2022-09-14 Nr. AB-23539-3-62-3-00644-2022-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3740-552/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00644-2022-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugsėjo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. birželio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas P. M. su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis, pateikęs prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėjo teigimu, sprendžiant dėl grėsmės patirti beatodairišką smurtą, buvo būtina kruopščiai įvertinti asmeniškai pareiškėjui galinčius kilti pavojus, įvertinti tai, kad (duomenys neskelbtini) yra išties grėsmingi pareiškėjo saugumui, sveikatai. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad atsakovo pateikti duomenys apie saugumo padėtį (duomenys neskelbtini) yra labai abstraktūs, neišsamūs, siekiantys vos 2021 metus. Atsakovas turėjo surinkti naujausius, aktualiausius duomenis. Pareiškėjas pažymėjo, kad draudimas pareiškėjui atvykti yra maksimalus ir visiškai neproporcingas jo lūkesčiui gauti prieglobstį. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą atvykti yra neproporcingai užkertamas kelias pareiškėjui Šengeno erdvėje prašyti prieglobsčio ateityje, jei pasikeistų saugumo ar individuali pareiškėjo padėtis kilmės valstybėje.

4. Atsakovas Departamento atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas nurodė, kad Departamentas nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes buvo konstatuota, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Surinkta informacija apie kilmės valstybę nepatvirtino, kad pareiškėjas būtų persekiojamas, nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo poreikį. Atsakovas nurodė, kad Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Į šalį pareiškėjas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, su savimi neturėjo asmens dokumentų, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsakovo teigimu, tikėtina, jog pareiškėjas, vengdamas grąžinimo, gali pasislėpti. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 30 d. sprendimu tenkino iš dalies pareiškėjo skundą, pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip – uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas taip pat pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir išdėstė jį taip – įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas atmetė kitą pareiškėjo skundo dalį.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, neteisėtai pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtęs valstybės sieną ir pasiprašęs prieglobsčio Lietuvoje. Apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad gyveno (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini).

7. Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini).

8. Teismas vadovavosi Įstatymo 86 straipsnio 1 dalimi, 87 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalimi, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) (toliau – ir Aprašas) 99, 22 punktais, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką ir vertino, kad Departamento byloje pateikti duomenys įrodo, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai kilmės valstybės kontekste, atliktos apklausos, detaliai išanalizuoti ir įvertinti visi pareiškėjo nurodyti argumentai, tame tarpe dėl baimės patirti persekiojimą. Atsakovas apklausose siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojo pateikto prašymo suteikti jam prieglobstį. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad pareiškėjo pasakojimas yra abstraktus ir nedetalus. Pareiškėjas nedetalizavo aplinkybių apie (duomenys neskelbtini), tik lakoniškai nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas iš esmės nepateikė individualios situacijos, tik abstrakčiai tvirtino, kad (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, pareiškėjo teismui pateiktas (duomenys neskelbtini). Teismas taip pat sutiko su atsakovo pozicija, kad šiuo atveju nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjo minimas (duomenys neskelbtini). Teismas atkreipė dėmesį, kad nėra aišku, kaip pareiškėjas išvyko iš savo šalies, jei jam buvo (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl (duomenys neskelbtini) keitėsi, o pareiškėjas savo pasakojimo neatitikimus motyvavo trinkančia atmintimi. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad minėtos aplinkybės sudaro pagrindą abejoti pareiškėjo pasakojimo pagrįstumu.

9. Teismas taip pat sutiko su atsakovo pozicija, kad, įvertinus pareiškėjo pasakojimo formos ir turinio trūkumus, nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojui suteikimo poreikį, o pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti į kilmės šalį nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi visiškai pagrįstos baimės pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, teismas darė išvadą, kad Departamentas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, dėl ko jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas.

10. Teismas nustatė, kad asmens kilmės šalyje, jo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus. Teismas konstatavo, kad beatodairiško smurto lygis (duomenys neskelbtini) mieste yra toks žemas, kad rizika civiliui patirti rimtą ir asmeninę grėsmę gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų yra iš esmės minimali. Įvertinęs prieglobsčio prašytojui gresiantį pavojų slankiojančio skalės testo kontekste, teismas nenustatė individualių aplinkybių, kurios padidintų riziką bei sąlygotų apsaugos poreikį nepaisant žemo beatodairiško smurto lygio. Teismas darė išvadą, kad Departamentas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

11. Kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, prieglobsčio prašytojas nenurodė kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių, teismas tas pačias aplinkybes vertino ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Teismas nurodė, kad tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui tikimybės, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai, mirties bausmė ar beatodairiškas smurtas, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.

12. Teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai padarė išvadą, jog yra tikimybė, kad pareiškėjas slėpsis, ir nusprendė vykdyti jo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, todėl, teismo vertinimu, Departamentas pagrįstai nusprendė jį išsiųsti būtent į šią šalį. Teismas nesutiko su Departamento išvada, jog pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas maksimalus penkerių metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė padarytam pažeidimui. Teismas pažymėjo, kad Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus.

Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų įtakoti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą. Teismas nurodė, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų penkerių metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl, teismo vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu.

Teismas pažymėjo, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra nepagrįsta ir neproporcinga, todėl pareiškėjui nustatė dvejų metų draudimo atvykti terminą, nes pareiškėjas buvo išsiųstas ir jo pateiktas prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka. Kadangi Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki dvejų metų, teismas darė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y.

įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas atmetė kitą pareiškėjo skundo dalį.

III. 13. Pareiškėjas P. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

14. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad teismas netinkamai vertino jo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Pareiškėjo teigimu, jis visiškai pagrįstai bijo gresiančio smurto ir nurodo, kad savo kilmės šalyje (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad kilmės šalies informacija patvirtina, jog (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovas iš esmės neanalizavo saugumo padėties (duomenys neskelbtini), neatliko tyrimo, ar pareiškėjui jo kilmės šalyje yra saugu gyventi, kokia yra bendra beatodairiško smurto padėtis (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjo gyvenamojoje vietoje. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas neatliko jokios informacijos paieškos ir vertinimo, kiek tai susiję su ekonomine šalies padėtimi, todėl neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo. Pareiškėjas nurodo, kad Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą jam atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

15. Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

16. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo apeliaciniu skundu, pažymi, kad pareiškėjas savo skundo teiginių nepagrindžia jokiais argumentais, jo teiginiai yra ne tik deklaratyvūs, bet ir neatitinkantys tikrovės, kadangi, kaip matyti iš Sprendimo turinio, buvo išsamiai ir visapusiškai įvertinti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvai bei pateiktas jų teisinis įvertinimas, atsižvelgiant į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją ir remiantis teisės aktų nuostatomis bei pabėgėlių teisės principais. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nedetalizavo aplinkybių apie savo (duomenys neskelbtini), tik lakoniškai nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas iš esmės nepateikė individualios situacijos, tik abstrakčiai tvirtino, kad (duomenys neskelbtini). Atsakovas sutiko su teismo vertinimu, kad pareiškėjo teismui pateiktas (duomenys neskelbtini) nepatvirtina aplinkybės, jog pareiškėjas kilmės šalyje yra persekiojamas dėl (duomenys neskelbtini). Atsakovas atkreipė dėmesį, kad šiuo atveju nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjo minimas (duomenys neskelbtini). Taip pat nėra aišku, kaip pareiškėjas išvyko iš savo šalies, jei jam buvo (duomenys neskelbtini). Atsakovas pažymi, kad ir kitos pareiškėjo pasakojimo detalės buvo nenuoseklios. Atsakovas nurodo, kad, įvertinus prieglobsčio prašytojui gresiantį pavojų „slankiojančio skalės“ testo kontekste, nenustatyta individualių aplinkybių, kurios padidintų riziką bei sąlygotų apsaugos poreikį nepaisant žemo beatodairiško smurto lygio. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad, nors pareiškėjas iš savo kilmės šalies atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

18. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

19. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nemotyvavo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. gruodžio 9 d. sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėjui nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi trejiems metams nuo išsiuntimo dienos pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas skunde taip pat prašė įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

21. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, ir darė išvadą, kad Departamento sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjui nustatytas draudimas penkerius metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl teismas pakeitė Departamento Sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į C.SIS II įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

22. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad teismas tinkamai neįvertino, jog atsakovas nesurinko duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, tinkamai neįvertino individualių aplinkybių dėl pareiškėjui galinčios kilti grėsmės kilmės valstybėje.

23. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

24. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.).

25. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Įstatymo 86 ir 87 straipsnių 1 dalyse nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų .

26. Pagal 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) reglamentuojančio faktų ir aplinkybių vertinimą, 3 dalies a punktas nustato, kad tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą. Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. birželio 26 d. direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija) (OJ L 180, 29.6.2013, p. 60–95) (toliau – ir Direktyva 2013/32/ES) 46 straipsnis reglamentuoja tarptautinės apsaugos prašytojų teisę į veiksmingą teisių gynimo priemonę. Pagal šio straipsnio 1 dalį valstybėms narėms įtvirtinta pareiga užtikrinti, kad tarptautinės apsaugos prašytojai turėtų teisę į veiksmingą teisių gynimo priemonę, kuria galėtų naudotis teisme, kad galėtų apskųsti tame straipsnyje nurodytus procesinius sprendimus. Pagal to paties straipsnio 3 dalį tam, kad būtų laikomasi 1 dalies, valstybėms narėms nustatyta pareiga užtikrinti, jog taikant veiksmingą teisių gynimo priemonę būtų numatytas išsamus ir ex nunc (nuo dabar) faktinis ir teisinis tarptautinės apsaugos poreikių nagrinėjimas, įskaitant, atitinkamais atvejais, nagrinėjimą pagal Direktyvą 2011/95/ES, bent vykdant apeliacines procedūras pirmosios instancijos teisme.

27. Pagal aptartas nuostatas nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašytojo skundą (apeliacinį skundą), tarptautinės apsaugos prašymui reikšmingi faktai ir teisės klausimai turėtų būti nagrinėjami skundo nagrinėjimo metu aktualių aplinkybių kontekste (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3235-520/2022).

28. Direktyvos 2011/95/ES V skyriuje, skirtame reikalavimams, taikomiems priskyrimui prie papildomą apsaugą galinčių gauti asmenų, reglamentuoti, 15 straipsnis apibrėžia didelės žalos kategoriją. Pagal šio straipsnio c punktą didele žala laikytina rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui, kylanti dėl nesirenkamojo smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Aiškindamas šią nuostatą, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra nurodęs, kad kiek tai susiję su pagal Direktyvos 2011/95 15 straipsnio c punktą pateiktu tarptautinės apsaugos prašymu, net jei šiame prašyme nesiremiama konkrečiai su prašytojo situacija susijusiomis aplinkybėmis, iš šios direktyvos 4 straipsnio 3 dalies matyti, jog toks prašymas turi būti vertinamas individualiai, todėl reikia atsižvelgti į įvairias aplinkybes. Tarp šių aplinkybių, be kita ko, šios direktyvos 4 straipsnio 3 dalies a punkte yra nurodyti „visi vertintini faktai, susiję su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu“. Konkrečiau kalbant, be kita ko, galima atsižvelgti į ginkluotų susirėmimų intensyvumą, dalyvaujančių ginkluotųjų pajėgų organizuotumo lygį ir konflikto trukmę kaip į veiksnius, į kuriuos atsižvelgiama vertinant realų didelės žalos pavojų, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 15 straipsnio c punktą; taip pat galima atsižvelgti į kitus veiksnius, pavyzdžiui, nesirenkamojo smurto geografinį paplitimą, konkrečią vietovę, į kurią prašytojas patektų, jeigu būtų grąžintas į atitinkamą šalį ar regioną, ir galimai tyčinę agresiją, kurią prieš civilius vykdo kariaujančios šalys (ESTT 2021 m. birželio 10 d. sprendimo CF, DN, byloje C‑901/19, EU:C:2021:472, 41–43 p.).

29. Atkreiptinas dėmesys ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, pagal kurią valstybėje (į kurią grąžintinas tarptautinės apsaugos prašytojas) praeityje egzistavusios tam tikros aplinkybės gali būti svarbios norint išsiaiškinti dabartinę toje valstybėje egzistuojančią situaciją, tačiau vertinant atitinkamą riziką svarbiausios yra dabartinės sąlygos (žr., EŽTT 2003 m. spalio 14 d. nutarimas dėl priimtinumo byloje Tomic prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 17837/03; 2004 m. vasario 19 d. nutarimas dėl priimtinumo byloje Hida prieš Daniją, pareiškimo Nr. 38025/02).

30. Pagal Direktyvos 2013/32/ES 10 straipsnio (Prašymo nagrinėjimo reikalavimai) 3 dalį valstybės narės užtikrina, kad sprendžiančiosios institucijos sprendimai dėl tarptautinės apsaugos prašymų būtų priimami po tinkamo nagrinėjimo. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad: <...> b) būtų gaunama tiksli naujausia informacija iš įvairių šaltinių, pavyzdžiui, iš EPPB (Europos pabėgėlių fondo ir Europos prieglobsčio paramos biuras (dabar – Europos Sąjungos paramos agentūra)) ir JTVPK (Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro) ir atitinkamų tarptautinių žmogaus teisių organizacijų, apie bendrą vyraujančią padėtį prašytojų kilmės šalyse ir, jei būtina, šalyse, kurias jie kirto tranzitu, ir kad tokia informacija būtų prieinama už prašymų nagrinėjimą ir sprendimų priėmimą atsakingiems darbuotojams <...>.

31. Direktyvos 2013/32/ES 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad V skyriuje nurodytos institucijos per sprendžiančiąją instituciją, prašytoją arba kitu būdu turi gauti bendrą 3 dalies b punkte nurodytą informaciją, reikalingą jų darbui atlikti.

32. Valstybės institucijos – Departamento, pareiga surinkti informaciją apie kilmės šalį, kyla iš Įstatymo, Aprašo, kurių normos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Direktyvos 2011/95/ES ir Direktyvos 2013/32/ES tikslus, jų aiškinimą teismų praktikoje. Valstybės institucijos, nagrinėjančios tarptautinės apsaugos prašymą, pareiga surinkti informaciją apie kilmės šalį yra pabrėžiama ir formuojamoje teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2908-602/2021; 2022 m. vasario 17 d. nutartį byloje Nr. eA-1222-502/2022; 2022 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. eA-1318-602/2022; 2022 m. kovo 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1463-602/2022; 2022 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2217-442/2022).

33. Taip pat teismų praktikoje nurodoma, kad Departamentas, kuriam pateiktas prašymas ir dėl papildomos apsaugos, turi surinkti ir įvertinti informaciją tiek apie bendrą vyraujančią padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje, tiek pareiškėjo gyvenamosios vietos informaciją, surinktą informaciją analizuoti, ar atsižvelgus į pareiškėjo gyvenamosios vietos regioną ir bendrą kilmės valstybės situaciją, yra saugu pareiškėją gražinti į kilmės valstybę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gegužės 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2213-881/2022).

34. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad valstybės institucijai, nagrinėjančiai tarptautinės apsaugos prašymą, t. y. Departamentui surinkta informacija apie kilmės valstybę turi atitikti esminius kriterijus, kurie yra įtvirtinti aptartų teisės aktų nuostatose: turi būti atsižvelgiama į visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės valstybe sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą; turėtų būti gaunama tiksli naujausia informacija iš įvairių šaltinių, pavyzdžiui, iš Europos pabėgėlių fondo, Europos prieglobsčio paramos biuro (dabar – Europos Sąjungos paramos agentūra), Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro ir atitinkamų tarptautinių žmogaus teisių organizacijų, apie bendrą vyraujančią padėtį prašytojų kilmės valstybėje ir, jei būtina, šalyse, kurias tarptautinės apsaugos prašytojai kirto tranzitu, ir kad tokia informacija būtų prieinama už prašymų nagrinėjimą ir sprendimų priėmimą atsakingiems darbuotojams. Jeigu konkrečioje tarptautinės apsaugos prašymo byloje nustatoma, kad surinkta informacija apie kilmės valstybę neatitinka esminių kriterijų, kuriuos ji turėtų atitikti pagal minėtus teisės aktus, valstybės institucijos pareiga bendradarbiauti su tarptautinės apsaugos prašymo prašytoju ir surinkti pagrindžiančią informaciją, negali būti laikoma tinkamai įvykdyta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1685-968/2022; kt.).

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą Departamento Sprendimą informacijos apie kilmės šalį (duomenys neskelbtini) aspektu, konstatuoja, kad Departamentas Sprendime neanalizavo, ar, atsižvelgus į pareiškėjo gyvenamosios vietos regioną ir į bendrą (duomenys neskelbtini) situaciją (naujausius duomenis apie (duomenys neskelbtini)), yra saugu pareiškėją gražinti į kilmės valstybę. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl papildomos apsaugos, neatsižvelgė į viešai skelbiamą informaciją apie (duomenys neskelbtini), t. y. minėtą informaciją vertino tik prieglobsčio suteikimo kontekste. (duomenys neskelbtini). Taigi, Departamento Sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu.

36. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Departamentas neįvykdė pareigos surinkti bendrą aktualią kilmės šalies informaciją ir ją įvertinti pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo kontekste, todėl Departamento Sprendimas pripažįstamas nepagrįstu ir neteisėtu, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Atsižvelgiant į tai, Sprendimas panaikinamas, o pareiškėjo prašymas dėl pabėgėlio statuso suteikimo grąžinamas nagrinėti iš naujo (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.). Pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė dėl Departamento taikytos materialiosios teisės, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas taip pat panaikinamas (ABTĮ 147 str.).

37. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo santykius, todėl nepagrįstai pareiškėjo skundą atmetė.

38. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – tenkinti pareiškėjo skundą, panaikinti Departamento Sprendimą ir įpareigoti Departamentą pareiškėjo prieglobsčio prašymą išnagrinėti iš naujo, atsižvelgiant į bendro saugumo kilmės valstybėje aspektus. Tai konstatavus, kiti pareiškėjo ir atsakovo procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai ir tikrinamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai nėra vertinami, nes jų vertinimas neturi teisinės reikšmės bylai teisingai išspręsti bei nekeičia šioje byloje susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo P. M. apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. birželio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjo P. M. prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo išnagrinėti iš naujo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius