2017-05-02 Nr. AB-9576-3-62-3-00572-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-437-822/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00572-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Č. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas savo skunde ir jo papildymuose nurodė (I t., b.l. 4–8, II t., b. l. 36–38), kad laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 4 d. iki 2013 m. lapkričio 6 d. periodiškai buvo laikomas Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje kamerose Nr. 3, 7, 14, 13, 4, 11, 9, 6, 8, 10 nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis. Akcentavo, jog buvo pažeistas teisės aktuose nustatytas reikalavimas dėl minimalaus gyvenamojo ploto užtikrinimo. Nurodė, jog kamerų plotas apie 12 kv.m ir į šį plotą įeina tualetas, praustuvė, 6 gultai, stalas ir įvairūs baldai.

Kameroje būdavo nuo 5 iki 6 asmenų. Nebūdavo vietos ne tik judėti, bet net atsigulti. Areštinė įrengta rūsyje, todėl langelis viršuje vos 0,5 kv. m skersmens ir uždėtos grotos, todėl nepatenka saulės šviesa. Langas praleisdavo iki 10 liuksų natūralios dienos šviesos. Kamerose veikė viena 20 vatų lemputė. Nebuvo sudarytos jokios sąlygos išsiskalbti ar išsidžiovinti rūbus. Juos džiovinti ir skalbti buvo priverstas areštinės kameros patalpose, o tai turėjo labai neigiamos veikos, kamerų drėgmei. Kamerose oro santykinė drėgmė viršijo 80 proc.

Drėgmei įtakos turėjo ir tai, kad kameroje nebuvo įrengto unitazo, o tik skylė, iš kurios ėjo drėgmė ir nepakeliamas išmatų tvaikas, kamerose buvo labai šalta šaltuoju sezonu metu ir karšta vasaromis. Neveikė jokia ventiliacijos sistema. Sienos nelygios, nubyrėjęs tinkas, pelėsis, kuriuo buvo priverstas kvėpuoti. Areštinėje nebuvo kamerų įrengtų nerūkantiems ar norintiems mesti rūkyti. Visi kameroje rūkydavo, o dėl neveikiančios ventiliacijos dūmai neišsisklaidydavo visą parą. Kamerose buvusi kriauklė buvo surūdijusi, o karšto ar šilto vandens nebuvo.

Apie 60 proc. sienų – apipelijusių ir avarinės būklės, 35 proc. lubų tinkas nubyrėjęs, grindys betoninės, nelygios ir išdaužytos. Areštinėje buvo suteikiamas vienos valandos pasivaikščiojimas per dieną. Vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą, nubaudimą nežmoniškomis ir žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui. Leidimas vieną kartą pasinaudoti dušu taip pat prieštarauja Konvencijos 3 straipsnio nuostatoms. Iš pareigūnų elgesio yra akivaizdu, kad dalis pareigūnų turi sadistinių asmenybės sutrikimų.

Areštinės stogas dengtas senu šiferiu, o tai yra asbestas, asbesto buvo kanalizacijoj ir areštinės sienose, dėl kurio buvo jaučiama neigiama įtaka sveikatai. Sanitarinis mazgas buvo neatskirtas nuo gyvenamosios patalpos, todėl teko gamtinius reikalus atlikti visų akivaizdoje, dėl ko patyrė nepatogumus. Sanitariniame mazge nebuvo unitazo, neįrengta lentynėlė daiktams susidėti.

Taip pat nurodė, kad dėl 2012 m. lapkričio 30 d. kilusio konflikto tarp vieno iš kartu su pareiškėju kameroje laikytų asmenų ir policijos areštinėje dirbusių pareigūnų, pareiškėjas buvo perkeltas į laikino sulaikymo patalpas ir vėliau pervežtas į Lazdijų rajono policijos komisariato areštinę. Pareiškėjas teigia, kad jo perkėlimas į laikino sulaikymo kamerą, kurioje nebuvo gultų, ir pervežimas į Lazdijų r. PK areštinę pažeidė teisės aktų nuostatas, tokiais veiksmais buvo nutrauktas nepertraukiamo miego laikas ir pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius ir emocinius sveikatos sutrikimus, emocinę depresiją, tamsos baimę, orumo pažeminimą, sumažėjo bendravimo galimybės. Jo nuomone, Alytaus vyriausiojo policijos komisariato areštinė sąmoningai jį laikė nežmoniškomis sąlygomis. Prašė skundą tenkinti ir netaikyti senaties termino.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 11–19).

Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas Alytaus apskrities vyriausiasis policijos komisariato areštinėje (toliau – ir Alytaus apskr. VPK areštinė) buvo laikomas įvairiais laikotarpiais 2011–2013 metais. Pareiškėjo buvimo Alytaus apskr. VPK areštinėje metu pagal teisės aktus vienam asmeniui areštinės kameroje turėjo būti užtikrintas ne mažesnis kaip 3,6 kv. m plotas, šis minimalaus ploto reikalavimas pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas tik 19 parų, o kitais laikotarpiais šio reikalavimo buvo laikomasi. Mano, jog minimalaus ploto reikalavimo nesilaikymas pareiškėjo atžvilgiu neturėtų būti laikomas pakankamu pagrindu priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes jeigu ši aplinkybė ir sukėlė pareiškėjui kokius nors fizinius nepatogumus ar neigiamus dvasinius išgyvenimus, jie nelaikytini pakankamai intensyviais, sukeltais tyčia ar sąmoningai.

Pareiškėjas nepateikė jokių tiesioginių ir netiesioginių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais. Atkreipė dėmesį į tai, kad tuo laikotarpiu, kai buvo nesilaikoma teisės aktais nustatyto minimalaus ploto reikalavimo, pareiškėjui buvo užtikrinamos kitos teisės, pavyzdžiui, teisė pasivaikščioti pasivaikščiojimo kiemelyje, pabūti gryname ore. Pažymėjo, jog kamerų įrengimas Alytaus apskr. VPK areštinėje atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.

Buvimo Alytaus apskr. VPK areštinėje metu pareiškėjas jokių nusiskundimų dėl sveikatos būklės neturėjo, greitoji medicinos pagalba nebuvo kviečiama, jokios medicininės paslaugos nebuvo teikiamos. Pareiškėjo nurodyti teiginiai dėl patirtų nepatogumų ir išgyvenimų, tyčia ir sąmoningai sudaromų netinkamų laikymo sąlygų yra bendro pobūdžio, deklaratyvūs ir nėra patvirtinti jokiais tiesioginiais ir netiesioginiais įrodymais. Nurodė, jog Sulaikytų, suimtų ir nuteistų asmenų registracijos ir Asmenų, laikomų areštinėje, paskirstymo žurnalo duomenimis pareiškėjas kartu su keturiais asmenimis, 2012 m. lapkričio 30 d. buvo laikomas kameroje Nr. 11 ir Alytaus VPK areštinėje buvo iki 23 val. 10 min.

Policijos registruojamų įvykių registre užregistruotas įvykis, jog 2012 m. lapkričio 30 d. apie 20 val. 30 min. V. L., A. Č. ir E. B. reikalavo policijos areštinėje dirbusių pareigūnų perduoti jiems cigaretes iš kitos kameros, o jų neperdavus pradėjo triukšmauti, kameroje pripylė vandens ir padegė ventiliacijos angą, agitavo kitus areštinėje laikomus asmenis nepaklusti pareigūnams. Dėl šių aplinkybių, kurias nulėmė pačių vienoje kameroje laikytų asmenų veiksmai, jie buvo išvesti iš kameros ir patalpinti atskirai į laikino sulaikymo kameras ir kitas kameras.

Atsižvelgiant į tuo metu buvusį asmenų paskirstymą po areštinės kameras ir jų skaičių bei siekiant išvengti kitų galimų konfliktinių situacijų, minėti trys asmenys buvo pervežti į Lazdijų r. PK areštinę. Pareiškėjas joje patalpintas 2012 m. gruodžio 1 d. 00 val. 15 min. ir buvo laikomas iki etapavimo likusį laiką kameroje Nr. 3 kartu su V. L. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 5-V-677 patvirtintos Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. spalio 12 d. iki 2015 m. vasario 12 d.) XIII skyrius reglamentavo policijos areštinėje dirbančių pareigūnų veiksmus ypatingųjų ir ekstremalių situacijų metu.

Pastarosios instrukcijos 149 punkte buvo numatyta, kad „policijos areštinės viršininkas (policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas), atsižvelgdamas į gaisro pobūdį ir intensyvumą, taip pat į besikeičiančią situaciją, sustiprina lauko ir vidaus policijos areštinės postus, esant būtinumui, perkelia policijos areštinėje laikomus asmenis į saugesnes kameras, į kitą artimiausią policijos areštinę ar tardymo izoliatorių, taip pat imasi priemonių apsaugoti jų daiktus, dokumentus“. Atsižvelgiant į tai, policijos areštinėje dirbančių pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo atlikti objektyviai įvertinus susidariusią situaciją (vandeniu užlietą kamerą, padegtą ventiliacijos angą ir kitas aplinkybes), siekiant apsaugoti pareiškėją, kartu su juo kameroje buvusius ir kitus areštinėje laikytus asmenis ir vadovaujantis tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatomis, tad buvo atlikti teisėtai ir pagrįstai.

Atsižvelgiant į tai, jog nebuvo jokių neteisėtų Alytaus apskr. VPK areštinės veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą taip pat jo reikalavimui taikyti sutrumpintą trejų metų senatį.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui A. Č. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Kitą skundo reikalavimų dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas atsižvelgdamas į atsakovo prašymą taikyti trejų metų senaties terminą nustatė, kad skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2015 m. balandžio 27 d., skunde nurodė, jog dėl jo pažeistų teisių jis jautė didelį dvasinį diskomfortą, nepatogumus. Teismas atkreipė dėmesį, kad jei pareiškėjas jautė diskomfortą, emocinę depresiją, pažeminimą, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl nesikreipimo į teismą laiku nelaikytinos svarbiomis. Pareiškėjo motyvas dėl negalėjimo kreiptis į teismą laiku, nes tuo metu nežinojo apie savo teisių pažeidimą, atmestas, nes būdamas apdairus ir rūpestingas, pareiškėjas turėjo realias galimybes domėtis teisės aktais, kreiptis dėl nemokamos teisinės pagalbos į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas neturėjo sąlygų domėtis įstatymais ir teisės aktais. Taigi, pareiškėjas nenurodė svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Dėl šios priežasties ir atsižvelgdamas į tai, jog 2011 m. spalio 4 d. pareiškėjas atvyko į Alytaus VPK, tačiau tik 2015 m. balandžio 27 d. kreipėsi į teismą, vadovaudamasis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, teismas taikė senaties terminą ir ginčą nagrinėjo už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 27 d. iki 2013 m. lapkričio 6 d.

Dėl pareiškėjo nurodomų netinkamų laikymo sąlygų teismas pažymėjo, kad Higienos norma HN 37:2009 nepateikia minimalių areštinių kamerų ploto normų. Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356, 80 punkte įtvirtinta ploto norma, numatanti, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Iš administracinėje byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas Alytaus apskr. VPK areštinės įvairiose kamerose buvo laikomas periodiškai laikotarpiais nuo 2012 m. balandžio 30 d. iki 2013 m. lapkričio 6 d. Alytaus apskr. VPK areštinėje iš viso buvo laikomas 74 paras (įvairiais laikotarpiais), iš kurių 54 paras jo laikymo sąlygos neatitiko Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtinto reikalavimo, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovavosi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą (ABTĮ 57 str.). Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui būnant Alytaus apskr. VPK nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpose. Tokie atsakovo veiksmai negali būti laikomi teisėtais, todėl atsiranda pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, pasisakydamas dėl galimai kilusios neturtinės žalos, neužtikrinant pakankamos ventiliacijos ir netvarkingų sanitarinių mazgų kamerose, pažymėjo, kad Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus bei sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja 2009 m. rugsėjo 29 d. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009), kurios 6 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Minėtos higienos normos 23 punkte įtvirtinta, jog policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Higienos normos HN 37:2009 20 punktas nustato, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara, jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė) ir sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą.

Iš atsakovo į bylą pateiktų Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad atlikus patikrinimus (2012 m. balandžio 13 d., 2013 m. gegužės 29 d.), nustatyta, jog Areštinėje yra 12 kamerų, 4 laikino sulaikymo kameros, 3 tardymo kambariai, 4 laikino sulaikymo kameros (rūsyje). Kamerose yra dviejų aukštų lovos, spintelės, sieninės pakabos drabužiams. Kameroje įrengtas sanitarinis mazgas, praustuvė. Sanitarinis mazgas atskirtas pertvara. Kameroje tiekiamas šaltas tekantis vanduo. Patalpos vėdinamos per langus (dėl geresnės oro apykaitos orlaidės vasaros metu išimamos). Langų stiklai matiniai. Kamerose įrengta paduodamoji ventiliacija. Nešvarūs skalbiniai surenkami ir išvežami į skalbyklą („Aglaja“, Varėnoje) vieną kartą per savaitę. Kameras valosi, tvarkosi patys suimtieji. Vedamas patalpų valymo, dezinfekcijos žurnalas. Švarios patalynės ir švarių čiužinių laikymui skirta atskira patalpa, švarūs skalbiniai laikomi uždarose spintose. Atlikus natūralios ir dirbtinės apšvietos bei oro temperatūros, santykinės oro drėgmės ir oro judėjimo greičio matavimus, jie atitiko Higienos normos 21 ir 24 punktų reikalavimus, Higienos normos reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Taigi, atliktų patikrinimų metu nenustatyta jokių Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų pažeidimų.

Nustatyta, kad 2013 m. gegužės 29 d. patikrinimo akte Nr. PA-105 ir 2012 m. balandžio 13 d. patikrinimo akte Nr. PA-82 nurodoma, kad kamerose įrengti sanitariniai mazgai ir praustuvės, sanitariniai mazgai atskirti pertvaromis, tiek sienos, tiek ir grindys jame padengtos glazūruotomis plytelėmis, tiekiamas šaltas tekantis vanduo. Teismas pažymėjo, jog HN 37:2009 nenumato reikalavimo įrengti karšto vandens tiekimo sistemos pačiose areštinės kamerose. Tuo tarpu minėtos higienos normos 26 punktas numato, kad ir šalto, ir karšto vandens sistema turi būti įrengta tik policijos areštinės medicinos punkte, sanitarinėje švarykloje, indų plovykloje. Jokie teisės aktai nereglamentuoja džiovyklų (virvių skalbiniams džiauti) įrengimo areštinės kamerose dėl pačių jose laikomų asmenų saugumo, be to, pagal minėtos higienos normos nuostatas kamerose nėra privalu užtikrinti galimybę ir sudaryti sąlygas skalbti bei džiauti savo rūbus. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad sanitarinio mazgo įrengimas, karšto ir šalto vandenis tiekimas Alytaus apskr. VPK atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus, pagal teisės aktus sudaryti sąlygas rūbų skalbimuisi ir džiovinimui nėra privaloma. Be to, laikantis HN 37:2009 56 punkto, Alytaus apskr. VPK areštinėje laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis), švariais lovos skalbiniais ir rankšluosčiais (patikrinimo aktai Nr. PA-82, Nr. PA-105).

Teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad pats pareiškėjas būtų raštu ar kitu būdu reiškęs pretenzijas Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato administracijai, kreipęsis į kitas atsakingas institucijas dėl skunde jo nurodytų kalinimo sąlygų. Pareiškėjas skunde nedetalizavo, kokioje konkrečioje kameroje buvo pažeistos jo teisės, susijusios su netinkamomis laikymo sąlygomis (nebuvo įrengtas sanitarinis mazgas, nebuvo ventiliacijos, tinkamo apšvietimo, buvo didelė drėgmė). Pagal atsakovo pateiktus duomenis Alytaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs Areštinės kamerų patikrinimus, Higienos normos pažeidimų nenustatė, todėl pagal bylos duomenis teismas negali daryti išvados, jog atsakovas savo veiksmais ar neveikimu pagal pareiškėjo nurodytas abstraktaus pobūdžio aplinkybes būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus.

Teismas pažymėjo, kad nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų, tačiau Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas aiškus draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Ketvirtoji straipsnio dalis suformuluoja pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.

Higienos normos HN 37:2009 13 punkte įtvirtintas draudimas policijos areštinėse laikomiems asmenims rūkyti areštinės kameroje, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Vadovaujantis minėtais teisės aktais, turi būti užtikrinta, kad asmenys būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Nustatyta, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu Alytaus apskr. VPK areštinėje bendrąja tvarka buvo laikomas kartu su kitais asmenimis. Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu pažymėjo, jog pareiškėjas buvimo Alytaus apskr. VPK metu nei žodžiu, nei raštu neinformavo pareigūnų apie tai, kad yra nerūkantis, ar kad yra laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl to būtų skundęsis administracijai ar kitoms institucijoms. Taigi, teismas konstatavo, jog pareiškėjo laikymas su rūkančiais asmenimis buvo sąlygotas paties pareiškėjo elgesio, nes jis patalpinimo į areštinę metu nenurodė, kad yra nerūkantis, prašymų nei žodžiu, nei raštu perkelti į kamerą su nerūkančiais asmenimis nepateikė, dėl gyvenimo su rūkančiais asmenimis nesiskundė.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje nustatyta suimtųjų teisė pasivaikščioti gryname ore. Vadovaujantis šio straipsnio 1 dalimi – suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Ginčui aktualios ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – Taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos Higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma) nuostatos. Taisyklių II skyriuje, reglamentuojančiame policijos areštinėje laikomų asmenų teises ir pareigas, 7.10 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai, laikomi asmenys turi teisę kasdien vieną valandą pasivaikščioti (nepilnamečiai, moterys ir sergantys tuberkulioze asmenys gali pasivaikščioti du kartus po vieną valandą per dieną). Higienos normos 17.3 punkte nurodoma, kad areštinių teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai. Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad Alytaus apskr. VPK areštinėje įrengti trys pasivaikščiojimai kiemai, jų įrengimas atitinka Higienos normos reikalavimus. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teisė pasivaikščioti Alytaus apskr. VPK areštinėje nebuvo pažeista.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas skunde nurodo, kad, sprendžiant iš pareigūnų elgesio su juo, didžioji dalis pareigūnų serga sadizmu arba turi sadistinį asmenybės sutrikimų, tačiau šios aplinkybės nedetalizuoja. Pareiškėjas taip pat nurodė ir tai, kad areštinės sienose ir kanalizacijoje yra asbesto, o stogas dengtas senu šiferiu, dėl ko buvo jaučiama neigiama įtaka pareiškėjo sveikatai, tačiau nepateikia jokių įrodymų, kurie apibūdintų ar patvirtintų pablogėjusią jo sveikatos būklę, nenurodo daugiau jokių su tuo susijusių konkrečių aplinkybių (pvz., kokiu būdu asbesto plaušeliai, esantys konstrukcijose ir savaime į aplinką neišsiskiriantys, kėlė jo sveikatai pavojų). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo teiginiai yra pernelyg abstraktaus pobūdžio, nepakankamai detalizuoti, teismas pripažino, kai jie nepagrįsti.

Byloje nustatyta, jog pareiškėjas kartu su keturiais asmenimis, 2012 m. lapkričio 30 d. buvo laikomas kameroje Nr. 11 ir Alytaus VPK areštinėje buvo iki 23 val. 10 min. (Sulaikytų, suimtų ir nuteistų asmenų registracijos ir Asmenų, laikomų areštinėje, paskirstymo žurnalas). Policijos registruojamų įvykių registre užregistruotas įvykis, jog 2012 m. lapkričio 30 d. apie 20 val. 30 min. V. L., A. Č. ir E. B. reikalavo policijos areštinėje dirbusių pareigūnų perduoti jiems cigaretes iš kitos kameros, o jų neperdavus pradėjo triukšmauti, kameroje pripylė vandens ir padegė ventiliacijos angą, agitavo kitus areštinėje laikomus asmenis nepaklusti pareigūnams. Dėl šių aplinkybių, kurias nulėmė pačių vienoje kameroje laikytų asmenų veiksmai, jie buvo išvesti iš kameros ir patalpinti atskirai į laikino sulaikymo kameras ir kitas kameras. Atsižvelgiant į tuo metu buvusį asmenų paskirstymą po areštinės kameras ir jų skaičių bei siekiant išvengti kitų galimų konfliktinių situacijų, minėti trys asmenys buvo pervežti į Lazdijų r. PK areštinę. Pareiškėjas joje patalpintas 2012 m. gruodžio 1 d. 00 val. 15 min. ir buvo laikomas iki etapavimo likusį laiką kameroje Nr. 3 kartu su V. L..

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 5-V-677 patvirtintos Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. spalio 12 d. iki 2015 m. vasario 12 d.) XIII skyrius reglamentavo policijos areštinėje dirbančių pareigūnų veiksmus ypatingųjų ir ekstremalių situacijų metu. Instrukcijos 149 punkte numatyta, kad „policijos areštinės viršininkas (policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas), atsižvelgdamas į gaisro pobūdį ir intensyvumą, taip pat į besikeičiančią situaciją, sustiprina lauko ir vidaus policijos areštinės postus, esant būtinumui, perkelia policijos areštinėje laikomus asmenis į saugesnes kameras, į kitą artimiausią policijos areštinę ar tardymo izoliatorių, taip pat imasi priemonių apsaugoti jų daiktus, dokumentus“. Teismo nuomone, Alytaus VPK areštinėje dirbančių pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo atlikti objektyviai įvertinus susidariusią situaciją (vandeniu užlietą kamerą, padegtą ventiliacijos angą ir kitas aplinkybes), siekiant apsaugoti pareiškėją, kartu su juo kameroje buvusius ir kitus areštinėje laikytus asmenis ir vadovaujantis tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatomis, pareigūnų veiksmai buvo atlikti teisėtai ir pagrįstai. Nenustatyta neteisėtų policijos areštinėje dirbusių pareigūnų veiksmų, paties pareiškėjo veiksmai lėmė jo perkėlimą į laikino sulaikymo kamerą ir pervežimą į Lazdijų r. PK areštinę, o pareiškėjo teiginiai dėl patirtos neturtinės žalos yra nepagrįsti, deklaratyvūs.

Tačiau teismas pažymėjo, jog byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į normalias kalinimo sąlygas, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamų išgyvenimų, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjui būnant areštinėje jo sveikatos būklė būtų ženkliai pablogėjusi ir kad jam būtų taikytas stacionarinis gydymas. Sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo žurnalo duomenys patvirtina, jog pareiškėjas buvimo Alytaus apskr. VPK areštinėje laikotarpiu į medikus dėl pablogėjusios sveikatos nesikreipė. Nėra duomenų ir apie tai, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis. Be to, byloje nėra objektyvių duomenų apie pareiškėjo ankstesnes pretenzijas atsakovui, į teismą dėl šių pažeidimų kreipėsi, praėjus ilgam laikotarpiui, tai įrodo, jog patirta žala nebuvo tokio laipsnio, kad būtų sukėlusi didelius dvasinius skausmus, depresiją. Tokie duomenys nėra užfiksuoti ir pareiškėjo sveikatos dokumentuose. Teismas, įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės – teisės aktais nustatytos gyvenamojo ploto minimalios normos pažeidimo mastą (54 paras trūko gyvenamojo ploto) bei vadovaudamasis teismų praktikoje suformuotais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį vertino 200 Eur ir šią sumą priteisė pareiškėjui iš atsakovo, o kitą skundo reikalavimo dalį atmetė kaip nepagrįsta.

Teismas pažymėjo, kad kiti pareiškėjo skundo argumentai laikytini pertekliniais, neturi esminės (lemiamos) reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini (ABTĮ 57 str.).

III. Pareiškėjas A. Č. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai (II t., b. l. 135–140).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai apribojo nagrinėtą pažeidimo laikotarpį, nes Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Taip pat pažymi, kad negalėjo kreiptis į teismą anksčiau, nes neturi teisinių žinių, yra labai mažai informacijos kaip apginti savo teises, be to, tuo laikotarpiu vyko du teismo posėdžiai baudžiamosiose bylose. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimai nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl pareiškėjas ilgai negalėjo su jais susipažinti. Visos nurodytos aplinkybės apribojo pareiškėjo galimybes efektyviai pasinaudoti teisine gynyba. Pareiškėjas prašo šias aplinkybes laikyti svarbiomis ir vadovaujantis EŽTT praktika bei Europos teisės standartais pareiškėjo skundo reikalavimui netaikyti 3 metų senaties termino.

Pareiškėjo nuomone, teismas neteisingai apskaičiavo pareiškėjo laikymo areštinėje netinkamomis sąlygomis laikotarpį. Jo teigimu, šis laikotarpis siekia ne 54, o apie 70 parų, nes, kaip pareiškėjas jau nurodė pirmosios instancijos teismo posėdyje, teismui atsakovo pateikti Asmenų laikomų areštinėje paskirstymo žurnalai yra suklastoti (jose nėra pareigūnų parašų), žurnaluose įrašyti ne visi asmenys, laikomi kameroje tuo pačiu metu. Teismas nepašalino abejonių dėl minėtų žurnalų duomenų pagrįstumo, todėl visas abejones privalėjo vertinti pareiškėjo naudai. Pareiškėjas prašo teismo pripažinti, kad jo teisė į tinkamas laikymo sąlygas areštinėje buvo pažeista 70 parų.

Pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimu jo skundą tenkinti tik iš dalies. Pažymi, kad atsakovas iš esmės pripažino areštinės perpildymą, o tai lemia Higienos normos HN 37:2009 6 punkto pažeidimą. Taip pat pastebi, kad kalėjimų perpildymas kaip didelė problema pažymimas Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Asmenų laikymo areštinėse ir pataisos namuose standartuose. Atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavimus ir neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

Teismas nepasisakė, kodėl atsisako vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, nors skirtingai nei EŽTT bylose, pareiškėjas buvo laikomas blogesnėmis sąlygomis, jo sveikatai bei psichikai padaryta nepataisoma žala. Teismo priteistas 200 Eur neturtinės žalos atlyginimas neatitinka pareiškėjo patirtų išgyvenimų, nepatogumų ir dvasinių kančių lygio.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus apskr. VPK pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo buvimo Alytaus apskr. VPK areštinėje metu užtikrinant minimalią gyvenamojo ploto normą buvo vadovaujamasi tuo metu aktualia teismų praktika (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-105/2013) ir galiojusiais teisės aktais (Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“), tad pareiškėjo atžvilgiu taikyta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma. Nagrinėjamu atveju teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, neatsižvelgė į teismų praktikos išaiškinimus ir netinkamai įvertino nustatytas faktines aplinkybes, nes pareiškėjo subjektinės teisės į teisės aktais nustatytą minimalią gyvenamojo ploto normą pažeidimas ir jo mastas nesudaro pakankamo pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad nežymūs teisės normų, reglamentuojančių kalinamiems asmenims skirto ploto dydį, pažeidimai paprastai nesudaro pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, t. y. asmens laikymo žeminančiomis orumą sąlygomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimo 28 punktas). Svarbu paminėti ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas laikosi pozicijos, kad tokiose bylose, kai nėra žymiai viršijama kameros perpildymo norma, jog tai būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, būtina atsižvelgti į kitas (fizines) kalinimo (suėmimo) vietų sąlygas vertinant, ar asmens laikymo sąlygos nepažeidžia minėto straipsnio nuostatų.

Atsižvelgiant į tai, galima pagrįstai teigti, kad vien tik labai nežymus nustatytos minimalios ploto normos pažeidimas tam tikrais laikotarpiais nesudaro pagrindo konstatuoti, kad tai pareiškėjui realiai galėjo sukelti tokio laipsnio neigiamas pasekmes, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas ar asmens žeminimą, kankinimą ir sudarančias pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime, be kita ko, nustatė, kad pareiškėjo buvimo Alytaus apskr. VPK areštinėje metu Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų buvo laikomasi. Jokių kitų pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimų, išskyrus teisės į teisės aktais nustatytą minimalią gyvenamojo ploto normą pažeidimą, byloje nebuvo nustatyta. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs pažeidimą, atitinkamai neįvertino jo masto, trukmės ir intensyvumo, neatsižvelgė į tai, kad iš viso apie 28 paras, t. y. apie pusę pažeidimo laikotarpio, pareiškėjui tekęs plotas tik labai nežymiai neatitiko teisės aktais nustatytos minimalaus gyvenamojo ploto normos, o kiti laikotarpiai, kai pareiškėjui teko nuo 2,98 iki 3,725 kv. m ploto, buvo vienkarčiai ir trumpalaikiai (nuo 1 iki 4 parų ir vienąkart – 8 parų trukmės), visais atvejais pareiškėjo atžvilgiu buvo tinkamai užtikrintos kitos laikymo areštinėje sąlygos, tad galima pagrįstai teigti, kad pareiškėjo patirti nepatogumai ir neigiami išgyvenimai nebuvo ilgalaikiai ir intensyvūs bei nesudarantys pakankamo pagrindo priteisti neturtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai atsižvelgė ir į laiko veiksnį, nes pareiškėjas skundą dėl netinkamų laikymo Alytaus apskr. VPK areštinėje sąlygų padavė tik 2015 m. balandžio 27 d., t. y. praėjus beveik pusantrų metų nuo paskutinio karto, kai jo atžvilgiu nebuvo užtikrinta minimalaus gyvenamojo ploto norma, ir jame nenurodė jokių aplinkybių, kurios būtų sudarę objektyvias kliūtis kreiptis į teismą anksčiau. Remiantis tuo, pagrįstai galima daryti išvadą, kad pareiškėjas ne tik sąmoningai delsė pasinaudoti pažeistų teisių teismine gynyba, bei ir jo patirti nepatogumai ir neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto, kad neturtinė žala būtų privalomai atlyginama pinigais. Pareiškėjas taip pat nepateikia jokių tiesioginių ir netiesioginių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala – tokia, kurią reikėtų įvertinti pinigais, pvz., pablogėjusi sveikatos būklė ar panašiai. Natūralu, jog sulaikytam asmeniui buvimas policijos areštinėje daugiau ar mažiau sukelia tam tikrus fizinius nepatogumus ir neigiamus dvasinius išgyvenimus, atitinkamai suvaržo jo judėjimo laisvę.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008. 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2010). Kita vertus, pagrindas valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti atsiranda tik nustačius visas būtinąsias viešosios atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Aktualioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje, analogiško pobūdžio administracinėse bylose, kuriose buvo konstatuotas 35 dienų trukmės teisės aktais nustatyto minimalaus gyvenamojo ploto, turinčio tekti vienam asmeniui areštinės kameroje, reikalavimo pažeidimas, teismas yra pasisakęs, jog nors minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto normos pažeidimas sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjui kilo tam tikrų neigiama padarinių, tačiau pareiškėjas privalo įrodyti neturtinės žalos padarymo faktą, t. y. turi būti nustatytos visos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos (LVAT 2015 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1658-575/2015). Remiantis tuo, teisės aktais nustatyto minimalaus gyvenamojo ploto normos pažeidimas per se (savaime) nesudaro pagrindo priteisti neturtinės žaros atlyginimą, nes turi būti nustatytos visos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos. Kita vertus, net ir byloje nustačius visas minėtas sąlygas, pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas neturėjo būti priteistas, nes vien pažeidimo fakto konstatavimas butų pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo atžvilgiu.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio prasme bei nepagrįstai priteisė jam neturtinės žalos atlyginimą, nes pareiškėjas nepatyrė tokio masto pasekmių, kurias būtų buvę galima laikyti neturtine žala, t. y. nebuvo vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų. Pareiškėjas skunde žalą iš esmės apibūdino tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir grindė abstrakčiais argumentais, kurių skunde plačiau nedetalizavo ir neindividualizavo.

Kauno apygardos administracinis teismas savo sprendime nepagrįstai konstatavo, jog neginčijamai nustačius, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į normalias kalinimo sąlygas, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamų išgyvenimų, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Byloje nebuvo nustatyta jokių pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklės pablogėjimų būtent dėl jo laikymo Alytaus apskr. VPK areštinėje sąlygų ir nebuvo jokių duomenų, jog pareiškėjas būtent dėl jo laikymo sąlygų būtų kreipęsis psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Be to, jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė ir pats pareiškėjas. Svarbu paminėti, kad yra natūralu, jog kiekvienam sulaikytam asmeniui buvimas policijos areštinėje daugiau ar mažiau sukelia atitinkamus fizinius nepatogumus ir dvasinius išgyvenimus, atitinkamai varžo jo judėjimo laisvę, tačiau tai nesudaro pagrindo reikalauti neturtinės žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu ir nesudaro pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala (CK 6.250 str. prasme), o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti (pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Teismo sprendimas turi būti pagrįstas įrodymais, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas savo sprendimą grindė ne konkrečiais įrodymais pagrįstomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, o prielaidomis apie pareiškėjo galimai patirtus neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus. Konstatavimas, kad nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, yra pagrindas pripažinti, jog žalos atlyginimas pagal CK 6.271 straipsnį negalimas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus apskr.VPK, su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti.

Atsakovas mano, kad teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui dėl dalies laikotarpio. Pažymi, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų. EŽTT yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimas Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Kauno apygardos administracinis teismas taikydamas ieškinio senatį vadovavosi nacionalinės teisės normomis – CK nuostatomis, reglamentuojančiomis ieškinio senaties institutą, jo praleidimo teisines pasekmes, ir nacionalinių teismų praktika. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, kad pareiškėjas privalo nurodyti objektyvias aplinkybes, pateisinančias 3 metų (CK 1.125 su. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymą, dėl kurių jis įstatymo nustatytu terminu nesikreipė į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2014 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1559/2014).

Pirmos instancijos teismas nenustatė jokių objektyvių aplinkybių, kurios būtų sudariusios pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, tokių aplinkybių neįvardijo ir pats apeliantas. Teismų praktikoje nurodoma, jog tam. kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinimas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Nesant tokių aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų, nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą.

Atmestini ir apelianto teiginiai dėl negalėjo susipažinti su į lietuvių kalbą neišverstais EŽTT nutarimais, nes tai savaime nereiškia, jog pareiškėjas iki susipažinimo su šiais nutarimais negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apelianto apeliaciniame skunde nurodyti argumentai ir motyvai, susiję su ieškinio senaties institutu, yra akivaizdžiai nepagrįsti, Kauno apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį ginčo šaliai – atsakovo atstovui Alytaus apskr. VPK reikalaujant ją taikyti ir atitinkamai nevertino reikalavimų atlyginti neturtinę žalą, kurios atsiradimas kildintas iš apelianto laikymo Alytaus apskr. VPK areštinėje sąlygų laikotarpiu iki 2012 m. balandžio 27 d. (ne)pagrįstumo.

Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį, faktinės aplinkybės, susijusios su apelianto laikymo Alytaus apskr. VPK areštinėje sąlygomis, bylos nagrinėjimo metu buvo nustatytos tinkamai, remiantis surinktais jas patvirtinančiais objektyviais duomenimis. Atkreiptinas dėmesys, jog Kauno apygardos administracinis teismas nustatė tik apelianto teisės į teisės aktais nustatytos minimalios ploto normos pažeidimą ir jokių kitų apelianto teisių pažeidimų jo buvimo Alytaus apskr. VPK areštinėje metu nustatyta nebuvo. Apeliantui tekęs areštinės kameros plotas nustatytas remiantis objektyviais areštinės planų, Asmenų, laikomų areštinėje, paskirstymo žurnalų ir Sulaikytų, suimtų ir nuteistų asmenų registracijos žurnalų duomenimis. Atsižvelgiant į tai, pirmos instancijos teismas tinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes ir įvertino juos patvirtinančius įrodymus.

Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais ir motyvais dėl priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Be to, atsakovo nuomone, atsižvelgiant į teismų praktiką ir pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, neturtinės žalos atlyginimas pinigais apeliantui neturėjo būti priteisiamas.

Atsakovas atkreipia dėmesį, jog apeliaciniame skunde apeliantas nurodo naujas, su kamerų perpildymu susijusias, aplinkybes. Pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde šios aplinkybės nebuvo nurodytos, todėl minėti apeliacinio skundo teiginiai yra atmestini.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį atlyginimo pareiškėjui A. Č. už kalinimą Alytaus apskr. VPK laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 4 d. iki 2013 m. lapkričio 6 d., teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Kauno apygardos administracinis teismas atsakovo prašymu pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo iki 2012 m. balandžio 27 d. taikė trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 27 d. iki 2013 m. lapkričio 6 d. priteisė pareiškėjui A. Č. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su ieškinio senaties taikymu, taip pat mano, kad teismas netinkamai vertino jo kalinimo sąlygas, neteisingai apskaičiavo pareiškėjo laikymo areštinėje netinkamomis sąlygomis laikotarpį ir nepagrįstai nepriteisė jam visos skunde nurodytos sumos, kuria jis įvertino patirtą neturtinę žalą.

Atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, kad teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir netinkamai įvertino nustatytas faktines aplinkybes, todėl nepagrįstai pareiškėjui priteisė žalos atlyginimą.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ; 1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Pirmiausia pažymėtina, kad ABTĮ įtvirtina ribotą apeliaciją, t. y. apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas remiantis jau byloje esančia medžiaga. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme, tad proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar papildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz. LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007).

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apelianto argumentą, apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvavimui gali pakakti pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais, juos tiesiog įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr.16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr.20772/92 Helle prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr.30544/96 Garcia Ruiz prieš Ispaniją). Šios nuostatos perimtos ir administracinių teismų praktikos.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti (žr. 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Taigi iš nurodytų išaiškinimų matyti, kad EŽTT pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr. 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr. 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011). Šiuo atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovas atsiliepime į skundą prašė taikyti ieškinio senatį.

Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr. LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr. LVAT 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016). Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Atsižvelgus į paminėtas teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Alytaus apskr. VPK sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuotinas senaties terminas (žr. 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Pažymėtina, kad patirtos neturtinės žalos atlyginimo priteisimą reglamentuoja nacionalinė teisė (CK 6.271 bei 6.250 str.), kuri pareiškėjui turėjo būti žinoma. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, nes neturėjo galimybės susipažinti su aktualiu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, kuris yra paskelbtas viešai.

Įvertinusi paminėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi 2015 m. balandžio 27 d., teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2012 m. balandžio 27 d.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, nes pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, ieškinio senaties terminas gali būti teismo atnaujintas, o ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tik tokiu atveju teismui pareikštų reikalavimų teisėtumas ir pagrįstumas turi būti tikrinamas iš esmės (CK 1.131 str. 2 d.). Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, teismas pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimų daliai taip pat nenustatė, todėl pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo dalį.

Atsižvelgiant į nurodomų teisių pažeidimų pobūdį, aktualios EŽTT praktikos nežinojimas (negalėjimas laiku susipažinti su EŽTT sprendimais dėl jų neišvertimo į lietuvių kalbą), kaip ir pareiškėjo nurodomos nagrinėtos baudžiamosios bylos, vertintinos kaip subjektyvios aplinkybės, kurios negali būti pripažintos turinčiomis lemiamos įtakos pareiškėjo teisių pažeidimo suvokimui, todėl šie apeliacinio skundo argumentai dėl senaties termino netaikymo nepagrįsti (šiuo aspektu žr., pvz., LVAT 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).

Taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad sprendžiant pareiškėjo argumentų dėl jam galimai padarytos neturtinės žalos pagrįstumo klausimą bylai aktualus ir reikšmingas yra jo buvimo Alytaus apskr. VPK laikotarpis nuo 2012 m. balandžio 27 d.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t. y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos tarnautojai ar darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios būtent teisės normų nuostatos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent pasireiškė (jei pasireiškė) pažeidimai asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamas pasekmes (jei jos nustatomos) sukėlė būtent nurodytos valstybės institucijų pareigūnų neteisėti veiksmai (neveikimas).

Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma), nagrinėjamai bylai aktualios ir Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Taisyklės), patvirtintos Lietuvos policijos Generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V -356. Taisyklių 80 punktas nustato, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Pažymėtina, kad priešingai nei tvirtina atsakovas, nagrinėjamu atveju taikytina ne Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto norma 3,6 kv. m, o būtent minėta Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtinta 5 kv. m ploto norma.

Remdamasis bylos duomenimis pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Alytaus apskr. VPK tokiomis sąlygomis, kai vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatyta minimali ploto norma, buvo kalinamas 54 paras.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde reiškia abejones dėl Asmenų, laikomų areštinėje, paskirstymo žurnalų duomenų teisingumo, tačiau nepateikia jokių juos paneigiančių duomenų, kuriais teismas galėtų remtis kaip įrodymais. Pažymėtina, kad turint omenyje įrodinėjimo specifiką tokio pobūdžio bylose pareiškėjas visgi privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai (pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo nr. 42525/07, 60800/08). EŽTT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad kaltinimai netinkamu elgesiu turi būti pagrįsti tinkamais įrodymais. Taigi vien pareiškėjo teiginiai, kad duomenys neatitinka tikrovės, įvertinus visumą aplinkybių ir įrodinėjimo pareigą, nėra pagrindas teismui jais nesiremti.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui 54 paras nebuvo užtikrintas teisės aktuose nurodytas minimalus gyvenamosios patalpos plotas, tokiu būdu pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą gyvenamąjį plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui teko mažiau kaip 5 kv. m gyvenamojo ploto.

Kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų byloje nenustatyta. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys duomenys.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013 , Nr. A-2100-624/2015 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kaip nepagrįsti atmetami atsakovo apeliacinio skundo argumentai, jog nebuvo pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas jo laikymo Alytaus apskr. VPK laikotarpiu patyrė neturtinę žalą ir spręsti jos atlyginimo klausimą. Taip pat, atsižvelgiant į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nėra pagrindo sutikti ir su atsakovo teiginiu, kad šiuo atveju vien pažeidimo pripažinimas galėtų būti pakankama satisfakcija.

Vertinant pareiškėjui priteistos žalos dydį, pažymėtina, kad neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją ir pragyvenimo lygį (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015).

Pareiškėjas skunde prašė priteisti 30 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala. Pažymėtina, jog panašaus dydžio neturtinės žalos atlyginimo suma Lietuvos teismų praktikoje dažniausiai yra priteisiama už itin reikšmingų, tokių kaip sveikata ar net gyvybė, vertybių pažeidimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pagal EŽTT visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją) ir EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams, kaip nepagrįstus atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl žalos kompensavimo formos, privalėjo vadovautis EŽTT suformuota praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 54 paras buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko mažiau nei 5 kv. m gyvenamojo ploto, tačiau nėra duomenų, jog pareiškėjui būtent dėl tokių sąlygų būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės; jog pareiškėjas būtų kreipęsis į areštinės administraciją ar kitas institucijas dėl kalinimo sąlygų; kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Be to pažymėtina, kad nors šiuo atveju buvo nustatytas pažeidimas, susijęs su Taisyklėse nustatyto vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto neužtikrinimu, tačiau kiti pareiškėjo skunde nurodyti nusiskundimai teismo nenustatyti. Atkreiptinas dėmesys ir į areštinės specifiką, t. y. kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, pareiškėjas ne visą laiką, kurį praleido areštinėje, buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių individualių aplinkybių, kaip neturtinė žala pasireiškė būtent jam. Tokių individualių aplinkybių pareiškėjas nedetalizuoja ir apeliaciniame skunde.

Atsižvelgusi į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimo intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (pvz. LVAT 2017 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-520/2017), kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistą žalos atlyginimo sumą padidinti iki 400 Eur. Teisėjų kolegijos manymu, tokia suma yra adekvati pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia – pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskr. VPK, priteisia 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. Č. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui A. Č. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė