2019-01-09 Nr. AB-1054-3-62-3-01898-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-58-552/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01898-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. Č. skundą atsakovui Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijai dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. Č. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Kaišiadorių rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) administracijos (toliau – ir Administracija) 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 4–5, 17–23).

2. Pareiškėjas nurodė, kad jo neįgali motina su prašymu kreipėsi į Administraciją dėl apgyvendinimo valstybės globos įstaigoje, iki kol pareiškėjas išeis į laisvę. Administracijos direktorius priėmė įsakymą L. Č. (pareiškėjo motiną) apgyvendinti valstybės globos įstaigoje. Pareiškėjas pažymėjo, jog apie įsakymą dėl motinos apgyvendinimo globos įstaigoje jis nebuvo informuotas. Pareiškėjas 2016 m. gegužės 12 d. su prašymu kreipėsi į Administraciją, kad informuotų jį, kokiuose globos namuose yra apgyvendinta jo motina. Administracija 2016 m. gegužės 18 d. raštu (toliau – ir Raštas) nurodė, kad duomenų apie asmenį neteikia, o prašymą persiuntė pareiškėjo motinai.

3. Akcentavo, jog jo motina yra pusiau paralyžiuota ir nevaldo rankos, rašyti visai nesugeba dėl ligos, ir pati su pareiškėju susisiekti niekaip negalėjo, susisiekti su ja gali tik jis pats. Nurodė, jog Savivaldybės raštas yra neteisėtas, nes atsisakymas pareiškėją informuoti, kokiuose globos namuose yra apgyvendinta jo motina, nepagrįstas jokiu įstatymu. Nurodė, jog kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių, jog būtų atliktas išsamus tyrimas skundo aplinkybėms nustatyti, pripažinti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės, įpareigoti informuoti pareiškėją. Pažymėjo, jog 2016 m. rugsėjo 2 d. gauta Seimo kontrolieriaus pažyma, kurioje nuspręsta, jog G. Č. skundas dėl Administracijos pareigūnų veiksmų (neveikimo) pripažintas pagrįstu.

4. Pažymėjo, kad Ruklos globos namų uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Sofija ir Ko“ generalinė direktorė, suprasdama, kad jo (pareiškėjo) motina yra bejėgiškos būklės ir pati rašyti negali dėl ligos, informavo pareiškėją, kad jo motina apgyvendinta Ruklos globos namuose, Jonavos rajone. Teigė, jog dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, neinformuojant pareiškėjo kokiuose globos namuose yra jo motina, nenurodant objektyvių priežasčių ,dėl ko atsisako suteikti informaciją, nenurodant kokiu įstatymu vadovaujamasi, nenurodant apskundimo tvarkos ir persiunčiant pareiškėjo prašymą, adresuotą valstybės įstaigai spręsti, bejėgiškos būklės asmeniui (pareiškėjo motinai), pareiškėjas patyrė moralinę žalą, emocinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą bei garbės ir orumo pažeminimą, nes motina yra brangiausia vertybė ir su ja sieja stiprus dvasinis ryšys.

5. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 36–39) prašė jį atmesti.

6. Nurodė, kad jokių neteisėtų aktų pareiškėjo atžvilgiu Administracija nepriėmė, jokių neteisėtų veiksmų neatliko, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) reikalavimų nepažeidė ir negalėjo pažeisti, todėl teisinio pagrindo neturtinei žalai atlyginti nėra.

7. Atsakovo teigimu, pareiškėjas skunde nepagrįstai remiasi Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymu (toliau – ir Teisės gauti informaciją įstatymas), kadangi šio įstatymo 1 straipsnio, apibrėžiančio įstatymo tikslą ir taikymą, 3 dalies 7 punkte nustatyta, kad šis įstatymas netaikomas informacijai, kurios teikimą reglamentuoja kiti įstatymai. Tokios informacijos teikimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas (toliau – ir ADTAĮ), kuris draudžia be asmens sutikimo teikti informaciją apie jį tretiesiems asmenims.

8. Administracijos nuomone, veikla, atsakovo atliekama atsakant į pareiškėjo prašymą, negali būti laikoma viešuoju administravimu, nes neatitinka viešojo administravimo sąvokos. Tai patvirtina ir pareiškėjo prašymas suteikti informaciją, kuris neatitinka nei VAĮ 2 straipsnio 14 dalyje nustatytos prašymo sąvokos, nei Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 47 punkte nustatyto prašymo turinio. Pareiškėjas neprašė priimti administracinio sprendimo ar atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus. Todėl nei VAĮ, nei jo pagrindu patvirtintos Taisyklės atsakymui į prašymą negali būti taikomos. Atsakovas pažymėjo, jog VAĮ 14 straipsnyje nustatyta, kad „asmenų prašymus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles“, kurių „ nuostatos taikomos tiek, kiek tų klausimų nereglamentuoja įstatymai“ o prašyme keliamą klausimą reglamentuoja ADTAĮ, tai ADTAĮ nuostatos šiuo atveju ir turi būti taikomos.

9. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjui paprašius informuoti, kokiuose globos namuose yra apgyvendinta jo motina, Administracija teisėtai atsisakė tokią informaciją suteikti, vadovaudamasi ADTAĮ 3, 5 straipsniais ir 30 straipsnio 6 dalimi. Tai, kad atsisakyme suteikti informaciją nenurodytas pagrindas ir apskundimo tvarka, nedaro to atsisakymo neteisėtu, nes bet kokiu atveju – ar būtų nurodyti pagrindai, ar ne – būtų atsisakyta teikti informaciją, kuri yra neteiktina. ADTAĮ 6 straipsnyje nustatyta, kad prašyme turi būti nurodytas asmens duomenų naudojimo tikslas, teikimo bei gavimo teisinis pagrindas ir prašomų pateikti asmens duomenų apimtis, o pareiškėjo prašymas šių nuostatų neatitiko. Administracija neturėjo L. Č. sutikimo teikti jos asmens duomenis, G. Č. prašymo persiuntimas jo motinai L. Č. yra geranoriškas Administracijos veiksmas, siekiant, kad pareiškėjo pageidaujama gauti informacija jį pasiektų kuo greičiau, jei taip nuspręstų jo motina. Pažymėjo, kad prieš persiunčiant prašymą L. Č., buvo konsultuotasi su globos namais.

II. 10. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 1 d. sprendimu pareiškėjo G. Č. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas nurodė, jog nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, siejamos su neteisėtais atsakovo Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos veiksmais – informacijos, susijusios su pareiškėjo motinai teikiama globa, nesuteikimu, atlyginimo.

12. Teismas nustatė, kad jog pareiškėjo motina L. Č. Ruklos globos namuose apgyvendinta nuo 2016 m. balandžio 18 d. ir ilgalaikės socialinės globos paslaugos teikiamos jos pačios 2016 m. vasario 29 d. prašymu-paraiška, gautu ir užregistruotu 2016 m. kovo 3 d. Socialinės paramos skyriuje Nr. SP16/2521, Kaišiadorių rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjo 2016 m. kovo 17 d. priimtu sprendimu Nr. SP-73 „Dėl socialinių paslaugų asmeniui (šeimai) skyrimo“ ir 2016 m. balandžio 15 d. sudaryta ilgalaikės socialinės globos paslaugų teikimo ir lėšų kompensavimo sutartimi Nr. SUT-97 (2016 m. rugsėjo 2 d. Seimo kontrolieriaus pažyma Nr. 4D-2016/2-824).

13. Byloje esantys duomenys patvirtino, kad pareiškėjas 2016 m. gegužės 12 d. prašymu kreipėsi į Administraciją, siekdamas gauti informaciją, kokiuose globos namuose yra apgyvendinta jo motina L. Č. (b. l. 42). Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, 2016 m. gegužės 19 d. raštu Nr. (3.13-VII)-3-577 atsisakė suteikti prašomą informaciją („duomenų apie asmenį neteikiame“) ir nurodė, kad prašymą persiuntė pareiškėjo motinai L. Č. (b. l. 25).

14. Teismas sprendė, jog iš pareiškėjo 2016 m. gegužės 12 d. prašymo (b. l. 42) turinio matyti, jog pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, siekdamas gauti informaciją, kokiuose globos namuose yra apgyvendinta motina, t. y. siekė gauti informaciją, susijusią su kitu fiziniu asmeniu. Atsižvelgęs į tai, bei remdamasis Teisės gauti informaciją įstatymo, VAĮ ir Taisyklių nuostatomis, teismas konstatavo, jog teisė gauti privačią informaciją apie kitus asmenis įstatymuose nėra įtvirtinta.

15. Teismas, atsižvelgęs į ADTAĮ nuostatas, pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2016 m. gegužės 12 d. prašyme nenurodė, kam jam reikalinga prašoma informacija apie kitą fizinį asmenį ir kokiais tikslais ketina ją naudoti, t. y. pareiškėjo prašymas neatitiko ADTAĮ 6 straipsnio nuostatų.

16. Teismas iš esmės sutiko su pareiškėjo argumentais, jog atsakovo Raštas yra su trūkumais – jis nėra pagrįstas teisės aktais, jame neišaiškinta apskundimo tvarka, tačiau minėtus trūkumus teismas pripažino neesminiais. Atkreipė dėmesį į tai, kad jeigu teismas įpareigotų pareiškėjo prašymą svarstyti iš naujo, situacija iš esmės nepasikeistų, nes pareiškėjo pateikto prašymo tenkinimui nėra teisinio pagrindo.

17. Konstatavo, jog nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, kaip esminės civilinės atsakomybės sąlygos žalos atlyginimui (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), nėra teisinio pagrindo pareiškėjo skundo tenkinimui ir prašomos neturtinės žalos priteisimui.

III. 18. Pareiškėjas G. Č. apeliaciniame skunde (b. l. 79–84) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti jo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo.

19. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui.

20. Papildomai nurodo, jog teismas neteisingai nustatė, kad pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą sieja su aplinkybe, jog atsakovas nevykdė pareigos suteikti informaciją kokiuose globos namuose yra apgyvendinta pareiškėjo motina. Pažymi, jog neturtinės žalos atlyginimą sieja su Rašto neteisėtumu. Atkreipia dėmesį į tai, jog teismas pats pripažino, jog atsakovo atsisakymas atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus, pateikti prašomą informaciją, išdėstytas atsakovo Rašte, yra su trūkumais – jis nėra pagrįstas teisės aktais, jame neišaiškinta apskundimo tvarka.

21. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neatsižvelgė į Seimo kontrolieriaus pažymoje nustatytas aplinkybes.

22. Akcentuoja, jog Administracija turėjo pateikti atsakymą, kad pareiškėjo prašymas yra su trūkumais ir neatitinka ADTAĮ 6 straipsnio nuostatų, taip suteikiant galimybę pareiškėjui pateikti ADTAĮ 6 straipsnio nuostatas atitinkantį prašymą.

23. Atsakovas Administracija atsiliepime (b. l. 88) į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

24. Nurodo, kad sutinka su teismo motyvais, kuriais buvo atmestas pareiškėjo skundas, teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Pareiškėjo argumentai dėl jo diskriminacijos religiniu pagrindu pagrįsti ne įrodymais, o subjektyvia nuomone.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Apeliacijos dalykas – Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 1 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo G. Č. skundas dėl neturtinės žalos, kilusios dėl Administracijos veiksmų, priteisimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

26. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos veiksmais - informacijos, susijusios su pareiškėjo motinai teikiama globa, nesuteikimu ir netinkamu atsakymu į pareiškėjo 2016 m. gegužės 12 d. prašymą.

27. Kauno apygardos administracinis teismas, nors ir padarė išvadą, jog Administracijos veiksmai, kai atsakymas į pareiškėjo 2016 m. gegužės 12 d. prašymą nebuvo pagrįstas teisės aktais, jame neišaiškinta apskundimo tvarka, neatitiko individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, tačiau motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas prašytą informaciją gavo, Rašto turinio trūkumai nėra esminiai, skundžiamu 2017 m. kovo 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apibrėžė skundo dalyką ir neatkreipė tinkamo dėmesio į Seimo kontrolieriaus išvadą.

29. Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą atsižvelgdama, be kita ko, ir į šias įstatymo nuostatas, su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka tik iš dalies.

30. Byloje nustatyta, kad 2016 m. gegužės 12 d. įkalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas G. Č. kreipėsi į Kaišiadorių rajono savivaldybės administraciją, prašydamas suteikti informaciją, kokioje globos įstaigoje yra apgyvendinta jo neįgali motina. Administracija pareiškėjui 2016 m. gegužės 19 d. Raštu atsakė, jog duomenų apie asmenis neteikia, todėl jo prašymą persiuntė jo motinai, kuri, jei norės, galės susisiekti su pareiškėju. Vėliau, 2016 m. birželio mėnesio pradžioje G. Č. gavo UAB „Sofija ir Ko“ raštą, kad jo motina yra apgyvendinta šios bendrovės Ruklos globos namuose. Pareiškėjas kreipėsi į LR Seimo kontrolierių įstaigą, kuri 2016 m. rugsėjo 2 d. pažyma pripažino, kad Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija atsakyme pareiškėjui nenurodė, kuo vadovaujantis ji atsisako suteikti informaciją, nenurodė priimto sprendimo apskundimo tvarkos ir tuo pažeidė gero administravimo principą bei Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymą, Viešojo administravimo įstatymą bei Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisykles.

31. Pasisakydama dėl byloje taikytinų teisės aktų, teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į valstybės ar savivaldybių institucijas, prašydamas informacijos, susijusios su kitų asmenų duomenimis, tokius teisinius santykius reglamentuoja tiek Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas (kaip specialioji teisės norma, apibrėžianti, kokius asmens duomenis, kokiems subjektams ir kokiomis sąlygomis duomenų tvarkytojas gali teikti) , tiek Viešojo administravimo ir Teisės gauti informaciją įstatymai, (kaip bendrosios viešosios teisės normos, apibrėžiančios asmenų prašymų viešojo administravimo institucijose nagrinėjimo tvarką, terminus ir atsakymų formą bei turinį). Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas tiesiogiai nereglamentuoja, kokio turinio turi būti duomenų tvarkytojo atsakymas į gautą asmens prašymą dėl duomenų teikimo, todėl darytina išvada, kad toks atsakymas turi atitikti bendruosius reikalavimus, išdėstytus Teisės gauti informaciją įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje ir Taisyklių (2015 m. rugpjūčio 26 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 913 redakcija) V skyriuje. Šios teisės normos nustato, kad jeigu įstaiga atsisako pateikti informaciją, pareiškėjui išsiunčiamas apie tai pranešimas, kuriame nurodoma atsisakymo priežastis ir šio sprendimo apskundimo tvarka. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, turint omenyje Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, atsisakymo priežastis turi būti motyvuota, tai yra, turi būti nurodytas atsisakymo teikti informaciją teisinis pagrindas.

32. Turint omenyje aukščiau paminėtą išvadą, atsakovo argumentai, susiję su Viešojo administravimo įstatymo, Teisės gauti informaciją įstatymo bei Taisyklių netaikymu ginčo situacijai, nelaikytini pagrįstais. Papildomai pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog Viešojo administravimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punkte, kaip administracinė paslauga nurodytas įstatymų nustatytos viešojo administravimo subjekto informacijos teikimas asmenims. Asmens prašymas suteikti Viešojo administravimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytas administracines paslaugas nėra susijęs su asmens teisių pažeidimu, dėl to yra nagrinėjamas ne pagal administracinės procedūros taisykles, nustatytas Viešojo administravimo įstatymo 19–36 straipsniuose, bet pagal Taisykles. Tokios pozicijos laikomasi ir vyraujančioje administracinių teismų praktikoje (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-03-22 nutartį administracinėje byloje Nr. A63–1446/2012, 2013-02-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A261-334/2013, kt.).

33. Teisėjų kolegija pripažįsta teisinga pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjas neturėjo teisės gauti privačios informacijos apie kitą asmenį be šio asmens sutikimo, nes tokius asmens duomenis atskleisti draudė Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas. Taigi šiuo aspektu atsakovas veikė tinkamai ir jokių neteisėtų veikų, galinčių užtraukti civilinę atsakomybę, neatliko.

34. Tačiau Administracija, Rašte nenurodžiusi atsisakymo teikti informaciją motyvų bei jo apskundimo tvarkos, pažeidė pareiškėjo teises ir teisėtus interesus. Kartu tokiais veiksmais Administracija pažeidė ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą atsakingo valdymo (gero administravimo) principą. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir iš naujo įvertinusi byloje pateiktų duomenų visumą, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, jog valdžios institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl Administracijos veiksmai pripažintini neteisėtais.

35. Šiame kontekste pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Administracinių teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 940/2010). Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas.

36. Šioje byloje konstatuota, kad Administracijos veiksmai, kai pareiškėjui nebuvo tinkamai atsakyta į jo prašymą, buvo neteisėti ir pažeidė pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, todėl teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad šie veiksmai sąlygojo atitinkamą neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į pirmiau nurodytas aplinkybes, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei Administracijos darbuotojai būtų tinkamai ir laiku įvykdę teisės aktų nustatytus reikalavimus atsakymo turiniui.

37. Tačiau pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007). Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į šią aplinkybę, tačiau šiame kontekste reiktų atkreipti dėmesį, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.

38. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

39. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju tikrai nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnį. Netinkamas atsakymas pareiškėjui galėjo sukelti tik trumpalaikių nepatogumų, nežymų gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

40. Teisėjų kolegija, įvertinusi šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje, nors ir yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, tačiau yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjo teisė į gerą administravimą Administracijoje, buvo pažeista. Teisėjų kolegijos vertinimu, pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į gerą administravimą, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 147 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. Č. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 1 d. sprendimą pakeisti, išdėstant jį taip :

„pareiškėjo G. Č. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo teisė į gerą administravimą Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijoje buvo pažeista, o G. Č. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius