų dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog M. R. kamerų, kuriose jis buvo, plotas subjektyviai atrodė per mažas ir nepakankamas, įvertinus nurodytus faktinius duomenis, asmeniui tenkančio kameros ploto apskaičiavimo taisykles, teismų, taip pat ir tarptautinių, praktiką analogiško pobūdžio bylose, nesudaro pagrindo konstatuoti pažeidimo (neteisėtų valstybės veiksmų) dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K šiuo požiūriu.

13. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, kurios laikytinos specialiomis nuostatomis vertinant tardymo izoliatorių įrengimą, 14.5 punkte nustatyta, jog kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa nuo likusio kameros ploto turi būti atitverta ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas. Iš Vilniaus PN pranešimo dėl M. R. skundo matyti, kad kamerose esantys sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirti 1,5 m tvorele ir pakabinta užuolaida. Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas. Teismas pažymėjo, kad M. R. teiginiai, jog sanitariniuose mazguose 2017 m. nurodytomis dienomis jo pabuvotose kamerose nebuvo užuolaidų privatumui užtikrinti, nebuvo įrodyti. Teismas padarė išvadą, kad sanitariniuose mazguose pakabinant užuolaidas, M. R. teisės nebuvo pažeistos ir ši priemonė buvo pakankama privatumui, atliekant asmens higienos poreikius, užtikrinti, tuo labiau, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose M. R. buvo neilgą laiką ir jokių konkrečių jo privatumo pažeidimų faktų nebuvo nurodyta. Teismas rėmėsi tik patikimais ir nuosekliais šalies paaiškinimais, todėl sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti pažeidimo dėl sanitarinio mazgo užuolaidų, pakankamai užtikrinančių privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, būklės ar nepakankamumo.

14. Teismas pažymėjo, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog Lukiškių TI-K kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per atidarytus langus, kaip nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 17 punktas. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime taip pat pažymėta, kad kameros vėdinamos per langus. Kamerų langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinti patalpas. Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K yra veikianti laisvės atėmimo įstaiga, o nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojanti Higienos norma HN 134:2015 reikalavimo sanitarinio mazgo patalpoje įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų vėdinimo sistemą, nes tai susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, nenustato, nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą.

15. Teismas nustatė, kad M. R. ginčo laikotarpiu kalėjo Lukiškių TI-K kamerose Nr. 106, Nr. 118, Nr. 141 ir Nr. 258. Kamerose, kuriose pareiškėjas kalėjo ginčo ar jam artimu laikotarpiu, t. y. kamerose Nr. 106 ir Nr. 118, patikrinimo metu higienos normų reikalavimų pažeidimų nebuvo nustatyta. Kitų kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu kalėjo M. R., patikrinimo aktų Lukiškių TI-K nepateikė. Iš Vilniaus PN pateiktų patikrinimo aktų kamerose, kuriose pareiškėjas nekalėjo, nustatyta, kad jose buvo pelėsio, kameros buvo nušlifuotos ir naujai užglaistytos.

Atsakovo atsiliepime nurodyta, kad remontas atliekamas pagal sudarytą planą, gavus lėšų iš valstybės biudžeto. Taigi, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Lukiškių TI-K stengiasi palaikyti švarią ir tinkamą gyventi kamerų būklę. Teismas pažymėjo, kad M. R. dėl blogų kalinimo sąlygų į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Teismas akcentavo, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyrius pagal pateiktus suimtųjų ir nuteistųjų skundus periodiškai atlieka operatyvią valstybinės sveikatos saugos kontrolę, kurios metu yra patikrinama, ar kameros atitinka higienos normas, ir ar pataisos įstaiga operatyviai šalina nustatytus higienos normų trūkumus.

Kitos valstybės institucijos savo kompetencijos ribose taip pat reaguoja į nuteistųjų asmenų prašymus ar skundus, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad Lukiškių TI-K administracija šiuo aspektu neužtikrinimo pareiškėjo, kaip nuteistojo, teisių į tinkamas kalinimo sąlygas. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog nors atsakovas ir nepateikė įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, jam ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, atsakovas tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar panašiai) negali pateikti.

Taigi, akivaizdu, kad M. R. ar kitiems asmenims ginčo laikotarpiu nesiskundus dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K kamerose Nr. 141 ir Nr. 258, atsakovo atstovas negalėjo pateikti duomenų, paneigiančių visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Be to, Lukiškių TI-K, nežinodamas apie M. R. patiriamus nepatogumus, negalėjo jų pašalinti. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti valstybės neteisėtų veiksmų, neužtikrinus bendrosios kamerų sanitarinės būklės ir įrengimo tinkamumo.

III. 16. Pareiškėjas M. R. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

17. Akcentavo, kad nuo 2017 m. vasario 8 d. iki 2017 m. vasario 28 d. ir nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d. iki 2017 m. rugsėjo 25 d. Lukiškių TI-K buvo pažeista jo teisė į privatumą, jis buvo žeminamas kitų asmenų akivaizdoje, kadangi sanitarinis mazgas buvo atviras ir juo naudotis teko matant kitiems asmenims. Be to, Lukiškių TI-K kameroje Nr. 258 nebuvo jokio vėdinimo.

18. Kadangi nebuvo užtikrintos jo, kaip Lietuvos Respublikos piliečio teisės, M. R. prašo jam iš atsakovo Lietuvos valstybės priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Atkreipia dėmesį, kad dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo jis patyrė gilių neigiamų išgyvenimų, pažeminimą.

19. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

20. Atsakovas paaiškina, kad po reorganizacijos nuo 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių TI-K buvo prijungtas prie Vilniaus pataisos namų ir šiai institucijai perėjo visos Lukiškių TI-K teisės bei pareigos.

21. Vilniaus PN nurodo, kad jie yra specifinė įstaiga, apjungianti ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą, o taip pat atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Pažymi, kad asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Taip pat pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys yra perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį, teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, todėl įstaigos administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai.

22. Aptaręs su neturtinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą bei aktualią teismų praktiką, atsakovas pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai bei patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą. Vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsakovas daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei civilinė atsakomybė nekyla. Atsakovo nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad M. R. patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Teigia, kad nėra jokio teisinio pagrindo M. R. priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl pareiškėjo M. R. prašymo priteisti jam 5 000 Eur (apeliaciniame skunde nurodyta 10 000 Eur suma) neturtinei žalai, kurią kildina iš netinkamų kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygų, atlyginti.

24. Pirmosios instancijos teismas, pagal byloje esančius duomenis patikslinęs ginčo laikotarpį ir neperžengdamas jo ribų, valstybės institucijos neteisėtų veiksmų nenustatė, todėl pareiškėjo skundą atmetė. M. R. su teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Akcentuoja, kad nuo 2017 m. vasario 8 d. iki 2017 m. vasario 28 d. ir nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d. iki 2017 m. rugsėjo 25 d. Lukiškių TI-K buvo pažeista jo teisė į privatumą, pareiškėjas buvo žeminamas kitų asmenų akivaizdoje, kadangi sanitarinis mazgas buvo atviras ir juo naudotis teko matant kitiems asmenims. Be to, Lukiškių TI-K kameroje Nr. 258 nebuvo jokio vėdinimo.

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme tąsa. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdama M. R. apeliacinio skundo ribų.

26. Pareiškėjo apeliacinio skundo turinys patvirtina, kad iš esmės jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu vertinimu, taip pat pažymi, kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 258 nebuvo jokio vėdinimo.

27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo santykius reguliuoja Civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis), tačiau Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

28. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje M. R. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumui Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reguliuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad skunde M. R. nurodė keletą, jo nuomone, netinkamų ir pareiškėjo teises pažeidžiančių kalinimo sąlygų: Lukiškių TI-K vienam asmeniui tekusio patalpos ploto trūkumą, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu kameroje neužtikrinimą bei netinkamą sanitarinio mazgo įrengimą (sanitarinis mazgas neturėjo atskiros oro vėdinimo sistemos), tinkamos drėgmės ir vėdinimo neužtikrinimą bei pelėsio buvimą kamerose. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs kiekvieną M. R. nurodytą galimą pažeidimą, padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Atsižvelgus į tai, pareiškėjo skundas buvo atmestas.

30. Atsakovo atstovo pateiktos suimtojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelės patvirtina, kad M. R. Lukiškių TI-K buvo nuo 2017 m. vasario 13 d. iki 2017 m. vasario 24 d. ir nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d. iki 2017 m. rugsėjo 13 d. imtinai (b. l. 24–25, 26–27). Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai patikslino pareiškėjo skunde nurodytą jo kalėjimo minėtoje įkalinimo įstaigoje laikotarpį. Atsakovo atstovo pateikta informacija patvirtina, kad 2018 m. rugsėjo 13 d. M. R. išvyko į Marijampolės pataisos namus (b. l. 27). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti oficialiai valstybės institucijos pateikta informacija, o pareiškėjas jokių įrodymų ar įtikinančių argumentų, kad Lukiškių TI-K jis buvo laikomas ir nuo 2017 m. vasario 8 d. iki 2017 m. vasario 12 d, nuo 2017 m. vasario 25 d. iki vasario 28 d. bei nuo 2017 m. rugsėjo 14 d. iki 2017 m. rugsėjo 25 d., nepateikė.

31. Kaip jau minėta, apeliaciniame skunde M. R. pirmiausia nesutinka su teismo atliktu jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu vertinimu.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne vienoje byloje pažymėjo, jog kamerų įrengimas taip, kad tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08)). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)).

33. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K M. R. skunde nurodytų teiginių dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu jis buvo laikomas, bei jo privatumo neužtikrinimo, nepaneigė. Tuo labiau, kad pareiškėjas apskritai neigė sanitarinių mazgų atskyrimą užuolaidomis. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K, M. R. neužtikrindamas privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas tik vieną dieną Lukiškių TI-K kameroje buvo laikomas vienas, visą kitą laikotarpį kartu su juo buvo laikoma nuo dar vieno iki šešių asmenų. Taigi, tik labai trumpą laikotarpį pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas negalėjo būti toks intensyvus, kaip kalinant jį dar su vienu ar daugiau asmenų.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)).

35. M. R. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 258 nebuvo jokio vėdinimo. Pažymėtina, kad administracinėje byloje nesant jokių duomenų apie netinkamą Lukiškių TI-K kameros Nr. 258 ginčo laikotarpiu vėdinimą, pareiškėjo argumentas dėl šios kalinimo sąlygos neužtikrinimo buvo pagrįstai atmestas. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis dėl kamerų vėdinimo natūraliai per langus. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti kameros per atveriamą langą. Taip pat nebuvo nustatyta, kad M. R. dėl jo netenkinusių kalinimo sąlygų teikė skundus Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, o šiuo metu dėl praėjusio ilgo tarpo nuo ginčo laikotarpio tuo metu buvusių kalinimo sąlygų objektyviai negalima nustatyti. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados, tačiau apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodytų aplinkybių dėl tinkamo vėdinimo neužtikrinimo Lukiškių TI-K kameroje Nr. 258 tinkamai nepagrindė ir įtikinančių argumentų nepateikė, o tik apsiribojo deklaratyviais argumentais ir bendro pobūdžio teiginiais.

36. M. R. kitų pirmosios instancijos teismo nenustatytų pažeidimų neginčijant ir nenurodžius, su kokių pirmosios instancijos nustatytų ar nenustatytų pažeidimų vertinimu jis nesutinka, nėra pagrindo iš naujo vertinti visas pareiškėjo skunde nurodytas ir pirmosios instancijos teismo aptartas kalinimo sąlygas, kadangi, kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu ir nenustatė akivaizdžiai neteisingo tam tikrų apelianto neginčijamų aplinkybių įvertinimo.

37. Atsižvelgusi į pirmosios instancijos teismo konstatuotą Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumą (pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimą), teisėjų kolegija daro išvadą, kad valstybės institucijos veiksmai Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme buvo neteisėti, o M. R. teisės buvo pažeistos, todėl jam turi būti atlyginta patirta neturtinė žala. Kita vertus, nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K veiksmai negali būti prilyginami kankinimui, žiauriam ar nežmoniškam bei asmens orumą žeminančiam elgesiui, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovo atstovas pažeidė Konvencijos 3 straipsnio nuostatas.

38. Nors administracinėje byloje nėra duomenų, kad M. R. sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuoti teisės pažeidimai, tačiau jam neužtikrinus tinkamų kalinimo sąlygų, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nustatyti atsakovo atstovo padaryti pažeidimai sudarė prielaidas patirti pareiškėjo nurodytus neigiamus išgyvenimus, t. y. kilti neturtinei žalai. Taigi, tarp nurodytų atsakovo atstovo pažeidimų ir M. R. kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys.

39. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, ir ar pažeistai teisei apginti nepakanka teisės pažeidimo fakto pripažinimo.

40. Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai turi būti kompensuojami didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti turi būti skiriama mažesnė suma. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1124-1062/2020, 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-716-261/2020).

41. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kaip jos buvo pažeistos, pažeidimo trukmė, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir taip toliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

42. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo trukmę, intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjui pakankama ir atsakovo atstovo padarytiems pažeidimams proporcinga suma yra 50 Eur.

43. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis tualetu neužtikrinimą, todėl nepagrįstai M. R. skundą atmetė. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, nustatant, kad M. R. turi būti priteista 50 Eur suma neturtinei žalai atlyginti, kuri yra proporcinga atsakovo atstovo padarytam pažeidimui kompensuoti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo M. R. (M. R.) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 11 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo M. R. (M. R.) skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui M. R. (M. R.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), priteisti 50 Eur (penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Rytis Krasauskas Ramutė Ruškytė