2025-10-01 Nr. AB-15332-3-61-3-02193-2025-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2555-1047/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02193-2025-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. spalio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas, prieglobsčio prašytojas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, (toliau – ir skundas) ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. 25S92250 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Migracijos departamentas pripažino, jog pareiškėjo parodymai yra nuoseklūs ir detalūs, o veikla kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės valstybė, kilmės šalis) (duomenys neskelbtini) atitinka realybę, tačiau vis tiek konstatavo, kad tai neužtikrina individualios rizikos. Nuo pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką iki Sprendimo priėmimo praėjo daugiau nei vieneri metai, todėl Migracijos departamentas, atsižvelgęs į dabartinę politinę situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, turėjo papildomai ištirti aplinkybes, ar pareiškėjo atvykimas į Lietuvą ir grįžimas į kilmės valstybę, turėtų įtakos netinkamam elgesiui su juo kilmės valstybėje ir (arba) įtarimus ar kaltinimus administracinio ar baudžiamojo proceso kontekste. Migracijos departamentas netinkamai įvertino aplinkybes dėl (duomenys neskelbtini). Atsakovas taip pat netinkamai vertino tarp pareiškėjo (duomenys neskelbtini) kilusį konfliktą, laikydamas jį tik turtiniu ginču ir neatsižvelgęs į visas aplinkybes. Sprendimu siūloma grąžinti pareiškėją į šalį, kurioje (duomenys neskelbtini), o pareiškėjo veikla ir pažiūros (nors ir neaktyvios) gali lemti persekiojimą, sulaikymą ar kankinimą.

2.2. Prieglobsčio prašytojo veikla po atvykimo į Lietuvą vertinta netinkamai, nes buvo pateikta aiškių įrodymų apie (duomenys neskelbtini). Tokia veikla, net jei nedidelio masto, sustiprina kilmės valstybės režimo priešiškumą, ypač turint omenyje, kad kilmės valstybės (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas per kelerius gyvenimo Lietuvoje metus susikūrė realius ir tvirtus socialinius ryšius: veda bendrą ūkį su Lietuvos Respublikos piliete, ketina tuoktis. Pareiškėjas aktyviai bendrauja su sužadėtinės artimaisiais, yra priimtas į šeimos aplinką, palaiko nuolatinius socialinius ir emocinius ryšius.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

4.1. Bylai reikšmingų aplinkybių visuma yra visapusiškai ištirta ir tinkamai įvertinta. Pareiškėjas buvo apklaustas (duomenys neskelbtini), įvertinti jo pateikti dokumentai. Tyrimo metu buvo įvertinti ne tik pateikti duomenys, bet ir informacija, susijusi su kilmės valstybe. Nors pareiškėjas nesutinka su Migracijos departamento vertinimu, tačiau nepateikia jokių įrodymų, paneigiančių Sprendime nurodytus motyvus ir iš to padarytas išvadas.

4.2. Sprendime motyvuotai nurodoma, kad įvertinus prieglobsčio prašytojo tyrimo metu pateiktus rašytinius, vaizdinius bei verbalinius įrodymus tiek atskirai, tiek bendrai, bei atsižvelgus į viešai prieinamą informaciją ir Migracijos departamento 2024 m. gruodžio 17 d. pažymą Nr. 24VD21751, nenustatyta visiškai pagrįstos pareiškėjo baimės dėl grįžimo į kilmės valstybę. Tyrimo metu nebuvo nustatyta jokių objektyvių įrodymų, leidžiančių manyti, kad prieglobsčio prašytojas būtų patekęs į kilmės valstybės pareigūnų akiratį dėl (duomenys neskelbtini). Prieglobsčio prašytojo tikimybė ateityje patekti į kilmės valstybės pareigūnų akiratį irgi hipotetinė, nes jo viešas matomumas ir atpažįstamumas yra labai menkas, o (duomenys neskelbtini) veikla iš esmės apribota nepastoviu bei pasyviu dalyvavimu. Tyrimo metu buvo nustatyta ir tai, kad nėra duomenų (duomenys neskelbtini), taigi tikimybė prieglobsčio prašytojui susidurti su galimu persekiojimu (duomenys neskelbtini) yra teorinio pobūdžio. Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėjas, (duomenys neskelbtini). Kilmės valstybės informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) buvo įprasta praktika, taikyta visiems (duomenys neskelbtini). Pats prieglobsčio prašytojas apklausos metu nurodė, jog (duomenys neskelbtini), kaip to reikalauja kilmės šalies teisės aktai, su (duomenys neskelbtini) buvo susidūrę ir kiti jo pažįstami, (duomenys neskelbtini). Kadangi (duomenys neskelbtini), todėl atsakovas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes bei turimą kilmės valstybės informaciją, nenustatė pagrindo manyti, kad šie veiksmai buvo motyvuoti politiniu persekiojimu.

4.3. Sprendime taip pat įvertintos ir pareiškėjo pateiktos socialiniuose tinkluose esančios paskyros. Socialiniame tinkle „Instagram“ nėra jokių įrašų, susijusių (duomenys neskelbtini), profilio nuotraukos fone matoma (duomenys neskelbtini), tačiau ši paskyra nėra plačiai žinoma – ją seka tik 60 asmenų, o įrašai sulaukia nuo 0 iki 20 „patinka“ paspaudimų. Prieglobsčio prašytojas socialiniame tinkle „Facebook“ turi 44 draugus, tačiau joje nepateikta jokių asmens tapatybę tiesiogiai atskleidžiančių nuotraukų, kuriose būtų matomas. Apie galimą paskyros priklausymą galima spręsti tik iš netiesioginių elementų – nuotraukų, darytų Lietuvoje (duomenys neskelbtini), žmonių su lietuviškais vardais ir pavardėmis, komentarų po jo nuotraukomis bei priklausymo „Facebook“ grupei (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas šiuo metu neseka jokių (duomenys neskelbtini) informacijos šaltinių ar paskyrų socialiniuose tinkluose, kurios galimai sukeltų kilmės valstybės institucijų susidomėjimą. Apklausos metu prieglobsčio prašytojas teigė anksčiau prenumeravęs tokius informacijos šaltinius, kaip (duomenys neskelbtini), tačiau vėliau šias prenumeratas pašalino. Atsakovas įvertino ir tai, kad pats pareiškėjas nenurodė, jog būtų buvęs viešai užfiksuotas bent viename (duomenys neskelbtini) renginyje, o tyrimo metu viešai prieinamuose šaltiniuose nebuvo rasta jokios informacijos apie jo politinį aktyvumą, išskyrus vieną nuotrauką socialiniame tinkle „Instagram“, kurioje antrame fone matoma (duomenys neskelbtini).

4.4. Sprendime prieita prie motyvuotos išvados, kad rizika prieglobsčio prašytojui nukentėti ateityje nėra pakankamai individualizuota ir yra hipotetinio pobūdžio, kadangi nenustatyta nei konkretaus tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų, nei tikėtinos prieglobsčio prašytojui asmeniškai gresiančios žalos, dėl ko prieglobsčio prašytojo baimė patirti persekiojimą nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi tyrimo metu nenustatyta, jog prieglobsčio prašytojui kilmės valstybėje grėstų kankinimai, žiaurus ar nežmoniškas, žeminantis elgesys, mirties bausmė ar egzekucija, jam nesuteikta ir papildoma apsauga. Priėmus sprendimą nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, jis netenka teisės likti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Sprendime įvertinta, kad prieglobsčio prašytojas nėra sudaręs šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikos piliečiais ar asmenimis, turinčiais leidimą gyventi Lietuvoje (nuo 2022 m. besitęsiantys santykiai su mergina nėra registruoti, todėl minėta moteris nėra laikoma šeimos nariu), neturi ekonominių ryšių su Lietuva (pagal aktualius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) duomenis, jis iš paskutinio darbo buvo atleistas (duomenys neskelbtini), nuo to laiko nebedirba, taip pat neturi teisės dirbti Lietuvoje). Taip pat nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjas buvo baustas administracine nuobauda už tai, kad vykdė nedeklaruotą savarankišką veiklą – (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės leidžia teigti, kad prieglobsčio prašytojas nėra ir nebuvo integravęsis į šalies darbo rinką.

4.5. Pareiškėjui yra suteikiama galimybė savanoriškai išvykti iš Lietuvos ir tokiu atveju jam nebus uždrausta atvykti į Lietuvą, t. y. viskas priklauso nuo pareiškėjo veiksmų. Nusprendžiant uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti perspėjimą į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės (buvimas Lietuvoje, ryšiai su Lietuva ir kt.). Minėtos Sprendimo dalys bus įvykdytos tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas neįvykdys įpareigojimo savarankiškai išvykti iš Lietuvos Respublikos.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2025 m. liepos 3 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. M. skundą.

6. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

6.1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

6.2. Migracijos departamentas, įvertinęs faktines aplinkybes, Sprendimu nesuteikė pareiškėjui pabėgėlio statuso, įpareigojo savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos į užsienio valstybę per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyks iš Lietuvos Respublikos per Sprendime nurodytą savanoriško išvykimo terminą, atsakovas nurodė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant Sprendimą – nuo išvykimo dienos įtraukti į SIS [Šengeno informacinė sistema] perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos.

7. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas), 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir 1951 m. Konvencija), Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131, nuostatomis, jas aiškinančia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir įvertinęs byloje esančius duomenis sprendė, jog atsakovas išsamiai išanalizavo pareiškėjo nurodytas aplinkybes, surinko detalią informaciją ir padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta.

8. Teismas nurodė, jog atsakovas Sprendime konstatavo, kad pareiškėjo išsakyta informacija apie (duomenys neskelbtini) vertintina kaip patikima, tačiau nesudaro pagrindo spręsti, jog pareiškėjui kilmės valstybėje galėtų kilti grėsmė. Teismo vertinimu, Sprendime itin detaliai išanalizuota pareiškėjo (duomenys neskelbtini) veikla Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), ištirti pareiškėjo pateikti įrodymai dėl (duomenys neskelbtini) nuotraukos, kurie nevertinti kaip pagrįstas įrodymas dėl pareiškėjo patirto realaus grasinimo susidoroti, nuspręsta, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima objektyviai vertinti, kad pareiškėjo (duomenys neskelbtini) ir nebendravimas su pareiškėju yra susijęs būtent su jo (duomenys neskelbtini) veikla. Teismas priėjo prie išvados, jog Migracijos departamento Sprendimas yra motyvuotas, neturi esminių faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimo trūkumų.

9. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, susijusius su tuo, kad atsakovas netinkamai ir ne iš esmės įvertino jo (duomenys neskelbtini) veiklą, nurodęs, jog pareiškėjas nei prašymo pateikimo, nei apklausos, nei skundo teismui pateikimo, nei teismo posėdžio metu, nenurodė kitų aplinkybių, kurios nebūtų įvertintos atsakovo. Teismas pripažino pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes nedetalizuotomis, abstrakčiomis, bendro pobūdžio ir paneigtomis byloje surinktais įrodymais. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini) pateikė prašymą suteikti prieglobstį, nes neturėjo darbo.

10. Teismas pažymėjo, jog prieglobstis suteikiamas asmeniui, siekiant jį apsaugoti nuo pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, jog nesuteikus prieglobsčio, pareiškėjui jo kilmės valstybėje kiltų pavojus. Teismas nurodė, jog kilmės valstybės teritorijoje vykstantys neramumai savaime nesuponuoja prievolės suteikti asmeniui prieglobstį, kol asmuo neįrodo, jog dėl jų kilo individualaus pobūdžio grėsmė. Kadangi įvertinus pareiškėjo pateiktą informaciją bei surinktą informaciją apie kilmės valstybę, nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika, teismas vertino, jog pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Atsakovas nenustatė individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį, pareiškėjas teismui nepateikė tokių įrodymų. Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti esant pagrįstai tikimybei, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai – kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

11. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl jo realių ir tvirtų socialinių ryšių, teismas vadovavosi Įstatymo nuostata dėl šeimos narių (2 str. 26 d.) ir sutiko su atsakovo išvada, jog pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis.

12. Teismas nurodė, jog pareiškėjas, prašydamas panaikinti Migracijos departamento Sprendimą, neginčijo jo dalių, susijusių su pareiškėjo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos bei draudimu atvykti. Aptaręs Įstatymo 127, 128, 130, 139 straipsniuose įtvirtintą reguliavimą, Sprendimo turinį, teismas nustatė, kad atsakovas įvertino, jog pareiškėjas yra ne Lietuvos Respublikos pilietis, šiuo metu neturi galiojančio dokumento, suteikiančio jam teisę būti ar gyventi Lietuvoje, taip pat neturi tokio pobūdžio ir svarbos ryšių, dėl kurių nebūtų priimamas sprendimas grąžinti į užsienio valstybę. Teismas pažymėjo, jog Sprendimu pareiškėjui nustatytas 14 dienų terminas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjui savanoriškai neįvykdžius Sprendimo dalies, kuria jis įpareigojamas savanoriškai išvykti, jis būtų išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos su iš to kylančiomis pasekmėmis.

13. Netenkinęs pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Migracijos departamento Sprendimą, teismas netenkino ir išvestinio skundo reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš naujo. Teismas nenagrinėjo kitų proceso dalyvių procesiniuose dokumentuose išdėstytų daugiau argumentų, pripažinęs juos neesminiais sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičiančiais šiame sprendime padarytos išvados.

III. 14. Pareiškėjas A. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 3 d. sprendimą ir Migracijos departamento Sprendimą.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

15.1. Teismas netinkamai taikė ir aiškino Įstatymo 86 ir 87 straipsnių normas bei ignoravo individualizuotą grėsmę, t. y. pareiškėjo veikla ir kilmės valstybės informacija sudaro pagrindą manyti, kad prieglobsčio prašytojas susidurs su realia persekiojimo grėsme, jo baimė grįžti į kilmės valstybę yra grindžiama tiek asmeniniais išgyvenimais, tiek šalies politine realybe. Pareiškėjas nurodo, jog jis negali grįžti į kilmės valstybę, joje jam gresia persekiojimas ir nežmoniškas elgesys vien dėl to, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas bus (duomenys neskelbtini), tai sukuria individualizuotą grėsmę, kurią atsakovas turėjo įvertinti.

15.2. Sprendime nesivadovauta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, kuris draudžia bet kokį asmens grąžinimą į valstybę, kurioje jam gali grėsti kankinimas ar nežmoniškas elgesys. Tokia sprendimo logika prieštarauja EŽTT praktikai bei Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal EŽTT praktiką (2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07), net jei nėra tiesioginių įrodymų apie konkrečią grėsmę, pakanka įrodyti sisteminį smurto pavojų valstybėje, į kurią planuojama deportuoti.

15.3. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjo faktinį gyvenimą ir integraciją Lietuvoje, ignoravo sisteminį pavojų prieglobsčio prašytojui, kurį patvirtina (duomenys neskelbtini), o byloje nagrinėjamą situaciją įvertinęs formaliai iš esmės pažeidė ne tik Europos Sąjungos teisės, bet ir tarptautinius žmogaus teisių principus. Lietuvos valdžios institucijos (užsienio reikalų ministras, Prezidentas, Seimas) ne vieną kartą pabrėžė, kad (duomenys neskelbtini). Tai sukėlė pagrįstą lūkestį, kad (duomenys neskelbtini). Šiuo argumentu taip pat grindžiamas pareiškėjo atvykimas ir prašymas gyventi Lietuvoje.

16. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

16.1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo motyvais ar jų išsamumu, negali būti prilyginama motyvų nebuvimui.

16.2. Nepagrįsti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog atsakovas formaliai vertino jo pateiktą prieglobsčio prašymą, jog nebuvo įvertintos Konvencijos 3 straipsnio nuostatos, pažeista EŽTT praktika bei Konstitucija. Sprendime tinkamai įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės. Pareiškėjas nei teismui, nei atsakovui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikia jokių individualių duomenų, kurie patvirtintų Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse numatytus pagrindus. (duomenys neskelbtini) niekaip nėra susijusi su pareiškėju ir jo individualiomis savybėmis.

16.3. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su Lietuvos valdžios deklaruotais įsipareigojimais dėl (duomenys neskelbtini), nėra teisiškai reikšmingi, nes ginčo dalykas yra pareiškėjo prieglobsčio prašymas. Lietuva niekada neįsipareigojo suteikti (duomenys neskelbtini) prieglobsčio, jeigu jie neatitinka 1951 m. Konvencijoje įtvirtintų pagrindų. Pareiškėjas nėra sudaręs šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikos piliečiais ar asmenimis, turinčiais leidimą gyventi Lietuvoje, tai yra išsamiai aptarta Sprendime ir skundžiamame teismo sprendime.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. 25S92250 teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas A. M. taip pat prašė įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

18. Migracijos departamento Sprendimu nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), įpareigoti pareiškėjų savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos į užsienio valstybę per 14 kalendorinių dienų nuo Sprendimo įteikimo dienos. Sprendimu taip pat nuspręsta, jog jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per Sprendime nurodytą savanoriško išvykimo terminą: išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę ((duomenys neskelbtini)); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant Sprendimą – nuo išvykimo dienos; įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant Sprendimą – nuo išvykimo dienos. Sprendimas nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) priimtas nustačius, kad prieglobsčio prašytojo nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys (duomenys neskelbtini) neatitinka pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo sąlygų.

19. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje esančią medžiagą, atmetė pareiškėjo skundą, priėjęs prie išvados, kad Migracijos departamento Sprendimas priimtas atlikus individualų pareiškėjos ir surinktų įrodymų objektyvų tyrimą, įvertinus reikšmingas aplinkybes ir padarius teisingas ir pagrįstas išvadas.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, laikosi pozicijos, jog tiek teismas, tiek atsakovas tinkamai neįvertino individualių aplinkybių, tinkamai nesivadovavo teismų formuojama praktika, ignoravo pareiškėjo paaiškinimus ir dėl to teismas priėmė neteisėtą bei nepagrįstą skundžiamą sprendimą bei paliko galioti neproporcingą Migracijos departamento Sprendimą.

21. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų dėl Sprendime įtvirtinto įpareigojimo pareiškėjui savanoriškai išvykti iš Lietuvos bei pasekmių, kilsiančių pareiškėjui neįvykdžius minėto įpareigojimo, todėl šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas netikrinamas.

22. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021; 2025 m. liepos 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2318-968/2025).

24. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr.. pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H. L. R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

25. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; 2025 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1165-822/2025).

26. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) nustatyta, kad kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; ir e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas (4 str. 5 d. a–e p.). Direktyvos 2011/95/ES 9 straipsnio (persekiojimo veiksmai) 1 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, jog tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti: a) pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma, tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai, kaip nurodyta a punkte (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2056-1047/2025).

27. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė tikėtinu (duomenys neskelbtini).

28. Migracijos departamentas, įvertinęs prieglobsčio prašytojo pateiktus motyvus bei surinktus įrodymus tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių kontekste (pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) veiklą vertintas kaip patikimas, tačiau nepakankamai pagrįstas įrodymais, jog pareiškėjas dėl šios veiklos būtų individualiai žinomas kilmės valstybės valdžios institucijoms, po atvykimo į Lietuvą ši veikla nepasižymėjo intensyvumu ir pastovumu, socialiniuose tinkluose nėra aktyvių viešų įrašų su aiškiai deklaruojamomis pažiūromis, po išvykimo iš kilmės valstybės pareiškėjas buvo į ją sugrįžęs, prieglobsčio pasiprašė tik praėjus beveik (duomenys neskelbtini) metams po atvykimo į Lietuvos Respubliką, (duomenys neskelbtini) grasinimai vertinti kaip nepatikimi, (duomenys neskelbtini) – kaip susiję su teisėtomis administracinėmis (duomenys neskelbtini) procedūromis, (duomenys neskelbtini) – kaip nepagrįstas dokumentais ir kt.), nenustatė individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojui suteikimo poreikį.

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, bylos medžiagą, pareiškėjo apeliacinio skundo bei atsakovo atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, šią informaciją įvertino kartu su pareiškėjo pateiktais paaiškinimais apie jo individualią situaciją ir pagrįstai pareiškėjo paaiškinimus įvertino kaip nepagrindžiančius baimės patirti persekiojimą kilmės valstybėje. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar atsakovo Sprendimo dalis dėl pabėgėlio statuso pareiškėjui nesuteikimo yra pagrįsta ir teisėta bei, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jam turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, įvertino Migracijos departamento Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą visais pareiškėjo skunde nurodytais aspektais, atskirus įrodymus ir jų visumą išnagrinėjo vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisykle, įtvirtinta ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo sprendimo išsamumą, teisėtumą ir pagrįstumą, o tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių taip, kaip tai būtų palankiau pareiškėjui, nereiškia, jog teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

30. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais, susijusiais su ignoruota individualizuota persekiojimo kilmės valstybėje grėsme. Šiuo aspektu Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas iš kilmės valstybės į Europos Sąjungos šalis ((duomenys neskelbtini), o po to ir Lietuvą) keliavo turėdamas darbinę D tipo Šengeno vizą, visi jo kelionių maršrutai – tiek į (duomenys neskelbtini), tiek į Lietuvą – vyko per oficialius sienos kirtimo punktus, praeinant kilmės valstybės pasieniečių patikras, pareiškėjas (duomenys neskelbtini) atvyko į Lietuvą ne su humanitarine viza (nemokamai išduodama (duomenys neskelbtini)), o gavus standartinę vizą per privatų kvietimą, taigi byloje surinkti duomenys neleidžia identifikuoti nei tariamų persekiotojų, nei persekiotojų tikslų ar motyvų persekioti pareiškėją, nei šiuo metu, nei ateityje dėl konvencinių priežasčių (dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba dėl politinių įsitikinimų). Vertindama pareiškėjo argumentus, susijusius su ilgu pareiškėjo gyvenimu Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjui apklausos metu buvo suteikta galimybė nevaržomai pateikti savo prieglobsčio prašymo motyvus, įrodymus, paaiškinimus, jo apklausa buvo detali, buvo užduodami patikslinamieji klausimai. Atsakovas detaliai analizavo pareiškėjo (duomenys neskelbtini) veiklą Lietuvoje (Sprendimo 3.1.4 p.), jo pateiktas nuotraukas, viešai prieinamą informaciją ir nustatė, jog nebuvo rasta jokios informacijos apie jo (duomenys neskelbtini), išskyrus vieną nuotrauką socialiniame tinkle „Instagram“, kurioje antrame fone matoma (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nenurodė, kokios, pareiškėjo manymu, reikšmingos faktinės aplinkybės, pareiškėjo pasakojimo dalys nebuvo įvertintos ar buvo įvertintos netinkamai, taigi šie pareiškėjo argumentai atmetami.

31. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl jo faktinio gyvenimo ir integracijos Lietuvoje, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime Nr. 21/2008 pažymėta, kad konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto, įtvirtinto Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalyje; santuoka yra vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti, tačiau tai nereiškia, kad pagal Konstituciją, inter alia (be kita ko) jos 38 straipsnio 1 dalį, nėra saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos; konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi (taip pat žr. Konstitucinio Teismo 2019 m. sausio 11 d. nutarimą Nr. KT3-N1/2019). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog mutatis mutandis (pakeitus tai, kas keistina) aplinkybė, kad pareiškėjas su pareiškėjo vaiko motina nėra sudarę santuokos, nereiškia, kad jų nesieja jokie šeiminiai ryšiai (žr., pvz., 2020 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5231-968/2020), tokia aplinkybė, jog pareiškėjas ir vaiko motina nėra sudarę santuokos negali būti vertinama kaip aplinkybė, paneigianti pareiškėjo šeiminius ryšius (žr., pvz., 2025 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1160-789/2025; 2025 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2352-520/2025), aplinkybė, jog pareiškėja ir jos partneris nėra sudarę santuokos ar nėra įregistravę partnerystės, nereiškia, kad tai, jog pareiškėja gyvena su partneriu, kuriam suteiktas prieglobstis Lietuvoje, tarp jų yra sukurti tam tikri bendru gyvenimu grįsti ryšiai, negali kelti grėsmės ir pačiai pareiškėjai (žr., pvz., 2025 m. sausio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1097-789/2025).

32. Nors pareiškėjas procesiniuose dokumentuose nurodė nuo 2022 m. gyvenantis kartu su mergina ir ketinantis oficialiai įregistruoti santykius, tačiau nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė jokių šiuos ketinimus ir savo šeimyninę padėtį patvirtinančių įrodymų. Migracijos departamentas šiuo aspektu konstatavo, kad pareiškėjas nėra sudaręs šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikos piliečiais ar asmenimis, turinčiais leidimą gyventi Lietuvoje, santykių neįregistravo. Taigi pareiškėjas nagrinėjamu atveju neįrodė, kad jis turi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikos piliečiais ar asmenimis, turinčiais leidimą gyventi Lietuvoje. Priešingai nei teigia pareiškėjas, teismas skundžiamame sprendime sutiko su atsakovo vertinimu, jog pareiškėjas nėra įtvirtinęs ekonominių ryšių, taigi pareiškėjo argumentai, susiję su jo faktiniu gyvenimu ir integracija Lietuvoje buvo tinkamai išanalizuoti. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su Lietuvos valdžios deklaruotais įsipareigojimais dėl (duomenys neskelbtini), nėra teisiškai reikšmingi, nes ginčo dalykas yra pareiškėjo prieglobsčio prašymas.

33. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas.

34. Nenustačius realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui tikimybės bei pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, negalėjo būti suteikta ir papildoma apsauga Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktų pagrindu. Kadangi pareiškėjo kilmės valstybėje šiuo metu nevyksta ginkluotas konfliktas, todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Dėl to darytina išvada, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad prieglobsčio prašytojas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

35. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai nusprendė, jog skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis