2013-06-11 Nr. BB-1153-1-40-1-00363-2010-1 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K–283/2013 Teisminio proceso Nr. 1-40-1-00363-2010-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.4; 2.1.7; 2.3.6.3. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorui Sauliui Kulikauskui,

išteisintajam R. Z.,

išteisintojo gynėjui advokatui Juliui Jasaičiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Albino Bambalo kasacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 13 d. nuosprendžio, kuriuo R. Z. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimų požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 12 d. nutartis, kuria Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla, išklausiusi teisėjo R. Baumilo pranešimo, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

R. Z. buvo kaltinamas tuo, kad 2010 m. rugsėjo 10 d., nuo 18.00 iki 22.00 val., Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Šiaulių AVPK) Radviliškio rajono policijos komisariato budėtojų dalies patalpose, esančiose Radviliškyje, Gedimino g. 36, būdamas valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, t. y. dirbdamas Šiaulių AVPK Radviliškio rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėju ir pagal 2000 m. spalio 17 d. Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1, 2, 4, 5 punktų, 21 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 23 straipsnio 1 dalies, 4 dalies 2 punkto, 24 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, privalėdamas gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises bei laisves, turėdamas teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais atvejais, turėdamas teisę panaudoti specialiąją priemonę – antrankius tik sulaikydamas teisės pažeidimą padariusį asmenį, kuris aktyviais veiksmais vengia sulaikymo, pagal Šiaulių AVPK viršininko 2008 m. spalio 13 d.

įsakymu Nr. 40-V-26 patvirtintų Šiaulių AVPK Radviliškio rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjo pareigybės aprašymo II skirsnio 4 punkto, V skirsnio 7.11 punkto reikalavimus, privalėdamas užtikrinti ir vykdyti nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją bei jų tyrimą, vykdyti prevencines priemones, šalinančias sąlygas ir priežastis nusikalstamoms veikoms ir kitiems pažeidimams atsirasti prižiūrimoje teritorijoje, vykdydamas policijos pareigūno bendrąsias teises ir pareigas, įstatymo numatytais atvejais turėdamas teisę naudoti šaunamąjį ginklą, fizines ir kitokias prievartos priemones ir atsakydamas už panaudojimo teisėtumą, tyčia, pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi priešingai tarnybai interesais, 2010 m. rugsėjo 10 d., apie 18 val., Šiaulių AVPK Radviliškio rajono policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio patalpose, prisistačiusiam pagal kvietimą atvykti į policijos įstaigą L.

K. liepdamas pateikti su savimi turimus asmeninius daiktus, taip duodamas suprasti, kad L. K. bus sulaikytas, dėl pateiktų daiktų neužpildydamas reikiamos formos dokumento, neteisėtai panaudojo antrankius, uždėdamas juos L. K. ant kairės rankos riešo ir prirakindamas jį prie sulaikytųjų patalpoje esančio suolo bei spirdamas koja sėdinčiam L. K. į kairę blauzdą, taip sukeldamas jam fizinį skausmą. Neturėdamas pagrindo R. Z. nuo 19.00 val. iki 22.00 val. laikė L. K. sulaikytųjų patalpoje prirakintą prie suolo, po to, apie 22.00 val., vedė jį surakintą antrankiais į trečiame aukšte esantį kabinetą, tempdamas laiptais už vienos antrankių dalies.

Dėl tokio vedimo būdo L. K. suklupo ant laiptų pakopos ir tai jam sukėlė fizinį skausmą, nes antrankiu buvo užveržtas kairės rankos riešas. Nuvedęs L. K. į 312 kabinetą, R. Z. neteisėtai, neturėdamas pagrindo laikė jį su antrankiais bei vykdė apklausą, nepildydamas jokio procesinio dokumento. Tokiais veiksmais R. Z. diskreditavo policijos pareigūno vardą, sumenkino teisėsaugos institucijos – policijos – prestižą, taip padarydamas didelę žalą valstybei.

Pirmosios instancijos teismas R. Z. pagal šį kaltinimą išteisino, nuosprendyje nurodęs, kad šioje baudžiamojoje byloje nėra pakankamai objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog kaltinamasis R. Z. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje. Nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir abejonėmis, o visos aplinkybės, kurios nėra aiškiai nustatytos ir įrodytos, vertinamos kaltinamojo naudai. Apeliacinės instancijos teismas dėl R. Z. priimtą išteisinamąjį nuosprendį pripažino teisėtų ir pagrįstu.

Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 12 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies reikalavimus – nuosprendyje nenurodė, kuriuos duomenis pripažįsta įrodymais, nenustatė bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių, nepateikė įrodymų vertinimo motyvų, nenurodė, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta. Teismas nuosprendyje išdėstė nukentėjusiojo L. K. , liudytojo R. V. bei išteisintojo R. Z. duotus parodymus ir nė vienų neatmetė, nors jie dėl esminių faktinių aplinkybių yra kardinaliai priešingi. Pasak kasatoriaus, tai neleidžia pripažinti, kad įrodymai pirmosios instancijos teisme buvo tiriami išsamiai. Teismas byloje esančius duomenis tyrė selektyviai, pripažino įrodymais duomenis, nepatikrinęs, ar jie atitinka įrodymams keliamą leistinumo reikalavimą, nepašalino įrodymuose esančių prieštaravimų. Taip pat kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus ir nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nemotyvuotai nurodė, kad nesiremia liudytojų A. G., T. G., V. K., G. K. parodymais, išdėstė baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės (profesinių pareigų vykdymo) turinį, teisės aktų nuostatas, susijusias su policijos pareigūno teise panaudoti prievartą, ir deklaratyviai nurodė, jog baudžiamojoje byloje nėra pakankamai objektyvių duomenų, iš kurių neginčijamai būtų galima padaryti išvadą, kad R. Z. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje. Kasatoriaus teigimu, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas privalėjo itin kruopščiai ir atidžiai išnagrinėti bylą, patikrinti pirmosios instancijos teismo išvados dėl R.

Z. nekaltumo pagrįstumą, tačiau apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimo neatliko, faktines aplinkybes nustatinėjo iš teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotų asmenų parodymų. Kasatoriaus nurodo, kad teisiamojo posėdžio protokole tam tikri duomenys (liudytojų parodymai) buvo užfiksuoti nenuosekliai ir neišsamiai, net prieštaringai, todėl, siekiant išsamiai išnagrinėti baudžiamąją bylą, apeliacinės instancijos teisme buvo būtina įrodymų tyrimą atlikti – ištirti pirmosios instancijos teismo neištirtus duomenis, pašalinti prieštaravimus parodymuose, atlikti kitus tyrimo veiksmus.

Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu padarytais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais buvo apsunkinta galimybė prokurorui pateikti apeliacinį skundą, ginčijant teismo nurodyto vieno ar kito įrodymo pakankamumą, jo ryšį, liečiamumą su kitu įrodymu, tam tikrų faktinių aplinkybių, atskirų nusikalstamos veikos požymių buvimą ar nebuvimą bei kitais klausimais. Apeliaciniame skunde teko iš esmės atkartoti kaltinime išdėstytus duomenis, pagrindžiančius R. Z. kaltę, be to, spėjant, jog pirmosios instancijos teismas pripažįsta R.

Z. atliktus kaltinime nurodytus veiksmus, tačiau laiko juos teisėtais (esant profesinių pareigų vykdymui), – ginčyti tokias numanomas teismo išvadas. Galimybių ginčyti faktines aplinkybes ar teismo nustatytus įrodymus suvaržymas, taip pat įpareigojo apeliacinės instancijos teismą tiksliai nustatyti bylai reikšmingas faktines aplinkybes. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas turėjo vertinti ir tą aplinkybę, jog R. Z. atsisakė tikrintis poligrafo įrenginiu, taip pat savo parodymus teisme davė tik apklausus visus proceso dalyvius.

Teismų praktikoje tokios aplinkybės yra analizuojamos ir vertinamos.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 242 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytus reikalavimus, tiesiogiai neištyrė visų bylos įrodymų, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, nepaskelbė ikiteisminio tyrimo metu duotų kaltinamojo, nukentėjusiojo ir daugumos liudytojų parodymų, jų netikrino lygindamas su ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nesiekė nustatyti ar juose nėra prieštaravimų dėl esminių faktinių aplinkybių, ar jie nuoseklūs ir todėl gali būti laikomi patikimais. Apeliacinės instancijos teismas byloje įrodymų tyrimo neatliko ir pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų nepašalino, netyrė ir neatsižvelgė į ikiteisminio tyrimo metu asmenų duotus prieštaringus parodymus, nesiėmė veiksmų išsiaiškinti parodymų kitimo priežasčių ir neįvertino jų patikimumo.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 242 straipsnio 1 dalį ir 276 straipsnio 4 dalį, o apeliacinės instancijos teismas pažeidimo nepašalindamas, neištyrė R. Z. kaip liudytojo ir įtariamojo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, nors šie parodymai dėl minėtos aplinkybės prieštaringi. R. Z. 2010 m. rugsėjo 21 d. surašytame tarnybiniame pranešime nurodyta, kad sulaikytų asmenų patalpoje L. K. buvo laikomas, nes nebuvo aišku, koks bus dėl jo priimtas sprendimas, L. K. reiškė pretenzijas po liudytojos R.

D. apklausos. Pasak prokuroro, iš nurodytų duomenų nėra aišku, kokios aplinkybės galėjo pasikeisti po R. D. apklausos ir kodėl L. K. negalėjo laukti policijos komisariato fojė. Apklaustas kaip liudytojas apie savo paties gal būt padarytą nusikalstamą veiką R. Z. nurodė, kad jam L. K. pasirodė įtartinas, nusiminė, jog teks atlyginti nuostolius, todėl pagalvojo, kad L. K. gali imtis provokacijų, paprašė jo palaukti, kol atvažiuos tyrėjas J. M.. Kasatoriaus teigimu, tokie duomenys yra visiškai neįtikinami, be to, neduoda pakankamo pagrindo manyti, jog L.

K. būtų ketinęs ar ėmęsis kokių nors netinkamų veiksmų. Apklaustas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo metu R. Z. nurodė, kad L. K. nuvedė į sulaikytų asmenų patalpą, nes joje šilta, buvo suolas, ir ta patalpa buvo filmuojama, dėl to L. K. bijos pasišalinti, nes budėtojai matys ir jis budėtojų bus įspėtas apie L. K. pasišalinimą. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pripažino teisingais ir vadovavosi R. Z. tik teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, jog jis paprašė L. K. palaukti sulaikytų asmenų patalpoje, kad atvykus liudytojai R.

D. tarp jų nekiltų konfliktas. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad teisiamojo posėdžio metu R. Z. pateikė visiškai naują versiją dėl L. K. nuvedimo į sulaikytų asmenų patalpą priežasties. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas patikrinti, ar R. Z. parodymai gali būti laikomi teisingais, turėjo aiškintis jo duotų parodymų nenuoseklumo priežastis, vertinti nurodyto konflikto realumą, lygindamas juos su kitais įrodymais. Priežastis, dėl kurios R. Z. nuvedė R. K. į sulaikytų asmenų patalpą, yra svarbi byloje nustatytina faktinė aplinkybė, nes remiantis ja galima patikrinti kitas reikšmingas aplinkybes bei pateikti išvadas, ar R.

Z. tokiu veiksmu neatliko inkriminuojamo nusikaltimo – neteisėtai sulaikė L. K., taip darė poveikį 18 metų moksleiviui, kad šis prisipažintų atlikęs tam tikrus veiksmus dėl tiriamo įvykio. Byloje tiriant įrodymus nebuvo siekiama pašalinti prieštaravimų dėl šios aplinkybės ir jie nebuvo pašalinti.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė V. G. 2010 m. rugsėjo 22 d. surašyto tarnybinio pranešimo, nors iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad ištyrė kitus dokumentus, baudžiamojoje byloje įsiūtus prieš šį dokumentą ir po jo. Taip pat nebuvo pagarsintas ir ištirtas V. G. ikiteisminio tyrimo metu surašytas liudytojo apklausos protokolas. Nuosprendyje teismas rėmėsi V. G. parodymais, kad jis nematė, jog R. Z. antrankiais būtų prirakinęs L. K. prie suolo, šis ant suoliuko sėdėjo ramus, niekuo nesiskundė.

Apeliacinės instancijos teismas, neištaisęs pirmosios instancijos teismo padaryto proceso pažeidimo, nepagarsinęs vertino V. G. teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus kaip teisingus, nors 2010 m. rugsėjo 22 d. tarnybiniame pranešime ir apklaustas kaip liudytojas V. G. apskritai neigė, jog L. K. buvo laikomas sulaikytų asmenų patalpoje. Prokuroras pažymi, kad V. G. teisiamojo posėdžio metu pripažino, jog jei sulaikytų asmenų patalpoje būtų prirakintas asmuo, atsakomybė tektų visiems tuo metu Operatyvaus valdymo poskyryje dirbusiems pareigūnams.

Taip pat kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netikrino liudytojo J. M. duodamų parodymų patikimumo ir nešalino esminių prieštaravimų. Teismas rėmėsi šio liudytojo teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais apie tai, kad į jo kabinetą atvestas L. K. nebuvo su antrankiais, niekuo nesiskundė, tačiau J. M. ikiteisminio tyrimo metu atliktos apklausos protokolas, pažeidžiant įstatymą, nebuvo ištirtas ir įvertintas. Apklausos metu šis liudytojas nurodė, kad, atvykęs į Radviliškio rajono policijos komisariatą, praeidamas matė L.

K. sėdintį policijos komisariato fojė, po to L. K. buvo atvestas į jo kabinetą. Tokie duomenys, pasak prokuroro, prieštarauja nustatytoms ir R. Z. pripažįstamoms faktinėms aplinkybėms, jog liudytojo J. M. nurodytu metu nukentėjusysis L. K. buvo sulaikytų asmenų patalpoje, o iš jos atvestas pas tyrėją J. M.. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagarsino, ir neištyrė nukentėjusiojo L. K., liudytojų R. V., R. D., A. D., A. G., G. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų. Nors šių asmenų parodymuose nebuvo esminių prieštaravimų, tačiau, siekiant išsamiai ir nešališkai ištirti bylos aplinkybes, patikrinti šių asmenų duotų parodymų nuoseklumą ir patikimumą, patikslinti faktines įvykio aplinkybes ir įvykių eigą, kasatoriaus nuomone, buvo būtina tokius tyrimo veiksmus atlikti.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas faktines bylos aplinkybes grindė duomenimis, užfiksuotais išraše iš duomenų bazės apie 2010 m. rugsėjo 10 d. Radviliškio rajono policijos komisariato užregistruotą įvykį ROIK 0110000495334. Pirmosios instancijos teismas šio įrodymo nepaskelbė ir netyrė, apeliacinės instancijos teismas šio dokumento patikimumo taip pat netikrino. Kasatorius pažymi, kad dokumento trūkumai buvo akivaizdūs ir todėl suponuojantys teismo pareigą patikrinti jame užfiksuotų duomenų teisingumą. Šio išrašo tikrumas nebuvo nustatyta tvarka patvirtintas, todėl jis neatitiko oficialiems dokumentams keliamų reikalavimų ir jame esantys duomenys negalėjo būti laikomi patikimais. Be to, teismai nesiaiškino dokumento gavimo tvarkos: jo atspausdinimo data – 2010 m. rugsėjo 22 d., teismui pateikta 2012 m. gegužės 11 d., šį dokumentą teisiamojo posėdžio metu pateikė R. Z. gynėja, advokato orderis dėl gynybos surašytas ir prokurorei byloje pateiktas 2011 m. kovo 31 d. Pasak kasatoriaus, tai rodo, kad advokatė gauti minėto dokumento iš valstybės institucijos 2010 m. rugsėjo 22 d. negalėjo. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi įrodymu, kuris neatitinka leistinumo reikalavimo (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Kitas R. Z. gynėjos teismui pateiktas išrašas iš duomenų bazės apie 2010 m. rugsėjo 10 d. Radviliškio rajono policijos komisariate užregistruotą įvykį ROIK 0110000495714 įrodymams keliamo leistinumo reikalavimo neatitinka dėl analogiškų aplinkybių, tačiau apeliacinės instancijos teismas juo nesirėmė. Kasatoriaus teigimu, šis dokumentas gali būti svarbus įrodymas tuo aspektu, kad dokumento turinys buvo keičiamas po 2010 m. rugsėjo 10 d., todėl išsamiai ištyrus ir įvertinus kitus byloje esančius įrodymus (policijos pareigūnų parodymus, įrenginio, įrašančio vaizdą, gedimą), gali patvirtinti policijos pareigūnų veiksmus, siekiant R. Z. palankaus sprendimo byloje.

Kasatoriaus teigimu, aptarti teismų padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai tiriant įrodymus lėmė ir esminius BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų nuostatų pažeidimus vertinant įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas įvertino ne visus įrodymus, remdamasis tik teisiamojo posėdžio metu užfiksuotais asmenų parodymais, nepagrįstai suteikė jiems išskirtinę reikšmę prieš ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nustatė labai reikšmingą bylai teisingai išspręsti faktinę aplinkybę, kad R. Z. nukentėjusįjį L. K. į sulaikytų asmenų patalpą nuvedė iki išvykdamas iš Radviliškio rajono policijos komisariato. Prokuroro teigimu, tokią faktinę aplinkybę teismas nustatė pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes dėl jos neatliko įrodymų analizės ir nesiėmė veiksmų prieštaravimams įrodymuose pašalinti, o ją nustatė tik iš R. Z. parodymų. R. Z. 2010 m. rugsėjo 21 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad, jam sugrįžus, L.

K. laukė koridoriuje; tuomet jis L. K. paaiškino, kad reikės pasėdėti sulaikytų asmenų patalpoje. Analogiškas aplinkybes R. Z. nurodė apklaustas kaip liudytojas apie savo paties gal būt padarytą nusikalstamą veiką, tačiau šis įrodymas nebuvo ištirtas. Tai tapo priežastimi šio įrodymo nevertinti ir pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Teisiamojo posėdžio metu R. Z. duoti parodymai posėdžio protokole buvo užfiksuoti dviprasmiškai: atsakydamas į teisėjos klausimą jis pripažino, kad paprašė L. K. palaukti sulaikytų asmenų patalpoje (kaip galima suprasti iš protokolo turinio iki išvykstant iš Radviliškio rajono policijos komisariato), tačiau taip pat nurodė, kad jam – R.

Z. – grįžus, L. K. stovėjo fojė, paprašė jo palaukti ir paliko jį sulaikytų asmenų patalpoje. Iš šių R. Z. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų aptariama faktinė aplinkybė neginčytinai negalėjo būti nustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas privalėjo atlikti įrodymų tyrimą. Neteisingai nustatyta aplinkybė, kada R. Z. nuvedė nukentėjusįjį L. K. į sulaikytų asmenų patalpą, turėjo įtakos apeliacinės instancijos teismui neteisingai vertinti kitus bylos įrodymus: liudytojai R. D. ir A. D. nurodė, kad, pirmą kartą atvykę į Radviliškio rajono policijos komisariatą, matė nukentėjusįjį L.

K. vaikštantį lauke, automobilių stovėjimo aikštelėje, laukiantį fojė; G. K. nurodė, kad jai skambino L. K. ir pasakė, jog yra Radviliškio rajono policijos komisariate ir dar neapklaustas, kad jau pralaukė apie valandą. Sulyginus telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją apie L. K. mobiliojo ryšio telefonų naudojimą ir teismo įrodymu laikytą išrašą iš duomenų bazės apie 2010 m. rugsėjo 10 d. Radviliškio rajono policijos komisariate užregistruotą įvykį, matyti, kad po išraše užfiksuoto R. Z. grįžimo laiko, L.

K. mobiliojo ryšio telefonais nesinaudojo (negalėjo naudotis) daugiau nei dvi valandas. Tokie įrodymai prieštarauja apeliacinės teismo nustatytai aplinkybei, kad tuo metu L. K. jau buvo sulaikytų asmenų patalpoje ,ir patvirtina, kad R. Z. nukentėjusįjį L. K. į sulaikytų asmenų patalpą nuvedė grįžęs į komisariatą po įvykio tyrimo. Kasatoriaus teigimu, tai rodo, kad apeliacinės instancijos teismo išvados neparemtos išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o į atitinkamą apeliacinio skundo argumentą pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus motyvuotai neatsakyta.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis policijos pareigūnų Ž. S., S. S., V. C., L. S., V. S., E. N. parodymais, nustatė, jog L. K. sulaikytų asmenų patalpoje sėdėjo ramus ant suoliuko, niekuo nesiskundė. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teisiamojo posėdžio metu liudytojai V. S., E. N., Ž. S. nurodė neprisimenantys, ar nukentėjusysis L. K. buvo sulaikytų asmenų patalpoje. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojai V. S. ir E. N. nurodė neprisimenantys tos dienos įvykių, Ž. S. – , kad neprisimena, ar koks nors asmuo buvo pristatytų asmenų patalpoje.

Liudytojas V. C. teigė, kad įvykio dienos neprisimena, liudytojai S. S. ir L. S. –, kad neprisimena, ar koks asmuo sėdėjo sulaikytų asmenų patalpoje. Taigi, pasak kasatoriaus, šie liudytojai parodymų apie L. K. elgesį jam būnant sulaikytų asmenų patalpoje nedavė nei teisiamojo posėdžio metu, nei ikiteisminio tyrimo metu, jie iš esmės neprisiminė, ar koks nors asmuo iš viso buvo sulaikytų asmenų patalpoje. Tuo tarpu liudytojo R. V. parodymus apeliacinės instancijos teismas laikė nepatikimais, nurodydamas, kad jie neatitinka kitų byloje esančių įrodymų visumos.

Teismas nedetalizavo, kokie įrodymai paneigia R. V. parodymus, kad jis matė L. K. sulaikytų asmenų patalpoje prirakintą prie suolo, girdėjo balsus ir pokalbį apie prisipažinimą. R. V. duoti parodymai yra tiesioginis įrodymas, patvirtinantis dalį R. Z. atliktų, kaltinime nurodytų neteisėtų veiksmų, todėl šis įrodymas turėjo būti itin kruopščiai tikrinamas. Apeliacinės instancijos teismas nevertino bylos duomenų apie tai, kaip byloje buvo nustatyta, jog R. V. yra kviestinas dalyvauti procese kaip liudytojas. Jis, kaip liudytojas, procese buvo kviečiamas, gavus duomenis apie uždarytus ir iš Radviliškio rajono policijos komisariato areštinės paleistus asmenis.

Taigi, R. V. byloje buvo visiškai nešališkas liudytojas ir teismas, tirdamas šį įrodymą, turėjo tai įvertinti. Asmens neblaivumas stebint įvykius, pasak prokuroro, nėra aplinkybė, šalinanti galimybę asmenį baudžiamojoje byloje apklausti kaip liudytoją bei laikyti tokio liudytojo parodymus patikimais. Esminės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, asmens kaltė įvykdžius net ir labai sunkų nusikaltimą (pvz., nužudymo bylose), dažnai nustatomos asmenų, kurie įvykio metu buvo neblaivūs, parodymais. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į R.

V. būseną stebint įvykius – teisiamojo posėdžio metu jis nurodė, kad išleidžiamas iš areštinės buvo žvalesnis, nes miegojo, sportavo, jautėsi normaliai, viską suvokė, teismas nevertino aplinkybių, jog R. V. neblaivumas jį paleidžiant iš areštinės buvo vidutinis ir dėl jo aktyvių veiksmų galėjo būti artimas vidutinės ribos minimumui, be to, policijos pareigūnai priėmė sprendimą jį iš areštinės paleisti, t. y. jo būsena buvo adekvati tinkamai suprasti aplinką ir atsiminti matytas aplinkybes. Todėl, kasatoriaus teigimu, R.

V. parodymai turėjo būti kruopščiai tikrinami, tiriant visus jo duotus parodymus, nustatant, ar jie nuoseklūs, lyginti su kitais įrodymais ir, nesant pagrindo pripažinti jų neteisingais, atitinkamai vertinti R. V. duotus parodymus kartu su kitais įrodymais. To nepadaręs, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 242 straipsnio 1 dalies, 276 straipsnio 4 dalies bei 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, teismo sprendime nebuvo pateikti išsamūs motyvai dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su R. V. duotais parodymais.

Kasatorius nurodo, kad, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentą, jog nukentėjusiojo L. K. parodymus apie R. Z. prieš jį naudotą fizinį smurtą (spyrė į koją, tempė antrankius) patvirtina medicininiai dokumentai, kuriuose nustatyti L. K. kairės blauzdos ir kairio riešo sumušimai, teismas rėmėsi teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotais specialisto G. A. C. parodymais. Iš šių parodymų nustatė, kad panaudojus antrankius turi matytis nubrozdinimai, o šiuo atveju tokių žymių ant L. K. kūno (rankos riešo) nebuvo. Kasatoriaus teigimu, šią aplinkybę apeliacinės instancijos teismas nustatė pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Teisiamojo posėdžio protokole specialisto G. A. C. parodymai buvo užfiksuoti taip: „tenka matyti nuo antrankių paliktus požymius. Būna nubrozdinimai. Kartais lieka, kartais nelieka. Šioje situacijoje duomenų apie tokius sužalojimus nėra“. Tokie specialisto G. A. C. parodymai, pasak prokuroro, prieštaringai, o apeliacinės instancijos teismas, nepašalinęs šio prieštaravimo, vertino medicininiuose dokumentuose užfiksuotus duomenis, kaip paneigiančius nukentėjusiojo duotus parodymus. Tokie teismo įrodymų vertinimo pažeidimai lėmė, jog į išdėstytą apeliacinio skundo argumentą, pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nebuvo atsakyta. Be to, teismas dėl šio apeliacinio skundo argumento nesiėmė visų įstatyme numatytų priemonių, t. y. neskyrė papildomos užduoties specialistui, siekiant nustatyti bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje išdėstė liudytojų V. K., A. G., L. G. ir G. K. parodymus, iš esmės jų nekritikavo, nepaneigė, vadinasi, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, pripažino juos įrodymais. Išvardyti liudytojai nurodė, kad matė L. K. riešo paraudimą jam grįžus iš Radviliškio rajono policijos komisariato, taip pat apibūdino L. K. būseną jam grįžus, nurodė L. K. jiems pasakotus R. Z. atliktus veiksmus. Kasatoriaus teigimu, šiuos parodymus teismas turėjo vertinti kartu su medicininiais dokumentais, siekiant nustatyti, kaip ir kada L. K. kūne atsirado sužalojimai.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas tai, kad sulaikytų asmenų patalpa buvo filmuojama, ir aplinkybę, jog R. Z. nebuvo žinoma, kad vaizdo įrašymo įrenginys yra sugedęs, nesiėmė veiksmų ištirti bylos aplinkybių, susijusių su vaizdo įrašymo įrenginio gedimu. Apeliacinės instancijos teismas netyrė, kokiu tikslu informacinių technologijų vyresnysis specialistas Z. S.2010 m. rugsėjo 12 d. (sekmadienį) surašė tarnybinį pranešimą viršininkui A. L. apie tai, kad sugedo vaizdo įrašymo įrenginys (tuo metu reikalavimo pateikti įrašus iš bylą tiriančio pareigūno nebuvo) bei kokiomis aplinkybėmis tą pačią dieną (sekmadienį) tikėtina, A. L. ant šio dokumento užrašė rezoliuciją spręsti klausimą dėl įrenginio remonto; kodėl vyresnysis specialistas Z. S. surašė analogiško turinio tarnybinį pranešimą viršininkui A. L. 2010 m. rugsėjo 22 d., taip pat, dėl kokių priežasčių įrenginys nebuvo remontuojamas iki 2010 m. lapkričio 15 d.; ar po šios datos įrenginys buvo remontuotas ir kodėl nebuvo imtasi priemonių, kad operatyvaus valdymo poskyrio patalpose vaizdas iš karto po įvykio būtų fiksuojamas, t. y. įrenginys sutaisytas. Kasatoriaus teigimu, bylos duomenys apie tai, kad vaizdo įrašymo įrenginys nebuvo taisomas, verčia abejoti liudytojo Z. S. duotų parodymų teisingumu apie įrenginio gedimą, todėl apeliacinės instancijos teismas privalėjo išsamiai ištirti ir patikrinti šias aplinkybes.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pripažino, jog kaltinime nurodyti R. Z. veiksmai laikytini tarnybos įgaliojimų viršijimu, o ne piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi BK 228 straipsnio 1 dalies prasme. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas priimtu nuosprendžiu jokių R. Z. pareikšto kaltinimo trūkumų neįžvelgė. Taigi, paduodant apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, nebuvo galima numatyti, jog gali kilti kaltinimo ydingumo klausimas, todėl apeliaciniame skunde nebuvo galimybės pateikti dėl to motyvų. Kasatorius pripažįsta, kad R. Z. pareikštas kaltinimas turi trūkumų, tačiau jie nėra esminiai, trukdantys teismui R. Z. veiksmuose nustatyti visus nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, požymius, taip pat patikslinti kitas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. R. Z. pareikštame kaltinime nurodyti teisės aktai, kurie suteikė jam teisę naudoti prievartą ir specialiąsias priemones, taip pat nustatytos prievartos panaudojimo sąlygos, šių sąlygų nebuvimas, R. Z. padaryti teisės aktų pažeidimai ir jo atliktų veiksmų neteisėtumas. Taigi kaltinime buvo atskleistas BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto požymio – įgaliojimų viršijimo – turinys. Kaltinime nebuvo nurodyta, jog R. Z. tarnybine padėtimi piktnaudžiavo, jo atliktas veiksmas – spyris į koją antrankiais prirakintam asmeniui, pripažintinas nesuderinamu, prieštaraujančiu policijos pareigūno tarnybos paskirčiai bei principams ir todėl yra priešingas tarnybos interesams. Taigi, apeliacinės instancijos teismo motyvai laikytini neišsamiais, pažeidžiant BPK 332 straipsnio 5 dalį, detaliai nepaaiškinantys, kodėl apylinkės teismo nuosprendžio išvada, jog R. Z. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, yra teisinga.

Taip pat, kasatorius nurodo, kad kaltinimo ydingumo pripažinimas apeliacinės instancijos teisme sietinas ir su kitu klausimu – galimybe perkvalifikuoti R. Z. gal būt įvykdytą nusikalstamą veiką pagal kitą baudžiamąjį įstatymą. Pateikiant apeliacinį skundą nebuvo galima numatyti, kad toks klausimas gali iškilti, tačiau nusikalstamos veikos kvalifikavimas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, nereikalauja, kad toks klausimas būtų aptartas apeliacinės instancijos teismo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pripažinęs, kad nėra inkriminuotos nusikalstamos veikos, dėl kurios asmuo nuteistas, požymių, pats priima sprendimą perkvalifikuoti nusikalstamą veiką pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą, o ne nutraukia baudžiamąją bylą asmeniui nusikalstamos veikos nepadarius (kasacinė byla Nr. 2K-167/2008 ir kt.).

Kasatorius pažymi, kad R. Z. kaltinime buvo išdėstyti kitų nusikalstamų veikų požymiai, todėl net ir laikant, kad dėl kaltinimo ydingumo R. Z. negalėjo būti pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, žemesnės instancijos teismai turėjo galimybę ir pareigą spręsti dėl R. Z. atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį bei 146 straipsnį. Be to, pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo paskirtį neperkvalifikavus nusikalstamos veikos (jei tam būtų nustatytas pagrindas) paliktas galioti neteisingas sprendimas R. Z. išteisinti. R. Z. ir kitų policijos pareigūnų, kurių parodymais teismas grindė išteisinamąjį nuosprendį, duoti parodymai buvo prieštaringi ir nepatikimi, byloje surinkti įrodymai – 2010 m. rugsėjo 10 d. pareiškime, kuriuo nukentėjusysis L. K. kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, jo parodymuose užfiksuoti duomenys, parodymų patikrinimo įvykio vietoje protokolas, R. V. duoti parodymai, telekomunikacijų tinklais perduodama informacija, medicininiuose dokumentuose fiksuoti duomenys, liudytojų R. D., A. D., A. G., V. K., I. G. ir G. K. duoti parodymai byloje patvirtino, jog R. Z. atliko kaltinime nurodytus neteisėtus veiksmus ir dėl jo turėjo būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

Kasacinis skundas netenkintinas.

Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą (BPK 242 straipsnio 1, 2 dalys, 276 straipsnio 4 dalis), nes teismo posėdyje nepaskelbė R. Z., L. K. ir daugumos liudytojų (V. G., J. M. ir kt.) duotų parodymų, įrodymus vertino selektyviai, nepašalino prieštaravimų (BPK 20 straipsnio 5 dalis), taip pat nuosprendyje nepateikė įrodymų vertinimo motyvų (BPK 305 straipsnio 3 dalis), o apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų neištaisė, rėmėsi tik teisiamojo posėdžio metu užfiksuotais asmenų parodymais, taip nepagrįstai jiems suteikdamas išskirtinę reikšmę prieš ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus.

Dėl nuostatų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą, pažeidimo (BPK 242 straipsnio 1, 2 dalys, BPK 276 straipsnio 4 dalis).

BPK 242 straipsnyje įtvirtintos tiesioginio ir žodinio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme taisyklės, įpareigojančios teismą tiesiogiai ištirti visus įrodymus, išklausyti žodinius proceso dalyvių paaiškinimus, apžiūrėti daiktinius įrodymus, perskaityti dokumentus. BPK 301 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. BPK 276 straipsnio 4 dalis numato ne pareigą, o galimybę teismo posėdyje perskaityti kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui. Tai gali būti daroma, jei teismas nusprendžia, kad reikalinga tokiu būdu patikrinti kitus byloje esančius įrodymus. Tai, kad teismas tokia galimybe nepasinaudoja, nelaikytina baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, jei tai nesutrukdo teismui išsamiai išnagrinėti bylą. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir teismo posėdžio protokolo turinio matyti, kad teismas apklausė nuteistąjį R. Z., nukentėjusįjį L. K., liudytojus V. S., E. N., V. G., J. M., R. D., A. G., I. G., A. D., G. K., K. J., A. S., R. V., S. S., Ž. S., Z. S., V. K., E. K., R. R., V. C., A. A., specialistus R. O. ir G. A. C., perskaitė balsu rašytinius įrodymus, t. y. šiuos duomenis tiesiogiai ištyrė. Apeliacinės instancijos teismas priimdamas nutartį pašalino tam tikrus įrodymų vertinimo trūkumus, remdamasis duomenimis, kuriuos pripažino tinkamai ištirtais pirmosios instancijos teismo posėdyje.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad, vardindamas byloje esančius rašytinius duomenis, teismas neaptarė pareigūno V. G. 2010 m. rugsėjo 22 d. tarnybinio pranešimo. Ši teismo klaida nelaikytina esminiu BPK nuostatų pažeidimu ir nerodo, jog įrodymai buvo tiriami selektyviai, o šis dokumentas tyčia ignoruojamas. Išsamius parodymus apie įvykio aplinkybės V. G. davė teisiamojo posėdžio metu, jais teismai, nepažeisdami BPK 301 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reikalavimo, rėmėsi priimdami sprendimus.

Atmestinas kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nutartį, rėmėsi įrodymu, kurio pirmosios instancijos teismas nepagarsino ir netyrė, t. y. Radviliškio rajono policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio 2010 m. rugsėjo 10 įvykių suvestine. Šį dokumentą R. Z. gynėja pateikė teismui 2010 m. gegužės 11 d. posėdyje, paaiškindama, jog iš šios informacijos matyti visi R. Z. veiksmai, kurie buvo atliekami tą dieną, tai patvirtina laiką ir padeda atkurti veiksmus. Teismas paklausė proceso dalyvių nuomonės dėl pateikto prašymo: prokurorė paprašė nurodytą dokumentą pridėti prie bylos, kiti proceso dalyviai skirtingos nuomonės nepareiškė ir gynėjos prašymas buvo patenkintas. Šie duomenys patvirtina, kad teismas su pateikta suvestine susipažino, proceso dalyviams dokumento turinys taip pat buvo suprantamas, taigi jis, kaip įrodymas, byloje buvo ištirtas. Taip pat nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus argumentais, kad teismai netikrino pateiktos įvykių suvestinės patikimumo ir gavimo teisėtumo (leistinumo BPK 20 straipsnio 4 dalies prasme). Abejones dėl šio dokumento teisėtumo kasatorius grindžia tuo, kad jo atspausdinimo data yra 2010 m. rugsėjo 22 d., t. y., kai jį teismui pateikusi advokatė dar nebuvo R. Z. gynėja. Ši aplinkybė savaime negali būti laikoma minėtos suvestinės neteisėtumo įrodymu. Išanalizavus šį dokumentą, teismams nekilo jokių abejonių dėl jo teisėtumo. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių kasatoriaus prielaidas, kad teismui pateiktos įvykių suvestinės turinys galėjo būti keičiamas ar su ja atliekami kiti neteisėti veiksmai. Be to, pažymėtina, kad pateikta suvestine apeliacinės instancijos teismas rėmėsi atkurdamas 2010 m. rugsėjo 10 d. įvykių eigą, o šiuo dokumentu nustatytas aplinkybes patvirtino ir kiti bylos duomenys – R. Z. ir liudytojų parodymai, mobiliojo ryšio telefonų pokalbių ir žinučių suvestinės.

Dėl nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, pažeidimų (BPK 20 straipsnio 5 dalis, BPK 305 straipsnio 3 dalis)

Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad savo teiginius, jog teismai pažeidė BPK nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, prokuroras grindžia nesutikimu su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pateikia kitokias bylos duomenų vertinimo ir įvykių versijas. Skunde daug dėmesio skiriama R. Z., R. V., liudytojų – policijos pareigūnų ir kitų liudytojų parodymų analizei, vertinimui. Pateikiami samprotavimai apie tai, dėl kokios priežasties ir kokiu metu R. Z. nuvedė L. K. į pristatytų asmenų patalpą. Kritikuojamos teismų išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių ( fizinio smurto ir antrankių naudojimo prieš L. K.). Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas bylą kasacine tvarka, teismas skundžiamus nuosprendžius ir nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu: ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Taigi, minėti kasatoriaus teiginiai, kuriais ginčijamos teismų nustatytos faktinės aplinkybės (ar L. K. buvo prirakintas prie suolo, ar buvo su antrankiais vedamas į apklausą, ar R. Z. spyrė jam į koją ir kt.), nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Faktinių bylos aplinkybių nustatymas, pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo patikrinimas, naujas jų vertinimas bei padarytų procesinių pažeidimų šalinimas yra bylos apeliacinio nagrinėjimo dalykas, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Jeigu bylą nagrinėjęs ir teisėtu bei pagrįstu pirmosios instancijos teismo nuosprendį pripažinęs apeliacinės instancijos teismas pats nepadarė esminių BPK pažeidimų ar baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos, kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti žemesnių instancijų teismų išvadomis.

Pirmosios instancijos teismas, apklausęs liudytojus, nukentėjusįjį, kaltinamąjį, ištyręs rašytinius įrodymus, konstatavo, kad šioje byloje nėra pakankamai objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog kaltinamasis R. Z. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje. Išnagrinėjęs bylą pagal prokuratūros skundą apeliacinės instancijos teismas pripažino išteisinamąjį nuosprendį teisėtu ir pagrįstu. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nuosprendyje nepateikta įrodymų vertinimo motyvų. Teismas nurodė, kad tai yra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, tačiau neesminis, nes iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus ir jais remdamasis padarė teisingas išvadas. Ištaisant šį pažeidimą apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateikti išsamūs įrodymų vertinimo motyvai ir išvados dėl jais nustatytų aplinkybių.

Atmestini kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Nurodyta norma įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą – nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Tokių pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Nagrinėjamos bylos medžiaga ir teismų sprendimų turinys rodo, kad įrodymai buvo tiriami išsamiai ir nešališkai. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas savo išvadas grindė pirmosios instancijos teismo posėdžio protokole užfiksuotais asmenų parodymais, nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas ir atitinka BPK 301 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reikalavimą sprendimą grįsti tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Bylos duomenys nepatvirtina kasatoriaus teiginių, kad posėdžio protokole liudytojų parodymai buvo užfiksuoti nenuosekliai ir prieštaringai. Nė vienas proceso dalyvis nepareiškė pastabų dėl protokolo turinio BPK 261 straipsnio 6 dalyje numatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotus liudytojų parodymus kitų bylos duomenų kontekste, palyginęs juos tarpusavyje, nutartyje nurodė, kokius duomenis laiko patikimais įrodymais ir kokias aplinkybes jais remdamasis nustato, taip pat kuriuos iš jų ir dėl kokių priežasčių atmeta.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad jokie byloje esantys įrodymai nepatvirtino, jog policijos komisariate prieš nukentėjusįjį L. K. buvo panaudotas fizinis smurtas, taip pat kad neteisėtai buvo suvaržyta jo laisvė judėti ir naudotis savo daiktais. Išvadą, kad prieš L. K. nebuvo panaudotas fizinis smurtas, jis nebuvo surakintas antrankiais, teismas padarė įvertinęs liudytojų L. K., A. A. bei specialisto G. A. C. parodymus, specialisto išvadą. Teismas nurodė, kad nesiremia V. K. , A. G., I. G., G. K. parodymais, nes apie smurto panaudojimą prieš L. K. jie žino tik iš jo paties pasakojimų, tiesiogiai sužalojimo fakto jie nematė. Taip pat teismas motyvuotai paaiškino, kodėl nesiremia R. V. parodymais, jog jis matė antrankiais prirakintą vaikiną. Tokia išvada buvo padaryta tiek dėl R. V. neblaivumo įvykio metu, tiek dėl to, kad jo parodymų nepatvirtino jokie kiti byloje esantys duomenys. To, kad L. K. būtų buvęs surakintas antrankiais, nepatvirtino ir apklausti įvykio dieną dirbę, L. K. policijos komisariato budėtojų dalyje matę policijos pareigūnai, kurie nurodė, kad tokį įvykį būtų įsidėmėję, nes pristatytų asmenų patalpoje asmenys niekada nėra laikomi su antrankiais, be to, pati patalpa yra filmuojama, todėl pareigūnai joje visada elgiasi mandagiai.

Išvadą, kad L. K. laisvė nebuvo suvaržyta, teismas padarė įvertinęs A. D. ir R. D. parodymus, jog atvykę jie matė L. K. vaikščiojantį, kalbantį telefonu, taip pat mobiliojo ryšio telefonų skambučių ir žinučių suvestines, Radviliškio rajono policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio 2010 m. rugsėjo 10 d. įvykių suvestinę ir R. Z. bei A. G. parodymus apie įvykių eigą komisariate. Kasatorius savo skunde daug dėmesio skiria R. Z. parodymų ir kitų duomenų, susijusių su tuo, dėl kokių priežasčių L. K. buvo nuvestas į pristatytų asmenų patalpą ir kada (prieš R. Z. išvykstant tirti kito įvykio ar jam grįžus), analizei. Sprendžiant klausimą, ar R. Z. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, šios aplinkybės nėra reikšmingos, nes byloje esantys objektyvūs duomenys nepatvirtina, jog L. K. laisvė buvo apribota, prieš jį panaudoti antrankiai ir fizinis smurtas. Visą laiką būdamas policijos komisariate, taip pat ir nuvestas į pristatytų asmenų patalpą, L. K. galėjo laisvai judėti, naudotis savo daiktais. Šias aplinkybes patvirtino aptarti bylos duomenys, taip pat V. G. pirmosios instancijos teismo posėdyje duoti parodymai, jog durys į šią patalpą nėra fiksuojamos, nes įranga sugedusi, kas nori gali įeiti, liudytojo A. S. parodymai, kad buvo į šią patalpą įėjęs, durys buvo atrakintos, ir kt.

Atmestini kasatoriaus argumentai dėl liudytojo Z. S. – informacinių technologijų vyresniojo specialisto parodymų dėl vaizdo įrašymo įrenginio, esančio policijos komisariato budėtojų dalyje, gedimo. Šio liudytojo parodymai buvo įvertinti kartu su kitais bylos duomenimis, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo laikyti jų nepatikimais. Toks pagrindas nėra ir kasaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog Z. S. apie vaizdo įrašymo įrenginio gedimą pateikė du tarnybinius pranešimus.

Taip pat atmestini kasatoriaus argumentai, jog teismai turėjo įvertinti tai, kad R. Z. atsisakė tikrintis poligrafu ir kad davė parodymus paskutinis. Šios aplinkybės nėra susijusios su byloje sprendžiamais klausimais, todėl jų neprivalu aptarinėti teismų sprendimuose. Be to, joks teisės aktas neįpareigoja įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo sutikti tirtis poligrafu. Taip pat BPK suteikia teisę kaltinamajam atsisakyti duoti parodymus, ar duoti juos išklausius kitų asmenų parodymus. Šios aplinkybės negali būti vertinamos, kaip patvirtinančios asmens kaltumą, nes kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę gintis ir pasirinkti tam tikrą gynybos taktiką.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti suvaržiusiais proceso dalyvių teises ar kitaip sutrukdžiusiais teismams išsamiai, nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus. Vien tai, kad kasatorius nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, nereiškia, jog teismai pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad teismai tinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, jų patikimumą, pateikė įrodymų vertinimo motyvus. Teismų išvados pagrįstos neprieštaringais, įstatymų reikalavimus atitinkančiais įrodymais.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies nuostatų pažeidimo

Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, grindžiamas ne apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų dėl esminių prokuratūros apeliacinio skundo argumentų nebuvimu, o kasatoriaus nesutikimu su tomis išvadomis. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir jeigu teismas nusprendžia apeliacinius skundus atmesti, pagal BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus priimamoje nutartyje nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Apeliacinės instancijos teismas šių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Byla buvo patikrinta tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, į esminius skundo argumentus priimtoje nutartyje yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami. Pagrindiniai prokuratūros pateikto apeliacinio skundo argumentai taip pat buvo susiję su įrodymų vertinimu ir faktinių aplinkybių nustatymu. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas šiais klausimais išsamiai pasisakė ir nors nustatė tam tikrus pirmosios instancijos teismo padarytus pažeidimus, tačiau juos tinkamai ištaisė.

Taip pat kasatorius nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo atlikti įrodymų tyrimą. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį įrodymų tyrimo atlikimas apeliacinės instancijos teisme daugeliu atvejų yra teismo teisė, bet ne pareiga. Priimdamas sprendimą, ar atlikti įrodymų tyrimą, teismas atsižvelgia į proceso dalyvių prašymus, nagrinėjamos bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų tyrimą. Apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik anksčiau byloje teismų netirtas aplinkybes ir prieštaringus įrodymus, jei šie nebuvo pašalinti, tačiau tai nereiškia pakartotinio bylos duomenų tyrimo, kai to nereikia. Nagrinėjamoje byloje proceso dalyviai neprašė atlikti įrodymų tyrimo, tokios būtinybės nenustatė ir bylą nagrinėjusi teisėjų kolegija, kuri konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius duomenis. Šie duomenys leido apeliacinės instancijos teismui patikrinti pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, iš naujo netiriant įrodymų, o įvertinant jau ištirtus duomenis, atsakyti į byloje sprendžiaus klausimus ir apeliacinio skundo argumentus. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių bylos procesą apeliacinės instancijos teisme.

Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo

BPK 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas principas, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Aplinkybės, sudarančios nusikalstamos veikos sudėtį, turi būti neabejotinai patvirtintos įstatymų reikalavimus atitinkančiais įrodymais.

BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma dviem alternatyviomis veikomis – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba tarnybos įgaliojimu viršijimu. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui; tarnybos įgaliojimų viršijimas yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiksmai, kuriais viršijami jam suteikti įgaliojimai ir teisės. R. Z. buvo kaltinamas piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi, t. y. tuo, kad jis, pažeisdamas jo, kaip policijos pareigūno, veiklą reglamentuojančius teisės aktus, tyčia, pasinaudodamas tarnybine padėtimi priešingai tarnybai interesais, 2010 m. rugsėjo 10 d., apie 18 val., Šiaulių AVPK Radviliškio rajono policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio patalpose, prisistačiusiam pagal kvietimą atvykti į policijos įstaigą L. K. liepdamas pateikti su savimi turimus asmeninius daiktus, taip duodamas suprasti, kad L. K. bus sulaikytas, dėl pateiktų daiktų neužpildydamas reikiamos formos dokumento, neteisėtai panaudojo antrankius, uždėdamas juos L. K. ant kairės rankos riešo ir prirakindamas jį prie sulaikytųjų patalpoje esančio suolo bei spirdamas koja sėdinčiam L. K. į kairę blauzdą, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą. Neturėdamas pagrindo R. Z. nuo 19.00 iki 22.00 val. laikė L. K. sulaikytųjų patalpoje prirakintą prie suolo, po to, apie 22.00 val., vedė jį surakintą antrankiais į trečiame aukšte esantį kabinetą, tempdamas laiptais už vienos antrankių dalies. Taip vedamas L. K. suklupo ant laiptų pakopos ir tai jam sukėlė fizinį skausmą, nes antrankiu buvo užveržtas kairės rankos riešas. Nuvedęs L. K. į 312 kabinetą, R. Z. neteisėtai, neturėdamas pagrindo laikė jį su antrankiais ir vykdė apklausą, nepildydamas jokio procesinio dokumento. Tokiais veiksmais R. Z. diskreditavo policijos pareigūno vardą, sumenkino teisėsaugos institucijos – policijos – prestižą, taip padarydamas didelę žalą valstybei.

Ištyrę ir įvertinę įrodymus, teismai nustatė, kad byloje nėra objektyvių duomenų, neginčytinai patvirtinančių kaltinime nurodytas aplinkybes, t. y. nenustatyta, kad R. Z. panaudojo prieš L. K. antrankius (prirakino jį prie suolo, vedė surakintą į apklausą) bei spyrė nukentėjusiajam. Taip pat byloje nustatyta, kad, nuvesdamas L. K. į pristatytų asmenų patalpą, R. Z. nepažeidė jokių jo teisių – patalpa nebuvo rakinama, nukentėjusiojo judėjimo laisvė nebuvo apribota. Taigi, byloje esantys duomenys nepatvirtino, jog R. Z. atliko veiksmus, kvalifikuotinus kaip piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, t. y. nenustatytas objektyvusis nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, požymis. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad kaltinime minimi R. Z. veiksmai galėtų būti kvalifikuojami kaip tarnybos įgaliojimų viršijimas, tačiau tai jam nebuvo inkriminuota. Atmestinas kasatoriaus teiginys, kad padaręs tokią išvadą, teismas R. Z. veiką galėjo atitinkamai perkvalifikuoti ir nuteisti jį pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, nustačius jo veiksmuose šį alternatyvų piktnaudžiavimo požymį. Teismo teiginys, kad R. Z. pateiktame kaltinime aprašyti veiksmai galėtų būti kvalifikuojami kaip tarnybos įgaliojimų viršijimas, nekeičia priimto sprendimo esmės. Iš nutarties turinio ir teismo padarytų išvadų matyti, kad buvo vienareikšmiškai pripažinta, jog byloje ištirti ir įvertinti duomenys apskritai nepatvirtino, kad R. Z. atliko jam kaltinimu inkriminuotus neteisėtus veiksmus, t. y. jis neatliko veiksmų, sudarančių piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi ar tarnybos įgaliojimų viršijimą BK 228 straipsnio 1 dalies prasme.

Tuo pačiu pagrindu atmestini ir kasatoriaus teiginiai, kad, nepripažinę R. Z. kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, teismai turėjo galimybę ir pareigą spręsti dėl veikos perkvalifikavimo ir R. Z. atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį bei BK 146 straipsnį. Pagal BK 140 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas sukėlė fizinį skausmą kitam asmeniui ar nežymiai sutrikdė jo sveikatą. BK 146 straipsnis numato atsakomybę už neteisėtą laisvės atėmimą. Šių veikų požymių buvimas siejamas su R. Z. pareikštu kaltinimu jam inkriminuotais veiksmais: prirakino nukentėjusįjį antrankiais prie suolo pristatytų asmenų patalpoje ir ten jį laikė ilgą laiką, spyrė į koją, vesdamas laiptais tempė už antrankių ir taip sužalojo riešą. Kaip jau minėta, ištyrę ir įvertinę įrodymus, teismai nenustatė, kad R. Z. atliko šiuos veiksmus, taigi, klausimas dėl jo veikos perkvalifikavimo pagal minėtus straipsnius negalėjo ir neturėjo būti sprendžiamas nesant objektyviųjų nusikalstamų veikų požymių, t. y. nenustačius veiksmų, sudarančių šių ar kitų nusikalstamų veikų sudėtis.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priimdami išteisinamąjį nuosprendį ir jį patvirtinančią nutartį, teismai nepadarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, taip pat nepadarė baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos. Todėl tenkinti kasacinį skundą ir naikinti teismų priimtus sprendimus nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Albino Bambalo kasacinį skundą

Teisėjai

Vladislovas Ranonis Vytautas Piesliakas Rimantas Baumilas