2019-09-04 Nr. AB-16912-3-61-3-01547-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-5187-968/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01547-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. D. (N. D.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja N. D. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama peržiūrėti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2019 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. (15/5-5)24U „Dėl (duomenys neskelbtini) pilietės N. D. Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje panaikinimo“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas).

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, priimtas Sprendimas turi būti panaikintas. Pareiškėja teigė, kad paskutinė pasienio ruožo žyma apie išvykimą yra 2018 m. rugpjūčio 23 d., todėl ne Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybėje narėje gyveno mažiau nei 12 mėnesių. Pareiškėjos ilgas išvykimas yra susijęs su jos nėštumu, gimdymu bei vaiko dokumentų tvarkymu. Lietuvoje yra pareiškėjos gimtinė, gyvena tėvai, kuriems reikalinga priežiūra, be leidimo nuolat gyventi negali deklaruoti gyvenamosios vietos savo sūnui Lietuvos piliečiui.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti. Nurodė, kad:

3.1. Pareiškėja 2019 m. balandžio 4 d. kreipėsi Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus Visagino grupę dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi ES (toliau – ir leidimas nuolat gyventi) pakeitimo. Pareiškėja pateikė 2019 m. balandžio 4 d. paaiškinimą dėl išvykų, kuriame nurodė laikotarpius, per kuriuos buvo Lietuvos Respublikoje: nuo 2014 m. liepos 16 d. iki 2014 m. liepos 30 d., nuo 2015 m. birželio 17 d. iki 2015 m. birželio 25 d., nuo 2015 m. rugpjūčio 8 d. iki 2015 m. rugpjūčio 23 d., nuo 2015 m. gruodžio 26 d. iki 2016 m. sausio 10 d., nuo 2016 m. liepos 11 d. iki 2016 m. liepos 23 d., nuo 2017 m. sausio 2 d. iki 2017 m. sausio 7 d., nuo 2017 m. birželio 16 d. iki 2017 m. birželio 29 d., nuo 2017 m. rugpjūčio 20 d. iki 2017 m. rugpjūčio 27 d., nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 8 d., nuo 2018 m. sausio 20 d. iki 2018 m. sausio 22 d., nuo 2018 m. liepos 28 d. iki 2018 m. liepos 30 d., nuo 2018 m. rugpjūčio 18 d. iki 2018 m. rugpjūčio 23 d., nuo 2019 m. balandžio 3 d. iki šiol; kitose užsienio valstybėse: Nicoje nuo 2015 m. birželio 17 d. iki 2015 m. birželio 25 d., Tunise nuo 2017 m. birželio 16 d. iki 2017 m. birželio 23 d., Kipre nuo 2018 m. birželio 14 d. iki 2018 m. birželio 28 d., Latvijoje nuo 2018 m. liepos 28 d. iki 2018 m. liepos 31 d. Pareiškėja paaiškino, kad visą kitą laikotarpį gyveno (duomenys neskelbtini). Su pareiškėja kartu gyvena jos nepilnamečiai vaikai ir jų tėvas. Į (duomenys neskelbtini) išvyko 2009 m., nes Lietuvoje nerado darbo, nuo 2016 m. (duomenys neskelbtini) dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“, taip pat (duomenys neskelbtini) turi įsigijusi nekilnojamojo turto (butą), Lietuvoje gyvena tėvai, pas kuriuos atvyksta atostogoms, sūnus turi Lietuvos Respublikos pilietybę. Taip pat pareiškėja nurodė, kad yra vaiko priežiūros atostogose iki 2021 m. gruodžio mėn. ir šį laikotarpį norėtų gyventi Lietuvoje.

3.2. Migracijos departamento duomenimis, pareiškėjos gyvenamoji vieta nuo 2002 m. vasario 26 d. deklaruota Visagine, (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos pateiktame (duomenys neskelbtini) vidaus pase yra 2009 m. žyma apie jos registraciją (duomenys neskelbtini), 2012 m. gruodžio 12 d. žyma, kad šie gyvenamosios vietos registracijos duomenys panaikinti ir žyma, kad užsienietė yra registruota adresu: (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos deklaruotos gyvenamosios vietos adresu: Visaginas (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta deklaruota ir jos sūnaus, Lietuvos Respublikos piliečio M. D. Užsienietės sūnaus Lietuvos Respublikos piliečio S. D. gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje nedeklaruota, vaikų tėvas O. D. 2019 m. sausio 16 d. deklaravo išvykimą į (duomenys neskelbtini). Nuo 2013 m. kovo 26 d. iki 2016 m. kovo 26 d. užsienietė buvo apdrausta valstybės lėšomis kaip asmuo, auginantis vaiką iki trejų metų.

3.3. Įvertinus užsienietės kelionės dokumente ir (duomenys neskelbtini) pase esančias valstybių sienų kirtimo žymas, pateiktą informaciją apie išvykas, nustatyta, kad užsienietė iki kreipimosi dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo (vertinant laikotarpį nuo 2018 m.) į Lietuvos Respubliką buvo atvykusi tik kelioms dienoms (atvyko 2018 m. sausio 1 d., išvyko 2018 m. sausio 8 d.; atvyko 2018 m. sausio 20 d., išvyko 2018 m. sausio 22 d.; atvyko 2019 m. balandžio 3 d.). Per ilgesnį nei 12 mėnesių laikotarpį iki kreipimosi dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo, t. y. 2019 m. balandžio 4 d., užsienietė Lietuvos Respublikoje buvo ne ilgiau kaip 12 dienų. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 55 straipsnio 4 dalimi, priėmė sprendimą laikyti pareiškėją išvykusia iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) ir panaikinti jai išduotą leidimą nuolat gyventi.

3.4. Pareiškėja nuo 2009 m. yra išvykusi į (duomenys neskelbtini), ten turi darbą, nekilnojamąjį turtą, kuriame gyvena jos vaikai, vyras, todėl yra akivaizdu, jog pareiškėjos nuolatinė gyvenamoji vieta nėra Lietuvos Respublikoje, su Lietuva jos nesieja asmeniniai, socialiniai ir ekonominiai interesai, todėl pareiškėja atitinka Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindą – gyvena ne ES valstybėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. Pareiškėjos trumpalaikiai atvykimai į Lietuvos Respubliką negali būti laikomi gyvenimu Lietuvos Respublikoje.

3.5. Įstatymo 1 straipsnio 4 dalis numato, kad „kitų Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos šio Įstatymo reglamentuojamiems teisiniams santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja šis Įstatymas“, todėl gyvenimo Lietuvos Respublikoje ir nuolatinės gyvenamosios vietos sąvokos yra aiškintinos vadovaujantis kitais Lietuvos Respublikos įstatymais. Spaudai pareiškėjos pase rodo, kad pareiškėja buvo atvykusi į Lietuvos Respubliką, tačiau neįrodo, kad pareiškėja čia gyveno.

3.6. Pareiškėja savo skunde prašo teismą peržiūrėti Migracijos departamento skundžiamą sprendimą, tačiau skundžiamo sprendimo persvarstymas iš naujo yra ne teismo, bet Migracijos departamento kompetencija.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 8 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino ir Migracijos departamento Sprendimą panaikino.

5. Teismas pažymėjo, kad Įstatymas nedetalizuoja „gyvenimo Lietuvos Respublikoje“ sąvokos. Lietuvos Respublikos gyventojų gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas kriterijų, kuriais remiantis nustatoma asmens gyvenamoji vieta, nereglamentuoja. Nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka yra išaiškinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.12 straipsnyje. Šio straipsnio 1 – 2 dalyse nurodoma, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais. Fizinis asmuo gali turėti tik vieną nuolatinę gyvenamąją vietą. Tačiau teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta sąlyga nesietina su nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka, išaiškinta CK 2.12 straipsnyje. CK vartojama sąvoka „nuolatinė gyvenamoji vieta“ yra reikšminga ekonominiuose, civiliniuose santykiuose, tačiau ji nėra tapati sąvokai „nuolatinis gyvenimas“ migracijos teisės kontekste. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nenustatyta imperatyvi sąlyga, kad faktinis nuolatinis gyvenimas Lietuvos Respublikoje turi būti pastovus ir negali būti pertraukiamas išvykomis iš Lietuvos Respublikos. Imperatyviai nurodyta tik tai, kad užsienietis neturi gyventi ne ES valstybėje narėje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės.

6. Pareiškėjos ilgesnio išvykimo į (duomenys neskelbtini) priežastis nuo 2018 m. rugpjūčio 23 d. iki 2019 m. balandžio 3 d. buvo vaiko gimimas (S. D., Lietuvos Respublikos pilietis gimė 2018 m. gruodžio 26 d.), vaiko atvykimui į Lietuvos Respubliką dokumentų tvarkymas. Pareiškėja yra nurodžiusi, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jos tėvai, kuriems reikalinga priežiūra, čia yra jos gimtinė, be leidimo negali deklaruoti gimusio sūnaus gyvenamosios vietos Lietuvoje. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje turi nuolatinę deklaruotą gyvenamąją vietą, ją sieja su Lietuva asmeniniai socialiniai santykiai (pareiškėja gimusi Lietuvoje, gyveno Lietuvoje, Lietuvoje gyvena tėvai, sūnūs Lietuvos Respublikos piliečiai, vieno sūnaus deklaruota gyvenamoji vieta Lietuvoje), be to, nėra nustatytos pagrindinės Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte leidimui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo sąlygos, – pareiškėja paskutinį kartą iš Lietuvos buvo išvykusi 2018 m. rugpjūčio 23 d., t. y. Lietuvos Respublikoje negyveno ne ilgiau kaip 12 mėnesių iš eilės, į Lietuvą atvyko 2019 m. balandžio 3 d., gyvena iki šiol. Pareiškėja iš Lietuvos Respublikos buvo išvykusi tam tikrais laikotarpiais, tačiau nenustatyta, kad ji gyveno ne ES valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. Įstatymas nedraudžia pareiškėjai išvykti iš Lietuvos Respublikos, todėl nepagrįstas Migracijos departamento vertinimas, kad spaudai pareiškėjos pase rodo tai, kad pareiškėja tik buvo laikinai atvykusi į Lietuvos Respubliką, ir kad nėra duomenų, kad ji Lietuvos Respublikoje gyvena. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo laikyti, jog pareiškėja negyvena Lietuvos Respublikoje.

7. Teismas nurodė, kad kitos nurodytos skundžiamame sprendime aplinkybės, kuriomis remiantis buvo priimtas sprendimas panaikinti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi, sprendžiant, ar pareiškėja atitinka Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą sąlygą (tai, kad pareiškėja turi deklaruotą gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), kad turi nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), pareiškėjos darbo santykiai, vaikų tėvo deklaruotas išvykimas į (duomenys neskelbtini)) nėra svarbios ir nedaro įtakos skundžiamo sprendimo pagrįstumui.

8. Įvertinęs išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad šiuo atveju nėra Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytos sąlygos, sudarančios pagrindą panaikinti pareiškėjos leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja yra išvykusi iš Lietuvos Respublikos bei nepagrįstai priėmė sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi.

III. 9. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 8 d. sprendimą panaikinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. T eismas, vertindamas įrodymus bei darydamas išvadas, padarė akivaizdžius ir esminius materialinės ir proceso teisės normų pažeidimus, išvadas grindė prielaidomis, kurios prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams, teismo sprendime motyvai išdėstyti apsiribojant nevisapusiškai ištyrus visas su byla susijusias aplinkybes.

9.2. Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje 2014 m. praleido – 14 d., 2015 m. – 28 d., 2016 m. – 22 d., 2017 m. – 25 d., 2018 m. – 17 d., 2019 m. iki ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėja Lietuvos Respublikoje buvo praleidusi 12 d. (tikėtina, kad pareiškėjos atvykimo tikslas į Lietuvos Respubliką – leidimo nuolat gyventi pakeitimas, nes pareiškėja į Lietuvą atvyko 2019 m. balandžio 3 d., o 2019 m. balandžio 4 d. pateiktas jos prašymas pakeisti leidimą nuolat gyventi). Taip pat kai kurie pareiškėjos nurodyti laikotarpiai, kada faktiškai ji buvo Lietuvos Respublikoje, yra keliantys pagrįstų abejonių. Pareiškėja nurodė, kad 2015 m. birželio 17 d. – 2015 m. birželio 25 d. buvo Lietuvos Respublikoje, tačiau tuo pačiu metu, t. y. 2015 m. birželio 17 d. – 2015 m. birželio 25 d. lankėsi Nicoje, Prancūzijoje. Analogiškai buvimo Lietuvoje laikotarpiai dubliuojasi su kitomis išvykomis į ES ar trečiąsias valstybes: buvimas Lietuvos Respublikoje 2017 m. birželio 16 d. – 2017 m. birželio 29 d. ir Tunise 2017 m. birželio 16 d. – 2017 m. birželio 23 d., Lietuvos Respublikoje 2018 m. liepos 28 d. – 2018 m. liepos 31 d., todėl pareiškėjos viešnagių galimas tikslas Lietuvos Respublikoje – tranzitas.

9.3. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos gyventojų gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas kriterijų, kuriais remiantis nustatoma asmens gyvenamoji vieta, nereglamentuoja, daroma išvada, jog asmens gyvenamosios vietos, apimant asmens nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoką, turėtų būti išaiškinama CK kontekste. Taip pat aiškinant leidimų nuolat gyventi išdavimo, keitimo ir panaikinimo tvarką, būtina atsižvelgti į 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva 2003/109/EB) tikslus, nes Įstatymo ketvirtasis skirsnis „Užsieniečių nuolatinis gyvenimas Lietuvos Respublikoje“ įgyvendina Direktyvos 2003/109/EB nuostatas.

9.4. Sistemiškai aiškinant Įstatymo, Direktyvos 2003/109/EB ir CK nuostatas, reglamentuojančias nuolatinį asmens gyvenimą, išskiriami šie elementai: asmens santykis su valstybe, kurioje jis nuolat ar daugiausiai gyvena; asmens socialinių, ekonominių interesų vieta; asmens integracija ir prisidėjimas prie vidaus rinkos kūrimo. Įvertinus įrodymų visumą dėl pareiškėjos leidimo nuolat gyventi, konstatuotina, kad nors pareiškėja visiškai nenutraukė ryšių su Lietuvos Respublika, tačiau glaudesnis ryšys yra su (duomenys neskelbtini) esančia jos gyvenamąja vieta, kuri turėtų būti laikoma nuolatine pareiškėjos gyvenamąja vieta.

9.5. Teismas byloje esančius įrodymus vertino pažeisdamas teisės normas, nepagrįsdamas išvadų dėl jų įrodomosios vertės (patikimumo), sąsajumo, pakankamumo, jų nuoseklumo, galimų prieštaravimų, logiškumo, įrodymų šaltinių patikimumo ir tai darė įtaką klaidingam įrodymų visumos vertinimui, t. y. neteisėtai ir nepagrįstai išvadai, kad duomenys, kuriuos Migracijos departamentas pateikė teismui yra netikslūs, aplaidžiai neįvertintas Migracijos departamento siekis visapusiškai išnagrinėti bylą.

9.6. Pareiškėja gyvena kitoje ne ES valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. Vertinant pareiškėjos praleistą laiką Lietuvos Respublikoje 2014 m. – 2019 m., darytina išvada, kad jos tikslas – ne gyvenimas Lietuvos Respublikoje, o tik apsilankymas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), aiškindamas gyvenimo kitoje valstybėje sampratą, nurodė, jog trumpi apsilankymai kitoje negu Sąjungos piliečio pilietybės valstybėje, kaip savaitgaliams ar atostogoms, neatitinka sąlygų gyvenimo kitoje valstybėje narėje. ESTT praktika aktuali vertinant pareiškėjos gyvenimą Lietuvos Respublikoje. Taip pat atsižvelgiant į tai, kad vienas iš pagrindinių Direktyvos 2003/109/EB, kurios pagrindu pareiškėjai išduotas leidimas nuolat gyventi, tikslų – užsieniečių integracija ir faktinis gyvenimas ES, todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretavo Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas. Sąjungos teisės normų taikymas neturėtų būti išplėstas taip, kad jomis būti piktnaudžiaujama, o siekiant įrodyti piktnaudžiavimą būtinas, pirma, objektyvių aplinkybių, iš kurių matyti, kad nors formaliai Sąjungos teisės akte numatytos sąlygos įvykdytos, šio akto tikslas nepasiektas, visetas, ir antra, subjektyvus elementas, kurį sudaro siekis gauti iš Sąjungos teisės akto, dirbtinai sukuriant sąlygas, numatytas šiai naudai gauti.

10. Pareiškėja nesutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais. Pareiškėja akcentuoja, kad Įstatymas nenumato apribojimų dėl dienų skaičiaus buvimo Lietuvoje ir kitose šalyse. Įstatymas nedraudžia – išvažiuoti į kitas šalis, dirbti kitose šalyse, išvykti atostogoms į kitas ES šalis, praleisti Lietuvoje tiek laiko, kad nebūtų viršijamas buvimas ne ES valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. Pareiškėja taip pat nurodo, kad gyvenamosios vietos deklaravimas yra privalomas tam, kad galėtų dirbti, su ja kartu gyvena jos vaikai ir vyras, taip pat nurodo, jog Lietuvoje gyvena jos tėvai, kuriems yra reikalinga priežiūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2019 m. balandžio 15 d. Sprendimo, kuriuo Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nusprendė laikyti pareiškėją ((duomenys neskelbtini) pilietę) išvykusia iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) ir panaikinti jai išduotą leidimą nuolat gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

12. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus duomenis, nenustatė, kad pareiškėja ne ES valstybėje narėje gyveno ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, todėl sprendė, kad jai išduotas leidimas negalėjo būti panaikintas remiantis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Migracijos departamentas su tokiu teismo sprendimu nesutinka, o savo nesutikimą iš esmės grindžia argumentais, susijusiais su tuo, kad, jo nuomone, teismas nagrinėjamu atveju susiklosčiusių aplinkybių kontekste netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

13. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne ES valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. Pagal įstatymo 55 straipsnio 4 dalį (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1894 redakcija) sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo priima Migracijos departamentas.

14. Aiškinant nutarties 13 punkte nurodytą teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad Migracijos departamentas, siekdamas priimti sprendimą dėl leidimo panaikinimo Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, privalo įvertinti reikšmingas aplinkybes, susijusias su užsieniečio gyvenimo vieta, trukme ir gyvenimo tam tikroje vietoje pastovumu. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Migracijos departamentui nesuteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir, esant Įstatymo 54 straipsnyje 1 dalies 3 punkte nurodytam leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Iš esmės panašiai ši norma aiškinama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-3843-261/2019.

15. Teisėjų kolegija, sutinka su atsakovo pozicija, kad, aiškinant leidimų nuolat gyventi panaikinimo tvarką, būtina atsižvelgti į Direktyvoje 2003/109/EB įtvirtintą teisinį reguliavimą, ir atkreipia dėmesį, kad šios Direktyvos 9 straipsnio 1 dalies c punkte yra įtvirtinta nuostata, jog ilgalaikiai gyventojai praranda teisę į ilgalaikio gyventojo statusą, kai yra praleista ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės išvykus iš Bendrijos teritorijos. Taigi, Direktyvoje įtvirtintas iš esmės analogiškas teisinis reguliavimas kaip ir Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Kartu teisėjų kolegija pabrėžia, kad atsakovas savo apeliacinį skundą, be kita ko, grindžia ESTT 2014 m. kovo 12 d. sprendime byloje Nr. C-456/12 pateiktais išaiškinimais, tačiau šis ESTT sprendimas priimtas pagal prašymą priimti prejudicinį sprendimą susijusį su 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL L 158, p. 77, ir klaidų ištaisymai OL L 229, p. 35 ir OL L 197, 2005, p. 34; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 46) nuostatų išaiškinimu, todėl atsakovo minimi ESTT išaiškinimai nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingi.

16. Įvertinus atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus (žr. nutarties 9.1–9.6 p.), pabrėžtina, kad jais Migracijos departamentas neginčija fakto, jog pareiškėjai išduoto leidimo nuolat gyventi galiojimo laikotarpiu nebuvo nustatyta, kad ji ne ES valstybėje narėje gyveno ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. Tai, kad pareiškėja mažesniais nei dvylikos mėnesių iš eilės intervalais atvykdavo į Lietuvos Respubliką patvirtina ir duomenys apie Lietuvos Respublikos sienos kirtimą (b. l. 44–47). Atsiliepime į apeliacinį skundą Migracijos departamentas, be kita ko, remdamasis Įstatymo, Direktyvos 2003/109/EB ir CK nuostatomis, reglamentuojančiomis nuolatinį asmens gyvenimą, teigia, kad nors pareiškėja visiškai nenutraukė ryšių su Lietuvos Respublika, glaudesnis ryšys yra su (duomenys neskelbtini) esančia jos gyvenamąja vieta, kuri turėtų būti laikoma jos nuolatine gyvenamąja vieta. Tačiau, kaip minėta, Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta tai, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas tik tuo atveju, jeigu užsienietis gyvena ne ES valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. Todėl nagrinėjamu Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo kontekste Migracijos departamento teiginiai, susiję su pareiškėjos ryšių su Lietuvos Respublika ir (arba) (duomenys neskelbtini) vertinimu, nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymu, yra teisiškai nereikšmingi.

17. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė